Pratarmė

Šventosios Dvasios dovanos misiją vykdančioje Bažnyčioje

1. Bažnyčia atjaunėja Evangelijos galia, Šventoji Dvasia ją nuolatos atnaujina, statydina ir veda „įvairiomis hierarchinėmis ir charizminėmis dovanomis“ [1]. Vatikano II Susirinkimas nekart pabrėžė Dievo tautą pašventinančios, vedančios, dorybėmis papuošiančios ir ypatingomis dovanomis jai statydinti praturtinančios Šventosios Dvasios įstabius darbus. Pasak Bažnyčios tėvų, Bažnyčios dieviškojo Parakleto veikla yra daugialypė. Jonas Auksaburnis rašo: „Kokių tik malonių, lemiančių mūsų išganymą, neteikia Šventoji Dvasia? Per ją esame išlaisvinti iš vergovės ir pašaukti būti laisvi, esame įvaikinti ir, nusimetę sunkų ir bjaurų savo nuodėmių jungą, tarsi iš naujo sukurti. Šventosios Dvasia galia regime kunigų susirinkimus ir turime būrius mokytojų; iš tos versmes trykšta Apreiškimo dovanos, išgydymo malonės ir visos kitos charizmos, puošiančios Dievo Bažnyčią“ [2]. Dėl pačios Bažnyčios gyvenimo, gausių Magisteriumo ištarų ir teologinių tyrimų Bažnyčioje išaugo daugialypio Šventosios Dvasios veikimo suvokimas, ypatingą dėmesį atkreipiantis į charizmines dovanas, kuriomis Dievo tauta visais laikais praturtinama savo misijai plėtoti.

Užduotis veiksmingai perteikti Evangeliją ypač svarbi mūsų laikais. Šventasis Tėvas Pranciškus savo apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium primena: „Jei kas nors mūsų sąžinę turėtų šventai jaudinti ir kamuoti, tai tik daugybė mūsų brolių, gyvenančių be Jėzaus Kristaus draugystės jėgos, šviesos ir paguodos, be juos priimančios tikėjimo bendruomenės, be gyvenimo prasmės horizonto“ [3]. Kvietimas būti „iškeliaujančia“ Bažnyčia verčia iš naujo perskaityti visą krikščioniškąjį gyvenimą misionieriavimo dvasia [4]. Užduotis evanglizuoti apima visas Bažnyčios aplinkas – paprastąją pastoraciją, skelbimą atsisakiusiems krikščioniškojo tikėjimo ir pirmiausia tiems, kurie niekada nepažino Jėzaus Evangelijos ar ją visados atmesdavo [5]. Vykdant šią būtiną užduotį, kaip niekada būtina pripažinti ir branginti gausias charizmas, gebančias žadinti ir maitinti Dievo tautos gyvenimą.

Įvairialypės bažnytinės grupės

2. Iki Vatikano II Susirinkimo ir po jo atsirado daug bažnytinių grupių, kurios yra didelis Bažnyčios ir viso bažnytinio gyvenimo būtino „pastoracinio ir misionierinio atsivertimo“ [6]šaltinis. Brangintinas įvairias tradicines organizacijas, ženklinamas ypatingų tikslų, pašvęstojo gyvenimo institucijas bei apaštališkojo gyvenimo bendrijas papildo naujesnės grupės, kurias galima apibūdinti kaip tikinčiųjų draugijas, bažnytinius sąjūdžius ir naująsias bendruomenes; apie tokias grupes šiame dokumente ir kalbama. Jų nevalia laikyti tiesiog savanoriškomis asmenų sąjungomis, siekiančiomis kokio nors ypatingo religinio ar visuomeninio tikslo. Kaip „sąjūdžiai“ bažnytinėje panoramoje jos išsiskiria dideliu dinamiškumu, gebėjimu sužadinti susidomėjimą Evangelija ir pasiūlyti iš esmės visa apimantį krikščioniškojo gyvenimo projektą, aprėpiantį visus žmogiškosios būties aspektus. Tikinčiųjų, kurie intensyviai dalijasi savo krikščioniškąja būtimi tikėjimo, vilties ir meilės gyvenimui sustiprinti, sąjungos gerai išreiškia Bažnyčios kaip bendrystės slėpinio misijai vykdyti dinamiką ir atlieka Bažnyčios vienybės Kristuje ženklo funkciją. Šiuo atžvilgiu tokios iš bendros charizmos kylančios bažnytinės sąjungos linksta turėti „bendrą apaštališkąjį Bažnyčios tikslą“ [7]. Tokioje perspektyvoje tikinčiųjų sąjungos, bažnytiniai sąjūdžiai ir naujosios bendruomenės siūlo atnaujintas sekimo Kristumi formas, kuriomis bendrystė su Dievu (communio cum Deo) ir bendrystė tarp tikinčiųjų (communio fidelium) pagilinama ir naujuose socialiniuose kontekstuose skleidžiamas susitikimo su Viešpačiu Jėzumi žavesys bei integraliai įgyvendinamas krikščioniškosios egzistencijos grožis. Kaip tokia tikrovė taip pat reiškiasi ypatinga misijos bei liudijimo forma, kuri skatina ir plėtoja gyvą savojo krikščioniškojo pašaukimo suvokimą bei stabilius krikščioniškojo ugdymo būdus ir evangelinio tobulėjimo kelius. Šioms tikinčiųjų sąjungoms pagal savo įvairias charizmas gali priklausyti įvairūs žmonių gyvenimo luomai (pasauliečiai, dvasininkai, pašvęstieji asmenys). Tai parodo daugialypį bažnytinės bendrystės turtingumą. Tokių grupių didelis gebėjimas vienyti yra reikšmingas liudijimas to, kad Bažnyčia auga ne „prozelitizmu, bet patraukdama“ [8].

Jonas Paulius II, kreipdamasis į sąjūdžių ir naujųjų bendruomenių atstovus, sakė regįs juose Šventosios Dvasios sužadintą „Apvaizdos atsaką“ [9]į poreikį įtaigiai perteikti Evangeliją visame pasaulyje, atsižvelgiant į globalinius didžiuosius permainų procesus, paženklintus smarkiai sekuliarizuotos kultūros. Šis Dvasios fermentas „atnešė į Bažnyčios gyvenimą nelauktą ir kartais trikdančią naujybę“ [10]. Tas pats popiežius priminė, kad visos tos bažnytinės sąjungos yra atviros „bažnytinei brandai“, lemsiančiai tai, kad jos bus imtos branginti vietinėse Bažnyčiose bei parapijose ir bus įtrauktos į jas ir kad jos visada „liks bendrystėje su ganytojais ir paisys jų nurodymų“ [11]. Ši nauja tikrovė, pripildanti Bažnyčios širdį džiaugsmo ir dėkingumo, yra pašaukta nustatyti teigiamą ryšį su visomis kitomis dovanomis bažnytiniame gyvenime.

Šio dokumento tikslas

3. Šiuo dokumentu Tikėjimo mokymo kongregacija siekia ryšio tarp hierarchinių ir charizminių dovanų šviesoje priminti tuos teologinius ir ekleziologinius elementus, kurių supratimas gali padėti naujiesiems sambūriams vaisingai ir tvarkingai dalyvauti Bažnyčios bendrystėje ir misijoje. To siekiant pirma bus pateikti kai kurie raktiniai mokymo apie charizmas Naujajame Testamente ir šios naujos tikrovės magisterinio apmąstymo aspektai. Paskui, remiantis tam tikrais sisteminės teologijos principais, bus pateikti hierarchinių ir charizminių dovanų būdingi požymiai ir keli kriterijai, kaip atskirti šiuos naujus bažnytinius sambūrius.

1. Charizmos pagal Naująjį Testamentą

Malonė ir charizma

4. Žodis „charizma“ kyla iš graikiškojo chárizma, dažnai vartojamo Pauliaus laiškuose ir taip pat pasitaikančio Pirmajame Petro laiške. Bendrąja prasme jis reiškia „dosnią dovaną“, o Naujajame Testamente vartojamas tik iš Dievo kylančioms dovanoms žymėti. Kai kuriuose tekstuose kontekstas suteikia žodžiui tikslesnę prasmę (plg. Rom 12, 6; 1 Kor 12, 4. 31; 1 Pt 4, 10), kurios pagrindinis bruožas yra skirtingas dovanų paskirstymas [12]. Tokia pat šio žodžio, kilusio iš graikų k., prasmė vyrauja šiuolaikinėse kalbose. Kiekviena atskira charizma nėra visiems duota dovana (plg. 1 Kor 12, 30), kitaip nei pagrindinės malonės, kaip antai pašvenčiamoji malonė arba tikėjimo, vilties ir meilės dovanos, kurios būtinos kiekvienam krikščioniui. Charizmos yra dalinės dovanos, kurias Dvasia dalija taip, „kaip jai patinka“ (1 Kor 12, 11). Siekiant tinkamai atsižvelgti į įvairias charizmas Bažnyčioje, dviejuose svarbiausiuose tekstuose (Rom 12, 4–8; 1 Kor 12, 12–30) pateikiamas charizmų palyginimas su žmogaus kūnu: „Juk kaip viename kūne turime daug narių ir visi nariai atlieka ne tą patį uždavinį, taip ir mes daugelis esame vienas Kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai. Turime įvairių dovanų, nelygu kokia malonė mums suteikta“ (Rom 12, 4–6). Kūno narių įvairovė yra ne vengtina anomalija, bet, priešingai, naudinga būtinybė, įgalinanti atlikti įvairias gyvybines funkcijas: „Jei visuma tebūtų vienas narys, kur beliktų kūnas? Bet dabar narių daug, o kūnas vienas“ (1 Kor 12, 19–20). Artimas dalinių charizmų (charísmata) ir Dievo malonės (cháris) ryšys Pauliaus patvirtinamas Rom 12, 6, o Petro – 1 Pt 4, 10 [13]. Charizmos laikomos „daugeriopos Dievo malonės“ (1 Pt 4, 10) apraiška. Vadinasi, galvoje turimas ne tiesiog žmogiškasis gebėjimas. Charizmų dieviškoji kilmė išreiškiama įvairiopai: anot kai kurių tekstų, jos kyla iš Dievo (plg. Rom 12, 3; 1 Kor 12, 28; 2 Tim 1, 6; 1 Pt 4, 10); pasak Ef 4, 7, kyla iš Kristaus, pasak 1 Kor 12, 4–11 – iš Dvasios. Kadangi pastarajame tekste tvirtinama itin primygtinai (Dvasia paminima septynis kartus), charizmos paprastai aiškinamos kaip „Dvasios apraiška“ (1 Kor 12, 7). Vis dėlto akivaizdu, kad toks priskyrimas nėra išskirtinis ir neprieštarauja abiem pirmesniems. Dievo dovanos visuomet susijusios su visu trejybiniu horizontu, kaip visados nuo pradžių tvirtino ir Vakarų, ir Rytų teologija [14].

Dovanos visų labui ir meilės primatas

5. 1 Kor 12, 7 Paulius pareiškia: „Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška kokiam nors labui.“ Daugelis vertėjų priduria „bendram labui“, nes didžiuma apaštalo minimų charizmų, bet ne visos, teikia tiesioginę naudą visiems. Tokią paskirtį visus statydinti gerai suvokė, pavyzdžiui, Bazilijus Didysis. Jis sako: „Tokias dovanas kiekvienas gauna veikiau kitų, o ne savo labui <...>. Bendrame gyvenime būtina duotą Šventosios Dvasios jėgą perduoti visiems. Tas, kas gyvena sau, galbūt turi charizmą, bet ji lieka nenaudinga, neveikli, nes yra pasilaikoma sau“ [15]. Tačiau Paulius neatmeta ir to, kad charizma gali būti naudinga tik ją gavusiam asmeniui. Toks yra kalbėjimas kalbomis, šiuo aspektu besiskiriantis nuo pranašavimo dovanos [16]. Visiems naudingos charizmos – ir žodžio (išminties, pažinimo, pranašavimo, raginimo), ir veiklos (galių turėjimo, tarnavimo, valdymo) – taip pat naudingos asmeniškai, nes jų tarnavimas bendrajam gėriui skatina jų turėtojus augti meile. Paulius šiuo atžvilgiu pastebi: jei trūksta meilės, net ir iškiliausios charizmos nepadeda jų gavėjui (plg. 1 Kor 13, 1–3). Tokia pat tikrovė išreiškiama griežtame Mato evangelijos tekste (plg. Mt 7, 22–23): regimiausių charizmų (pranašavimo, egzorcizmo, stebuklų) praktikavimas, deja, gali koegzistuoti su autentiško santykio su Išganytoju stygiumi. Todėl ir Petras, ir Paulius pabrėžia poreikį visas charizmas orientuoti į meilę. Petras siūlo visuotinę taisyklę: „Patarnaukite vieni kitiems kaip geri daugeriopos Dievo malonės šeimininkai“ (1 Pt 4, 10). Pauliui ypač rūpi charizmų naudojimas krikščionių bendruomenės susirinkimuose, todėl jis sako: „Tegul viskas bus daroma ugdymui“ (1 Kor 14, 26).

Charizmų įvairovė

6. Kai kuriuose tekstuose aptinkame charizmų sąrašus, vienur apibendrintus (plg. 1 Pt 4, 10), kitur išsamesnius (plg. 1 Kor 12, 8–10. 28–30; Rom 12, 6–8). Juose pasitaiko išskirtinių dovanų (gydymo, stebuklingų darbų, įvairių kalbų) ir paprastų dovanų (mokymo, tarnavimo, geradarystės), bendruomenės vadovavimo tarnybų (plg. Ef 4, 11) ir rankų uždėjimu suteikiamų dovanų (plg. 1 Tim 4, 14; 2 Tim 1, 6). Ne visada aišku, ar charizmomis laikomos visos dovanos, ar tik „charizmos“ griežtąja žodžio prasme. Išskirtinės dovanos, nekart minimos 1 Kor 12–14, vėlesniuose tekstuose nebeminimos; Rom 12, 6–8 sąraše įvardijamos tik mažiau regimos charizmos, teikiančios nuolatinę naudą krikščionių bendruomenės gyvenimui. Nė vienas sąrašas nepretenduoja būti išsamus. Kitur, pavyzdžiui, Paulius siūlo celibato pasirinkimą iš meilės Kristui laikyti, kaip ir santuokos pasirinkimą, charizmos vaisiumi (plg. 1 Kor 7, 7 viso skyriaus kontekste). Jo pateikiami pavyzdžiai yra to meto Bažnyčios pasiekto išsivystymo lygio, todėl juos galima papildyti. Bažnyčia laiko tėkmėje iš tiesų augo Dvasios gaivinančio veikimo galia.

Tinkamas charizmų praktikavimas bažnytinėje bendruomenėje

7. Iš to, kas pasakyta, aišku, kad Rašto tekstuose įvairios charizmos ne supriešinamos, bet laikomos darniai tarp savęs susijusiomis ir viena kitą papildančiomis. Judėjiškojo-krikščioniškojo pobūdžio institucinės Bažnyčios ir Pauliaus pobūdžio charizminės Bažnyčios supriešinimas, peršamas tam tikrų susiaurintų ekleziologinių aiškinimų, iš tikrųjų neturi pagrindo Naujojo Testamento tekstuose. Toli gražu neperskirdamas charizmų ir institucinės tikrovės bei nepriešpriešindamas „meilės“ Bažnyčios ir „institucinės“ Bažnyčios, Paulius į vieną sąrašą įtraukia ir valdymo bei mokymo, ir paprastam bendruomenės gyvenimui naudingų ir labiausiai į akis krintančių charizmų turėtojus [17]. Pats Paulius savo kaip apaštalo tarnybą apibūdina kaip „tarnavimą Dvasiai“ (2 Kor 3, 8). Jis jaučiasi apgaubtas valdžia (exousía), suteikta Viešpaties bei aprėpiančia ir charizmininkus. Ir jis, ir Petras moko charizmininkus naudoti jų charizmas. Žvelgia į juos palankiai, yra įsitikinę charizmų dieviška kilme, bet vis dėlto nelaiko jų dovanomis, leidžiančiomis nepaklusti bažnytinei hierarchijai ar suteikiančiomis teisę autonominei tarnybai. Paulius suvokia nepatogumus, kuriuos krikščionių bendruomenėje gali sukelti netvarkingas charizmų praktikavimas [18]. Todėl apaštalas autoritetingai siekia nustatyti tikslias charizmų praktikavimo „bendruomenės susirinkime“ (1 Kor 14, 19–20) taisykles. Jis, pavyzdžiui, apriboja kalbėjimą kalbomis [19]. Panašias taisykles nustato ir pranašavimo dovanos atžvilgiu (plg. 1 Kor 14, 29–31) [20].

Hierarchinės ir charizminės dovanos

8. Apžvelgus biblinius tekstus, apibendrinant galima pasakyti, kad Naujajame Testamente, nors ir neišdėstant išsamaus sistemingo mokymo, pateikiama labai svarbių ištarų, teikiančių kryptį Bažnyčios apmąstymams ir praktikai. Taip pat reikia pripažinti, jog nesuradome „charizmos“ sąvokos vienareikšmės vartosenos, bet aptikome reikšmių įvairovę, kurią suprasti Bažnyčios slėpinio visumoje padeda teologiniai apmąstymai ir Magisteriumas. Šiame dokumente dėmesys skiriamas binominei Dogminės konstitucijos Lumen gentium 4 pateikiamai ištarai „hierarchinės ir charizminės dovanos“ bei artimiems ir aiškiai išreikštiems ryšiams tarp jų. Joms būdinga ta pati kilmė ir tas pats tikslas. Jos yra Dievo, Šventosios Dvasios, Kristaus dovanos, duotos įvairiais būdais prisidėti prie Bažnyčios statydinimo. Tam, kas yra gavęs dovaną Bažnyčiai vadovauti, taip pat tenka užduotis prižiūrėti, kad kitų charizmos būtų tinkamai naudojamos ir visos darniai prisidėtų prie Bažnyčios gerovės bei evangelizacinės užduoties, gerai suvokiant, kad Šventoji Dvasia charizmines dovanas kiekvienam duoda taip, kaip jai patinka (plg. 1 Kor 12, 11). Ta pati Dvasia dovanoja Bažnyčios hierarchijai gebėjimą autentiškas charizmas įžvelgti, džiugiai ir dėkingai priimti, dosniai skatinti ir budriu tėvišku žvilgsniu lydėti. Pati istorija liudija Dvasios įvairialypį veikimą, per kurį Bažnyčia, pastatyta „ant apaštalų ir pranašų pamato“ bei turinti „kertiniu akmeniu patį Kristų Jėzų“ (Ef 2, 20), vykdo savo užduotį pasaulyje.

2. Hierarchinių ir charizminių dovanų ryšys naujausiame Magisteriume

Vatikano II Susirinkimas

9. Bažnyčios istorijoje įvairių charizmų visais amžiais niekada netrūko, tačiau tik pastarojoje epochoje jos imtos sistemingai apmąstyti. Mokymui apie charizmas reikšminga vieta skirta Pijaus XII enciklikoje Mystici corporis [21]. Lemtingas žingsnis santykio tarp hierarchinių ir charizminių dovanų teisingo supratimo linkme žengtas sulig Vatikano II Susirinkimo mokymu. Svarbiuose tekstuose šia tema [22]atskleidžiama, kad Bažnyčios gyvenime, be užrašyto ir perduoto Dievo žodžio, sakramentų ir šventimais gaunamos hierarchinės tarnybos, yra ir dovanų, ypatingų dovanų, arba charizmų, Dvasios suteikiamų bet kurio būvio tikintiesiems. Reikšmingiausias tekstas šiuo atžvilgiu pateikiamas Lumen gentium 4: „Bažnyčią, vedamą į pilnutinę tiesą (plg. Jn 16, 13), ji [Dvasia] vienija bendrystėje ir tarnyboje, moko ir tvarko įvairiomis hierarchinėmis ir charizminėmis dovanomis, puošia savo vaisiais (plg. Ef 4, 11–12; 1 Kor 12, 4; Gal 5, 22)“ [23]. Teigiant, kad ta pati Dvasia teikia ir hierarchines, ir charizmines dovanas, Dogminėje konstitucijoje Lumen gentium šitaip pabrėžiamas jų skirtingumas vienybėje. Taip pat reikšmingos Lumen gentium 12 ištaros apie charizminę tikrovę Dievo tautos dalyvavimo Kristaus pranašiškoje tarnyboje kontekste, kur pripažįstama, kad Šventoji Dvasia „Dievo tautą šventina, veda ir puošia ne vien per sakramentus bei tarnybas“, bet ir dalydama tikintiesiems „ypatingas malones, jomis padarydama juos tinkamus ir pasirengusius imtis įvairių darbų bei pareigų naudingam Bažnyčios atnaujinimui ir plėtimui“.

Galiausiai kalbama apie įvairovę bei apvaizdiškumą: „Tas charizmas, tiek įžymiąsias, tie paprastesnes ir plačiau paplitusias, reikia priimti su dėkingumu ir džiaugsmu, nes jos pirmiausia pritaikytos ir naudingos Bažnyčios reikmėms“ [24]. Analogiškų minčių yra ir Susirinkimo dekrete dėl pasauliečių apaštalavimo [25]. Tame pačiame dokumente pabrėžiama, kad tos dovanos Bažnyčios gyvenime nelaikytinos antraeilėmis. Priešingai, „iš šių charizmų, net paprastųjų, gavimo kiekvienam tikinčiajam kyla teisė ir pareiga panaudoti jas žmonių gerovei bei Bažnyčios statybai ir Bažnyčioje, ir pasaulyje, naudojantis laisve, teikiama Šventosios Dvasios“ [26]. Todėl autentiškos charizmos laikytinos svarbiomis dovanomis, būtinomis Bažnyčios gyvenimui ir misijai. Galop Susirinkimo mokyme nuolatos pripažįstamas ganytojų esminis vaidmuo atpažįstant charizmas ir laiduojant jų tvarkingą praktikavimą bažnytinėje bendruomenėje [27].

Magisteriumas po Susirinkimo

10. Laikotarpiu po Vatikano II Susirinkimo Magisteriumo ištarų šia tema pagausėjo [28]. Prie to prisidėjo didėjantis naujųjų sąjūdžių, tikinčiųjų sambūrių ir bažnytinių bendruomenių gyvastingumas, taip pat poreikis tiksliau nusakyti pašvęstojo gyvenimo vietą Bažnyčioje [29]. Jonas Paulius II savo mokyme ypač pabrėžė šių dovanų vienodą esminę svarbą: „Nekart esu pabrėžęs, kad Bažnyčioje nėra jokio konflikto ar priešpriešos tarp institucinio matmens ir charizminio matmens, kurio reikšminga apraiška yra sąjūdžiai. Abu yra vienodai esmingi Jėzaus įsteigtos dieviškosios Bažnyčios sąrangai, nes abu drauge padeda Kristaus slėpiniui bei jo išganingajam darbui būti pasaulyje“ [30]. Benediktas XVI ne tik patvirtino jų vienodą esminę svarbą, bet ir pagilino savo pirmtako ištarą primindamas, kad „Bažnyčioje ir esminės institucijos yra charizminės, ir charizmos vienaip ar kitaip turi būti institualizuotos, kad išliktų darnios ir tvarios. Šitaip abu matmenys, kilę iš tos pačios Šventosios Dvasios to paties Kristaus Kūno labui, drauge daro Kristaus slėpinį bei išganingą darbą esamus pasaulyje“ [31]. Tad hierarchinės ir charizminės dovanos tarp savęs susijusios nuo pat savo ištakų. Galop Šventasis Tėvas Pranciškus priminė Dvasios tarp įvairių dovanų sukuriamą „darną“ ir pakvietė charizminius sambūrius atsiverti misionieriavimui, būtinam klusnumui ganytojams bei bažnytinei bendrystei [32], nes „Tėvo mums suteikiamos dovanos sužydi ir suklesti bendruomenėje, ir būtent bendruomenėje išmokstama suvokti jas kaip jo meilės visiems savo vaikams ženklą“ [33]. Galiausiai galima konstatuoti, kad Magisteriumo požiūris į vienodai esminę hierarchinių ir charizminių dovanų svarbą yra vieningas. Jų supriešinimas, lygiai kaip išorinis sugretinimas, yra Šventosios Dvasios veikimo Bažnyčios gyvenime ir misijoje klaidingo ar nepakankamo supratimo požymis.

3. Santykio tarp hierarchinių ir charizminių dovanų teologinis pagrindas

Šventosios Dvasios dovanų trejybinis ir kristologinis horizontas

11. Norint suvokti, kuo galiausiai remiasi ryšys tarp hierarchinių ir charizminių dovanų, pravartu priminti jo teologinį pagrindą. Juk įveikti bet kokį hierarchinių ir charizminių dovanų supriešinimą ar išorinį sugretinimą reikalauja pati išganymo tvarka, aprėpianti vidinį santykį tarp įsikūnijusio Žodžio ir Šventosios Dvasios misijų. Iš tiesų, bet kuri Tėvo dovana susijusi su dieviškųjų misijų bendra ir skirtinga veikla: bet kuri dovana kyla iš Tėvo per Sūnų Šventojoje Dvasioje. Dvasios dovana Bažnyčioje susijusi su Sūnaus misija, neatšaukiamai atlikta jo Velykų slėpinyje. Pats Jėzus savo misijos atlikimą susieja su Dvasios atsiuntimu tikinčiųjų bendruomenei [34]. Todėl Šventoji Dvasia niekaip negali duoti pradžios tvarkai, kuri skirtųsi nuo įsikūnijusio, nukryžiuoto ir prisikėlusio dieviškojo Logos tvarkos [35]. Juk visa Bažnyčios sakramentinė tvarka yra pneumatologinis įsikūnijimo įgyvendinimas: todėl Šventoji Dvasia Tradicijoje laikyta Bažnyčios, Kristaus Kūno, siela. Dievo veikimas istorijoje visada apima ryšį tarp Sūnaus ir Šventosios Dvasios, kuriuos Ireniejus Lijonietis įtaigiai vadina „dviem Tėvo rankomis“ [36]. Šia prasme bet kuri Dvasios dovana negali būti nesusijusi su įsikūnijusiu Žodžiu [37].

Tad sąsaja tarp Šventimų sakramento malone suteikiamų hierarchinių dovanų ir Šventosios Dvasios laisvai dalijamų charizminių dovanų galiausiai kyla iš ryšio tarp įsikūnijusio dieviškojo Logos ir Šventosios Dvasios, kuri visada yra Tėvo ir Sūnaus Dvasia. Siekiant išvengti dviprasmiškų teologinių požiūrių, kurie reikalauja „Dvasios Bažnyčios“, besiskiriančios ir atsietos nuo hierarchinės institucinės Bažnyčios, pabrėžtina, kad bet kurioje Bažnyčiai suteiktoje dovanoje abi dieviškosios misijos įtraukia į save viena kitą. Iš tiesų Jėzaus Kristaus misija apima Dvasios veikimą. Enciklikoje apie Šventąją Dvasią Dominum et vivificantem Jonas Paulius II parodė Dvasios veikimo esminę svarbą Sūnaus misijoje [38]. Benediktas XVI apaštališkajame paraginime Sacramentum caritatis tai pagilino primindamas, kad Globėja, „veikusi jau sukūrimo metu (plg. Pr 1, 2), pilnatviškai esti visame įsikūnijusio Žodžio gyvenime: juk Jėzus Kristus buvo pradėtas Mergelės Marijos Šventosios Dvasios veikimu (plg. Mt 1, 18; Lk 1, 35); pradėdamas savo viešąją veiklą, ant Jordano kranto matė, kaip ji, tarsi balandis, ant jo nusileidžia (plg. Mt 3, 16 ir par.); toje pačioje Dvasioje jis veikia, kalba ir džiūgauja (plg. Lk 10, 21); ir joje gali paaukoti pats save (plg. Žyd 9, 14). Jono pateikiamose vadinamosiose „atsisveikinimo kalbose“ Jėzus aiškiai susieja savo gyvybės atidavimą Paschos slėpinyje su Dvasios atsiuntimu saviesiems (plg. Jn 16, 7). Prisikėlęs ir savo kūne tebenešiojantis kančios žymes, jis pats gali skleisti Dvasią (plg. Jn 20, 22), padaryti mokinius savo misijos dalininkais (plg. Jn 20, 21). Dvasia mokinius visko išmokys ir jiems primins viską, ką Kristus yra sakęs (plg. Jn 14, 26), nes jai, kaip tiesos Dvasiai (plg. Jn 15, 26), pridera vesti mokinius į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13). Apaštalų darbuose pasakojama, kad Dvasia Sekminių dieną nužengia ant apaštalų, susirinkusių melstis su Marija (plg. 2, 1–4), ir uždega juos užduočiai skelbti Evangeliją visoms tautoms“ [39].

Šventosios Dvasios veikimas hierarchinėse ir charizminėse dovanose

12. Atkreipus dėmesį į dieviškųjų dovanų trejybinį ir kristologinį horizontą, aikštėn taip pat iškyla hierarchinių ir charizminių dovanų ryšys. Hierarchinėse dovanose dėl jų sąsajos su Šventimų sakramentu išryškėja ryšys su išganomąja Kristaus veikla, pavyzdžiui, su Eucharistijos įsteigimu (plg. Lk 22, 19 ir t.; 1 Kor 11, 25), galia atleisti nuodėmes (plg. Jn 20, 22 ir t.), apaštališkuoju įgaliojimu evangelizuoti ir krikštyti (plg. Mk 16, 15 ir t.; Mt 28, 18–20), taip pat paaiškėja, kad nė vienas sakramentas negali būti suteiktas be Šventosios Dvasios veikimo [40]. Kita vertus, charizminės dovanos, teikiamos Dvasios, kuri „pučia, kur nori“ (Jn 3, 8), ir dalija savo dovanas taip, „kaip nori“ (1 Kor 12, 11), objektyviai susijusios su nauju gyvenimu Kristuje, nes tikintieji yra „atskiri“ Kristaus Kūno „nariai“ (1 Kor 12, 27). Todėl charizminės dovanos teisingai suprantamos tik siejant jas su Kristaus artumu bei tarnyste; pasak Jono Pauliaus II, „tikrosios charizmos negali nevesti į susitikimą su Kristumi sakramentuose“ [41]. Tad hierarchines ir charizmines dovanas jungia Jėzaus Kristaus ir Šventosios Dvasios vidinis ryšys. Parakletas yra tasai, kuris per sakramentus veiksmingai teikia mirusio ir prisikėlusio Kristaus išganingąją malonę, ir tasai, kuris dalija charizmas. Tai ypač išryškina Šventosios Dvasios, vaizduojamos kaip ugnis, vaidmuo Rytų krikščionių, konkrečiai sirų, liturginėje tradicijoje. Didysis teologas ir poetas Efremas Siras sako, kad „atjautos ugnis nužengė ir apsigyveno duonoje“ [42], taip parodydamas Dvasios perkeičiamąją galią ne tik dovanų, bet ir tikinčiųjų, valgančių eucharistinę duoną, atžvilgiu. Rytų požiūris bei paveikūs įvaizdžiai padeda suvokti, kaip Kristus, artinantis mums prie Eucharistijos, dovanoja mums Dvasią. Veikdama tikinčiųjų gyvenime, ta pati Dvasia maitina gyvenimą Kristuje, iš naujo vesdama – pirmiausia per Eucharistiją – į dar gilesnį sakramentinį gyvenimą. Šitaip laisvai veikdama istorijoje, Švenčiausioji Trejybė per išganymo dovaną pasiekia tikinčiuosius ir sykiu skatina laisvai ir visiškai atsiliepti į tai savo gyvenimu.

4. Ryšys tarp hierarchinių ir charizminių dovanų Bažnyčios gyvenime ir misijoje

Bažnyčioje kaip bendrystės slėpinyje

13. Bažnyčia pristato save kaip „Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vienybės suvienytą tautą“ [43], kur ryšys tarp hierarchinių ir charizminių dovanų iškyla kaip nukreiptas į tikinčiųjų pilnatvišką dalyvavimą bendrystėje ir evangelizacinėje misijoje. Tokiam gyvenimui iš malonės esame nuskirti Kristuje (plg. Rom 8, 29–31; Ef 1, 4–5). Šventoji Dvasia „kuria nuostabų tikinčiųjų bendravimą ir artimai visus suvienija Kristuje, nes ji yra Bažnyčios pagrindas“ [44]. Ir būtent Bažnyčioje žmonės sušaukiami tapti Kristaus nariais [45], būtent bažnytinėje bendruomenėje jie kaip vienas kito nariai susivienija Kristuje. Bendrystė visada yra „dvejopas gyvybinis dalyvavimas – krikščionių įsitraukimas į Kristaus gyvenimą ir tos pačios meilės skleidimas tikinčiųjų bendrijoje šiame ir aname pasaulyje. Vienybė su Kristumi ir Kristuje ir vienybė tarp krikščionių Bažnyčioje“ [46]. Šia prasme Bažnyčios slėpinys suspindi „Kristuje tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“ [47]. Čia aikštėn iškyla Bažnyčios kaip bendrystės slėpinio sakramento šaknis: „Tai iš esmės yra bendrystė su Dievu per Jėzų Kristų Šventojoje Dvasioje. Ta bendrystė tikrove tampa per Dievo žodį ir sakramentus. Krikštas, artimai susijęs su Sutvirtinimu, – bendrystės Bažnyčioje vartai ir pagrindas. Eucharistija yra viso krikščioniškojo gyvenimo šaltinis ir viršūnė“ [48]. Šie įkrikščioninimo sakramentai krikščioniškajame gyvenime yra esminiai, jais remiasi hierarchinės ir charizminės dovanos. Šitaip viduje sutvarkytas bažnytinės bendruomenės gyvenimas gaivinamas Dievo žodžio nuolatinio dievobaimingo klausymosi ir maitinamas sakramentų. Pats Dievo žodis viename sakramentiniame Apreiškimo horizonte mums duotas kaip iš pagrindų susaistytas su sakramentais, pirmiausia Eucharistijos [49]. Rytų tradicijoje Bažnyčia, Šventosios Dvasios gaivinamas Kristaus Kūnas, laikomas tvarkinga vienybe, pasireiškiančia ir dovanų lygmeniu. Veiksmingas Dvasios buvimas tikinčiųjų širdyse (plg. Rom 5, 5) yra tos vienybės pagrindinė priežastis net charizminėse apraiškose [50]. Juk charizmos, dovanojamos pavieniams asmenims, yra tos pačios Bažnyčios dalis ir skirtos padaryti bažnytinį gyvenimą intensyvesnį. Toks požiūris išnyra ir Johno Henry‘io Newmano raštuose: „Tad kiekvieno krikščionio širdis turėtų būti miniatūrinė Katalikų Bažnyčia, nes viena Dvasia savo Šventykla padaro ir visą Bažnyčią, ir kiekvieną jos narį“ [51]. Tai dar aiškiau parodo, kodėl hierarchinių ir charizminių dovanų nevalia nei priešinti, nei išoriškai gretinti.

Apibendrinant galima pasakyti, kad ryšys tarp charizminių dovanų ir Bažnyčios sakramentinės struktūros patvirtina vienodą esminį hierarchinių – iš prigimties tvarių, nuolatinių ir neatšaukiamų – ir charizminių dovanų svarbumą. Net jei pastarųjų istorinė forma nebūtinai išliks visą laiką [52], charizminio matmens niekada neturi trūkti Bažnyčios gyvenime ir misijoje.

Hierarchinių dovanų tapatybė

14. Dievo tautos kiekvieno nario pašventinimo ir Bažnyčios misijos pasaulyje atžvilgiu „pirmauja malonė, suteikta apaštalams, kurių valdžiai pati Dvasia pajungia net besinaudojančius charizmomis“ [53]. Pats Jėzus Kristus panoro hierarchinėmis dovanomis laiduoti savo vienatinį išganomąjį tarpininkavimą visiems laikams: „Apaštalai buvo Kristaus apdovanoti ypatingu iš aukštybių nužengusios Šventosios Dvasios išliejimu (plg. Apd 1, 8; 2, 4; Jn 20, 22–23) ir patys rankų uždėjimu perdavė savo padėjėjams dvasinę dovaną (plg. 1 Tim 4, 14; 2 Tim 1, 6–7)“ [54]. Todėl hierarchinių dovanų suteikimas kildintinas pirmiausia iš Šventimų sakramento pilnatvės, gaunamos sulig vyskupo konsekracija, suteikiančia „mokymo ir valdymo pareigas“, kurios „iš prigimties gali būti vykdomos vien hierarchiškai bendraujant su kolegijos galva ir nariais“ [55]. Todėl „vyskupų, kuriems padeda kunigai, asmenyje tikinčiųjų viduryje dalyvauja Viešpats Jėzus Kristus <...>; per jų išskirtinę tarnybą [jis] pirmiausia visoms tautoms skelbia Dievo žodį bei tikintiesiems teikia tikėjimo sakramentus; per jų tėviškas pareigas (plg. 1 Kor 4, 15) atgimdydamas iš aukštybių, jis įjungia į savo kūną naujus narius; galiausiai per jų išmintį ir apdairumą jis kreipia bei tvarko Naujojo Testamento tautą jos kelionėje į amžinąją laimę“ [56]. Rytų krikščionių tradicijoje, artimai susijusioje su Bažnyčios tėvais, visa tai išreiškiama ypatinga taxis sąvoka. Pasak Bazilijaus Didžiojo, akivaizdu, kad Bažnyčia tvarkoma Šventosios Dvasios veikimu, ir pati tvarka, kuria Paulius vardija charizmas (plg. 1 Kor 12, 28), „atitinka Dvasios dovanų dalijimą“ [57]bei pirmoje vietoje įvardija apaštalų dovaną. Remiantis vyskupų konsekracija, nesunku suvokti, kad hierarchinės dovanos susijusios ir su kitais Šventimų sakramento laipsniais, pirmiausia, kunigais, kurie „pašventinti skelbti Evangeliją, ganyti tikinčiuosius ir atlikti dieviškojo kulto pareigas“ ir, „paklusdami vyskupo autoritetui, <...> šventina ir valdo jiems pavestąją Viešpaties kaimenės dalį“ bei, „tapę pavyzdžiu kaimenei, taip tevadovauja ir tetarnauja vietinei bendruomenei“ [58]. Kunigiškasis patepimas per Šventimų sakramentą vyskupus ir kunigus padaro „panašius į Kunigą Kristų, idant jie galėtų veikti Kristaus kaip Galvos vardu ir asmeniu“ [59]. Prie šių dovanų priskirtinos dovanos, suteikiamos diakonams, kuriems rankos uždedamos „ne kunigauti, o tarnauti“ ir kurie, „sustiprinti sakramentinės malonės, bendraudami su vyskupu bei jo kunigais“, tarnauja „Dievo tautai liturgijos, žodžio ir meilės tarnyba“ [60]. Apibendrinant galima sakyti, kad Šventimų sakramentui būdingos įvairių laipsnių hierarchinės dovanos yra duodamos tam, kad Bažnyčioje kaip bendrystėje niekada nė vienam tikinčiajam netrūktų sakramentinės malonės pasiūlos, Dievo žodžio autoritetingo skelbimo ir pastoracijos.

Charizminių dovanų tapatybė

15. Hierarchinėmis dovanomis Kristaus malonės pasiūla istorijos tėkmėje laiduojama visai Dievo tautai, o visi tikintieji pašaukti tą malonę priimti ir į ją asmeniškai atsiliepti konkrečiomis savo gyvenimo aplinkybėmis. Todėl charizminės dovanos Šventosios Dvasios laisvai dalijamos tam, kad sakramentinė malonė duotų vaisių krikščioniškajame gyvenime įvairiais būdais bei visais jo lygmenimis. Būdamos „pirmiausia pritaikytos ir naudingos Bažnyčios reikmėms“ [61], charizmos savo įvairove įgalina Dievo tautą pilnatviškai gyventi savo evangelizacine misija, ieškoti laiko ženklų bei aiškinti juos Evangelijos šviesoje [62]. Charizminės dovanos skatina tikinčiuosius visiškai laisvai ir laiką atitinkančiu būdu atsiliepti į išganymo dovaną, patiems dovanoti meilę kitiems ir autentiškai liudyti Evangeliją visiems žmonėms.

Dalijimasis charizminėmis dovanomis

16. Šiame kontekste naudinga priminti tai, kokios skirtingos charizminės dovanos gali būti ne tik savo savitu pobūdžiu, bet ir paplitimu bažnytinėje bendruomenėje. Nors charizmines dovanas „gauna paskiri asmenys, jose dalyvauti gali ir kiti; šitaip jos pratęsiamos laike kaip brangus ir gyvas paveldas, tarp žmonių kuriantis ypatingą dvasinę giminystę“ [63]. Ryšiu tarp charizmos asmeninio pobūdžio ir galimybės būti jos dalininku reiškiasi esminis jų dinamikos elementas, nes bažnytinėje bendruomenėje asmuo visada susijęs su bendruomene [64]. Charizminės dovanos praktikoje gali kurti giminystę, artumą ir dvasinį ryšį, įgalinančius dalytis dvasiniu paveldu, kilusiu iš steigėjo asmens, bei tą paveldą gilinti, įkvepiant gyvybę tikrai ir savitai dvasinei šeimai. Įvairialypiai bažnytiniai sambūriai rodosi kaip bendros charizminės dovanos. Bažnytiniai sąjūdžiai ir naujosios bendruomenės liudija, kaip tvirta pradinė charizma gali suburti tikinčiuosius ir padėti pilnatviškai įgyvendinti savo krikščioniškąjį pašaukimą bei gyvenimo būvį tarnavimo bažnytinei misijai labui. Tokio bendro dalijimosi konkrečios ir istorinės formos gali labai skirtis; todėl gali būti, kad iš pradinės steigiamosios charizmos išsirutulios, kaip rodo dvasingumo istorija, skirtingi steiginiai.

Bažnytinės valdžios pripažinimas

17. Iš Dvasios laisvai dalijamų charizminių dovanų, kurias gauna bei įgyvendina bažnytinės bendruomenės asmenys, daugeliui nereikia ypatingo reglamentavimo. Tačiau kai charizminė dovana reiškiasi kaip „pradinė“ ar „steigiamoji charizma“, jai būtinas savitas pripažinimas, kad tas turtas bažnytinėje bendruomenėje būtų tinkamai suformuluotas ir ištikimai perduodamas laiko tėkmėje. Esminė įžvelgimo užduotis čia tenka bažnytinei valdžiai [65]. Pripažinti charizmos autentiškumą ne visada yra lengva užduotis, veikiau tai tarnystė, kurią būtina atlikti ganytojams. Juk tikintieji „turi teisę būti informuoti ganytojų apie charizmų autentiškumą ir jų turėtojais prisistatančiųjų patikimumą“ [66]. To siekdama valdžia turėtų suvokti faktinį Šventosios Dvasios sužadinamų charizmų nenumatomumą bei būtinybę įvertinti jas pagal tikėjimo taisyklę atsižvelgiant į tai, ar tai prisideda prie Bažnyčios statybos [67]. Toks procesas trunka tam tikrą laiką ir, autentiškumui nustatyti reikia tinkamų žingsnių, per rimtą įžvalgą vedančių prie jų tikrumo bažnytinio pripažinimo. Sambūriui, kilusiam iš kokios nors charizmos, būtinas išbandymo ir nusistovėjimo laikotarpis, kai nuo pradinio užsidegimo pereinama prie tvaraus pavidalo. Per visą tikrinimo kelią Bažnyčios valdžia naują sambūrį turi geranoriškai lydėti. Tokio ganytojų lydėjimo niekada neturi trūkti, nes kaip Gerojo Ganytojo rūpestinga meilė visada lydi kaimenę, lygiai taip tie, kurie pašaukti būti Gerojo Ganytojo pavaduotojais, neturi stokoti tėviškumo.

Charizminių dovanų atpažinimo kriterijai

18. Šiame kontekste galima priminti kai kuriuos bažnytinių sambūrių charizminių dovanų atpažinimo kriterijus, pastaruoju metu iškeltus aikštėn Bažnyčios Magisteriumo. Tokiais kriterijais siekiama padėti pripažinti charizmų bažnytiškumo autentiškumą.

a) Kiekvieno krikščionio pašaukimo į šventumą pirmenybiškumas. Kiekviena bendruomenė, atsiradusi iš dalijimosi autentiška charizma, visada turi būti šventumo Bažnyčioje ir, vadinasi, didesnės meilės ir autentiško stiebimosi tobulos meilės link įrankis [68].

b) Pastangos skleisti Evangeliją misionieriaujant. Autentiškos charizmos yra „Dvasios dovanos, įtrauktos į Bažnyčios kūną, kreipiančios į centrą, kuris yra Kristus, ir tada tampančios paskata evangelizuoti“ [69]. Tad tokios bendruomenės turi atitikti apaštališkąjį Bažnyčios tikslą ir prisidėti prie jo įgyvendinimo bei išsiskirti polėkiu misionieriauti, kad „vis labiau taptų naujosios evangelizacijos subjektais“ [70].

c) Katalikų tikėjimo išpažinimas. Kiekviena charizminė bendruomenė turi būti pilnatviško tikėjimo mokymo vieta, kur „tiesa apie Kristų, Bažnyčią ir žmogų priimama ir skelbiama remiantis Bažnyčios magisteriumo autentiška interpretacija“ [71]; todėl vengtina judėti „už (proagon) bažnytinio mokymo ir bendruomenės ribų“; juk tas, kas „ten nelieka, nėra susivienijęs su Jėzaus Kristaus Dievu (plg. 2 Jn 9)“ [72].

d) Tikros bendrystės su visa Bažnyčia liudijimas. Tai apima „sūnišką santykį su popiežiumi, kuris yra nuolatinė ir regima visuotinės Bažnyčios vienybės versmė, ir su vyskupu, vienybės regimu pradu ir pagrindu dalinėje Bažnyčioje“ [73]. Tai reiškia lojalų pasirengimą „priimti jų mokymą ir sielovadinius patarimus“ [74], taip pat pasirengimą „dalyvauti tiek vietinėse, tiek nacionalinėse, tiek tarptautinėse Bažnyčios programose bei iniciatyvose“, įsitraukimą į katechezę ir pedagoginius gebėjimus „auklėti krikščionis“ [75].

e) Kitų Bažnyčios charizminių dėmenų vienas kito papildomumo pripažinimas bei vertinimas. Iš to išplaukia pasirengimas bendradarbiauti [76]. Juk „aiškus charizmos ženklas yra jos bažnytiškumas, gebėjimas darniai įsitraukti į šventos Dievo tautos gyvenimą visų labui. Dvasios sužadinta autentiška naujybė, kad įsitvirtintų, neturi mesti šešėlio ant kitokių dvasingumų ir dovanų“ [77].

f) Išbandymo laiko, reikalingo charizmoms atpažinti, priėmimas. Kadangi charizminė dovana gali būti „visai Bažnyčiai sunki dvasinio gyvenimo naujybė, iš pradžių galinti pasirodyti net nepatogi“, vienas iš autentiškumo kriterijų yra „nuolankumas pakeliant nesklandumus: teisingas santykis tarp tikros charizmos, to, kas nauja, ir vidinės kančios apima nuolatinę charizmos ir kryžiaus sąsają“ [78]. Galimas įtampos atsiradimas iš visų reikalauja praktikuoti didesnę meilę siekiant vis gilesnės bažnytinės bendrystės ir vienybės.

g) Dvasinių vaisių buvimas. Tokie vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika ir tam tikra žmogiška branda (plg. Gal 5, 22); „dar intensyvesnis įsitraukimas į Bažnyčios gyvenimą“ [79]; uolesnis „Dievo žodžio klausymasis bei apmąstymas“ [80]; „maldos, kontempliacijos, liturginio ir sakramentinio gyvenimo pomėgio atgaivinimas, pastangos gausinti pašaukimus į krikščioniškąją santuoką, sakramentinę kunigystę bei pašvęstąjį gyvenimą“ [81].

h) Socialinis evangelizacijos matmuo. Pripažintina, kad, skatinamai meilės, „kerigmai neišvengiamai būdingas socialinis turinys: bendruomeninis gyvenimas ir įsipareigojimas kitiems glūdi pačioje Evangelijos širdyje“ [82]. Šiuo atpažinimo kriterijumi, susijusiu ne vien su pasauliečių susivienijimais Bažnyčioje, pabrėžiamas poreikis gyvai liudyti „visuomenėje dalyvavimą ir solidarumą“, stiprinti „joje teisingumo ir brolybės principus“ [83]. Šiuo atžvilgiu svarbus „skatinimas krikščioniškai reikštis įvairiose visuomenės srityse bei dalyvavimas karitatyvinių, kultūrinių ir dvasinių darbų organizavime ir vadovybėje, atsižadėjimo dvasia ir grįžimas prie evangelinio neturto kaip didžiadvasės meilės visiems žmonėms šaltinio“ [84]. Esminis dalykas yra rėmimasis Bažnyčios socialiniu mokymu [85]. „Iš mūsų tikėjimo į vargšu tapusį ir visada vargšams bei atstumtiesiems artimą Kristų išplaukia pareiga rūpintis visapusišku visuomenės apleistų žmonių vystymusi“ [86]; to autentiškoje bažnytinėje bendruomenėje irgi niekada negali trūkti.

5. Bažnytinis ryšio tarp hierarchinių ir charizminių dovanų praktikavimas

19. Galiausiai būtina aptarti kai kuriuos konkrečios bažnytinės praktikos, susijusios su ryšiu tarp hierarchinių ir charizminių dovanų, iš kurių bažnytinėje bendrystėje kyla charizminiai sambūriai, elementus.

Abipusiškumas

20. Gerų santykių tarp įvairių dovanų Bažnyčioje praktika pirmiausia reikalauja, kad charizminė bendruomenė tikrai būtų įtraukta į dalinės Bažnyčios pastoracinį gyvenimą. Tai, pirmiausia, reiškia būtinybę charizminiams sambūriams pripažinti ganytojų valdžią Bažnyčioje kaip esminiame krikščioniškojo gyvenimo dėmenyje, nuoširdžiai trokšti būti pripažintiems, išklausytiems ir prireikus apvalytiems, tarnauti bažnytinei misijai. Kita vertus, tie, kuriems suteiktos hierarchinės dovanos, vykdydami charizmų atpažinimą bei jas lydėdami, turi nuoširdžiai priimti, ką Dvasia sužadina bažnytinėje bendruomenėje, atsižvelgdami į tai pastoracijoje ir brangindami charizmų indėlį kaip autentiškus išteklius visų labui.

Charizminės dovanos visuotinėje ir dalinėje Bažnyčioje

21. Turint priešais akis charizminių bendruomenių paplitimą ir savitumą, atsižvelgtina į būtiną ir esminį santykį tarp visuotinės ir dalinės Bažnyčios. Šiuo atžvilgiu pabrėžtina, kad Kristaus Bažnyčia, kaip išpažįstame Apaštalų tikėjimo išpažinime, „yra visuotinė Bažnyčia, t. y. Viešpaties mokinių visuotinė bendruomenė, esanti ir veikianti konkrečių asmenų, grupių, laikų ir vietovių įvairovėje“ [87]. Dalinis matmuo neatsiejamas nuo visuotinio ir atvirkščiai; tarp dalinių Bažnyčių ir visuotinės Bažnyčios egzistuoja „abipusė vidujybė“ [88]. Petro įpėdinio hierarchinės dovanos šiame kontekste laiduoja ir skatina visuotinės Bažnyčios imanentiškumą vietinėse Bažnyčiose; lygiai taip ir paskirų vyskupų apaštališkoji tarnyba neapsiriboja jų vyskupijomis, bet pašaukta per nuoširdų bei veiksmingą kolegialumą ir ypač per bendrystę su centrum unitatis Ecclesiae, kuris yra Romos popiežius, įsilieti į visą Bažnyčią. Juk „Romos popiežius kaip Petro įpėdinis yra nuolatinis ir regimas tiek vyskupų, tiek daugybės tikinčiųjų vienybės pradas bei pamatas. Be to, kiekvienas vyskupas yra regimas vienybės pradas bei pamatas savo dalinėje Bažnyčioje, suformuotoje visuotinės Bažnyčios pavyzdžiu; jose ir iš jų randasi viena ir vienatinė Katalikų Bažnyčia“ [89]. Tai reiškia, kad kiekvienoje dalinėje Bažnyčioje „tikrai yra ir veikia viena, šventa, katalikiška ir apaštališka Kristaus Bažnyčia“ [90]. Todėl rėmimasis Petro įpėdinio valdžia – bendryste cum Petro et sub Petro – yra esminis kiekvienos vietinės Bažnyčios dėmuo [91].

Šitai teikia pagrindą hierarchines ir charizmines dovanas susieti santykio tarp visuotinės Bažnyčios ir dalinių Bažnyčių plotmėje. Juk, viena vertus, charizminės dovanos duodamos visai Bažnyčiai; kita vertus, tos dovanos turi būti įgyvendinamos tarnaujant konkrečiai vyskupijai, kuri yra „Dievo tautos dalis, pavedama ganyti vyskupui ir jo bendradarbiams kunigams“ [92]. Šiuo atžvilgiu naudinga priminti pašvęstąjį gyvenimą; jis yra ne išorinė ar nuo vietinės Bažnyčios gyvenimo nepriklausoma tikrovė, bet evangelinio radikalumo paženklintas ypatingas būdas būti joje su savo savitomis dovanomis. Tradicinė „egzempcija“, suteikta daugeliui pašvęstojo gyvenimo institutų [93], reiškia ne abstraktų supralokališkumą ar neteisingai suprantamą autonomiją, bet gilesnę sąveiką tarp Bažnyčios visuotinio ir dalinio matmens [94]. Panašiai ir naujos charizminės bendruomenės, pranokstančios vyskupijos lygmenį, nesuvoktinos kaip visiškai autonomiškos dalinės Bažnyčios atžvilgiu; priešingai, jos turėtų pastarąją praturtinti ir jai tarnauti savo savitomis dovanomis, neapsiribojančiomis viena vyskupija.

Charizminės dovanos ir krikščioniškojo gyvenimo būviai

22. Šventosios Dvasios dalijamos charizminės dovanos gali turėti santykį su visa bažnytinės bendrystės tvarka, turint galvoje ir sakramentus, ir Dievo žodį. Priklausomai nuo savo įvairaus savitumo jos gali prisidėti prie daug vaisingesnio atlikimo užduočių, kylančių iš Krikšto, Sutvirtinimo, Santuokos ir Šventimo sakramentų, taip pat įgalinti geriau dvasiškai suprasti apaštališkąją Tradiciją; pastaroji gali būti geriau įsisąmoninama ne tik studijomis ir skelbimu tų, kuriems suteikta charisma veritatis certum [95], bet ir „suvokimu, teikiamu gilesnio dvasinių dalykų patyrimo“ [96]. Šiuo atžvilgiu naudinga išvardyti pagrindinius klausimus dėl charizminių dovanų ir įvairių gyvenimo būvių ryšio, ypatingą dėmesį skiriant Dievo tautos bendrajai kunigystei ir hierarchinei kunigystei, kurios „skiriasi ne tiek laipsniu, kiek esme, tačiau yra viena kitai skirtos, ir tiek viena, tiek kita savitu būdu dalyvauja vienoje Kristaus kunigystėje“ [97]. Juk tai išties yra „du būdai, kuriais dalyvaujame vienoje Kristaus kunigystėje, turinčioje du matmenis, susivienijančius aukščiausiame Kryžiaus aukos akte“ [98].

a) Pirmiausia pripažintinas vertingumas įvairių charizmų, kurios duoda pradžią bažnytiniams sambūriams, pašauktiems, vadovaujant teisėtiems ganytojams, padaryti sakramentinę malonę vaisingą. Jos teikia autentišką galimybę gyventi savo krikščioniškuoju pašaukimu ir jį plėtoti [99]. Tos charizminės dovanos leidžia tikintiesiems įgyvendinti kasdienybėje Dievo tautos bendrąją kunigystę: „Todėl visi Kristaus mokiniai, ištvermingai melsdamiesi ir šlovindami Dievą (plg. Apd 2, 42–47), turi atnašauti save kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką (plg. Rom 12, 1), kiekvienoje žemės vietoje liudyti Kristų ir ieškantiems aiškinti juose slypinčią amžinojo gyvenimo viltį (plg. 1 Pt 3, 15)“ [100]. Šiai kategorijai priklauso ir bažnytiniai susivienijimai, ypač reikšmingi krikščioniškajam gyvenimui santuokoje ir „savo teikiamomis žiniomis bei veikimu“ galintys labai „sutvirtinti jaunimą ir pačius sutuoktinius, ypač jaunavedžius, bei rengti juos šeimos, visuomenės ir apaštalavimo gyvenimui“ [101].

b) Įšventintiesiems tarnautojams dalyvavimas charizminėje bendruomenėje irgi gali priminti ir Krikšto, kuriuo jie tapo Dievo vaikais, prasmę, ir savo pašaukimą bei savitą misiją. Įšventintasis tikintysis tam tikrame bažnytiniame susivienijame gali atrasti jėgų bei paspirties gyventi siekdamas nuodugniau vykdyti savo savitą tarnybą tiek visos Dievo tautos ir jam patikėtos jos dalies atžvilgiu, tiek nuoširdaus klusnumo savo ordinarui matmeniu [102]. Tas pat taikytina ir kandidatams į kunigus, priklausantiems tam tikram bažnytiniam susivienijimui, kaip teigiama posinodiniame paraginime Pastores dabo vobis [103]; toks santykis turėtų reikštis paklusnumu savitam ugdymui, praturtinamam atitinkamų charizmų. Galop pastoracinė pagalba, kurią kunigas gali pasiūlyti bažnytiniam susivienijimui atsižvelgdamas į to sąjūdžio savybes, visada teiktina laikantis bažnytinėje bendruomenėje numatytos šventosios tvarkos dėl inkardinacijos [104]ir klusnumo savo ordinarui [105].

c) Charizminės dovanos indėlį į Krikšto sakramentu gaunamą kunigystę ir į tarnybinę kunigystę puikiai išreiškia pašvęstasis gyvenimas, kuris, kaip toks, priklauso Bažnyčios charizminiam matmeniui [106]. Tokia charizma, kuri ypatingą supanašėjimą su skaisčiu, beturčiu, klusniu Kristumi [107]per evangelinių patarimų įžadus padaro tvaria gyvenimo forma [108], suteikiama tam, kad „Krikšto malonė atneštų gausesnių vaisių“ [109]. Pašvęstojo gyvenimo institutų dvasingumas ir pasauliečiui, ir kunigui gali būti reikšminga paspirtis, įgalinanti juos įgyvendinti savo pašaukimą. Be to, pašvęstojo gyvenimo institutų nariai, būtinai gavę savo vyresniųjų pritarimą [110], neretai gali labai padėti naujiesiems sambūriams įgyvendinti savo savitą pašaukimą ir savo ruožtu „džiugiai, ištikimai ir charizmiškai paliudyti pašvęstąjį gyvenimą“, taip pat „vienam kitą praturtinant“ [111].

d) Galop reikšminga tai, kad evangelinių patarimų dvasia Magisteriumo rekomenduojama ir kiekvienam įšventintajam tarnautojui [112]. Charizminės dovanos pobūdžio aiškiai yra ir celibatas, iš kunigų reikalaujamas garbingos lotyniškosios tradicijos [113]; jį pirmiausia reikėtų suprasti ne funkciškai, bet kaip „ypatingą būdą savo gyvenseną padaryti panašią į paties Kristaus gyvenseną“ [114], šitaip save iki galo atiduodant misijai, patikėtai per Šventimų sakramentą [115].

Bažnytinio pripažinimo formos

23. Šiame dokumente siekta, remiantis hierarchinių ir charizminių dovanų ryšiu, paaiškinti naujų bažnytinių susivienijimų teologinę ir ekleziologinę padėtį ir taip prisidėti konkrečiai ieškant tokių grupių bažnytinio pripažinimo tinkamiausių būdų. Dabartiniame Kanonų teisės kodekse numatyta įvairių naujos bažnytinės tikrovės, grįstos charizminėmis dovanomis, pripažinimo formų. Tokias formas būtina rūpestingai pasverti [116], vengiant nepakankamo atsižvelgimo tiek į pagrindinius teisės principus, tiek į įvairios charizminės tikrovės prigimtį bei savitumą.

Turint priešais akis hierarchinių ir charizminių dovanų ryšį, būtina paisyti dviejų pagrindinių kriterijų, kurių nevalia atsieti vieno nuo kito: a) pagarbos paskirtų bažnytinių susivienijimų charizminiam savitumui, šalinantis teisinio siaurumo, numarinančio naujybę, kylančią iš savitos patirties. Šitai padės išvengti abejingo požiūrio į charizmas Bažnyčioje; b) pagarbos pamatinei bažnytinei tvarkai, skatinant įtraukti charizmines dovanas į visuotinės ir dalinės Bažnyčios gyvenimą bei saugantis pavojaus suvokti charizminę bendruomenę kaip greta Bažnyčios gyvenimo egzistuojantį dalyką, kurio tvarka nepaženklinta hierarchinių dovanų.

Pabaiga

24. Laukdami Šventosios Dvasios išliejimo pirmieji mokiniai ištvermingai meldėsi drauge su Marija, Jėzaus motina (plg. Apd 1, 14). Ji tapo tobulai priimta ir Švenčiausiosios Trejybės apsčiai apdovanota ypatingomis malonėmis, pirmiausia buvimo Dievo Motina malone. Visi Bažnyčios vaikai gali gėrėtis jos visišku nuolankumu Šventosios Dvasios veikimui, tikėjimo nuolankumu, neturinčiu trūkumų ir paženklintu skaidraus nusižeminimo. Tad Marija visapusiškai liudija klusnų ir ištikimą visų Dvasios dovanų priėmimą. Be to, pasak Vatikano II Susirinkimo mokymo, Mergelė Marija „savo motiniška meile <...> rūpinasi savo Sūnaus broliais, kurie, pavojų ir vargų supami, tebekeliauja, iki pasieks palaimingą tėvynę“ [117]. Kadangi „tikėjimo kelyje ji leidosi nuvedama Dvasios į tarnavimo bei vaisingumo dalią“, „šiandien, žvelgdami į ją, prašome padėti mums skelbti išganymo žinią visiems ir kad nauji mokiniai taptų veikliais evangelizuotojais“ [118]. Todėl Marija pripažįstama Bažnyčios Motina ir į ją, pilni pasitikėjimo, kreipiamės prašydami, kad per jos veiksmingą paspirtį ir galingą užtarimą Šventosios Dvasios gausiai tarp tikinčiųjų dalijamos charizminės dovanos būtų jų nuolankiai priimamos ir vaisingos Bažnyčios gyvenimui bei misijai ir pasaulio gerovei.

Audiencijoje, 2016 m. kovo 14 d. suteiktoje pasirašiusiam Tikėjimo mokymo kongregacijos kardinolui, popiežius Pranciškus šį laišką, priimtą minėtos dikasterijos visuotinės sesijos, patvirtino ir nurodė paskelbti.

Roma, Tikėjimo mokymo kongregacijos būstinė, 2016 m. gegužės 15-oji, Sekminių iškilmė

Kardinolas Gerhard Müller
Prefektas

+ Luis F. Ladaria SJ
Titulinis Tibikos arkivyskupas
Sekretorius