Įžanga

2011 m. spalio 11 d. apaštališkuoju laišku Porta fidei Šventasis Tėvas Benediktas XVI paskelbė Tikėjimo metus, prasidėsiančius 2012 m. spalio 11-ąją, per Vatikano II Susirinkimo pradžios penkiasdešimtąsias metines, ir truksiančius iki 2013 m. lapkričio 24-osios, Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmės.

Šie metai suteiks visiems tikintiesiems gerą progą giliau suvokti, kad krikščioniškojo tikėjimo pagrindas yra „susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį“ [1]. Remiantis susitikimu su prisikėlusiu Kristumi, galima iš naujo atrasti vientisą tikėjimo visumą ir visą jo spindesį. „Ir mūsų dienomis tikėjimas yra iš naujo atrastina, puoselėtina ir liudytina dovana“, kad Viešpats „kiekvienam iš mūsų duotų gyventi buvimo krikščionimi grožiu ir džiaugsmu“ [2].

Tikėjimo metų pradžia sutampa su dviejų svarbių įvykių, paženklinusių šiandienį Bažnyčios veidą, garbingomis sukaktimis – su palaimintojo Jono XXIII sušaukto Vatikano II Susirinkimo pradžios (1962 m. spalio 11 d.) penkiasdešimtosiomis ir palaimintojo Jono Pauliaus II Bažnyčiai dovanoto Katalikų Bažnyčios katekizmo paskelbimo (1992 m. spalio 11 d.) dvidešimtosiomis metinėmis.

Susirinkimas, pasak popiežiaus Jono XXIII, troško „perteikti gryną ir sveiką mokymą, jo nesušvelnindamas ir neiškraipydamas“, ir dėti pastangas, kad „tas patikimas ir nekintamas mokymas, kurį privalu ištikimai gerbti, būtų pagilintas ir pateiktas taip, kad atitiktų mūsų laikų reikalavimus“ [3]. Šiuo atžvilgiu esmingai svarbūs lieka dogminės konstitucijos Lumen gentium pradžios žodžiai: „Tautų šviesa yra Kristus; jo skaistumu, atsispindinčiu Bažnyčios veide, šis Šventasis Sinodas, susirinkęs Šventojoje Dvasioje, karštai trokšta apšviesti visus žmones, visai kūrinijai skelbdamas Evangeliją (plg. Mk 16, 15).“ [4] Remdamasis Kristaus šviesa, kuri švenčiant šventąją liturgiją (plg. konst. Sacrosanctum Concilium) apvalo, apšviečia ir pašventina, ir Jo dieviškuoju žodžiu (plg. dogm. konst. Dei Verbum), Susirinkimas siekė nuodugniai paaiškinti vidinę Bažnyčios prigimtį (plg. dogm. konst. Lumen gentium) ir jos santykį su šiandieniu pasauliu (plg. past. konst. Gaudium et spes). Aplink šias keturias konstitucijas – tikruosius Susirinkimo ramsčius – grupuojamos deklaracijos ir dekretai, kuriuose aptariami didesnieji laiko iššūkiai.

Po Susirinkimo Bažnyčia įsipareigojo priimti ir įgyvendinti jo turtingą mokymą, tęsdama visą Tradiciją ir patikimai vadovaujama Magisteriumo. Trokšdami, kad Susirinkimo mokymas būtų teisingai priimtas, popiežiai vis sušaukdavo Vyskupų sinodą [5], 1965 m. įsteigtą Dievo tarno Pauliaus VI, ir įvairiais posinodiniais apaštališkaisiais paraginimais duodavo Bažnyčiai aiškių gairių. Artimiausioje Vyskupų sinodo generalinėje asamblėjoje 2012 m. spalį bus nagrinėjama tema „Naujoji evangelizacija krikščioniškajam tikėjimui perteikti“.

Nuo savo pontifikato pradžios popiežius Benediktas XVI ryžtingai ėmėsi veiklos, kad būtų teisingai suprantamas Susirinkimas, kaip klaidingą atmesdamas vadinamąją „pertrūkio hermeneutiką“ ir reikalaudamas jo paties taip pavadintos „reformos hermeneutikos, atsinaujinimo hermeneutikos tęsiant vienatinį subjektą – Viešpaties mums dovanotą Bažnyčią; ji yra subjektas, kuris auga laike, plėtojasi, tačiau kartu visada lieka tas pats – keliaujančios Dievo tautos vienatinis subjektas“ [6].

Tos pačios krypties besilaikantis Katalikų Bažnyčios katekizmas, viena vertus, yra „autentiškas Vatikano II Susirinkimo vaisius“ [7], kita vertus, juo norima padėti priimti jo mokymą. Parengti tokį Katekizmą, kad Dievo tauta turėtų viso katalikų mokymo santrauką ir patikimą pagrindą vietiniams katekizmams, pasiūlė 1985 m. neeilinis Vyskupų sinodas, Vatikano II Susirinkimo pabaigos dvidešimtųjų metinių proga sušauktas įvertinti, kaip priimamas Susirinkimo mokymas. Popiežius Jonas Paulius II priėmė tokį pasiūlymą kaip troškimą, „visiškai atitinkantį tikrąjį visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių poreikį“ [8]. Katekizmas buvo parengtas bendradarbiaujant su visais Katalikų Bažnyčios vyskupais ir „tikrai išreiškia tai, ką galima pavadinti tikėjimo simfonija“ [9].

Tad Katekizme surinkta „nauja ir sena(plg. Mt 13, 52), nes tikėjimas visada yra vienas ir toks pat ir kartu visada naujos šviesos šaltinis. Atsiliepiant į šį dvilypį reikalavimą, Katalikų Bažnyčios katekizme, viena vertus, kartojama sena, tradicinė tvarka, būdinga jau šventojo Pijaus V katekizmui, turinį suskirstant į keturias dalis: tai – Credo; šventoji liturgija, pirmutinį dėmesį skiriant sakramentams; krikščioniškoji elgsena, dėstoma remiantis Dešimčia įsakymų; ir galiausiai krikščioniškoji malda. Tačiau turinys dažnai dėstomas naujaip, kad atsilieptų į mūsų laikų klausimus“ [10]. Šis Katekizmas yra „galiojantis ir teisėtas įrankis Bažnyčios bendrystei ugdyti ir patikima norma mokyti tikėjimo“ [11]. Jame sistemiškai ir organiškai sutrauktas tikėjimo turinys. „Juk ten spindi mokymo lobis, Bažnyčios per dutūkstantmetę istoriją sukauptas, sergėtas ir perduotas. Nuo Šventojo Rašto iki Bažnyčios tėvų, nuo teologijos mokytojų iki šventųjų šimtmečių tėkmėje Katekizmas nenykstamai primena daugybę būdų, kuriais Bažnyčia apmąstė tikėjimą ir tobulino mokymą, siekdama suteikti tikintiesiems tikrumo jų tikėjimo gyvenime.“ [12]

Tikėjimo metais trokštama prisidėti prie naujo atsivertimo į Viešpatį Jėzų ir tikėjimo atradimo iš naujo, kad visi Bažnyčios nariai įtikinamai ir džiugiai liudytų prisikėlusį Viešpatį šiandieniam pasauliui ir gebėtų parodyti daugybei ieškančių žmonių tikėjimo vartus. Šie vartai atveria žmogaus žvilgsniui Jėzų Kristų, kuris yra su mumis „per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 20). Jis rodo mums, kaip mokytis „meno gyventi“ puoselėjant „artimą ryšį su juo“ [13]. „Savo meile Kristus traukia prie savęs visų kartų žmones: visais laikais pats sušaukia Bažnyčią ir patiki jai skelbti Evangeliją kaip visad naują užduotį. Todėl ir šiandien reikia tvirto bažnytinio įsipareigojimo naujajai evangelizacijai, kad būtų vėl atrastas tikėjimo džiaugsmas ir užsidegimas perduodant tikėjimą.“ [14]

Popiežiaus Benedikto XVI pavedimu [15] Tikėjimo mokymo kongregacija, pasitardama su kompetentingomis Šventojo Sosto dikasterijomis ir padedama Pasirengimo Tikėjimo metams komiteto [16], parengė šią Notą su kai kuriomis rekomendacijomis, kaip švęsti tą malonės metą, neužkirsdama kelio kitiems pasiūlymams, kuriuos Šventoji Dvasia įkvėps ganytojams ir tikintiesiems įvairiose pasaulio dalyse.

Rekomendacijos

„Aš žinau, kuo įtikėjau“ (2 Tim 1, 12) – šie šventojo Pauliaus žodžiai padeda mums suprasti, kad „tikėjimas pirmiausia yra asmeniškas žmogaus ryšys su Dievu ir drauge nuo to neatskiriamas laisvas pritarimas visai Dievo apreikštai tiesai“ [17]. Tikėjimas kaip asmeninis pasitikėjimas Viešpačiu ir tikėjimas, mūsų išpažįstamas Credo, vienas nuo kito neatskiriami, vienas kitą sąlygoja ir vienas kito reikalauja. Gyvą tikėjimą su jo turiniu sieja tvirtas ryšys: liudytojų ir išpažinėjų tikėjimas yra ir apaštalų bei Bažnyčios mokytojų tikėjimas.

Šia prasme pateikiamomis rekomendacijomis, kaip švęsti Tikėjimo metus, trokštama paskatinti susitikti su Kristumi per autentiškus tikėjimo liudytojus ir vis geresnį tikėjimo turinio pažinimą. Turimi galvoje pasiūlymai, kuriais kaip pavyzdžiais siekiama paraginti Bažnyčią noriai atsiliepti į Šventojo Tėvo kvietimą visapusiškai išgyventi šiuos metus kaip „malonės metą“ [17]. Džiugus tikėjimo atradimas iš naujo gali prisidėti ir prie įvairių grupių, sudarančių didžiąją Bažnyčios šeimą, vienybės ir bendrystės sustiprinimo.

I. Visuotinės Bažnyčios lygmeniu

1. Svarbiausias bažnytinis įvykis Tikėjimo metų pradžioje – Vyskupų sinodo 13-oji eilinė generalinė asamblėja, kurią popiežius Benediktas XVI sušauks 2012 m. spalio mėnesį. Jos tema – „Naujoji evangelizacija krikščioniškajam tikėjimui perteikti“. Tikėjimo metai bus pradėti šio sinodo metu iškilmingomis šv. Mišiomis, 2012 m. spalio 11-ąją, Vatikano II Susirinkimo pradžios penkiasdešimtųjų metinių dieną.

2. Tikėjimo metais tikintieji akintini leistis į piligrimines keliones prie Petro Sosto išpažinti ten tikėjimo į Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, vienydamiesi su tuo, kuris šiandien yra pašauktas stiprinti savo brolių tikėjimą (plg. Lk 22, 32). Taip pat svarbu skatinti piligrimines keliones į Šventąją Žemę, nes ši šalis pirmoji patyrė Išganytojo Jėzaus ir jo motinos Marijos buvimą.

3. Tikėjimo metais naudinga tikinčiuosius kviesti ypatingu pamaldumu gręžtis į Mariją, Bažnyčios provaizdį, nes ji „sujungia ir atspindi savyje didžiausias tikėjimo tiesas“ [19]. Todėl sveikintina kiekviena iniciatyva, padedanti tikintiesiems suvokti ypatingą Marijos vaidmenį atpirkimo slėpinyje, kaip vaikui ją mylėti ir sekti ja kaip tikėjimo ir dorybių pavyzdžiu. To siekiant naudingos piligriminės kelionės, liturginiai šventimai ir susitikimai didesnėse šventovėse.

4. Artimiausia Pasaulinė jaunimo diena Rio de Žaneire 2013 m. liepą suteiks jaunimui išskirtinę progą didžiojoje Bažnyčios šeimoje patirti džiaugsmą, kylantį iš tikėjimo į Viešpatį Jėzų ir iš bendrystės su Šventuoju Tėvu.

5. Skatinant susitikti su autentiškais tikėjimo liudytojais ir pažinti katalikų mokymo turinį, naudingi simpoziumai, konferencijos ir didelio masto susitikimai, taip pat tarptautiniu lygmeniu. Trokštant parodyti, kaip Dievo žodis auga bei plinta ir šiandien, svarbu paliudyti, kad Jėzuje Kristuje „išpildomi visi žmogaus širdies siekiai ir troškimai“ [20], o tikėjimas „tampa nauju, visą žmogaus gyvenimą perveriančiu mąstymo ir veiklos matu“ [21]. Kai kurie susitikimai turėtų būti skirti pirmiausia Vatikano II Susirinkimo mokymui priminti.

6. Tikėjimo metai visiems tikintiesiems teikia puikią progą geriau susipažinti su svarbiausiais Vatikano II Susirinkimo dokumentais ir išsamiau pastudijuoti Katalikų Bažnyčios katekizmą. Tai ypač taikytina kandidatams į kunigus, pirmiausia parengiamųjų studijų ir pirmaisiais teologijos studijų metais, pašvęstojo gyvenimo institutų ir apaštališkojo gyvenimo bendrijų naujokėms ir naujokams, taip pat visiems, kurie tyrimo laikotarpiu rengiasi narystei bažnytinėse asociacijose ar bažnytiniuose sąjūdžiuose.

7. Šie metai bus tinkama proga būti imlesniems Šventojo Tėvo homilijoms, katechezėms, kalboms ir kitoms ištaroms. Ganytojai, pašvęstieji asmenys ir tikintys pasauliečiai kviečiami iš naujo įsipareigoti veiksmingai ir nuoširdžiai laikytis Petro įpėdinio mokymo.

8. Tikėjimo metais, bendradarbiaujant su Popiežiškąja taryba krikščionių vienybei skatinti, naudinga imtis įvairių ekumeninių iniciatyvų, kuriomis siekiama vienybės „tarp visų krikščionių“ atkūrimo, tai yra vieno „pagrindinių Šventojo Visuotinio Vatikano II Susirinkimo tikslų“ [22]. Ypatingas dėmesys skirtinas iškilmingoms ekumeninėms pamaldoms, kad būtų iš naujo patvirtintas visų pakrikštytųjų tikėjimas į Kristų.

9. Prie Popiežiškosios tarybos naujajai evangelizacijai skatinti bus įsteigtas atskiras sekretoriatas, kuris koordinuos visas Tikėjimo metų iniciatyvas, kylančias iš Šventojo Sosto dikasterijų ar reikšmingas visuotinei Bažnyčiai. Šis sekretoriatas laiku informuos apie svarbiausius sumanymus ir galės savo ruožtu siūlyti tinkamas iniciatyvas. Siekdamas pateikti visą informaciją, padedančią veiksmingai išgyventi Tikėjimo metus, sekretoriatas atidarys savo interneto svetainę.

10. Užbaigdamas šiuos metus Viešpaties Jėzaus Kristaus, Visatos Valdovo, iškilmės dieną Šventasis Tėvas švęs Eucharistiją, kurios metu bus iškilmingai atnaujintas tikėjimo išpažinimas.

II. Vyskupų konferencijų lygmeniu [23]

1. Suvokdamos vyskupų kaip tikėjimo mokytojų ir šauklių [24] ypatingą užduotį, vyskupų konferencijos galėtų skirti vieną studijų dieną tikėjimo, asmeninio tikėjimo liudijimo ir tikėjimo perteikimo naujoms kartoms temai.

2. Būtų naudinga iš naujo paskelbti Vatikano II Susirinkimo dokumentus, Katalikų Bažnyčios katekizmą ir jo Santrauką, taip pat ir pigiais bei kišeniniais leidimais, be to, labiau juos paskleisti pasitelkiant elektronines ir šiuolaikinės technologijos priemones.

3. Pageidautina atnaujinti pastangas Vatikano II Susirinkimo dokumentus ir Katalikų Bažnyčios katekizmą išversti į kalbas, į kurias šie tekstai dar neišversti. Vertimai į vietines misijų kraštų kalbas remtini karitatyvinėmis iniciatyvomis, jei tenykštėms dalinėms Bažnyčioms to kaštai yra nepakeliami. Tai turi būti daroma vadovaujant Tautų evangelizacijos kongregacijai.

4. Ganytojai turėtų pasitelkti naujas komunikavimo išraiškas ir skatinti rengti televizijos bei radijo laidas, filmus ir publikacijas – taip pat populiariai bei plačiajai publikai prieinamai – tikėjimo, jo principų bei turinio, taip pat Vatikano II Susirinkimo reikšmės temomis.

5. Šventieji ir palaimintieji yra autentiški tikėjimo liudytojai [25]. Todėl vyskupų konferencijoms derėtų stengtis padaryti savo šalies šventuosius žinomesnius naudojantis ir šiuolaikinėmis visuomenės komunikavimo priemonėmis.

6. Šiuolaikinis pasaulis jautrus tikėjimo ir meno santykiui. Šiuo atžvilgiu vyskupų konferencijoms siūloma katechetiniais tikslais tinkamai panaudoti, jei įmanu, ir ekumeniškai bendradarbiaujant, jų pastoracijai patikėtų vietovių meno paveldą.

7. Teologijos studijų centrų, seminarijų ir katalikiškųjų universitetų dėstytojai kviečiami patikrinti, kokia svarba jų mokomojoje programoje tenka Katalikų Bažnyčios katekizmo turiniui ir kaip į tą turinį atsiliepiama atitinkamoje disciplinoje.

8. Padedant teologams ir kompetentingiems autoriams, naudinga parengti lengvai suprantamas apologetinio pobūdžio pagalbines priemones (plg. 1 Pt 3, 15). Tada kiekvienas tikintysis galės geriau atsakyti į klausimus, keliamus įvairių kultūrinio gyvenimo sričių ir susijusius tiek su sektų iššūkiu, tiek su sekuliarizmo bei reliatyvizmo problematika, tiek kylančius „iš pakitusios mąstysenos, ypač mūsų dienomis racionalių tikrybių sritį susiaurinančios iki mokslinių ir technologinių laimėjimų“ [26], tiek susijusius su kitais ypatingais sunkumais.

9. Pageidautina peržiūrėti dalinėse Bažnyčiose naudojamus vietinius katekizmus ir įvairias katechetines pagalbines priemones, siekiant laiduoti, kad visa tai visiškai atitiktų Katalikų Bažnyčios katekizmą [27]. Jei kai kurie katekizmai ar katechetinės pagalbinės priemonės Katekizmo neatitinka arba yra spragų, būtina rengti naujus tekstus, prireikus sekant kitų, tokį darbą jau nuveikusių vyskupų konferencijų pavyzdžiu ir joms padedant.

10. Bendradarbiaujant su kompetentinga Katalikiškojo auklėjimo kongregacija, būtina patikrinti, kaip į Katalikų Bažnyčios katekizmo turinį atsižvelgiama būsimųjų kunigų ugdymo Ratio ir jų teologijos studijų Curriculum.

III. Vyskupijų lygmeniu

1. Kiekvienoje dalinėje Bažnyčioje Tikėjimo metus pageidautina pradėti liturginiu šventimu ir iškilmingai užbaigti išpažįstant „tikėjimą į prisikėlusį Viešpatį savo katedrose ir viso pasaulio bažnyčiose“ [28].

2. Kiekvienoje pasaulio vyskupijoje derėtų surengti Katalikų Bažnyčios katekizmo studijų dieną, į kurią pirmiausia būtų kviečiami kunigai, pašvęstieji asmenys ir katechetai. Katalikų Rytų Bažnyčių eparchai šia proga galėtų numatyti, pavyzdžiui, kunigų susitikimą, skirtą paliudyti tų Bažnyčių ypatingą patirtį ir liturginę tradiciją vieno tikėjimo į Kristų kontekste. Misijų sričių dalinės Bažnyčios lygiai taip pat kviečiamos iš naujo paliudyti tikėjimo džiaugsmą, kuriuo jos taip išsiskiria.

3. Kiekvienas vyskupas tikėjimo temai gali paskirti pastoracinį laišką, primindamas Vatikano II Susirinkimo ir Katalikų Bažnyčios katekizmo reikšmę ir atsižvelgdamas į savitas jam patikėtosios tikinčiųjų dalies pastoracines sąlygas.

4. Pageidautina, kad kiekvienoje vyskupijoje, vadovaujant vyskupui, būtų rengiamos jaunimui ir gyvenimo prasmės ieškantiesiems skirtos katechezės, padedančios atrasti Bažnyčios tikėjimo grožį, ir skatinami susitikimai su žinomais tikėjimo liudytojais.

5. Priderėtų patikrinti, kaip kiekvienos dalinės Bažnyčios gyvenime bei misijoje, pirmiausia katechezės srityje, priimtas Vatikano II Susirinkimo mokymas ir Katalikų Bažnyčios katekizmas. Šiuo atžvilgiu pageidautina naujų vyskupijų katechetinių tarnybų pastangų. Šioms tarnyboms, palaikomoms vyskupų konferencijų katechezės komisijų, tenka pareiga rūpintis katechetų tikėjimo ugdymo turiniu.

6. Nuolatinio kunigų ugdymo srityje Tikėjimo metais pirmutinis dėmesys skirtinas Vatikano II Susirinkimo dokumentams ir Katalikų Bažnyčios katekizmui. Pavyzdžiui, aptarti galima šias temas: „Prisikėlusio Kristaus skelbimas“, „Bažnyčia kaip išganymo sakramentas“, „Užduotis evangelizuoti šiandienį pasaulį“, „Tikėjimas ir netikėjimas“, „Tikėjimas, ekumenizmas ir dialogas tarp religijų“, „Tikėjimas ir amžinasis gyvenimas“, „Reformos be pertrūkių hermeneutika“, „Katekizmas paprastojoje pastoracijoje“.

7. Vyskupai kviečiami rengti – pirmiausia gavėnios laikotarpiu – Atgailos šventimą prašant Dievo atleidimo taip pat ir pirmiausia už nuodėmes tikėjimui. Tikėjimo metai, be to, yra palankus laikas su tvirtesniu tikėjimu ir dažniau priimti Atgailos sakramentą.

8. Pageidautina iš naujo įtraukti mokslo ir kultūros pasaulį į kūrybingą tikėjimo ir proto dialogą rengiant simpoziumus, konferencijas ir studijų dienas, pirmiausia katalikiškuosiuose universitetuose. Sykiu reikia parodyti, kad „tarp tikėjimo ir tikro mokslo negali būti konflikto, nes abu – kad ir skirtingais būdais – siekia tiesos“ [29].

9. Svarbu skatinti susitikimus su žmonėmis, kurie, „nors  netvirtina turintys tikėjimo dovaną, rimtai ieško galutinės prasmės ir galutinės tiesos apie savo gyvenimą ir pasaulį“ [30], įkvėpimo semiantis ir iš Pagonių prieškiemio dialogų, pradėtų vadovaujant Popiežiškajai kultūros tarybai.

10. Tikėjimo metai gali būti proga daugiau dėmesio skirti katalikiškosioms mokykloms, tinkamoms vietoms gyvai liudyti auklėtiniams Viešpatį ir puoselėti jų tikėjimą, pasitelkiant geras katechetines priemones, pavyzdžiui, Katalikų Bažnyčios katekizmo santrauką arba Youcat.

IV. Parapijų, bendruomenių, asociacijų, sąjūdžių lygmeniu

1. Rengiantis Tikėjimo metams visi tikintieji kviečiami perskaityti ir rūpestingai apmąstyti Šventojo Tėvo Benedikto XVI apaštališkąjį laišką Porta fidei.

2. Tikėjimo metai „bus puiki proga intensyviau švęsti tikėjimą liturgijoje, pirmiausia Eucharistijoje“ [31]. Eucharistijoje, tikėjimo slėpinyje ir naujosios evangelizacijos versmėje, Bažnyčios tikėjimas skelbiamas, švenčiamas ir stiprinamas. Visi tikintieji kviečiami sąmoningai, veikliai ir vaisingai dalyvauti Eucharistijoje, idant būtų autentiški Viešpaties liudytojai.

3. Kunigai galėtų daugiau dėmesio skirti Vatikano II Susirinkimo dokumentams ir Katalikų Bažnyčios katekizmui, gaudami iš to naudos parapijos pastoracijai – katechezei, skelbimui, rengimui sakramentams – ir rengdami homilijų apie tikėjimą ar kokius nors ypatingus jo aspektus ciklus, kaip antai: „Susitikimas su Kristumi“, „Pagrindinis Tikėjimo išpažinimo turinys“ ar „Tikėjimas ir Bažnyčia“ [32].

4. Katechetai galėtų daugiau remtis magisteriniais Katalikų Bažnyčios katekizmo turtais ir, vadovaujami kompetentingų klebonų, vadovauti tikinčiųjų grupėms, kurios skaitytų ir bendrai gilintųsi į šią brangią priemonę, kurdami nedideles tikėjimo ir Viešpaties Jėzaus liudijimo bendruomenes.

5. Pageidautina parapijose iš naujo įsipareigoti skleisti ir platinti Katalikų Bažnyčios katekizmą ir kitas pagalbines priemones, pritaikytas šeimoms, tikrosioms namų bažnyčioms ir pirmutinėms tikėjimo perteikimo vietoms, pavyzdžiui, šventinant namus, krikštijant suaugusiuosius, teikiant Sutvirtinimo ir Santuokos sakramentus. Tai gali prisidėti prie katalikų mokymo išpažinimo bei pagilinimo „savo namuose ir šeimose, kad kiekvienas labiau pajustų poreikį geriau pažinti ir būsimoms kartoms perduoti tvarų tikėjimą“ [33].

6. Parapijose ir darbo vietose patartina skatinti misijas ir kitas iniciatyvas siekiant padėti tikintiesiems iš naujo atrasti per krikštą gautą tikėjimo dovaną ir savo atsakomybę ją liudyti suvokiant, kad krikščioniškasis pašaukimas „yra ir pašaukimas apaštalauti“ [34].

7. Šiuo laikotarpiu pašvęstojo gyvenimo institutai ir apaštališkojo gyvenimo bendrijos raginami įsipareigoti naujajai evangelizacijai ir atnaujinti atsidavimą Viešpačiui Jėzui pagal savo charizmas ir būdami ištikimi Šventajam Tėvui bei sveikam katalikų mokymui.

8. Kontempliatyviosios bendruomenės Tikėjimo metais ypatingą dėmesį teskiria maldai, kad būtų atnaujintas Dievo tautos tikėjimas ir kad rastųsi naujas užsidegimas perteikti tikėjimą jaunoms kartoms.

9. Bažnytinės asociacijos ir bažnytiniai sąjūdžiai kviečiami savitomis iniciatyvomis prisidėti prie visapusiškesnio Tikėjimo metų išgyvenimo vadovaudamiesi savo charizmomis ir bendradarbiaudami su vietiniais ganytojais. Naujosios bendruomenės ir bažnytiniai sąjūdžiai turėtų kūrybingai ir dosniai stengtis surasti tinkamiausių būdų, kaip savo tikėjimo liudijimu tarnauti Bažnyčiai.

10. Visi tikintieji yra kviečiami atgaivinti tikėjimo dovaną, tad tesistengia perteikti savą tikėjimo bei meilės dovaną [35] per dialogą su seserimis ir broliais, taip pat su kitų krikščioniškųjų konfesijų seserimis ir broliais, su kitų religijų sekėjais ir netikinčiais ar tikėjimui abejingais žmonėmis. Šitaip visa krikščionių tauta pradės savotiškas misijas tarp tų, su kuriais kartu gyvena bei dirba, suvokdama, kad yra priėmusi „visiems skirtą išganymo žinią“ [36].

Pabaiga

„Tikėjimas yra mūsų gyvenimo palydovas, leidžiantis nuolat nauju žvilgsniu išvysti tai, ką Dievas dėl mūsų daro. Tikėjimas, siekiantis įžiūrėti laiko ženklus šiandienėje istorijoje, įpareigoja kiekvieną iš mūsų tapti gyvu Prisikėlusiojo buvimo pasaulyje ženklu.“ [37] Tikėjimas yra asmeninis ir kartu bendruomeninis aktas, Dievo dovana, gyva didžiojoje Bažnyčios bendrystėje ir perteiktina pasauliui. Kiekviena Tikėjimo metų iniciatyva tepadeda džiugiai iš naujo atrasti tikėjimą ir naujai jį liudyti. Šiomis rekomendacijomis siekiama paskatinti visus Bažnyčios narius dėti pastangas, kad Tikėjimo metai taptų puiki proga pasidalyti su kitais tuo, kas krikščionims brangiausia, – Kristumi Jėzumi, žmogaus Atpirkėju, Visatos Valdovu, „tikėjimo vadovu ir ištobulintoju“ (Žyd 12, 2).

Roma, Tikėjimo mokymo kongregacijos būstinė, 2012 m. sausio 6-oji, Viešpaties Apsireiškimo iškilmė

Kardinolas William Levada
Prefektas

+ Luis F. Ladaria SJ
Titulinis Tibikos arkivyskupas
Sekretorius