<...>

III. ŽYDAI NAUJAJAME TESTAMENTE

66. Išnagrinėję santykį tarp Naujojo Testamento raštų ir žydų Raštų, dabar apsvarstysime Naujajame Testamente reiškiamus įvairius požiūrius į žydus. Iš pradžių pažymėtina, kad pačiame judaizme egzistuoja akivaizdi įvairovė.

A. Įvairūs požiūriai potremtiniame judaizme

1. Paskutiniai amžiai prieš Jėzų Kristų

„Judaizmo“ sąvoka apibūdinamas izraelitų istorijos laikotarpis, prasidėjęs 538 m. pr. Kr. persų valdžiai leidus atstatyti Jeruzalės šventovę. Judaizmo religija daugeliu atžvilgių paveldėjo prieštremtinę Judo karalystės religiją. Buvo atstatyta šventykla, aukojamos aukos, giedami himnai bei psalmės ir naujai švenčiamos piligriminės šventės. Ypatingą religinį atspalvį judaizmas įgijo persų laikotarpiu Ezrai paskelbus Įstatymą (Neh 8, 1–12). Sinagoga tolydžio tapo svarbiu žydų gyvenimo veiksniu. Iš samariečių schizmos ir Kumrano rankraščių išaiškėja, kad nesutampantys požiūriai į šventyklą buvo žydų susiskaldymo šaltinis iki 70-ųjų m. po Kr. Susiskaldymai, kilę dėl skirtingų įstatymo interpretacijų, egzistavo ir po 70-ųjų m. po Kr., panašiai kaip ir anksčiau.

Samariečių bendruomenė buvo disidentinė kitų atmetama grupė (Sir 50, 25–26). Ji rėmėsi ypatinga Penkiaknygės forma ir atmetė šventyklą bei Jeruzalės kunigiją. Samariečių šventovė buvo pastatyta ant Garizimo kalno (Jn 4, 9–20). Samariečiai turėjo savo kunigiją.

Juozapo Flavijaus aprašytos trys „partijos“, arba minties mokyklos: fariziejai, sadukiejai ir esenai (Ant. 13, 5, 9; § 171) – yra supaprastinimas, priimtinas tik apdairiai laikantis išlygų. Iš tikrųjų daugybė žydų nepriklausė nė vienai iš trijų grupių. Negana to, jų skirtumai pranoko grynai religinę sferą.

Sadukiejai radosi veikiausiai iš šventyklos kunigų, kilusių iš Cadoko (Zadoko) šeimos. Jie tapo atskira grupe Makabėjų (Makabiejų) laikais dėl kitos kunigijos atšakos stipraus pasipriešinimo Hasmonėjų valdovams. Tebėra sudėtinga tiksliai nustatyti jų tapatybę studijuojant laikotarpį nuo Makabėjų sukilimo prieš Seleukidus nuo 167 m. iki romėnų įsiveržimo 63 pr. Kr. Sadukiejai buvo vis labiau tapatinami su valdžią turėjusia helenistine aristokratija; numanoma, kad tarp sadukiejų ir paprastos liaudies buvo labai mažai bendro.

Esenų kilmė, anot kai kurių autorių, datuotina apie 200 m. pr. Kr. ir sietina su žydų apokaliptinių lūkesčių atmosfera; vyrauja nuomonė, kad ši grupė susidarė kaip opozicija keičiantis požiūriui į šventyklą nuo 152 m., kai Judo Makabėjo brolis Jonatanas buvo pateptas vyriausiuoju kunigu. Turimi omenyje chasidai, arba „pamaldieji“, dalyvavę Makabėjų sukilime (1 Mak 2, 42), tačiau vėliau jautęsi Judo Makabėjo brolių Jonatano ir Simono išduoti, nes Judas Makabėjas priėmė vyriausiojo kunigo paskyrimą iš Seleukidų karalių. Mūsų žinios apie esenus žymiai išaugo nuo 1947 m. prasidėjus atradimams – netoli Negyvosios jūros, Kumrane, atradus apie 800 rankraščių ritinių bei fragmentų. Dauguma mokslininkų laikosi nuomonės, jog šie dokumentai kilo iš ten įsikūrusios esenų grupės. Istorikas Juozapas Flavijus savo veikale „Žydų karas“ [307] pateikia ilgą pagiriamąjį esenų bendruomenės pamaldumo ir gyvensenos, daugeliu aspektų primenančios vienuolišką gyvenimą, aprašymą. Niekindami šventyklą, valdomą, jų nuomone, nevertų kunigų, kumraniečiai sukūrė naujosios sandoros bendruomenę. Jie siekė tobulumo tiksliai laikydamiesi Įstatymo, aiškinamo teisumo Mokytojo. Jie laukė greito mesijinio įvykio, Dievo įsikišimo, sunaikinsiančio visą blogį ir nubausiančio jų priešus.

Fariziejai nebuvo kunigijos sąjūdis. Atrodo, kad jiems nelabai rūpėjo tai, kad Makabėjai užėmė vyriausiojo kunigo pareigas. Tačiau pats jų pavadinimas, reiškiantis atskyrimą, veikiausiai kilo iš jų kritiško požiūrio į Makabėjų įpėdinius Hasmonėjus, kurių valdymo stilius vis labiau pasaulietiškėjo. Prie rašytinio Įstatymo fariziejai pridūrė antrą, žodinį Mozės Įstatymą. Jų interpretacija buvo ne tokia griežta kaip esenų ir naujoviškesnė už konservatyvių sadukiejų, pripažinusių tik rašytinį Įstatymą. Fariziejai taip pat skyrėsi nuo sadukiejų tikėjimu mirusiųjų prisikėlimu ir angelais (Apd 23, 8); šios tikėjimo apraiškos atsirado potremtiniu laikotarpiu.

Santykiai tarp skirtingų grupių kai kada būdavo ypač įtempti, net priešiški. Šio priešiškumo aplinkybes verta atsiminti žvelgiant į Naujajame Testamente aptinkamą religinį priešiškumą. Vyriausieji kunigai daugeliu atvejų buvo atsakingi dėl prievartos. Kartą vyriausiasis kunigas, kurio vardas liko nežinomas, II amžiaus pr. Kr. pabaigoje per Jom Kipuro šventes stengėsi nužudyti Kumrano teisumo Mokytoją. Kumrano raštuose gausu polemikos, nukreiptos prieš Jeruzalės sadukiejų hierarchiją, nedori kunigai kaltinami dėl įsakymų pažeidimo, taip pat juodinami ir fariziejai. Teisumo Mokytojas aukštinamas, o kitas asmuo (esenas?) kaltinamas kaip pašaipūnas ir melagis, su kalaviju persekiojantis „visus, einančius tobulumo keliu“ (Damasko dokumentas, ms. A, I, 20). Šie incidentai vyko prieš Erodo Didžiojo laikus ir iki romėnams valdant Judėją, taigi prieš Jėzaus laikus.

2. Pirmojo pokristinio amžiaus pirmasis trečdalis Palestinoje

67. Šis laikotarpis sutampa su Jėzaus gyvenimo metais, tik jis prasidėjo kiek anksčiau, kadangi Jėzus gimė prieš Erodo Didžiojo mirtį 4 -aisiais m. pr. Kr. Po Erodo mirties imperatorius Augustas padalijo karalystę trims jo sūnums: Archelajui (Mt 2, 22), Erodui Antipui (14, 1 ir t.) ir Pilypui (16, 13; Lk 3, 1). Kadangi Archelajaus valdymas kėlė tarp jo valdinių neramumus, Augustas jo valdytą Judėją nedelsdamas skyrė administruoti Romai.

Koks buvo Jėzaus požiūris į minėtas religines „partijas“? Ypač verta panagrinėti tris pagrindinius klausimus.

Kokia religinė grupė buvo įtakingiausia Jėzaus viešojo gyvenimo metais? Anot Juozapo [Flavijaus], pagrindinė partija buvo fariziejai, ypač daug įtakos turėję miestuose [308]. Turbūt dėl šios priežasties Jėzus dažniau vaizduojamas konfliktuojantis su šia negu su kuria nors kita grupe, ir tai yra netiesioginis jų svarbos pripažinimas. Be to, ši judaizmo pakraipa išsilaikė geriau už kitas, todėl plintanti krikščionybė turėjo susidurti pirmiausia su ja.

Kokių įsitikinimų laikėsi fariziejai? Evangelijose fariziejai dažnai vaizduojami kaip veidmainiai ir beširdžiai legalistai. Buvo bandoma prieštarauti šiam įsitikinimui, argumentuojant Mišnoje nurodytomis rabinų nuostatomis, liudijančiomis, kad jie nebuvo nei veidmainiai, nei griežti legalistai. Tačiau šis argumentas neįtikinamas, nes pačioje Mišnoje atsiskleidžia legalistinė tendencija. Be to, nežinoma, ar apie 200 m. po Kr. redaguotos Mišnos nuostatai sutampa su Jėzaus laikų fariziejų pažiūromis. Tačiau reikia pripažinti, kad visiškai įtikėtina, jog fariziejų vaizdavimui evangelijose iš dalies įtakos turėjo vėlesnė krikščionių ir žydų polemika. Be abejo, Jėzaus gyvenimo metais buvo fariziejų, mokiusių pritarimo vertos dorovės. Tačiau fariziejaus Pauliaus, „uoliai gynusio protėvių papročius“, liudijimas rodo iki kokių kraštutinumų galėjo nuvesti fariziejiškas uolumas: „persekiojau Dievo Bažnyčią“ [309].

Ar Jėzus priklausė kuriai nors iš tų trijų grupių? Nepagrįsta nuomonė, kad jis buvo sadukiejus. Jis nebuvo kunigas. Jėzaus tikėjimas angelais ir kūno prisikėlimu, taip pat Evangelijoje jam priskiriami eschatologiniai lūkesčiai daro jį žymiai artimesnį esenų ir fariziejų teologijai. Tačiau Naujajame Testamente esenai niekur neminimi ir visiškai nerašoma, kad Jėzus būtų priklausęs tokiai ypatingai bendruomenei. Evangelijose dažnai minimų fariziejų santykis su Jėzumi paprastai priešiškas, nes Jėzus nepritarė jų įstatymo laikymosi formoms [310].

Tikėtiniau, kad Jėzus nepriklausė nė vienai jo laikais judaizme egzistavusiai grupuotei. Jis tiesiog buvo solidarus su liaudies dauguma. Neseniai tyrinėjimais bandyta į jį žvelgti turint galvoje įvairius socialinius to meto kontekstus: charizminių Galilėjos rabių, keliaujančių cinikų pamokslininkų ar net revoliucingų zelotų. Tačiau Jėzus neįspraudžiamas nė į vieną iš tų kategorijų.

Būta daug spekuliacijų dėl Jėzaus santykio su pagonimis ir jų galvosena, tačiau apie tai pernelyg maža informacijos. Tuo laikotarpiu Palestinoje, net tuose regionuose, kur daugiausia gyveno žydai, helenistinė įtaka buvo stipri, tačiau ne visur vienodai juntama. Helenistinių miestų, kaip antai Tiberiados ant Galilėjos ežero kranto ar Seforio (Sepphoris, 6–7 km atstumu nuo Nazareto), įtaka Jėzui lieka neaiški, nes evangelijose nėra jokių žinių apie Jėzaus sąsajas su tais miestais. Taip pat nėra jokių nuorodų apie tai, kad Jėzus ar jo artimiausi mokiniai būtų bent kiek daugiau kalbėję graikiškai. Sinoptinėse evangelijose Jėzus turi mažai ryšių su pagonimis, jis liepia mokiniams jiems nepamokslauti (Mt 10, 5) ir uždraudžia sekti jų gyvensenos pavyzdžiais (6, 7.32). Kai kurie Jėzaus posakiai atspindi požiūrį, kad žydai viršesni už pagonis [311], tačiau jis moka atsiriboti nuo tokių nuostatų ir skelbia daugelio pagonių viršenybę (Mt 8, 10–12).

Koks pirmųjų Jėzaus mokinių požiūris į žydų religinę aplinką? Dvylikai ir kitiems veikiausiai buvo būdinga galilėjietiška Jėzaus savimonė, nors jų gyvenamos apylinkės prie Galilėjos ežero buvo kosmopolitiškesnės negu Nazaretas. Ketvirtojoje evangelijoje pasakojama, kad Jėzus atitraukė mokinius nuo Jono Krikštytojo (Jn 1, 35–41), kad jis turėjo mokinių iš Judėjos (19, 38) ir kad atvedė į tikėjimą visą samariečių kaimą (Jn 4, 39–42). Taigi mokinių grupė puikiai atspindėjo tuo metu Palestinoje egzistavusį pliuralizmą.

3. Antrasis pirmojo šimtmečio trečdalis

68. Tiesioginio romėnų valdymo pirmasis laikotarpis Judėjoje baigėsi apie 39–40 m. Imperatoriaus Kaligulos (37–41) ir naujo imperatoriaus Klaudijaus (41–54) draugas Erodas Agripa I tapo Palestinos karaliumi (41–44). Jis įgijo žydų religinių vadovų palankumą ir pats stengėsi atrodyti religingas. Apaštalų darbų 12 skyriuje Lukas jam priskiria Jono brolio ir Zebediejaus sūnaus Jokūbo persekiojimą ir nukirsdinimą. Po Agripos mirties, įspūdingai atpasakojamos Apd 12, 20–23, prasidėjo antrasis romėnų valdymo periodas.

Antrajame pirmojo šimtmečio trečdalyje prisikėlusio Kristaus mokinių labai pagausėjo, jie būrėsi į „bažnyčias“ („bendruomenes“). Atrodo, kad tam tikrų žydų grupių struktūra darė įtaką ankstyvosios Bažnyčios struktūroms. Keltinas klausimas, ar krikščionių „presbiteriai“ („vyresnieji“)  atsirado sinagogų „vyresniųjų“ pavyzdžiu, ar krikščionių vyskupų „prievaizdų“ tarnyba susiformavo Kumrano „prievaizdų“ pavyzdžiu. Taip pat kyla klausimas, ar krikščioniškojo judėjimo apibūdinimas „kelio“ (hodos) sąvoka nėra Kumrano žmonių, pasitraukusių į dykumą parengti kelio Viešpačiui, dvasingumo atspindys? Žiūrint teologiškai, kai kas manė, jog Kumrano įtakos pėdsakų galima aptikti ketvirtosios evangelijos dualizme, išreikštame šviesos ir tamsybių, tiesos ir melo sąvokomis, taip pat kova tarp Jėzaus, kuris yra pasaulio šviesa, ir tamsos galybių (Lk 22, 53) ir kova tarp Tiesos Dvasios ir šio pasaulio kunigaikščio (Jn 16, 11). Tačiau bendros temos nebūtinai reiškia priklausymą.

44–66 m. valdę Romos prokuratoriai buvo žmonės be užmojų, korumpuoti ir nedori. Dėl blogo valdymo atsirado „sikarijų“ (durklais ginkluotų teroristų) ir „zelotų“ (negailestingų uoliųjų dėl Įstatymo) ir galiausiai kilo didysis žydų sukilimas prieš romėnus. Didelės romėnų kariuomenės pajėgos ir geriausi karo vadai stengėsi numalšinti sukilimą. Krikščionims ypatingas įvykis buvo „Viešpaties brolio“ Jokūbo nukirsdinimas 62 m. po Kr., įvykdytas po vyriausiojo kunigo Anano (Hannas) II sukviesto Sinedriono sprendimo. Šį vyriausiąjį kunigą prokuratorius Albinas nušalino nuo pareigų dėl įgaliojimų viršijimo. Vos po dvejų metų, kai 64 m. liepą Romą nuniokojo didžiulis gaisras, imperatorius Neronas sostinėje ėmė persekioti krikščionis. Anot labai senos tradicijos, tuo laiku buvo nukankinti apaštalai Petras ir Paulius. Apytikriai apibendrinant paskutinįjį pirmojo šimtmečio trečdalį galima pavadinti poapaštališkuoju laikotarpiu.

4. Paskutinis pirmojo šimtmečio trečdalis

69. 66–70 m. vykęs žydų sukilimas ir Jeruzalės šventyklos sugriovimas nulėmė religinių grupių dinamikos pokyčius. Išnaikinti revoliucionieriai (sikarijai, zelotai ir kiti). Kumrano gyvenvietė buvo išgriauta 68 m. Liovusis aukojimams šventykloje, nusilpo sadukiejų vadovų, kilusių iš kunigų šeimų, valdžios pagrindas. Nežinoma, kokiu mastu rabiniškasis judaizmas kildintinas iš fariziejų. Tikra yra tai, kad po 70 m. po Kr. rabinai mokytojai, „Izraelio išminčiai“, laipsniškai tapo pripažintais tautos vadovais. Palestinos pakrantėje, Jamnijoje (Yavneh), susibūrę rabinai Romos valdžios buvo laikomi žydų atstovais. 90–110 m. Gamalielis II, iškilaus Įstatymo aiškintojo sūnus ir anūkas, vadovavo Jamnijos „susirinkimui“. Iš šio laikotarpio krikščioniškųjų raštų užuominų apie judaizmą tolydžio vis labiau juntamas besiformuojantis rabiniškasis judaizmas. Kai kuriose vietose būta aštrių sinagogos vyresniųjų ir Jėzaus mokinių konfliktų. Tai aišku iš to fakto, kad iš sinagogos išmetamas kiekvienas „kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją“ (Jn 9, 22) ir, kita vertus, iš stiprios antifariziejiškos polemikos Mt 23 skyriuje, taip pat iš viešo nurodymo dėl sinagogų („savo sinagogose“), kuriose Jėzaus mokiniai būsią plakami (Mt 10, 17). Šia prasme dažnai minimas prieš klaidatikius nukreiptas sinagogos „palaiminimas“ (iš tikrųjų prakeikimas) Birkat ha-minim. Jo datavimas 85 m. po Kr. yra nepatikimas ir beveik visiškai neteisinga nuomonė, esą tai visuotinis prieš krikščionis nukreiptas žydų dekretas. Tačiau negalima smarkiai abejoti, kad įvairiu metu skirtingų vietų sinagogose krikščionys buvo netoleruojami, patirdavo varžymų, galėjusių baigtis net pasmerkimu mirti (Jn 16, 2) [312].

Laipsniškai, veikiausiai nuo antrojo šimtmečio pradžios, „palaiminimas“, skirtas klaidatikiams ir visokiausiems nukrypėliams, buvo formuluojamas apimant krikščionis, o žymiai vėlesniais laikais jis buvo nukreiptas būtent prieš juos. Baigiantis antrajam šimtmečiui visur aiškiai nustatytos skiriamosios ribos tarp krikščionių ir netikėjusių į Jėzų žydų. 1 Tes 2, 14 arba Rom 9–10 tekstai liudija, jog skiriančios ribos buvo aiškiai suvokiamos dar anksčiau.

B. Žydai evangelijose ir Apaštalų darbuose

70. Evangelijose ir Apaštalų darbuose pamatinis požiūris į žydus yra labai pozityvus, kadangi žydai pripažįstami tauta, kurią Dievas išsirinko savo išganymo plano įgyvendinimui. Šis dieviškasis pasirinkimas aukščiausią patvirtinimą įgyja Jėzaus asmenyje, žydės motinos sūnuje. Jis gimė gelbėti savo tautą ir vykdo savo misiją skelbdamas savo tautai Gerąją Naujieną ir vykdydamas gydymo ir laisvinimo darbą, kurio viršūnė yra jo kančia ir prisikėlimas. Šį požiūrį patvirtina tai, kad prie Jėzaus jo viešojo gyvenimo metu ir po prisikėlimo būrėsi daugybė žydų, taip pat ir tai, kad Jėzus pasirinko dvylika žydų dalyvauti jo misijoje ir tęsti jo darbą.

Iš pradžių daugelis žydų palankiai priėmė Gerąją Naujieną, tačiau vadovai buvo jai priešingi, ir vėliau jais pasekė tautos dauguma. Pasekmės – tarp žydų ir krikščionių bendruomenių susidariusi konfliktinė situacija, dariusi akivaizdžią įtaką evangelijų ir Apaštalų darbų redakcijai.

1. Evangelija pagal Matą

Pirmąją evangeliją su žydų pasauliu sieja ypač glaudus ryšys. Joje daugelis detalių rodo gerą Rašto, žydų aplinkos tradicijų bei jų savimonės pažinimą. Matas labiau negu Morkus ir Lukas pabrėžia žydišką Jėzaus kilmę: genealogija jį pristato kaip „sūnų Dovydo, sūnaus Abraomo“ (plg. Mt 1, 1) ir ji netęsiama toliau. Pabrėžiama Jėzaus vardo etimologija: Marijos sūnus bus taip pavadintas, nes „jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (1, 21). Jėzaus misija viešojo gyvenimo metais ribojama pasiuntimu „pas pražuvusias Izraelio namų avis“ (15, 24); jis nustato tas pačias ribas Dvylikos misijai (10, 5–6). Matas labiau negu kiti evangelistai rūpinasi pažymėti, kad Jėzaus gyvenimo įvykiai įvyko, „kad išsipildytų pranašų žodžiai“ (2, 23). Jėzus pats aiškia nurodo, kad atėjo ne panaikinti Įstatymo, bet jį  įvykdyti (5, 17).

Vis dėlto aišku, kad krikščionių bendruomenės laikėsi atskirai nuo žydų bendruomenių, netikėjusių į Jėzų Kristų. Svarbi detalė: Matas nesako, kad Jėzus mokė tiesiog „sinagogose“, bet „jų sinagogose“ (4, 23; 9, 35; 13, 54), taip pabrėždamas atskyrimą. Matas supažindina su dviem istoriko Juozapo aprašytomis žydų grupėmis – fariziejais ir sadukiejais, – tačiau jie visuomet oponuoja Jėzui. Tai sakytina ir apie Rašto aiškintojus [313], kurie dažnai siejami su fariziejais. Kitas svarbus faktas: pirmojoje pranašystėje apie kančią (16, 21) evangelijoje pirmąkart drauge paminėtos trys sinedrioną sudariusios grupės: „seniūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai“. Jos irgi radikaliai priešinamos Jėzui.

Jėzus daug kartų susiduria su Rašto aiškintojų ir fariziejų priešingumu ir galiausiai atsiliepia stipriu kontrapuolimu (23, 2–7.13–36), kur šešis kartus pakartojamas priekaištas „veidmainiai Rašto aiškintojai ir fariziejai“. Ši smerkianti frazė bent iš dalies atspindi padėtį Mato bendruomenėje. Redakcinis kontekstas atskleidžia dvi grupes, siejamas artimų ryšių: vieną grupę sudarė žydai krikščionys, įsitikinę, jog priklauso tikrajam judaizmui, o kitą – neįtikėję į Jėzų Kristų žydai, kuriuos krikščionys laikė neištikimais žydiškajam pašaukimui ir vadovaujamais aklų ir veidmainių vadovų.

Reikia pažymėti, kad Mato polemika nukreipta ne prieš žydus apskritai. Jie neminimi, išskyrus Jėzui taikomą frazę „Žydų karalius“ (2, 2; 27, 11.29.37) ir galutiniame skyriuje (28, 15) nelabai reikšmingą frazę. Daugiausia tai vidinė dviejų judaizmui priklausančių grupių polemika. Kita vertus, ji apima tik vadovus. Nors Izaijo pranašystėje smerkiamas visas vynuogynas (Iz 5, 1–7), Mato palyginime kaltinami tik vynininkai (Mt 21, 33–41). Smerkimai ir kaltinimai, taikomi Rašto aiškintojams ir fariziejams, yra panašūs į pranašų žodžius ir atitinka to meto literatūrinį žanrą, įprastą tiek judaizme (pavyzdžiui, Kumrane), tiek helenizme. Be kita ko, juose, kaip ir pranašų raštuose, yra raginimo atsiversti aspektas. Skaitomi krikščionių bendruomenėje jie įspėja pačius krikščionis saugotis nesuderinamų su Evangelija nuostatų (23, 8–12).

Tarp kitko į aštrią Mt 23 polemiką reikia žvelgti siejant ją su apokaliptine Mt 24 – 25 kalba. Apokaliptine kalba persekiojimų laikotarpiais ugdomas persekiojamos mažumos gebėjimas priešintis ir stiprinama jos viltis dėl išlaisvinančio dieviškojo įsikišimo. Žvelgiant šiuo požiūriu mažiau stebina tos polemikos aštrumas.

Tačiau reikia pripažinti, kad Matas ne visada apsiriboja savo polemikoje vien vadovaujančiąja klase. Po Mt 23 kaltinimo kalbos prieš Rašto aiškintojus ir fariziejus pridurtas Jeruzalei skirtas žodis. Visas miestas kaltinamas tuo , kad „žudo pranašus“ ir „užmuša akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti“ (23, 37), ir visam miestui pranašaujama bausmė (23, 38). Iš jos nuostabios šventyklos „neliks akmens ant akmens“ (24, 2). Ši situacija panaši į Jeremijo laikų (Jer 7, 26). Pranašas paskelbė šventyklos sunaikinimą ir miesto sugriovimą (26, 6.11). Jeruzalė taps „keiksmažodžiu visoms žemės tautoms“ (26, 6), visiškai priešingai Abraomui ir jo palikuonims žadėtam palaiminimui (Pr 12, 3; 22, 18).

71. Mato evangelijos redagavimo metu dauguma žydų tautos sekė paskui savo vadovus, atmetusius tikėjimą į Jėzų Kristų. Žydai krikščionys sudarė mažumą. Todėl evangelistas numatė, kad Jėzaus grasinimai išsipildys. Šie grasinimai buvo nukreipti ne prieš žydus kaip tokius, bet kaip prieš besisolidarizuojančius su savo neklusniais Dievui vadovais. Matas reiškia šį solidarumą savo kančios pasakojime, aprašydamas, kad aukštųjų kunigų ir seniūnų pakurstyti „žmonės“ reikalauja Piloto nukryžiuoti Jėzų (Mt 27, 20–23). Atsakydami į Romos vietininko atsakomybės nusimetimą „visi žmonės“ prisiima atsakomybę dėl Jėzaus nužudymo (27, 24–25). Ši žmonių nuostata reiškė jų įsitikinimą, kad Jėzus nusipelnė mirties, tačiau evangelistui toks įsitikinimas buvo nepateisinamas: Jėzaus kraujas buvo „nekaltas kraujas“, ką pripažino net Judas (27, 4). Jėzus galėjo pritaikyti sau Jeremijo žodžius: „nužudydami mane, užsitraukiate nekaltą kraują patys sau, miestui ir jo gyventojams“ (Jer 26, 15). Senojo Testamento požiūriu vadovų nuodėmės visuomet turi pragaištingas pasekmes visai bendruomenei. Jei evangelija buvo redaguota po 70 m., evangelistas žinojo, kad Jėzaus pranašystė išsipildė panašiai kaip Jeremijo pranašystė. Tačiau jis nelaikė to išsipildymo galutiniu, nes visi Raštai liudija, kad Dievas po bausmės visuomet atveria pozityvią perspektyvą [314]. Mt 23 kalba baigiasi geranorišku žvilgsniu. Ateis diena, kai Jeruzalė ištars: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu“ (23, 39). Pati Jėzaus kančia atveria pačią pozityviausią perspektyvą visiems, nes savo nusikalstamai pralietą „nekaltą kraują“ Jėzus pavertė „Sandoros krauju, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (26, 38).

Atrodo, kad tiek žmonių šauksmas kančios pasakojime (27, 25), tiek palyginimo apie vynininkus pabaiga rodo, jog evangelijos redagavimo metu dauguma žydų sekė savo vadovais, atsisakiusiais tikėti į Jėzų. Pranašaudamas, kad „Dievo karalystė bus iš jūsų atimta“, Jėzus nepriduria, jog karalystė bus atiduota „kitiems vadovams“, bet „tautai, kuri duos vaisių“ (21, 43). Sąvoka „tauta“ implicitiškai priešpriešinama su „Izraelio tauta“; ji tikrai įtaigoja, kad dauguma tos tautos narių bus ne žydų kilmės. Jokiu būdu nėra išskiriama, kad joje dalyvaus ir žydai, nes evangelijos visuma leidžia suvokti, jog tai „tautai“ vadovauja Dvylika, ypač Petras, o Dvylika yra žydai. Su tais ir kitais žydais išsipildys pranašystė: „Daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės dangaus karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu. O karalystės vaikai bus išmesti laukan į tamsybes“ (8, 11–12). Šis visuotinis atsivėrimas galutinai patvirtinamas evangelijos pabaigoje, nes prisikėlęs Jėzus liepia „vienuolikai mokinių“ eiti ir mokyti „visų tautų žmones“ (28, 19). Ši pabaiga tuo pačiu patvirtina Izraelio pašaukimą, nes Jėzus yra Izraelio sūnus, ir jame įvyksta Danielio pranašystė apie Izraelio vaidmenį istorijoje. Prisikėlusiojo žodžiai: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ [315], atskleidžia, kokia prasme nuo šiol dera suprasti visuotinę Danielio ir kitų pranašų viziją.

Išvada. Mato evangelija labiau negu kitos sinoptinės evangelijos reiškia išsipildymą – Jėzus atėjo ne panaikinti, o įvykdyti – nes joje labiau akcentuojamas Senojo Testamento tęstinumas, sudarantis išsipildymo idėjos pamatą. Šis aspektas leidžia užmegzti broliškus krikščionių ir žydų santykius. Kita vertus, Mato evangelija atspindi įtampos tarp dviejų bendruomenių ir net jų priešiškumo situaciją. Joje Jėzus numato, kad jo mokiniai bus plakami sinagogose ir persekiojami nuo miesto iki miesto (23, 34). Matas rūpinasi parengti skaitytojus krikščionis apsigynimui. Kadangi ta situacija yra radikaliai pasikeitusi, Mato polemika nebeturi trukdyti krikščionių ir žydų santykiams, o tęstinumo aspektas gali ir turi vyrauti. Lygiai taip pat būtina pasakyti dėl miesto ir šventyklos sugriovimo. Šis sugriovimas yra praeities įvykis, ir šiandien tai gali kelti tik gilią užuojautą. Krikščionys privalo itin saugotis primesti atsakomybę dėl šios katastrofos vėlesnėms žydų tautos kartoms, taip pat privalo atsiminti, kad Dievas po bausmės visuomet atveria naujas pozityvias perspektyvas.

2. Evangelija pagal Morkų

72. Morkaus evangelija yra išganymo žinia, kurios adresatai tiksliai nenurodomi. Pabaigoje, kuri buvo pridurta, ji drąsiai adresuojama „visai kūrinijai“, „į visą pasaulį“ (16, 15), ir tai atitinka jos visuotinį atvirumą. Apie žydų tautą Morkus, pats būdamas žydas, nepareiškia jokio bendro nuosprendžio. Negatyvus Izaijo nuosprendis (29, 13) Morkaus evangelijoje taikomas tik fariziejams ir Rašto aiškintojams (Mk 7, 5–7). Išskyrus titulą „Žydų karalius“, kuris kančios pasakojime Jėzui taikomas penkis kartus [316], vardas „žydai“ šioje evangelijoje pavartotas tik vieną kartą aiškinant žydų papročius (7, 3) ir aiškiai skiriant tą aiškinimą ne žydams. Šis paaiškinimas pateikiamas epizode, kur Jėzus kritikuoja kraštutinį fariziejų prisirišimą prie „prosenių papročio“, dėl kurio jie apleidžia „Dievo įsakymą“ (7, 8). Morkus tik du kartus pamini „Izraelį“ [317] ir taip pat du kartus „tautą“ [318]. Tačiau jis dažnai mini „minią“, daugiausia susidedančią iš žydų ir palankiai nusiteikusią Jėzaus atžvilgiu [319], išskyrus vieną kančios epizodą, kai vyriausieji kunigai kursto žmones pasirinkti Barabą (15, 11).

Morkus kritiškai žvelgia į religinę ir politinę valdžią. Jo kritiškumas iš esmės nulemtas jų atvirumo stokos Jėzaus išganymo misijos atžvilgiu: Rašto aiškintojai kaltina Jėzų piktžodžiavimu, nes jis pasitelkia savo galią atleisti nuodėmes (2, 7–10); jiems nepriimtina, kad Jėzus „valgo su nusidėjėliais ir muitininkais“ (2, 15–16); jie tvirtina, esą jis velnio apsėstas (3, 22). Jėzus nuolat susiduria su jų ir fariziejų priešiškumu [320].

Apie politinius autoritetus kalbama rečiau: Erodas kaltinamas dėl Jono Krikštytojo mirties (6, 17–28); jo „raugas“ gretinamas su fariziejų raugu (8, 15); minima žydų teismo taryba, politinė ir religinė valdžia (14, 55; 15, 1) ir Pilotas (15, 15) dėl savo vaidmens kančios pasakojime.

Kančios pasakojime antroji evangelija siekia atsakyti į du klausimus: kas Jėzų pasmerkė ir kodėl jis buvo nužudytas? Jis prasideda bendru atsakymu, pateikiančiu įvykius dieviškoje šviesoje: visa tai įvyko, „kad išsipildytų Raštai“ (14, 49). Tuomet atskleidžiamas žydų vyresnybės ir Romos vietininko vaidmuo.

Jėzus buvo suimtas, įsakius trims sinedrioną sudariusioms grupėms: „aukštųjų kunigų, Rašto aiškintojų ir seniūnų“ (14, 43). Šis suėmimas buvo galutinis rezultatas ilgo proceso, prasidėjusio Mk 3, 6, kuriame veikėjai kiti: tai fariziejai, susimokę su erodininkais prieš Jėzų. Reikšmingas faktas: pirmojoje pranašystėje apie kančią pirmąkart drauge minimi „seniūnai, aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai“ (8, 31). Mk 11, 18 „aukštieji kunigai ir Rašto aiškintojai“ tarėsi, kaip pašalinti Jėzų. Šios trys grupės susiburia 11, 27 ir klausinėja Jėzų. Jėzus papasakoja jiems palyginimą apie vynininkus žmogžudžius; jie reaguoja svarstydami, „kaip jį suimti“ (12, 12). Eilutėje 14, 1 jie ieško būdo sučiupti Jėzų „ir nužudyti“. Jėzaus išdavimas duoda tam tinkamą progą (14, 10–11). Taigi jo suėmimas, pasmerkimas ir mirtis yra to meto žydų valdančiosios klasės darbas. Morkus nuolat supriešina vadovų nuostatą su „minios“ ar „tautos“ palankiu požiūriu į Jėzų. Evangelistas tris kartus pažymi, kad vyresnybės pastangoms nužudyti Jėzų [321] sutrukdo baimė dėl žmonių reakcijos. Vis dėlto pasibaigus Piloto teismui aukštiesiems kunigams pavyko sukurstyti minią pasirinkti Barabą (15, 11), užuot pasirinkus Jėzų (15, 13). Galutinis Piloto nuosprendis nebegali nuraminti minios ir siekia „įsiteikti“ jai, o Jėzui tai reiškia nukryžiavimą (15, 15). Žinoma, šios atsitiktinės minios nedera maišyti su to meto žydų tauta, o dar mažiau su žydų tauta visais laikais. Jie veikiau reiškia nuodėmingą pasaulį (Mk 14, 41), kurio dalis visi mes esame.

Anot Morkaus, sinedrionas kaltas dėl Jėzaus „pasmerkimo“ (10, 33; 14, 64). Apie Pilotą Morkus nesako, kad jis pasmerkęs Jėzų, bet kad neradęs kaltinimo priežasties (15, 14) jis atidavė Jėzų nukryžiuoti. Tai dar labiau padidina Piloto kaltę. Sinedriono pasmerkimo priežastis buvo tai, kad Jėzus „piktžodžiavo“, teigiamai ir išsamiai atsakydamas į vyriausiojo kunigo klausimą, ar jis esąs „Mesijas, Šlovingojo Sūnus“ (14, 61–64). Šitaip Morkus atskleidžia dramatišką žydų vyresnybės ir Kristaus asmens konfliktą, nulėmusį tolesnį didelį krikščionybės ir judaizmo nesutarimą. Krikščionims Jėzaus atsakymas nėra piktžodžiavimas, bet gryna tiesa, atsiskleidusi jo prisikėlimu. Žydų bendruomenės požiūriu krikščionys yra neteisūs, teigdami dievišką Kristaus sūnystę, nes tai įžeidžia Dievą. Kad ir koks būtų skausmingas šis pamatinis nesutarimas, jis neturi išsigimti į tarpusavio priešiškumą ar leisti užmiršti bendrą turtingą paveldą, apimantį taip pat tikėjimą į vieną Dievą.

Išvada. Bet koks Morkaus evangelijos aiškinimas, kuriuo siekiama primesti atsakomybę dėl Jėzaus mirties žydų tautai, yra klaidingas. Toks interpretavimas istorijos tėkmėje turėjo pragaištingų padarinių ir visiškai neatitinka evangelisto požiūrio, pagal kurį, kaip minėjome, pakartotinai priešstatoma minios nuostata su priešišku vyresnybės nusiteikimu Jėzaus atžvilgiu. Negana to, pamirštama, kad mokiniai taip pat priklausė žydų tautai. Taigi čia susiduriama su neteisingu atsakomybės perkėlimu, dažnai pasitaikančiu žmonijos istorijoje [322].

Verčiau reikia prisiminti, kad Jėzaus kančia yra slėpiningo Dievo išganymo plano dalis, nes Jėzus atėjo „tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (10, 45), o savo išlietą kraują jis pavertė „sandoros krauju“ (14, 24).

3. Evangelija pagal Luką ir Apaštalų darbai

73. Adresuoti „garbingajam Teofiliui“ ir skirti papildyti jo krikščioniškąjį mokymą (Lk 1, 3–4; Apd 1, 1) Luko evangelija ir Apaštalų darbai yra raštai, labai atviri universalizmui ir tuo pat metu labai palankūs Izraeliui.

Sąvokos „Izraelis“, „žydai“ ir „tauta“

Teigiamas požiūris į „Izraelį“ tuoj pat atsiskleidžia vaikystės pasakojime, kur šis žodis pakartotas septynis kartus. Likusioje evangelijos dalyje jis aptinkamas tik penkis kartus ir kur kas kritiškesniame kontekste. Sąvoka „žydai“ paminima penkis kartus, iš jų tris kartus – „Žydų karaliaus“ titule, kuris kančios pasakojime teikiamas Jėzui. Dažniau vartojamas žodis „žmonės“ (tauta): Luko evangelijoje – trisdešimt šešis kartus (Morkaus evangelijoje tik du kartus) ir paprastai palankiai, net kančios pasakojimo pabaigoje [323].

Apaštalų darbuose požiūris palankus nuo pat pradžių, nes apaštalai skelbia Kristaus prisikėlimą ir nuodėmių atleidimą „visiems Izraelio namams“ (2, 36); jie sulaukia daugybės sekėjų (2, 41; 4, 4). Pirmojoje Apaštalų darbų dalyje Izraelio vardas pavartotas keturiolika kartų (Apd 1, 6 – 13, 24), penkioliktąjį kartą jis paminėtas pabaigoje (28, 20). Žymiai dažniau – 48 kartus – vartojamas žodis „žmonės“; „žmonės“ iš pat pradžių palankūs krikščionių bendruomenei (2, 47; 5, 26); tačiau galiausiai jie paseka savo vadovų pavyzdžiu ir tampa jai priešiški (12, 4. 11), netgi siekia Pauliaus mirties (21, 30–31). Paulius pabrėžia, kad jis nėra „nusikaltęs tautai“ (28, 17). Ta pati evoliucija atsispindi sąvokos „žydai“ vartosenoje (79 kartai). Sekminių dieną (2, 5) Petras kreipiasi į žydus, pagarbiai minėdamas šį vardą (2, 14); daugybė paklūsta jo raginimui įtikėti prisikėlusį Kristų. Pradžioje žodis skelbiamas išskirtinai tik žydams (11, 19). Tačiau labai greitai, ypač po Stepono kankinystės, jie tampa persekiotojais. Žydams patiko, kad Erodas Antipas nukirsdino Jokūbą (12, 2–3), pagal jų „kėslus“ ir Petro turėjo laukti tas pats likimas (12, 1). Prieš savo atsivertimą Paulius buvo nenuilstantis persekiotojas (8, 3; plg. Gal 1, 13); tačiau po atsivertimo iš persekiotojo jis tapo persekiojamuoju: jau Damaske žydai „susimokė jį nužudyti“ (9, 23). Bet Paulius ir toliau skelbia Kristų žydų sinagogose (13, 5; 14, 1), atveda į tikėjimą daugybę žydų ir graikų (14, 1), tačiau ši sėkmė išprovokuoja priešišką „tikėjimą atmetusių žydų“ (14, 2) reakciją. Panašus vyksmas dažnai įvairiopai kartojasi iki pat „Azijos žydų“ pakurstyto (21, 27) Pauliaus suėmimo Jeruzalėje, tačiau Paulius ir toliau išdidžiai skelbia: „Aš esu žydas“ (22, 3). Jis kenčia dėl žydų priešiškumo, bet pats netampa jiems priešiškas.

Evangelijos pasakojimas

74. Vaikystės evangelijoje sukuriama labai palanki atmosfera žydų tautos atžvilgiu. Skelbimai apie nepaprastus gimimus atskleidžia „Izraelį“ (1, 68) ir „Jeruzalę“ (2, 38) kaip tuos, kuriems tenka išganymas, išsipildžius tautos istorijoje įsišaknijusiai išganymo tvarkai. Dėl to „visai tautai bus didis džiaugsmas“ (2, 10), ateis „išvadavimas“ (1, 68–69), „išgelbėjimas“ (2, 30–31) ir „tavosios Izraelio tautos garbė“ (2, 32). Šios geros naujienos džiaugsmingai priimamos. Bet įžvelgiama ateityje pasireikšianti negatyvi reakcija į Dievo dovaną, nes Simeonas pranašauja Marijai, kad jos Sūnus tapsiąs „prieštaravimo ženklu“, o po „nupuolimo“ įvyks „daugelio Izraelyje atsikėlimas“ (arba prisikėlimas) (2, 34). Jis atskleidžia gilią įžvalgą – Gelbėtojas susidurs su priešiškomis jėgomis. Antrojo Izaijo įkvėptas visuotinumo ženklas (42, 6; 49, 6) susieja „šviesą pagonims apšviesti“ su „tavosios Izraelio tautos garbe“ (2, 32), ir tai aiškiai parodo, kad universalizmas nereiškia antijudaizmo.

Likusioje evangelijos dalyje Lukas vėl įterpia visuotinumo bruožų: pirmiausia aprašydamas Jono Krikštytojo pamokslus (3, 6; plg. Iz 40, 5), po to nuvesdamas Jėzaus genealogiją iki Adomo (3, 38). Tačiau pirmasis Jėzaus tarnystės Nazarete epizodas atskleidžia, kad visuotinumas kelia problemų. Jėzus ragina miestiečius nesisavinti jo stebuklų ir priimti tai, kad tos išganymo dovanos skirtos ir svetimiems (4, 23–27). Jų įniršis pasireiškia prievarta; jie išvaro Jėzų iš miesto ir bando nužudyti (4, 28–29). Taip Lukas iš anksto paaiškina dažną žydų reakciją į Pauliaus pasisekimą tarp pagonių. Žydai įnirtingai priešinasi tokiam skelbimui, kuriuo sulyginamos jų, kaip išrinktosios tautos, privilegijos [324]. Užuot atsivėrę Antrojo Izaijo visuotinumui, jie seka Barucho patarimu nesidalyti privilegijomis su svetimšaliais (Bar 4, 3). Kiti žydai atsispiria šiai pagundai ir didžiadvasiškai atsiduoda evangelizacijos tarnystei (Apd 18, 24–26).

Lukas perteikia evangelijų tradicijas vaizduodamas Jėzaus konfliktą su Rašto aiškintojais ir fariziejais (Lk 5, 17 – 6, 11). Tačiau jis sušvelnina šalių priešiškumą (6, 11), netvirtindamas, priešingai Mk 3, 6, kad jie nuo pat pradžių turėjo kėslų nužudyti. Luko poleminė kalba prieš fariziejus (11, 42–44), vėliau apimanti ir „Įstatymo mokytojus“ (11, 46–52), yra žymiai trumpesnė už Mt 23, 2–39. Gailestingojo samariečio palyginimas yra mokymas apie meilės visuotinumą, kuriuo atsakoma į Įstatymo mokytojo klausimą (Lk 10, 29. 36–37). Žydų kunigas ir levitas vaizduojami kaip blogi, o samarietis parodomas kaip pavyzdys (plg. taip pat 17, 12–19). Fariziejams ir Rašto aiškintojams skirti gailestingumo palyginimai irgi skatina širdies atvirumą. Palyginimas apie gailestingąjį tėvą (15, 11–32), raginantį savo vyresnįjį sūnų atverti širdį palaidūnui, tiesiogiai neskiriamas, bet dažnai taikomas žydų ir pagonių santykiams (vyresnysis sūnus vaizduoja ištikimai Įstatymo besilaikančius žydus, mažiau linkusius atvirai priimti pagonis, kuriuos laiko nusidėjėliais). Platesnis Luko kontekstas leidžia taip teigti, nes evangelistas pabrėžia visuotinumą.

Palyginimas apie minas (19, 11–27) yra labai reikšmingas dėl kelių ypatingų bruožų. Nekenčiamas savo šalies piliečių pretendentas į karaliaus sostą turi keliauti į svetimą šalį gauti karaliaus sosto. Jam grįžus, jo priešininkai nugalabijami. Šis palyginimas drauge su kitu – apie vynininkus žmogžudžius (20, 9–19) yra Jėzaus įspėjimas dėl jo atmetimo pasekmių. Kitos Luko evangelijos vietos, kuriose reiškiamas Jėzaus skausmas žvelgiant į tragiškus padarinius, papildo paveikslą: jis verkia dėl Jeruzalės (19, 41–44) ir nepaiso savo kentėjimų susitelkdamas į to miesto moterų ir vaikų nelaimę (23, 28–31).

Luko kančios pasakojimas nėra ypač griežtas žydų vyresnybei. Jėzų atvesdinus į „tautos seniūnų, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų“ susirinkimą (22, 66–71), Lukas nevaizduoja jo susikirtimo su vyriausiuoju kunigu, kaltinimų dėl piktžodžiavimo ir pasmerkimo, taip sumenkinama Jėzaus priešininkų kaltė. Jie pateikia politinio pobūdžio kaltinimus Pilotui (23, 2). Pilotas tris kartus pareiškia, kad Jėzus yra nekaltas (23, 4. 14. 22), bet ketina duoti jam pamoką nuplakdindamas (23, 16. 22), tačiau galiausiai nusileidžia augančiam spaudimui minios (23, 23–25), kurioje yra „aukštieji kunigai, seniūnai“ (23, 13). Tolesniuose įvykiuose „seniūnai“ išlieka priešiški (23, 35), o žmonės vėl tampa palankūs Jėzui (23, 27. 35. 48), panašiai kaip jo viešojo gyvenimo metais. Jėzus meldžiasi už savo budelius ir didžiadvasiškai jiems atleidžia, „nes jie nežino, ką darą“ (23, 34).

Prisikėlusio Kristaus vardu „visoms tautoms“ turi būti skelbiama, „kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą“ (24, 47). Šiame universalizme nėra poleminio atspalvio, nes pabrėžiama, kad skelbtina „pradedant nuo Jeruzalės“. Ši perspektyva atitinka Simeono regėjimą apie Dievo parengtą mesijinį išgelbėjimą: „šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę“ (2, 30–32).

Taigi trečioji evangelija yra iš esmės palanki žydų tautai įžanga į Apaštalų darbus. Blogio jėgos turėjo savo „valandą“. „Aukštieji kunigai, šventyklos apsaugos viršininkai ir seniūnai“ buvo jų įrankiai (22, 52–53). Tačiau jos neįsiviešpatavo. Dievo planas buvo įgyvendintas pagal Raštą (24, 25–27. 44–47). Tai gailestingumo ir išganymo visiems planas.

Apaštalų darbai

75. Apaštalų darbų pradžioje vaizduojama, kaip Kristaus apaštalai pereina nuo siauro požiūrio į Izraelio karalystės atkūrimą (Apd 1, 6) į visuotinę perspektyvą liudijant „ligi pat žemės pakraščių“ (1, 8). Įdomu, kad Sekminių epizode žydai simpatizuojant vaizduojami iš visuotinumo perspektyvos. „Jeruzalėje gyveno žydų ir pamaldžių žmonių iš visų tautų po dangumi“ (2, 5). Šie žydai yra pirmieji apaštalų skelbimo klausytojai, tuo pačiu simbolizuojantys visuotinę Evangelijos paskirtį. Taigi Lukas dar kartą teigia, kad judaizmas ir universalizmas, užuot paneigę vienas kitą, dera vienas su kitu.

Vadinamosiomis kerigminėmis, arba misijinėmis, kalbomis Jėzaus slėpinys skelbiamas, pabrėžiant didžiulį kontrastą tarp žmogiškojo žiaurumo, kuriuo Jėzus atiduodamas mirčiai, ir jį prikėlusio Dievo išlaisvinančio įsikišimo. „Izraelitų“ nuodėmė buvo tai, kad jie „nužudė gyvybės kūrėją“ (3, 15). Ši nuodėmė iš esmės priskiriama „tautos vadovams“ (4, 8–10) arba „teismo tarybai“ (5, 27. 30) ir primenama tik kaip raginimo atsiversti ir tikėti pagrindas. Be to, Petras menkina ne tik „izraelitų“, bet net ir jų „vadovų“ kaltumą, sakydamas, kad jie taip darė „iš nežinios“ (3, 17). Toks išteisinimas yra įspūdingas. Jis atitinka Jėzaus mokymą ir požiūrį (Lk 6, 36–37; 23, 34).

Tačiau krikščionių skelbimas greitai susiduria su dalies žydų vyresnybės priešprieša. Sadukiejai priešinasi apaštalams, nes „apaštalai moko žmones ir skelbia mirusiųjų prisikėlimą Jėzaus pavyzdžiu“ (Apd 4, 2), kuo jie visiškai netiki (Lk 20, 27). Tačiau labai įtakingas fariziejus Gamalielis stoja apaštalų pusėn išsakydamas mintį, kad galbūt jų veikla „iš Dievo“ (Apd 5, 39). Tuomet priešiškumas kuriam laikui sumažėja. Jis vėl įsiliepsnoja helenistų sinagogose, kai Steponas, pats būdamas graikiškai kalbantis žydas, „darė žmonėse didžiulių ženklų ir stebuklų“ (6, 8–15). Baigdamas kalbą Aukščiausiojo teismo taryboje Steponas primena jiems pranašų kaltinimus (7, 51). Jis užmušamas akmenimis. Sekdamas Jėzaus pavyzdžiu Steponas maldauja Viešpaties „neįskaityti jiems šios nuodėmės“ (7, 60; plg. Lk 23, 34). „Aną dieną prasidėjo didelis Bažnyčios persekiojimas“ (Apd 8, 1). „Saulius“ jame uoliai dalyvauja (8, 3; 9, 13).

Kaip jau minėta, jis pats po savo atsivertimo ir per misijų keliones patiria tėvynainių priešiškumą, įžiebtą jo visuotinio skelbimo sėkmės. Tai ypač akivaizdu tuoj po jo suėmimo Jeruzalėje. Jam kalbant „hebrajų kalba“, „žmonės“ (21, 36) iš pradžių klauso ramiai (22, 2), tačiau, jam prabilus apie savo pasiuntinybę „pas pagonis“, ima smarkiai rėkti prieš jį ir reikalauti jo mirties (22, 21–22).

Apaštalų darbų pabaiga yra stebinanti, bet dėl to tik dar reikšmingesnė. Netrukus po atvykimo į Romą Paulius ėmėsi unikalios iniciatyvos: „pasikvietė pas save žydų vadovus“ (28, 17). Jis trokšta „įrodyti jiems Jėzų iš Mozės Įstatymo ir Pranašų“ (28, 23). Tuo jis siekia ne patraukti paskirus šalininkus, bet laimėti kolektyvinį sprendimą, apimantį visą žydų bendruomenę. Po savo nesėkmingo bandymo jis pakartoja labai aštrius Izaijo žodžius apie „šios tautos“ kietumą (28, 25–27; Iz 6, 9–10) ir skelbia, jog pagonių tautos klusniai priims Dievo siunčiamą išganymą (28, 28). Šioje pabaigoje, dėl kurios iki šių dienų tebediskutuojama, Lukas akivaizdžiai nori patvirtinti nepaneigiamą faktą, kad žydai kaip tauta galiausiai nepriėmė Kristaus Evangelijos. Tačiau tuo pat metu Lukas nori atremti galimą kaltinimą krikščionių tikėjimui parodydamas, kad ši situacija jau buvo numatyta Raštuose.

Išvada

Neabejotina, jog Luko veikale reiškiama gili pagarba žydiškajai tikrovei dėl jos pirminio vaidmens dieviškajame išganymo plane. Tačiau pasakojimo tėkmėje atsiskleidžia įtampos. Lukas sušvelnina kitų sinoptikų polemiką. Bet atrodo, kad jis negali – ir nenori – paslėpti fakto, jog Jėzus susidūrė su įnirtingu šios tautos vadovų priešiškumu ir kad dėl to apaštališkajam skelbimui tenka toks pat likimas. Jei blaivus pasakojimas apie nepaneigiamas žydų opozicijos apraiškas reiškia antijudaizmą, tuomet galėtume Luką dėl to kaltinti. Tačiau akivaizdu, kad reikia atmesti tokį požiūrį. Antijudaizmą veikiau sudaro persekiotojų ir visos jų tautos prakeikimas ir neapykanta. Evangelijos žinia, priešingai, ragina krikščionis daryti gera jų neapkenčiantiems ir melstis už savo niekintojus (Lk 6, 27–28), sekant Jėzaus (23, 34) ir pirmojo krikščionių kankinio Stepono (Apd 7, 60) pavyzdžiu. Tai yra vienas iš pamatinių Luko veikalo mokymų. Apgailestautina, kad vėlesniais šimtmečiais juo nebuvo ištikimai sekama.

4. Evangelija pagal Joną

76. Ketvirtojoje evangelijoje yra labai pozityvus paties Jėzaus, kalbančio su samariete, teiginys apie žydus: „Išganymas ateina iš žydų“ (Jn 4, 22) [325]. Kitoje vietoje vyriausiajam kunigui Kajafui tvirtinant, jog „geriau, kad vienas žmogus mirtų už tautą“, evangelistas įžvelgia šiame žodyje Dievo įkvėpimą ir pabrėžia, kad „Jėzui reikės mirti už tautą“, pridurdamas: „ir ne tik už tautą, bet tam, kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ (Jn 11, 49–52). Evangelistas atskleidžia gerai pažįstąs judaizmą, jo šventes bei Raštus. Aiškiai pripažįstama žydų paveldo vertė: Abraomas regėjo Jėzaus dieną ir džiūgavo (8, 56); Įstatymas buvo dovanotas per Mozę kaip tarpininką (1, 17); „Raštas negali būti panaikintas“ (10, 35); Jėzus yra tasai, „apie kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai“ (1, 45); jis yra „žydas“ (4, 9) ir „Izraelio karalius“ (1, 49) arba „Žydų karalius“ (19, 19–20). Beveik neabejotina, kad evangelistas buvo žydas ir kad evangelijos kompozicijos pamatinį kontekstą sudaro santykiai su žydais.

Ketvirtojoje evangelijoje sąvoka „žydai“ minima 71 kartą, paprastai daugiskaita, tris kartus vienaskaita (3, 25; 4, 9; 18, 35). Tai specialiai taikoma „Jėzui“ (4, 9). Sąvoka „izraelitas“ pavartota tik kartą, ir tai yra garbės titulas (1, 47). Dalis žydų palankūs Jėzui. Vienas iš jų yra Nikodemas, „žydų didžiūnas“ (3, 1), kuris žvelgė į Jėzų kaip į atėjusį nuo Dievo mokytoją (3, 2); jis gina jį nuo kitų fariziejų (7, 50–51) ir po jo kryžiaus mirties rūpinasi jo palaidojimu (19, 39). Galiausiai „daugelis iš vyresnybės“ įtikėjo Jėzų, tačiau nedrįso pripažinti esą jo mokiniai (12, 42). Evangelistas dažnai rašo, kad „daug“ žmonių įtikėjo Jėzų [326]. Iš konteksto aišku, jog tai žydai, išskyrus 4, 39. 41; kartais, nors ir retai, evangelistas tai tiksliai nusako (8, 31; 11, 45; 12, 11).

Vis dėlto „žydai“ yra dažnai priešiški Jėzui. Jų priešiškumas prasideda nuo luošio išgydymo šabo dieną (5, 16). Jis sustiprėja, Jėzui „lyginant save su Dievu“; nuo tol jie ieško progos jį nužudyti (5, 18). Vėliau, panašiai kaip vyriausiasis kunigas per Jėzaus teismą (Mt 26, 65 ir Mk 14, 64), jie kaltina jį „piktžodžiavimu“ ir bando atitinkamai nubausti užmėtydami akmenimis (10, 31–33). Pagrįstai buvo pažymėta, kad didelė ketvirtosios evangelijos dalis parengia Jėzaus teismui ir suteikia jam galimybę apsiginti ir apkaltinti savo kaltintojus. Šie dažnai vadinami „žydais“ , nepateikiant tolesnio patikslinimo, ir tai nulemia negatyvaus nuosprendžio siejimą su šiuo vardu. Tačiau čia nėra esminio antijudaizmo, nes, kaip jau buvo pažymėta, evangelija pripažįsta, kad „išganymas ateina iš žydų“ (4, 22). Tokia kalbėsena tik atspindi aiškų krikščionių ir žydų bendruomenių atskyrimą.

Sunkiausias Jėzaus kaltinimas „žydams“ yra tai, kad jų tėvas esąs velnias (8, 44); pažymėtina, kad šis kaltinimas metamas žydams ne todėl, kad jie žydai, o, priešingai, kadangi jie nėra tikri žydai, nes puoselėja žudikiškus ketinimus (8, 37), įkvėptus velnio, kuris „nuo pradžios buvo galvažudys“ (8, 44). Čia kalbama apie labai ribotą Jėzaus amžininkų žydų skaičių; pagal cituotą tekstą tai buvo net „įtikėję jį žydai“ (8, 31). Ketvirtoji evangelija atviru kaltinimu įspėja kitus žydus nepuoselėti panašių žudikiškų ketinimų.

77. Bandyta panaikinti įtampas, kurias ketvirtoji evangelija gali kelti tarp krikščionių ir žydų, vertime vietoj „žydų“ vartojant „judėjiečių“ sąvoką. Tuomet priešybė būtų ne tarp žydų ir Jėzaus mokinių, bet tarp Judėjos gyventojų, kurie vaizduojami priešiški Jėzui, ir galilėjiečių, kurie pasirodo esą atviri savo pranašui. Evangelijoje neabejotinai reiškiama judėjiečių panieka galilėjiečiams (7, 52), tačiau evangelistas brėžia skiriamąją liniją tarp tikėjimo ir tikėjimo atmetimo ne geografiniu požiūriu ir vadina hoi Ioudaioi taip pat Galilėjos žydus, atmetančius Jėzaus mokymą (6, 41. 52).

Pagal kitą sąvokos „žydai“ interpretaciją jie tapatinami su „pasauliu“, remiantis sakiniais, reiškiančiais ryšį (8, 23) arba paralelizmą tarp jų [327]. Tačiau nusidėjėlių pasaulis akivaizdžiai pranoksta priešiškus Jėzui žydus.

Buvo taip pat atkreiptas dėmesys, kad daugelyje ketvirtosios evangelijos vietų ten, kur minimi „žydai“, iš tikrųjų turima galvoje žydų vyresnybė (aukštieji kunigai, sinedriono nariai) ar kartais fariziejai. Šią kryptį nurodo palyginimas tarp 18, 3 ir 18, 12. Kančios pasakojime Jonas dažnai mini „žydus“ ten, kur sinoptinėse evangelijose kalbama apie žydų vyresnybę. Tačiau šis pastebėjimas galioja tik nedaugeliui teksto vietų, ir tokio patikslinimo („žydų vyresnybė“) negalima įvesti į Evangelijos vertimą, neprarandant ištikimybės tekstui. Tai atspindi ne tik žydų vyresnybės, bet ir daugumos solidarių su savo vadovais žydų (plg. Apd 28, 22)  opoziciją krikščionių bendruomenėms. Istoriniu požiūriu galima tvirtinti, kad tik mažuma Jėzaus amžininkų žydų buvo jam priešiški ir kad tik menkai jų daliai tenka atsakomybė dėl jo išdavimo romėnų valdžiai; dar mažiau žydų troško jo mirties, neabejotinai dėl, jų nuomone, svarbių religinių priežasčių [328]. Tačiau tam nedaugeliui pavyko išprovokuoti bendrą demonstraciją už Barabą ir prieš Jėzų [329], o tai leido evangelistui, turint galvoje vėlesnę raidą, pavartoti apibendrinantį posakį.

Kartais evangelijoje skirtumas tarp Jėzaus mokinių ir „žydų“ parodomas įtikėjusių Jėzų žydų išvarymu iš sinagogos [330]. Tikėtina, kad jonietiškųjų bendruomenių žydai patyrė panašų elgesį, kadangi jie būdavo laikomi neištikimais monoteistiniam žydų tikėjimui (kas iš tikrųjų neatitiko tikrovės, nes Jėzus pasakė: „Aš ir Tėvas esame viena“: 10, 30). Rezultatas – tapo įprasta vartoti sąvoką „žydai“, nusakant tuos, kurie savinosi šį vardą, būdami priešingi krikščionių tikėjimui.

78. Išvada. Jėzaus tarnystė susidūrė su augančiu žydų vyresnybės, galiausiai nusprendusios išduoti Jėzų romėnų valdžiai, kuri įvykdytų mirties bausmę, priešiškumu. Tačiau jis prisikėlė gyvas ir duoda tikrą gyvenimą visiems jį tikintiems. Ketvirtoji evangelija primena tuos į vykius ir iš naujo suvokia juos atsižvelgdama į jonietiškųjų bendruomenių, susidūrusių su žydų bendruomenių pasipriešinimu, patyrimą.

Jėzaus veiksmai ir žodžiai rodo, kad jo santykis su Tėvu yra unikalus, labai artimas ir sūniškas. Apaštališkoji katechezė tolydžio brandino šio santykio suvokimą. Jonietiškosiose bendruomenėse buvo pabrėžiamas glaudus Sūnaus ryšys su Tėvu ir Jėzaus, kuris yra „Mesijas, Dievo Sūnus“ (20, 31) transcendentine prasme, dievystė. Šis mokymas sukėlė sinagogos vadovų opoziciją, kuria pasekė visa žydų bendruomenė. Krikščionys buvo šalinami iš sinagogų (16, 2) ir tuo pačiu patirdavo Romos valdžios represijas, kadangi nebegalėjo naudotis žydams duotomis privilegijomis.

Abiejų pusių polemika aštrėjo. Žydai kaltino Jėzų, kad jis nusidėjėlis (9, 24), piktžodžiautojas (10, 33) ir velnio apsėstas [331]. Tikintieji Jėzų buvo laikomi neišmanėliais arba prakeiktaisiais (7, 49). Krikščionys žydus kaltino neklusnumu Dievo žodžiui (5, 38), priešinimusi jo meilei (5, 42) ir tuščios garbės ieškojimu (5, 44).

Krikščionys, nebegalėdami ilgiau dalyvauti žydų kulte, ėmė geriau suvokti tą pilnatvę, kurią gavo iš įsikūnijusio Žodžio (1, 16). Prisikėlęs Kristus yra gyvojo vandens versmė (7, 37–38), pasaulio šviesa (8, 12), gyvenimo duona (6, 35) ir naujoji šventovė (2, 19–22). Iki galo parodęs meilę saviesiems (13, 1) jis davė jiems naują meilės įsakymą (13, 34). Reikia daryti viską, kad plistų tikėjimas juo, o per tikėjimą būtų įgyjamas gyvenimas (20, 31). Evangelijoje polemikos yra antraeilės. Reikšmingiausias yra „Dievo dovanos“ (4, 10; 3, 16), dovanojamos visiems Jėzuje Kristuje, ypač tiems, „kurie jį perdūrė“ (19, 37), apreiškimas.

5. Išvada

Evangelijos atskleidžia, kad Dievo išganymo plano įgyvendinimas būtinai įžiebia konfrontaciją su blogiu, kurį reikia išrauti iš žmogaus širdies. Ši konfrontacija sukėlė Jėzaus konfliktą su jo tautos vadovais, panašiai kaip buvo atsitikę seniesiems pranašams. Jau Senajame Testamente žydų tauta pasirodė iš dviejų priešingų pusių: viena vertus, kaip tauta, pašaukta į tobulą vienybę su Dievu; kita vertus, kaip nuodėminga tauta. Šie du aspektai negalėjo neatsiskleisti per Jėzaus tarnystę. Kančios metu atrodė, jog įsivyrauja negatyvioji pusė, net tarp Dvylikos. Tačiau prisikėlimas parodė, jog iš tikrųjų Dievo meilė buvo pergalinga, ji visiems suteikė nuodėmių atleidimą ir naują gyvenimą.

C. Žydai Pauliaus laiškuose ir kituose Naujojo Testamento Raštuose

79. Pauliaus laiškai bus apžvelgiami atsižvelgiant į visuotinai priimtą grupavimą: pirmiausia 7 laiškai, kurie visuotinai pripažįstami autentiškais (Rom, 1 ir 2 Kor, Gal, Fil, 1 Tes, Fm), po to laiškai efeziečiams ir kolosiečiams, galiausiai pastoraciniai laiškai (1 ir 2 Tim, Tit). Paskui bus apžvelgiami: Laiškas žydams, Petro, Jokūbo ir Judo laiškai, taip pat Apreiškimo knyga.

1. Žydai autentiškuose Pauliaus laiškuose

Paulius asmeniškai ir toliau didžiuojasi savo žydiška kilme (Rom 11, 1). Kalbėdamas apie laiką iki savo atsivertimo jis sako: „Žydų tikėjimu buvau pranokęs daugelį bendraamžių savo tautiečių, itin uoliai gindamas savo protėvių papročius“. Tapęs Kristaus apaštalu jis sako savo priešininkams: „Jie žydai? Ir aš. Jie izraelitai? Ir aš. Jie Abraomo palikuonys? Ir aš“ (2 Kor 11, 22). Tačiau jis gali parodyti šių privalumų sąlygiškumą: „Tą pirmenybę aš dėl Kristaus palaikiau nuostoliu“ (Fil 3, 7).

Vis dėlto Paulius ir toliau mąsto ir argumentuoja kaip žydas. Jo mąstymą aiškiai formuoja žydiški įvaizdžiai. Kaip jau minėta, jo raštuose randama ne tik nuolatinių nuorodų į Senąjį Testamentą, bet ir žydų tradicijų pėdsakų. Negana to, Paulius dažnai pasitelkia rabiniškąsias egzegezės ir argumentacijos technikas (plg. I.D. 3, 14).

Pauliaus saitai su judaizmu matomi iš jo moralinio mokymo. Nepaisydamas prieštaravimo Įstatymo šalininkų pretenzijoms, jis pats įtraukia Įstatymo nuostatą iš Kun 19, 18 („mylėsi savo artimą kaip save patį“) apibendrindamas visą moralinį gyvenimą [332]. Įstatymo sutraukimas į vieną taisyklę yra tipiškai žydiškas, kaip parodo gerai žinomas pasakojimas apie Jėzaus amžininkus: rabį Hillelį ir rabį Shammai’į [333].

Koks apaštalo požiūris į žydus? Iš esmės jis yra pozityvus. Paulius vadina juos „savo broliais, tautiečiais pagal kūną“ (Rom 9, 3). Būdamas įsitikinęs, kad Kristaus Evangelija yra „Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, kiekvienam žydui“ (Rom 1, 16), jis troško perduoti jiems tikėjimą ir todėl negailėjo jokių pastangų. Jis galėjo sakyti: „žydams buvau kaip žydas, kad laimėčiau žydus“ (1 Kor 9, 20) ir net: „Tiems, kurie laikosi Įstatymo, tapau Įstatymo tarnu, kad laimėčiau besilaikančius Įstatymo, nors pats nesu jam pavaldus“ (1 Kor 9, 20). Net apaštalaudamas pas pagonis Paulius stengėsi netiesiogiai būti naudingas savo gentainiams, kad „bent kai kuriuos išgelbėtų“ (Rom 11, 14). Jis vylėsi rungtyniavimu dėl pavydo (11. 14): nuostabus dvasios praturtėjimas, kurį tikėjimas Jėzų Kristų davė atsivertusiems pagonims, turėtų sukelti žydų troškimą nesileisti pralenkiamiems ir patiems atsiverti šiam tikėjimui.

Daugumos žydų priešinimasis krikščioniškajam skelbimui sukėlė Pauliaus širdgėlą („labai liūdžiu ir nuolat širdį man skauda“: 9. 2), akivaizdžiai liudijančią jo didelę meilę. Jis skelbia esąs pasirengęs jų labui priimti didžiausią ir neįmanomą auką – pačiam būti „prakeiktam“ ir atskirtam nuo Kristaus (9, 3). Pauliaus meilė ir kančia verčia jį ieškoti sprendimo: trijuose ilguose skyriuose (Rom 9 – 11) jis įsigilina į problemą, veikiau slėpinį, apie Izraelio vietą Dievo plane ir nesiliauja, kol neprieina prie išvados: „tada bus išgelbėtas visas Izraelis“ (11, 26). Šiuose trijuose Laiško romiečiams skyriuose nuodugniausiai Naujajame Testamente apmąstoma netikinčių į Kristų žydų padėtis. Čia Paulius išdėsto brandžiausius savo apmąstymus.

Jo siūlomas sprendimas grindžiamas Raštais, kai kuriose vietose žadančiais išganymą vien Izraelio „likučiui“ [334]. Šiuo išganymo istorijos tarpsniu tik „likutis“ izraelitų tiki į Jėzų Kristų, tačiau ši situacija nėra galutinė. Paulius pastebi, kad nuo šiol pats „likučio“ buvimas įrodo, jog Dievas „jokiu būdu“ neatstūmė savo tautos (11, 1). Ši tauta tebėra „šventa“, t. y. glaudžiai susisaisčiusi su Dievu. Ji šventa, nes kyla iš šventos šaknies, savo protėvių, ir kadangi „pirmieji vaisiai“ buvo palaiminti (11, 16). Paulius nepaaiškina, ar kalbėdamas apie „pirmienas“ jis turi galvoje Izraelio protėvius, ar tikėjimu ir krikštu pašventintą „likutį“. Jis pasitelkia žemdirbišką medžio metaforą, kalbėdamas apie nupjautas ir įskiepytas šakas (11, 17–24). Suprantama, kad nulaužtos šakos yra izraelitai, atsisakę tikėti į Jėzų Kristų, o įskiepytos šakos yra iš pagonių kilę krikščionys. Kaip jau minėta, šiems Paulius pamokslauja apie nuolankumą: „ne tu išlaikai šaknį, bet šaknis tave“ (11, 18). Nupjautosioms šakoms Paulius atveria pozityvią perspektyvą: „Dievas turi galią ir vėl priskiepyti“ (11, 23). Tai būtų lengviau negu pagonių atveju, nes anie bus priskiepyti „savajame alyvmedyje“ (11, 24). Galutinis Dievo planas Izraeliui visiškai pozityvus: jei „jų suklupimas reiškia pasaulio praturtinimą“, tai „ką duos jų visuma?“ (11, 12). Jiems laiduojama Dievo gailestingumo sandora (11, 27. 31).

80. Prieš rašydamas Laišką romiečiams Paulius, patyręs įnirtingą daugelio „tautiečių pagal kūną“ priešinimąsi, smarkiai gindavosi. Priešindamasis žydams Paulius rašė: „Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio“ (plg. Įst 25, 3). Kiek toliau jis atkreipia dėmesį, kad patirdavo pavojų tiek nuo savo tautiečių, tiek nuo pagonių (2 Kor 11, 24–26). Šiuos liūdnus išgyvenimus Paulius atpasakoja nekomentuodamas. Jis pasiryžęs „bendrauti“ Kristaus kentėjimuose (Fil 3, 10). Tačiau jis gyvai reaguoja į žydų kliudymus jam apaštalauti pas pagonis. Tai atsiskleidžia Pirmojo laiško tesalonikiečiams ištraukoje (1 Tes 2, 14–16). Šios eilutės taip skiriasi nuo įprastinio Pauliaus požiūrio į žydus, kad bandyta įrodyti, jog jos nėra Pauliaus, ar sumenkinti jų išraiškos stiprumą. Tačiau rankraščiai vieningai liudija, kad jų neįmanoma išbraukti, o minties dėstymo visuma neleidžia, kaip buvo siūloma, taikyti jų tik Judėjos gyventojams. Galutinė eilutė yra lemiama: „ant jų krinta galutinė Dievo rūstybė“ (1 Tes 2, 16). Primenamos Jeremijo pranašystės [335] ir frazė iš 2 Kr 36, 16: „Dievo pyktis ant savo tautos virto tokiu įsiūčiu, kad nebeliko kitos išeities“. Šios pranašystės ir minėtas sakinys pranašavo tautos katastrofą 587 m. pr. Kr.: Jeruzalės apgultį ir paėmimą, šventyklos sudeginimą, ištrėmimą. Paulius akivaizdžiai numato panašaus masto katastrofą. Tačiau verta pažymėti, kad 587 m. įvykiai buvo ne pabaiga. Viešpats pasigailėjo savo tautos. Taigi baisi Pauliaus pranašystė – kuri, deja, turėjo įvykti – nesutrukdė vėlesniam susitaikinimui.

1 Tes 2, 14–16 ištraukoje Paulius, turėdamas galvoje Tesalonikos krikščionių iš tėvynainių patirtus persekiojimus, primena, kad Judėjos bažnyčios išgyveno tą patį likimą nuo žydų rankos, ir apkaltina juos dėl daugelio nusikaltimų: jie „nužudė Viešpatį Jėzų ir pranašus, persekiojo ir mus“; po to tęsia esamuoju laiku: „Jie nepatinka Dievui ir yra visų žmonių priešai, nes draudžia mums skelbti pagonims, kad šie būtų išganyti“. Aišku, kad pastarasis nusiskundimas Pauliui svarbesnis ir kad jis pagrindžia du ankstesnius nuosprendžius. Žydai trukdo krikščioniškajam skelbimui, skirtam pagonims, todėl jie „yra visų žmonių priešai“ [336] ir „nepatinka Dievui“. Kadangi Pauliaus laikų žydai visokeriopai priešinosi krikščioniškajam skelbimui, jie pasirodo esą vieningi su savo protėviais, žudžiusiais pranašus, ir savo broliais, reikalavusiais pasmerkti Jėzų mirti. Atrodo, kad Pauliaus pavartota formuluotė priskiria kaltę dėl Jėzaus mirties bendrai visiems žydams be išimties: tokia antijudaizmo interpretacija. Tačiau žvelgdami į kontekstą matome, kad kaltinimai metami tik žydams, prieštaravusiems skelbimui pagonims, o tuo pačiu pagonių išganymui. Jei pasipriešinimas liausis, išnyks ir kaltinimas.

Kita poleminė ištrauka yra Fil 3, 2–3: „Sergėkitės šunų, sergėkitės netikrų darbininkų, saugokitės apsipjaustėlių (katatom)! Tikrieji apipjaustytieji (peritom) esame mes“. Ką apaštalas turi galvoje? Kadangi kaltinimų nuoroda nepakankamai aiški, todėl negalima pateikti tikro aiškinimo, bet bent atmestina mintis, kad kaltinimai skirti žydams. Anot vyraujančios nuomonės, Paulius turėjo galvoje žydžiuojančius krikščionis, norėjusius primesti apipjaustymą „iš pagonių“ kilusiems krikščionims. Paulius karingai vadina juos paniekinančiu vardu „šunys“, išreiškiančiu apeiginio nešvarumo metaforą, žydų taikytą pagonims (Mt 15, 26). Paulius paniekina kūno apipjaustymą, ironiškai pavadindamas tai „susižalojimu“ (plg. Gal 5, 12), ir priešstato tai dvasiniam apipjaustymui, panašiam į Pakartoto Įstatymo širdies apipjaustymą [337]. Šiuo atveju kontekstą sudarytų kontroversija dėl žydiškų apeigų laikymosi krikščionių bažnyčiose, panašiai kaip Laiške galatams. Tačiau turbūt geriausia turėti galvoje, kaip Apr 22, 15, pagonišką aplinką, kurioje gyveno filipiečiai, ir tarti, kad Paulius nurodo pagoniškus papročius: lytinius iškrypimus, nemoralius veiksmus, kultinius susižalojimus, susijusius su orgijų kultais [338].

81. Dėl Abraomo palikuonių, kaip minėta, Paulius skiria „pažado vaikus nelyginant Izaokas“, kurie taip pat yra vaikai „pagal dvasią“, ir vaikus „pagal kūną“ [339]. Nepakanka būti „kūno vaikais“, siekiant tapti „Dievo vaikais“ (Rom 9, 8), nes esminė sąlyga yra vienytis su tuo, kurį „Dievas atsiuntė,<...> kad įgytume įvaikystę“ (Gal 4, 4–5).

Kitame kontekste apaštalas nepaiso šio skirtumo ir kalba apie žydus apskritai. Jis pareiškia, kad jiems tenka privilegija saugoti patikėtą dieviškąjį apreiškimą (Rom 3, 1–2). Tačiau ši privilegija jų neišlaisvino nuo nuodėmės viešpatavimo (Rom 3, 9–19), taigi tebėra būtina gauti nuteisinimą per tikėjimą į Kristų, o ne per Įstatymo laikymąsi (3, 20–22).

Svarstydamas apie nepriėmusių Kristaus žydų padėtį Paulius pabrėžtinai reiškia savo pagarbą jiems, vardydamas jų iš Dievo gautas nuostabias dovanas: „Jie yra izraelitai, turintys įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus; jiems priklauso protėviai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus – visiems viešpataujantis Dievas, šlovingas per amžius. Amen“ (Rom 9, 4–5) [340]. Nors frazėje nėra veiksmažodžių, Paulius neabejotinai kalba apie dabar turimas dovanas (plg. 11, 29), nors, jo nuomone, jų nepakanka, nes jie atmeta pačią svarbiausią Dievo dovaną, jo Sūnų, kuris kūno požiūriu iš jų kilęs. Paulius liudija, kad „jie turi Dievui uolumo“, pridurdamas: „kuriam tačiau trūksta išmanymo. Nesuprasdami Dievo teisumo, jie bandė nusistatyti savą ir todėl nepakluso Dievo teisumui“. Vis dėlto Dievas jų neapleidžia. Jo planas yra parodyti jiems gailestingumą. „Užkietėjimas“, apimantis „dalį“ Izraelio, yra tik laikinas etapas, naudingas tik tam laikui (11, 25); po jo eis išganymas (11, 26). Paulius apibendrina antiteze, po kurios pozityviai tvirtina:

„Žiūrint Evangelijos, jie yra Dievo priešai jūsų naudai; bet žiūrint išrinkimo, jie numylėtiniai dėlei savųjų protėvių. Juk Dievo malonės dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami“ (11, 28–29).

Paulius žvelgia į situaciją realistiškai. Tarp Kristaus mokinių ir į Kristų netikinčių žydų yra priešiškas santykis. Tie žydai ginčija krikščionių tikėjimą; jie nepriima, kad Jėzus yra jų Mesijas (Kristus) ir Dievo Sūnus. Krikščionys gali tik ginčyti šių žydų nuostatą. Tačiau giliau negu priešiškumas nuo šiol egzistuoja galutinis meilės ryšys; kitkas tėra laikina.

2. Žydai kituose laiškuose

82. Laiške kolosiečiams žodis „žydas“ pavartotas tik vieną kartą sakinyje, kuriame sakoma apie naująjį žmogų: „Čia jau nebėra nei graiko, nei žydo“, priduriant paralelinį posakį „nei apipjaustyto, nei neapipjaustyto“; tik Kristus, kuris yra „visa ir visuose“ (Kol 3, 11). Ši frazė, primenanti Gal 3, 28 ir Rom 10, 12 mokymą, neigia bet kokio žydiškojo ypatingumo svarbą santykio su Kristumi požiūriu. Neišsakomas joks nuosprendis žydams, nė juo labiau graikams.

Apipjaustymo vertė iki Kristaus atėjimo netiesiogiai patvirtinama, kai autorius primena kolosiečiams, kad anksčiau jie buvo „mirę nuodėmėmis ir kūno neapipjaustymu“ (2, 13). Tačiau žydų apipjaustymo vertę užtemdo „apipjaustymas Kristuje“, „ne rankomis atliktas apipjaustymas, bet savo kūniškumo išsižadėjimas“ (2, 11); čia užsimenama apie krikščionio dalyvavimą Kristaus mirtyje per krikštą (plg. Rom 6, 3–6). Iš to išplaukia, kad netikintys į Kristų žydai religiniu atžvilgiu yra netinkamame būvyje; tačiau tai nėra išsakoma.

Laiške efeziečiams nė karto nepaminėtas žodis „žydas“. Tik sykį paminimas „neapipjaustymas“ ir „apipjaustymas“ frazėje, iš kurios numanoma žydų panieka pagonims. Pastaruosius vadina „neapipjaustytais“ tie, kurie vadinami „apipjaustytaisiais kūno apipjaustymu“ (2, 11). Kitur, pritardamas Laiško galatams ir Laiško romiečiams mokymui, autorius negatyviai aprašo iš žydų kilusių krikščionių padėtį iki jų atsivertimo: drauge su pagonimis jie buvo tarp „neklusnumo vaikų“ (2, 2–3); savo elgesiu jie tarnavo „kūno geismams“; prigimtimi jie buvo „rūstybės vaikai kaip ir kiti“ (2, 3). Tačiau kitoje laiško ištraukoje netiesiogiai pateikiamas skirtingas, šįkart pozityvus, žydų padėties vaizdas, aprašant liūdną nežydų likimą: „be Kristaus, svetimi Izraelio bendruomenei, tolimi pažado sutartims, be vilties ir be Dievo pasaulyje“ (2, 12). Čia primenamos ir labai vertinamos žydų privilegijos.

Pagrindinė laiško tema yra entuziastingas patvirtinimas, kad tos privilegijos, Kristaus atėjimu pasiekusios kulminaciją, nuo šiol tampa pasiekiamos pagonims, kurie „yra paveldėtojai, vieno kūno nariai ir dalininkai pažado Kristuje Jėzuje“ (3, 6). Kristaus nukryžiavimas suvokiamas kaip įvykis, sugriovęs Įstatymo pastatytą žydus ir pagonis skiriančią sieną ir panaikinęs tarp jų neapykantą (2, 14). Numatoma tobulai darnių santykių perspektyva. Kristus yra abejų taika, jis iš jų sukuria naują žmogų ir sutaikina abejus su Dievu viename kūne (2, 15–16). Neužsimenama apie tai, kad dauguma žydų atmeta krikščionių tikėjimą. Laiške išlaikomas taikus požiūris.

Pastoraciniuose laiškuose rūpinamasi vidiniu krikščioniškųjų bendruomenių organizavimu ir niekuomet nekalbama apie žydus. Tėra vienintelė užuomina apie „apipjaustytuosius“ (Tit 1, 10), tačiau čia turima galvoje bendruomenei priklausantys judėjai krikščionys. Jie kritikuojami dėl to, kad labiau nei kiti bendruomenės nariai yra „neklusnūs, tuščiakalbiai, apgavikai“. Numanoma, kad įspėjimai dėl „begalinių giminystės eilių“ (1 Tim 1, 4 ir Tit 3, 9) taikomi žydų spėlionėms apie Senojo Testamento veikėjus, „žydų pasakas“ (Tit 1, 14).

Laiške žydams (ekumeniniame Biblijos leidime Laiškas hebrajams – red.) taip pat neminimi nei „žydai“, nei „hebrajai“! Vieną kartą paminėti „Izraelio vaikai“, kalbant apie Išėjimą (Žyd 11, 22), ir du kartus – „Dievo tauta“ [341]. Žydų kunigai turimi galvoje kalbant apie „tebetarnaujančius padangtei“ (13, 10), pabrėžiant jų skirtingumą nuo krikščionių kulto. Pozityviai primenamas Jėzaus ryšys su „Abraomo palikuonimis“ (2, 16) ir Judo gimine (7, 14). Autorius pabrėžia Senojo Testamento institucijų, ypač aukojimų kulto nepakankamumą, tačiau nuolat remiasi pačiu Senuoju Testamentu, kurio dieviškojo apreiškimo vertę jis visiškai pripažįsta. Izraelitų praeitį autorius vertina nevienaprasmiškai, bet ištikimai laikosi Senojo Testamento: viena vertus, cituodamas ir komentuodamas Ps 95, 7–11 jis primena Išėjimo kartos žmonių tikėjimo stoką [342], kita vertus, tapo nuostabią freską, sudarytą iš Abraomo ir jo palikuonių per amžius duotų tikėjimo pavyzdžių (11, 8–38). Kalbant apie Kristaus kančią Laiške žydams neužsimenama apie žydų vyresnybės atsakomybę, bet paprastai sakoma, kad Jėzus iškentėjo didelį priešgyniavimą „nuo nusidėjėlių“ [343].

Tas pat galioja Pirmajam Petro laiškui, kuriame minima Kristaus kančia ir sakoma, kad „Viešpats“ buvo „žmonių atmestas“ (1 Pt 2, 4), toliau nepatikslinant. Laiške krikščionims suteikiami garbingi izraelitų tautos titulai [344], tačiau tuo nesiekiama polemizuoti. Niekur neminimi žydai. Tas pat pasakytina apie Jokūbo laišką, Antrąjį Petro laišką ir Judo laišką. Šie laiškai prisodrinti žydų tradicijų, bet juose neaptariami krikščionių Bažnyčios ir tuometinių žydų santykiai.

3. Žydai Apreiškimo knygoje

83. Knygoje akivaizdus labai palankus požiūris į žydus, ypač paminint 144 tūkstančius „Dievo tarnų“, kurių „kaktos“ paženklintos „gyvojo Dievo antspaudu“ (Apr 7, 2–4), kilusių iš visų Izraelio giminių, išvardytų po vieną (tai vienintelis toks išvardijimas Naujajame Testamente: Apr 7, 5–8). Apreiškimo viršūnė yra „naujosios Jeruzalės“ aprašymas (Apr 21, 2); joje „dvylika vartų“, ant kurių užrašyti „dvylikos Izraelio giminių vardai“ (21, 12), lygiagrečiai su „dvylikos Avinėlio apaštalų vardais“, užrašytais ant miesto pamatų (21, 14).

Autorius atmeta tų, kurie „sakosi esą žydai“ ir yra minimi dviejuose paraleliniuose sakiniuose (2, 9 ir 3, 9), pretenzijas ir pavadina juos „šėtono sinagoga“. Ištraukoje 2, 9 „tie, kurie sakosi esą žydai“, kaltinami piktžodžiavimu Smirnos krikščionių bendruomenei. Kitoje vietoje (3, 9) Kristus skelbia, kad jie bus priversti pagerbti Filadelfijos krikščionis. Šios ištraukos leidžia numanyti, kad krikščionys nenori vadinti žydo titulu tų izraelitų, kurie juos šmeižia ir taip stoja Šėtono, „brolių kaltintojo“, pusėn (Apr 12, 10). Taigi titulas „žydai“ vertinamas pozityviai kaip garbės vardas ir neduodamas krikščionims aktyviai besipriešinančioms sinagogoms.

IV. IŠVADOS

A. Bendroji išvada

84. Šio apibendrinto pristatymo pabaigoje reikia padaryti pagrindinę išvadą, kad žydų tauta ir jų šventieji Raštai turi labai svarbią vietą krikščionių Biblijoje. Šventieji žydų Raštai sudaro esminę krikščionių Biblijos dalį ir įvairiai įterpiami į kitą jos dalį. Naujasis Testamentas be Senojo Testamento būtų nesuprantama knyga, kaip pasmerktas nudžiūti augalas be šaknų.

Naujasis Testamentas pripažįsta žydų Raštų dieviškąjį autoritetą ir pats šiuo autoritetu remiasi. Kai Naujajame Testamente kalbama apie „Raštus“ ir remiamasi tuo, „kas parašyta“, vadinasi, remiamasi žydų Raštais. Teigiama, kad tie Raštai būtinai turi būti pilnutinai įvykdyti, nes juose aprašomas Dievo planas, kuris negali likti neįgyvendintas, nepaisant jokių kliūčių ar žmonių pasipriešinimo. Prie to Naujasis Testamentas priduria, kad šie Raštai tikrai visiškai įvykdyti Jėzaus gyvenimu, jo Kančia ir Prisikėlimu, taip pat Bažnyčios, kuri yra atvira visoms tautoms, įsteigimu. Visa tai glaudžiai susieja krikščionis su žydais, nes pirmutinis Rašto įvykdymo aspektas – sutarimas ir tęstinumas. Tai pamatas. Neišvengiamai visiškas kai kurių dalykų įvykdymas reiškia tęstinumo nutraukimą, nes be to nebūtų jokios pažangos. Šis tęstinumo nutraukimas yra krikščionių ir žydų nesutarimų šaltinis, ir nėra tikslo tai nutylėti. Tačiau praeityje klaidingai vienašališkai buvo pabrėžiamas netęstinumas, neatsižvelgiant į pamatinį tęstinumą.

Šis tęstinumas turi gilias šaknis ir pasireiškia daugeliu lygmenų. Štai kodėl krikščionybėje Rašto ir Tradicijos ryšys yra panašus kaip ir judaizme. Naujajame Testamente dažnai taikomi žydų egzegezės metodai. Krikščioniškasis Senojo Testamento knygų kanonas susiformavo iš pirmojo šimtmečio po Kr. pabaigos žydų Raštų. Siekiant tiksliai aiškinti Naująjį Testamentą būtina pažinti to laikotarpio judaizmą.

85. Ypač studijuojant didžiąsias Senojo Testamento temas ir jų tąsą Naujajame Testamente suvokiama įspūdinga simbiozė, siejanti abi krikščioniškosios Biblijos dalis, ir tuo pačiu stebinanti dvasinių saitų, vienijančių Kristaus Bažnyčią ir žydų tautą, stiprybė. Abiejuose Testamentuose tas pats Dievas užmezga santykį su žmonėmis ir pakviečia juos gyventi bendrystėje su juo; vienintelis Dievas ir vienybės šaltinis; Dievas Kūrėjas, nepaliaujamai besirūpinantis savo kūriniais, ypač tais, kurie yra protingi ir laisvi, pašaukti pažinti tiesą ir mylėti; pirmiausia Dievas yra žmonių Vaduotojas ir Gelbėtojas, nes žmonės, nors sukurti panašūs į jį, per nuodėmę pateko į apgailėtiną vergiją.

Dievo planas, apimantis tarpasmeninius santykius, įgyvendinamas istorijoje. Šio plano neįmanoma sukurti filosofiškais išvedžiojimais apie žmogaus esmę apskritai. Dievas atskleidžia šį planą nenumatomomis dieviškomis iniciatyvomis: kvietimu, skirtu vienam žmogui, kurį Dievas išsirinko iš daugybės žmonių, – Abraomui (Pr 12, 1–3), taip pat Dievo rūpinimusi juo ir jo palikuonimis, tapusiais viena tauta, Izraeliu (Iš 3, 10). Izraelio išrinkimas yra ne tik kertinė Senojo Testamento tema (Įst 7, 6–8), ji lieka esmingai svarbi ir Naujajame Testamente. Jėzaus gimimas nepadaro jos abejotinos, bet akivaizdžiai patvirtina. Jėzus yra „Dovydo sūnus, Abraomo sūnus“ (Mt 1, 1). Jis ateina „išgelbėti savo tautą iš nuodėmių“ (1, 21). Jis yra Izraeliui pažadėtasis Mesijas (Jn 1, 41–45); jis yra „Žodis“ (Logos), atėjęs „pas savuosius“ (Jn 1, 11–14). Velykų slėpiniu jo atneštas išganymas pirmiausia skiriamas izraelitams [345]. Kaip numatyta Senajame Testamente, šis išganymas turi ir visuotinių atgarsių [346]. Jis taip pat skiriamas pagonims. Daugelis pagonių jį priima ir taip sudaro Kristaus mokinių daugumą. Tačiau iš pagoniškųjų tautų kilę krikščionys gali pasiekti išganymą tik tuomet, kai jie savo tikėjimu į Izraelio Mesiją įrikiuojami į Abraomo įpėdinystę (Gal 3, 7.29). Daugelis iš „tautų“ kilusių krikščionių nepakankamai suvokia, kad savo prigimtimi jie yra „laukiniai alyvmedžiai“ ir kad jų tikėjimas į Kristų įskiepijo juos į Dievo pasirinktą alyvmedį (Rom 11, 17–18).

Izraelio išrinkimas įgavo konkrečią formą Sinajaus sandoroje ir per šia sandora pagrįstas institucijas, ypač Įstatymą ir šventyklą. Naujasis Testamentas tęsia šią sandorą ir jos institucijas. Paskelbta Jeremijo ir įsteigta Jėzaus kraujyje naujoji sandora įgyvendino Dievo sandorą su Izraeliu, pranokdama Sinajaus sandorą nauja Viešpaties dovana, apimančia ir tęsiančia pirminę dovaną. Taip „gyvybę teikiantis Dvasios įstatymas“ (Rom 8, 2) savo vidiniu dinamizmu įveikia Sinajaus Įstatymo silpnumą ir suteikia tikintiesiems galią gyventi didžiadvasiška meile, kuri yra „įstatymo pilnatvė“ (Rom 13, 10). Kalbėdamas apie žemiškąją šventovę Naujasis Testamentas iš Senojo Testamento pasiskolintais posakiais atskleidžia Dievui gyventi skirto medžiaginio pastato sąlygiškumą (Apd 7, 48) ir nurodo santykį su Dievu, kuriame svarbiausia – vidinis ryšys. Čia, kaip ir daugelyje kitų dalykų, matome, kaip tęstinumas remiasi Senojo Testamento pranašiškuoju judėjimu.

Praeityje atotrūkis tarp žydų tautos ir Jėzaus Kristaus Bažnyčios kai kuriais laikotarpiais ir kai kuriose vietose atrodė įvykęs galutinai. Raštų šviesoje to niekuomet neturėtų įvykti, nes visiškas atotrūkis tarp Bažnyčios ir Sinagogos prieštarauja Šventajam Raštui.

B. Pastoracinės gairės

86. Vatikano II Susirinkimas, ragindamas puoselėti krikščionių ir žydų „abipusį pažinimą ir pagarbą“, paskelbė, kad jis įgyjamas „ypač biblinėmis bei teologinėmis studijomis ir broliškais pokalbiais“ [347]. Šis dokumentas parengtas šia dvasia; juo tikimasi įnešti pozityvų indėlį ir puoselėti Kristaus Bažnyčioje meilę žydams, ką popiežius Paulius VI pabrėžė Susirinkimo deklaracijos Nostra Aetate paskelbimo dieną [348].

Šiuo tekstu Vatikano II Susirinkimas pagrindė naują mūsų santykių su žydais suvokimą: „kaip sako apaštalas [Paulius], Dievui, kurio malonės dovanos ir pašaukimas neatšaukiami (Rom 11, 29), žydai lieka numylėti dėl savo protėvių“ [349].

Popiežius Jonas Paulius II savo mokymu daug kartų ėmėsi iniciatyvos plėtoti šią deklaraciją. 1980 m. susitikęs su žydų atstovais Maince (Mainz) jis sakė: „Susitikimas tarp Dievo tautos, priklausančios niekuomet Dievo neatšauktai (plg. Rom 11, 29) Senajai Sandorai, ir Naujosios Sandoros tautos yra vidinis mūsų Bažnyčios dialogas, toks pat, koks vyksta tarp pirmosios ir antrosios jos Biblijos dalies“ [350]. Vėliau, kreipdamasis į Italijos žydų bendruomenes apsilankymo Romos sinagogoje metu (1986 m.), popiežius pareiškė: „Kristaus Bažnyčia atranda savo ‘ryšį’ su judaizmu ‘gilindamasi į savo slėpinį’ (plg. Nostra Aetate). Žydų religija mums yra ne ‘išorinė’, bet tam tikra prasme ‘vidinė’ mūsų religijai. Todėl su ja mus sieja toks santykis, koks nesieja su jokia kita religija. Jūs esate mūsų mylimi broliai ir tam tikra prasme galima sakyti, kad esate vyresnieji broliai“ [351]. Galiausiai 1997 m. vykusiame susitikime, skirtame antijudaizmo šaknų krikščionybėje tyrinėjimui, popiežius sakė: „Ši tauta buvo pašaukta ir vedama dangaus ir žemės Kūrėjo Dievo. Jų egzistavimas yra ne vien prigimtinis ir ne vien kultūrinis, <...> bet antgamtinis įvykis. Nepaisant visko, ši tauta tebėra sandoros tauta ir, nepaisant žmogiškosios neištikimybės, Viešpats yra ištikimas savo sandorai“ [352]. Šis mokymas buvo patvirtintas Jono Pauliaus II vizito Izraelyje metu, kai jis kreipėsi į vyriausiuosius Izraelio rabinus žodžiais: „Mes (žydai ir krikščionys) privalome dirbti drauge kurdami ateitį, kurioje tarp krikščionių nebebus antijudaistinių jausmų, o tarp žydų nebebus antikrikščioniškų jausmų. Turime daug bendrų dalykų. Galime daug nuveikti taikos labui, dėl žmogiškesnio ir broliškesnio pasaulio“ [353].

Krikščionims, siekiantiems pažangos šiame kelyje, pagrindinė sąlyga yra vengti vienpusiškai skaityti Biblijos tekstus – tiek Senojo Testamento, tiek Naujojo Testamento, – bet stengtis geriau suvokti šiuos tekstus gaivinantį meilės dinamizmą. Senajame Testamente Dievo planas yra meilės sąjunga su savo tauta, tėviška meilė, santuokinė meilė, ir Dievas, nepaisydamas Izraelio neištikimybės, niekuomet neišsižada tos meilės, bet patvirtina jos tęstinumą (Iz 54, 8; Jer 31, 3). Naujajame Testamente Dievo meilė įveikia blogiausias kliūtis. Net jei izraelitai netiki Dievo Sūnaus, kuris atsiųstas kaip jų Mesijas ir Gelbėtojas, jie vis dėlto išlieka „numylėtiniai“ (Rom 11, 29). Kas trokšta būti vienybėje su Dievu, privalo ir juos mylėti.

87. Dalinis tekstų skaitymas dažnai sukelia sunkumų santykių su žydais srityje. Kaip minėta, Senajame Testamente negailima priekaištų ir net smerkimo izraelitams. Iš jų daug reikalaujama. Tačiau užuot mėčius į juos akmenis, verčiau įžvelgti juose Viešpaties Jėzaus žodžių „Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta“ iliustraciją, o šie žodžiai galioja ir mums, krikščionims. Kai kuriuose Biblijos pasakojimuose yra klastos bei žiaurumo elementų, kurie šiandien būtų moralės požiūriu nepriimtini, tačiau juos reikia suvokti atsižvelgiant į istorinį ir literatūrinį kontekstą. Reikia pripažinti lėtą istorinį apreiškimo procesą: dieviškoji pedagogika pasirinko tam tikros gyvensenos žmonių grupę ir vedė juos į vienybės su Dievu idealą, į moralinį integralumą, kurio šiuolaikinė visuomenė dar toli gražu nepasiekė. Šis auklėjimas turi vengti dviejų priešingų pavojų: viena vertus, įpareigoti krikščionis laikytis pasenusių nuostatų (pavyzdžiui, remiantis Biblija atsisakyti kraujo perpylimo) ir, kita vertus, atmesti visą Bibliją žiaurybių pretekstu. Kalbant apie apeigines nuostatas, pavyzdžiui, taisykles, kas yra švaru ar nešvaru, reikia suvokti jų simbolinę ir antropologinę svarbą ir sykiu atsižvelgti į jų sociologines bei religines funkcijas.

Naujajame Testamente priekaištai žydams nėra tokie dažni ir stiprūs palyginti su žydų kaltinimais Įstatymo ir pranašų knygose. Todėl jais nedera grįsti antijudaistinių nuostatų. Toks jų interpretavimas būtų priešingas bendrajai Naujojo Testamento krypčiai. Tikrojo antijudaizmo, t. y. paniekos bei priešiškumo žydams, žydų, kaip tokių, persekiojimo nėra Naujojo Testamento tekste ir tai nesuderinama su Naujojo Testamento mokymu. Aptinkama priekaištų, skirtų tam tikroms žydų grupėms dėl religinių priežasčių, taip pat poleminių tekstų, ginančių krikščionių apaštalavimą nuo jam besipriešinančių žydų.

Reikia pripažinti, kad daugelis tų ištraukų gali duoti paskatą antijudaizmui ir faktiškai buvo tam pasitelkiamos. Siekiant išvengti tokių klaidų reikia turėti galvoje, kad Naujojo Testamento poleminiai tekstai, net ir tie, kuriuose vartojamos apibendrinamosios sąvokos, susiję su konkrečiu istoriniu kontekstu ir jokiu būdu netaikytini visais laikais ir visur gyvenantiems žydams vien dėl to, kad jie žydai. Polinkis kalbėti apibendrinant, akcentuojant neigiamas priešininko puses, nutylint teigiamąsias, negebėjimas suvokti oponento motyvų ir galiausiai gero tikėjimo – visa tai yra būdinga bet kuriai poleminei kalbėsenai nuo senovės ir tai ne mažiau akivaizdu judaizmo bei ankstyvosios krikščionybės požiūryje į visokiausius kitaminčius.

Dėl Naujojo Testamento iš esmės skelbiamo Dievo plano visiško įvykdymo Jėzuje Kristuje kyla svarbus nesutarimas su didžiąja žydų tautos žmonių, netikinčių šiuo išsipildymu, dauguma. Naujasis Testamentas drauge reiškia ir savo sąsają su Senojo Testamento apreiškimu, ir nesutarimą su Sinagoga. Šio nesutarimo nereikia laikyti „antijudaizmu“, nes tai yra nesutarimas tikėjimo lygmeniu, šaltinis religinių prieštaravimų tarp dviejų žmonių grupių, besiremiančių tuo pačiu Senojo Testamento tikėjimo pagrindu, tačiau nesutariančių dėl šio tikėjimo galutinės raidos suvokimo. Nors šis nesutarimas yra gilus, jis jokiu būdu neimplikuoja tarpusavio priešiškumo. Pauliaus pavyzdys Rom 9 – 11 parodo, kad, priešingai, pagarba ir meilė žydų tautai yra vienintelė tikra krikščioniška nuostata šioje situacijoje, kuri slėpiningai sudaro pozityvaus Dievo plano dalį. Dialogas yra galimas, nes žydai ir krikščionys dalijasi turtingu bendru juos vienijančiu paveldu. Didžiai pageidautina, kad abi pusės pamažėl naikintų išankstinius nuosprendžius ir nesusipratimus, stengdamosi geriau suvokti bendrą paveldą ir sustiprinti jas siejančius ryšius.