I. Šventoji Motina Bendrija, „tiesos šulas ir atrama“ [1], vykdydama užduot teikti žmonėms antgamtinį gyvenimą, visad naudojosi Šv. Raštu ir gynė jį nuo bet kokio klaidingo aiškinimo. Problemų buvo ir bus. Todėl katalikas egzegetas, aiškindamas Dievo žodį ir spręsdamas jam priešiškas problemas, tegu nepritrūksta drąsos, bet ypač ryžtingu darbu tegilina įžvalgą į tikrąją Raštų prasmę. Tesiremia ne vien savo išmone ir įgudžiais, bet ypač tvirtai tepasitiki Dievo pagalba ir Bendrijos šviesa.

II. Reikia labai džiaugtis,kad nūdien yra daug ištikimų Bendrijos vaikų – Šv. Rašto žinovų, labai reikalingų mūsų laikams. Sekdami Popiežių skatinimu, jie uoliai visa širdimi pasišvenčia šiai rimtai ir sunkiai užduočiai. „Teatsimena visi kiti Bendrijos vaikai, kad šių darbščiųjų Viešpaties darbininkų pastangos turi būti vertinamos ne tik palankiai bei su tikru nuoširdumu, bet ir su didžiausia meile.“ [2] Mat net iškilieji aiškintojai, kaip pats Jeronimas, kartkarčiais nelabai sėkmingai lukšteno sunkesniuosius klausimus. [3] Reikia saugotis, kad „aštrus mokslinis samprotavimas neišeitų iš artimo meilės ribų, ir besiginčijant nebūtų sudaromas įspūdis, kad pačios apreikštosios tiesos ir dieviškasis tikėjimo kraitis yra abejotini dalykai. Juk didesnės šio mokslo pažangos iš daugelio asmenų, besidarbuojančių įvairiose jos rityse, galima tikėtis susilaukti, tik jeigu visi dirbs sutartinai, laikydamiesi tų pačių dėsnių“ [4].

III. Nūdien labiau nei bet kada yra reikalingas egzegetų triūsas, nes skleidžiama daug raštų, kurie kelia abejones dėl Evangelijose aprašomų darbų ir žodžių tiesos. Todėl Popiežiškoji Šv. Rašto komisija, vykdydama sau Popiežių pavestą užduotį, mano, kad naudinga pareikšti ir pabrėžti šiuos nurodymus:

1. IV. Katalikas egzegetas, Bendrijos vadovaujamas, tepanaudoja visa, ką aukštesnieji aiškintojai, ypač šventieji Bendrijos Tėvai bei Daktarai, davė šventojo teksto supratimui ir tegul tęsia jų darbus. Norėdami visapusiškai atskleisti amžinąją Evangelijų tiesą, laikydamiesi sveiko proto ir katalikiškojo aiškinimo dėsnių, įžvalgiai tepanaudoja naująsias egzegezės priemones, ypač tas, kurias pateikia plačiausia prasme suprastas istoriškas metodas. Mat juo nuodugniai tyrinėjami šaltiniai, aptariamos jų savybės ir reikšmė, pasišaukiamos talkon pagalbinės priemonės – teksto kritika, literatūrinė kritika ir kalbų pažinimas. Aiškintojas turi laikytis įspėjimo, kurį davė šviesaus atminimo Pijus XII. Savo įspėjimu Popiežius įpareigoja aiškintoją „protingai tirti, kokį išraiškos būda bei literatūrinį žanrą šventasis rašytojas naudojo, kad savo įnašu prisidėtų prie teisingo ir tikro aiškinimo. Tebūnie jam aišku kaip dieną, kad nekreipti dėmesio į šį savo pareigos bruožą yra tolygu rimtai pakenkti katalikiškai egzegezei“ [5]. Šiuo įspėjimu šviesaus atminimo Pijus XII pareiškia bendrą hermeneutikos – aiškinimo meno dėsnį. Juo turi būti remiamasi aiškinant ne tik Senojo, bet ir Naujojo Testamento knygas, nes šventieji rašytojai, jas rašydami, panaudojo mąstysenos ir rašymo būdą, kuris buvo savas jų bendraamžiams. Vienu žodžiu, egzegetas panaudos visas priemones, kurios padeda giliau pažinti Evangelijų liudijimo pobūdį, pirmųjų bendrijų religinį gyvenimą ir apaštalinio kraičio prasmę bei reikšmę.

V. Pagal reikalą, aiškintojas gali naudotis sveikais „formų istorijos metodo“ pradais, kurie gali jam padėti vispusiškiau suprasti Evangelijas. Tačiau tebūna atsargus, nes dažnai į šį metodą yra įmaišyti perdėm nepriimtini filosofiniai ir teologiniai pradai, kurie neretai iškraipo ir patį metodą, ir rašytojo žodžio mintį. Kai kurie šio metodo puoselėtojai, vadovaudamiesi racionalizmo prielaidomis grindžiamu požiūriu, atsisako pripažinti antgamčio buvimą, asmeniško Dievo įsijungimą į pasaulį per tikrą apreiškimą ir stebuklų bei pranašysčių galimumą bei istoriškumą. Kiti remiasi klaidinga tikėjimo samprata, lyg jis neturėtų nieko bendro su istoriška tiesa, – netgi nesiderintų su ja. Dar kiti bemaž a prioripaneigia apreiškimo dokumentų istorinę reikšmę bei pobūdį. Pagaliau dar kiti, mažindami Apaštalų kaip Kristaus liudytojų autoritetą bei pareigą ir įtaką pirmykštei bendruomenei, perdeda tos bendruomenės kūrybiškumą. Visa tai ne tik priešinasi katalikiškajam mokslui, bet neturi nei mokslinio pagrindo ir yra svetimi tikriems istoriško metodo dėsniams.

2. VI. Aiškintojas, apspręsdamas tikimumą dalykų, kuriuos perduoda Evangelijos, turi išmaniai tyrinėti tris tikėjimo kraičio tarpsnius, per kuriuos mus pasiekė Jėzaus mokslas ir gyvenimas.

VII. Kristus, mūsų Viešpats, pasišaukė prie savęs išsirinktuosius mokinius. [6] Jie sekė Kristų nuo pat pradžios, [7] matė jo darbus ir girdėjo jo žodžius. Taip jie buvo parengti būti jo gyvenimo ir mokslo liudytojais. [8] Viešpats, žodžiu išdėstydamas savo mokslą, laikėsi to laiko žmonėms įprasto mintijimo. Jis prisitaikė prie savo klausytojų galvosenos ir stengėsi, kad tai, ką jis mokė, būtų tvirtai įdiegta į širdį ir jo mokiniai lengvai atsimintų. Šie Jėzaus stebuklus ir kitus jo gyvenimo įvykius suprato teisingai, būtent, kaip darbus atliktus ar skirtus tam, kad jais žmonės tikėtų Kristų ir tikėjimu priimtų išganymo mokslą.

VIII. Apaštalai, liudydami Jėzų, visų pirma paskelbė Viešpaties mirtį ir prisikėlimą. [9] Jie ištikimai atpasakojo jo gyvenimą ir darbus. [10] Skelbimo būdą jie pritaikė savo klausytojų gyvenimo aplinkybėms. [11] Po to, kada Jėzus prisikėlė iš numirusių ir jo dieviškumas buvo aiškiai suvoktas [12], tikėjimas ne tik nesunaikino juose atsiminimo to, kas buvo įvykę, bet dargi jį sustiprino, nes jų tikėjimas buvo pagrįstas tuo, ką Jėzus buvo padaręs ir mokęs. [13] Nei kultas, kuriuo mokiniai paskui garbino Jėzų kaip Viešpatį irDievo Sūnų, nepakeitė jo „mitiniu“ asmeniu ir neiškreipė jo mokslo. Tad nėra pagrindo neigti, kad apaštalai, šlovingų Kristaus įvykių paruošti ir Tiesos Dvasios šviesa pamokyti, [14] perdavė klausytojams tai, kas Viešpaties iš tikrųjų buvo pasakyta ir padaryta su gilesne įžvalga, kurią jie patys buvo įsigiję. [15] Taigi, kaip pats Jėzus po Prisikėlimo „aiškino jiems“ [16] Senojo Testamento ir savo paties žodžius, [17] taip ir Apaštalai aiškino jo žodžius ir darbus, prisitaikydami prie klausytojų sąlygų. „Pasišvęsdami žodžio tarnybai“ [18], skelbime jie naudojo įvairius būdus, tinkamus savo tikslui irklausytojų galvosenai. Jie buvo „graikams ir barbarams, mokytiems ir nemokytiems“ [19], skolingi. [20] Aišku, skelbimo būdai, kuriais skelbėjai paskelbė Kristų, turi būti atpažinti ir aptarti: katechezė, pasakojimas, liudijimų rinkimas, himnai, pagarbinimai (doksologijos), maldos ir visos kitos šio pobūdžio literatūrinės formos, kurias buvo įprasta naudoti Šv. Rašte bei to amžiaus žmonių buityje.

IX. Šį pradinį mokymą, pradžioje perduotą žodžiu, o vėliau raštu, – nes netrukus daugelis mėgino „išdėstyti raštu pasakojimą apie mūsuose buvusius įvykius“ [21] su Viešpačiu Jėzumi, – šventieji autoriai užrašė bendrijų poreikiams keturiuose Evangelijose tokiu metodu, kuris tiko kiekvieno jų užsibrėžtam tikslui. Kai ką iš daugelio perduotų dalykų atrinkdami, kai ką sutraukdami į visuminę apybraižą, kai ką paaiškindami pagal bendrijų padėtį, jie kaip įmanydami stengėsi, kad jų skaitytojai galėtų suvokti patikimumą [22] dalykų, kuriuos jie teigė. Iš tikro, šventieji autoriai iš perimtųjų dalykų visų pirma atrinko tuos, kurie buvo tinkami įvairioms tikinčiųjų sąlygoms bei jų pačių užsibrėžtam tikslui, ir juos taip atpasakojo, kad jie derintųsi ir su tomis sąlygomis, ir su tuo tikslu. Kadangi sakinio prasmė priklauso ir nuo įvykių sekos pasakojime, Evangelistai, perduodami Išganytojo pasakytus žodžius bei atliktus darbus, – vienas vienokiame, kitas kitokiame kontekste, – juos paaiškino kaip suprantamiau skaitytojams. Todėl egzegetas teištyrinėja prasmę, kurią norėjo išreikšti Evangelistas, pasakodamas apie posakį bei darbą savitai ir dėdamas juos į kitą kontekstą. Juk pasakojimo tiesa nė kiek nenukenčia, kai Evangelistai pasakoja apie Viešpaties žodžius ir darbus skirtinga seka, [23] o jo pasakymus išreiškia ne raidiškai, bet pagal prasmę. [24] Šv. Augustinas sako: „Labai galima, kad kiekvienas Evangelistas laikė savo pareiga atpasakoti dalykus tokia seka, kuria Dievas norėjo juos įteigti jo atminčiai, bent tais atvejais, kai seka, – ar ji būtų vienokia ar kitokia, – nieku nemažina Evangelijos tikimumo ir tiesos. Šv. Dvasia dalija savo dovanas kiekvienam kaip nori, [25] todėl ji, be abejonės, vadovavo ir valdė šventųjų [rašytojų] protus, apmąstant, ką ir kaip jie turėjo užrašyti nepaprastos reikšmės, skirtingai sudarytų pasakojimų Knygose. O kodėl jis kiekvienam kitaip leido tai atlikti, kas tik nuoširdžiu imlumu ieškos, Dievo padedamas, galės rasti atsakymą“. [26]

X. Egzegetas neįvykdys savo užduoties suvokti, ką norėjo pasakyti ir ką iš tikrųjų pasakė šventieji rašytojai tol, kol jis neištyrinės visa tai, kas turi ryšį su Evangelijų kilme bei parašymu ir teisingai nepanaudos to, kas šiuolaikiniais tyrinėjimais laimėta. Naujieji tyrinėjimo duomenys rodo, kas Jėzaus mokymas ir gyvenimas nebuvo užrašytas vien tik tam, kad jie būt atsiminti. Užrašymu jie buvo „skelbiami“, kad būtų tikėjimo ir dorovės pagrindas Bendrijai. Todėl aiškintojas, kruopščiai tyrinėdamas Evangelistų liudijimą, pajėgs įžvalgiau nušviesti amžinąją teologinę Evangelijų reikšmę ir akivaizdžiai parodys kaip reikalingas bei svarbus yra jų aiškinimas Bendrijai.

XI. Apstu ir daugiau svarbių dalykų, kuriuos lukštendamas ir aiškindamas katalikas egzegetas gali ir privalo laisvai panaudoti savo įgūdžius ir išmonę, kad įneštų savo dalį visų naudai – nuolatinei šventojo mokslo pažangai, Bendrijos magisteriumo paruošimui bei parėmimui, Bendrijos gynimui ir garbei. [27] Tačiau tebūna visuomet nusiteikęs paklusti Bendrijos magisterijumui ir teneužmiršta, kad Apaštalai skelbė gerąją naujieną, būdami kupini Šv. Dvasios, kad Evangelijos buvo parašytos įkvėpimu Šv. Dvasios, kuri jų autorius apsaugojo nuo visų klaidų. „Apie savo išganymo planą mes sužinojome ne iš ko kito, kaip tik iš tų, kurių dėka mus pasiekė Evangelija. Tai, ką jie kadaise skelbė žodžiu, vėliau Dievo valia perdavė mums Raštuose kaip būsimą mūsų tikėjimo pagrindą ir ramstį. Nedera sakyti, kad jie skelbė dar nepasiekę tobulo pažinimo, kaip kai kurie išdrįsta teigti, didžiuodamies galį pataisyti Apaštalus. Juk kada mūsų Viešpats prisikėlė iš numirusių, jie buvo apgaubti iš aukštybių nužengusios Šv. Dvasios jėga, pripildyti visų [jos dovanų] ir turėjo tobulą pažinimą. Jie ėjo lig pat žemės pakraščių, visi ir pavieniui su Dievo Evangelija, pradžiugindami žinia apie Dievo gerus darbus mums ir paskelbdami dangišką ramybę žmonėms.“ [28]

3. XII. Tie, kuriems pavesta mokyti Seminarijose ar panašiose mokslo įstaigose turi „labiausiai rūpintis, kad... Šv. Raštas būtų taip dėstomas, kaip reikalauja šio mokslo šakos orumas ir laiko poreikiai“ [29]. Svarbiausia – mokytojai teišdėsto teologinę tiesą, kad Šv. Raštas „taptų būsimųjų kunigų branginamas kaip tyras bei neišsenkamas jų pačių dvasinio gyvenimo šaltinis ir šventos pamokslavimo pareigos, kuriai jie rengiasi, penas ir jėga“ [30]. Naudodami kritikos meną, ypač vadinamą literatūrinę kritiką, tenepuoselėja jos kaip tikslo savyje, bet jos pagalba aiškiau tesuvokia mintį, kurią Dievas norėjo pareikšti per šventąjį rašytoją. Taigi, teneįstringa pusiaukelėje, pasitenkindami vien sava literatūrine kritika, bet tepadaro, kaip ši įžvalga padeda aiškiau suvokti apreikštąjį žodį ir, reikalui esant, apginti nuo klaidų. Dėstytojai, laikydamiesi šių dėsnių, įgalins savo mokinius atrasti Šv. Rašte tai, „kas pakelia Dievop protą, maitina širdį, turtina vidinį gyvenimą“ [31].

4. XIII.Tiems, kurie šventais pamokslais auklėja krikščioniškąją tautą reikia labai didžios išminties. Turėdami mintyje šv. Pauliaus pamokymą, pirmiausia tegu moko tikėjimo tiesų: „Žiūrėk savęs ir mokymo, ištverk šiuose darbuose! Taip veikdamas, išganysi ir save, ir savo klausytojus“ [32]. Tesusilaiko nuo tuščių ar nepakankamai pagrįstų naujovių vaikymosi. Naujas nuomones, jau tvirtai pagrįstas, reikalui esant, tepaaiškina, bet apdairiai, vis atsižvelgiant į savo klausytojų poreikius. Atpasakodami šventraštinius įvykius, tenepagražina vaizduotės priedais, nesiderinančiais su jų tiesa.

XIV. Ši išminties dorybė turi būti itin puoselėjama tų, kurie rašo tikintiems. Tegu jie rūpestingai iškelia nuostabiuosius Dievo žodžio turtus, „kad tikintieji... būtų paveikiami ir uždegami jais gyventi“ [33]. Telaiko savo šventa pareiga niekada nė truputėlio nenukrypti nuo bendrojo Bendrijos mokymo ir tikėjimo kraičio [Tradicijos]. Žinoma, jie turi savo tikslui panaudoti tikrą šventraštinio mokslo pažangą, kurios yra pasiekę šių laikų mokslininkai. Tačiau jie privalo vengti lengvabūdiškų nuomonių, kurias skleidžia naujovių mėgėjai. [34] Griežtai draudžiama, vadovaujantis žalingu naujovių vaikymusi, neapgalvotai be protingos atrankos bei rimto reikalo garsinti raštu bet kokius bandymus spręsti sunkius klausimus ir tuo drumsti daugelio tikėjimą.

XV. Ši Popiežiškoji Šv. Rašto komisija jau anksčiau yra priminusi, kad knygos ir straipsniai Šv. Rašto temomis žurnaluose ir laikraščiuose priklauso juridinei Ordinarų galiai ir teisei, nes nagrinėja religinius dalykus ir siejasi su tikinčiųjų mokymu. [35] Todėl Ordinarai yra prašomi labai rūpestingai prižiūrėti šio pobūdžio plačiajai visuomenei skirtus rašinius.

5. XVI. Vadovaujantieji Šv. Rašto draugijoms turi ištikimai laikytis nuostatų, kuriuos paskelbė Popiežiškoji Šv. Rašto komisija. [36]

XVII. Laikantis šių visų nurodymų, Šv. Rašto tyrinėjimas bus naudingas tikintiesiems. Ir mūsų dienomis kiekvienam bus aišku, kaip išmintingai rašė šv. Paulius: Šventieji Raštai „gali pamokyti [mus] išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi. Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisume, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui.“ [37]

XVIII. Šventasis Tėvas Popiežius Paulius VI 1964 m. balandžio 21 d. maloniai suteiktoje audiencijoje čia pasirašiusiam sekretoriui šį Nurodymų raštą patvirtino ir įsakė jį paskelbti.

Komisijos sekretorius
Benjaminas N. Wambacq, O. Pream.