Iš 20, 2–17 Aš esu Viešpats, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės, iš vergijos namų. Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo, panašaus į tai, kas yra aukštai danguje ir kas yra čia, žemėje, ir kas yra vandenyse po žeme. Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, skiriantis bausmę už tėvų kaltę vaikams – trečiajai ir ketvirtajai karai tų, kurie mane atmeta, bet rodantis ištikimą meilę iki tūkstantosios kartos tiems, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų. Nenaudosi piktam Viešpaties, savo Dievo, vardo, nes Viešpats nepaliks nenubausto to, kuris naudoja piktam jo vardą. Atsimink, kad švęstum šabo dieną. Šešias dienas triūsi ir dirbsi visus darbus, bet septintoji diena yra Viešpaties, tavo Dievo, šabas: nedirbsi jokio darbo – nei tu, nei tavo sūnus ar duktė, nei tavo vergas ar vergė, nei tavo galvijai, nei ateivis, gyvenąs tavo gyvenvietėse. Nes per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl Viešpats septintąją dieną palaimino ir ją pašventino. Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria. Nežudysi. Nesvetimausi. Nevogsi. Neliudysi melagingai prieš savo artimą. Negeisi savo artimo namų: negeisi savo artimo žmonos ar vergo ir vergės, ar jaučio, ar asilo, ar bet ko, kas priklauso tavo artimui.

Mt 5, 3–12 Palaiminti beturčiai dvasia, nes jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti liūdintys, nes jie bus paguosti. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo, nes jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai, nes jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo, nes jų yra Dangaus Karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus.

PRATARMĖ

Laimės ilgesys, tai yra pilnatviško gyvenimo troškimas, nuo amžių giliai šaknijasi žmogaus širdyje. Šio troškimo įgyvendinimas labai priklauso nuo mūsų elgesio, sutampančio, bet kartais ir susikertančio su kitų elgesiu. Kaip galima nustatyti, kas yra tas teisingas elgesys, vedantis pavienius asmenis, bendruomenes, ištisas tautas pavykusio gyvenimo arba, kitaip tariant, laimės link?

Šventasis Raštas krikščionims yra ne tik apreiškimo šaltinis, tikėjimo pagrindas, bet ir būtinas moralės atramos taškas. Krikščionys įsitikinę, jog Biblijoje galima atrasti nurodymų bei normų, kaip teisingai elgtis bei pasiekti visapusišką gyvenimą.

Toks įsitikinimas susiduria su įvairiomis prieštaromis. Pirmasis sunkumas yra tai, kad šiandieniam žmogui būdingas itin ryškus bruožas instinktyviai atmesti normas, įpareigojimus ir įsakymus. Šiandienėje visuo­menėje ne mažiau stipriai reiškiasi pilnutinės laimės ir neribotos laisvės, tai yra galėjimo elgtis pagal savo įgeidžius, nevaržomam jokių normų, troškimas. Kai kurie tokią neribotą laisvę laiko esminiu veiksniu pilnutinei ir tikrai laimei pasiekti. Anot tokios mąstysenos, pats žmogaus kilnumas reikalauja nepriimti jokių iš išorės primetamų normų, bet pačiam laisvai ir savarankiškai nuspręsti, kas teisinga ir priimtina. Todėl Biblijoje pateikiamų normų kompleksas, Bažnyčios tradicijos bei Magisteriumo, aiškinančių bei konkretizuojančių tas normas, plėtojimasis atrodo kaip kelią į laimę užkertančios kliūtys, kurių būtina atsikratyti.

Antrasis sunkumas kyla iš paties Šventojo Rašto: bibliniai raštai sukurti mažiausiai prieš tūkstantis devynis šimtus metų ir, vadinasi, priklauso tolimai epochai, kurioje gyvenimo sąlygos labai skyrėsi nuo šiandienių. Daugybė dabartinių situacijų bei problemų bibliniams raštams visiškai nežinomos, todėl galima manyti, kad juose neįmanoma rasti atsakymų į tas problemas. Tad net ir pripažindami Biblijos kaip įkvėpto bei normatyvinio teksto pamatinę reikšmę, kai kurie žmonės laikosi labai skeptiškos nuostatos ir mano, jog Biblijoje bergždžia ieškoti atsakymo į daugelį šiandienių problemų. Šiandienis žmogus kasdien susiduria su kebliomis moralinėmis problemomis, kurias nuolat iškelia mokslo ir globalizacijos plėtra; net įsitikinusiems tikintiesiems susidaro įspūdis, jog tai, kas anksčiau laikyta neabejotina, šiandien nebegalioja. Užtenka paminėti smurto, terorizmo, karo, imigracijos, turto paskirstymo, pagarbos gamtiniams ištekliams, gyvybės, darbo, lytiškumo, genetinių tyrimų, šeimos ar bendruomeninio gyvenimo temas. Tokios sudėtingos problematikos akivaizdoje jaučiama pagunda Šventąjį Raštą iš dalies ar visiškai marginalizuoti. Šiuo atveju, nors motyvai ir skirtingi, šventasis tekstas pastumiamas į šalį ir didžiųjų bei neatidėliotinų mūsų dienų problemų sprendimų ieškoma kitur.

Popiežiškoji Biblijos komisija jau 2002 m., paprašyta tuometinio pirmininko kardinolo Josepho Ratzingerio, ėmėsi nagrinėti Biblijos ir moralės santykį iškeldama klausimą, kokia yra įkvėptojo teksto vertė ir reikšmė mūsų laikų moralei atsižvelgiant į minėtuosius sunkumus?

Biblijoje esama daug normų, įsakymų, įstatymų, kodeksų rinkinių ir t. t. Tačiau atidžiai skaitant paaiškėja, kad tos normos niekada nėra izoliuotos, paskiros, jos visada susijusios su tam tikru kontekstu. Galima sakyti, biblinėje antropologijoje pirminis bei pamatinis dalykas yra už žmogaus elgesį pirmesnis Dievo veikimas, jo maloningosios dovanos, jo kvietimas į bendrystę: normų kompleksas yra padarinys, parodantis žmogui, kaip tinkamai Dievo dovaną priimti bei ja gyventi. Toks biblinis požiūris remiasi žmogaus kaip Dievo kūrinio samprata: jis nėra izoliuotas, autonomiškas, nuo visų ir visko atsietas. Jis radikaliai bei esmingai susijęs su Dievu ir brolių bendruomene. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą: pati žmogaus egzistencija yra pirmutinė ir pamatinė iš Dievo gauta dovana. Bibliniu požiūriu moralės normos traktuotinos ne atsietai, kaip tokios, bet visada biblinio požiūrio į žmogaus egzistenciją kontekste.

Pirmoje dokumento dalyje pateikiami šios biblinės sampratos, kurioje susipina antropologija ir teologija, bruožai. Laikantis Biblijos kanoninės tvarkos, žmogus iš pradžių pasirodo kaip kūrinys, kuriam Dievas dovanojo gyvybę, paskui kaip išrinktosios tautos, su kuria Dievas sudarė sandorą, narys ir galop kaip Jėzaus, Dievo įsikūnijusio Sūnaus, brolis ir sesuo.

Antroje dokumento dalyje pabrėžiama, kad Šventajame Rašte neįmanoma surasti daugybės šiandienių problemų tiesioginių sprendimų. Vis dėlto Biblija, nors ir nesiūlydama parengtų atsakymų, pateikia kriterijų, kuriuos taikydami galime surasti žmogaus elgesio atžvilgiu teisingų sprendimų. Iš pradžių bus pateikti du pagrindiniai kriterijai – biblinio požiūrio į žmogų atitikimas ir Jėzaus pavyzdžio atitikimas, – po to daliniai kriterijai. Iš viso Šventojo Rašto galima išrutulioti mažiausiai šešias ryškias linijas, vedančias prie tvirtų moralinių pozicijų, paremtų bibliniu apreiškimu: 1) atvirumą įvairioms kultūroms ir todėl tam tikrą etinį universalizmą (konvergencijos kriterijus); 2) tvirtą nesuderinamų vertybių atmetimą (priešpriešos kriterijus); 3) moralinės sąžinės tobulinimo procesą, pastebimą abiejuose Testamentuose (pažangos kriterijus); 4) tendencijos moralinius sprendimus palikti vien subjektyviai, individualiai sričiai pataisymą (bendruomeninio matmens kriterijus); 5) atvirumą absoliučiai pasaulio ir istorijos ateičiai aiškiai pamatant moralinio elgesio tikslą ir motyvus (galutinumo kriterijus); 6) rūpestingą moralinių principų ir paliepimų santykinės ar absoliučios vertės nustatymą kiekvienu atveju (įžvalgumo kriterijus).

Visi šie kriterijai, kurių sąrašas nėra išsamus, giliai šaknijasi Biblijoje. Jų taikymas tikinčiajam gali būti naudingas, nes parodo, kaip konkrečiai biblinis apreiškimas gali mums šiandien pagelbėti kebliame teisingo moralinio įžvelgimo procese.

Popiežiškosios Biblijos komisijos nariams dėkoju už kantrų ir daug pastangų reikalavusį darbą. Linkiu, kad šis tekstas padėtų vis geriau atrasti kerinčias krikščioniškojo gyvenimo vertybes ir laikyti Bibliją neišsemiamu lobiu bei nuolatine versme nuspręsti, koks yra teisingas elgesys, nuo kurio priklauso individo ir bendruomenės visapusiška laimė.

Kardinolas William Levada
Pirmininkas

2008 m. gegužės 11-oji, Sekminių iškilmė

---

Įžanga

1. Žmogus visados ieško laimės ir prasmės. Pasak šventojo Augustino: „Žmogus trokšta būti laimingas net ir gyvendamas tokį gyvenimą, kuris jo nedaro laimingo“ (De civitate Dei, XIV, 4). Toks pasakymas išryškina įtampą tarp žmogaus gilaus troškimo ir jo daugiau ar mažiau sąmoningų moralinių pasirinkimų. Ši įtampa puikiai nusakyta Pascalio: „Jei žmogus nesukurtas Dievo, tai kodėl jis laimingas tiktai Dieve? Jei žmogus sukurtas Dievo, kodėl jis taip nusistatęs prieš Dievą“ (Pensées, II, 169).

Pateikdama šiuos kiek įmanoma aiškiau suformuluotus apmąstymus subtilia Biblijos ir moralės saitų tema, Biblijos komisija sąmoningai daro dvi esmines prielaidas: 1) galutinis atsakas į kiekvieno tikinčiojo ir kiekvieno žmogaus laimės bei prasmės paiešką yra Dievas; 2) Šventasis Raštas, aprėpiantis abu Testamentus, yra galiojanti ir naudinga dialogo su šiuolaikiniu žmogumi moralės klausimais vieta.

0.1. Atsakymo ieškantis pasaulis

2. Imantis šio projekto, neįmanoma abstrahuotis nuo dabartinės padėties. Globalizacijos epochoje, esant migracijai, vis sudėtingesniems socialiniams santykiams ir mokslo pažangai, ypač psichologijos, genetikos ir komunikavimo technikos srityje, mūsų visuomenėje daug kur pastebima sparti etinių pasirinkimų kaita. Visa tai daro tokią didžiulę įtaką daugelio žmonių ir grupių moralinei sąžinei, kad kartais net randasi reliatyvizmu, tolerancija ir atvirumu naujovėms grįsta kultūra, ne visada pakankamai giliai suvokianti savo filosofinį bei teologinį pamatą. Ši tolerancijos kultūra net ir nemažai krikščionių katalikų skatina į tam tikrus tvirtai Rašte įsišaknijusius Bažnyčios moralinio mokymo aspektus žvelgti vis įtariau, negana to, tiesiog nepakančiai. Kaip pasiekti pusiausvyros?

0.2. Mūsų tikslai

3. Šiame dokumente skaitytojas nesuras nei išsamios biblinės moralinės teologijos, nei recepto ar paruošto atsakymo, kaip spręsti senas ar naujas moralines problemas, mūsų dienomis aptarinėjamas visuose forumuose, įskaitant žiniasklaidą. Savo darbu neketiname pakeisti filosofų ir moralės teologų darbo. Norint tinkamai aptarti konkrečias moralės keliamas problemas, prireiktų gilesnio racionalaus pasvarstymo įtraukiant humanitarinius mokslus, kurie yra už mūsų kompetencijos ribų. Mūsų tikslas kuklesnis ir dvejopas:

1) Krikščioniškąją moralę pirmiausia norėtume įkelti į platesnį antropologijos bei biblinės teologijos kontekstą. Tai padėtų nuo pat pradžių labiau išryškinti savitumą bei originalumą lyginant ir su prigimtine etika bei morale, grįstomis žmogiškąja patirtimi bei protu, ir su moraline kitų religijų pasiūla.

2) Kitas tikslas yra tam tikru būdu praktiškesnis. Siekiant pagilinti moralinius apmąstymus ar atsakyti į keblias moralines problemas ar situacijas, tinkamai pasinaudoti Biblija nėra lengva. Vis dėlto pati Biblija siūlo skaitytojui kelis metodologinius kriterijus, galinčius palengvinti ieškojimus šiame kelyje.

Šiedu tikslai lemia ir paaiškina dvejopą šio dokumento struktūrą: pirma „Apreikštoji moralė: Dievo dovana ir žmogaus atsakas“ ir po to „Kai kurie bibliniai kriterijai moraliniam apmąstymui“.

Dėl metodo: dėl įvairių motyvų atrodė naudinga, nenustumiant į šalį istorinio-kritinio metodo, pirmenybę mūsų tyrime teikti kanoniniam Rašto aiškinimui (plg. Popiežiškoji Biblijos komisija. Biblijos aiškinimas Bažnyčioje, I, C, 1).

0.3. Pagrindinės gairės dokumento krypčiai suprasti

0.3.1.Raktinė sąvoka: „apreikštoji moralė“

4. Likdami ištikimi viso Šventojo Rašto krypčiai, pirmiausia įvedame galbūt neįprastą „apreikštosios moralės“ sąvoką. Mūsų dėstyme tai – raktinė sąvoka. Norint kalbėti apie „apreikštąją moralę“, būtina išsilaisvinti iš kai kurių dabartinių išankstinių sampratų. Susiaurinant moralę iki individualaus ir kolektyvinio elgesio kodekso, praktikuotinų dorybių visumos ar visuotiniu laikomo prigimtinio įstatymo imperatyvų, neįmanoma tinkamai suvokti biblinės moralės gerumo bei nuolatinio aktualumo.

Iškart norėtume pateikti dvi pagrindines mintis, kurias vėliau išplėtosime: 1) moralė, nors ir nėra antraeilė, yra antroje vietoje. Pirmoje vietoje ir pamatinė yra Dievo iniciatyva, teologiškai išreiškiama dovanos sąvoka. Bibliniu požiūriu moralė šaknijasi pirmesnėje gyvybės, proto ir laisvos valios (sukūrimo) dovanoje, visiškai neužtarnautame pasiūlyme žmogui turėti ypatingą, artimą santykį su Dievu (sandoroje). Moralė pirmiausia yra ne žmogaus atsakas, bet Dievo plano ir Dievo dovanos apreiškimas. Kitaip tariant, moralė, Biblijos akimis, ateina po Dievo patirties, tiksliau po patirties, Dievo dovanojamos žmogui visiškai neužtarnautai; 2) tuo remiantis, pats Įstatymas, neatsiejamas sandoros proceso dėmuo, yra Dievo dovana. Jis savo pirmine prasme yra ne teisinė sąvoka, grįsta elgesiu bei nuostatomis, bet teologinė sąvoka, kuri Biblijoje taikliau perteikiama žodžiu „kelias“ (hebrajiškai derek, graikiškai hodos): kelias, kuriuo siūloma eiti.

Dabartiniame kontekste toks požiūris ypač peršasi. Moralinis mokymas, tiesa, yra Bažnyčios misijos esminė dalis, tačiau kaip antrinis, kaip susijęs su Dievo dovanos ir dvasinės patirties – dalykų, kuriuos mūsų laikų žmonėms taip sunku tinkamai suvokti bei suprasti, – branginimu.

„Apreikštosios moralės“ sąvoka nėra nei klasikinė, nei įprasta. Vis dėlto ji išsitenka Vatikano II Susirinkimo dogminės konstitucijos apie Dievo Apreiškimą horizonte. Biblijos Dievas apreiškia pirmiausia ne kodeksą, bet „save“ ir „savo valios slėpinį“. „Tą apreiškimo planą Dievas vykdo artimai tarpusavyje susijusiais veiksmais ir žodžiais, kad išganymo istorijoje jo atlikti darbai atskleistų ir patvirtintų tai, ko mokė ir išreiškė žodžiais, o žodžiai skelbtų darbus ir aiškintų juose glūdintį slėpinį“ (Dei verbum, I, 2). Todėl visiems veiksmams, kuriais Dievas taip apsireiškia, moralinis matmuo būdingas ta prasme, kad žmonės kviečiami galvoti ir elgtis lygiuodamiesi į dieviškąjį pavyzdį: „Būkite šventi, nes aš, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 2); „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48).

0.3.2. Abiejų Testamentų vienybė

5. Visas apreiškimas – tai yra Dievo, kuris trokšta pasidaryti pažįstamas ir atverti visiems išganymo kelią, planas – krypsta į Kristų. Pirmosios Sandoros šerdyje „kelias“ žymi ir išėjimą (pirmapradį išlaisvinimo įvykį), ir didaktinį turinį – Torą. Naujosios Sandoros šerdis yra Jėzaus žodžiai apie save: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6). Tad jo asmenyje bei misijoje susitelkia visa Dievo išlaisvinamoji dinamika ir sykiu tam tikra prasme visa moralė, teologiškai suvokiama kaip Dievo dovana, tai yra kaip kelias, vedantis į amžinąjį gyvenimą, į visišką suartėjimą su Dievu. Čia išryškėja gilioji abiejų Testamentų vienybė. Hugas Viktoriškis šią įžvalgą išreiškė įtaigia formuluote: „Visas dieviškasis Raštas yra viena knyga ir ta viena knyga yra Kristus“ (De arca Noe, II, 8).

Todėl moralės srityje, lygiai kaip ir visose kitose, nevalia Senąjį ir Naująjį Testamentą vieną kitam priešpriešinti. Šiuo atžvilgiu ankstesniame Popiežiškosios Biblijos komisijos dokumente pateikiama naudingų nuorodų, kur sąsajos tarp abiejų Testamentų nusakomos tęstinumo, pertrūkio ir pažangos sąvokomis (Žydų tauta ir jos Šventieji Raštai krikščionių Biblijoje, 40–42).

0.4. Dokumento adresatai

6. Suvokiame, kad mūsų svarstymai visų pirma bus naudingi tikintiesiems, kuriems jie pirmiausia ir skiriami. Vis dėlto tikimės paskatinti ir gyvesnį dialogą tarp įvairių kultūrų bei religijų geros valios žmonių, ieškančių kasdienybėje autentiško kelio į laimę ir prasmę.

Pirma dalis
APREIKŠTOJI MORALĖ: DIEVO DOVANA IR ŽMOGAUS ATSAKAS

7. Santykis tarp Dievo dovanos ir žmogaus atsako, tarp Dievo pirmesnio veikimo ir žmogaus užduoties Biblijai bei joje apreikštai moralei yra esminis. Pradėdami nuo sukūrimo, pamėginsime apibūdinti Dievo dovanas atsižvelgdami į įvairias jo veikimo žmonijos bei išrinktosios tautos naudai stadijas bei visada įvardydami užduotis, kurias Dievas susiejo su savo dovanomis.

Be ką tik paminėto santykio biblinei moralei esmingai svarbūs dar du veiksniai. Jai nebūdingas rigoristinis moralizmas. Atleidimas nupuolusiam žmogui yra Dievo dovanos dalis. Kaip aiškiai parodoma Naujajame Testamente, žemiškoji elgsena rutuliojasi įkvepiančiame amžinojo gyvenimo, kuris yra Dievo dovanos atbaiga, horizonte.

1. Sukūrimo dovana ir jos reikšmė moralei

1.1. Sukūrimo dovana

8. Biblijoje, pirmiausia Pradžios knygos pirmuose skyriuose ir keliose psalmėse, Dievas pateikiamas kaip viso, kas egzistuoja, Kūrėjas.

1.1.1. Pradžios knygos pirmuose skyriuose

Didelis pasakojimų ciklas, plėtojamas Penkiaknygėje, pradedamas dviem pasakojimais apie ištakas (Pr 1–2).

Kanoniniu požiūriu, dieviškas sukūrimo veiksmas bibliniame pasakojime yra pirmas. Tas pradinis sukūrimas apima viską – „dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Šitaip pasakoma, kad visa radosi nusprendus Dievui ir yra laisva Dievo Kūrėjo dovana. Izraeliui Dievo kaip visko Kūrėjo pripažinimas yra ne Dievo pažinimo pradžia, bet jo santykio su Dievu patirties ir jo tikėjimo istorijos vaisius.

Kūrėjo savita dovana žmogui yra tai, kad Dievas jį sukūrė pagal savo paveikslą: „Padarykime žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26). Pasakojimo seka (Pr 1, 1–31) rodo, kad žmogus yra Dievo kuriamojo darbo tikslas. Pr 1, 26–28 žmogus apibūdinamas kaip Dievo atstovas ir būtent per jo sąsają su savo Kūrėju – neregimu ir be atvaizdo – šis įgalina savo kūrinį, žmogų. Čia aikštėn iškyla teologinės antropologijos griežtąja prasme programa: apie Dievą galima kalbėti tik kalbant apie žmogų, ir, priešingai, apie žmogų galima kalbėti tik kalbant apie Dievą.

Tiksliau sakant, žmogus yra Dievo „paveikslas“ dėl mažiausiai šešių savybių:

1) protingumo, t. y. gebėjimo ir pareigos pažinti ir suprasti sukurtąjį pasaulį;

2) laisvės, apimančios gebėjimą bei pareigą spręsti ir atsakomybę už priimtus sprendimus (Pr 2);

3) vadovavimo, ne absoliutaus, bet paklūstančio Dievui;

4) gebėjimo elgtis kaip sukurtam pagal Dievo paveikslą, būtent sekant Dievu;

5) kilnumo, kurį teikia buvimas asmeniu, „santykiška“ būtybe, gebančia turėti asmeninį santykį su Dievu ir su kitais žmonėmis (Pr 2);

6) žmogaus gyvybės šventumo.

1.1.2. Kai kuriose psalmėse

9. Biblijos dalis, kur daug kalbama apie Dievą Kūrėją, yra kai kurios psalmės, pavyzdžiui, 8, 19, 139, 145, 148. Psalmės liudija soteriologinį sukūrimo supratimą, nes jose regimas ryšys tarp Dievo veikimo per sukūrimą ir jo veikimo išganymo istorijoje. Sukūrimas psalmėse aprašomas ne moksline, bet simboline kalba, pateikiami ne ikimoksliniai pasaulio apmąstymai, bet Izraelio vardu šlovinamas Kūrėjas.

Jose patvirtinama Kūrėjo transcendencija ir preegzistencija: „Pirma negu kalnai užgimė ir žemę bei pasaulį pagimdei, tu esi tas, kuris yra Dievas nuo amžių per amžius“ (Ps 90, 2). O pasaulis paženklintas laiko ir istorijos, pradžios ir pabaigos. Dievas nepriklauso pasauliui ir nėra pasaulio dalis. Kita vertus, pasaulis egzistuoja tik todėl, kad jį sukūrė Dievas, ir egzistuoja tik todėl, kad Dievas kiekvieną akimirką išlaiko jį egzistencijoje. Dievas pasirūpina kiekvieno savo kūrinio poreikiais: „Visų akys žvelgia į tave su viltimi, – tu duodi jiems peno, kai reikia. Atveri savo ranką, patenkini kiekvieną gyvūno troškimą“ (Ps 145, 15–16).

Visata nėra uždara, pati save remianti visuma. Priešingai, žmonės drauge su visais kitais kūriniais nuolatos ir radikaliai priklauso nuo Kūrėjo. „Nuolatos kurdamas“ Dievas teikia jiems gyvybės jėgą ir išlaiko egzistencijoje. Pr 1 kalbama apie Dievą ir jo kuriamąjį darbą, o 104-ojoje psalmėje į Dievą Kūrėją kreipiamasi malda, grįsta kūrinijos įstabaus gerumo patyrimu, konstatuojant visko, kas sukurta, priklausomybę nuo jo: „Tau veidą paslėpus, jie nerimsta, o alsavimą iš jų atėmus, jie miršta – sugrįžta į dulkes“ (104, 29–30).

Iš to Dievo, kuris visa sukūrė ir išlaiko, Izraelis laukia pagalbos: „Mūsų pagalba varge yra Viešpats, kuris sukūrė dangų ir žemę“ (Ps 124, 8; plg. 121, 2). To Dievo galia neapsiriboja Izraeliu, bet aprėpia visą pasaulį, visas tautas: „Tebijo visa žemė Viešpaties, tegerbia jį visi pasaulio gyventojai“ (Ps 33, 8). Šlovinti Kūrėją kviečiama visa kūrinija – dangus ir žemė, saulė ir mėnulis, jūros pabaisos ir laukiniai žvėrys, jauni ir seni (Ps 148). Dievas yra visko, kas yra, viešpats.

Kūrėjas žmogui skyrė ypatingą vietą. Nepaisydamas žmogiškojo trapumo ir silpnumo, psalmininkas su nuostaba taria: „Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save ir apvainikavai jį garbe ir didybe. Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku, padėjai visa prie jo kojų“ (Ps 8, 6–7). „Garbė“ ir „didybė“ yra karaliaus atributai; jais žmogui paskiriama karališkoji padėtis Dievo kūrinijoje. Toks statusas priartina žmogų prie Dievo, savo ruožtu apibūdinamo „garbe“ ir „didybe“ (plg. Ps 29, 1; 104, 1), ir iškelia virš visos kitos kūrinijos. Jis pašaukiamas valdyti sukurtąjį pasaulį, tačiau atsakingai, išmintingai ir geranoriškai, kaip savo karalystę valdo pats Kūrėjas.

1.1.3. Pamatiniai žmogaus egzistencijos duomenys

10. Būti Dievo kūriniu, būti viską gavusiam iš Dievo, iš esmės ir iš pagrindų būti Dievo dovana – štai pamatinis žmogaus egzistencijos ir todėl žmogaus elgesio duomuo. Toks ryšys su Dievu nėra koks nors antrinis ar laikinas žmogaus egzistencijos priedas, bet yra jos nuolatinis ir nepamainomas pamatas. Anot biblinio supratimo, niekas, kas egzistuoja, nekyla nei pats iš savęs, savotiškai pats save susikurdamas, nei iš atsitiktinumo, bet yra iš pagrindų nulemtas Dievo valios bei jo kuriamosios galios. Tas Dievas yra transcendentinis ir nėra pasaulio dalis. Tačiau pasaulis ir žmogus pasaulyje nėra be Dievo, jie radikaliai priklauso nuo Dievo. Žmogus negali pasaulio ir savęs paties teisingai ir realiai suprasti be Dievo, nepripažindamas tos radikalios priklausomybės nuo Dievo. Tokia pirminė dovana yra pamatinė, išliekanti ir vėlesniais Dievo įsikišimais bei dovanomis ne panaikinama, bet tobulinama.

Ši dovana yra Dievo kuriamosios valios vaisius, todėl žmogus negali su ja elgtis ar ja naudotis savavališkai, bet privalo atrasti bei gerbti Kūrėjo savo kūriniui duotas savybes bei struktūras.

1.2. Žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, moralinė atsakomybė

11. Suvokus, kad visas pasaulis sukurtas Dievo ir yra dovana, artimai ir amžinai priklausanti nuo Dievo, privalu stengtis atrasti elgsenas, kurias Dievas įrašė žmoguje ir visoje savo kūrinijoje.

1.2.1. Pasakojimuose apie sukūrimą

Kiekviena savybė, daranti žmogų Dievo „paveikslu“, susijusi su svarbiais moraliniais padariniais.

1) Pažinimas ir įžvelgimas yra Dievo dovanos dalis. Žmogus geba ir kaip kūrinys privalo ieškoti Dievo plano ir stengtis įžvelgti Dievo valią, kad galėtų teisingai elgtis.

2) Dėl dovanotos laisvės žmogus pašauktas įžvelgti moralinius dalykus, pasirinkti, apsispręsti. Pr 3, 22, po Adomo nuodėmės ir nubaudimo, Dievas taria: „Tik pažiūrėk! Žmogus tapo kaip vienas iš mūsų, žinantis gera ir pikta.“ Šį tekstą sunku paaiškinti. Viena vertus, viskas rodo, kad ištara ironiška, nes žmogus, nepaisydamas draudimo, savavališkai tiesė ranką į vaisių ir nelaukė, kol Dievas jį dovanos tinkamu laiku. Kita vertus, viso pažinimo – taip reikėtų suprasti žodžius „gera ir pikta“ – medžio reikšmė neapsiriboja vien moraliniu aspektu, bet ir žymi geros ir negeros dalios, t. y. ateities ir likimo, pažinimą, aprėpiantį laiko valdymą, kuris išskirtinai priklauso Dievo kompetencijai. Tad žmogui duotos moralinės laisvės nevalia susiaurinti ligi paprasčiausios savireguliacijos ir savideterminacijos, nes jos atramos taškas yra ne „aš“ ir ne „tu“, bet pats Dievas.

3) Žmogui patikėtas vadovavimas apima atsakomybę, pareigą tvarkyti ir administruoti. Žmogui taip pat tenka užduotis „kūrybiškai“ formuoti Dievo sukurtą pasaulį. Jis šią atsakomybę privalo prisiimti dar ir todėl, kad kūrinija nėra išlaikytina tam tikrame apibrėžtame būvyje: ji plėtojasi, o žmogus kaip būtybė, kurioje susijungia prigimtis ir kultūra, irgi priklauso kūrinijai.

4) Šią pareigą būtina vykdyti išmintingai ir geranoriškai, kaip pavyzdį priešais akis turint tai, kaip pats Dievas valdo savo kūriniją. Žmonės gali užkariauti gamtą ir tirti erdvės platybes. Nepaprasta mokslo ir technologijos pažanga mūsų laikais gali būti laikoma Kūrėjo žmonėms duotos užduoties įgyvendinimas, tačiau turi paisyti Kūrėjo nustatytų ribų. Kitaip Žemė virs išnaudojimo, galinčio suardyti trapią gamtos pusiausvyrą bei darną, vieta. Nors ir, be abejo, naivu tikėtis 8-ojoje psalmėje rasti dabartinių ekologinių krizių sprendimą, vis dėlto ji, suvokiama visame Izraelio išrutuliotos sukūrimo teologijos kontekste, verčia suabejoti šiandienėmis praktikomis ir reikalauja naujo atsakomybės už Žemę pajautimo. Dievas, žmonija ir sukurtasis pasaulis yra tarp savęs susiję, kaip ir teologija, antropologija bei ekologija. Nepripažįstant Dievo teisės mūsų ir pasaulio santykiuose, valdymas nesunkiai virsta nevaržomu engimu bei išnaudojimu, vedančiais į ekologinę katastrofą.

5) Žmonių kaip santykiškų būtybių kilnumas kviečia bei įpareigoja juos gyventi teisingu santykiu su Dievu, iš kurio jie yra visa gavę. Esminis santykio su Dievu dėmuo yra dėkingumas (plg. tolesnį skyrelį, 12, apie psalmes). Be to, tai reiškia bendros atsakomybės, pagarbos kitam ir pusiausvyros ne tik tarp lyčių, bet ir tarp individo bei bendruomenės (tarp individualių ir socialinių vertybių) nuolatinės paieškos dinamiką.

6) Žmogaus gyvybės šventumas reikalauja pagarbos jai bei jos visapusiškos apsaugos ir draudžia pralieti žmogaus kraują, „nes pagal savo paveikslą Dievas sukūrė žmogų“ (Pr 9, 6).

1.2.2. Psalmėse

12. Dievo kaip Kūrėjo pripažinimas skatina aukštinti ir šlovinti Dievą, nes kūrinija liudija dieviškąją išmintį, galią ir ištikimybę. Kartu su psalmininku aukštindami Dievą už kūrinijos spindesį, tvarką ir grožį, esame kviečiami gerbti pasaulį, kurio dalis yra žmonės. Žmogus yra kūrinijos viršūnė, nes tik žmonės gali turėti asmeninį santykį su Dievu ir šlovinti Dievą kaip kitų kūrinių atstovai. Per žmones ir per bendruomenės kultą Dievą Kūrėją šlovina visa kūrinija (plg. Ps 148). Psalmės apie sukūrimą irgi skatina sveikai ir teigiamai vertinti dabartinį pasaulį, nes gyventi šiame pasaulyje iš esmės yra gera. Ankstesniais amžiais, galimas daiktas, krikščioniškajai tradicijai taip rūpėdavo žmonių amžinasis išganymas, kad jai pritrūkdavo prideramo dėmesio gamtiniam pasauliui. Psalmėse išreiškiamo tikėjimo sukūrimu kosminis matmuo reikalauja dėmesio gamtai ir istorijai, žmogiškajam ir nežmogiškajam pasauliui, aprėpiant vienu metu kosmologiją, antropologiją ir teologiją.

Psalmyne neišvengiamai pasitaiko temų, susijusių su žmogaus egzistencija slėpiningame, nesaugiame ir grėsmingame pasaulyje (plg. Raudų psalmes). Vis dėlto psalmininkai išlaiko pasitikėjimą geranorišku Kūrėju, nepaliaujamai besirūpinančiu savo kūrinija. Tai skatina nuolat giedoti šlovinimo bei padėkos himną: „Dėkokite Viešpačiui, nes jis geras, nes jo ištikima meilė amžina“ (Ps 136, 1).

1.2.3. Pabaiga: Jėzaus pėdomis

13. Naujasis Testamentas perima Senajam Testamentui būdingą sukūrimo teologiją, praturtindamas ją esminiu kristologiniu matmeniu (plg., pvz., Jn 1, 1–18; Kol 1, 15–20). Akivaizdu, kad iš to išplaukia moraliniai padariniai. Jėzus panaikina senovinius švarumo ir nešvarumo priesakus (Mk 7, 18–19), taip išvien su Pradžios knyga pripažindamas, kad visa, kas sukurta, yra gera. Paulius žengia lygiai ta pačia kryptimi (Rom 14, 14; plg. 1 Tim 4, 4–5). Raktinė „Dievo paveikslo“ sąvoka Pauliaus raštuose taikoma ne tik Kristui, „visos kūrinijos pirmgimiui“ (Kol 1, 15), bet ir kiekvienam žmogui (1 Kor 11, 7; Kol 3, 10). Tad nestebėtina, kad jo laiškuose pasitaiko iš šio pasakymo išplaukiančių antropologinių savybių, susijusių su moraliniu aspektu: protingumas („Įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse“, „proto įstatymas“: Rom 2, 15; 7, 23), laisvė (1 Kor 3, 17; Gal 5, 1. 13), šventumas (Rom 6, 22; Ef 4, 24) ir t. t. Vėliau (plg. 97; 99) turėsime galimybę aptarti santykio matmenį, ypač santuokos institucijos atžvilgiu (plg. Pr 1, 27: „vyrą ir moterį; sukūrė juos“).

2. Sandoros dovana Senajame Testamente ir žmogaus elgesio normos

14. Sukūrimas ir jo moraliniai padariniai yra pirminė ir pamatinė Dievo dovana, tačiau ne vienintelė ir paskutinė. Negana sukūrimo, Dievas parodė savo begalinį gerumą ir į žmonės ypač atsigręžė išrinkdamas Izraelio tautą ir sudarydamas su ja sandorą, sykiu apreikšdamas, kaip teisingai elgtis žmogui.

Norint atverti visus sandoros biblinės temos turtus, pravartu apsvarstyti du dalykus – vis didesnį sandoros supratimą Izraelio istorijoje ir jos pasakojamąjį vaizdavimą galutinėje kanoninės Biblijos redakcijoje.

2.1. Vis didesnis sandoros supratimas (istorinė prieiga)

2.1.1. Pirma pamatinė ir steigiamoji patirtis: bendra kelionė į laisvę

15. Izraelio kaip tautos atsiradimas sutartinai priskiriamas Mozės laikotarpiui. Tiksliau, biblinės teologijos perspektyvoje tapatinamas su pamatiniu bei steigiamuoju istoriniu išėjimo iš Egipto įvykiu.

Tiktai vėliau ir remiantis steigiamuoju įvykiu buvo perimtos bei peraiškintos sakytinės tradicijos apie patriarchų laikotarpio protėvius ir žmonijos ištakos perteiktos daugiausia teologiniais ir simboliniais pasakojimais. Todėl Pradžios knygoje pasakojamus įvykius apskritai galima laikyti priklausančiais Izraelio kaip tautos priešistorei.

2.1.2. Pirma teologinio aiškinimo įžvalga

16. Jei išėjimas iš Egipto leido manyti, kad Izraelis yra įsteigta tauta, tai šitai yra įvykio teologinio aiškinimo vaisius, ir tokio aiškinimo bent pradmeniškai būta nuo pradžių. Tokį teologinį aiškinimą galima apibendrinti kaip Dievo, apsaugojusio iš Egipto traukiančią grupę, vadovaujamą Mozės, artumą bei įsikišimą, kaip Dievo artumo bei įsikišimo įžvelgimą pirmapradžiame bei steigiamajame įvykyje – perėjime per jūrą, kuris išgyventas kaip stebuklingas.

Tai liudija simbolinis vardas, kurį apreiškia pats Dievas Globėjas (Iš 3, 14). Hebrajų Biblijoje tas vardas dažnai vartojamas JHVH arba sutrumpintai JH. Abu vardai sunkiai išverčiami, tačiau filologiniu požiūriu reiškia dinamišką ir veiklų Dievo artumą savo tautoje. Žydai netaria to vardo, todėl hebrajiško teksto vertime į graikų kalbą jis perteikiamas žodžiu Kyrios, „Viešpats“. Išvien su krikščioniškąja tradicija tokios vartosenos laikysimės ir hebrajišką žodį JHVH perteiksime žodžiu „Viešpats“.

Pradinę teologinę įžvalgą galima konkrečiai perteikti keturiais pagrindiniais bruožais: Izraelio Dievas lydi, išlaisvina, dovanoja ir suburia.

1) Lydi: rodo kelią dykumoje, artumą simboliškai žymi, nelygu tradicija, vedantis angelas ar debesis, primenantys neperprantamą slėpinį (Iš 14, 19–20 ir kitur).

2) Išlaisvina iš priespaudos ir mirties jungo.

3) Dovanoja dvigubai: viena vertus, dovanoja save kaip gimstančios tautos Dievas; kita vertus, tai tautai dovanoja „kelią“ (derek), tai yra įžengimo į santykį su Dievu bei jame pasilikimo priemonę kaip atsaką dovanoti save Dievui.

4) Suburia gimstančią tautą aplink bendrą sumanymą „gyventi drauge“ (suformuoti qahal, kurį atitinka graikiškas žodis ekklesia).

2.1.3. Įžvalgą išreiškianti pirminė teologinė sąvoka: sandora

17. Kaip šį santykį tarp savęs ir Dievo, kuris nuo pradžių lydi, išlaisvina, dovanoja ir suburia, Izraelis išreiškė savo šventojoje raštijoje?

a) Nuo žmogiškųjų sandorų prie teologinės sandoros

Sunku pasakyti, kuriuo tiksliai momentu Izraelio teo­logams pasisiūlė platesnė aiškinamoji sąvoka – sandoros idėja.

Tema tapo tokia svarbi, kad nuo pat pradžių, bent retrospektyviai, lėmė santykio tarp Dievo ir išrinktosios tautos sampratą. Bibliniame pasakojime istorinį pamatinį ir steigiamąjį įvykį tarsi iškart lydi sandoros sudarymas: „Trečią mėnesį po išėjimo iš Egipto“ (Iš 19, 1); tai – ir dieviškojo laiko, ir pradžios simbolis. Tai reiškia: pamatinis ir steigiamasis įvykis savo metaistorine prasme taip apima sandoros sudarymą prie Sinajaus, kad, diachroninės biblinės teologijos požiūriu, pirmapradis įvykis nusakytinas išėjimo ir sandoros sąvokomis.

Negana to, ta aiškinamoji sąvoka, taikoma išėjimo iš Egipto įvykiams, retrospektyviai etiologijos pavidalu išplečiama, kad aprėptų ir praeitį. Juk ji aptinkama ir Pradžios knygoje. Sandoros idėja nusakomas Viešpaties Dievo ir Abraomo, protėvio, santykis (Pr 15; 17), o dar tolesnėje bei slėpiningesnėje praeityje santykis tarp Viešpaties Dievo ir tvaną patriarcho Nojaus „laikais“ išgyvenusių gyvųjų būtybių (Pr 9, 8–17).

Senovės Artimuosiuose ir Viduriniuose Rytuose sandoros tarp žmonių egzistavo sutarčių, susitarimų, sandorių, santuokų, taip pat draugystės paktų pavidalu. Žmogiškųjų sandorų sudarymo liudytojai bei garantai būdavo globojantieji dievai. Tokio pobūdžio sandorų yra ir Biblijoje.

Tačiau, kol nebus įrodyta kitaip – ir nebus atrasta tai paneigiančių archeologinių dokumentų, – sandoros idėjos teologinis taikymas yra originali biblinė naujovė: tik joje galima aptikti sandoros tarp dieviškojo ir vieno ar daugiau žmogiškųjų partnerių idėją.

b) Sandora tarp nelygių partnerių

18. Neabejotina, kad Izraelis nuo pat pradžios negalėjo nė svajoti ypatingą santykį su Dievu, visiškai Kitokiu, Transcendentiniu, Visagaliu, išreikšti horizontalios lygybės schema:

Dievas — Izraelis

Kai tik atsirado sandoros teologinė sąvoka, ji spontaniškai traktuota kaip nelygių partnerių sandoros, kurios gerai pažįstamos užbiblinių senovės Artimųjų Rytų diplomatinėje ir teisinėje praktikoje, – kaip garsiosios vasalinės sutartys.

Sunku visiškai atmesti vasalystės politinės ideologijos įtaką teologinei sandoros sampratai. Iniciatyvą rodančio ir per visą sandoros procesą išlaikančio dieviškojo partnerio suvokimas yra beveik visų didesnių sandorinių tekstų Senajame Testamente fonas.

Dievas
   |
Izraelis

Tokio pobūdžio santykio tarp partnerių atveju suverenas įsipareigoja vasalui ir šį įpareigoja savo atžvilgiu. Kitaip tariant, įsipareigoja vasalui lygiai taip, kaip ir šį įpareigoja savo atžvilgiu. Sandoros sudarymo procese jis yra vienintelis, kuris kalba; vasalas šioje stadijoje tyli.

Šis dvigubas judesys teologijos srityje išreiškiamas dviem pagrindinėmis temomis – Malonės (įsipareigoja pats VIEŠPATS) ir Įstatymo (VIEŠPATS įpareigoja tautą, kuri tampa jo „nuosavybe“: Iš 19, 5–6). Šiame teologiniame kontekste malonę galima apibrėžti kaip dovaną (kai kuriuose tekstuose – besąlygišką), kuria Dievas dovanoja pats save. O Įstatymas yra dovana, kurią Dievas žmonėms dovanoja kaip priemonę, kelią, etinę-kultūrinę kelionę (derek), įgalinančią juos įžengti į „sandoros situaciją“ ir joje pasilikti.

Vėlesnėje stadijoje ši sandoros dinamika sutraukiama į stereotipinį posakį, paprastai vadinamą „sandoros formule“ (Bundesformel) – „būsiu tavo Dievas, o tu – mano tauta“ ar panašiai. Jis aptinkamas abiejuose Testamentuose, ypač Jeremijo skelbtos „naujosios sandoros“ kontekste (31, 31–34). Tai pakankamas ženklas, jog tai – pagrindinė tema, pastovi konstanta.

Panaši schema tinka Dovydui ir jo palikuonims: „Aš būsiu jam tėvas, o jis bus man sūnus“ (2 Sam 7, 14).

c) Žmogaus laisvės vieta

19. Šiame teologiniame kontekste žmogaus moralinė laisvė nesireiškia kaip sandorai būtinas bei ją steigiantis „taip“ – tuo atveju sandora būtų tarp lygių partnerių. Laisvė įsiterpia vėliau kaip padarinys, kai visas sandoros procesas jau atliktas. Visuose šiuo atžvilgiu reikšminguose bibliniuose tekstuose skiriamas, viena vertus, sandoros turinys ir, kita vertus, sandoros dovaną lydinčios apeigos ar ceremonijos. Tautos įpareigojimas priesaikos forma priklauso ne sąlygų ar kliauzulių, bet vien teisinės garantijos elementų šventimo kontekste sričiai.

Štai šitaip gimsta apreikštoji moralė, „moralė sandoros situacijoje“ – visiškai neužtarnauta Dievo dovana, kuri, kartą pasiūlyta, žmogaus laisvę ragina visiškam pritarimui, visko priėmimui: ko nors rimtumo sumenkinimas prilygsta atmetimui. Tokia apreikštoji moralė, išreikšta sandoros kontekste, yra pavyzdžio neturinti naujovė lyginant su etikos bei kulto kodeksais, vyravusiais aplinkinių tautų gyvenime. Ji iš esmės yra atsakas į malonę, Dievo įsipareigojimą.

d) Padariniai moralei

20. Tad akivaizdu, kad moralė yra daugiau nei elgesio ir nuostatų kodeksas. Ji reiškiasi kaip apreikšta ir dovanota „kelionė“ (derek). Šis leitmotyvas toliau itin plėtojamas Pakartoto Įstatymo knygoje, Pranašų knygose, Išminties raštijoje ir didaktinėse psalmėse.

Ypač pabrėžtini du santraukos elementai:

1) Biblijos akimis, šią „kelionę“ nuo pat pradžių ir pirmiausia reikėtų suprasti globaliai, jos giliąja teologine prasme: ja žymimas Įstatymas, suvokiamas kaip Dievo dovana, kaip suverenaus Dievo, įsipareigojančio sandoroje ir įpareigojančio savo žmogiškąjį partnerį, išskirtinės iniciatyvos vaisius. Tas Įstatymas skiriasi nuo daugelio įstatymų, kuriais konkrečiai išreiškiamas raštu ant akmens, pergamento, popieriaus ar kitais būdais.

2) Ta moralinė „kelionė“ neateina netikėtai. Biblijoje ji priklauso išganymo, išlaisvinimo kelionei, kuriai tenka pirmapradis, steigiamasis pobūdis. Iš tokio konstatavimo išplaukia itin svarbus padarinys: apreikštoji moralė neužima pirmos vietos, bet kyla iš Dievo patyrimo, iš „pažinimo“ bibline prasme, apreikšto per pirmapradį įvykį. Apreikštąja morale, taip sakant, tęsiamas išlaisvinimo procesas, pradėtas išėjimo archetipu: ja laiduojama to tvarumas. Taigi gimusi iš gautosios laisvės patirties, „sandora grindžiama moralė“ siekia tą laisvę, ir vidinę, ir išorinę, išlaikyti bei išplėtoti kasdienybėje. Tikinčiojo moralinis apsisprendimas kaip prielaidą turi asmeninę Dievo patirtį, net ir neįvardytą bei daugiau ar mažiau sąmoningai suvokiamą.

2.2. Sandoros įvairios išraiškos (kanoninė prieiga)

21. Apžvelkime sandoros temą taip, kaip ji pateikiama Biblijos kanoninėje tvarkoje.

2.2.1. Sandora su Nojumi ir „visais gyvūnais“

a) Bausmė ir sandora

Žodis „sandora“ Senajame Testamente pirmąkart pasitaiko pasakojime apie tvaną (Pr 6, 18; 9, 8–17). Toje teologinėje tradicijoje stipriai pabrėžiamas dieviškosios iniciatyvos neužtarnautumas ir besąlygiškumas.

Kosminė bausmė proporcinga dalykų būvio dydžiui: „Betgi Dievo akyse žemė buvo sugedusi ir pilna smurto. Dievas matė, kad žemė buvo sugedusi, nes visi marieji buvo sudarkę savo kelius žemėje. Tuomet Dievas tarė Nojui: Aš nusprendžiau padaryti galą visiems mariesiems“ (Pr 6, 11–13).

Tačiau tuojau pat atsiranda sandoros planas. Kai dėl partnerių, tai sandora sudaroma koncentriniais ratais, t. y. vienu metu su pačiu Nojumi (6, 18), jo šeima ir būsimais palikuonimis (9, 9), su „visais gyvūnais“ (9, 10–17) ir galop su „žeme“ (9, 13). Tad galima sakyti, kad kosminė sandora proporcinga sugedimo ir bausmės būviui.

Dievas duoda šios sandoros „ženklą“, aiškiai kosminį ženklą: „Savo lanką padėjau į debesis...“ (9, 13–16). Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tuo įvaizdžiu tiesiog žymima vaivorykštė, po lietaus pasitaikantis meteorologinis reiškinys. Tačiau neatmestina ir labai tikėtina karinė reikšmė, turint galvoje tai, kad Dievas sako: „savo lanką“ ir kad „lankas“ (išskyrus Ez 1, 28) visada žymi karo ginklą, o ne vaivorykštę. Simboliniu požiūriu paminėtinos dvi smulkmenos. Pirma, pats lanko pavidalas, nukreiptas į dangų, o nebe į žemę, perša mintį apie taiką, visiškai neužtarnautos Dievo iniciatyvos vaisių: iš tokios padėties neįmanoma paleisti strėlės į žemę. Antra, liesdamas dangų ir remdamasis į žemę tarsi tiltas, lankas simbolizuoja atkurtą ryšį tarp Dievo ir atgimusios, išgelbėtos žmonijos.

b) Padariniai moralei

22. Šiandieniam skaitytojui čia prieš akis pirmiausia aiškiai išnyra trys aspektai:

1) Ekologijos perspektyvoje: žmogaus sugedimas ir smurtas smarkiai atsiliepia aplinkai (6, 13). Dievo kūrybos darbą rizikuojama vėl paversti chaosu (plg. Oz 4, 2–3).

2) Antropologijos perspektyvoje: net ir sugedusiame pasaulyje žmogus išsaugo savo kaip „Dievo paveikslo“ kilnumą (9, 6; plg. 1, 26–27). Kad žmogus, išgelbėjamas Dievo, galėtų vykdyti savąją vaisingumo užduotį, jis privalo pastatyti nuo blogio saugančią užtvanką.

3) Išteklių administravimo perspektyvoje: žmogui duota tam tikra galia disponuoti gyvūnų gyvybe (plg. 9, 3 ir 1, 29). Nepaisant to, kiekviena gyvybė gerbtina kaip tam tikras slėpiningas dalykas (9, 4). Sandoros išplėtimas, kad ji aprėptų visa, kas gyva, ir žemę, išryškina žmogaus kaip visų sukurtųjų būtybių partnerio padėtį. Šiame kontekste dėmesio vertas Nojui, naujajam Adomui, adresuojamas pakoreguotas paraginimas. Vietoje: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją...“ (1, 28) sakoma tiktai: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, daugėkite žemėje ir ją užvaldykite!“ (9, 7). Tačiau gyvūnai duodami žmogui maistui (9, 3). Konkreti blogio, „smurto“, patirtis, regis, metė šešėlį ant idealios žmogaus užduoties, patikėtos pirmutinio kuriamojo akto metu: valdymo ir vadovavimo aplinkos atžvilgiu vaidmuo šiek tiek reliatyvizuotas. Tačiau Pr 9, 1–2 nedviprasmiškas rėmimasis Pr 1, 26–27 rodo, kad moralinis Pr 1 horizontas neanuliuotas. Pradžios knygos skaitytojams jie lieka pagrindinis atramos taškas.

2.2.2.Sandora su Abraomu

a) Pasakojimai apie Abraomą, Izaoką ir Jokūbą

23. „Abraomo-Izaoko ciklas“ (Pr 12, 1–25, 18; 26, 1–33) literatūriniu požiūriu artimai susijęs su „Jokūbo ciklu“ (Pr 25, 19–34; 26, 34–37, 1). Pasakojimai apie Abraomą bei Izaoką ir Jokūbą panašūs iki smulkmenų. Abraomas ir Jokūbas keliauja tais pačiais keliais, kerta kraštą nuo Šiaurės į Pietus to paties kalvagūbrio ketera. Šios topografinės nuorodos suteikia Pr 12–36 literatūriniam kompleksui rėmus (plg. Pr 12, 6–9 ir Pr 33, 18–35, 27). Literatūriniai duomenys kviečia pasakojimus apie Abraomą skaityti platesniame sekos, susijusios su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu, kontekste.

b) Sandora, palaiminimas ir įstatymas

Iš VIEŠPATIES dovanotos sandoros išplaukia trys dalykai: pažadas, atsakomybė ir įstatymas.

1) Pažadas, susijęs su žeme (Pr 15, 18; 17, 8; 28, 15) ir palikuonimis, yra pažadas, duodamas Abraomui, paskui Izaokui ir galiausiai Jokūbui (plg. Pr 17, 15–19; 26, 24; 28, 14). Vėliau tema sudvasinama (plg. Popiežiškoji Biblijos komisija. Žydų tauta ir jos Šventieji Raštai krikščionių Biblijoje, 56–57).

2) Atsakomybė, patikima Abraomui, susijusi ne tik su paties klanu, bet ir plačiau – su visomis tautomis. Ši atsakomybė Biblijoje išreiškiama palaiminimu: Abraomas turi tapti didele ir galinga tauta, ir jame bus palaimintos (brk) visos žemės tautos (Pr 18, 18). Ši Abraomo kaip tarpininko funkcija parodoma iškart po to pateikiamu Sodomos užtarimu. Tad sandora ne tik dovanojama paveldimoji Dievo dovana (palikuonys, žemė), bet ir sykiu duodama užduotis.

3) Abraomo įsipareigojimas sandorai reiškiasi klusnumu įstatymui: „Juk aš išrinkau jį, kad galėtų pamokyti savo vaikus ir savo būsimą šeimą laikytis VIEŠPATIES kelio, darant kas teisu ir teisinga“ (Pr 18, 19).

c) Padariniai moralei

1) Teologinė sąsaja tarp sandoros ir visuotinės atsakomybės Abraomo cikle leidžia patikslinti ypatingą Dievo tautos pašaukimą: išrinkta šia savita sandora ji per tai paveldi nepakartojamą atsakomybę tautų atžvilgiu, tapdama joms dieviškojo palaiminimo tarpininke. Tokia teologinė prieiga padeda nusakyti biblinės moralės ypatingą matmenį bei visuotinį galiojamumą.

2) Abraomo ir Jokūbo cikluose pabrėžiamas istorinis moralinio gyvenimo matmuo. Abudu, Abraomas ir Jokūbas, eina atsivertimo keliu, kurį pasakojimuose stengiamasi tiksliai aprašyti. Dievo siūloma sandora susiduria su žmogaus pasipriešinimu. Bibliniame pasakojime atsižvelgiama į laiką, kuriame žmogus gyvena ištikimybe sandorai bei klusnumu Dievui.

2.2.3. Sandora su Moze ir Izraelio tauta

24. Dėstydami apie laipsnišką sandoros supratimą, pabrėžėme tam tikrus esminius bruožus. Steigiamoji sandoros patirtis įvyksta prie Sinajaus. Ji pateikiama kaip steigiamasis istorinis įvykis. Tai – visiška Dievo dovana, jo iniciatyvos vaisius, bei saisto ir Dievą (Malonė), ir žmones (Įstatymas). Naujagimiui Izraeliui suteikiamas visateisės tautos statusas. Kartą sudaryta, sandora reikalauja žmogaus laisvo atsako, kuris iš pradžių suprastinas kaip „gyvenimo kelio“ (Įstatymo teologine prasme) priėmimas ir tik paskui kaip tikslių nuostatų (įstatymų) praktikavimas. Tokį atsaką pateiksime ne jo globaliu teologiniu ir nekintamu aspektu (kaip Įstatymą), bet kaip jo daugialypes bei smulkias ir galiausiai prie aplinkybių pritaikomas apraiškas (kaip įstatymus).

Su Sinajaus sandoros sudarymu susijusi visa virtinė normų. Tarp jų ypatinga vieta tenka Dekalogui. Pirma aptarsime Dekalogą, o paskui apžvelgsime įstatyminius kodeksus ir pranašų moralinį mokymą.

2.2.3.1. Dekalogas

25. Kiekviena tauta pirmiausia turi parūpinti sau konstituciją. Izraelio konstitucija atspindi pusiau nomadinio klano, koks ir iš pradžių buvo, paprastą gyvenseną. Apskritai, atmetus padailinimus bei paplėtojimus, „dešimt žodžių“ gerai atspindi esminį Sinajaus pagrindinio įstatymo turinį.

Jo redakcinė vieta (Iš 20, 1–17) tiesiai priešais „Sandoros kodeksą“ (Iš 20, 22–23, 19) ir jo pakartojimas su kai kuriais variantais (Įst 5, 6–21) „Pakartoto Įstatymo kodekso“ (Įst 4, 44–26, 19) pradžioje rodo jo ypatingą svarbą „Toros“ visumoje. Hebrajų kalba „Tora“ reiškia „nurodymą, pamokymą“, vadinasi, turi platesnę bei gilesnę reikšmę nei mūsų žodis „įstatymas“, vartojamas kone visų vertėjų.

Paradoksalu, bet savo originaliu tekstu Dekalogas atspindi vienu metu ir pradinę, ir potencialiai labai turtingą etiką.

a) Pradinė etika

26. Ribotumą parodo trys aspektai: išoriškumas, iš esmės bendruomeninis pobūdis ir negatyvi moralinių reikalavimų formuluotė.

1) Dauguma egzegetų, ieškančių tiesioginės prasmės, pabrėžia, kad iš pradžių kiekvienas draudimas buvo susijęs su išoriniais, regimais ir patikrinamais veiksmais, įskaitant žodį hamad (geisti), kuriuo prasideda du paskutiniai įsakymai (Iš 20, 17); juo išreiškiama ne mintis ar bevaisis, visiškai vidinis („geisti“) sumanymas, bet veikiau konkretus planas blogam sumanymui įgyvendinti („veiksmais pasireiškiantis geismas“, „nusitaikymas į ką nors“, „pasirengimas kam nors“).

2) Be to, kartą išėjusiai iš Egipto, išlaisvintai tautai neatidėliotinai reikėjo tikslių taisyklių savo bendram gyvenimui dykumoje tvarkyti. Dekalogas iš esmės atitinka tokį poreikį ta prasme, kad jį galima laikyti pagrindiniu įstatymu, primityvia nacionaline chartija.

3) Aštuoni iš dešimties įsakymų suformuluoti negatyviai ir yra draudimai, šiek tiek primenantys tilto turėklus. Tik du suformuluoti pozityviai, kaip vykdytini priesakai. Tad akcentuojamas susilaikymas nuo socia­liai žalingų veiksmų. Akivaizdu, jog šitai neaprėpia moralės, siekiančios skatinti žmogaus elgesiu įgyvendinti gėrį, visų galimybių.

b) Potencialiai turtinga etika

27. Tačiau trys kiti bruožai daro pradinį Dekalogą įkvepiančios bei šiuolaikinės pasaulėjautos paisančios moralės nepamainomu pagrindu: tai – jos praktiškai visuotinė reikšmė, priklausomybė teologinei sandoros struktūrai ir jos šaknijimasis istoriniame išlaisvinimo kontekste.

1) Atidžiau pažvelgus, visiems įsakymams būdinga aiškiai konkrečios tautos, taip pat Dievo išrinktosios tautos, ribas peržengianti reikšmė. Jais skatinamas vertybes galima taikyti visų pasaulio sričių ir visų istorijos laikotarpių žmonijai. Vėliau pamatysime, kad net pirmi du draudimai, nors ir išsiskiriantys kalbėjimo apie „VIEŠPATĮ, Izraelio Dievą“ savitumu, išreiškia visuotinę vertybę.

2) Dekalogo priklausomybė teologinei sandoros struktūrai dešimt įsakymų, kaip jie vadinami, pajungia paties Įstatymo idėjai – Įstatymo, suvokiamo kaip neužtarnauta Dievo dovana, „globalinis“ kelias, kaip aiškiai nubrėžtas takas, leidžiantis ir palengvinantis žmonijai iš pagrindų sukti link Dievo – rinktis artumą, bendravimą su Juo, laimę, o ne vargą, gyvenimą, o ne mirtį (plg. Įst 30, 19 ir t.).

3) Dekalogo įžangoje VIEŠPATS primena savo išlaisvinamąjį veiksmą: jis išvedė savuosius iš „vergijos namų“ (Iš 20, 2). Dabar tauta, troškusi išsilaisvinti iš smaugusio išorinio jungo ir ką tik pasiekusi šį tikslą, turi neieškoti lygiai taip pat ją pavergsiančio bei smaugsiančio vidinio jungo. Dekalogas atveria kelią šio socialinio išlaisvinimo moralei. Ta laisvė Izraelyje branginama taip, kad net apima žemę, kultivuojamą dirvą: kiekvienus septintus metus (šabo metai) ir dar po keturiasdešimt devynerių metų (jubiliejaus metais) žemę privalu palikti ramybėje, laisvą nuo bet kokios prievartos, nepaliestą kauptuko ir plūgo (plg. Kun 25, 1–54).

c) Padariniai šiandienei moralei

28. Ar Dekalogas iš tiesų gali būti mūsų dienoms bei šiandienių žmonių pasaulėjautai pritaikytų moralinės teologijos bei moralinės katechezės pagrindas?

1) Tariami sunkumai

Izraeliečių pradinės etikos išoriškumas, iš esmės bendruomeninis pobūdis ir kone visada neigiamos formuluotės lemia, kad Dekalogas, pateikiamas kaip tiksliai toks, koks yra, menkai pritaikytas tinkamai išreikšti tokį moralinio gyvenimo idealą, kokį savo amžininkams siūlo Bažnyčia.

1) Šiandienis žmogus, paveiktas psichologijos atradimų, labai pabrėžia savo išorinių veiksmų vidines, net nesąmoningas, ištakas, kildindamas juos iš minčių, troškimų, slaptų motyvų ir sunkiai suvaldomų impulsų.

2) Nors kolektyvinio gyvenimo imperatyvai ir yra suvokiami, sykiu linkstama prieštarauti globalizacijos reikalavimams ir vis labiau atrandama individo, „aš“, asmeninio vystymosi siekių reikšmė.

3) Pagaliau daugelyje visuomenių jau kelis dešimtmečius jaučiama vis didesnė alergija bet kuriems draudimams: visi draudimai aiškinami kaip laisvės apribojimas ir suvaržymas.

2) Realūs privalumai

29. Kita vertus, praktiškai visuotinė biblinės moralės reikšmė, jos priklausomybė teologinei sandoros struktūrai ir jos šaknijimasis istoriniame laisvės kontekste mūsų laikais gali būti ir gana patrauklūs dalykai.

1) Kas nesvajoja apie vertybių sistemą, pranokstančią ir sujungiančią tautas ir kultūras?

2) Teologinės prieigos, o ne vengtinų ar praktikuotinų gausių elgsenų akcentavimas tuos, kurie alergiški laisvę, regis, varžantiems įstatymams, gali skatinti labiau susidomėti biblinės moralės pagrindais.

3) Konkrečių aplinkybių, kuriomis istorijoje susiformavo Dekalogas, suvokimas gali dar geriau parodyti, kad šiuo pamatiniu bei pagrindiniu tekstu norima ne riboti ir engti, bet, priešingai, tarnauti ir individualiai, ir kolektyvinei žmogaus laisvei.

3) Vertybių atradimas per pareigas

30. Dekalogas išties apima visus būtinus elementus subalansuotam ir mūsų laikui pritaikytam moraliniam apmąstymui pagrįsti. Vis dėlto neužtenka hebrajišką originalą išversti į šiuolaikinę kalbą. Savo kanoninėje formuluotėje jis išreiškiamas apodiktinių įstatymų forma ir priklauso pareigų moralei (arba deontologijai).

Niekas netrukdo izraeliečių chartijos turinį perteikti kitaip, bet ne mažiau ištikimai – būtent vertybių moralės (arba aksiologijos) sąvokomis. Pasirodo, kad taip perteiktas Dekalogas pasidaro aiškesnis ir patrauklesnis mūsų laikams. Taip padarius neprarandama nieko, o laimima labai daug gelmės. Draudimai, kaip tokie, susiję vien su vengtinomis elgsenomis ir kraštutiniu atveju skatina tik stabdžių pobūdžio moralę (pavyzdžiui, susilaikyti nuo svetimavimo, siekiant kito moters prielankumo). Savo ruožtu pozityvus priesakas gali skatinti tenkintis kokiu nors veiksmu ar kokia nors nuostata sąžinei nuraminti bei kraštutiniu atveju kreipti į minimalių veiksmų moralę (pavyzdžiui, manyti, jog laikomasi šabo, pamaldoms skiriant vieną valandą per savaitę). Įsipareigojimas vertybėms, priešingai, primena visada atvirą, neužbaigtą statybą, nuolatos reikalaujančią daugiau.

Perteikti vertybių terminologija, Dekalogo priesakai veda prie štai tokio sąrašo: Absoliutas, religinė pagarba, laikas, šeima, gyvybė, vyro ir moters poros tvarumas, laisvė (hebrajiškas veiksmažodis gnb tikriausiai reiškia pagrobimą, o ne materialių objektų vagystę), reputacija, namai ir namiškiai, namai ir materialinės gėrybės.

Kiekviena iš šių vertybių atveria „programą“, t. y. moralinę užduotį, kurios niekada neįmanoma iki galo atlikti. Tolesnės ištaros, pradedamos veiksmažodžiu, parodo dinamiką, kuriai pradžią duoda kiekviena iš vertybių.

Trys vertikalios vertybės (susijusios su žmogaus santykiu su Dievu):

1) garbinti vienatinį Absoliutą;

2) gerbti Dievo buvimą bei užduotį pasaulyje (tai, kas simbolizuojama „vardu“);

3) branginti sakralinį laiko matmenį.

Septynios horizontalios vertybės (susijusius su santykiais tarp žmonių):

4) gerbti šeimą;

5) skatinti teisę į gyvybę;

6) palaikyti sutuoktinių poros, vyro ir žmonos, vienybę;

7) ginti kiekvieno žmogaus teisę į visuotinę jo laisvės bei kilnumo pagarbą;

8) sergėti kitų gerą vardą;

9) gerbti asmenis (priklausančius namams, šeimai, verslo įmonei);

10) nesikėsinti į kitų materialinę nuosavybę.

Analizuojant dešimt Dekaloge pateikiamų vertybių, nesunku pastebėti, kad jos išdėstytos nuo svarbiausios iki mažiausiai svarbios – pirmoje vietoje pateikiamas Dievas, paskutinėje – materialinės gėrybės. Kalbant apie žmonių tarpusavio santykius, sąrašo viršuje atsiduria šeima, gyvybė, tvari santuoka.

Žmonijai, taip trokštančiai vis didesnės autonomijos, siūloma teisinis ir moralinis pagrindas, galintis pasirodyti vaisingas ir tvarus. Vis dėlto dabartiniame kontekste tai skatinti gali būti sunku, nes vertybių skalė, kurios laikomasi mūsų pasaulyje, priešinga bibliniam siūlymui – pirma žmogus, paskui Dievas, o sąrašo viršuje materialinės gėrybės, t. y. tam tikra prasme ekonomika. Politinė ir socialinė sistema, daugiau ar mažiau atvirai besiremianti klaidingomis aukščiausiomis vertybėmis (arba aukščiausiųjų vertybių konkurencija), kai gėrybių mainai ar vartojimas yra svarbesni už darnius žmonių santykius, yra iš pagrindų sugedusi ir pasmerkta anksčiau ar vėliau žlugti.

Dekalogas, priešingai, atveria kelią išlaisvinančiai moralei: pirmą vietą palikti Dievo viešpatavimui pasauliui (vertybės Nr. 1 ir 2), kiekvienam suteikti galimybę turėti laiko Dievui ir konstruktyviai tvarkytis su laiku (Nr. 3), remti šeimos gyvenimo erdvę (Nr. 4), saugoti gyvybę, taip pat kenčiančią ir tariamai neproduktyvią, nuo savavališkų sistemos sprendimų ir subtilių manipuliacijų viešąja nuomone (Nr. 5), neutralizuoti susiskaldymo pradmenis, griaunančius, pirmiausia mūsų laikais, santuokinį gyvenimą (Nr. 6), stabdyti visas kūno, širdies ir minties išnaudojimo formas (Nr. 7), ginti asmenį nuo pasikėsinimų į jo gerą vardą (Nr. 8) ir nuo visokių apgaulės, išnaudojimo, piktnaudžiavimo ir prievartos formų (Nr. 9 ir 10).

4) Teisiniai padariniai

31. Dekalogą grindžiančios vertybės teikia aiškų pagrindą teisių ir laisvių chartijai, kuri galioja visai žmonijai:

1) teisei į religinį ryšį su Dievu;

2) teisei į pagarbą religiniams įsitikinimams bei simboliams;

3) teisei į laisvę praktikuoti religiją ir, antra, teisei į poilsį, laisvalaikį, gyvenimo kokybę;

4) šeimų teisei į jų atžvilgiu teisingą ir palankią politiką, vaikų teisei į paspirtį iš savo tėvų bei gerą socializaciją, pagyvenusių tėvų teisei į vaikų pagarbą bei jų paramą;

5) teisei į gyvybę (į gimimą), į pagarbą gyvybei (augti ir mirti natūraliu būdu), į švietimą;

6) asmenų teisei į laisvą sutuoktinio pasirinkimą, porų teisei į pagarbą, palaikymą ir paramą iš valstybės bei visuomenės, vaikų teisei į tėvų stabilumą (emocinį, jausminį, finansinį);

7) teisei į pagarbą pilietinėms laisvėms (kūno neliečiamumui, gyvenimo ir karjeros pasirinkimui, laisvei judėti ir reikšti savo nuomonę);

8) teisei į gerą vardą ir, antra, į pagarbą privačiam gyvenimui, į neiškraipytą informaciją;

9) teisei į saugumą ir ramybę namų bei profesinės veiklos aplinkoje ir, antra, teisei į veikimo laisvę;

10) teisei į privačią nuosavybę (įskaitant materialinių gėrybių pilietinę apsaugą).

„Apreikštosios moralės“ požiūriu šios neatimamos žmogaus teisės absoliučiai pajungtos dieviškajai teisei, t. y. visuotinei Dievo valdžiai. Dekalogas pradedamas taip: „Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, kuris išvedžiau tave iš Egipto žemės“ (Iš 20, 2; Įst 5, 6). Ta dieviškoji valdžia, pasireiškusi steigiamajame išėjimo įvykyje, vykdoma ne vadovaujantis autoritarine ir despotiška schema, taip dažnai būdinga žmogaus elgesiui teisių ir laisvių atžvilgiu, bet siekiant asmens ir žmogiškosios bendruomenės išlaisvinimo. Ji, be kita ko, reikalauja išskirtinio kulto, maldai skirto asmeninio ir bendruomeninio laiko, pripažinimo, jog galutinę galią tvarkyti savo kūrinių gyvenimą, valdyti žmones bei tautas, teisti turi Dievas. Galiausiai bibliniai tekstai apie Dievo aukščiausiąją valdžią perša požiūrį, kad Dievo nuosavybė galiausiai yra ne tik Bažnyčia, bet ir kosmosas, visa aplinka ir visos žemės gėrybės (plg. Iš 19, 5).

Vienu žodžiu, remdamosi pamatiniu Dekalogo turiniu, moralinė teologija ir iš jos kylanti katechezė gali pasiūlyti šiandienei žmonijai subalansuotą idealą, neteikiantį pirmenybės teisės pareigų sąskaita bei atvirkščiai ir, kita vertus, išvengiantį grynai sekuliaristinės etikos, neatsižvelgiančios į žmogaus ryšį su Dievu.

5) Pabaiga: Jėzaus pėdomis

32. Pateikiant Dekalogą kaip visuotinės moralės amžinąjį pamatą, pasiekiami trys svarbūs tikslai: atveriamas Dievo žodžio lobis, parodoma jo vertė, atrandama kalba, galinti užgauti šiandienių vyrų ir moterų jautrią stygą.

Siūlydami Sinajaus pamatinį Įstatymą skaityti aksiologiškai, remiantis jame glūdinčiomis vertybėmis, nedarome nieko kita, kaip tik žengiame sekdami Jėzaus pėdomis. Štai keli ryškesni pavyzdžiai.

1) Kalno pamoksle Jėzus primena kelis Dekalogo priesakus ir jų prasmę išplėtoja trejopai – pagilindamas, suvidujindamas, iškeldamas iššūkį pranokti save siekiant kone dieviško tobulumo (Mt 5, 17–48).

2) Aiškindamas, kas yra švaru ir nešvaru, Jėzus parodo, kad žmogų iš tikrųjų nešvarų padaro tai, kas išeina iš vidaus, iš širdies ir skatina Dekalogui priešingiems veiksmams (Mt 15, 19).

3) Epizodas apie turtingąjį jaunuolį (Mt 19, 16–22 ir par.) leidžia gerai suvokti, kas yra tas Jėzaus reikalaujamas „daugiau“. Nuo iš esmės bendruomeniškos ir negatyviai suformuluotos minimalios moralės (eil. 18–19) pereinama prie personalizuotos, „programinės“ moralės, kurios esmė yra „sekti paskui Jėzų“, prie moralės, pagrindinį dėmesį skiriančios neprisirišimui prie daiktų, solidarumui su vargšais ir meilės, kurios versmė yra danguje (21 eil.), dinamikai.

4) Paklaustas, koks įsakymas didžiausias, pats Jėzus išryškina du Rašto priesakus, grįstus viena vertybe – svarbiausiąja, kuri yra meilė, – bei atveriančius niekada neužbaigiamą moralinę programą (Mt 22, 34–40 ir par.). Paimdamas tai, kas geriausia, iš dviejų didžiausių teisinių Senojo Testamento tradicijų (deuteronominės ir kunigiškosios), Jėzus įstabiai sujungia gausybę įstatymų, simbolizuojamų „dešimties žodžių“ skaitmeniu. Simbolikos srityje „trys“ paprastai žymi dieviškosios, neregimosios tvarkos visumą, o „septyni“ – regimosios tvarkos visumą. „Dievo meilės“ vertybe apibendrinami trys pirmi Dekalogo įsakymai, „artimo meilės“ – likusieji septyni.

5) Sekdamas Jėzumi, Paulius, cituodamas Dekalogo priesakus, artimo meilę laiko Įstatymo įvykdymu (plg. Rom 13, 8–10). Vėl cituodamas Dekalogą (Rom 2, 21–22), Paulius ilgu aptarimu patvirtina, kad Dievas pagal tą pačią normą teisia ir žydus, pamokytus Įstatymo, ir pagonis, vykdančius Įstatymo reikalavimus „iš prigimties“ (Rom 2, 14).

2.2.3.2. Įstatymų kodeksai

33. Tokiais paprastai laikomi Sandoros kodeksas (Iš 21, 1–23, 33), Šventumo įstatymas (Kun 17, 1–26, 46) ir Pakartoto įstatymo kodeksas (Įst 4, 44–26, 19). Jie artimai susiję su sandoros Sinajuje sudarymu ir išvien su Dekalogu konkretizuoja ten apreikštą bei siūlomą „gyvenimo kelią“. Pateiksime tris tuose kodeksuose ypač ryškias temas.

a) Vargšai ir socialinis teisingumas

Sandoros kodekso, Pakartoto įstatymo kodekso ir Šventumo įstatymo apodiktiniais įstatymais sutartinai nustatomos priemonės, skirtos apsaugoti vargšus nuo vergijos, ir net numatomas periodinis skolų panaikinimas. Tokie potvarkiai kartais utopiški, kaip antai įstatymas dėl šabo metų (Iš 23, 10–11) ar dėl jubiliejaus metų (Kun 25, 8–17). Vis dėlto jais izraeliečių visuomenei keliamas tikslas kovoti su skurdu bei skurdą įveikti, realistiškai suvokiant tokios kovos sunkumus (plg. Įst 15, 4 ir Įst 15, 11). Kova su skurdu suponuoja sąžiningą ir nešališką teisingumą (plg. Iš 23, 1–8; Įst 16, 18–20). Šis teisingumas vykdomas paties Dievo vardu. Jį pagrįsti stengiamasi įvairiomis teologinėmis kryptimis. Sandoros kodekso apodiktiniai įstatymai remiasi pranašiška įžvalga, kad Dievas ypač artimas vargingiausiems. Pakartoto Įstatymo knygoje savo ruožtu pabrėžiamas ypatingas Dievo izraeliečiams patikėtos žemės statusas: Izraelis, dieviškojo palaiminimo gavėjas, yra ne absoliutus žemės savininkas, bet tik jos naudotojas (plg. Įst 6, 10–11). Todėl socialinio teisingumo įgyvendinimas aikštėn iškyla kaip tikėjimo kupinas Izraelio atsakas į Dievo dovaną (plg. Įst 15, 1–11): įstatymu nustatomos naudojimosi dovana taisyklės ir primenama, kad žemės suverenas yra Dievas.

b) Ateivis

34. Ateiviams įvardyti hebrajiškoje Biblijoje vartojami įvairūs žodžiai: žodžiu ger žymimas Izraelyje nuolatos gyvenantis ateivis. Sąvoka nokri įvardijamas kraštą kertantis ateivis, o tôshab ir sakir Šventajame įstatyme – ateivis samdinys. Toros teisiniuose tekstuose nuolat reiškiamas rūpinimasis ger: grynai humanitarinis rūpinimasis Iš 22, 20; 23, 9; rūpinimasis, grįstas vergijos Egipte ir Dievo dovanoto išlaisvinimo atminimu Įst 16, 11–12. Šventumo įstatyme ateivio atžvilgiu formuluojama drąsiausia taisyklė: ger nebėra įstatymo „objektas“, bet tampa „subjektu“, drauge su vietiniais šalies gyventojais atsakingu už jo pašventinimą bei švarumą. „Vietinius“ ir „ateivius“ sieja bendra atsakomybė ir ryšys, nusakomas meilės žodynu (plg. Įst 19, 33–34). Tad Šventumo įstatymu numatomos ateivių – bent gerim – integracijos į Izraelio sūnų bendruomenę procedūros.

c) Kultas ir etika

35. Pranašų literatūroje neabejotinai pirmąkart atkreipiamas dėmesys į ryšį tarp Dievui teikiamo kulto ir pagarbos teisei bei teisingumui. Ši teologinė įžvalga ypač ryški Amoso (plg. Am 5, 21) ir Izaijo (plg. Iz 1, 10–20) skelbime.

Pakartoto įstatymo kodekse savo ruožtu sugretinami kulto įstatymai ir socialinės etikos įsakai: įstatymai, susiję su Dievui skirtos šventovės vienatinumu ir stabmeldystės draudimu (plg. Įst 12–13), pateikti pirma socialinių įstatymų Įst 14, 22–15, 18; kita vertus, kulto ir etikos imperatyvai artimai susiejami. Šitaip trimetė dešimtinė, iš pradžių kulto mokestis, kultą centralizavus Jeruzalėje, įgyja naują paskirtį – pamaitinti našles, našlaičius, ateivius ir levitus (plg. Įst 14, 28–29; 26, 12–15). Pagaliau piligriminės šventės reikalauja vargšų dalyvavimo (Įst 16, 11. 12–14): Dievui skirtas kultas Jeruzalės šventykloje negalioja be etinių pastangų, grįstų vergijos Egipte, Izraelio išlaisvinimo ir krašto dovanojimo atminimu. Tad Toros įstatymai verčia atsižvelgti į kiekvieno kultinio šventimo etinius padarinius bei socialinės etikos teologinį matmenį.

Šiame poskyryje pateiktos „moralinio mokymo“ temos rodo, kad Toros teisiniuose kodeksuose ypatingas dėmesys skiriamas socialinei moralei. Izraelio turimas Dievo suvokimas skatina ypatingą dėmesį vargingiausiesiems, ateiviams, teisingumui. Kultas ir etika yra glaudžiai susiję: kultiškai garbinti Dievą ir rūpintis artimu yra dvi neperskiriamos to paties tikėjimo išpažinimo apraiškos.

2.2.3.3. Pranašų moralinis mokymas

36. Teisingas moralinis elgesys yra visų pranašų pagrindinė tema, tačiau, kaip tokia, netrakuojama atskirai ir sistemingai. Apie etiką jie visi kalba visuomet turėdami priešais akis tai, kad per istoriją Izraelį veda Dievas. Tai daroma retrospektyviai: kadangi Dievas išlaisvino Izraelį iš Egipto vergijos ir dovanojo jam kraštą, izraeliečiai privalo gyventi pagal Dievo ant Sinajaus kalno Mozei duotus įsakymus (plg. dešimties įsakymų kontekstą Įst 5, 1–6. 28–33). Bet kadangi jie to nedarė, bet perėmė tautų įpročius, Dievas pakėlė prieš juos svetimus įsiveržėlius nuniokoti jų žemę ir išgabenti tautą į tremtį (Oz 2; Jer 2, 1–3, 5). Tai taip pat daroma žvelgiant į ateitį: Dievas išgelbės likusią tautą nuo išsibarstymo tarp tautų ir leis jai sugrįžti į savo šalį, kurioje ji galop gyvens kaip ištikima bendruomenė, susibūrusi aplink šventyklą ir laikydamasi senųjų įsakymų (Iz 4; 43). Tokia esminė etikos ir istorijos (dabarties ir ateities) sąsaja plėtojama Ez 20, didžiojoje atgimusio Izraelio chartijoje.

Remdamiesi Dievo dalyvavimu Izraelio istorijoje, pranašai rodė tautai jos faktinę gyvenseną, iš pagrindų prieštaraujančią Dievo „Įstatymui“ (Iz 1, 10; 42, 24; Jer 2, 8; 6, 19; Ez 22, 26; Oz 4, 6; Am 2, 4; Sof 3, 4; Zch 7, 12). Ši dieviškoji Izraelio elgesio taisyklė aprėpė visus nuostatus ir papročius, kylančius iš gentinės ir vietinės jurisdikcijos, šeimos tradicijų, kunigiškojo mokymo ir išminties tradicijos. Pranašų moraliniame skelbime akcentuojama socialinė „teisingumo“ sąvoka (mishpath, tsedaqah) (Iz 1, 27; 5, 7; 28, 17; 58, 2; Jer 5, 1; 22, 3; 33, 15; Ez 18, 5; Oz 5, 1; Am 5, 7). Pranašai izraeliečių visuomenei priešais akis visais aspektais iškėlė šį žmogiškąjį bei dieviškąjį modelį: įvairius vaidmenis teisiniame procese nuo karaliaus iki teisėjo, nuo liudytojo iki kaltintojo (Iz 59, 1–15; Jer 5, 26–31; 21, 11–29, 19; Am 5, 7–17), valdančiųjų klasių sugedimą (Ez 34; Oz 4; Mal 1, 6–29), socialinių klasių ir individų, pirmiausia marginalizuotųjų, teises (Iz 58; Jer 34), didėjantį atotrūkį tarp didžiųjų žemvaldžių ir neturtingų žemdirbių (Iz 5, 8. 12; Am 8; Mch 2), neatitikimą tarp kulto tarnystės ir visuotinio elgesio (Iz 1, 1–20; Jer 7) ir viešosios moralės nuosmukį (Iz 32, 1–8; Jer 9, 1–9).

Norint tinkamai suprasti pranašų raštų etiką, būtina atsižvelgti į tai, kad ir viešoji, ir privačioji moralė kyla galiausia iš paties Dievo, jo teisumo (Iz 30, 18; 45, 8; Jer 9, 24; Sof 3, 5) ir šventumo (Iš 15, 11; Iz 6, 3; 63, 10–11; Ez 37, 28; Oz 11, 9).

2.2.4. Sandora su Dovydu

37. Ši sandora ypatingu būdu yra gryna Dievo dovana, nes nepriklauso nuo žmogaus nuostatų, trunka amžinai ir atbaigiama mesijine Jėzaus užduotimi (plg. Lk 1, 32–33).

Ši sandora atsirado tada, kai tauta iš Dievo paprašė karaliaus nesuvokdama, kad jos tikrasis karalius yra pats Dievas. Dievas leido įsteigti monarchiją (1 Sam 8; Įst 33, 5). Karalius nėra iškeltas už Dievo sandoros su savo tauta ribų, bet yra į ją įtrauktas ir, vadinasi, privalo laikytis Dievo nustatytų įstatymų. Dovydo karalyste įgyvendinamas kitoks santykis su Viešpačiu (1 Sam 16, 1–13; 2 Sam 5, 1–3; plg. Įst 17, 14–20). Pasakojime apie šios dinastijos įsteigimą žodis „sandora“ nepasitaiko. Natano pranašystėje nėra išreikštų sąlygų, ji yra tvirtas pažadas. Viešpaties įsipareigojimas absoliutus (2 Sam 7, 1–17). Jei Dovydo įpėdiniai, pradedant nuo Saliamono, nepateisins vilčių, Dievas juos sudrausmins, be ne tam, kad nubaustų, bet kad pataisytų. Jo tėviška nuostata Dovydo palikuonių atžvilgiu išliks visada (2 Sam 7, 14–15; plg. Ps 2, 6–7). Todėl šio Dievo išrinktojo karalystė truks amžinai (2 Sam 7, 13–16), nes, pasak psalmininko, Dievas aiškiai prisiekė: „Savo sandoros su juo laikysiuos“ (Ps 89, 35).

2.2.5. „Naujoji sandora“ pagal Jeremiją

38. Jer 31, 31–34 tekste vieninteliame aiškiai kalbama apie „naują sandorą“:

„Ateina dienos <...> kada sudarysiu naują sandorą <...> ne tokią sandorą, kokią buvau sudaręs su jų tėvais <...> jie sulaužė manąją sandorą <...> O šitokia yra sandora, kurią sudarysiu <...> įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta. Ir nebereikės bičiuliui raginti savo bičiulį <...> Visi, maži ir dideli, pažins mane <...> nes jų kaltę atleisiu ir jų nuodėmės daugiau neatminsiu.“

Pažymėtini šie momentai:

1) Pradžioje ir pabaigoje yra dvi ištaros apie VIEŠPATIES įsikišimą dėl sandoros: tokiu įrėminimu pabrėžiamas sandoros naujumas ta prasme, kad Dievas atleis ir daugiau neatmins. Pats Izraelis tiesiog nieko nedarys: neminimas joks kaltės išpažinimas ar išpirkimas, jokia iniciatyva sugrįžti pas Dievą. VIEŠPATS visiškai pats sužadins Izraeliui teigiamą nuostatą.

2) Priduriami du naujosios sandoros bruožai. Dabar Tora yra įdėta į dvasią ir įrašyta į širdį (plg. Ez 36, 26–27). Todėl Dievą pažins visi, t. y. turės, anot hebrajiško veiksmažodžio reikšmės, su juo artimą ryšį, apimantį ir teisingumo praktikavimą (plg. Jer 22, 15–16).

3) Dvejomis antitezėmis pabrėžiamas savitas naujosios sandoros pobūdis lyginant su sudarytąja su tėvais dykumoje. Anoji, įrašyta akmenyje, buvo sulaužyta jų ir vėlesnių kartų; antroji absoliučiai nauja tuo, kad bus įrašyta širdyje. Be to, mokytojas bus pats VIEŠPATS, o ne žmogiškieji tarpininkai.

4) Ištraukos viduryje išsiskiria sandoros formulė, kuria patvirtinama VIEŠPATIES ir jo tautos abipusė priklausomybė. Ši formulė yra nepakeista, tebegalioja ir sudaro ištraukos šerdį.

5) Apskritai naujoji sandora nesiskiria nuo senosios partnerių, įsipareigojimo laikytis Toros ir ryšio su VIEŠPAČIU atžvilgiu. Ankstesnė egzegezė verčia daryti išvadą, kad naujoji sandora yra vien VIEŠPATIES įsipareigojimas Izraeliui, šiai per amžius keliaujančiai tautai, nors ir pripažintina, kad savo faktiniu pavidalu sandora įvairiose Izraelio istorijos epochose patyrė pokyčių, o tremties metu – radikalią reformą. Pačią Dievo besąlyginės ištikimybės paženklintos sandoros sampratą galima aptikti ir kituose tekstuose (Kun 26, 44–45; Ez 16, 59–60), istorijoje apie aukso veršį (Iš 32–34) ir paraleliniame pasakojime (Iš 34, 1–10).

6) Naujosios sandoros sąvoka nereiškia priešpriešos tarp Naujojo ir Senojo Testamentų, krikščionių ir žydų (plg. Žydų tauta ir jos šventieji raštai krikščionių Biblijoje, 39–42). Tačiau pačios sandoros istorijoje ji yra pamatinė naujovė: atleisdamas kaltes ir dovanodamas Šventąją Dvasią, VIEŠPATS dovanoja savo tautai įgimtą gebėjimą gyventi pagal Torą. Krikščionių akimis, tai tapo tikrove per Kristaus išganomąją mirtį nuodėmėms atleisti.

2.2.6. Išminties raštijos moralinis mokymas

39. Išminties knygomis siekiama pamokyti žmones teisingo elgesio. Todėl jos yra svarbi biblinės etikos apraiška. Vienos jų yra labiau sąlygotos žmogiškosios patirties (pavyzdžiui, Patarlių knyga) bei žmogaus būvio apmąstymų ir yra vertinga sąsaja su kitų tautų išmintimi, kitos artimiau susijusios su Sandora ir Tora. Pirmajai grupei priklauso Koheleto knyga, antrajai – Siracido. Šias dvi knygas pasitelksime kaip pavyzdį.

a) Koheleto knyga

Koheletas priklauso išminties sąjūdžiui ir išsiskiria kritiniu požiūriu. Pradeda konstatuodamas: „Rūkų rūkas! – sako Koheletas. – Rūkų rūkas! Viskas yra rūkas!“ ir tą patį pakartoja pabaigoje (12, 8).

Žodis „rūkas“ (hebel) paraidžiui reiškia kvapą, garą, dvelksmą ir žymi viską, kas efemeriška, greitai praeina, netvaru, nesuprantama, paslaptinga. Koheletas šiuo žodžiu nusako visus žmogaus gyvenimo reiškinius. Žmonės gyvena pasaulyje, kurio nekontroliuoja, pasaulyje, kupiname nenuoseklumo, net prieštaravimų. Niekas iš to, ką galima šiame pasaulyje gauti, nėra tvaru: išmintis, turtai, malonumai, darbas, jaunystė, pats gyvenimas. Žmonės gali arba negali gauti to, ko nusipelnė. Visa pavaldu mirties šmėklai, vieninteliam gyvenimo veiksniui, kuris neišvengiamas ir nuo kurio niekas nepabėga. Nepaisydami gyvenimo nenuoseklumo bei permainingumo, žmonės gali priimti deramą poziciją santykio su Dievu srityje. Būtent tai reiškia Koheleto įspėjimas: „Turėk pagarbios Dievo baimės!“ (5, 6).

Įvairiems žmogaus mėginimams ir pastangoms gyvenimą suvaldyti bei suprasti Koheletas priešpriešina vienintelę realistinę alternatyvą – susitaikyti su tai, kad kontrolė neįmanoma, ir leisti dalykams rutuliotis savaime. Tik taip galima atrasti džiaugsmą ir pasitenkinimą viskuo, kas vyksta. Septynis kartus Koheletas nedviprasmiškai ragina žmones džiaugtis visada, kai tam pasitaiko proga (2, 24–26; 3, 12–13. 22; 5, 18–20; 8, 15; 9, 7–10; 11, 7–12, 1), nes tai Dievas duoda kaip vaistą nuo gyvenimo vargų. Tačiau jis niekur nesiūlo hedonistinės gyvensenos.

Net jei Koheleto etika nereikalauja radikalios struktūrų kaitos, joje esama įdomių politinės ir socialinės kritikos elementų. Autorius plaka tam tikrus skandalus bei piktnaudžiavimus, būdingus monarchijos sistemai: karaliaus, kuris susensta ir todėl tampa sukvailėjęs bei autokratiškas, žlugimą (4, 13), nusikaltėlio ar karjeristo valdžios uzurpavimą (4, 14–16), pareigūnų korupciją, dėl kurios kenčia vargšai ir žemdirbiai (3, 16; 4, 1; 5, 7–8), nenaudingą viešųjų administratorių, stokojančių išminties, gausėjimą (7, 19), nevertai  suteikiamus paaukštinimus bei pareigas (10, 5–7), nuolatines šventes karaliaus, kuris dar jauniklis, dvare (10, 16). Socialiniu požiūriu smerkiamas toks elgesys: pavydas ir konkuravimas (4, 4), dykaduoniavimas ir tinginiavimas (4, 5), persidirbimas ir aktyvizmas (4, 6), individualizmas ir naudos troškimas (4, 7–12). Vienu žodžiu, šioje Išminties knygoje, kai kuriais aspektais kone šiuolaikinėje, yra gausybė naudingiausių apmąstymų, galinčių įkvėpti siekti subalansuoto ir asmeninio, ir kolektyvinio gyvenimo.

b) Siracido knyga

40. Siracido akimis, išmintis susijusi ne tik su žmogaus patirtimi ir kilme iš Dievo, bet ir su išganymo istorija bei Mozės Tora (24, 23). Siracido knygoje artimai sujungtos, bet viena kitos nepanaikina dvi tikrovės – apreiškimas ir patirtis. Todėl Siracidas gali pateikti Izraelio didvyrius (44–50) kaip išminties pavyzdžius bei primygtinai raginti laikytis Toros ir sykiu branginti kūrinijos grožį bei darną (42, 15–43, 33), mokytis iš gamtos ir priimti pirma jo gyvenusių išminčių pastabas bei maksimas.

Knyga didžia dalimi yra įvairių pamokymų, paraginimų bei maksimų, aprėpiančių visą su dorybingu gyvenimu ir etiniu elgesiu susijusių temų gamą, rinkinys. Moraliniam charakteriui ugdyti nurodomos pareigos Dievo atžvilgiu, namų pareigos, socialiniai įpareigojimai bei atsakomybė, praktikuotinos dorybės ir vengtinos ydos. Aukštinamas nepakartojamas Izraelio paveldas, ypač pabrėžiamas reikalavimas Dievo tautai ypatingu būdu būti Dievo išminties dalininke, nes ji, turėdama Torą, disponuoja dar vienu išminties šaltiniu.

Išminties pradžia ir vainikas, tobulybė ir šaknis yra „pagarbi Viešpaties baimė“ (1, 10. 14. 16. 18. 20). Siracido požiūriu išmintis ir pagarbi Viešpaties baimė praktiškai yra sinonimai ir reiškiasi klusnumu Mozės įstatymui (24, 22).

Išmintis taip pat pasireiškia plėtojant santykius šeimoje: vaikų pareigas tėvų atžvilgiu (3, 1–16; 7, 27–28); tėvų pareigas vaikų atžvilgiu (7, 23–25; 16, 1–14); santykius su moterimis: žmona (7, 19; 23, 22–26; 25, 12–26, 18), dukterimis (7, 24–26; 22, 4–5), moterimis apskritai (9, 1–9).

Išmintis siejama ir su įvairiais socialinio gyvenimo aspektais: tikrų ir netikrų draugų skyrimu (6, 5–17; 12, 8–18); atsargumu nepažįstamųjų atžvilgiu (11, 29–34); nuostatomis turto atžvilgiu (10, 30–31; 13, 18–26); santūrumu ir apdairumu reikaluose (11, 7–11; 26, 29–27, 3) ir daug kitų dalykų.

Išminčiai nėra dėmesio nevertos gyvenimo srities. Gyvenimas kasdien kupinas nesuskaičiuojamų situacijų, reikalaujančių tam tikrų nuostatų, sprendimų ir veiksmų, kurie neaprėpti didžiųjų įstatymų. Tai tradicinės išminties sritis. Įsitikinęs, kad visas gyvenimas kontroliuojamas Dievo, Izraelis savo Kūrėją sutinka ir kasdieniame gyvenime. Siracidas asmeninę patirtį bei tradicinę išmintį jungia su dieviškuoju apreiškimu Toroje, liturgine praktika ir asmeniniu maldingumu.

Išminčiai apmąsto pasaulį, kurį Dievas sukūrė ir kurio grožis, tvarka ir darna kažkiek atspindi jo Kūrėją. Per išmintį Izraelis sutinka savo Viešpatį gyvame santykyje, kuris atviras ir kitoms tautoms. Izraelietiškos išminties atvirumas tautoms ir aiškiai tarptautinis išminties sąjūdžio pobūdis gali suteikti biblinį pagrindą dialogui su kitomis religijomis ir visuotinės etikos paieškai. Dievas, žydų ir krikščionių Išganytojas, yra ir Kūrėjas, apsireiškiantis savo sukurtame pasaulyje.

3. Naujoji Sandora Jėzuje Kristuje kaip galutinė Dievo dovana ir jos moraliniai padariniai

41. Kaip matėme aptardami Senąjį Testamentą, ypatingam santykiui tarp Dievo ir Izraelio tautos suvokti bei nusakyti pagrindinė kategorija yra „sandora“. Naujajame Testamente ši sąvoka nėra dažna: pavartojama trisdešimt tris kartus, iš jų šešis kartus ji patikslinama kaip „Naujoji Sandora“. Esminis ir pamatinis Dievo santykio su Izraelio tauta bei visais žmonėmis veiksnys Naujajame Testamente yra Jėzaus asmuo, jo darbai ir likimas. Dabar apžvelgsime, kaip pagrindiniuose Naujojo Testamento raštuose reiškiasi dovana, Dievo dovanota savo Sūnumi Jėzumi Kristumi, bei kokios iš to išplaukia gairės moraliniam gyvenimui, ir užbaigsime tekstais apie Eucharistiją, kuriuose Jėzus įtvirtina artimą santykį tarp savęs, savo kelio ir Naujosios Sandoros.

3.1. Dievo Karalystės atėjimas ir to moraliniai padariniai

3.1.1. Dievo Karalystė: Jėzaus skelbimo pagrindinė tema sinoptinėse evangelijose

42. Dievo Karalystės sąvoką Jėzus padarė pagrindine savo žemiškosios tarnybos metafora ir per savo mokymo bei misijos ypatybes suteikė jai naują reikšmę bei jėgą. Suprantama kaip paties suverenaus Dievo, ateinančio nugalėti blogio ir perkeisti pasaulio, artumas, Dievo Karalystė yra gryna dovana, atrandama kaip lauke paslėptas lobis ar kaip įsigytinas labai vertingas perlas (plg. Mt 13, 44–46); vadinasi, tai nėra prigimtinė teisė ar teisė, kurią galima nusipelnyti.

a) Pasakymas „Dievo Karalystė“

Šis pasakymas remiasi pamatiniu biblinio tikėjimo įsitikinimu, kad Dievas yra suverenus Viešpats; tokia mintis skelbiama psalmėse ir kitose Biblijos knygose (plg. Ps 93, 1–2; 96, 10; 97, 1; 99, 1; 103, 19; 145, 13; Iz 52, 7).

Nors ir nebuvo visuotinė ar vyraujanti tema, karštas troškimas, jog Dievo Karalystė ateitų, gyvavo Izraelio po tremties laikotarpiu ir atitiko troškimą, kad Dievas ateitų pašalinti tautos išgyvenamų grėsmių bei neteisybių. Dievo Karalystės sąvoka iš pagrindų išsiskiria bendruomeniniu (kilusiu iš politinės sampratos, aprėpiančios visą Izraelį), eschatologiniu (kaip Dievo artumo galutinio patyrimo, pranokstančio visas kitas suverenumo patirtis) ir soteriologiniu (įsitikinimas, kad Dievas nugalės blogį ir perkeis Izraelio gyvenimą) pobūdžiu. Nors Senajame Testamente ir žydų raštijoje vartojama minimaliai ir sporadiškai, ši sąvoka tampa Jėzaus mokymo bei misijos pagrindiniu motyvu.

b) Dievo Karalystės dabarties ir ateities matmuo

43. Naujojo Testamento aiškintojai jau seniai pastebėjo, kad Jėzaus mokymui apie Dievo Karalystę būdingas ir dabarties, ir ateities matmuo. Kai kuriais Jėzaus posakiais bei palyginimais Dievo Karalystė nusakoma kaip dar tikrove netapęs ateities įvykis. Šitai, pavyzdžiui, išreiškiama Viešpaties maldos prašymu: „Teateinie tavo Karalystė“, taip pat aptinkama reikšmingame Mk 1, 14–15 (Mt 4, 17) tekste, kur Dievo Karalystė apibūdinama kaip „artima“ ar „prisiartinusi“, bet dar nesanti. Pačiuose palaiminimuose, kuriuose žadami būsimasis palaiminimas ir nuteisinimas, Dievo Karalystė pateikiama kaip dar ateities įvykis.

Sykiu yra Jėzaus pasakymų, kur apie Dievo Karalystę kalbama kaip apie tam tikru būdu jau esamą dalyką. Svarbus posakis Mato ir Luko evangelijose Dievo Karalystės patyrimą susieja su Jėzaus išgydymais ir egzorcizmais: „Bet jeigu aš išveju demonus Dievo pirštu (Mt: Dvasios jėga), tai tikrai pas jus atėjo Dievo Karalystė“ (Mt 12, 28; Lk 11, 20). Garsiuoju Lk 17, 20–21 pasakymu: „Dievo Karalystė ateina nepastebimai. Ir niekas nepasakys: Štai ji čia arba ten! Nes Dievo Karalystė jau yra tarp jūsų“ irgi pabrėžiamas Dievo Karalystės esamumas ir netikėtumas.

Čia reiškiasi svarbi dinamika, turinti padarinių krikščioniškam moraliniam gyvenimui. Būsima Dievo Karalystės tikrovė įsiveržia (ir sąlygoja) dabartinę situaciją. Tikra ir galutinė žmonijos lemtis, kai blogis bus nugalėtas, teisingumas atkurtas ir žmogiškasis gyvenimo bei taikos troškimas visiškai patenkintas, tebėra ateityje, tačiau tos ateities – ateities, atskleidžiančios pilnutinį Dievo valios ketinimą žmonijos atžvilgiu, – kontūrai padeda apibrėžti, koks turėtų būti žmogaus gyvenimas dabartyje. Tad vertybės ir dorybės, darančios mus atitinkančius Dievo valią ir būsiančios visapusiškai patvirtintos bei apreikštos būsimoje Dievo Karalystėje, kiek įmanoma, praktikuotinos nuodėmingomis ir netobulomis dabartinio gyvenimo aplinkybėmis, kaip moko palyginimai apie tinklą ir derlių (plg. Mt 13, 24–30. 36–43. 47–50). Šitai atspindi iš pagrindų eschatologinį krikščioniškojo gyvenimo ir krikščioniškosios etikos matmenį.

Jėzus ne tik skelbia, kad Dievo Karalystė prisiartino (Mt 4, 17), bet ir moko melstis: „teateinie tavo Karalystė“ ir „teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mt 6, 10). Toks troškimas, kad Dievas ateitų ir žmogiškoji tikrovė būtų perkeista taip, kad atitiktų Dievo valią, irgi rodo griežtai teologinį krikščioniškosios teologijos pagrindą, matmenį, aptinkamą visoje biblinėje tradicijoje („Būkite šventi, nes aš, jūsų VIEŠPATS, jūsų Dievas, esu šventas“ (Kun 19, 2).

c) Dievo Karalystė, Naujoji Sandora ir Jėzaus asmuo

44. Dievo Karalystė neateina įprastinėmis karališkumo apraiškomis, bet gali būti atrasta tik žvelgiant į Jėzų bei jo misiją ir būdingas dorybes, kurių pavyzdį jis rodo tarnaudamas. Su faktiniu Dievo Karalystės patyrimu siejami ką tik minėti Jėzaus darbai (Mt 12, 28; Lk 11, 20). Jo egzorcizmais ir išgydymais tikrai nugalimas blogis ir piktojo galia žmogaus kūnui bei asmeniui ir leidžiama patirti su Dievo Karalyste susijusį išganymą. Jėzaus tarnyba taip pat reiškiasi jo atjauta pas jį plūstančių ligonių būriams (plg. Mt 9, 35–36) ir jų priėmimu į Dievo Karalystę (Mt 4, 23–25; 15, 29–31); šiedu aspektai pateikiami kaip būdingi Jėzaus skelbimui apie Dievo Karalystę (plg., pvz., palyginimą apie gailestingumą Lk 15 ir apie pokylį Lk 14).

Pasakymas „Naujoji Sandora“ sinoptinėse evangelijose retas, bet, kai pasirodo, būna susijęs su Dievo Karalyste. Įsteigdamas Eucharistiją, Jėzus sako: „Tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ ir tuojau pat priduria: „Ir sakau jums: nuo šiol nebegersiu šito vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kada su jumis gersiu jį naują savo Tėvo Karalystėje“ (Mt 26, 28–29). Naujoji Sandora pilnatvę pasiekia ir pažadas: „Aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta“ (Jer 31, 33b; plg. Apr 21, 3) iki galo išpildomas Karalystės pokylyje, tobuloje bendrystėje su Jėzumi ir Tėvu.

Per Jėzų Dievas įgyvendina du kitus „Naujosios Sandoros“ bruožus, nors ta sąvoka aiškiai neišreiškiama. Galvoje turimas nuodėmių (kaltės) atleidimas ir Dievo pažinimas (plg. Jer 31, 34).

Epizode, pateiktame visose trijose sinoptinėse evangelijose, Jėzus siuntimą pas nusidėjėlius nusako kaip esminę Dievo jam patikėtos užduoties dalį (Mt 9, 2–13 ir par.). Jėzus atleidžia nuodėmes paralyžiuotajam, atneštam su tvirtu tikėjimu bei didelėmis pastangomis, sukeldamas Rašto aiškintojų nepasitenkinimą. Tik po to jis pagydo paralyžiuotąjį savo žodžiu ir patį išgydymą paaiškina kaip jo galios atleisti nuodėmes patvirtinimą. Paskui pabrėžia, kad ta galia neapsiriboja vienu atveju, bet remiasi jo visuotine užduotimi, kurią išreiškia taip: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: Aš noriu pasigailėjimo, o ne aukos. Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“ (Mt 9, 12–13). Jėzus atėjo Dievo valia, o Dievas nori pasigailėjimo. Per Jėzų gailestingumą rodo ir nuodėmes atleidžia Dievas, taip įgyvendindamas vieną esminių Naujosios Sandoros savybių (plg. Jer 31, 34b).

Iškiliu būdu Jėzuje išpildytas ir kitas pažadas: „Visi mane pažins“ (Jer 31, 34a). Apie savo santykį su Dievu jis sako: „Viskas man yra mano Tėvo atiduota; ir niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“ (Mt 11, 27; Lk 10, 22; plg. Jer 22, 16). Jėzus kaip Dievo Sūnus yra Tėvo įgalintas išskirtinai pažinti Dievą kaip Tėvą, gavęs užduotį apreikšti, leisti pažinti žmonėms Dievą kaip Tėvą. Taip patikslinamas ir konkretizuojamas Jer 31, 34a pažadas: per Jėzų, Dievo Sūnų, tobulai pažįstantį Tėvą, įgyjama prieiga prie Dievo artimo bei tobulo pažinimo. Toks pažinimas irgi būtinas norint tinkamai suprasti „Dievo Karalystę“, kuri yra pagrindinis Dievo skelbimo turinys ir kurią Jėzus kartais vadina ir „savo Tėvo Karalyste“ (Mt 13, 43; 26, 29).

Sinoptinių evangelijų autorių akimis, pagrindinės Jėzaus veiklos užduotys yra nuodėmių atleidimas, t. y. susitaikymas su Dievu, taip pat Dievo pažinimas ir bendrystė su Juo. Jos yra Dievo Karalystės skelbimo dalis, tačiau sykiu atitinka Jer 31, 31–34 Naujosios Sandoros būdingus bruožus. Jėzus kaip Sūnus visiškai, kaip niekas kitas pažįsta Tėvą ir gyvena artimiausia vienybe su Dievu. Toks jo nepakartojamas santykis su Dievu yra jo pagrindinių užduočių pagrindas. Jo veikla reiškiasi ir konkrečiu būdu, kuriuo Dievas suteikia savo galutinę dovaną ir išpildo Naujosios Sandoros pažadą – per tarpininką Jėzų, turintį tokias savybes.

Centrinė Jėzaus vieta žmogaus santykio su Dievu atžvilgiu neišvengiamai reiškia, kad centrinė vieta jam tenka ir moralinio gyvenimo atžvilgiu. Savo asmeniu jis yra ne tik Dievo Karalystė ir Naujoji Sandora, bet ir Įstatymas, nes tobuliausiai vadovaujasi savo Tėvo valia (plg. Mt 26, 39. 42) ligi pat savo meilės didžiausios apraiškos – savo kraujo išliejimo. Vadinasi, norint žengti Dievo keliu, būtina vadovautis jo Dvasia bei sekti jo pavyzdžiu.

3.1.2. Dievo Karalystės skelbimas ir to moraliniai padariniai

45. Jėzus skelbia Dievo evangeliją ir sako: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat!“ bei tuojau pat paragina: „Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15). Skelbia Dievo Karalystės prisiartinimą, kad ji būtų išgirsta ir priimta atsiverčiant bei įtikint. Būtina mąstysenos pervarta, naujas mąstymas bei regėjimas, nulemti Dievo Karalystės, kurios pilnatviška tikrovė išvystama tik sąmoningu tikėjimu.

Pagrindinė Jėzaus siuntimo užduotis yra apreikšti Dievą – Tėvą (Mt 11, 27) ir jo Karalystę, jo veikimo būdą. Jėzus šitai apreiškia visa savo misija, savo skelbimu, galingais darbais, kančia ir prisikėlimu.

Tai darydamas Jėzus sykiu apreiškia žmogaus teisingo elgesio normas. Tokią sąsają nedviprasmiškai ir pavyzdingai patvirtina tardamas: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48).Taip jis užbaigia ir pagrindžia savo mokymą apie priešų meilę (Mt 5, 43–48) ir visą poskyrį apie antitezes (Mt 5, 21–48). Pateiksime kelis aspektus.

a) Jėzus kaip vedlys

46. Savo galią rodyti kelią žmogaus elgesiui Jėzus pirmiausia apreiškia mokinių pašaukimu. Visose keturiose evangelijose tas pašaukimas pateikiamas Jėzaus tarnybos pradžioje (Mt 4, 18–22; Mk 1, 16–20; Lk 5, 1–11; Jn 1, 35–51). Kvietimu-nurodymu: „Eikite paskui mane!“ jis prisistato kaip vedlys, žinantis ir tikslą, ir į tą tikslą vedantį kelią, bei siūlantis gyvenimo su juo bendrystę ir kelio, kuriuo jis žengia, pavyzdį. Taip konkretizuojamas ankstesnis įsakymas: „Atsiverskite ir tikėkite!“ (1, 15). Atsiliepdami į jo kvietimą ir patikėdami save jam kaip vedliui, jo mokiniai patiria atsivertimą bei įtiki.

Jėzaus brėžiamas kelias nesisiūlo kaip iš išorės primesta autoritarinė norma: pats Jėzus eina tuo keliu ir iš mokinio nereikalauja nieko kita, kaip tik sekti jo pavyzdžiu. Be to, jo santykį su mokiniais sudaro ne sausas bei abejingas mokymas: jis vadina juos „vaikeliais“ (Jn 13, 33; 21, 6), „draugais“ (Jn 15, 14–15), „broliais“ (Mt 12, 50; 28, 10; Jn 20, 17); negana to, jis kviečia visus vyrus ir moteris ateiti pas jį ir įžengti į artimą bei nuoširdžią gyvenimo bendrystę su juo (Mt 11, 28–30). Tokioje gyvenimo bendrystėje dalydamiesi Jėzaus Dvasia ir eidami drauge su juo, jie mokosi iš jo teisingo elgesio.

Jėzaus santykis su mokiniais yra ne laikinas dalykas, bet pavyzdys visoms kartoms. Išsiųsdamas vienuolika mokinių į visuotinę misiją, Jėzus mini savo viską aprėpiančią valdžią: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums sakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 18–20). Tapti Jėzaus mokiniais skirta visų tautų visiems nariams. Santykis su Jėzumi ir to patirtis, išgyventa pirmųjų mokinių, bei tai, ko Jėzus juos mokė, galioja ir yra pavyzdys visais laikais.

b) Palaiminimai (ypač svarbios nuostatos)

47. Ne vieną dorybę ar pamatinę nuostatą galima aptikti palaiminimuose. Jėzaus pirmos ir ilgiausios kalbos pradžioje Matas išvardija aštuonis, o Lukas – keturis (plg. Mt 5, 3–10; Lk 6, 20–22); abu jie palaiminimus pateikia kaip savotišką Jėzaus mokymo santrauką. Palaiminimai yra literatūros forma, vartojama Senajame Testamente ir kitose Naujojo Testamento dalyse. Juose džiaugsmas ir laimė priskiriamos tam tikriems asmenims ar tam tikroms nuostatoms, dažnai žadant jiems būsimą palaiminimą. Abiejose evangelijose pirmas palaiminimas taikomas vargšams, paskutinis – persekiojamiesiems: Jėzus pareiškia, kad jų yra Dievo Karalystė, taip savo skelbimo pagrindinę temą susiedamas su šiom abiem žmonių grupėmis.

Mato evangelijos palaiminimuose (5, 3–10) minimi beturčiai dvasia, tai yra tie, kurie gyvena keblioje situacijoje ir, pirmiausia, žino bei pripažįsta, kad nieko neturi savo ir visiškai priklauso nuo Dievo; paskui liūdintys, kurie neužsisklendžia savyje, bet, kupini atjautos, yra kitų žmonių vargų bei kančių dalininkai. Toliau eina romieji, nenaudojantys smurto, bet gerbiantys artimą tokį, koks jis yra. Alkstantys ir trokštantys teisumo karštai trokšta elgtis pagal Dievo valią ir laukia Karalystės. Gailestingieji veikliai padeda vargstantiesiems (plg. Mt 25, 31–46) ir yra pasirengę atleisti (Mt 18, 33). Tyraširdžiai sutelktomis ir nepadalytomis pastangomis ieško Dievo valios. Taikdariai visomis išgalėmis stengiasi išlaikyti ir sutvirtinti tarp žmonių meilės įkvėptą bendrą gyvenimą. Persekiojamieji dėl teisumo lieka ištikimi Dievo valiai nepaisydami didelių sunkumų, kuriuos tokia nuostata užtraukia.

Tokios dorybės bei nuostatos atitinka Jėzaus mokymą visose evangelijose ir atspindi paties Jėzaus elgesį. Todėl ištikimas sekimas Jėzumi lemia tokių dorybių gaivinamą gyvenimą.

Jau minėjome apie artimą ryšį tarp žmogiškosios nuostatos ir Dievo veiklos (Dievo Karalystės) pirmajame ir paskutiniame palaiminime. Tačiau tokia sąsaja būdinga visiems palaiminimams, nes kiekvieno palaiminimo baigiamojoje dalyje, kartais netiesiogiai, kalbama apie Dievo „būsimus veiksmus“: Dievas paguos, Dievas duos paveldėti žemę, Dievas pasotins, Dievas jų pasigailės, Dievas juos pamaitins leisdamas regėti save, Dievas pripažins juos savo vaikais. Jėzaus palaiminimais ne nustatomas abstrakčių normų ir pareigų kodeksas, bet parodomas teisingas žmonių elgesys, sykiu apreiškiant būsimus Dievo veiksmus. Todėl palaiminimais Dievas evangelijose apreiškiamas kaip niekur kitur glaustai ir aiškiai. Jais būsimi Dievo veiksmai pateikiami ne tik kaip atlygis už teisingą žmogaus elgesį, bet ir kaip pagrindas ir motyvas, darantys tą žmogaus elgesį galimą ir protingą. Būti beturčiui dvasia ar išlikti ištikimam persekiojimuose nėra įpareigojimai, kaip tokie: kas tikėjimu priima į skelbimą apie Dievo Karalystę sutrauktą Jėzaus apreiškimą apie Dievo elgesį, tas geba neužsisklęsti savoje autonomijoje ir pripažįsta savo visišką priklausomumą nuo Dievo, tas netrokšta išgelbėti savo gyvybės bet kuria kaina, bet prisiima persekiojimus.

Negalime aptarti visų teisingų nuostatų, aikštėn iškeliamų Jėzaus elgesio ir mokymo. Priminsime tik Jėzaus primygtinį prašymą atleisti tiems, kurie tapo mūsų skolininkais (Mt 6, 11. 14–15; 18, 21–35), rūpinimąsi vaikais (Mk 9, 35–37; 10, 13–16) ir paprastais žmonėmis (Mt 18, 10–14). Sekimas Jėzumi ypač reiškiasi žmogaus nenoru, kad jam būtų tarnaujama, bet pasirengimu tarnauti. Jėzus šį reikalavimą nedviprasmiškai pagrindžia savo pavyzdžiu: „Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45). Jėzaus tarnavimas beribis ir apima gyvybės paaukojimą. Jėzaus mirtis ant kryžiaus už visą žmoniją yra iškiliausia jo meilės apraiška. Todėl kvietimas tapti mokiniu ne tik reiškia sekimą Jėzaus elgesiu, jo gyvensena, tarnyba, bet ir apima dalijimąsi jo kryžiumi, persekiojimų ir net smurtinės mirties priėmimą. Šitaip taip pat liudijamas Jėzaus visiems, mokiniams ir miniai, skiriamas paraginimas: „Jei kas nori eiti paskui mane, teima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mk 8, 34).

3.2. Sūnaus dovana ir to padariniai moralei pagal Joną

3.2.1. Sūnaus dovana – Dievo išganomosios meilės išraiška

48. Sūnus atėjo ir ateina, nes yra siųstas Tėvo: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Sūnus atėjo ir toliau ateina, kaip mums nuolatos aiškina Dvasia, skelbianti, „kas turi įvykti“ (16, 13). Nuo savo pirmojo atėjimo jis trokšta suartėti su žmogumi, kad padėtų šiam įveikti vienišumą. Žmogui reikia Jėzaus, net ir tada, kai jis to nesuvokia. Jo atėjimo priėmimas reiškia išganymą.

a) Jėzaus atėjimas

Jėzaus atėjimas sukuria naują žmogaus gyvenimo tvarką. Tokia pervarta aiškiai regima Jėzaus pokalbyje su Nikodemu (Jn 3, 1–21). Jono evangelijoje mėgstama vartoti žodžius apie naują gyvenimą ar naują gimimą, o Pirmajame Jono laiške kalbama apie Dievo vaikų, gimusių iš Dievo, statusą; abiejuose raštuose kalbama apie „pasilikimą“ (pradedant nuo palyginimo apie vynmedį ir šakeles), tačiau taip pat apie kūno ir dvasios tvarkos priešpriešą. Jėzaus atnešama naujybė yra neužtarnautos dovanos, norinčios būti priimta, vaisius; kas ją atmeta, nusikalsta ir atsiduria už išganymo tvarkos sienų. Paklausus, kodėl galima tai atmesti, atsako vėlgi tas, kuris tą naujybę atnešė: galiausiai atmetamas meilės kupinas Dievo suverenumas, pasireiškęs jo siųstojo atėjimu.

b) Jėzaus ženklai ir apreiškiamieji pokalbiai

49. Ypatingas būdas parodyti naujybę kuriantį Jėzaus atėjimą yra „ženklas“ (gr. semeion), tai duodama su ypatinga galia, apreiškiama stebuklu. Pati stebuklo struktūra yra ypač iškalbinga: nuo poreikio, baimės ir pavojaus momento arba dažniau nuo kančios pasakojimas veda prie bet kurios iš šių stygiaus formų įveikos. Vestuves, kuriose pritrūkstama vyno, Jėzus paverčia švente, kur vyno yra apsčiai (2, 1–11), pavojingą (4, 46–54) ar ilgą (5, 1–9) ligą – visiška sveikata, didžiulės minios alkį – sotumu (6, 1–15), aklumą – šviesa (9, 1–7) ir mirties kapą – atgautu gyvenimu (11, 1–44). Tokių virsmų prasmė išsamiai atskleidžiama Jėzaus kalbose, susijusiose su duonos padauginimu (6, 22–70), neregio išgydymu (9, 8–41) ir Lozoriaus prikėlimu (11, 1–44). Šie paaiškinimai sutraukti į nepakartojamus Jėzaus žodžius apie savo paties asmenį: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (6, 35). „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą“ (8, 12). „Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras“ (10, 9). „Aš – gerasis ganytojas. Geras ganytojas už avis guldo gyvybę“ (10, 11; plg. 10, 14–15). „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius“ (11, 25–26). „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (14, 6). „Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs negalite nieko nuveikti“ (15, 5).

Tokiais pasakymais Jėzus atskleidžia, ką Dievas Tėvas davė žmonijai Sūnaus asmenyje. Jėzus yra duona, vartai, ganytojas, prisikėlimas ir gyvenimas, kelias, tiesa ir gyvenimas, vynmedis. Sykiu pasako, ką žmonės turėtų daryti, kad galėtų pasinaudoti jo artumo gėrybėmis: ateiti pas jį, tikėti į jį, sekti juo, pasilikti jame. Apreiškia, kokias gėrybes jis dovanoja: gyvenimą, išėjimą iš tamsybių ir teisingą kryptį, mirties nugalėjimą prisikėlimu, Tėvo pažinimą ir pilnatvišką bendrystę su juo. Nors žodžiai skirtingi, atrandame Naujosios Sandoros dovaną, tai yra Dievo pažinimą (šviesa, tiesa), įstatymą (vartai, ganytojas, kelias) ir kaip pažinimo vaisių – gyvenimą. Visa tai pateikta Jėzaus asmenyje ir jo perteikiama vidujai ir organiškai, nusakant tai vynmedžio ir šakelių simboliu.

3.2.2. Sūnaus elgesys ir ką tai reiškia moralei

50. Dievo Sūnaus pasirodymu istorijoje žmogus kviečiamas jį visapusiškai priimti ir atsiverti išganymui. Priėmimas reiškiasi mūsų gyvensena visomis jos apraiškomis.

a) Sekti Sūnaus pavyzdžiu

Pavyzdys yra paties Sūnaus elgesys: priimdamas ir vykdydamas savo užduotį, jis savo valią visiškai sutapatina su Tėvo valia: jo maistas yra vykdyti Tėvo valią (4, 34), jis visada daro tai, kas Tėvui patinka, paiso jo žodžių (8, 29. 55), sako tai, ką sakyti jam liepia Tėvas (12, 49). Ir kiekvienas Jėzaus mokymas susijęs su elgesiu. Juo sekti būtina visiems, kurie šlovina „dvasia ir tiesa“ (4, 24).

Išvien su tai, ką jis sako, norminę reikšmę turi ir visa, ką jis daro, nes visi jo veiksmai pavyzdiniai. Tai ypač pasakytina apie nuostatą tarnauti (mazgodamas kojas, sako: „Aš jums daviau pavyzdį“, 13, 15) ir savo gyvybės atidavimą (15, 13: „gyvybę už draugus atiduoti“; turinys išreiškiamas bendrąja ištara, tačiau grįstas ankstesniu įsakymu: „kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“). Dėl Jėzaus valdžios pamatiniu moraliniu įpareigojimu, rinkimosi kriterijumi tampa jo elgesys: juo parodoma, kaip sekti. Lygiai toks pat pamatinis yra jo įsakymas, teikiantis kriterijų nustatyti, ar jo mokinių meilė autentiška („Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli“, 14, 21). Sekimą geriausia parodo užduotis, mokinių atliekama taip, kaip savąją atliko Jėzus (20, 21), bei įrodanti meilę, kurią mokinys puoselėja savo Viešpačiui (21, 19).

Tęsdamas paties Jėzaus mokymą, Jonas kaip pavyzdį pateikia jo paties elgesį. „Kas tvirtina esąs jame, tas turi pats taip vaikščioti, kaip ir jis vaikščiojo“ (1 Jn 2, 6).

b) Tikėjimas į Jėzų ir meilė broliams

51. Jėzaus atėjimas atnešė naujybę; antropologinė ir soteriologinė naujybė įgalina naują elgesį ir jo reikalauja. Didžioji iš žmogaus reikalaujama „naujybė“ yra tikėjimas: tikėjimas yra savęs palikimas ir atėjimas pas Jėzų, atsisakymas iliuzijos, jog pakanka vien savęs paties, savo aklumo ir Jėzaus šviesos reikalingumo pripažinimas, įprastinės nuostatos „spręsti pagal išvaizdą“ pakeitimas, savosios autonomijos dieviškojo kvietimo akivaizdoje atsisakymas, savosios (sūnaus) laisvės įgijimas ir nuodėmės nugalėjimas.

Nuo tikėjimo neatsiejama meilė broliams. Per tai konkrečiai įsitraukiame į Jėzaus slėpinį, kylantį iš Tėvo meilės. Tėvas myli Jėzų, Jėzus myli mokinius, mokiniai turi mylėti vienas kitą. Ši „nauja“ tikrovė turi galios tapti ženklu (Jn 13, 36) ir padėti nugalėti mirtį (1 Jn 3, 14). Meilė yra tikėjimo „vaisius“ (Jn 15, 8).

Kas tiki į Jėzų ir myli brolius, tas „nenusideda“, tai yra negyvena nuodėmėje (1 Jn 3, 6), net jei visi turime trūkumų ir šia prasme visi esame nusidėjėliai; tačiau Dievo „Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių“ (1 Jn 1, 7).

Kas tiki į Jėzų ir myli brolius, tas tikrai „pažįsta Dievą“, nes Dievą pažįsta tik tas, kuris „laikosi jo žodžių“ (1 Jn 2, 3), kuris daro tai, ką darė Jėzus: „Jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius“ (1 Jn 3, 16). Priešingai, „kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8).

Kas tiki į Jėzų ir myli brolius, tas tikrai suprato, kad „Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 16), aukščiausia tiesa, kuri pripažįstama tik tokiu mastu, kokiu tikintieji vienas kitą myli, pirmenybę teikdami vargšams ne tik žodžiu, bet ir darbu. Kita vertus, jei kas, „pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, – kaip jame pasiliks Dievo meilė?“ (1 Jn 3, 17–18).

Šis tikėjimo į Jėzų antropologinis matmuo sutampa su pranašų kritika, reiškiama klaidingai religijai, kritika, kuri glaustu pavidalu atrandama Oz 6, 6: „Noriu ištikimos meilės (hesed, stabilumo ir lojalumo), o ne aukos, mieliau man Dievo pažinimas (pažinimas, vedantis į teisumą: plg. Jer 22, 15–16), negu deginamosios aukos.“

Tad Jono etika iš pagrindų yra meilės etika – meilės, kurios pavyzdys yra Jėzaus gyvenimas ir kuri prasideda tikėjimo – kristologinio tikėjimo kaip pavyzdžio visiems – namuose. Ta meilė yra įsakymas, pamokymas, Tora, visa biblinė etika. Meilė yra Dievo planas savo vaikams, planas, kuris ryžtingai įgyvendintinas kovojant su blogio galia, kreipiančia priešinga kryptimi. Ir ta meilė, tas tikėjimas „nugali pasaulį“ (plg. 1 Jn 5, 4).

c) Atsakomybė už pasaulį

52. Nuolatinis dėmesys individo atsakui į Dievo pasiūlymą Kristuje gali sudaryti įspūdį, kad Jono mokymui rūpi išskirtinai individualus moralinio įsipareigojimo matmuo. Tokį įspūdį pataiso bendruomenės buvimas: blogis turi kolektyvinį matmenį (užtenka pagalvoti apie sąvoką „pasaulis“), tačiau kolektyvinė kilmė bei paskirtis lygiai taip pat būdinga ir gėriui. Tikinčiųjų bendruomenę sudaro individai, lygiai kaip ir „pasaulį“, į kurį nukreiptas išganomasis darbas, apimantis ne tik Jėzaus atėjimą, bet ir jam priklausančiųjų pastangas. Nors Jėzaus „įsakyta“ tarpusavio meilė (Jn 13, 34; 15, 12–17; 1 Jn 2, 10–11; 3, 11. 23; 4, 7–12) ir yra labiau orientuota į tikėjimo brolius, visuotinės užduoties suvokimas skatina pasaulį ne smerkti, bet imtis už jį konstruktyvios atsakomybės.

Šitai taip pat išryškina, kokia svarbi Jonui yra meilės praktika dėl pasaulio išganymo: Bažnyčia ir krikščionys nuolatos siunčiami į pasaulį, kad pasaulis įtikėtų, o tikėjimas gimtų būtent iš meilės praktikos („Iš to visi pažins...“, Jn 13, 35). Ne tik paskiram krikščioniui, bet ir bendruomenei būdinga nauja, slėpininga (kaip vėjas, kuris nežinia, „iš kur ateina ir kur link nueina“, 3, 8) praktika, patraukianti pasaulio dėmesį, kad paskatintų įtikėti ir, vadinasi, imtis tos pačios meilės praktikos.

3.3. Sūnaus dovana ir to padariniai moralei pagal Paulių ir kitų laiškus

3.3.1. Dievo dovana pagal Paulių

53. Apaštalo Pauliaus akimis, moralinis gyvenimas suvoktinas tik kaip dosnus atsakas į Dievo meilę ir dovaną mums. Juk Dievas, panoręs padaryti mus savo vaikais, pasiuntė savo Sūnų ir įliejo į mūsų širdis jo Dvasią, šaukiančią: „Aba, Tėve“ (Gal 4, 6; plg. Ef 1, 3–14), kad gyventume ne įkalinti nuodėmės, bet „pagal Dvasią“ (Rom 8, 5): „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“ (Gal 5, 25).

Todėl tikintieji kviečiami nuolatos dėkoti Dievui (1 Tes 5, 18; plg. Ef 5, 20; Kol 3, 15). Ragindamas gyventi savojo pašaukimo vertą gyvenimą, Paulius visada jiems priešais akis iškelia neapsakomą Dievo dovaną, nes moralinis gyvenimas tikras ir visiškai prasmingas būna tik tada, kai, atsiliepiant į Dievo dovaną, gyvenamas kaip savęs paties dovanojimas (Rom 12, 1).

3.3.2. Pauliaus moralinis mokymas

54. Savo raštuose Paulius primygtinai pabrėžia, kad tikinčiojo moralinis elgesys yra Dievo malonės, padarančios jį teisų ir ištvermingą, padarinys. Kadangi Dievas mums atleido ir padarė mus teisius, jam patinka mūsų moralinis elgesys, liudijantis išganymo veikimą mumyse.

a) Dievo meilės patirtis kaip moralės pagrindas

55. Tai, iš ko gimsta krikščioniškoji moralė, yra ne išorinė norma, bet Dievo meilės kiekvienam žmogui patirtis, kurią apaštalas savo laiškuose nori priminti, kad jo paraginimai būtų suprasti ir priimti. Savo patarimus bei paraginimus jis grindžia patirtimi Kristuje ir Dvasioje, nieko neprimesdamas iš išorės. Tikintieji turi leistis būti apšviečiami bei vedami iš vidaus, o paraginimais ir patarimais galima tik prašyti neužmiršti meilės ir gautojo atleidimo. Tai išplaukia iš to, kad jie Kristuje patys yra patyrę Dievo gailestingumą, yra artimai suvienyti su Kristumi ir gavę jo Dvasią. Galima suformuluoti principą, kuriuo grįsti Pauliaus paraginimai: kuo labiau tikintieji vedami Dvasios, tuo mažiau jiems reikia elgesio taisyklių.

Kad Paulius taip mano, patvirtina tai, kad savo laiškų jis nepradeda moraliniais paraginimais ir tiesiogiai neatsiliepia į savo adresatų problemas. Jis visada išlaiko atstumą tarp problemų ir savo atsakymų. Tęsia skelbiamos Evangelijos (pvz., Rom 1–8) pagrindines kryptis bei rodo, kaip jo adresatai turėtų plėtoti savą Evangelijos supratimą, ir tik po to ima formuluoti patarimus dėl įvairių sunkumų įveikimo jaunoms Bažnyčioms.

Galima paklausti, ar Paulius taip rašytų ir šiandien, kai didžiuma krikščionių galbūt nėra patyrę begalinio Dievo dosnumo ir veikiau gyvena grynai „sociologinės“ krikščionybės situacijoje.

Šiame kontekste kyla dar vienas klausimas: ar šimtmečių tėkmėje neatsirado pernelyg didelis atotrūkis tarp tikintiesiems teikiamų moralinių imperatyvų ir jų evangelinių šaknų? Kad ir kaip būtų, siekiant geriau suvokti, kaip moralinių normų pateikimas priklauso nuo Evangelijos pateikimo, šiandien svarbu iš naujo suformuluoti santykį tarp normų ir jų evangelinių motyvų.

b) Santykis su Kristumi kaip tikinčiųjų elgesio pagrindas

56. Pauliaus akimis, moralinį elgesį lemia ne antropologinė samprata, tai yra tam tikras požiūris į žmogų bei jo kilnumą, bet santykis su Kristumi. Jei Dievas kiekvieną žmogų nuteisina vien tikėjimu, be jokių Įstatymo darbų, tai šitai padaro ne tam, kad visi toliau gyventų nuodėmėje: „Mirę nuodėmei, kaipgi toliau gyventume joje?“ (Rom 6, 2). Tačiau mirtis nuodėmei yra mirtis su Kristumi. Čia atrandame tikinčiųjų moralinio elgesio kristologinio pagrindo pirmą formuluotę. Tas pagrindas suvokiamas kaip vienybė, reiškianti atskyrimą: susivieniję su Kristumi tikintieji yra visada atskirti nuo nuodėmės. Svarbu, kad tikinčiųjų kelias supanašėtų su Kristaus keliu. Kitaip tariant: moralinio elgesio principai nėra abstraktūs, bet veikiau kyla iš santykio su Kristumi, kurio dėka kartu su juo numirėme nuodėmei. Moralinis elgesys tiesiogiai remiasi vienybe su Kristumi ir Dvasios apsigyvenimu – iš to kyla ir tai išreiškia. Tad toks elgesys iš esmės diktuojamas ne išorinių normų, bet kyla iš tvirto santykio, Dvasioje tikinčiuosius susiejančio su Kristumi ir Dievu.

Iš savo nepakartojamo ir būdingo teiginio, kad Bažnyčia yra „Kristaus kūnas“, Paulius išrutulioja moralinius padarinius. Apaštalo akimis, šitai yra daugiau nei vien metafora ir turi kone metafizinį statusą. Kadangi krikščionis yra Kristaus kūno narys, ištvirkavimas reiškia kekšės kūną sujungti su Kristaus kūnu (1 Kor 6, 15–17); kadangi krikščionys sudaro vieną Kristaus kūną, nariai savo įvairias dovanas privalo naudoti darniai ir abipusės pagarbos bei meilės dvasia, ypatingą dėmesį skirdami pažeidžiamiausiems nariams (1 Kor 12–13); švenčiantiems Eucharistiją krikščionims nevalia pažeisti Kristaus kūno ar nederamai su juo elgtis papiktinant vargingesnius narius (1 Kor 11, 17–34; plg. žemiau, kur kalbama apie Eucharistijos padarinius moralei, 77–79).

c) Elgsena Viešpaties Kristaus atžvilgiu

57. Kadangi santykis su Kristumi tikinčiųjų moraliniam elgesiui yra toks pamatinis, Paulius nusako, koks elgesys Viešpaties atžvilgiu yra teisingas.

Ne dažnai, bet Pauliaus dviejų raštų baigiamuosiuose tekstuose sakoma, jog būtina mylėti Viešpatį Jėzų Kristų: „Jei kas nemyli Viešpaties, tebūnie prakeiktas!“ (1 Kor 16, 22) ir: „Malonė visiems, kurie myli mūsų Viešpatį Jėzų Kristų negęstančia meile!“ (Gal 6, 24).

Akivaizdu, kad ši meilė yra ne neveiklus jausmas, bet turi tapti konkreti veiksmais. Tokie konkretūs veiksmai gali kilti iš Kristaus dažniausio titulo „Viešpats“. Kategorija „viešpats“ yra priešpriešinė kategorijai „vergas“; vergui pridera tarnauti. Taip pat žinome, kad „Viešpats“ yra dieviškasis titulas, perėjęs Kristui. Krikščionys yra pašaukti tarnauti Viešpačiui (Rom 12, 11; 14, 18; 16, 18). Toks tikinčiųjų santykis su Viešpačiu Kristumi daro didelę įtaką jų tarpusavio santykiams. Neteisinga būti teisėju vergo, kuris tam Viešpačiui priklauso (Rom 14, 4. 6–9). Santykiai tarp tų, kurie antikinėje visuomenėje yra vergai ir viešpačiai, reliatyvizuojami (1 Kor 7, 22–23; Fm; plg. Kol 4, 1; Ef 6, 5–9). Tam, kuris yra Viešpaties tarnas, iš meilės Jėzui pridera tarnauti tiems, kurie priklauso tam Viešpačiui (2 Kor 4, 5).

Atsižvelgdami į tai, kad Dievo titulas „Viešpats“ perėjo Kristui, galime pastebėti, kad ir Senojo Testamento tikinčiojo nuostatos Dievo atžvilgiu virto nuostatomis Kristaus atžvilgiu: į jį tikima (Rom 3, 22. 26; 10, 14; Gal 2, 16. 20; 3, 22. 26; plg. Kol 2, 5–7; Ef 1, 15); į jį dedamos viltys (Rom 15, 12; 1 Kor 15, 19); jis mylimas (1 Kor 16, 22; plg. Ef 6, 24); jam paklūstama (2 Kor 10, 5).

Koks yra teisingas elgesys, atitinkantis šias nuostatas Viešpaties atžvilgiu, galima sužinoti iš jo valios, apreikštos žodžiais, bet pirmiausia savo pavyzdžiu.

d) Viešpaties pavyzdys

58. Pauliaus moraliniai pamokymai yra įvairialypiai. Jis labai aiškiai ir įtaigiai nurodo, koks elgesys pražūtingas ir atskiria nuo Dievo Karalystės (plg. Rom 1, 18–23; 1 Kor 5, 11; 6, 9–10; Gal 5, 14); retai remiasi Mozės įstatymu kaip elgesio pavyzdžiu (plg. Rom 13, 8–10; Gal 5, 14); neignoruoja stoikų moralės pavyzdžių – to, ką jo meto žmonės laikė gera ir bloga; be to, perteikia kai kuriuos Kristaus potvarkius konkrečių problemų atžvilgiu (1 Kor 7, 10; 9, 14; 14, 37); remiasi „Kristaus įstatymu“, kuris sako: „Nešiokite vieni kitų naštas!“ (Gal 6, 2).

Dažniau remiasi Kristaus pavyzdžiu, kuriuo privalu sekti. Bendrai Paulius sako: „Sekite mano pavyzdžiu, kaip ir aš seku Kristumi!“ (1 Kor 11, 1). Ragindamas filipiečius būti nuolankius ir neieškoti vien savo naudos (2, 4), paragina: „Būkite tokio nusistatymo kaip Kristus Jėzus“ (2, 5) ir nusako visą Kristaus nusižeminimo ir išaukštinimo kelią (2, 6–11). Kaip pavyzdį pateikia Kristaus, tapusio vargdieniu, kad mes taptume turtingi (2 Kor 8, 9), dosnumą, jo romumą ir švelnumą (2 Kor 10, 1).

Paulius ypač pabrėžia Kristaus meilės, kurios viršūnė buvo jo kančia, galią įpareigoti. „Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, kad jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę. Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas“ (2 Kor 5, 14–15). Sekant Kristumi, nebeįmanoma gyventi „savo gyvenimo“ pagal savo planus bei troškimus, galimas tik vienintelis gyvenimas vienybėje su Kristumi. Paulius tvirtina, jog taip gyvena ir pats: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus. Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Tokia nuostata taip pat aptinkama Laiško efeziečiams paraginime: „Gyvenkite meile, nes ir Kristus pamilo jus ir atidavė už mus save kaip atnašą ir kvapią auką Dievui“ (Ef 5, 2; plg. Ef 3, 17; 4, 14–16).

e) Dvasios vadovavimas sąžinei

59. Nors tikinčiuosius būti įžvalgius ragina retai, tai darydamas Paulius aiškiai pareiškia, kad visus sprendimus priimti būtina įžvalgiai; tai liudija Laiško romiečiams raginamosios dalies pradžia (Rom 12, 2). Krikščionims privalu mokėti įžvelgti, nes priimtini sprendimai dažnai nėra akivaizdūs ir aiškūs. Įžvelgti reiškia vadovaujamam Dvasios ištirti tai, kas kiekvienomis aplinkybėmis geriausia ir tobula (plg. 1 Tes 5, 21; Fil 1, 10; Ef 5, 10). Ragindamas tikinčiuosius įžvelgti, apaštalas siekia, kad jie būtų atsakingi ir jautrūs švelniam Dvasios balsui juose. Paulius įsitikinęs, jog Dvasia, pasireiškianti Jėzaus pavyzdžiu ir veikianti krikščionyse (plg. Gal 5, 25; Rom 8, 14), suteiks jiems gebėjimą nuspręsti, kas kiekvienu atveju priderama.

3.3.3. Kristaus sekimas pagal Jokūbo ir Petro laiškus

60. Šie laiškai priklauso vadinamiesiems visuotiniams laiškams, adresuotiems ne konkrečioms bendruomenėms, bet platesnei auditorijai.

a) Jokūbo laiškas

Suponuodamas Jėzaus išganomąjį darbą, Jokūbas ypač rūpinasi krikščionių bendruomenės narių moraliniu gyvenimu. Jo dėmesio centre yra tikroji išmintis, kylanti iš Dievo (1, 5); nusakydamas dvi nuostatas, ją jis priešpriešina klaidingai išminčiai: „Tai nėra išmintis, nužengusi iš aukštybių, bet žemiškas, gyvuliškas ir demoniškas gudrumas. Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai. Iš aukštybių kilusi išmintis yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nesvyruojanti, nuoširdi“ (3, 15–17).

Išmintis iš aukštybių, iš aukštybių apreikštas moralinis mokymas yra ne žmogaus, bet Dievo darbas. Žmogus gali ją tik analizuoti, į ją gilintis ir ją praktikuoti. Tai – objektyvi moralė. Priešingai, „žemiška, gyvuliška ir demoniška“ (plg. 3, 15) išmintimi dažnai tik teisinamas amoralus elgesys. Žemiška išmintis nuolatos gundo žmogų, kad jis pats nuspręstų, kas gera ir kas bloga.

Laiškas taip pat yra socialinio teisingumo manifestas. Pamatinis dalykas – pagarba kiekvieno žmogaus kilnumui, pirmiausia vargšo, kuris ypač neapsaugotas nuo pažeminimo ir nepagarbos iš turtingųjų bei galingųjų. Taip tęsiama pranašų, pirmiausia Amoso ir Michėjo, vargšų gynimo tradicija, tačiau čia yra ir kristologinis matmuo. Autorius ragina nesutepti „mūsų šlovingojo Viešpaties Jėzaus Kristaus tikėjimo“ (2, 1). Šlovingojo Kristaus kilnumas garantuoja kiekvieno krikščionio, atpirkto Kristaus krauju, kilnumą ir apsaugo nuo favoritizmo.

Jokūbas primygtinai ragina pažaboti liežuvį (1, 26; 3, 1–12) sakydamas: „Kas nenusideda kalba, tas yra tobulas žmogus; jis sugeba pažaboti ir visą kūną“ (3, 2). Bažnyčioje ypatinga atsakomybė tenka mokytojams (plg. 3, 1), kurie savo mokymais (ar savo raštais) gali sukurstyti krikščionių bendruomenėje nesutarimus ir susiskaldymus. Panaši atsakomybė ir visų tų, kurie turi didelę ir lemiamą įtaką viešajai nuomonei.

b) Pirmas Petro laiškas

61. Laiške daug kalbama apie Jėzų Kristų, jo kančią ir prisikėlimą, jo būsimą šlovingą atėjimą. Iš to kyla teisingi krikščioniškojo gyvenimo principai. Pirmoji tema yra krikštas (1, 3–5), atsivertimo ir atgimimo ženklas. Mirtis nuodėmei, lygiai kaip ir atgimimas naujam gyvenimui, turi būti visiška. Krikščionys atgimsta „Dievo žodžiu“ (1, 23) ir „kaip gyvieji akmenys“ statydinasi į „dvasinius namus“, kad būtų „šventa kunigystė“ ir atnašautų „dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų“ (2, 5). Šios „dvasinės aukos“ sutampa su visu krikščioniškuoju gyvenimu, kurį gaivina ir kuriam vadovauja Dvasia.

Tikintiesiems nevalia prisitaikyti prie pagonių visuomenės, kurioje gyvena ir yra „ateiviai ir svečiai“ (2, 11). Jie turi susilaikyti „nuo kūno geidulių“ (2, 11), pagoniškos gyvensenos (plg. 4, 3) ir savo gerais darbais skatinti pagonis „šlovinti Dievą aplankymo dieną“ (2, 12). Nors ir kitokie, jie vis dėlto pašaukti įsitraukti į visuomenę ir „būti klusnūs kiekvienai žmonių valdžiai dėl Viešpaties“ (2, 13). Toks veiklus dalyvavimas socialiniame gyvenime taip pat reiškiasi taisyklėmis, skirtomis įvairiems santykiams (valstybės, šeimos, santuokos), kurių aplinkoje gyvenama (2, 13–3, 12).

Jei yra persekiojami ir turi kentėti dėl teisumo, juos drąsina ir palaiko žvilgsnis į smurtinę Kristaus mirtį (3, 13; 4, 1). Ir tokiomis aplinkybėmis nevalia užsisklęsti: būkite „visuomet pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiajam apie jumyse gyvenančią viltį. Bet tai darykite švelniai ir atsargiai“ (3, 15–16). Kadangi yra Kristaus kančios dalininkai, jie raginami: „Džiaukitės dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis“ (4, 13).

Greta normų dėl elgesio pagoniškoje aplinkoje esama paraginimų, susijusių su bendruomeniniu gyvenimu, kurį turėtų ženklinti malda, meilė, svetingumas ir kiekvienos charizmos naudojimas bendruomenės labui. Visa tai daroma, kad Dievas per Jėzų Kristų būtų pašlovintas visame kame (plg. 4, 11).

3.4. Naujoji Sandora ir jos padariniai moralei pagal Laišką žydams

3.4.1. Kristus – Naujosios Sandoros tarpininkas

62. Žodis „sandora“ Naujajame Testamente pasitaiko trisdešimt tris kartus, iš jų septyniolika Laiške žydams. Jame nedviprasmiškai minima Mozės sandora (9, 19–21), cituojama visa Jeremijo pranašystė (8, 8–12), kaip Naujosios Sandoros tarpininkas įvardijama Jėzus (8, 6; 9, 15; 12, 24) ir kalbama apie „naują“ (8, 8; 9, 15; 12, 24), „geresnę“ (7, 22; 8, 6) ir „amžiną“ (13, 20) sandorą. Laiške autorius aprašo Dievo veikimą per savo Sūnų Jėzų įgyvendinant naująją sandorą iki galo.

a) Tobulas tarpininkas, naujasis Mozė

Kad įtrauktų į artimą santykį su savimi, Dievas kaip tobulą, paskutinį ir galutinį tarpininką pasirinko savo Sūnų. Jau įžangoje pateikiama pagrindinė mintis: Dievas „prabilo į mus per Sūnų“ (1, 2).

Autorius pradžioje glaustai perteikia išganymo istoriją: nusako dieviškąjį veikimą įsteigiant sandorą ir nurodo du Velykų slėpinio aspektus: „Nuplovęs nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybių aukštybėse“ (1, 3). Sūnus įveikė kliūtį, trukdžiusią sandoros santykiui ir galutinai sudarė sandorą tarp Dievo ir mūsų.

Kristus, Dievo Sūnus (1, 5–14) ir žmonių brolis (2, 5–18), yra sandoros tarpininkas pačia savo būties sąranga. Jis tampa „vyriausiuoju kunigu“ (2, 17), kuriam tenka pagrindinė tarpininkavimo tarp Dievo ir žmonių funkcija. Prie šio titulo priduriami du žodžiai: „patikimas“ ir „gailestingas“; jais įvardijamos dvi savybės, esminės ir būtinos sandorai įsteigti ir palaikyti. „Patikimas“ žymi gebėjimą sukurti tautos santykį su Dievu, o žodžiu „gailestingas“ žymimas gebėjimas suprasti žmones ir broliškai jiems padėti. Kristaus slėpinys apima prisirišimą prie Dievo ir brolišką solidarumą – du neperskiriamus sandoros aspektus.

b) „Naujoji sandora“, įsteigta Kristaus auka

63. Skelbdamas naująją sandorą, Jeremijas nepaaiškino, kokiu pavidalu ji bus įsteigta ir koks bus steigiamasis aktas. Laiško žydams autorius pagrindine laiško ištara ryžtingai pareiškia: „Kristus, atėjęs kaip būsimųjų gėrybių kunigas, pro aukštesnę ir tobulesnę padangtę, ne rankų darbo, tai yra ne šitos kūrinijos, taip pat ne ožių ar veršių krauju, bet savuoju krauju vieną kartą visiems laikams įžengė į šventovę ir įvykdė amžinąjį atpirkimą“ (9, 11–12). Kristus įžengė į tikrąją šventovę, buvo įvesdintas į artimą ryšį su Dievu, atvėrė kelią į Dievą, įgalino žmogaus bendravimą su Dievu, įgyvendino galutinę sandorą. Kokiomis priemonėmis? „Savuoju krauju“, tai yra savo smurtine mirtimi, paversta atnaša; savo gyvybės atnaša, paversta tobulos vienybės su Dievu ir didžiausio solidarumo su žmonėmis priemone. Taip Kristus „įvykdė amžinąjį atpirkimą“ daugeliui, išlaisvino iš nuodėmių, o tai yra pagrindinė Naujosios Sandoros įsteigimo sąlyga.

10, 1–18 autorius aprašo Kristaus aukos poveikį, išganomąją vertę pateikdamas kaip lemiamą veikimą, iš pagrindų pakeitusį žmonių padėtį Dievo akivaizdoje. Primygtinai pabrėžia kaltės panaikinimą: nuodėmės nebeprisimenamos (10, 17), yra atleistos (10, 18). Dviem reikšmingiausiais posakiais, kuriais nusakomas tas išganomasis poveikis, pozityviai įvardijama šventumo (10, 10) ir tobulumo (10, 14) dovana.

Tad viena Kristaus auka turi dvejopą poveikį: suteikia tobulumą ir Kristui, ir mums. Savo kančia ir prisikėlimu Kristus buvo pasyvus ir aktyvus: gavo ir įgyvendino tobulumą, tai yra tobulą santykį su Dievu, ir sykiu perteikė jį mums, arba dar geriau: gavo tobulumą, kad perteiktų jį mums. Štai šitaip buvo įsteigta Naujoji Sandora.

3.4.2. Ko reikalauja Naujosios Sandoros dovana

64. Tie, kurie Kristaus atnašos galia gavo nuodėmių atleidimą, buvo pašventinti ir taip įžengė į Naująją Sandorą, yra naujoje situacijoje, reikalaujančioje iš jų naujo elgesio. Būdingus bruožus ir reikalavimus autorius nusako 10, 19–25. Tekstą sudaro dvi dalys – aprašomoji (19–21 eil.) ir paraginamoji (22–25 eil.). Aprašomojoje dalyje apibrėžiama nauja situacija, sukurta Kristaus veikimo. Vadinasi, Naujoji Sandora pateikiama pirmiausia kaip įstabi dovana, Dievo dovanota Kristuje, ir parodoma, kad turime tris dalykus – teisę įžengti, kelią ir vedlį (tiesioginė nuosaka). Paraginamojoje dalyje išdėstomi reikalavimai ir kviečiama prisiimti tris nuostatas – tikėjimą, viltį ir meilę; žmogui būtina veikliai priimti Dievo dovaną (liepiamoji nuosaka). Tekste pavyzdiniu būdu pateikiama kuo artimiausia sąsaja tarp pirmesnės Dievo dovanos ir paskesnės žmogaus užduoties, tarp tiesioginės nuosakos ir liepiamosios nuosakos.

a) Daryti pažangą santykio su Dievu matmeniu

65. Visi esame pakviesti artintis prie Dievo, įžengti į artimą sąlytį su juo. Pirmiausia reikalaujama asmeninio prisirišimo prie Dievo. Šitai reiškiasi dieviškųjų dorybių, artimai ir tiesiogiai susijusių su Naująja Sandora, praktikavimu.

Pirmoji prisiartinimo prie Dievo sąlyga yra prisirišimas prie Dievo tikėjimu tarpininkaujant kunigiškajai Jėzaus tarnystei. Kvietimas į „gilų tikėjimą“ (10, 22) grįstas Kristaus aukos bei kunigystės, tikrai įvesdinančių žmones į bendrystę su Dievu, tobulu veiksmingumu. Gilų tikėjimą gauname „apvalę širdis nuo nešvarios sąžinės ir nuplovę kūną švariu vandeniu“ (10, 22). Čia galvoje turimi Krikšto sakramentas, jo išorinės apeigos ir vidinis veiksmingumas. Šiais žodžiais autorius parodo radikalų senosios ir Naujosios Sandoros skirtingumą, perėjimą prie daug labiau suvidujintos sandoros. Apšlakstymas Kristaus krauju pasiekia žmogaus širdį (plg. Jer 31, 33; Ez 36, 25), išlaisvina žmogų nuo negerų polinkių, perkeičia jį ir atnaujina.

Antroji nuostata yra viltis (10, 23), artimai susijusi su tikėjimu (plg. 11, 1); ja reiškiasi dinamiškas tikėjimo aspektas, nes žinia, kurią gavome, apreikšta ne kokia nors abstrakti tiesa, bet asmuo, kuris yra kelias ir išganymo priežastis. Turime viltį gauti amžinąjį paveldą, amžiams įžengti į Dievo atilsį.

Autorius galop ragina mylėti (10, 24–25). Ryšys tarp sandoros ir meilės yra labai artimas. Meilė visada apima du matmenis – vienybę su Dievu ir vienybę su broliais; tai esminiai Naujosios Sandoros matmenys. Šiomis eilutėmis kviečiama būti vienas kitam dėmesingiems siekiant tobulėti veiklia, gerų darbų duodančia meile ir ypač pabrėžiamas reikalavimas ištikimai dalyvauti bendruomenės susirinkimuose.

b) Dievo šlovinimo ir tarnavimo broliams auka

66. Įvairiais paraginimais autorius nurodo, koks yra teisingas elgesys tų, kurie su Jėzumi prisiartino prie Dievo: jie turi pakelti persekiojimus ir kančias, išlaikyti pastovų tikėjimą, kantriai puoselėti viltį (10, 32–39) ir yra pašaukti siekti taikos su visais bei stengtis šventėti (12, 14–17).

Po raginimų deramai elgtis (13, 1–14) pateikiama krikščioniškojo moralinio gyvenimo, artimai susijusio su Kristaus auka bei tarpininkavimu, santrauka: „Tad per jį visuomet atnašaukime Dievui šlovinimo auką, tai yra jo vardą garbinančių lūpų vaisių. Nepamirškite daryti gera ir dalytis su kitais geru, nes tokiomis aukomis patiksite Dievui“ (13, 15–16).

Krikščioniškasis kultas pirmiausia įgyvendinamas krikščioniškuoju gyvenimu. Jis yra tikrai krikščioniškas, nes jo tarpininkas yra Kristus: „per jį“ (13, 15), o esmė – savo egzistencijos suvienijimas su Kristaus auka, kad ji kiltų Dievop. Tai vyksta dviem būdais, kurie abu būtini ir atitinka du Kristaus aukos aspektus: savo auka Kristus pašlovino Dievą ir išgelbėjo savo brolius. Lygiai taip pat krikščioniui privalu šlovinti Dievą ir tarnauti savo broliams. Kristus tobulai pakluso Dievo valiai (plg. 5, 8; 10, 7–10) ir dosniai solidarizavosi su žmonėmis (plg. 2, 17–18; 4, 15). Per jį ir su juo visas krikščionių gyvenimas turi virsti egzistencija, klusnia Dievui ir dosnia dovanojimusi broliams.

3.5. Sandora ir krikščionių užduotis pagal Apreiškimo Jonui knygą

3.5.1. Sandora istorijoje

67. Apreiškimo Jonui knygos požiūriu sandoros išeities taškas yra Sinajaus ir Dovydo sandora, kuri suprantama ir kuria gyvenama Jeremijo paskelbtos Naujosios Sandoros perspektyvoje (Jer 31, 33; plg. Ez 36, 26–28).

Apreiškimo Jonui knygos autorius, nesunkiai pereinantis iš Senojo Testamento į Naująjį ir grįžtantis atgal, perinterpretuoja sandorą kaip Dievo įsipareigojimą per Kristų ir su Kristumi įgyvendinti abipusį didžiausios priklausomybės santykį su žmonėmis – santykį, išreiškiamą tipine formule: „Aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta“ (Jer 31, 33; Ez 36, 28). Pirmąkart sandora Apreiškimo knygoje aiškiai paminima – „Ir atsidarė danguje Dievo šventykla, ir pasirodė šventykloje jo Sandoros skrynia“ (Apr 11, 19) – pabaigoje didžiojo doksologinio šventimo švenčiant svarbiausią įvykį: „Pasaulio karalystė tapo mūsų Viešpaties ir jo Mesijo Karalyste“ (Apr 11, 15). Karalystė žmonių pasaulyje tampa tikrove sulig įgyvendinta sandora, kuri iškilmingai pažymima skrynios pasirodymu.

Sandorą paminėdamas paskutinį kartą, autorius, pasitelkdamas Jeremijo ir Ezekielio formulę, regi tikrove tapusią naująją Jeruzalę, miestą-sužadėtinę: „Išvydau šventąjį miestą – naująją Jeruzalę, nužengiančią iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui“ (Apr 21, 2). Šitai iškart paaiškinama: „Ir išgirdau galingą balsą, skambantį nuo sosto: Štai Dievo padangtė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus jo tauta, o pats Dievas bus su jais“ (Apr 21, 3).

Senoji sandoros formulė netikėtai išplečiama. Remiantis Kristumi-Avinėliu kaip sužadėtiniu ir Jeruzale kaip sužadėtine – pakartojant Apr 21, 9 – šioje perspektyvoje nušviečiamos įvairios smulkmenos: padangtė ir tai, kad Dievas išskleis „padangtę tarp žmonių“, primena ir tęsia Jn 1, 14: „Tas Žodis tapo kūnu ir išskleidė savo padangtę tarp mūsų.“ Tik dėl Kristaus-Avinėlio darbų (Apr 5, 9) nuo vienos tautos senojoje formulėje pereinama prie daugybės tautų naujoje: jos „bus jo tauta“. Pirmiausia per Kristų ir jo darbus senosios sandoros Dievas Naujojoje Sandoroje tapo Dievu su jomis.

3.5.2. Krikščionių įpareigojimas

68. Sandora ir Karalystė sudaro Dievo ir Kristaus dovaną, kuri savo dviem aspektais tikrove tampa bendradarbiaujant krikščionims. Pačioje Apreiškimo Jonui knygos pradžioje tai išreiškiama šūksniu Kristui: „Tam, kuris mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes, ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui, – jam šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen“ (1, 5–6). Čia pirmiausia pabrėžiama Kristaus meilė, kurios objektu jaučiasi esantis krikščionių susirinkimas. Taip pat pabrėžiamas Jėzaus atperkamojo darbo pirmasis vaisius: žmonės yra padaryti „karalija ir kunigais“ (taip pat plg. 5, 9–10). Kristaus meilė ir atpirkimas yra vienoje sandoros pusėje, kitos dvi kategorijos – karalija ir kunigai – susijusios su karalystės kontekstu. Pradėsime nuo šių dviejų.

a) Krikščionys kaip karalija

69. Nuo krikšto krikščionys, išlaisvinti iš nuodėmių, priklauso vien Kristui, kuris iš jų padaro karaliją (plg. 1, 5–6). Galvoje turima besirutuliojanti karalija, kaip tokia Kristui priklausanti vis labiau. Su tokiu tobulėjimu susijęs atgailos aspektas pirmoje Apreiškimo Jonui knygos dalyje (sk. 1–3). Kaip vėliau pamatysime išsamiau, prisikėlęs Kristus, kalbėdamas pirmuoju asmeniu, adresuoja savo Bažnyčiai imperatyvus, kuriais siekiama padaryti ją geresnę, sutvirtinti, atversti. Tai, ko Kristus prašo ir paskirų Mažosios Azijos Bažnyčių, galioja visuotinei visų laikų Bažnyčiai. Kiekviename iš laiškų Bažnyčioms regima dialektika tarp vietinės Bažnyčios, apie kurią kalbama, ir visuotinės Bažnyčios – „Bažnyčių“, minimų jų pabaigoje. Juo labiau Bažnyčia priima šią žinią, juo labiau ji priklauso Kristui, vis labiau tapdama Karalyste, vis labiau gebanti sekti paskui Avinėlį Kristų (14, 4) ir atitinkamai elgtis.

b) Krikščionys kaip „kunigai“ ir „nugalėtojai“

70. Krikščionys, tapę karalija, lygiagrečiai vadinami „kunigais“ (plg. 1, 5; 5, 10). Giesmė 5, 10 skiriama Kristui kaip Avinėliui. Ši Apreiškimo Jonui knygai būdinga formuluotė (plg. 5, 6) žymi mirusį ir prisikėlusį Kristų, apdovanotą visa mesijine galia ir kviečiantį žmones į savo Dvasios pilnatvę. Ir būtent Kristus kaip Avinėlis padaro krikščionis kunigais. Tokiu neįprastu įvardijimu (taip pat plg. 1 Pt 2, 1–10) parodoma ne tik tai, kokio tyrumo iš krikščionių reikalauja ir kokį kilnumą jiems suteikia karalijos statusas, bet ir jų vaidmuo tarpininkaujant tarp Dievo norimos sandoros ir jos įgyvendinimo istorijoje, kurios galutinis tikslas yra galutinė Karalystės tikrovė. Krikščionys „viešpataus žemėje“ (5, 10) kaip kunigai, bet ne ta prasme, kad mėgausis jau užbaigta Karalyste, bet kad veikliai stengsis statydinti Dievo ir Kristaus Karalystę.

Krikščionys veikliai tarpininkauja konkrečioje istorijoje, kur vyksta dialektinis susidūrimas tarp gėrio ir blogio, tarp Kristaus sistemos ir žemiškosios karalystei bei sandorai priešiškos sistemos, skatinamos to, kas demoniška. Vienydamasi su žmogaus istorijoje esamo bei veikiančio Kristaus pergale, krikščioniškoji veikla irgi nugalės blogį, pasieks pergalę. Krikščionis iš savo egzistencijos šalina visus neigiamus pasirinkimus, kurie prieštarauja jo pradinei priklausomybei Karalystei ir grasina tokią priklausomybę sugriauti. Nuolatinio atsivertimo lydimos moralinės pastangos visapusiškai tapti karalija apsaugo krikščionį nuo bet kurios atžangos.

Krikščionių kaip nugalėtojų pastangos, tai yra jų bendradarbiavimas su pergale, Kristaus laimima prieš sandorai priešišką žemiškąją sistemą, iš krikščionio reikalauja ne vienos iniciatyvos.

Pirmutinė yra malda, kuriai Apreiškimo Jonui knygoje priskiriamas esminis vaidmuo statydinant Dievo Karalystę. Išvien su kankinių maldomis (plg. 6, 9–11) krikščionių žemėje maldos kyla Dievop, o Dievas į jas atsiliepia savo veikimu istorijoje (8, 1–5). Malda, kuri, anot Apreiškimo Jonui, būna ir individualus šlovinimas, ir bendruomeninis šventimas, dažnai virsta aistringu prašymu. Ji būdinga krikščioniui, kuris, stebėdamas istorijos raidą, dažnai pastebi moralės ir Karalystės trūkumą.

Greta maldos kita krikščionio užduotis yra jo liudijimas. Būdamas nuolatinis „Dievo įsakymų“ ir „Jėzaus liudijimo“ (12, 17; 19, 10) nešėjas, krikščionis šiomis vertybėmis stoja prieš istorijoje aptinkamą Karalystei bei sandorai priešišką sistemą. Jis nugalės su Kristumi ir Kristaus galia. Jis liudys žodžiu, pirmiausia gyvenimu, taip pat pasirengimu save dovanoti (plg. Apr 12, 11). Anot Apreiškimo Jonui, krikščionis visada yra potencialus kankinys.

Skatinamas Dvasios, krikščionis gali imtis pranašo vaidmens smerkti sandorai priešiškas sistemas, su kuriomis nuolat susiduriama. Apreiškimo Jonui knygoje nusakomi būdingi pranašo bruožai (plg. 11, 1–13): pirmiausia jis turi būti atsidavęs maldai, paskui Dvasios galia smerkti žemiškosios sistemos agresyvią, Karalystei bei sandorai priešišką nuostatą ir tai daryti su nenugalima Dievo žodžio galia, kaip senovės pranašai. Iš jo galima reikalauti Kristaus sekimo iki galo, tampant jo velykinio įvykio dalininku. Jis gali būti nužudytas, tačiau po savo mirties esmingai paveikti istoriją.

c) „Šventųjų teisūs darbai“ (Apr 19, 8)

71. Krikščionių veiklos kontekste galop įvardytina dar viena visiems krikščionims tipiška savybė: autorius ją vadina „šventųjų teisiais darbais“ (19, 8). Čia kalbama apie teisumo įspaudą, kuriuo šventieji kiekvienoje minėtos veiklos srityje praturtina istoriją. Veikla, įvardyta kaip „teisūs darbai“, prisideda prie Karalystės augimo, tačiau sykiu esminį poveikį daro ir sandorai. Autorius šventuosius pabrėžtinai vadina „drobe“ (19, 8), kurią Bažnyčia, vis dar sužadėtinė, panaudos savo vestuviniam drabužiui, kai, atėjus eschatologinei pilnatvei, taps nuotaka.

d) Išmintingas istorijos skaitymas

72. Veiklus sekimas, kuriam pašauktas krikščionis, artimai susijęs su istorijos įvykiais. Kadangi krikščionis savo malda, pranašavimu, liudijimu ir kitais veiksmais prisideda prie teisumo, iš jo reikalaujama tinkamo istorijos, kurioje jis gyvena, aiškinimo. Nuo pat pirmosios Apreiškimo Jonui dalies raginimą „tapti karalija“ lydėjo primygtinis skatinimas aiškinti istoriją. Anot Apreiškimo Jonui, tai esminis viso krikščioniškojo gyvenimo momentas. Istorija būtina skaityti atsižvelgiant ir į Dievo apreikštus bei apreiškiamus religinius principus bei vertybes, ir į konkrečius įvykius. Išmintingai aiškinama tada, kai konkretūs įvykiai įkeliami į religinių vertybių bei principų kontekstą ir į juos žvelgiama jų šviesoje. Apreiškime Jonui išmintis vadinama, viena vertus, būdu, kuriuo Dievas ir Kristus-Avinėlis veda priekin istoriją (plg. 5, 12 ir 7, 12), ir, kita vertus, yra krikščionio gebėjimas konkrečią valandą įžvelgti tą transcendentinę išmintį, sujungiant principus ir konkrečius faktus į visumą bei išrutuliojant iš to veiklos nuorodas. Kaip tik to siekiama septyniskart pakartojamu prisikėlusio Kristaus įsakymu: „Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms“ (2, 7. 11. 17. 29; 3, 6. 13. 22). Tam tarnauja simbolinės scenos, kuriomis išreiškiami didieji apreikšti religiniai principai, turintys apimti ir apšviesti įvairiausias istorines situacijas. Jų aiškinimas ir taikymas įgalins išmintingai skaityti istoriją prideramai ir šiuolaikiškai.

Šitaip su priderama atodaira į faktus melsdamasis, liudydamas, pranašaudamas ir atlikdamas kitokius veiksmus, paskatintus išmintingo faktų perskaitymo, krikščionis prisidės prie Karalystės galutinio įgyvendinimo ir augs sandorai būdinga abipuse meile Kristui.

e) Pabaiga

73. Sandora, anot Apreiškimo Jonui, yra Dievo dovana, išsišakojanti visame žmogaus gyvenime. Dievas per Kristų istorijoje vis labiau įgyvendina abipusiškumo maksimumą, būdingą naujajai Jeruzalei, kuriai, kad virstų tikrove, reikia pilnutinio Karalystės išsiplėtojimo. Sandora ir Karalystė viena nuo kitos neatsiejamos: jos lygiagrečiai driekiasi per istoriją ir pabaigoje galop susilieja. Žvelgiant iš šio galutinio taško, karalystė yra pilnutinis Kristaus vertybių sistemos įgyvendinimas taip, kad visa atitinka jį ir Tėvą. Taikant tarpasmenines sąvokas, tai – realizuotos sandoros, patiriamos kaip meilė, abipusiškumas. Tad Dievo dovanota sandoros dovana Apreiškimo Jonui knygoje iškyla kaip varomoji jėga, stumianti visą išganymo istoriją galutinės pabaigos link.

3.6. Eucharistija – Naujosios Sandoros santrauka

3.6.1. Eucharistijos dovana

74. Kaip minėta, Naujosios Sandoros perspektyva išplėtota pranašo Jeremijo (31, 31–34; plg. Ez 36, 26–28). Ryžtingas Dievo įsikišimas: „įdiegsiu jiems savo įstatymą“ (31, 33) lems tai, kad „visi mane pažins“ (31, 34). Tačiau Jeremijas nenurodo, kaip tokį vidinį virsmą Dievas įgyvendins.

a) Jėzaus mirtimi įsteigiama galutinė sandora

Sinoptikai ir Paulius nurodo konkrečias priemones, kuriomis Dievas įvykdo vidinį virsmą, skelbtą Jeremijo ir Ezekielio. Jėzus, kenčiantis Dievo tarnas (Lk 22, 27; Jn 13, 4–5. 13–17), iškalbingais ženklais numato savo aukščiausiąją dovaną ir, atnašaudamas taurę su savo krauju, taria: tai yra „Sandoros kraujas“ (Mt 26, 28; Mk 14, 24), arba, kaip formuluoja Paulius ir Lukas: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje“ (Lk 22, 20; 1 Kor 11, 25).

Dovanodamas Bažnyčiai Eucharistiją, Jėzus atidavė pats save, taip apibrėždamas savo kančios ir prisikėlimo reikšmę. Mirtį – žmogišką aktą, reiškiantį ir lemiantį visišką suirimą, – jis pavertė galingiausia vienybės priemone. Paprastai žmogaus mirtis negrįžtamai nutraukia ryšį tarp to, kuris išeina, ir tų, kurie pasilieka, ir ypač tada, kai kalbama apie pasmerktąjį mirti. Tačiau per Paskutinę vakarienę Jėzus mirčiai suteikė visiškai priešingą prasmę, paversdamas ją savo didžiausios meilės proga ir priežastimi, bendrystės su Dievu ir broliais įrankiu, priemone galutinei sandorai įsteigti.

Mirties prasmės perkeitimas apreiškiamas ir įvykdomas įsteigimo žodžiais: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas.“ Kaip gyvybę teikiantis maistas siūlomas „išliejamas kraujas“, tai yra pati mirtis laikoma nebe fatališka nelaime, bet „atminimu“, nuolatiniu artumu pasmerktojo, kuris „sugrįš“, nes nuo tos nakties, „kurią buvo išduotas“ (1 Kor 11, 23), pasmerktasis paskirtas mūsų teisėju, „kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu“ (1 Kor 11, 32).

b) Eucharistinių pavidalų bendruomeninis veiksmingumas

75. Šis sakramentas išsiskiria ypatingu aukos bendruomeniniu veiksmingumu. Jėzus virsta maistu ir gėrimu visiems žmonėms (plg. Jn 6, 53–58). Todėl jo auka ne tik daro jį patinkantį Dievui, bet pats būdas, kuriuo ji išreiškiama ir įgyvendinama, parodo jos naudingumą mums, nes artimai suvienija su Jėzumi ir per jį su Dievu. „Naujosios Sandoros“ pokyliu, kuriame maistu tampa pats Jėzus, įgyvendinamas Jeremijo pabrėžtas aspektas – Dievo veikimas, perkeičiantis žmones „iš vidaus“. Šiuo raginimu „valgyti Jėzaus kūną“ ir „gerti jo kraują“ pabrėžtinai pažymimas visiškas supanašėjimas ir geriausiai išryškinamas Jeremijo ir Ezekielio numatytas vidinis Dievo veikimas. Toks dieviškasis veikimas neapsiriboja privilegijuotųjų grupe, bet į tarpusavio bendrystę sujungia visus kviečiamuosius. Kalbama apie bendrą valgymą neatstumiant nė vieno, nes kūnas „duodamas už jus“ ir kraujas „išliejamas už jus“. Kiekviena puota (sym-posio) apima žmonių tarpusavio bendravimą, vienas kito priėmimą, draugiškus ir broliškus santykius. Juo labiau toks yra eucharistinis pokylis, kuris yra ne vien horizontalaus susijungimo vaisius, bet ir kyla iš sušaukimo Kristaus, išliejančio savo kraują už visus ir pasiekiančio tai, ko nė vienas, net visi drauge, negalėtų pasiekti, – „nuodėmių atleidimą“ (Jer 31, 34; Mt 26, 28).

Ši gili Viešpaties vakarienės tikrovė padarė tokį poveikį tikėjimui, kad pats Paulius, visada gerbęs eucharistinių pavidalų dualumą (1 Kor 10, 16), sužavėtas tokios kompaktiškos sakramento sukurtos tikrovės, tam tikrą momentą sutelkia dėmesį į vieną iš jų: „Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas Kūnas: mes visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 17). Tas vienas kūnas yra Bažnyčia.

Viešpats apie eucharistinę duoną sako: „Tai yra mano kūnas“ (1 Kor 11, 24), o Paulius korintiečiams skelbia: „Jūs esate Kristaus Kūnas“ (1 Kor 12, 27). Vieno nėra be kito, perskirti tai reiškia nebevalgyti „Viešpaties vakarienės“ (1 Kor 11, 20).

c) Eucharistija kaip dovana

76. Eucharistija yra gryna dovana, visiška dovana. Joje Jėzus duoda save patį, savo asmenį. Duoda savo jau duotą kūną ir išlietą kraują; tai reiškia, kad jis duoda patį save aukščiausiame savo gyvenimo akte, būtent kai aukoja savo gyvybę tobulai atsiduodamas Dievui ir visiškai įsipareigodamas žmonijai. Jėzus save duoda duonos ir vyno pavidalais kaip maistą ir gėrimą; tai reiškia vidinį perkeitimą, būdingą Naujajai Sandorai (plg. Jer 31, 33). Per eucharistinį susivienijimą sykiu artimiausiai susivienijama su Dievu ir žmonėmis. Neįmanoma būti taip vidujai ir gyvai susivienijus su Jėzumi ir po to elgtis akivaizdžiai priešingai Jėzaus elgesiui Dievo ir žmonių atžvilgiu.

3.6.2. Eucharistijos padariniai bendruomenei

77. Regėdamas nederamą korintiečių elgesį per eucharistinį šventimą, Paulius apmąsto pačios Eucharistijos prigimtį bei reikšmę ir pateikia deramo elgesio kriterijus. Jo nurodomas kelias yra nebe įstatymas ir raidė, bet asmuo, veiksmas, dvasia – visa įgyvendinta ir esama Jėzuje. Nenuoseklu ir prieštaringa priimti Kristaus visiško dovanojimosi sakramentą, artimai susivienyti su jo asmeniu bei kūnu, tai yra su visais kitais krikščionių bendruomenės nariais, ir paskui nuo jų atsiskirti negerbiant jų, nesidalijant su jais bendruomenės gyvenimu bei gėrybėmis.

a) Eucharistija ir gyva bendrystė

Kad nevirstų farsu, Naujosios Sandoros šventimas turi visapusiškai derėti su gyvenimu. Jam būdingas su kasdieniu gyvenimu susijęs moralinis matmuo.

Būtina gerai suvokti, kodėl korintiečiai nusikalto. Jie nepiktnaudžiavo Eucharistija ta prasme, kad nepaisė jos kaip šventos tikrovės. Korintiečių kaltė buvo ta, kad jie neatsižvelgė į Eucharistijos ir asmeninės bendrystės su Viešpačiu bendruomeninius padarinius: Viešpaties negalima gerbti niekinant slėpiningai su juo susivienijusį artimą.

Korintiečiai iš Viešpaties dovanotos sandoros praktiškai atėmė jos „naujybę“, uždusindami ją pagonybės nelanksčiomis ekonominėmis ir socialinėmis kategorijomis.

b) Ne tobulųjų valgymas, bet vaistas nuo trūkumų

78. Paulius kritikuoja susiskaldymus tarp korintiečių kaip nesuderinamus su Viešpaties vakariene, tačiau nenušalina jų nuo Eucharistijos. Kas norėtų uždrausti Eucharistiją ligi tol, kol bažnytinė bendruomenė taps visiškai vieninga ir išsilaisvinusi iš nuodėmių, tas užkirstų kelią Kristaus įsakymo: „Tai darykite mano atminimui“ (1 Kor 11, 24. 25), vykdymui. Pats Paulius susieja abi tikroves: „Juk turi pas jus būti atskalų, kad išeitų aikštėn, kurie iš jūsų yra išmėginti žmonės“ (1 Kor 11, 19). Susiedamas Eucharistiją ir moralines pastangas, Paulius savo tekstu tęsia gausius Senojo Testamento raštus, kuriuose pabrėžiamas santykis tarp kulto ir etikos (plg. 35–36).

Dėl trūkumų bendruomenėje Eucharistija nuolatos bus priminimas ir paskata nesitenkinti tokia padėtimi. Todėl Paulius ją taip pat laiko proga kiekvienam save ištirti (plg. 1 Kor 11, 28). To vaisius bus: „O kai Viešpats mus teisia, tai ir pabaudžia, kad nebūtume pasmerkti kartu su pasauliu“ (11, 32). Be to, per jau pirmą Eucharistijos šventimą Jėzus pajuto poreikį pabarti dėl trūkumų savuosius: „Tarp jų kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu“ (Lk 22, 24). Du į Emausą keliaujantys mokiniai svajoja apie politinį mesianizmą (Lk 24, 21), tačiau tai netrukdo Jėzui aiškinti jiems Raštus ir leisti jiems save atpažinti iš duonos laužymo (24, 35).

Pauliaus akimis, apgailėtini įvykiai Korinte teikia dingstį ne fatalistiškai atsisakyti eucharistinių susitikimų, bet ištirti individualią ir bendruomeninę sąžinę, suformuluoti būtinų pokyčių „imperatyvą“ ir leisti dieviškajai galiai, veikiančiai Naujojoje Sandoroje, vykdyti Kristaus Kūne savo vienijamąjį darbą.

Atsisakius užsispyrėliško individualistinio ar grupinio užsisklendimo, dalyvavimas Eucharistijoje taps vis galingesniu raginimu atsiversti ir geriausiu būdu suteikti naujo gyvastingumo sandorai, atnaujinančiai gyvenimą bei elgesį Bažnyčioje ir per tai pasaulyje.

c) Kristaus Dvasios dinamika

79. Eucharistijoje Jėzus dovanoja save jos dalyvių bendruomenei aukščiausiu savo gyvenimo aktu, būtent kai aukoja savo gyvybę tobulai atsiduodamas Dievui Tėvui ir be galo įsipareigodamas nuodėmingiems žmonėms. Duodamas save patį, Jėzus perteikia savo Dvasią, Kristaus Dvasią (Rom 8, 9; Fil 1, 19). Ta dovana reikalauja iš laisvos būtybės veiklaus priėmimo, prisitaikymo prie Kristaus Dvasios, veikimo jo Dvasioje. Todėl Paulius priduria tokią išvadą: „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“ (Gal 5, 25).

Tai – ne iš išorės primestas ir savo išgalėmis įgyvendintinas imperatyvas, bet vidinis impulsas, duodamas su pačia Kristaus Dvasia. Lieka nuolatinė užduotis atsiverti Jėzaus Dvasiai, leisti jai lemti mūsų veiksmus, ja sekti. Jėzuje gyva ir pirmiausia per dovanotą Eucharistiją Jėzaus perduodama Dvasia, jei nesipriešinama jos veikimui, krikščionio širdyje tampa dinamiška tikrove.

Pauliaus požiūriu korintiečių elgesys pavojų sukėlė esminiam krikščioniškojo tikėjimo elementui – Kristaus Dvasios buvimui ir veikimui tikinčiųjų širdyse. Pirmenybė teikta ne Kristaus Dvasiai, kuri yra viena meilės ir solidarumo Dvasia, bet senosioms privilegijoms bei klasiniams susiskaldymams niekinant tuos, kurie nieko neturi (1 Kor 11, 22). Taip galima paaiškinti ryžtingą apaštalo reakciją, nulemtą rūpesčio, išsakyto galatams: „Nejaugi jūs tokie neprotingi, kad, pradėję Dvasia, dabar užbaigsite kūnu?“ (3, 3).

Dvasios buvimas ir veikimas viduje neatleidžia krikščionių nuo ryžtingų ir didelių savų pastangų. Pats Jėzus, Dvasios turėtojas ir davėjas, nebuvo apsaugotas nuo sunkios kovos vykdant savo atperkamąjį darbą. Jėzaus elgesys turėtų įkvėpti tuos, kurie jo kraujyje tapo Naujosios Sandoros dalininkais.

4. Nuo dovanos prie atleidimo

80. Pamatinė yra Dievo dovana, prasidedanti sukūrimu, pasireiškianti įvairiomis sandoros apraiškomis ir galiausiai atvedanti prie Sūnaus atsiuntimo, Dievo kaip Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios apreiškimo (Mt 28, 19) ir tobulos bei nesuardomos gyvenimo bendrystės su Dievu pasiūlymo. Dovana sykiu yra kvietimas priimti, netiesiogiai parodo teisingą jos priėmimo būdą ir įgalina deramai atsiliepti. Dėstydami apreikštąją moralę, stengėmės parodyti, kad Dievas savo dovanas palydi apreikšdamas teisingą kelią, kuriuo reikia eiti, ir tinkamą jų priėmimo būdą.

Tačiau, anot Biblijos liudijimo, žmonės nuo pradžių tinkamai nepriėmė Dievo dovanos, nenorėjo žengti Dievo jiems rodomu keliu ir pirmenybę teikė klaidingiems keliams. Tai vyksta visoje žmonių istorijoje, kiekvienoje kartoje ligi pat Dievo Sūnaus nukryžiavimo, jo pasiuntinių atmetimo, jo tikinčiųjų persekiojimo. Biblija yra pasakojimas apie Dievo iniciatyvas, tačiau sykiu ir apie žmonių nedorumą, silpnumą, negebėjimą. Primygtinai peršasi klausimas: kaip Dievas reaguoja į tokį žmogaus atsaką? Ar savo pasiūlymą jis pateikė vienintelį kartą? Ar tas, kuris jo tuoj pat tinkamai nepriėmė, dėl savo maišto atskirtas nuo Dievo, gyvybės šaltinio, neišvengiamai amžiams pragaišta ir pražūva?

Tokiomis aplinkybėmis Biblijos knygose mums parodoma, kad dovaną papildo atleidimas. Dievas nesielgia kaip negailestingas teisėjas ir keršytojas, bet pasigaili savo nupuolusių kūrinių, kviečia juos atgailauti bei atsiversti ir atleidžia jų kaltes. Pamatinė ir esminė apreikštosios moralės savybė yra tai, kad jos esmė yra ne griežtas ir nelankstus moralizmas, bet kad jos garantas yra gailestingumo kupinas Dievas, trokštantis ne nusidėjėlio mirties, bet jo atsivertimo ir gyvenimo (plg. Ez 18, 23. 32).

Nusakysime pagrindinius šios palankios bei išganingos situacijos, kurioje dovaną lydi atleidimas ir kuri yra vienintelė nusidėjėlio viltis, bruožus. Senajame Testamente išsamiai paliudytas Dievo nusiteikimas atleisti, kuris atbaigiamas Jėzaus misija.

4.1. Dievo atleidimas pagal Senąjį Testamentą

81. Kasdieniame Dievo tautos gyvenime svarbus vaidmuo tenka nuodėmei ir kaltei, atgailai ir išpirkimui. Tai liudija pagrindiniai Biblijos pasakojimai apie blogio pasaulyje kilmę (Pr 2–4; 6–9), apie Izraelio maištavimą (Jer 31; Ez 36) ir apie viso pasaulio pripažinimą, kad jį valdo Dievas (Iz 45, 18–25). Tą rodo turtingas žodynas, skirtas visai nuodėmės ir atleidimo sričiai, ir įmantri išpirkimo apeigų sistema. Vis dėlto nelengva suvokti santykio tarp Dievo ir tautos atkūrimo dinamiką jos antropologiniu bei teologiniu matmenimis. Tai labai skiriasi nuo mūsų šiandienių įsivaizdavimų.

a) Dvi pamatinės prielaidos

Įvardysime dvi svarbias pradines sampratas. Pirmiausia: kaltė ir atleidimas nėra teisinio įskaitymo ir skolų dovanojimo dalykas. Priešingai, kalbama apie faktinę tikrovę. Nedori veiksmai iškreipia kosmosą. Jie prieštarauja kūrinijos tvarkai ir gali būti atsverti tik pasaulio tvarką atkuriančiais veiksmais. Antra, tokia prigimtinio priežasties ir padarinio ryšio samprata svarbi Dievo vaidmeniui atleidžiant: jis yra ne griežtas kreditorius, suinteresuotas skolų grąžinimu, bet geranoriškas Kūrėjas, atkuriantis žmonėms jų kaip mylimų būtybių būvį ir atitaisantis pasauliui padarytą žalą. Šios dvi prielaidos kertasi su nuodėmės ir atleidimo teisiniu supratimu mūsų kultūroje. Tad į jas būtina atsižvelgti, kad neprarastume rakto, atrakinančio duris į Dievo gailestingumo skelbimą. Ontologinį išpirkimo supratimą liudija kai kurios metaforinės ištaros, kaip antai: „įmesi į gelmes visas mūsų nuodėmes“ (Mch 7, 19), „nuplauk mano kaltę“ (Ps 51, 4), „jis tikrai atpirks <...> iš visų nuodėmių“ (Ps 130, 8).

b) Kunigiškoji tradicija

Išsami atleidimo teologija išplėtota kunigiškuose sluoksniuose – ypač pavidalu, aptinkamu Kunigų ir Ezekielio knygose, ir pasitelkiant posakį „apdengti (kapper) nuodėmes“. Kunigų knygoje pateikiami kulto nuostatai, susiję su įvairiomis aukomis, atitinkančiomis įvairias nuodėmių ir nešvarumo kategorijas (Kun 4–7). Didžiosios apeigos rengiamos Susitaikinimo dieną, kai Viešpačiui kaip auka už tautos nuodėmes aukojamas ožys, o ožys, skirtas Azazeliui, išvaromas į dykumą ir su savimi nusineša Izraelio nedorybes (Kun 16). Įstatymas, skirtas šioms apeigoms, yra lygiai per penkių Mozės knygų vidurį ir reglamentuoja pagrindinius kulto veiksmus, įsteigtus įgalinti nuolatinį Viešpaties buvimą dykumos palapinėje tarp savo tautos (plg. Iš 40).

Kunigiškajai tradicijai esmingai svarbu parodyti, kad permaldavimo apeigos nėra priemonė Dievo gailestingumui laimėti ta prasme, kad žmogaus veiksmais galima nuteikti jo valią atleisti ar net įpareigoti atleisti. Priešingai, šios apeigos yra objektyvus Viešpaties atleidimo ženklas (kraujas kaip gyvybės ženklas: plg. Pr 9, 4).

Tačiau pats susitaikinimas yra gryna geranoriško transcendentinio Viešpaties iniciatyva atgailaujančio nusidėjėlio atžvilgiu; taip aiškinama Kunigų knygoje: „Tą dieną bus atliekamas permaldavimas jūsų labui, kad būtumėte apvalyti; Jūs tapsite švarūs nuo visų savo nuodėmių VIEŠPATIES akivaizdoje“ (Kun 16, 30).

c) Susitaikinimo ypatybės

Remiantis tokiu kunigiškuoju mokymu reikėtų suprasti įvairius vienur ir kitur Senajame Testamente aptinkamus posakius apie žmonių susitaikinimą su Dievu. Nuodėmes atleidžia tik Viešpats (Ps 130, 8). Jo gailestingumas skirtas visam Izraeliui (Ez 32, 14), taip pat nedorai dykumos kartai (Iš 34, 6–7), Jeruzalės miestui (Iz 54, 5–8) ir kitoms tautoms (Jon 3, 10). Atleidimas visada neužtarnautas, tačiau kyla iš Dievo šventumo, savybės, kuria Viešpats skiriasi nuo visų žemiškųjų būtybių (Pr 8, 21; Oz 11, 9). Dievo atleidimas atnaujina kūriniją (Ps 51, 12–14; Ez 36, 26–27) ir teikia gyvybę (Ez 18, 21–23). Jis visada siūlomas Izraeliui (Iz 65, 1–12) ir gali būti paverstas niekais tik tautai nusigręžus nuo Viešpaties (Jer 18, 8; Am 4, 6–13). Anot Dekalogo, Dievo kantrumas nusidėjėlių akivaizdoje toks stulbinantis, kad siekia iki trečios ir ketvirtos kartos laukiant, kol bus nusigręžta nuo blogio (Iš 20, 5–6; Sk 14, 18). Galiausiai jo atleidimas padaro galą bet kuriai bausmei (Iz 40, 1–20; Jon 3, 10), kurios vienintelis tikslas yra paskatinti nusidėjėlius atsigręžti į Dievą: „Argi aš trokštu nedorėlio mirties, o ne kad jis grįžtų iš nedoro kelio ir gyventų?“ (Ez 18, 23; plg. Iz 4).

4.2. Dievo atleidimas pagal Naująjį Testamentą

82. Naujojo Testamento raštuose kaip pagrindinė tiesa sutartinai pateikiama tai, kad Dievas atleido per Jėzaus asmenį ir darbus. Išsamiau išdėstysime šią žinią pasitelkdami Mato evangeliją ir po to, glausčiau, kai kuriuos kitus Naujojo Testamento raštus.

a) Jėzus – Išgelbėtojas iš nuodėmių (Mato evangelija)

Evangelistas Matas ypač pabrėžia, kad Jėzaus misiją sudaro užduotis išgelbėti savo tautą iš nuodėmių (1, 21), šaukti nusidėjėlių (9, 13) ir išrūpinti nuodėmių atleidimą (26, 28).

Juozapui prieš Jėzaus gimimą Viešpaties angelas praneša apie Marijos padėtį bei jo vaidmenį ir Juozapas gauna užduotį: „Tu duosi Jėzaus vardą, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių“ (1, 21). Kūdikio vardu iš pagrindų ir programiškai išreiškiama jo pagrindinė misija. „Jėzaus“ vardui (hebrajiškai: „Ješua“ arba „Jehošua“) paprastai priskiriama reikšmė: „Viešpats gelbėja.“ Išgelbėjimo dovana čia apibrėžiama kaip nuodėmių atleidimas. Ps 130, 8 maldininkas išpažįsta: „Jis (Dievas) tikrai atpirks Izraelį iš visų nuodėmių.“ Nuo dabar Dievas veikia ir nuodėmes atleidžia per Jėzaus asmenį. Jėzaus atėjimas ir pasiuntimas sutelktas į atleidimą ir nedviprasmiškai liudija, kad Dievas atleidžia. Kitose dviejose eilutėse Matas mini Rašto išsipildymą ir sako: „Jis vadinsis Emanueliu, o tai reiškia: Dievas su mumis“ (1, 22–23). Jėzus išlaisvina iš nuodėmių, pašalina tai, kas skiria žmones nuo Dievo, ir sykiu atnaujina bendrystę su juo.

Tokią savo užduotį Jėzus nedviprasmiškai įgyvendina per susitikimą su paralitiku. Nepagydo ligonio išsyk, bet pirma jam šiltai ir švelniai pasako: „Pasitikėk, sūnau, tavo nuodėmės atleistos!“ (Mt 9, 2). Keli ten buvę Rašto aiškintojai suvokia to, kas nutiko, rimtumą ir savo viduje kaltina Jėzų piktžodžiavimu, dieviškosios prerogatyvos gviešimusi. Jų akivaizdoje Jėzus pabrėžia savo galią tai daryti ir tai patvirtindamas išgydo: „Ir todėl, kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint galią žemėje atleisti nuodėmes...“ (Mt 9, 6). Su šiuo susitikimu susijęs muitininko Mato pašaukimas (9, 9) ir Jėzaus bei jo mokinių pokylis drauge su daug muitininkų ir nusidėjėlių. Atsakydamas į fariziejų protestus, Jėzus save pateikia kaip gydytoją bei Dievo panorėto pasigailėjimo išraišką ir taip apibrėžia Dievo jam patikėtą užduotį: „Aš ir atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių“ (Mt 9, 13). Ir čia atleidimo tikslas yra bendrystė; Jėzus tai išreiškia gerai žinomais žodžiais sergančiam nusidėjėliui, kvietimu sekti paskui jį ir bendru pokyliu.

Galiausiai per Paskutinę vakarienę Jėzus, duodamas mokiniams taurę, taria: „Gerkite iš jo visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Mt 26, 28). Taip jis apreiškia, kokiu būdu tauta bus išgelbėta iš nuodėmių. Išliedamas savo kraują, tai yra paaukodamas savo gyvybę, jis įsteigs naują ir galutinę sandorą ir laimės nuodėmių atleidimą (plg. Žyd 9, 14). To, ko Jėzus prašo iš savo mokinių, būtent valgyti jo kūną ir gerti jo kraują, yra jų vienybės su juo ir per tai vienybės su Dievu ženklas – vienybės, kuri tobula ir nebeprarandama tampa sulig pokyliu Tėvo Karalystėje (Mt 26, 29).

b) Jėzaus atperkamoji užduotis kituose Naujojo Testamento raštuose

83. Glaustai aptarsime Jono evangeliją, Laišką romiečiams, Laišką žydams ir Apreiškimą Jonui. Nustebinti gali tai, kad šių raštų pradžioje beveik visada išryškinama Jėzaus užduotis atleisti nuodėmes.

Išvydęs ateinantį Jėzų, Jonas Krikštytojas pristato jį taip: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ (Jn 1, 29). Nuodėmės paženklintas pasaulis, visa žmonija; Dievas pasiuntė Jėzų išlaisvinti pasaulio iš nuodėmės. Pasiųsti Sūnų Tėvą paskatino jo meilė nusidėjusiam pasauliui: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą. Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas“ (Jn 3, 16–17). Ir savo Pirmojo laiško pradžioje Jonas konstatuoja: „Jo Sūnaus Jėzaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių“ (1 Jn 1, 7) ir tęsia: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų nuo visų nedorybių. Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume jį melagiu, ir nebūtų mumyse jo žodžio“ (1 Jn 1, 9–10).

Pauliui Laiške romiečiams ypač rūpi Dievo atleidimas, įgyvendintas Jėzaus: „Visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės, o nuteisinami dovanai jo malone dėl Kristaus Jėzaus atpirkimo. Dievas jį paskyrė permaldavimo auka, jo kraujo galia, veikiančia per tikėjimą...“ (Rom 3, 23–25). Tikėjimas į Jėzų visiems atveria kelią į nuodėmių atleidimą (plg. Rom 3, 26) ir sutaikinimą su Dievu (plg. Rom 5, 11). Ir Paulius mano, kad dovanoti Sūnų Dievą paskatino meilė nusidėjėliams: „Dievas mums parodė savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus, kaip tebebuvome nusidėjėliai“ (Rom 5, 8).

Laiško žydams pradžioje nusakoma Sūnaus, per kurį Dievas dienų pabaigoje prabilo, padėtis (Žyd 1, 1–4) ir paminimas jo užduoties esminis veiksmas: jis „nuplovė nuodėmes“ (plg. Žyd 1, 3). Šitaip nuo pat pradžių išryškinama pagrindinė laiško tema.

Apreiškimo Jonui pradinėje dalyje Jėzus Kristus aukštinamas kaip tas, „kuris mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes, ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui“ (Apr 1, 5–6). Tai pakartojama didžiuliame, iškilmingame, šventiškame ir visuotiniame Avinėliui skirtame šventime ir išreiškiama naujoje giesmėje: „Vertas esi paimti knygą ir atverti jos antspaudus, nes buvai užmuštas ir nupirkai Dievui savo krauju žmones iš visų genčių, kalbų, tautų ir giminių. Iš jų tu padarei mūsų Dievui Karalystę bei kunigus, ir jie viešpataus žemėje“ (Apr 5, 9–10). Ypatingai švęsti ir džiaugtis dingstį duoda tai, kad Jėzaus-Avinėlio auka yra neprilygstamas atperkamasis bei išganomasis aktas, sutaikantis pražuvusią žmoniją su Dievu, išvedantis ją iš mirties į gyvenimą ir iš nevilties tamsos nešantis laimingą bei šviesią vienybės su Jėzumi ir Dievu ateitį.

Galop primintina dviejų pagrindinių apaštalų Petro ir Pauliaus patirtis. Abu patyrė rimtą nuopuolį: Petras triskart paneigė, kad pažįsta Jėzų ir yra jo mokinys (Mt 26, 69–75 ir par.), Paulius persekiojo pirmuosius tikinčiuosius į Jėzų (1 Kor 15, 9; Gal 1, 13; Fil 3, 5–6); abu giliai suvokė savo kaltę. Ir Petrui (1 Kor 15, 5; Lk 24, 34; Jn 21, 15–19), ir Pauliui (1 Kor 9, 1; 15, 8) pasirodė prisikėlęs Jėzus. Abu yra nusidėjėliai, kuriems atleista. Abu patyrė esminę ir gaivinančią atleidimo reikšmę nusidėjėliui. Jų vėlesnis Dievo atleidimo per nukryžiuotą ir prisikėlusį Viešpatį Jėzų skelbimas yra ne teorija ar tušti žodžiais, bet to, kas jų pačių išgyventa, liudijimas. Pažinę pražūties pavojų, jie išgyveno susitaikinimą ir tapo pagrindiniais dieviškojo atleidimo per Jėzaus asmenį liudytojais.

c) Bažnyčios tarpininkavimas perteikiant dieviškąjį atleidimą

84. Užduotis „atleisti nuodėmes“ įsiterpia į platesnį Petrui (Mt 16, 19) ir kitiems Bažnyčioje atsakingiems mokiniams (Mt 18, 18) patikėtosios galios kontekstą; ji susijusi su Šventosios Dvasios išliejimu, kurį simbolizuoja įspūdingas prisikėlusio Viešpaties veiksmas – kvėpimas į mokinius (Jn 20, 22–23). Čia, Velykų įvykio centre, gimsta tai, ką Paulius vadina „sutaikinimo tarnyste“. Paulius šitai taip pakomentuoja: „Juk tai Dievas Kristuje sutaikino su savimi pasaulį, nebeįskaito žmonėms nusikaltimų ir patikėjo mums sutaikinimo žinią“ (2 Kor 5, 19). Nuodėmių atleidimui akivaizdžiai tarnauja trys sakramentai: krikštas (Apd 2, 38; 22, 16; Rom 6, 1–11; Kol 2, 12–14), atleidimo tarnystė (Jn 20, 23) ir „vyresniesiems“ patikėtas ligonių patepimas (Jok 5, 13–19).

5. Eschatologinis tikslas kaip įkvepiantis moralinio elgesio horizontas

85. Kaip eschatologinis tikslas Naujajame Testamente pateikiama didžiausia vienybė su Dievu, kurią žmogus pašauktas pasiekti. Tai – Dievo dovana, suponuojanti jo transcendentiškumą ir įgyvendinama per Kristų. Iš žmogaus reikalaujama šią dovaną priimti ir visą savo moralinį elgesį šiame žemiškajame gyvenime įkelti į būsimos gyvenimo pilnatvės tobuloje vienybėje su Dievu horizontą.

To pėdsakų aptinkame visame Naujajame Testamente. Tačiau eschatologinė vienybė su Dievu ir žmogaus to priėmimas pirmiausia plėtojami Pauliaus raštuose ir Apreiškime Jonui.

5.1. Įgyvendinta Karalystė ir Dievas viskas visame kame: Pauliaus žinia

86. Vienu žvilgsniu aprėpus visus Pauliui priskiriamus laiškus, galutinis žmogaus tikslas iškyla kaip vaisius gyvos dinamikos, prasidedančios su Evangelijos bei krikšto priėmimu ir pasibaigiančios buvimu su Kristumi.

a) Amžinojo gyvenimo dovana

Nuo pat pradžių dovanotą amžinąjį gyvenimą Paulius susieja su Kristumi: „Dievo malonės dovana – amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 23). Ryšys su Kristumi patikslinamas sąsaja – priklausomybės ir dalyvavimo prasme – su prisikėlimu: „kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4).

Prisikėlusiame gyvenime dalyvaujama jau dabar: šitai vis intensyviau lydi krikščionį rutuliojantis jo dabartinei egzistencijai ir pilnatvę pasiekia eschatologinėje stadijoje.

Krikščionį gaivinančio gyvenimo atžvilgiu pabrėžtinas dar vienas aspektas – priklausomybė nuo Dvasios. Dvasia įspaudžia krikščioniui naują Kristaus gyvenimą, jį plėtoja, veda atbaigimo link. Kaip tą atbaigimą įsivaizduoti? Paulius pateikia kelis reikšmingus momentus.

Pavyzdžiui, kalba apie negendantį, garbingą, galingą gyvenimą, apie dvasinį kūną, pakeisiantį mūsų dabartinį ikieschatologinį būvį (1 Kor 15, 42–44). Pabrėžia, kad prisikėlę nešiosime „dangiškojo (Adomo) paveikslą“ (1 Kor 15, 49).

Dar vienas Pauliaus tekstas, nukeliantis mus į eschatologinę ateitį, yra „meilės kelio“ 1 Kor 13, 8–13 pabaiga (plg. 12, 31b–14, 1a). Meilė, kuria dabar mylime, niekada nesibaigia (1 Kor 13, 8). Eschatologiniame būvyje tikėjimas ir viltis pranyksta, tačiau meilė, prideramai padidinta, išlieka ir duos toną visam eschatologiniam gyvenimui.

Dieviškojo gyvenimo kaip dalyvavimo Kristaus prisikėlime atžvilgiu itin reikšmingas yra glaustas 1 Kor 15, 20–28 tekstas. Ankstesnėse eilutėse atskleidęs nesuardomą Kristaus ir krikščionių prisikėlimo ryšį, kuris grįstas vienu didžiuoju – Kristaus prisikėlimu, pasireiškiančiu bei išsišakojančiu pavienių krikščionių gyvensenoje bei gyvastingume, Paulius dabar leidžiasi į išsamesnius aiškinimus. Šis dalijimasis prisikėlimu įgyvendinamas pagal tam tikrą tvarką: pirma Kristus, kuris, jau prisikėlęs, yra pirmutinis dar bręstančio derliaus vaisius, tačiau po Kristaus neišvengiamai „priklausantys Kristui“ (1 Kor 15, 23).

Pilnatviškai prisikėlimu krikščionys dalysis „jo atėjimo metu“ (1 Kor 15, 23), jo galutinio sugrįžimo metu. Paulius, žvelgdamas į tai iš savo dabarties, apokaliptiniu stiliumi nurodo, kas nutiks tarpiniu laiku. Kristus toliau veikliai stiprins savo Karalystę istorijoje. Tai, viena vertus, reikš visų istorijoje konkrečiai veikiančių Karalystei priešiškų elementų ligi pat „paskutinio priešo“ – „mirties“ (1 Kor 15, 26) įveikimą. Tada prisikėlęs Kristus „Dievui Tėvui“ (1 Kor 15, 24) perduos įgyvendintą Karalystę, kurią sudarys jis ir visi žmonės, pilnatviškai būsiantys jo prisikėlimo dalininkai. Taip bus pasiektas išganymo istorijos galutinis taškas – kad Dievas būtų „viskas“ visuose žmonėse (1 Kor 15, 28), tobulai su jais susivienijęs, kaip jau dabar yra susivienijęs su prisikėlusiu Kristumi.

b) Padariniai moralei

87. Šis aukščiausiasis tikslas turi moralinių padarinių krikščioniškajam elgesiui.

Žvelgdamas į jį, krikščionis pirmiausia turėtų suvokti, kad jau dabar nešioja gyvenimą, kuris vėliau taip išsiskleis. Kristus, perteikdamas naują gyvenimą, jau dabar prisikelia jame.

Tą gyvenimą teikia ir struktūruoja Dvasia. Ji yra „mūsų paveldėjimo laidas“ (Ef 1, 14) – paveldėjimo, teksiančio mums pasiekus tikslą. Bet kuris gyvenimo, bet kuris meilės prieaugis yra žingsnis ta kryptimi.

Tad krikščionis turėtų laikyti savo galutinę ateitį įkvėpimo šaltiniu. Jo dabartinį būvį ir galutinį tikslą jungia nuolat augantis tęstinumas.

Jame besiplėtojantis Kristaus gyvenimas reikalauja iš krikščionio tam tikrų pasirinkimų. Paulius nenuilsdamas kartoja: „Laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 11). Tas plėtojimasis viską kreipia į būsimą Karalystę, kurią Kristus perduos Tėvui ir kurios dalis bus pats Kristus. Tačiau dalyvavimas būsimoje Karalystėje nėra garantuotas, jis kelia reikalavimus dabartyje. Išvardijęs „kūno darbus“ (Gal 5, 19–21), Paulius priduria: „Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo Karalystės“ (Gal 5, 21). Iš to išplaukia, kad krikščionis, žvelgdamas į savo eschatologinę ateitį, augs gyvenimu ir meile, tačiau sykiu privalo saugotis visų Karalystei priešiškų elementų, galinčių tykoti jo kelyje.

5.2. Tikslas pagal Apreiškimą Jonui: abipusiškas santykis su Kristumi ir Dievu

88. Mokymas apie eschatologinę pilnatvę ypač pabrėžiamas Apreiškime Jonui ir čia pateikiamas savitai. Tai, kas Pauliaus raštuose yra įgyvendinta Karalystė ir Dievas „viskas visame kame“, nusakoma antropologinėmis sąvokomis: miestas virsta nuotaka. Tas miestas yra naujoji Jeruzalė. Virsmas turi du etapus.

a) Sužadėtinė ir sutuoktinė – naujoji Jeruzalė

Pirmame etape miestas, dar sužadėtinė, žengia per jungtuvių slenkstį (Apr 21, 1–8). Kontekste, visiškai atnaujintame Kristaus vertybių – „naujas dangus ir nauja žemė“, – Jeruzalė nužengia „iš dangaus nuo Dievo; ji buvo išsipuošusi kaip nuotaka savo sužadėtiniui“ (Apr 21, 1–2).

Sužadėtinės rengimasis, dabar užbaigtas, apėmė laipsnišką „pirmosios meilės“ (Apr 2, 4) augimą, kurį sužadėtinė įgyvendino laikydamasi Kristaus priesakų, vis labiau dariusių ją „Karalyste“ (Apr 2, 2–3), ir palikdama istorijoje „teisių darbų“ (Apr 19, 8) įspaudą.

Peržengusi jungtuvių slenkstį, sužadėtinė tapo „žmona“. Tai – antrasis etapas. Apreiškimo Jonui autorius geriausiomis savo simbolinės kalbos priemonėmis išreiškia ir pabrėžia naują taip atsiradusią situaciją (Apr 21, 9–22, 5). Viena vertus, sužadėtinė, tapusi sutuoktine, regima, girdima ir patiriama kaip gebanti mylėti tokia pat meile kaip Kristus. Parengta sąlyčio su Dievo transcendencija danguje, iš kurio nužengia tebenešdama Dievo prisilietimą, kuris yra meilė, naujoji Jeruzalė pasirodo kaip visa susieta su Kristumi, visa persmelkta jo naujybės. Kita vertus, pats Kristus įsipareigojęs duoti savo sutuoktinei visa, ką turi geriausia: apgaubia ją šviesa ir suteikia jai Dievo garbę: „Jos švytėjimas tarsi brangakmenio, tarsi jaspio akmens, tviskančio kaip krištolas“ (Apr 21, 11). Jis visoms tautoms atveria miestą, turintį dvylika vartų su „dvylika angelų“ ir užrašytais „dvylikos Izraelio giminių vardais“ ant jų ir dvylika pamatų, „ant kurių užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai“ (Apr 21, 14). Jis miestą sutvirtina, statydina pagal savo meilės matmenis (plg. Apd 21, 16 ir Ef 3, 18–19). Pirmiausia jis miestą sujungia tiesiogiai su Dievu (Apr 21, 18), gyvu ir pulsuojančiu sąlyčiu, simbolizuojamu brangakmenių gausa (Apr 21, 19). Panardina į „gyvybės vandens upę, tvaskančią tarsi krištolas, ištekančią nuo Dievo ir Avinėlio sosto“ (22, 1). Nei Avinėlis Kristus, nei jo sutuoktinė negali dovanoti vienas kitam didesnės dovanos.

b) Įgyvendinta Dievo Karalystė

89. Tačiau yra ir dar vienas aspektas. Su naująja Jeruzale, Avinėlio sutuoktine (Apr 21, 9), galutinai įgyvendinama „Viešpaties ir jo Mesijo Karalystė“ (Apr 11, 15). Ryšys tarp jungtuvių ir Karalystės kelia Apreiškimo Jonui autoriui džiaugsmą, kurį jis išreiškia iškilmingiausiu knygos šlovinimu (19, 6–8):

„Aleliuja! Užviešpatavo mūsų Viešpats Dievas, Visagalis. Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime jam garbę! Nes prisiartino Avinėlio vestuvės ir jo nuotaka pasirengusi. Jai buvo duota apsivilkti spindinčia, tyra drobe.“

Su eschatologinėmis Kristaus-Avinėlio vestuvėmis susijusi Karalystė jau galutinai įgyvendinta ir turima neapsakomai esant veidas į veidą su Dievu: „Jie regės jo veidą, ir jų kaktose bus jo vardas. <...> Viešpats Dievas jiems švies, ir jie viešpataus per amžių amžius“ (Apr 22, 4–5). Tai reiškia pilnutinį abipusiškos sandoros įgyvendinimą per Kristų ir tikrove tampa pasiekiant santuokinės lygybės lygmenį. Šiame kontekste Kristus savo sutuoktinei dovanoja tiesioginę Dievo patirtį, abiejų išgyvenamą lygiai. Naujoje Jeruzalėje nebereikia šventyklos, kuri tai įgalintų: „Viešpats, visagalis Dievas, ir Avinėlis yra jo [Naujosios Jeruzalės] šventykla“ (Apr 21, 22).

c) Atsakingas bendradarbiavimas

90. Apreiškimo Jonui autorius, kaip matėme, pabrėžia poreikį krikščioniui atsakingai bendradarbiauti, kad gautų eschatologinę dovaną. Aštuonis kartus susieja pergalę, kurią krikščionis turi pasiekti bendradarbiaudamas su Kristumi, su atlygiu, kurį Kristus duos pabaigoje (plg. Apr 2, 26; 2, 7. 11. 17. 28; 3, 5. 12. 21). Dvasios vardu palaimintaisiais skelbiami mirštantys Viešpatyje, „nes jų darbai juos lydi“ (Apr 14, 13). Ir prieš parodydamas mums dangiškąją Jeruzalę, įspūdinga scena autorius pabrėžia teismą, kur kiekvienas bus „teisiamas pagal darbus“ (Apr 20, 13).

Norint būti Naujosios Jeruzalės dalininku, būtina „nugalėti“ – „tai paveldės nugalėtojas“ (Apr 21, 7), – įveikiant asmeninius sunkumus ir pirmiausia bendradarbiaujant su pergale, kurią prisikėlęs Kristus istorijoje laimi prieš Karalystei bei Sandorai priešišką sistemą.

Baigiamajame liturginiame dialoge (Apr 22, 6–22), vis dar aiškiai siejant su įžengimu į Naująją Jeruzalę, pabrėžiamas, viena vertus, poreikis krikščioniui nuolat apsivalyti: „Palaiminti, kurie išsiplauna savo drabužius“ (Apr 22, 14) ir, kita vertus, nedorėliams skiriama bausmė pasilikti (Apr 22, 15).

5.3. Pabaiga

91. Abi sampratos – Pauliaus ir Apreiškimo Jonui – galiausiai sutampa pateikdamos krikščioniui priešais akis dvejopą perspektyvą. Viena vertus, pabrėžtinai kreipia krikščionio žvilgsnį iš dabarties į ateitį, laukiančią gyvenimo pilnatvę. Kita vertus, nepaliaujamai reikalauja skirti dėmesį dabarčiai ir nuolatinėms pastangoms, kurios būtinos, kad ta gyvenimo pilnatvė ateityje taptų tikrove.

Antra dalis
KAI KURIE BIBLINIAI KRITERIJAI MORALINIAMS APMĄSTYMAMS

Įžanga

92. Pirmoje šio dokumento dalyje siekta įvardyti pagrindines antropologines ir teologines gaires, Šventajame Rašte grindžiančias moralinius apmąstymus, ir parodyti pagrindinius iš to išplaukiančius moralinius padarinius.

Antroje dalyje pradedama nuo dabartinės problematikos. Šiandienis žmogus ir individualiai, ir kolektyviškai kasdien susiduria su kebliomis moralinėmis problemomis, kurias mokslo plėtra ir komunikavimo globalizacija nuolat kelia taip, kad net įsitikinusiems tikintiesiems atrodo, jog pranyko visos ankstesnės tikrybės. Užtenka pagalvoti apie etinius klausimus, susijusius su smurtu, terorizmu, karu, imigracija, turtų pasidalijimu, pagarba gamtos ištekliams, gyvybe, darbu, lytiškumu, tyrimais genetikos srityje, šeima ar bendruomeniniu gyvenimu. Tokių sudėtingų problemų akivaizdoje pastaraisiais dešimtmečiais kilo pagunda visiškai ar iš dalies nustumti Šventąjį Raštą į šalį. Ką daryti, kai Biblija nepateikia pilnutinio atsakymo? Kaip įtraukti biblinius duomenis, kai moraliniam tokių klausimų aptarimui reikia teologinio apmąstymo, proto ir mokslo šviesos? Į tai atsakyti ir siekiame savo projektu.

Tas projektas yra keblus, nes Rašto kanonas yra sudėtinga įkvėptųjų tekstų visuma. Tai – rinkinys knygų, kurių autoriai gyveno labai skirtingose epochose bei pateikė įvairias teologines sampratas; knygų, kuriose prie moralinių klausimų artinamasi arba jie aiškinami labai skirtingai – tai įstatyminių tekstų ar priesakų kontekste, tai kaip pasakojimai, kuriuose siekiama apreikšti išganymo slėpinį arba pateikiami konkretūs teigiami ir neigiami moralinio gyvenimo pavyzdžiai. Be to, galima pastebėti, kad moralinė jautra bei motyvacija plėtojasi bei įmantrėja.

Visa tai liudija poreikį apibrėžti metodologinius kriterijus, leidžiančius moraliniais klausimais remtis Šventuoju Raštu, sykiu atsižvelgiant į teologinius turinius, sudėtingą literatūrinį įpavidalinimą ir kanoninį matmenį. To siekiant bus ypač atsižvelgiama į naują Senojo Testamento perskaitymą Naujajame Testamente, kiek įmanoma, griežčiau taikant tęstinumo, pertrūkio ir pažangos kategorijas, ženklinančias santykius tarp abiejų Testamentų.

93. Siekdami kuo labiau Rašto šviesoje išryškinti sunkius moralinius apsisprendimus, skirsime du pagrindinius kriterijus (biblinio požiūrio į žmogų atitikimą ir Jėzaus pavyzdžio atitikimą) ir šešis konkretesnius kriterijus (konvergenciją, priešpriešinimą, pažangą, bendruomeninį matmenį, galutinumą ir įžvalgą). Kiekvienu atveju suformuluosime kriterijų ir, remdamiesi tekstais bei temomis, parodysime, kaip tas kriterijus remiasi vienu ir kitu Testamentu bei teikia gairių šiandienai.

Abu pagrindiniai kriterijai iš esmės atlieka dvejopą vaidmenį. Pirmiausia, kaip tiltas jungia pirmą (pagrindinės kryptys) ir antrą (metodologinės gairės) dalis ir taip laiduoja argumentacijos sąryšingumą. Antra, tam tikru būdu įvesdina į šešis konkrečius kriterijus bei juos aprėpia. Iš Šventojo Rašto galima išrutulioti bent šešias esmines kryptis bibliniu apreiškimu grįstai tvirtai moralinei pozicijai pasiekti: 1) atvirumą įvairioms kultūroms ir, vadinasi, tam tikrą etinį visuotinumą (konvergencija); 2) tvirtą poziciją nepriimtinų vertybių atžvilgiu (priešpriešinimas); 3) moralinės sąžinės tobulėjimą, aptinkamą abiejuose Testamentuose ir pirmiausia pereinant iš Senojo Testamento į Naująjį (pažanga); 4) daugeliui dabartinių kultūrų būdingos tendencijos moralinius sprendimus priskirti vien subjektyviai, individualiai plotmei pataisymą (bendruomeninis matmuo); 5) atvirumą pasaulio ir istorijos absoliučiai ateičiai, galinčiai giliai paženklinti moralinio elgesio tikslą bei motyvaciją (galutinumas); 6) galiausiai kiekvienu atveju rūpestingą skyrimą, kokią vertę turi koks nors Šventojo Rašto moralinis principas bei priesakas – santykinę ar absoliučią (įžvalga).

Skaitytojas neabejotinai suvoks, jog nebus įmanoma išnagrinėti bei aptarti visų problemas keliančių moralinių klausimų. Pasirinkome kelis momentus, kurie, nors toli gražu ir negvildenami išsamiai, kaip pavyzdžiai gali parodyti, kaip moralinius apmąstymus vaisingai grįsti Šventuoju Raštu. Vienu žodžiu, norime išryškinti biblinio apreiškimo momentus, galinčius padėti mums šiandien kebliame tinkamos moralinės įžvalgos procese.

1. Pagrindiniai kriterijai

94. Siekdami paaiškinti du bendruosius kriterijus, pasitelksime du tekstus, pateiktus mūsų dokumento pradžioje, – Dekalogą ir palaiminimus, mat šie tekstai tiksliai atitinka jų pagrindinį pobūdį ir literatūriniu, ir teologiniu lygmeniu.

1.1. Pirmas pagrindinis kriterijus: biblinio požiūrio į žmogų atitikimas

95. Dėl to, kad nemenka Šventojo Rašto etinio turinio dalis aptinkama kitose kultūrose, o tikintieji neturi gero elgesio monopolio, teigiama, kad biblinė moralė iš tiesų nėra originali ir kad pagrindinių naudingų įžvalgų šioje srityje ieškotina protu.

1.1.1. Kriterijaus aiškinimas

Tačiau tokia mintis neteisinga. Pasak kardinolo Ratzingerio, „Šventojo Rašto originalumą moralės srityje sudaro ne išskirtinis turinys, bet to, ką siūlė aplinkinė kultūra, apvalymas, įžvelgimas ir brandinimas“. Jo savitas indėlis yra dvejopas: 1) „kritinis įžvelgimas to, kas tikrai žmogiška, nes tai daro mus panašius į Dievą, ir apvalymas nuo to, kas mus dehumanizuoja“; 2) „įtraukimas į naują prasmės, būtent Sandoros, kontekstą“. Kitaip tariant, jo naujybė yra „įimti žmogiškąjį indėlį ir perkeisti tai Apreiškimo, kurio viršūnė yra Kristus, dieviškoje šviesoje, taip parodant autentišką gyvenimo kelią“. Šiuo atžvilgiu Raštas originalus bei reikšmingas ir mūsų laikais, kai sudėtingos problemos ir susvyravusios tikrybės reikalauja pagilinti tikėjimo šaltinius. „Be Dievo neįmanoma jokia etika. Net Dekalogas, kuris Šventajame Rašte yra moralės šerdis ir toks svarbus dialogui tarp religijų, suvoktinas pirmiausia ne kaip įstatymas, bet kaip dovana; jis irgi yra Evangelija ir visapusiškai suvokiamas gali būti tik toje perspektyvoje, kurios viršūnė yra Kristus; vadinasi, jis irgi nėra apibrėžtų priesakų, grįstų pačiais savimi, rinkinys, bet išsiskiria dinamika, atvira vis didesniam gilinimui“ (Il rinnovamento della teologia morale: prospettive del Vaticano II e di „Veritatis splendor“, in: Camminare nella luce: Prospettive della teologia morale a partire da „Veritatis splendor“. Ed. L. Melina e J. Noriega. Roma, PUL, 2004, 39–40 ir 44–45).

Biblija iš tiesų teikia vertingą horizontą moralės klausimams nuskaidrinti, taip pat tiems, į kuriuos tiesiai ir iki galo neatsakoma. Kalbant konkrečiau, norint priimti moralinį sprendimą, pirmiau būtina atsakyti į du klausimus: 1) Ar tam tikra moralinė pozicija atitinka sukūrimo teologiją, t. y. požiūrį į žmogų visu jo kaip „Dievo paveikslo“ (Pr 1, 26) Kristuje, kuris pats be galo gilesne prasme yra „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15), kilnumu? 2) Ar tam tikra moralinė pozicija atitinka sandoros teologiją, t. y. požiūrį į žmogų, individualiai ir kolektyviai pašauktą artimai bendrauti su Dievu ir veiksmingai bendradarbiauti statydinant naują žmoniją, kurios atbaiga yra Kristus?

1.1.2. Bibliniai duomenys

96. Kaip šį bendrą kriterijų taikyti konkrečiau? Kaip pavyzdys pasitarnaus Dekalogas, savotiškas pirmojo Įstatymo pagrindas. Jau pirmojoje dalyje parodėme, kaip šis pamatinis tekstas skaitytinas „aksiologiškai“ (t. y. pozityvių vertybių kategorijomis). Siekdami parodyti, kaip Sinajaus įstatymas atveria potencialiai turtingą moralinį horizontą, gebantį padėti apmąstyti šiuolaikines moralines problemas, pasirinkome du pavyzdžius.

a) Gyvybė

„Nežudysi“ (Iš 20, 13; Įst 5, 17). Savo negatyvia formuluote draudimas reikalauja susilaikyti nuo veiksmo – nesikėsinti į gyvybę (čia: žmogaus gyvybę). Jėzus išplečia ir patikslina susilaikymo sritį: nesužeisti „savo brolio“ pykčiu ar įžeidžiamu žodžiu (Mt 5, 21–22). Vadinasi, tai, kas žmoguje labai vertinga, tam tikra prasme galima nužudyti ir be šautuvo, bombų ar nuodų! Mirtinu ginklu gali tapti ir kalba (Jok 3, 8–10). Taip pat neapykanta (1 Jn 3, 15).

b) Santuoka

97. „Nesvetimausi“ (Iš 20, 14; Įst 5, 18). Pradinis įsakymas pirmiausia atspindėjo socialinį tikslą: garantuoti klano ir šeimos patvarumą. Šis tikslas – neverta nė minėti – neprarado savo aktualumo ir primygtinumo nė šiandien. Ir šiuo atveju Jėzus išplėtė draudimo sritį, kad pašalintų bet kurį, net ir neįgyvendintą, santuokinės neištikimybės troškimą ir tarsi negaliojantį padarytų su skyrybomis susijusį Mozės potvarkį (Mt 5, 27–32).

1.1.3. Gairės mūsų dienoms

a) Gyvybė

98. Priesako įkėlimas į aksiologinį kontekstą atveria platesnę perspektyvą.

1) Pirmiausia – ir tai matoma jau Jėzaus pamoksle – tai verčia patikslinti „pagarbos gyvybei“ sąvoką. Vertingas ne tik kūnas, bet ir – laikantis programinio atvirumo – visa, kas susiję su žmogaus kilnumu, socialine integracija ir dvasiniu augimu.

2) Tačiau ir biologinėje plotmėje žmogus apsaugomas nuo bet kurios pagundos pretenduoti į galią ir savo, ir kitų gyvybei. Todėl Bažnyčia Rašto „nežudysi“ laiko absoliučiu raginimu savanoriškai netapti kito žmogaus mirties priežastimi, kad ir koks jis būtų, – embrionas, neįgalusis, mirtinas ligonis, socialiai ar ekonomiškai nenaudingas individas. Iš to taip pat kyla rimtos abejonės, Bažnyčios puoselėjamos genetinių manipuliacijų atžvilgiu.

3) Istorijos tėkmėje plėtojantis civilizacijai, Bažnyčia patobulino ir savo moralines pozicijas mirties bausmės ir karo atžvilgiu. Tai padaryta iš pagarbos gyvybei, kurią gaivina nepaliaujami Rašto apmąstymai ir kuri vis labiau įgyja absoliučios vertybės atspalvį. Tokia iš pirmo žvilgsnio radikali pozicija visada remiasi ta pačia antropologine sąvoka – pamatiniu žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, kilnumu.

4) Mūsų planetos globalinių ekologinių problemų akivaizdoje moralinis horizontas, atviras „pagarbos gyvybei“ vertybei, nesunkiai gali peržengti vienus žmonijos interesus ir duoti pagrindą naujiems apmąstymams apie gyvūnų ir augalų rūšių pusiausvyrą visais norimais atspalviais. Tam gali paskatinti Biblijos pasakojimas apie ištakas. Pirmajai porai iki nuodėmės Dievas patikėjo keturias užduotis: būti vaisingai, daugintis, pripildyti žemę ir ją valdyti bei nustatė vegetarinį režimą (Pr 1, 28–29). Nojus, naujasis Adomas, laiduojantis žemės apgyvendinimą iš naujo, sulaukia tik trijų pirmų užduočių; tad jo valdžia apribojama. Dievas leidžia jam valgyti mėsą ir žuvis, tačiau jį įpareigoja susilaikyti nuo kraujo – gyvybės simbolio (Pr 9, 1–4). Tokia pagarbos gyvybei etika remiasi dviem biblinės teologijos temomis – pamatiniu visos kūrinijos gerumu (Pr 1, 4. 10. 12. 18. 21. 25. 31) ir sandoros sąvokos išplėtimu taip, kad jis aprėptų visa, kas gyva (Pr 9, 12–16).

Kuo Biblijos požiūriu tokią pagarbą gyvybei galiausiai galima paaiškinti? Niekuo kitu, kaip jos dieviškąja kilme. Gyvybės dovanojimas žmogui simboliškai nusakytas kaip Dievo „įkvėpimas“ (Pr 2, 7). Negana to, ta „nemari dvasia yra visur“, „pripildo pasaulį“ (Išm 12, 1; 1, 7).

b) Santuoka

99. Pareigų negatyvios formuluotės (vengti, susilaikyti, nedaryti) neabejotinai nėra viskas etiniame sutuoktinių lauke. Įsakymui atviras moralinis horizontas reiškiasi, be kita ko, asmeninės, abipusės, solidarios atsakomybės sąvokomis. Kiekvienam sutuoktiniui, pavyzdžiui, tenka pareiga nuolatos atnaujinti savo pradinį įsipareigojimą; abiem privalu paisyti vienas kito psichologijos, ritmo, pomėgių, dvasinio kelio (1 Pt 3, 1–2. 7), puoselėti pagarbą, praktikuoti vienas kitam nuolankią meilę (Ef 5, 21–22. 28. 33), spręsti konfliktus ar ieškoti sutarimo, plėtoti darnius santykius; porai, kaip tokiai, taip pat tenka pareiga priimti atsakingus sprendimus gyvybės pradėjimo, socialinio indėlio ir dvasinės pažangos srityse. Krikščioniškosios santuokos šventimas savo esme yra dinaminis projektas, kuris neįgyvendinamas vienąkart visam laikui; sutuoktiniai turi vis labiau tapti sakramentine pora, liudijančia ir simbolizuojančia dažnai trumpalaikių ar paviršutiniškų santykių pasaulyje Dievo meilės žmonijai ir Kristaus meilės Bažnyčiai tvarumą, neatšaukiamumą ir vaisingumą.

Štai kodėl Bažnyčia, nenuilstamai ištikima Dievo žodžiui, visada aukštino vyro ir moters poros didybę, pabrėždama jų kaip „Dievo paveikslo“ (sukūrimas) pamatinį kilnumą ir jų įsipareigojimą vienas kitam Dievo akivaizdoje bei pačiam Dievui (sandora). Nuolatos ir nepaliaujamai primindama santuokos svarbą ir šventumą, Bažnyčia rūpinasi ne tiek pasmerkti moralinį palaidumą, kiek nenuilstamai bei uoliai ginti santuokos pagal Dievo planą pilnatvišką prasmę.

1.2. Antras pagrindinis kriterijus: Jėzaus pavyzdžio atitikimas

1.2.1. Kriterijaus aiškinimas

100. Antras pagrindinis kriterijus dar labiau nukreiptas į tikrąją krikščioniškosios moralės šerdį – į sekimą Jėzumi, kuris yra tobulos darnos tarp žodžių ir gyvenimo ir tobulo Dievo valios atitikimo pavyzdys. Nėra būtina čia kartoti ar apibendrinti tai, kas apie sekimą Kristumi ir paskui Kristų mums čia svarbiausiomis temomis jau pasakyta pirmojoje dalyje. Kadangi Jėzus tikintiesiems yra didžiausias tobulo elgesio pavyzdys, moralinės įžvalgos srityje iškyla konkretus klausimas, kuo laikytinas Kristaus elgesys – norma, daugiau ar mažiau nepasiekiamu idealu, įkvėpimo šaltiniu ar tiesiog atramos tašku?

1.2.1. Bibliniai duomenys

101. Ir čia remsimės pamatiniu tekstu, kuris kreipia mus į naujojo Įstatymo skelbimą pirmojoje evangelijoje.

a) Palaiminimai (Mt 5, 1–12)

Nuo pat pradžių palaiminimais moralė įkeliama į radikalų horizontą. Pamatinis žmogaus kilnumas paradoksaliai perteikiamas per nuskriaustus žmones, kuriuos Dievas ypač gina: beturčius, liūdinčius, romiuosius, alkstančius, persekiojamus; jie yra „Dievo vaikai“ (9 eil.), „Dangaus Karalystės“ paveldėtojai ir piliečiai (3. 10 eil.). Pats Jėzus radikaliausiu būdu yra „vargdienis“ (Mt 8, 19; plg. 2 Kor 8, 9; Fil 2, 6–8), „romus ir nuolankios širdies“ (Mt 11, 29) ir „persekiojamas dėl teisumo“.

b) Likusi pamokslo dalis (Mt 5, 13–7, 29)

Akivaizdu, jog palaiminimų negalima skaityti atsietai nuo ilgo pamokslo, kuris jais pradedamas. Pamoksle pateikiama pamatinė moralinė gyvenimo perspektyva ir šiuo atžvilgiu jis yra savotiškas Dekalogo atitikmuo, nepaisant skirtingos formos ir paskirties. Pirmojoje evangelijoje jis yra pirma, ilgiausia ir programinė Jėzaus kalba, išsyk panardinanti į šerdį to, ką reiškia būti ištikimu Dievo vaiku pasaulyje. Savotiškas fonas yra „viršijančio teisumo“ (gr. perriseuein pleion) mintis (Mt 5, 20; plg. 5, 6. 10; 6, 1. 33; 23, 23).

Jėzus ne tik apreiškia šį viršijantį teisumą, bet ir yra jo pavyzdys. Pagrindinis principas išreiškiamas 5, 17–20. Pirma ištara perteikiama visa evangelijos programa: „Nemanykite, jog aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Ne panaikinti jų atėjau, bet įvykdyti.“ Jėzaus asmeniu, darbais ir mokymu pilnutinai apreiškiama tai, ko Dievas siekė per Įstatymą ir Pranašus, bei skelbiamas Dievo Karalystės prisiartinimas. Tam tikru požiūriu ilgos kalbos viršūnė yra pasakymas: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (5, 48). Šitaip atkuriama ir konkrečiai į moralės plotmę įkeliama „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ sukurto žmogaus idėja. Bet kurio veikimo pavyzdys (teleios, „tobulas“ „atbaigtumo“ prasme) yra pats Dievas. Todėl ir raginama pirmiausia ieškoti „Dievo Karalystės ir jo teisumo“ (6, 33) ir stengtis vykdyti „mano dangiškojo Tėvo valią“ (7, 21). Tobulas šios moralinės tobulybės pavyzdys yra Kristus (plg. Mt 19, 16–22).

1.2.3. Gairės mūsų dienoms

102. Kokiu mastu įpareigojantis yra Jėzaus radikalumas, kurį jis įkūnijo savo gyvenimu bei mirtimi?

1) Palaiminimais tikrai negalima naudotis kaip dingstimi idealizuoti žmogaus vargą kokiu nors pavidalu ir juo labiau nevalia persekiojimų akivaizdoje skatini savotišką pasyvią rezignaciją, vieninteliu sprendimu laikančią anapusybės laukimą. Viena vertus, tiesa, kad Bažnyčia, sekdama Kristumi, kenčiantiems taria paguodos žodį ir juos drąsina: žodžio „palaimintas“ semitiškajame substrate glūdi „tiesaus ėjimo“ sąvoka (hebrajiška šaknis ‘šr), peršanti mintį, kad vargšai ir persekiojamieji yra pakeliui į Dievo Karalystę. Kita vertus, tas pats palaiminimų tekstas neatsietinas nuo moralinių reikalavimų, kuriuos reikėtų suvokti kaip praktikuotinas dorybes: taip tęsiama religine ir moraline prasme praturtinta „nuolankumo [neturto] siekimo“ mintis, suformuluota pranašo Sofonijo (Sof 2, 3).

2) Raginimas praktikuoti teisumą, viršijantį Rašto aiškintojų ir fariziejų (plg. Mt 5, 20), krikščioniui reiškia, kad kiekviena moralės norma dabar esti dinaminiame vaiko santykio su Dievu kontekste. Kalno pamoksle Jėzus primygtinai pabrėžia tą santykį: šešiolika kartų Dievą pavadina „Tėvu“ kitų atžvilgiu ir tik pabaigoje pirmąkart ištaria: „mano dangiškasis Tėvas“ (Mt 7, 21). Jis, pavyzdžiui, pripažįsta tris tradicines hebrajiškojo pamaldumo apraiškas – išmaldą, maldą ir pasninką (6, 1–18); kiekvienu atveju mokinio pastangos turėtų išplaukti iš vidinio ryšio su Dievu vengiant bet kokių apskaičiavimų, bet kokių pelno bei žmogiškosios garbės siekių. Toliau pamoksle dėmesys sutelkiamas į meilės ir pasitikėjimo ryšį tarp Dievo ir mokinio. Iš to kyla mokinio pareiga gyventi Evangelija. Kai to nėra, atsiranda kliūtis pamatinei gyvenimo, kokio norėjo Dievas ir kokio mokė Jėzus, tikrovei ir pragaištingų padarinių grėsmė. Tekstai apie teismą yra įspėjimai dėl žalingų blogo elgesio padarinių. Skaitytojas metaforomis raginamas rinktis plačius ar ankštus vartus, platų ar siaurą kelią, tikrus ar netikrus pranašus, gerą ar netikusį medį, išmintingus ar paikus statytojus (7, 13–27).

3) Kokiu būdu krikščionis gali sau taikyti savitą ir tariamai radikalų Kalno pamokslo moralinį mokymą pradedant nuo palaiminimų? Krikščionybės istorijoje šiuo atžvilgiu kelti du pagrindiniai klausimai. Pirmiausia, kam Kalno pamokslas adresuotas – visiems krikščionims ar tik daliai? Ir kaip reikalavimus aiškinti?

Mokiniai, siekiantys sekti Jėzumi, iš tiesų skatinami elgtis taip, kad jų elgesys jau dabar atspindėtų būsimą Karalystės tikrovę: užjausti, neatsakyti smurtu, vengti lytinio išnaudojimo, sukti susitaikymo ir meilės keliu net savo priešų atžvilgiu – tai nusistatymai ir veiksmai, atspindintys paties Dievo „teisumą“ ir būdingi naujam gyvenimui Dievo Karalystėje; tarp jų pagrindinę vietą užima ir kryptį visai Kalno pamokslo etikai teikia susitaikymas, atleidimas ir besąlygiška meilė (plg. 22, 34–40).

Tad pamokymai ir paties Jėzaus pavyzdys nelaikytini nepasiekiamais idealais, net jei jie atspindi tai, kas Dievo vaikams būdinga Karalystės pilnatvėje. Jėzaus duotos gairės yra tikri moraliniai imperatyvai: suteikia pamatinį horizontą, skatinantį mokinį ieškoti ir atrasti būdų, kaip suderinti savo elgesį su Evangelijos vertybėmis ir pamatiniu požiūriu, kad jis tinkamiau gyventų pasaulyje laukdamas ateisiančios Karalystės. Jėzaus moralinis pamokslas ir pavyzdys padeda moralinio gyvenimo teologinius bei kristologinius pagrindus ir ragina mokinį gyventi pagal Jėzaus apreikštas Dievo Karalystės vertybes.

1.3. Pabaiga apie pagrindinius kriterijus

103. Kai tam tikrą praktiką reikia įvertinti krikščioniškosios moralės požiūriu, pridera išsyk paklausti: ar ta praktika suderinama su bibliniu požiūriu į žmogų? Ar tai išplaukia iš Jėzaus pavyzdžio?

2. Konkretūs kriterijai

104. Žengus pirmuosius žingsnius, moralinių problemų aptarimui naudingos metodologijos metmenis turėtų papildyti konkretesnių kriterijų taikymas.

Šie kriterijai sisteminami remiantis tokiais pastebėjimais: 1) Sutaptis: daug įstatymų bei moralinių gairių Biblijoje rodo, kad ji atvira prigimtinei moralei. 2) Priešprieša: Biblija labai tvirtai kovoja su antivertybėmis. 3) Pažanga: Biblija liudija sąžinės tobulėjimą tam tikrais moraliniais klausimais; tai vyksta pirmiausia Senajame Testamente, paskui remiantis Jėzaus mokymu bei veikiant Velykų įvykiui. 4) Bendruomeninis matmuo: Biblija smarkiai pabrėžia visos moralės kolektyvinę reikšmę. 5) Galutinumas: grįsdama viltį anapusybe, Karalystės laukimu (Senasis Testamentas) ir Velykų slėpiniu (Naujasis Testamentas), Biblija žmogų nepamainomai motyvuoja siekti moralinio tobulumo. 6) Įžvelgimas: galop Biblija pateikia moralės principus bei pavyzdžius, kurių vertė nevienoda; iš to išplaukia kritinio požiūrio poreikis.

Abu mūsų jau pateikti pamatiniai tekstai savo ruožtu iliustruoja šešis metodologinius kriterijus, kuriuos toliau rutuliosime. 1) Sutaptis. Kai kurie priesakai turi atitikmenų kitose ano meto kultūrose. Pavyzdžiui, „aukso taisyklė“ (Mt 7, 12) aptinkama daugelyje kultūrų ir pozityviu, ir negatyviu pavidalu. 2) Priešprieša. Kai kurios pagoniškos praktikos yra smerkiamos, kaip antai drožiniai (Iš 20, 4) ar daugiažodė malda (Mt 6, 7). 3. Pažanga. Visame Jėzaus pamoksle aiškinamas didesnis teisumas, įgyvendinantis Toros ketinimą bei dvasią (plg. 5, 17) giliu vidujiškumu, minties ir veiksmo darna bei reiklesniu moraliniu elgesiu. 4) Bendruomeninis matmuo. Jėzus tikrai patobulina iš esmės kolektyvinę Dekalogo moralę, tačiau ir priesakai, susiję su asmeniu, nedviprasmiškai krypsta bendruomenės statydinimo linkme; net kančia, prisiimama „dėl“ jo, prisideda prie bendruomeninės sanglaudos (Mt 5, 11–12). 5) Galutinumas. Prie Dekalogo žemiškosios eschatologijos (ilgo gyvenimo pažadas Iš 20, 12) Jėzus kaip visos žmogiškosios veiklos pamatinį motyvą priduria anapusybės viltį (Mt 5, 3–10; 6, 19–21). 6) Įžvelgimas. Skirtingas šabo pagrindimas, vienu atveju kultinis (Iš 20, 2–11), kitu – socialinis-istorinis (Įst 5, 12–15), atveria kelią turtingesniam ir įmantresniam moraliniam sekmadieninio poilsio ir laiko apmąstymui. Kita vertus, Toroje leistų skyrybų panaikinimas (Mt 5, 31–32) gerai parodo poreikį skirti amžinus įstatymus nuo susijusių su tam tikra kultūra, epocha, vieta.

Kiekvieną kriterijų galime susieti su kokiu nors raktiniu žodžiu. 1) Sutaptis: išmintis kaip žmogiškoji dorybė, potencialiai aptinkama visose kultūrose. 2) Priešprieša: tikėjimas. 3) Pažanga: teisingumas, ne tiek klasikinės teo­logijos, kiek turtinga ir dinamine bibline prasme (hebr. sedaqâ, gr. dikaiosynê), reiškiančia Dievo valios paiešką ir tobulėjimo kelią (teleiôsis). 4) Bendruomeninis matmuo: broliška meilė (agapê). 5) Galutinumas: viltis. 6) Įžvelgimas: protingumas, apimantis poreikį tikrinti moralinį sprendimą – ir objektyviai, remiantis Bažnyčios egzegeze bei tradicija, ir subjektyviai, remiantis Šventosios Dvasios vadovaujama sąžine (syneidêsis).

2.1. Pirmas konkretus kriterijus: sutaptis

105. Biblija liudija, kad jos moralė daug kur sutampa su aplinkinių tautų įstatymais bei moralinėmis gairėmis. Biblinės tradicijos keltus pamatinius moralinius klausimus taip pat gvildeno filosofai ir etikai, stokoję prieigos prie dieviškojo apreiškimo ir ten pateiktų sprendimų. Dažnai sutampa ir atsakymai, į tokius klausimus pateikiami biblinės tradicijos plotmėje ir už jos ribų. Čia galima kalbėti apie prigimtinę išmintį, potencialiai visuotinę vertybę. Šitai šiandienę Bažnyčią gali padrąsinti įsitraukti į dialogą su šiuolaikine kultūra ir kitų religijų bei filosofinių mokymų moralinėmis sistemomis bendrai ieškant elgesio normų dabartinių problemų atžvilgiu.

2.1.1. Bibliniai duomenys

106. Ir Senajame, ir Naujajame Testamente esama tekstų, kurie liudija moralinių aspektų sutapimą. Šie aspektai yra štai tokie: nuodėmės ir blogio kilmė, tam tikros žmogaus elgesio normos, išmintimi grįsti svarstymai, moraliniai paraginimai ir dorybių sąrašai.

a) Nuodėmės ir blogio kilmė

Pagrindinis biblinis požiūris į žmogaus kilnumą ir žmogaus polinkį nusidėti pateikiamas pirmuose Pradžios knygos skyriuose. Daug čia esamų moralinių prielaidų aptinkama ir senovės Rytų aplinkoje, ypač Mesopotamijos epinėje poemoje Enuma Eliš. Šios poemos poveikį rodo daug senovės liudijimų. Bendrai tikėta, kad visata sukurta asmeninės dievybės, kad žmogui toje visatoje tenka ypatinga vieta ir kad jis turi ypatingą santykį su dievybe. Abiejose raštijose žmogaus būvį ženklina žmogaus negebėjimas elgtis pagal pripažintus idealus ir dėl to mirtis.

Žmogaus trūkumai gerai suvokiami ir klasikinės graikų dramos mituose, kur tragedija palieka nedaug vietos vilčiai ir atleidimui. Didžiosiose klasikinėse tragedijose vaizduojami neišvengiami ir ilgalaikiai tokių trūkumų ir nenumaldomo dieviškojo keršto padariniai. Tokius pat įsitikinimus liudija graikų kapų įrašai, kuriuose vyrauja stiprus gyvenimo bergždumo ir absurdiškumo jausmas. Iš to kyla pesimistinis žmogaus būvio vertinimas.

Biblijos pradžios svarstymuose apie žmogaus prigimtį ir būvį žmogaus egzistencijai priskiriama kitokia reikšmė. Bibliniam požiūriui į klystančią žmogaus prigimtį būdinga viltis, nes biblinio apreiškimo Dievas yra Dievas, kuris myli, atleidžia bei rūpinasi sukurtuoju pasauliu, o kiekvienas žmogus yra jo paveikslas ir atstovas. Nemėginant dangstyti ar pateisinti žmogaus polinkio į nuodėmę, tuose skyriuose moralei suteikiama pozityvi prasmė išreiškiant tikrumą dėl Dievo įsikišimo ir atleidimo.

Net jei biblinė pasaulio samprata reiškiama Mesopotamijai daug skolinga kalba, Mesopotamijos mitai stokoja dviejų biblinių elementų. Tai – Dievo rūpinimasis žmonija ir žmogaus atsakomybė už tolesnį kūrimą, atsakomybė, išreiškiama pagal Dievo paveikslą sukurtam Adomui patikėta užduotimi. Mesopotamijos pasaulėvaizdyje žmonėms tenka užduotis tarnauti dievams aprūpinant juos aukomis.

b) Įstatymai

107. Senojo Testamento įstatymai (pvz., Iš 20–23; Įst 12–26) irgi priklauso didžiajai senovės Rytų įstatymų tradicijai (pvz., Hamurabio kodeksas). Ypač įspūdinga individams skirtų teisinių priesakų atitiktis. Įsitikinimas, kad įstatymas ir teisingumas, ir pirmiausia silpnųjų apsauga, būtini bet kuriam bendruomeniniam gyvenimui, lemia didžiulę pagarbą įstatymui senovės Artimųjų Rytų kultūroje.

Senajame Testamente kreipiamasi ne į teisėjus ar karalius, privalančius palaikyti ir praktikuoti tą teisingumą. Jo adresatai yra visi Dievo tautos nariai, turintys pripažinti, kad solidarumo galia praktikuojamas bendrasis gėris yra bendruomeninio gyvenimo šerdis. Biblijoje nėra nieko, kas atitiktų „Žmogaus teisių deklaraciją“, nes tai, kas toje deklaracijoje išdėstyta, Biblijos pateikiama ne kaip gavėjo teisės, bet kaip veikėjo pareigos. Pirmenybė teikiama ne tiek asmens teisei į tinkamą elgesį su juo, kiek kiekvieno individo pareigai elgtis su kitais taip, kad būtų gerbiami Dievo žmogui duotas kilnumas ir begalinė vertė, kiekvienam žmogui tenkanti Dievo akyse. Biblijos įstatymai dažnai yra ne grynai teisinės taisyklės, bet įspėjimai ir pamokymai, daug reiklesni už bet kurį atskirą įstatymą (pvz., Iš 23, 4–5; Įst 21, 15–17). Senojo Testamento įstatymai yra pusiaukelėje tarp teisingumo ir moralės bei palaiko siekį ugdyti žmogaus, palaikančio santykį su Dievu, sąžinę, sudarančią bendruomeninio gyvenimo pagrindą. Ypač pabrėžtinai reiškiamas įsitikinimas, kad asmens kilnumo ir nepriklausomybės Dievo akivaizdoje neturi riboti joks žmogaus vergavimas (Iš 22, 20–22; 23, 11–12). Lygiai taip pat svarbus ir galbūt net dar svarbesnis nei senovės Artimųjų Rytų teisynuose yra rūpinimasis vargšais ir silpnaisiais. Ir Įstatyme, ir Pranašuose primygtinai pabrėžiama būtinybė apsaugoti jų interesus; su pažeidžiamu tautos nariu ne tik privalu elgtis teisingai, – jis irgi turi patirti tą patį dosnumą, kokį Dievas Izraeliui parodė Egipte.

c) Išmintis

108. Helenistiniu laikotarpiu biblinis moralinis mokymas yra atviras mokytis iš aplinkinio pasaulio, ypač iš mokymo patarlėmis ir išminties sąjūdžio, išsiplėtojusio kaip tik Egipte. Kai kurie Biblijos patarlių rinkiniai liudija artimą ryšį su Amenemopeto ir Ptahotepo išmintimi, ypač pagarbos silpniesiems ir pažeidžiamiesiems bei jų apsaugos srityje (plg. Pat 22, 17–24). Net jei tai ir atrodo žmogaus proto išvados, Izraelis vis dėlto aiškiai suvokė, kad kiekvienos išminties ištaka yra Dievas (Job 28; Sir 24). Ypač Siracidas Torą jungia su žmogaus išmintimi, nes išminčius „skelbs išmintį to, ką yra išmokęs, ir didžiuosis Viešpaties Sandoros įstatymu“ (Sir 39, 8). Kaip ir helenistinė epocha, Izraelis irgi neapsaugotas nuo nusivylimų bei abejonių įprastiniais tokių problemų kaip nedorėlio klestėjimas ir mirties prasmė sprendimais (Job; Koh 3, 18–22).

d) Paulius ir jo meto filosofai

109. Prigimtinio įstatymo vertingumas arba veikiau žmogaus sąžinės gebėjimas skirti, kas darytina ir kas ne, aiškiai pripažįstamas ir branginamas Rom 2, 14–15. Todėl nestebina, kad Pauliaus raštuose, nepaisant neigiamo pagoniškosios moralės įvertinimo (pvz., Ef 4, 17–32), į jo mokymą įtraukti kai kurie bendri to meto filosofų ir moralės mokytojų topoi (pasikartojantys principai). Žinomiausias iš tų topoi, paimtas iš Euripido „Medėjos“, pateikiamas Rom 7, 16–24. Jis turi atitikmenų Ovidijaus „Metamorfozėse“ (7, 20–21) bei (vėliau nei Paulius) Epikteto „Pokalbiuose“ (2, 17–19) ir susijęs su žmogaus vergavimu savo įpročiams bei aistroms ir tikrosios laisvės stygiumi.

Be to, kai kurie Pauliaus principai ir paraginimai primena to meto graikų pasaulio filosofinių mokyklų pozityvius ir negatyvius patarimus. Pažodinis panašumas liudija literatūrinius skolinius: tai aišku iš Gal 6, 1–10, tačiau galioja ir kai kuriems kitiems Pauliaus tekstams (pvz., 1 Kor 5, 1). Net jei ir negalima kalbėti apie tai, kad Paulius – plagiatorius, ar priskirti jį kokiai nors filosofinei mokyklai, daug jo nusistatymų ir paraginimų artimi stoikams. Kaip ir jo meto filosofai (konkrečiai, stoikai), Paulius moko, kad moralus elgesys neįmanomas be laisvės nuo aistrų. Kova su aistromis nėra Naujojo Testamento ar Pauliaus išradimas, bet buvo anuometinio moralinio mokymo topoi. Panašiai kalba Areopage Apd 17, 22–31 liudija, kad Paulius laisvai naudojasi stoikų ar bet kuriuo atveju graikų populiariosios filosofijos mintimis ir, siekdamas parodyti, kad Dievas artimas žmonėms, cituoja Kilikijos poetą Aratą. Tas pats pasakytina apie Pauliaus laiškus, kur pateikiami ištisi jo laikais pripažintų bei aukštintų dorybių sąrašai, atitinkantys ano meto moralistų sąrašus ir apimantys paprastumą, saikingumą, teisingumą, kantrumą, ištvermingumą, pagarbą, sąžiningumą.

Paulius originalus pasakydamas, kad tik Dvasia gali ateiti į pagalbą mūsų silpnumui (Rom 8, 3–4. 26). Net ir pripažindamas, kad egzistuoja tvirti moraliniai dalykai, būtini norint įžengti į Dievo Karalystę (plg. Rom 1, 18–32; 1 Kor 5, 11; 6, 9–10; Gal 5, 19–21), Paulius mano, jog tiems, kurie mėgaujasi Dvasios vaisiais, iš pagrindų priešingais kūno darbams, išorinis kodeksas nereikalingas (Gal 5, 16–18). Krikščionis, kurio gyvenimas su Kristumi paslėptas Dieve (plg. Kol 3, 3; Fil 2, 5), vedamas Dvasios: „Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią“ (Gal 5, 25; Rom 8, 14). Taip pat ir Pauliaus vadovavimas suvokiamas kaip kylantis iš Dvasios: „Manau, kad ir aš turiu Dievo Dvasią“ (1 Kor 7, 40; plg. 7, 25).

2.1.2. Gairės mūsų dienoms

110. Šiandienei situacijai būdinga vis didesnė gamtos mokslų pažanga ir nepaprastai padidėjusios žmogaus veikimo galios bei galimybės. Humanitariniai mokslai nepaliaujamai didina individo ir žmonių visuomenės pažinimą. Komunikavimo priemonės skatina globalizaciją, vis labiau susieja visas pasaulio dalis bei daro jas priklausomas viena nuo kitos. Tokią padėtį ženklina didžiulės problemos, tačiau sykiu ir didžiulės žmonių sugyvenimo bei išgyvenimo galimybės. Šiuolaikinėje visuomenėje yra daug sumanymų, jautrumo, troškimų, pasiūlymų, sąjūdžių, grupių, kurios imasi problemų sprendimo ar ieško, kaip deramai pasinaudoti šiandienėmis galimybėmis. Krikščionys gyvena tokioje situacijoje išvien su visais kitais amžininkais ir drauge su kitais yra atsakingi už teisingų sprendimų suradimą. Bažnyčia nepaliaujamai puoselėja dialogą su sudėtinga šiandiene kultūra ir prisideda prie teisingų normų bendrai situacijai valdyti paieškos. Paminėsime kelias tipiškas sritis.

1) Išaugęs jautrumas žmogaus teisėms pirmiausia lėmė vergijos panaikinimą, paskui leido aiškiau suvokti visų rasių lygybę ir poreikį įveikti visas diskriminacijos formas.

2) Rūpinimasis ginklų bei masinio naikinimo priemonių plėtojimu bei plitimu verčia performuluoti konfliktų bei karo etiką ir reikalauja intensyviau siekti taikos.

3) Jautrumas lygiam lyčių kilnumui dėl daugeliui kultūrų, įskaitant šiuolaikines, būdingų sampratų reikalauja griežtai patikrinti sąlygas, nuo kurių priklauso jų vaidmenys.

4) Žmogaus techninė galia, grįsta gamtos mokslų atradimais, įgalino anksčiau neįsivaizduojamu mastu naudotis gamtos ištekliais bei juos išnaudoti. Didžiuliai ekonominiai, moksliniai, techniniai, politiniai, karinės galios skirtumai tarp tautų lėmė masinę nelygybę dalijimosi gamtos ištekliais srityje. Vis geriau suvokiamos iš to kylančios ekologijos ir teisingumo problemos. Jaučiamas poreikis labiau saugoti gamtą, kuri yra visos žmonijos bendras paveldas, ir visoms tautoms teisingai dalytis tuo paveldu.

Biblijoje nepateikiama tiesioginių ir gatavų atsakymų į šias ir kitas problemas. Tačiau jos žinia apie Dievą, visko ir visų Kūrėją, apie žmogaus atsakomybę už kūriniją, apie kiekvieno žmogaus kilnumą, ypatingą rūpinimąsi vargšais ir t. t. rengia krikščionį veikliai ir vaisingai įsitraukti į bendrą problemų tinkamų sprendimų paiešką.

2.2. Antras konkretus kriterijus: priešprieša

111. Biblija aiškiai atmeta tam tikras visuomenių, grupių ar individų praktikuojamas normas ar papročius. Tokį atmetimą Senajame Testamente lemia tikėjimas į VIEŠPATĮ, ištikimybė sandorai, kuria VIEŠPATS nekartojamai susijungė su Izraelio tauta, o Naujajame Testamente – tikėjimas į Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, per kurio įsikūnijimą Dievas galutinai susivienijo su visa žmonija.

2.2.1. Bibliniai duomenys

112. Dekalogas, kurio įsakymais pasakoma tik tai, kas nedarytina, prieštarauja tam tikriems veiksmams. Pristatęs save, Dievas labai pabrėžtinai taria: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane. Nedirbsi sau drožinio nei jokio paveikslo... Jiems nesilenksi ir jų negarbinsi, nes aš VIEŠPATS, tavo Dievas, esu pavydus Dievas...“ (Iš 20, 3–5).

Nuodėmei įvardyti Biblijoje vartojama daug terminų. Pranašų mokyme nuodėmė yra labai konkreti tikrovė, kaip antai smurtas, vagystė, neteisingumas, išnaudojimas, apgaulė, melagingas kaltinimas ir t. t. (plg. Am 2, 6–8; Oz 4, 2; Mch 2, 1–2; Jer 6, 13; Ez 18, 6–8). Pauliaus laiškuose įvardijamos konkrečios nuodėmės: apgaulė, godulystė, pavydas, nesantaika, girtuoklystė, palaidumas ir t. t. (plg. Rom 1, 29–31; 1 Kor 5, 10; 2 Kor 12, 20; Gal 5, 19–21). Nuodėme iš esmės laikomas asmeninių santykių pažeidimas, supriešinantis žmogų su Dievu, tačiau sykiu ir kitų žmonių kilnumo bei teisių pažeidimas. Tačiau dėmesio centre vis dėlto yra kova su neištikimybe VIEŠPAČIUI, Izraelio Dievui, kova su klaidingomis Dievo sampratomis, pasireiškiančiomis stabmeldyste, tarnavimu kitiems dievams. Ta kova ryški Įstatyme, yra esminė pranašų veiklos dalis ir nepranyksta nė po tremties. Pagrindinė Jėzaus užduotis yra apreikšti tikrąjį Dievo veidą (Jn 1, 18). Kova su atsimetimu nuo Dievo ir su pirmenybės teikimu kitokioms svarbiausioms vertybėms taip pat aptinkama Pauliaus raštuose ir Apreiškime Jonui.

a) Pranašų kova su stabmeldyste

113. Kanaane Izraelio tauta susidūrė su kitokių dievų kultais. Kanaano religija buvo kosmologinė, sutelkta į santykį tarp visatos dieviškosios tvarkos ir žmogaus atsako. Kanaaniečiai garbino dievus, kurie buvo ne daugiau nei personifikuotos gamtinės jėgos, o tarnavimas jiems – susijęs su įmantria mitologija ir apeigomis, turėjusiomis garantuoti žemės, gyvūnų ir žmonių vaisingumą. Būtent šias vaisingumo apeigas pirmiausia smerkė Įstatymas ir pranašai. Kita vertus, Izraelio Dievas buvo ne visatos viduje, bet virš ir anapus visų gamtos jėgų. Henoteizmas tam tikrą laiką sugyveno su kitų dievų egzistencija. Vis dėlto tremties metu tapo akivaizdu, kad pagonių dievai yra niekas, ir VIEŠPATS imtas laikyti vieninteliu tikru Dievu (radikalusis monoteizmas).

Atrodo, kad valdant karaliui Ahabui stabmeldystė tautoje buvo labai paplitusi (1 Kar 16, 29–34). 1 Kar 17–19 Elijas vaizduojamas kaip Mozės tikėjimo atnaujintojas, Baalo kultui užkariavus šiaurinę karalystę. Dramatiškoje scenoje tarp Elijo ir Baalo pranašų ant Karmelio kalno (1 Kar 18, 20–40) Elijas peikia dviprasmišką tautos elgesį ir reikalauja išskirtinės ištikimybės VIEŠPAČIUI.

Ozėjas irgi konstatuoja, kad pagrindinė socialinių ir politinių neramumų priežastis yra didelis kanaaniečių religinės praktikos įsiskverbimas į izraelitų kultą. Izraelitai įsileido į savo kultą Baalo vaisingumo kulto elementus (Oz 4, 7–14; 10, 1–2; 13, 1–3). Kulto sugadinimas sutapo su intrigomis ir išdavystėmis karališkuose rūmuose bei gatvėse (Oz 7, 1–7; 8, 4–7) ir moralinių standartų nuosmukiu (Oz 4, 1–3). Stabmeldystę pranašas vadina prostitucija (Oz 1–2; 5, 4).

Kanoniniai pranašai išrutuliojo bendrą nuomonę šiuo atžvilgiu: pačių susikurtų dievybių, t. y. dievų, tarnaujančių vien jų garbintojų interesams, kultą lydi viešosios ir privačiosios moralės nuosmukis (Am 2, 4–8; Iz 1, 21–31; Jer 7, 1–15; Ez 22, 1–4). Bažnyčios socialinį mokymą galima laikyti tos linijos tąsa, nes ji visada laikėsi įsitikinimo, kad socialinės-ekonominės sistemos, reikalaujančios absoliučios valdžios ir žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą, vertę palenkiančios grupinei ideologijai, negali sukurti nieko, jos tik gali nuvesti į civilizacijos žlugimą.

Atrodo, kad tremtyje Izraelio nuostata stabmeldystės atžvilgiu pasikeitė. Tremtiniai, susidūrę su politeistiniu savo šeimininkų kultu, suprato, kad vienintelis VIEŠPATS yra visko Kūrėjas ir Valdovas (Iz 40, 12–18. 21–26).

b) Prieštara priverstiniam pagoniškam kultui

114. Makabėjų laikais, Antiochui IV vykdant agresyvesnę už jo pirmtakų pagoniškosios kultūros skleidimo politiką (167–164 m. pr. Kr.), tradicinė žydų religija susidūrė su helenizmu. Judaizmui ir jo tikėjimui į VIEŠPATĮ tai tapo išgyvenimo klausimu. Reaguota dvejopai – ginkluotu sukilimu (dvi Makabėjų knygos) ir pasyviu pasipriešinimu. Danielio knyga parašyta palaikant pastarąjį, siekiant padrąsinti ištvermingai pakelti persekiojimus.

Išminties knyga atitinka mąstyseną, helenistiniame pasaulyje vyravusią prieš pat krikščionybės erą. Ją parašė diasporos žydai, gindamiesi nuo helenistinės filosofijos bei religijos vilionių ir priešindamiesi naujiems kultams, gausiai dygusiems to meto Aleksandrijoje. Gamtos garbintojų kaltė yra ta, kad jie atsisako iš sukurtų kūrinių bei jų grožio pažinti Dievą Kūrėją. Ieškant Dievo, jiems nepavyksta žengti paskutinio žingsnio (13, 1–9). Stabmeldystės padariniai yra misteriniai kultai, jau patys reiškiantys bausmę (14, 22–15, 6). Tai rodo visišką stabų garbinimo kvailumą, iš pagrindų kontrastuojantį su patrauklumu įstabių darbų, kuriuos tikrasis Dievas padarė savajai tautai.

c) Pauliaus prieštara pagoniškajam kultui

115. Krikščionybė kilo iš judaizmo, nuodugniai apvalyto nuo stabmeldystės. Plisdama ji susidūrė su Romos imperijos pagonybe: imperijoje klestėjo labai įvairūs kultai, tarp jų ir imperatoriaus. Paulius su stabmeldyste susidūrė Efeze (Apd 19, 24–41) ir ją bei jos padarinius aptarė Rom 1, 18–32. Remdamasis helenistinio judaizmo kritika (Išm 13–15), jis iš pradžių tradiciškai polemizuoja su pagoniškuoju pasauliu, paskui įvesdina judaizmui atstovaujantį pokalbio partnerį (2, 1–3, 20), kad parodytų, jog nė vienas, nei žydas, nei pagonis, Dievo akivaizdoje nėra teisūs be tikėjimo į Jėzų Kristų (3, 21–26).

Dievo savęs apreiškimas per kūriniją turėtų skatinti žmogų prideramai atsiliepti garbinimu ir dėkojimu. Sąmoningas atsisakymas taip elgtis daro jo mintis tuščias, aptemdo širdį ir kreipia į įsivaizduojamą išmintį bei iškreiptą kultą, kai gaminami ir garbinami kūrinių atvaizdai. Stabmeldystė artimai susijusi su lytiniu ištvirkimu, žeminančiu kūną, kuris yra žmonių veikimo, vienybės ir bendradarbiavimo vienų su kitais įrankis. Toks elgesys, priešingai Kūrėjo planui, nutrina skirtumus tarp lyčių vaidmenų. Bausmė už tai yra nevaldomas troškimas ir toliau elgtis taip palaidai.

Pauliaus pateikiamas ydų sąrašas aprėpia plačius socialinius santykius ir parodo sugedimą individualiu (Rom 1, 24), tarpasmeniniu (1, 26–27) ir platesniu socialiniu (1, 29–31) lygmeniu, sugedimą, persmelkiantį bei apnuodijantį visą žmogaus gyvenimą. Tai, kad daugelis žmonių atkakliai laikosi nuodėmės ir pritaria jai, liudija, jog toks elgesys, neišvengiamai atskiriantis nuo Dievo, tapo „normaliu“ ir priimtinu.

d) Apreiškimo Jonui knygos prieštara demoniškai, antidieviškai sistemai

116. Apreiškimo Jonui knygoje pateikiamos dvi didelės pasaulyje veikiančios sistemos – Dievo Karalystė, kurios centras yra Jėzus bei jo sekėjai, ir šėtono antikaralystė, visoje Romos sistemoje paplitusi sistema. Vadinasi, krikščionys įsipareigojimu Jėzui gyvena žemiškoje sistemoje, kuri yra demoniška, persmelkia viską ir kovoja su Dievu. Jos konkreti apraiška yra Romos miestas ir visoje milžiniškoje imperijoje paplitęs imperatoriaus kultas. Imperatorius atstovauja dievams ir reikalauja būti garbinamas; siekdamas visoje imperijoje paskleisti demonišką propagandą, prieštaraujančią Dievui, naudojasi valstybės aparatu bei imperatoriaus kultu. Simboliškai tai išreiškiama „iš jūros išnyrančiu žvėrimi“ (plg. 13, 1), „nuo sausumos atslenkančiu žvėrimi“ (plg. 13, 11) ir „žemės karaliais“ (plg. 17, 2. 18; 18, 3. 9). Jų darbus koncentruotai simbolizuoja Babilono miestas (17, 1–7).

Apr 17–18 aprašomas Babilono (Romos), pasmerkto žlugimui, turtingumas bei prašmatnumas. Miestas simbolizuoja visą pagonišką pasaulį (17, 3–6), visiškai priešingą Karalystės vertybėms, todėl krikščionys už liudijimą sumokės savo gyvybėmis (17, 6). Miestas apibūdinamas kaip visiškai pasitenkinantis vien savimi (18, 7); tai nuo komercijos priklausanti vartotojiška visuomenė, plačiai paplitusios vergijos kaina besimėgaujanti visomis prabangos formomis (18, 11–13. 22–23). Ji agresyvi Jėzaus ir jam priklausančiųjų atžvilgiu (17, 14). Nepaisant jo garso, tas miestas pasmerktas Dievo ir netikėtai sugrius. Jo sugriovimas kaip liturginė drama (18, 9–24) perteikiamas karalių, pirklių ir laivų vairininkų raudomis, pabrėžiančiomis dramatišką žlugimą. Krikščionys kviečiami išeiti iš jo (18, 4), kad nedalyvautų jo nusikaltimuose ir nepatirtų bausmės, raginami atitolti nuo juos supančio sugedusio pasaulio; jiems reikia „išminties“, atskleidžiančios teigiamą perspektyvą (plg. 17, 7. 9). Jie džiaugiasi Dievo revanšu priešui ir žvelgia į suniokotą miestą (18, 20–23).

Ši paradigminė žinia gali būti taikoma visiems krikščionims panašiose situacijose. Jie raginami gintis nuo tokio klastingo viską persmelkusio spaudimo. Tam reikia gebėjimo skaityti laiko ženklus ir atpažinti „žvėries skaičių“ (13, 18), puoselėjant nepajudinamą viltį, kad visi demoniški režimai pasmerkti žlugti. Tik tada krikščionys pajėgs priimti tinkamus sprendimus ir elgtis brandžiai bei atsakingai.

2.2.2. Gairės mūsų dienoms

117. Šiandienės klaidingos elgsenos, reikalaujančios aiškaus bei ryžtingo nusistatymo jų atžvilgiu, reiškiasi ne stabmeldišku paveikslų bei statulų garbinimu, bet veikiau stabmeldyste, kai stabais paverčiami asmenys, socialinės klasės ar valstybės. Aukščiausiomis vertybėmis laikoma kuo didesnė individo laisvė ir visa apimanti valstybės galia. Tokios nuostatos įvardijamos kaip sekuliarizmas, kapitalizmas, materializmas, konsumizmas, individualizmas, totalitarizmas ir t. t. Bendra šiems „-izmams“ yra tai, kad žmogaus gyvenimas suvokiamas imanentiškai, apribojamas dabartiniu pasauliu ir, slopinant transcendenciją, nugręžiamas nuo Dievo, neigiant jį ar nekreipiant į jį dėmesio ir nepripažįstant jo kaip visko ištakos ir tikslo. Tokią Dievo užmarštį ir apleidimą būtina atskleisti bei suvokti.

a) Šiuolaikiniai trūkumai

Net jei Vakarų demokratinės visuomenės ir turi daug teigiamų elementų kultūros, ekonomikos ir politikos srityse, jos taip pat nestokojo rimtų trūkumų. Apeliuojant į vis didesnės laisvės teisę, pretenduojama į teisę daryti abortus, vykdyti eutanaziją, be apribojimų eksperimentuoti genetikos srityje, sudaryti homoseksualias sąjungas ir elgtis kaip nepriklausomiems savo būties kūrėjams. Paplitęs vartotojiškas godumas perdėm dažnai patenkinamas išnaudojant silpnesnius asmenis bei tautas. Karštligiškas pelno siekimas, palaikomas šiuolaikinių technologijų, skatina nežabotai piktnaudžiauti gamtos ištekliais ir, bent netiesiogiai, engti kitus. Vakarų pasauliui toliau mėgaujantis aukštu gyvenimo lygiu, tas klestėjimas palaikomas didžiumos pasaulio gyventojų skurdo sąskaita.

b) Totalitaristinės tendencijos

118. Bažnyčios ir valstybės santykio teologijos tradiciškai remdavosi išskirtinai Rom 13, 1–7 (plg. 1 Tim 2, 1–2; Tit 3, 1; 1 Pt 2, 13–17); apeliuodamos į šį tekstą klusnumo reikalaudavo net autokratinės vyriausybės. Paulius čia tik bendrai konstatuoja, jog teisėta valdžia remiasi įsitikinimu, kad Dievas visuomenėje trokšta tvarkos, o ne anarchijos ir chaoso. Krikščionys irgi priklauso nuo valstybės apsaugos bei įvairių paslaugų, dalijasi su ja daugeliu vertybių ir negali atsisakyti savo pilietinės atsakomybės bei dalyvavimo socialiniame gyvenime.

Tačiau po amžiaus, kuriame totalitariniai režimai nusiaubė žemynus ir nužudė milijonus žmonių, šią santykio su valstybe sampratą būtina papildyti atsižvelgiant į tai, kas Apreiškime Jonui pasakyta apie valstybės, pamainančios Dievą ir reikalaujančios sau visos galios, demonišką įtaką. Tokia valstybė orientuojasi į Evangelijai prieštaraujančias vertybes ir nuostatas. Ji engia savo piliečius ir reikalauja visiško klusnumo, o tuos, kurie atsisako paklusti, ištremia arba nužudo. Krikščionys pašaukti būti „išmintingi“, kad mokėtų skaityti laiko ženklus ir gebėtų kritikuoti bei demaskuoti valstybės, kuri tapo to, kas demoniška, verge, tikrą tikrovę ir prašmatnią gyvenseną kitų sąskaita. Jie pašaukti į politiką, ekonomiką, prekybą žvelgti Evangelijos šviesoje ir toje šviesoje analizuoti konkrečius visuomenės funkcionavimo projektus. Todėl krikščionims nevalia šalintis laikmečio, kuriame jie gyvena, privalu įgyti savo tapatybę, įgalinančią gyventi savo tikėjimu puoselėjant ištvermingą kantrybę ir pranašiškai liudijant. Jie taip pat kviečiami išrutulioti priešinimosi būdus, leidžiančius priešintis ir skelbti Evangeliją stojant prieš demonišką galią, kuri vykdoma per pilietines institucijas ir daro poveikį šiandieniam pasauliui (plg. Ef 6, 10–12).

c) Iliuzinis pasitenkinimas savimi

119. Ideologijų pagrindas yra žmogaus valia, trokštanti turėti neribotą galią. Tokia valia kyla iš atsisakymo pripažinti nuo Dievo priklausomą kūriniškąjį būvį ir maišto prieš Dievą. Ji labai ryžtingai deda iliuzines pastangas pakeisti žmogaus egzistenciją. Galiausiai reikalų turime ne su ekonominiais, politiniais ar moksliniais siekiais, bet su noru autonomiškai disponuoti savimi bei savo likimu ir sukurti žemiškąjį rojų, pradėsiantį galutinę visuotinės laimės epochą. Toks eschatologinis lūkestis gali paaiškinti labai paplitusią iliuziją, kad žmonės geba vien savo išgalėmis sukurti moralinę ir politinę tvarką sekuliaristinėje visuomenėje, kurioje Dievas yra sistemingai pašalintas arba bent uždraustas. Net jei tokia ideologija intelektualiai patraukli ir tebeturi politinės įtakos, vis labiau aiškėja, kad ateitis negali mums pažadėti neribotos technologinės, pramoninės, socialinės ir politinės pažangos.

2.3. Trečias konkretus kriterijus: pažanga

120. Biblija liudija, kad sąžinė tam tikrų moralinių klausimų atžvilgiu tobulėja. Tokią pažangą Izraelyje sąlygojo ilgas tremties ir kai kuriose tradicijose diasporos patirties apmąstymai; savo viršūnę ji pasiekė veikiama Jėzaus mokymo ir jo Velykų slėpinio. Jėzui grįžus pas Tėvą, mokinius, ieškančius, kaip jo mokymu gyventi naujomis aplinkybėmis, lydi Šventoji Dvasia (Jn 14, 25–26). Pažangos kriterijumi tikintieji kviečiami giliau apmąstant moralinius klausimus siekti, kad jų elgesys maksimaliai atitiktų Karalystės „viršesnį teisumą“, kurio metmenis pateikė Jėzus (Mt 5, 20).

2.3.1. Bibliniai duomenys

121. Kaip apreiškimui, lygiai taip ir biblinei moralei būdingas laipsniškumas ir istoriškumas: kaip Dievo pažinimui apskritai, lygiai taip ir Dievo valios pažinimui būdinga pažanga. Konkrečius to pavyzdžius Jėzus pateikia vadinamosiomis antitezėmis Kalno pamoksle: aptarsime antitezes, susijusias su konfliktu su artimu (Mt 5, 38–42) ir santuokine morale (Mt 5, 31–32). Dar vienas pavyzdys yra įvairios Dievo kulto formos, kurių pagrindinis tikslas yra išlaikyti išganingą bendrystę su Dievu (plg. Jn 4, 19–26).

a) Biblinės moralės plėtojimasis

Biblinis apreiškimas rutuliojasi istorijoje; tas pat galioja ir apreikštajai moralei Biblijoje. Dievas apreiškia save ir moko žmones vaikščioti jo keliais. Pasirenka Abraomą ir pasiunčia jį savo keliu; paskui pasirenka Mozę ir duoda jam užduotį sukurti tautą iš Abraomo palikuonių; pasirenka bei siunčia pranašus ir galop pasiunčia „savo Sūnų“ (Mt 21, 37; Mk 12, 6). Kiekvienas pasiųstasis tam tikru išganymo istorijos tarpsniu perteikia Dievo pašaukimą surinkdamas Dievui tautą ir mokydamas apie Dievą bei jo pašaukimą atitinkančią gyvenseną (plg. Ef 4, 1; Fil 1, 27; 1 Tes 2, 12).

Tokia moralė apreiškiama laipsniškai ir vykstant dialogui tarp Dievo ir jo tautos. Todėl Biblijos moralinio mokymo nevalia susiaurinti vien iki kelių principų rinkinio ar kazuistinių įstatymų kodekso. Biblinių tekstų negalima traktuoti kaip puslapių, kuriuose išdėstyta tam tikra moralinė sistema. Į juos reikia žvelgti dinamiškai, vis ryškesnėje apreiškimo šviesoje. Dievas įžengia į pasaulį ir vis labiau save apreiškia, kreipiasi į žmones bei skatina juos vis giliau pažinti jo valią bei įgalina vis artimiau juo sekti. Ši šviesa zenitą pasiekia su Kristaus atėjimu – Kristaus, kuris patvirtino Mozės ir pranašų mokymą (Mt 22, 34–40) bei mokė savo tautą ir visą žmoniją su jam būdinga galia (Mt 28, 19–20).

Kristaus atneštos apreiškimo pilnatvės šviesoje krikščionys gali suprasti ankstesnio apreiškimo vaisingumą. Tai, kas buvo anksčiau paslėpta, mums išaiškėja galutiniame apreiškimo tarpsnyje, kai prisikėlusio Kristaus šviesa apšviečia Dievo ankstesnio apreiškimo ketinimus. Šitaip Naujojo Testamento pilnatviškame kontekste galutinai iššifruojame Senojo Testamento moralinę žinią. Šiame procese vadovauja ir padeda Šventoji Dvasia, vedanti Jėzaus mokinius į visą tiesą (Jn 16, 13).

Prasidedantis nuo Abraomo, turėjusio palikti savo tėvynę (Pr 12, 1), bei tautos, privalėjusios palikti Egiptą ir kirsti dykumą, ir vedantis per ilgą Izraelio tautos ir žmonijos istoriją, laipsniškas Dievo ir jo valios apreiškimas žmonėms virsta „kelione“. „Eiti keliu“ reikšmė pranoksta vien fizinį judėjimą ir simbolizuoja atsivertimo gyvenimą, kai nuolankiai atsiliepiama į Dievo pašaukimą, suvokiama Dievo valia ir sekant Dievu laipsniškai taisoma veiksena, kad atitiktų ištikimybe, teisingumu, gailestingumu, meile grįstą elgseną (plg. Pr 18, 19; Įst 6, 1–2; Joz 22, 5; Jer 7, 21–23). Naujajame Testamente tas simbolis išreiškiamas Jėzaus kvietimu visiems eiti ir sekti paskui jį (plg. Mk 1, 17; 8, 34). Apie save Jėzus sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6). Visi kviečiami atsiversti ir tapti Dievo sekėjais (plg. Mt 5, 48; Ef 5, 1) sekant Jėzumi (1 Tes 1, 6; 1 Pt 2, 21) ir jo apaštalais (1 Kor 4, 16; 11, 1; Fil 3, 17; 2 Tes 3, 7–9).

b) Konfliktas su artimu

122. Mt 5, 38–42 Jėzus sako: „Jūs esate girdėję, jog buvo pasakyta: Akis už akį ir dantis už dantį. O aš jums sakau: nesipriešink piktam [žmogui], bet jei kas tave užgautų per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą...“ Čia ryški slinktis nuo perdėto keršto prie lygaus atsako ir galop atmokos grandinės įveikos. Pr 4, 23–24 Lamechas, vienas iš Kaino palikuonių, savo giesmėje propaguoja nežabotą kerštą: „Užmušiau žmogų už žaizdą, bernioką už įdrėskimą. Jei už Kainą atkeršijama septyngubai, tai už Lamechą septyniasdešimt kartų septyngubai.“ Sandoros kodekse, priešingai, įtvirtinamas Taliono principas: „Tačiau jei sužalotų, tuomet atiduosi gyvybę už gyvybę, akį už akį, dantį už dantį, ranką už ranką, koją už koją, nudeginimą už nudeginimą, žaizdą už žaizdą, mėlynę už mėlynę“ (Iš 21, 23–25). Toks įstatymas, kuriuo norima užkirsti kelią neproporcingam asmeniniam atpildui, aptinkamas ir kitų senovės Rytų tautų kodeksuose. Jau daugelyje psalmių Izraelis nuskriaustųjų balsu skelbia, kad atpildas yra vien Dievo dalykas: „Atpildo Dieve, VIEŠPATIE, atpildo Dieve, pasirodyk!“ (94, 1). Be to, išmintingieji moka Talio­no principą paversti jo priešingybe: „Jei tavo priešas yra alkanas, pavalgydink jį duona; jei jis ištroškęs, pagirdyk jį vandeniu, nes taip krausi jam žarijų ant galvos, ir Viešpats tau atlygins“ (Pat 25, 21–22).

Jėzus, trokšdamas visiškai panaikinti atpildo ciklą, savo ruožtu galvoje nedviprasmiškai turi Pr 4, 23–24: „Tuomet priėjo Petras ir paklausė: Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų? Jėzus jam atsakė: Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių“ (Mt 18, 21–22). Priklausomybės Tėvui kriterijumi jis padaro atleidimą ir meilę priešams: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai“ (Mt 5, 44–45; plg. 18, 21). Tęsdamas tokią mintį, Paulius įspėja: „Žiūrėkite, kad kas neatsimokėtų kam nors blogu už bloga, bet visuomet skatinkite daryti gera vieni kitiems ir visiems“ (1 Tes 5, 15) ir: „Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu“ (Rom 12, 21).

Vengtina nesusipratimų. Šiandien Taliono įstatymas neretai suprantamas kaip smurtinio atpildo bei keršto apraiška, tačiau iš pradžių jis ribojo smurtą ir atsakomąjį smurtą, liudijo tendenciją įveikti instinktyvų ir nekontroliuojamą atpildo ir keršto troškimą. Tokia tendencija artina jį prie Dievo, kuris laikomas „gailestingu ir maloningu“ (Iš 34, 6) bei atleidžiančiu tautos kaltę, nuostatos. Į penkias Toros knygas žvelgdami kaip į visumą, jos centre, Kun 16, atrasime Susitaikinimo dienos apeigas, kurių pagrindinis turinys yra: „Dievas atleidžia.“ Toks Dievo apibūdinimas tame kontekste atitinka garsųjį paraginimą: „Mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kun 19, 18), aukso taisyklės formuluotę Senajame Testamente (plg. Mt 7, 12). Naujajame Testamente nuosekliai toliau plėtojama tai, kas jau yra Senajame Testamente.

c) Santuokinė moralė

123. Mt 5, 31–32 Jėzus sako: „Taip pat buvo pasakyta: Kas atleidžia žmoną, tegul išduoda jai skyrybų raštą. O aš jums sakau: kiekvienas, kuris atleidžia žmoną, – jei ne ištvirkavimo atveju, – skatina ją svetimauti; ir jeigu kas atleistąją veda – svetimauja.“ Šio Jėzaus potvarkio komentarą surandame viename iš jo ginčų su fariziejais. Remdamasis Kūrėjo elgesiu (Pr 1, 27) ir iš to išplaukiančiu žmogaus elgesiu (Pr 2, 24), Jėzus atmeta skyrybas tardamas: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6). Atsakydamas į jų prieštarą, skyrybų taisyklę (Įst 24, 1–4) paaiškina kaip Mozės nuolaidą, nepanaikinančią Dievo Kūrėjo pirminio nuostato: „Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo“ (Mt 19, 8).

Senajame Testamente aptinkame poligamiją (Lamecho Pr 4, 19; Jokūbo Pr 29, 21–30; Elkano 1 Sam 1, 2; Dovydo 1 Sam 25, 43; Saliamono 1 Kar 11, 3); ji yra senovės Artimųjų Rytų antropologinių ir socialinių sąlygų apraiška. Lygiai kaip ir skyrybų taisyklių, kaip jau matėme. Vis dėlto Senajame Testamente pastebima ir raida monogaminės santuokos idealo link. Tiktai remdamiesi šiuo aukštu abipusiškos ir išskirtinės meilės bei ištikimybės idealu (plg. Mal 2, 14–16), pranašai galėjo suvokti VIEŠPATIES sandorą su Izraeliu kaip amžiną ir nenutraukiamą vyro ir žmonos ryšį (Oz 1–2; Iz 54; Jer 3; Ez 16; plg. Gg 8, 6). Jėzus iš tokio iškilaus požiūrio padaro galutinę išvadą ir atmeta skyrybas (taip pat plg. Mk 10, 11–12; Lk 16, 18). Šiuo Jėzaus potvarkiu nedviprasmiškai remiasi Paulius: „Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro <...> ir vyras tegul nepalieka žmonos“ (1 Kor 7, 10–11). Tad nuo poligamijos pereinama prie monogamijos, kai vyras gali atleisti žmoną, o vėliau prie skyrybų nepripažįstančios monogamijos, kai abu sutuoktiniai turi vienodą teisinį statusą: nei vyras negali atleisti žmonos, nei žmona – vyro. Abu pašaukti įsipareigoti tvariam ir meilės kupinam bendram gyvenimui bei įgyvendinti Kūrėjo trokštąją vienybę ir bendrystę.

d) Dieviškasis kultas

124. Išsyk po antitezių Jėzus aptaria išmaldą, maldą ir pasninką – svarbias dieviškojo kulto išraiškas (Mt 6, 1–18). Jų, kaip tokių, nekritikuoja, bet peikia netikusį praktikavimo būdą, kai norima atkreipti į save žmonių dėmesį ir sulaukti pagyrimo, ir ragina tai praktikuoti išskirtinai susitelkus į vienybę su Dievu Tėvu.

Tinkamas įvairių kulto formų vykdymas yra svarbi Senojo Testamento tema. Įvairių dieviškojo kulto rūšių (pasninko ir šabo, aukų, švarumo ir nešvarumo įstatymų) aiškinimas Senajame Testamente liudija didėjantį susirūpinimą, kaip laiduoti pagrindinį kulto tikslą – bendrystę su Dievu. Tikslus atitinkamų įstatymų laikymasis buvo ne savitikslis, bet priemonė vengti visko, kas galėtų lemti galios, kylančios iš šventojo Dievo, praradimą. Visos dieviškojo kulto formos buvo atbaigtos Kristaus auka.

1) Aukos Senajame Testamente

Psalmių knygoje ne tik Izraelis raginamas garbinti savo Dievą, bet ir apmąstoma tikroji kulto prigimtis bei kritikuojamos tuometinės aukos (Ps 40, 7–9; 50, 7–15; 51, 18–19; 69, 31–32). Šiuo atžvilgiu psalmėmis tęsiama pranašų kritika, adresuota aukojimo sistemai (Iz 1, 10–17; 43, 23–24; Jer 6, 19–20; 7, 21–23; 14, 11–12; Oz 6, 6; 8, 13; Am 5, 21–27; Mal 1, 10; 2, 13). Dėl įvairių kontekstų, kuriuose aptariama ši tema, tekstai yra gana skirtingi, bet vienijami aukų prigimties bei tikslo supratimo. Dievui aukų nereikia, tačiau reikia tautai kaip Dievo šlovinimo bei ištikimybės sandorai išraiškos. Izraelis turi visados atminti tai, ką Dievas nustatė sudarydamas sandorą, – ne kad jie aukotų aukas, bet kad laikytųsi Dievo teisingo pažinimo (Oz 6, 6), įstatymo (Ps 40, 7–9) ir Dievo įsakymų (Jer 6, 19–20; 7, 21–23). Pranašų kritika kulto ir aukų atžvilgiu susijusi ne su jų buvimu, bet su jų supratimu. Kritika norima apvalyti Izraelio nepakartojamo ryšio su VIEŠPAČIU supratimą ir duoti pradžią naujai autentiško kulto ten, kur VIEŠPATS apgyvendina savo vardą, erai.

2) Kristaus auka

Pagrindinis Laiško žydams bruožas yra dviejų išganymo istorijos etapų – Mozės sandoros eros ir išganymo per Kristų eros – perskyra.

Vidurinėje laiško dalyje (8, 1–9, 28) pabrėžiama Kristaus aukos ir naujos sandoros viršenybė. 8, 3–9, 10 autorius kritikuoja senovės sandoros kultą, o 9, 11–28 kalba apie naująją sandorą steigiančią asmeninę Kristaus auką.

Su Kristumi įveikiama senojo kulto sistema ir susidaro visiškai nauja situacija. Senasis kultas dažnai buvo formalus, išorinis, tradicinis – ir tai buvo neišvengiama, nes žmonės nebūtų gebėję teikti tobulo kulto. Kristus duoda pradžią tikram, asmeniniam, egzistenciniam kultui, sutvirtinančiam autentišką bendrystę su Dievu ir mus supančiais žmonėmis (Žyd 9, 13–14). Kristaus kraujas daug galingesnis, nes tai – kraujas to, kuris 1) pats save aukoja Dievui, 2) yra be nuodėmės, 3) atiduoda save per amžinąją Dvasią. Skirtumas lyginant su senosiomis aukomis akivaizdus.

1) Vyriausieji kunigai aukoja gyvūnus, priverstinai atvaromus, kad jie būtų paaukoti. Kristus savanoriškai pasisiūlo mirti. Senojoje tvarkoje vertę aukai teikdavo kraujas, Kristaus aukoje vertę kraujui teikia auka. Kristaus kraujas yra veiksmingas, nes susijęs su tobula visos jo žmogiškosios būties auka, aukojama ne apeiginiu, bet asmeniniu būdu; 5, 8 ji apibūdinama kaip skausmingas klusnumas, o 10, 9–10 – kaip asmeninis Dievo valios išpildymas.

2) Vyriausieji kunigai negalėjo aukoti savęs pačių, nes buvo nuodėmingi žmonės, ir jiems reikėjo tarpininko, kurio, laikydamiesi Mozės įstatymo, ieškodavo gyvūnų kraujo aukoje (Žyd 5, 3; 7, 27–28). Kristus, priešingai, būdamas be nuodėmės, absoliučiai nesuteptas sąlyčio su blogiu, galėjo paaukoti save patį ir veiksmingai pralieti savo kraują, kuris veiksmingas kaip tik dėl jo asmens absoliutaus sveikumo.

3) Vyriausieji kunigai buvo kunigai kūniško įstatymo teise (plg. 7, 16; 9, 10). Kristus save paaukojo įkvėptas „amžinosios Dvasios“ (plg. 9, 14). Norint tobulai save paaukoti, neužtenka žmogiškojo dosnumo paskatos. Būtinas dosnumas, kylantis iš paties Dievo, būtina meilės jėga, suteikiama Šventosios Dvasios. Šis trečias aspektas yra svarbiausias iš visų: Kristaus kraujas vertingas tapo per savo ryšį su Šventąja Dvasia.

Todėl Kristaus auka yra tobula, jos veiksmingumas – tobulas. Autorius taip šitai aprašo: „kraujas Kristaus <...> nuvalys mūsų sąžinę nuo mirties darbų, kad galėtume tarnauti gyvajam Dievui“ (9, 14).

3) Naujasis kultas

Sąžinės nuvalymas per Kristaus auką reiškiasi nauja gyvensena, kuri yra vienintelis teisingas kultas, vienintelis tarnavimas „gyvajam Dievui“ (9, 14). Tiktai Kristuje gebame praktikuoti dieviškąjį kultą, tikrai vertą to vardo. Tai – kultas tikrąja to žodžio prasme, dvasinis kultas. Kristaus auka krikščionys yra nuvalyti ir gebantys daryti Dievui patinkančius darbus. Juos galima vadinti „karališkąja kunigyste“ (1 Pt 2, 9), „šventa kunigyste“, atnašaujančia „dvasines aukas, priimtinas Dievui“ (1 Pt 2, 5; plg. Iš 19, 6). Krikščioniškasis gyvenimas turi būti dvasinis kultas, gyva, šventa, Dievui patinkanti auka (Rom 12, 1; 15, 16). Užsimindamas apie savo kankinystę, Paulius lygina save su krauju, išliejamu ant Bažnyčios tikėjimo aukos ir atnašos (Fil 2, 17). Tačiau auka turi būti ne tik mirtis, bet ir krikščionio žemiškasis bei fizinis gyvenimas. Tradicinė materiali auka, kuri skiriasi nuo aukojančio asmens, krikščionybėje pakeičiama asmenine auka, sutampančia su pačia egzistencija to, kuris aukoja.

2.3.2. Gairės mūsų dienoms

125. Biblinis vis geresnio moralinių užduočių suvokimo reiškinys išlieka labai svarbus. Regint didžiules šiandienės žmonijos problemas, gali susidaryti įspūdis, jog vyksta priešingas procesas: nepaliaujamai gausėja naikinimo priemonių, keliančių grėsmę pačiai žmonijos egzistencijai ir jos gyvenimo ištekliams. Tokioje situacijoje pravartu patikliau įsiklausyti į Jėzaus žodžius ir krikščionims labiau stengtis gyventi pagal jo pavyzdį ir pamokymus.

Mūsų svarstymų apie pažangą vaisiai yra naudingi. Apsiribosime trimis temomis. Karalystės „viršesnis teisumas“ aikštėn iškelia tris principus, sąlygojančius tikinčiųjų tarnavimą visose srityse, – neribotą nusiteikimą atleisti, besąlygišką ištikimybę pasirinktam partneriui laimėje bei nelaimėje ir dvasinį, suvidujintą Dievo kultą, verčiantį konkrečiai įsipareigoti keisti pasaulį. Šios elgesio normos yra pamatinės bet kuriai krikščioniškojo gyvenimo formai ar sričiai ir kiekvieną žmogaus veiklą daro dėkingu atsaku į Dievo meilės apreiškimą.

Žvelgiant praktiškiau, mūsų apmąstymai apie moralinės sąžinės pažangą bei tobulėjimą ganytojams ir įvairiems tikėjimo ugdytojams gali padėti geriau įvertinti stadiją, kurią savo kelyje yra pasiekę individai ar grupės. Pavyzdžiui, pradedant nuo minčių apie kerštą, taip giliai įsišaknijusių nuodėmingo žmogaus prigimtyje, vis liberalesnėje visuomenėje vyraujančių idėjų apie skyrybas ir moralę, nors ir gražių, bet dažnai labai išorinių liaudies pamaldumo praktikų, galima išrutulioti strategijų, kurios padėtų broliams žengti žingsnį po žingsnio evangelinio tobulumo keliu (teleiôsis) ir, darant gyvenimo sprendimus, atsižvelgti į radikalius krikščioniškosios etikos reikalavimus socialiniu ir individualiu lygmeniu. Net ir netobulos moralės atvejai abiejuose Testamentuose gali paskatinti tikinčiuosius geriau įvertinti nueitiną kelią siekiant paties dieviškojo pavyzdžio tobulumo.

2.4. Ketvirtas konkretus kriterijus: bendruomeninis matmuo

126. Biblija išryškina iš pagrindų bendruomeninį moralės matmenį. Tas matmuo motyvuojamas ir išreiškiamas meilės ir galiausiai kyla iš pačios Dievo ir pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus prigimties.

2.4.1. Bibliniai duomenys

127. Anot biblinio požiūrio, žmogaus asmuo yra ne izoliuotas ir autonomiškas individas, bet iš pagrindų bendruomenės narys, dalis sandoros bendruomenės, Dievo tautos, Naujajame Testamente suvokiamos kaip Kristaus Kūnas (1 Kor; Ef; Kol), kuriai individai priklauso kaip nariai, arba kaip vynmedis, į kurį individai įterpti kaip šakelės (Jn 15). Iš tokio pamatinio santykių karkaso išplaukia, jog žmogaus gyvenimo tikslas yra ne ugdyti visiškai savimi besiremiančią ir, kaip tokią, tobulą asmenybę, bet nario, tobulai gyvenančio santykiais, į kuriuos yra įterptas, ugdymas. Iš to taip pat išplaukia, kad tokio bendro gyvenimo normos negali būti suvereniai ir autonomiškai nustatomos pavienio nario, bet yra saugotinas ir plėtotinas bendruomenės paveldas. Tai nepanaikina individo sąžinės atsakomybės už savo veiklą. Tačiau ta sąžinė, kad išvengtų savavališko veikimo, privalo suvokti ką tik nusakytą situaciją ir pagal ją orientuoti savo veiksmus.

a) Esminė priklausomybė bendruomenei ir jos ugdomoji jėga

1) Izraelyje

128. Izraelio gentys paklūsta normaliems bet kuriai etninei grupei būdingiems dinamikos ir istorinio vystymosi dėsningumams, tačiau Biblijoje ypatingas dėmesys skiriamas Dievo tautos kaip religinės bendruomenės, atsiliepiančios į Dievo kvietimą, atsiradimui. Ta bendruomenė kompetentinga ugdyti sąžinę ir sankcionuoti tinkamą moralinį elgesį.

Biblijoje aprašomos tos religinės istorijos įvairios stadijos nuo pat embrioninio tarpsnio, kai protėvių šeima virsta gentine bendruomene, gyvenančia nebe vergijoje, bet Išėjimo pagimdytoje laisvėje. Izraelio tikėjimas gyvai perteikiamas raktiniame Iš 15 tekste, kuriame pripažįstamas Dievo suverenumas, Izraelis skelbiamas Dievo išrinktąja tauta ir patvirtinama, kad Dievas leidžia jai gyventi aplink savo būstą – šventovę. Šitaip numatomas pagrindinis vaidmuo, teksiantis kultui bei šventovei ugdant Dievo tautą – pirma per palapinę dykumoje, o vėliau per pirmąją šventyklą Jeruzalėje su Sandoros skrynia jos viduryje. Bendruomenė, suburta aplink šį centrą, yra pasaulio naujos tvarkos pradžia (Iš 40; 1 Kar 8). Čia Izraelis mokomas Įstatymo, čia tautai atleidžiama ir čia ateis tautos mokytis Toros. Sykiu biblinėje istorijoje pabrėžiamas Izraelio pasikartojantis nepasitikėjimas Dievu ir neištikimybė jam, ypač keliaujant per dykumą (plg. Iš 19–24; 32–34).

Po užkariavimo Biblijoje aprašomas dykumos bendruomenės virsmas valstybe, monarchijos pasirodymas ir vėliau bendruomenės pasidalijimas į šiaurinę ir pietinę karalystes. Nors monarchas ir dvaras perima kai kurias religines funkcijas, kaip antai rūpinimąsi šventove, kunigyste ir kulto reguliavimu, tauta, kaip tokia, ir toliau išlieka sandoros su Dievu partnere (1 Kar 8, 27–30). Vėliau Izraelio neištikimybė monarchijos laikotarpiu paskatina toliau plėtoti Izraelio religinės bendruomenės sampratą. Dievas atkuria tautą kaip šventąjį „likutį“, gyvensiantį išvalytoje Jeruzalėje (Iz 4, 2–4). Ši nauja religinė bendruomenė nebebus apribota Izraelio žeme, bet apims ir gyvenančius tremtyje (Jer 29, 1–14; Ez 37, 15–28).

Pradedant nuo Amoso, pranašai iki tremties griežtai kritikavo Izraelio kultą, aukų bergždumą priešpriešindami autentiškam klusnumui VIEŠPAČIUI, ypač pabrėždami teisingumą ir teisumą (plg. Am 5, 11–17; Oz 6, 6; Iz 1, 11–17; Mch 6, 6–8; Jer 7, 1–8, 3). Ši klaidingo kulto ir Izraelio ritualinio ir moralinio elgesio neatitikimo kritika išliko raktine biblinės tradicijos dalimi ir svarbiu moralinių apmąstymų dėmeniu.

Po monarchijos žlugimo sukelto didžiulio sukrėtimo ir tremties Dievo galia dar kartą atnaujino Izraelio religinę bendruomenę. Sugrįžę tremtiniai atstatė šventovę ir vėl padarė Torą viešojo gyvenimo bei asmeninio elgesio normine šerdimi (Neh 8–10). Izraelis nebeturi nacionalinio suvereniteto ir autonomijos (išskyrus trumpu Hasmonėjų dinastijos laikotarpiu), tačiau jo tapatybė remiasi klusnumu Torai ir kultu, kurį Dievui teikia ištikima bendruomenė.

Visame šiame vyksme, nepaisant įvairių religinės bendruomenės formų bei situacijų, pavienis izraelitas suvokiamas ne kaip izoliuotas ir autonomiškas individas, bet visada kaip bendruomenės narys. Individui bendruomenėje gali tekti įvairūs vaidmenys – patriarcho, didelio vadovo, karaliaus, kunigo, pranašo ar paprasto žemdirbio. Tačiau visiems esmingai svarbu priklausyti bendruomenei, paklusti jos gyvenimo taisyklėms ir dalyvauti jos kulte.

2) Tarp krikščionių

129. Pirmoji aplink Jėzaus asmenį susibūrusi bendruomenė laikė save Izraelio tautos tąsa ir jautėsi saistoma priklausomybės tokiai bendruomenei būdingos moralinės atsakomybės.

Tokį tęstinumą aiškiai liudija Jeruzalės bendruomenės paveikslas, Luko pateiktas pirmuose Apaštalų darbų skyriuose. Prisikėlusio Kristaus pasiųsta Dvasia įgalina Jėzaus sekėjus suformuoti bendruomenę, apimančią Izraelio idealus ir laikų pabaigos lūkesčius (ypač plg. garsiuosius pirmų Apd skyrių apibendrinimus: 2, 42–47; 4, 32–37; 5, 12–16). Štai kai kurie idealios bendruomenės bruožai: 1) dėmesys apaštalų mokymui (2, 42); 2) koinônia, arba gilus tikėjimo ir meilės ryšys tarp narių (1, 14; 2, 1; 4, 32); 3) bendras kultas, pirmiausia Eucharistijos šventimas, duonos laužymas namie ir malda Jeruzalės šventykloje (2, 42.46); 4) dalijimasis gėrybėmis, kad visi turėtų to, ko reikia (2, 44; 4, 34–37); 5) dvasios bendrystė tarp narių, ne paprasta draugystė, bet gilus tikėjimo ryšys (pvz., 2, 44; 4, 32; 5, 14); 6) Jėzaus misijos gydyti ir atleisti tęsimas, pasireiškiantis apaštalų darbais ir liudijimu (plg. 2, 43; 3, 1–10; 4, 5–12).

Svarbu ir tai, kad priklausomybė krikščionių bendruomenei apima pareigas ir moralines savybes, atspindinčias paties Jėzaus misiją ir nuolatines biblinės tradicijos vertybes. Tad bendruomenės nariai įpareigoti prideramai garbinti Dievą, rūpintis vieni kitais, ugdyti meilės ir draugystės bendruomenę, dalytis gėrybėmis, kad niekam netrūktų to, ko reikia, ir, sekdami Karalystę skelbusio Jėzaus pavyzdžiu, tęsti užduotį gydyti bei taikyti.

Panašiai iš pagrindų bendruomeninį moralės kontekstą pateikia ir Paulius bei kitos Naujojo Testamento tradicijos. Pasak Pauliaus, krikščionis per krikštą panardinamas „Kristuje“ ir Dvasios įgalinamas gyventi, „kaip dera jūsų pašaukimui“ (Rom 6, 3; Ef 4, 1). Priklausomybė Kristui ir todėl krikščionių bendruomenei daro krikščionių bendruomenę gebančią atsisakyti „kūno darbų“ ir praktikuoti „Dvasios vaisius“ (Gal 5, 16–26). Pauliaus išvardytos ydos ir dorybės daugiausia yra socialinės prigimties. Dvasios vaisiai, „meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas“ (Gal 5, 22), rodo krikščioniškąjį tikėjimą išreiškiančią elgseną kitų atžvilgiu. Vardydamas įvairias Dvasios dovanas, arba charizmas, Bažnyčiai, Paulius kaip „didžiausią“ įvardija „meilę“ (1 Kor 13, 13). Iškalbingai Paulius aprašo, kaip bendruomenėje reiškiasi meilė, tai vienas žavingiausių Naujojo Testamento puslapių (1 Kor 13).

Raktinis elementas norint suprasti krikščionių bendruomenę Naujajame Testamente yra Šventoji Dvasia. Luko Apaštalų darbuose prisikėlusio Kristaus atsiųsta Dvasia įkvepia bei drąsina bendruomenę ir įgalina ją vykdyti misiją ligi žemės pakraščių (Apd 1, 8). Panašiai Jono evangelijoje Dvasia Parakletas povelykinę bendruomenę drąsina ir įgalina atminti bei suprasti Jėzaus mokymą (Jn 14, 25–26; 15, 26; 16, 12–14). Pauliaus teologijoje Dvasios įvairios dovanos suteikia bendruomenei dinamiškumo ir tvarumo (1 Kor 12, 4–11). Dvasios galia pirmiausia įgalina krikščionį palaužti nuodėmės galią, autentiškai garbinti Dievą ir gyventi Dvasios vaisių paženklintą gyvenimą.

Pataisydamas korintiečius dėl Eucharistijos šventimo netikusio būdo (1 Kor 11, 17–34), Paulius parodo, kad su tuo susijusios moralinės vertybės, kaip antai pagarba kitiems, teisingumo jausmas ir atjauta, pirmiausia kyla ne iš socialinių konvencijų ar iš to, ko reikalauja draugystė, bet iš Kristaus žinią gyvai įkūnijančios ir Dievo Dvasia apdovanotos krikščioniškosios bendruomenės vidinio pobūdžio. Tokia bendruomenė ir ją sudarantys nariai skatinami elgtis jų tapatybę ir paskirtį atitinkančiu būdu. Tokios bendruomenės moraliniai imperatyvai kai kur gali sutapti su protu išrutuliotomis elgesio normomis (pvz., pagarba kitiems), tačiau jų pilnatviška raiška bei lemiama motyvacija kyla iš kitokio, netarpiško šaltinio, būtent iš tokios bendruomenės kaip Kristaus Kūno tapatybės.

b) Pagrindinės vertybės, susijusios su tarpasmeniniais santykiais

130. Priklausomybė bendruomenei esminis dalykas yra ir Senajame, ir Naujajame Testamente. Bendruomenė bei autoritetingos tradicijos individualų narį išmoko savo vertybių ir moralinės atsakomybės. Senojo Testamento raštuose sandoros bendruomenė, jos kultas, Toros mokymas bei aiškinimas yra pirmutinis teisingos gyvensenos šaltinis. Naujojo Testamento bendruomenė savo moralinį supratimą grindžia Jėzaus mokymu ir misija, tačiau reikšminga dalimi taip pat vadovaujasi Senojo Testamento tradicija ir laiko save Dievo tautos – Izraelio tąsa. Tokiu ugdymu pirmiausia išryškinamos vertybės, susijusios su tarpasmeniniais santykiais bendruomenės viduje ir už jos ribų.

1) Bendruomenės viduje

131. Nesuskaičiuojamoje daugybėje tekstų dėmesys skiriamas tarpasmeniniams santykiams. Pačiame Dekaloge išvardytos pagrindinės pareigos kitų atžvilgiu. Izraelio teisynuose reikalaujama dėmesio kito asmens fizinei ir ekonominei gerovei. Kaino ir Abelio istorija rodo, kad nebaudžiamam nevalia kito sužeisti ar nužudyti (Pr 4, 1–16). Mozės įstatymas reikalauja, renkant derlių, dalį palikti vargšams ir ateiviams (Kun 19, 9–10; Įst 24, 19–22). Visuomenės silpnieji nariai, kaip antai garsioji triada „ateiviai, našlaičiai ir našlės“, traktuotini su atjauta ir pagarba (plg. Įst16, 11–12; 26, 11–12). Teisus yra tas, kuris kitų neapgaudinėja ir neengia palūkanomis ar apgaulėmis (Am 2, 6–8; Ez 18, 10–13). Pamatinę biblinę etiką atitinka ir paties Jėzaus, kupino atjautos ir įsipareigojusio gydyti ligonius bei pasotinti išalkusius, misija. Mato evangelijoje Jėzus pareiškia atėjęs Įstatymo ir Pranašų ne panaikinti, bet „įvykdyti“, t. y. parodo, ką Dievas ketino ir ko siekė duodamas Torą (Mt 5, 17). Mokiniai Jėzaus įpareigojami tęsti jo misiją Bažnyčios gyvenime (Mt 10, 7–8).

Dievo ir artimo meilės tradicija, kurios reikalauja Įstatymas, buvo giliai įsišaknijusi Senajame Testamente ir nekart patvirtinta Jėzaus. Į Rašto aiškintojo klausimą, koks įstatymas didžiausias, Jėzus atsako: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį. Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 22, 37–40; plg. Mk 12, 29–31). Kituose tekstuose Jėzus pabrėžia pareigas kitų atžvilgiu. Įstatymo reikalavimus sutraukia į garsiąją „aukso taisyklę“: „Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir jūs patys jiems darykite; nes tai yra Įstatymas ir Pranašai“ (Mt 7, 12). Atsakydamas į turtingo jaunuolio klausimą, ką jam daryti, kad pasiektų amžinąjį gyvenimą, Jėzus pateikia Dekalogo santrauką: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk; gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 19, 18–19).

Pažymėtina, kad visi „viršesnio teisumo“ pavyzdžiai, paminėti Kalno pamoksle, daugiausia susiję su pareigomis kitų atžvilgiu: tai – susitaikymas su broliu ir seserimi (Mt 5, 21–26), susilaikymas nuo geidulingo žvilgsnio (5, 27–30), ištikimybė santuokiniam saitui (5, 31–32), kalbos tiesumas (5, 33–37), nekeršijimas už patirtą neteisybę (5, 38–42). Dar kitame tekste, kuris laikomas būdingiausiu Jėzaus mokymui, priešų meilė traktuojama kaip iškiliausia moralinė apraiška, padaranti Jėzaus sekėją „tobulą“ arba „atbaigtą“, koks tobulas yra dangiškasis Tėvas (5, 43–48; plg. Lk 6, 36: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas.“). Galop Jėzaus mokinys bus teisiamas pagal jo ištikimybę šiems meilės, gailestingumo, atleidimo, teisumo įsakymams, išryškinamiems palyginimo apie avis ir ožius (Mt 25, 31–46).

Lygiai taip pat tvirtai moralinių pareigų santykiškumas ir bendruomeniškumas pabrėžiami kitose Naujojo Testamento tradicijose, pirmiausia Jono raštijoje. Jono evangelijoje mokinystės etiniai reikalavimai sutraukiami į formulę: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau“ (15, 12). Jėzaus mirtis yra didžiausias iš mokinių reikalaujamos meilės pavyzdys. Jo mirtis yra aukščiausias meilės aktas to, kuris savo gyvybę atiduoda už draugus (15, 12–14). Šis iškiliausias žmogaus moralinio elgesio pavyzdys tampa krikščionio įsipareigojimo kitiems kriterijumi (15, 12–17). Ta pati santrauka pakartojama pirmiausia Pirmajame Jono laiške: „Tokia yra žinia, kurią girdėjote nuo pradžios: mes turime mylėti vieni kitus“ (1 Jn 3, 11). Vidinis ryšys tarp Dievo meilės ir artimo meilės yra būdingas biblinės etikos ir Jėzaus mokymo bruožas: „Taigi mes turime jo įsakymą, kad kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį“ (1 Jn 4, 21). Taip pat ir Pauliui meilė yra didžiausia ir nenykstanti dovana (1 Kor 13, 13); Dievo šlovinimas ir pareiga daryti gera artimai susiejami Jok 2, 8 ir Žyd13, 15–16.

2) Bendruomenės paribyje esančiųjų atžvilgiu

132. Toros teisiniuose tekstuose primygtinai raginama rūpintis ger – drauge su izraelitais gyvenančiais ateiviais. Kartais toks rūpinimasis atrodo grynai humanitarinis (plg. Iš 22, 20; 23, 9), tačiau kituose tekstuose, ypač Pakartoto Įstatymo knygoje, rūpinimasis ateiviais motyvuojamas teologiškiau. Izraelis turi atminti savo patirtį Egipte ir rūpintis ateiviais taip, kaip Dievas rūpinosi Izraeliu, kai šis buvo ateivis Egipte (plg. Įst16, 12). Šventumo įstatyme žengiamas dar vienas su rūpinimusi ateiviais susijęs žingsnis. Jis laikomas nebe įstatymo objektu, bet „subjektu“, drauge su vietiniais izraelitais atsakingu už bendruomenės šventumą ir švarumą. „Ateivis, gyvenantis su jumis, bus jums tarp jūsų kaip vietinis, – mylėsi jį kaip save patį, nes jūs buvote ateiviai Egipto žemėje: aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas“ (Kun 19, 34).

Naujajame Testamente Jėzaus misija pateikiama kaip kupina rūpinimosi Izraelio namų „pražuvusiomis avimis“ (Mt 10, 6; 15, 24), o Evangelijos skelbimas apibūdinamas kaip Geroji Naujiena vargdieniams (Mt 11, 5; Lk 4, 18; plg. Jok 2, 2). Evangelijose Jėzus vieningai vaizduojamas kaip vargstančius atjaučiantis gydytojas: „Aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“ (Mt 11, 5; plg. Mt 4, 24–25; Lk 4, 18–19).

Šie gydomieji veiksmai yra pirmi žingsniai į viso asmens išgydymą. Toks išgydymas galiausiai yra nuodėmių atleidimo vaisius (pvz., nuodėmių atleidimo sulaukęs ir išgijęs paralyžiuotasis Mk 2, 1–12). Jėzus priima nusidėjėlius, valgo su jais ir pašaukia būti mokiniu muitininką Levį (Mk 2, 13–17), teigiamai atsiliepia į Zachiejaus vaišingumą (Lk 19, 1–10). Panašiai, nepaisydamas šeimininko fariziejaus prieštaravimo, Jėzus Simono namuose priima švelnią nusidėjėlės meilę ir atleidžia jai nuodėmes (Lk 7, 36–50). Kritikuojamas fariziejų bei Rašto aiškintojų dėl bendravimo su muitininkais bei nusidėjėliais, Jėzus savąją nieko neatstumiančios bendruomenės sampratą iliustruoja palyginimais apie pražuvusią avį, pamestą pinigą ir sūnų palaidūną (Lk 15). Moko mokinius „nepiktinti“ ir neniekinti bendruomenės „mažutėlių“, bet atjaučiamai jų ieškoti (Mt 18, 6–14). Jėzaus vardu sukurtą bendruomenę turi ženklinti susitaikinimas ir atleidimas (Mt 5, 21–26. 38–48; 18, 21–35).

Jėzus atleidimą teikia ne tik nusidėjėliui skirtais žodžiais, bet ir prisiimdamas žmonijos nuodėmes: „Jis pasiėmė mūsų negales, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8, 17).

Jėzus išlaisvinimo bei gydymo misiją laiko Dievo Karalystės, atnaujinsiančios žmogaus gyvenimą bei suteiksiančios jam pilnatvę, atėjimo ženklu (Mt 12, 28; Lk 11, 20). Jėzaus mirtis ir prisikėlimas iš numirusių yra galutinis išlaisvinimo ir išgydymo aktas, nes juo nugalima mirtis ir nuodėmė, žmonija išvaduojama iš jų galios ir nuvedama į tobulą Dievo Karalystę.

3) Už bendruomenės ribų esančiųjų atžvilgiu

133. Jėzus maloniai sutinka ir pas jį ateinančius bei jo išgydomosios galios ieškančius pagonis: prisiminkime kanaanietę (Mt 15, 21–28) ir šimtininką (Lk 7, 1–10). Savo programinėje kalboje Nazarete Jėzus primena, kad Elijas buvo siųstas pas našlę Sidonijos mieste Sareptoje, o Eliziejus išgydė sirą Naamaną, – įvykius už Izraelio ribų (Lk 4, 25–27). Mato istorijos apie šimtininką versijoje Jėzus daro užuominą į Iz 43, 5 ir numato, kad „daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės Dangaus Karalystėje prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu“ (Mt 8, 11). Didžiosios puotos palyginime pakviestieji, atsisakę ateiti, kad namai taptų pilni, pakeičiami „vargšais, paliegėliais, aklais ir luošais“ ir galiausiai tais, kurie keliuose bei patvoriuose (Lk 14, 16–24).

Šiomis turtingomis tradicijomis apie Jėzaus, atsiųsto gydyti, rūpintis vargšais bei atsidūrusiais paribiuose, priimti nusidėjėlius ir pagonis, misiją evangelijose patvirtinama Biblijos bendruomeninė pakraipa. Raktinis biblinės moralės klausimas yra šis: kokios dorybės bei praktikos ir kokie santykiai turėtų ženklinti Dievo vardu susirinkusią bendruomenę?

4) Galiojamumas visiems žmonėms

134. Toros ir Jėzaus mokymo moralinės tradicijos Biblijoje nelaikomos „sektantiška“ etika, taikytina vien Izraeliui ar krikščionių bendruomenei (plg. Iz 2, 3; Am 1–2). Išminties tradicija teigia, kad pati sukurtosios tikrovės struktūra atspindi Toros vertybes ir Dievo valią visiems žmonėms (plg. Pat 8, 22–36; Išm 13, 1. 4–5). Tokiu požiūriu remiasi ir Paulius tvirtindamas, kad pagonys Dievą ir jo valią gali pažinti stebėdami sukurtąjį pasaulį (Rom 1, 18–25; plg. 2, 14–15). Tas pat pasakytina apie moralinį Jėzaus mokymą, skirtą ne tik mokiniams, bet – drauge su Dievo tiesos apreiškimu – per juos visam pasauliui (plg. Mt 28, 18–20). Tad biblinė tradicija suponuoja, kad ta pati moralinė atsakomybė patikėta visiems žmonėms kaip kūrinijos daliai ir Dievo paveikslui, net jei nuodėmės galia ir nutolimas nuo Dievo gali neigiamai paveikti moralinį sprendimą.

2.4.2. Gairės mūsų dienoms

135. Pasak Biblijos, bendruomenė yra pamatinis moralinio gyvenimo duomuo. Ji remiasi meile, pranokstančia individualius interesus ir sujungiančia visus žmones. Ta meilė galiausiai šaknijasi pačios Švenčiausiosios Trejybės gyvenime, reiškiasi Šventosios Dvasios dinamine galia ir sykiu yra tikrai krikščioniškos bendruomenės versmė bei tikslas.

a) Bendruomenės įvairios formos

Bendruomenė su savita dinamika ir savitais moraliniais reikalavimais egzistuoja įvairiuose žmogaus gyvenimo lygmenyse. Šeima yra pamatiškiausia žmogiškoji bendruomenė, turinti lemiamą įtaką individo socialiniam ir moraliniam ugdymui. Bendruomenė yra ir Bažnyčia: jai pamatinis dalykas yra tikėjimo dovana, į ją įžengiama per krikštą, o jos gilusis vienijantis ryšys yra krikščioniškoji meilė. Moralinės pareigos kyla iš priklausomybės vietinei ir nacionalinei civilinei visuomenei. Negana to, šiuolaikinė visuomenė vis labiau suvokia žmonių bendruomenės globalinius matmenis ir moralines pareigas, keliamas visos nacijų ir tautų šeimos ekonominės, socialinės ir politinės gerovės. Bažnyčios socialiniame mokyme jau daugiau nei šimtmetį popiežiai pabrėžia moralines pareigas, kylančias iš priklausomybės įvairiems bendruomeninio gyvenimo lygmenims.

b) Pamatinė meilės svarba

Šiandieniam krikščioniui priimant moralinius sprendimus, daug vertybių yra svarbios, tačiau krikščioniškuoju požiūriu visas kitas socialines vertybes grindžia bei sąlygoja meilė, tvirtas įsipareigojimas peržengti save dėl kitų gėrio. Pilietinė bendruomenė privalo garantuoti teisingas socialines struktūras, teikiančias piliečiams apsaugą ir laiduojančias pirmo būtinumo gyvenime dalykus. Krikščioniškoji moralinė perspektyva yra papildanti bei pranokstanti teisingumo reikalavimus. Teisinga tvarka, sukurta politinėmis priemonėmis, negali patenkinti visų žmogaus širdies troškimų. Bažnyčios moralinis įsipareigojimas artimo meilei įvairiose žmonių bendruomenės plotmėse gali išjudinti geriausias žmogaus dvasios jėgas. Bažnyčios tradiciniai meilės darbai individualioje ir institucinėje plotmėje gali įkvėpti politinę tvarką pripažinti Dievo sukurto žmogaus transcendentinį grožį ir galutinę paskirtį.

c) Šiandieniai poreikiai

Biblinio apreiškimo bendruomeninis matmuo gali priminti geros valios žmonėms esminius šiandienio moralinio gyvenimo aspektus. Perdėtas individualizmas, keliantis grėsmę pačiai daugelio bendruomenių struktūrai, garbaus amžiaus ir neįgalių žmonių atskirtis, visuomenės silpniausių narių apsaugos stygius, didėjanti nelygybė tarp neturtingų ir turtingų šalių, smurtas ir kankinimai iš piktavališkų sumetimų ar siekiant politinių tikslų yra dalykai, kuriems iš pagrindų prieštarauja biblinis požiūris į žmogų ir žmogaus bendruomenę. Bažnyčios mokymas apie artimo meilės pareigas kyla iš Jėzaus mokymo bei visos biblinės tradicijos ir yra tiesioginis iššūkis moraliniams trūkumams. Sykiu Bažnyčios pastangos meilės dvasia tarnauti vargšams, ligoniams ir silpniesiems įkvepia pilietinę bendruomenę, besistengiančią statydinti teisingą visuomenę.

2.5. Penktas konkretus kriterijus: galutinumas

136. Jėzaus prisikėlimu grįsta būsimo gyvenimo su Dievu viltis esmingai skatina ieškoti Dievo valios ir laikyti ją savo elgesio norma.

2.5.1. Bibliniai duomenys

Žmogus yra mirtingas ir gyvena laike. Kaip toks, susiduria su egzistencine draugiško santykio su Dievu nutrūkimo mįsle, jei su mirtimi viskas baigiasi. Tokio netikrumo dramą patyrė Izraelis. Tačiau jo puoselėta sukūrimo ir sandoros samprata paskatino laipsniškai suvokti, kad Dievo suverenumo kosmosui ir istorijai neturi riboti žmogaus marusis būvis. Viešpats neturėtų mirties galiai palikti tų, kurie juo pasitikėjo. Bet ilgą laiką liko paslaptis, kaip Dievas vykdo savo ištikimybę jam ištikimųjų atžvilgiu pasibaigus jų žemiškajai egzistencijai.

Naujajame Testamente gyva nauja patirtis: Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu atveriama labai aiški ir patikima perspektyva. Pateiksime kelias biblines gijas, susijusias su būsimu gyvenimu ir motyvuojančias moralinius apsisprendimus bei pagrindžiančias nuoseklią moralinę elgseną.

a) Vilties evoliucija Senajame Testamente

1) Vilties pradžia

137. Atsižvelgdami į tai, kiek įmanoma nustatyti seniausias Izraelio religinio gyvenimo stadijas, galime teigti, kad būta meto, kai atlygio būsimajame gyvenime viltis stokojo moralinio motyvacinio poveikio, nes ta viltis buvo embrioninė. Seniausius lūkesčius, regis, sudarė tiesiog grįžimas į genties ištakas, susitikimas su mirusiais protėviais (1 Sam 28, 19; 2 Sam 12, 23). Atlygis už dorybę yra ilgas gyvenimas (Pr 25, 8) ir gausūs palikuonys. Galiausiai visi – ir geri, ir nedorėliai (Ez 32, 18–31) – nužengia į Šeolą, tamsos, tylos, bejėgystės ir neveiklos vietą (Ps 88, 3–12), kuri yra visiška priešybė gyvenimui dėl negalėjimo šlovinti Dievą. Tokio įsitikinimo neigiamas poveikis moralei viršūnę pasiekia vėlyvoje Koheleto knygoje, kur toks įsitikinimas yra viena iš priežasčių, kodėl visa yra tuštybė, taip pat kova dėl gėrio ir bet kurios moralinės pastangos: „Juk likimas žmonių ir likimas gyvulių yra toks pat. Ir vieni, ir kiti miršta“ (Koh 3, 19; taip pat žr. variantą 12, 7).

Tačiau jau seniai iki Koheleto atsirado kitoks požiūris į pasaulį. Anot jo, mirtis ir požeminis pasaulis pavaldūs Dievo viešpatavimui danguje ir žemėje. Pirmiausia psalmėse liudijamas įsitikinimas, kad Viešpats net ir po mirties neapleidžia tų, kurie juo pasitikėjo ir gyveno pagal jo įsakymus. Mirtis negali nutraukti Dievo bendrystės su jam ištikimaisiais. Meilės savybė yra būti amžina, tad Dievo ištikimybė, sujungta su visagalybe, laikyta galinti padaryti tokį būvį realų: „Tavo ištikima meilė yra man brangesnė už gyvastį“ (Ps 63, 4). Psalmininkas dar neįsivaizdavo, kaip Dievas konkretizuos tokią tvarią ištikimybę savo ištikimųjų atžvilgiu, tačiau jau seniai, iki atsirandant prisikėlimo vilčiai, Izraelio tikėjime gyvavo suvokimas, kad Dievo ištikimybė teisiųjų atžvilgiu negali nutrūkti (Ps 16, 8–11; 17, 15; 9, 14–16; 73, 24–28). Vėliau tikėjimas, kad Dievas niekada nenuvils tų, kurie laikėsi įsakymų, virto etiniu argumentu.

2) Prisikėlimo vilties pirmosios apraiškos

Pasak kai kurių egzegetų, problema, kaip gyvenimą po mirties, Dievui esant nenykstamai maloningam, galima suderinti su nekūniška egzistencija, atspindima žinomoje Jobo knygoje, bent jau tada, kai itin sunki Job 19, 26 eilutė verčiama taip: „Net tada, kai liga bus suėdusi mano odą, ir be savo kūno regėsiu Dievą.“ Kad ir ką reikštų šis miglotas hebrajiškas tekstas, ir Septuaginta, ir vėliau Bažnyčios tėvai jos turinį aiškino kaip tikėjimo prisikėlimu liudijimą: „Juk aš žinau, kad tasai, kuris amžinas, mane išlaisvins ir mano odą, patyrusią visa tai, prikels iš žemės“ (LXX 19, 25–26).

Pirmas aiškus ryšys tarp moralės ir pomirtinio gyvenimo atsiranda per Makabėjų laikotarpio persekiojimus (2 Mak 7, 9–36), ir tas ryšys atsiskleidžia tokiu pavidalu: kankiniai prisikelia naujam gyvenimui, o jų kankintojai bei jų palikuonys pasmerkti kančioms. Ta pati mintis išreiškiama Dan 12, 2: „Daugelis (aramėjų kalboje tai nereiškia, kad neaprėpiami visi) miegančiųjų žemės dulkėse atsibus – kai kurie amžinajam gyvenimui, kiti gėdai ir amžinajai negarbei.“ Čia prikėlimas neapribojamas kankiniais, bet apima visus, „kurie tik yra rasti įrašyti knygoje“. Ir prisikels visas asmuo. Kūno ir sielos persiskyrimas neįsivaizduojamas, nes žydų antropologija tokios perskyros nesuvokė: žmogus yra ne tokiu būdu padalytas, bet įdvasintas kūnas.

Išminties knygoje būsimas atlygis ir bausmė po mirties yra svarbi moralinė motyvacija. Darant įtaką graikų filosofijai, konkrečiai viduriniojo platonizmo filosofijai, ateities viltis reiškiama sielos nemirtingumo sąvoka. Teisiųjų sielos, rastos vertos būti su Dievu ir gyventi su juo meilėje (3, 5. 9), yra ramybėje (3, 1–3). Kita vertus, svetimautojai teismo dieną neturi nei vilties, nei paguodos, nes nedorėlių laukia skausmingas galas (3, 19). Sielos nemirtingumas laikomas asmeniniu nemirtingumu.

Baigdami galime pabrėžti, jog šios vilties prošvaistės atveria naujas galimybes. Paaiškinama, kad dabartinės gėrybės neamžinos, ir mokoma pirmenybę teikti bet kam, kas atitinka žmogui Dievo siūlomą amžiną draugystę.

b) Pavyzdinis Jėzaus kelias

138. Jėzus labai ryžtingai patvirtina prisikėlimą iš numirusių bei atmeta sadukiejų to neigimą. Jėzaus kelią ir darbus iš pagrindų lemia transcendentinė Tėvo tikrovė, jo meilė ir valia. Iš savo sekėjų jis laukia tokios pat nuostatos, ir būtent juo pavyzdingai sekė kankiniai.

1) Jėzaus nuostata ir mokymas

Jėzaus atsakymas į sadukiejų pasakojimą (Mk 12, 18–23) pradedamas klausimu: „Argi ne todėl klystate, kad neišmanote nei Raštų, nei Dievo galybės?!“ (12, 24) ir užbaigiamas ištara: „Jūs labai klystate“ (12, 27). Jis nepakartojamai primygtinai pabrėžia mirusiųjų prisikėlimo neigimo klaidingumą dėl Dievo nepažinimo, Dievo galios ir ištikimybės neteisingo supratimo. Jėzaus akimis, Dievas negali savęs pristatyti žodžiais: „Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas“ (12, 26) nebūdamas gyvai susivienijęs su tais asmenimis. „Jis ne mirusiųjų, bet gyvųjų Dievas“ (12, 27). Mirusiųjų prisikėlimas ir amžinasis gyvenimas Jėzui nėra abstraktus dalykas. Visas Jėzaus dėmesys sutelktas į Dievą, viskas priklauso nuo Dievo galios ir jo nuostatos žmogaus atžvilgiu teisingo supratimo. Žmogaus gyvenimo tikslas, nulemiantis jo elgesį, nėra abstrakti amžinojo gyvenimo idėja, bet gyvas santykis su Dievu, sukūrusiu ir paskyrusiu žmogų begalinei gyvenimo bendrystei su juo.

Pačiam Jėzui jo gyvenimo bei veikimo horizontas yra Tėvas, jo gyva vienybė su Tėvu. Jėzus gyveno Tėvui, su Tėvu ir Tėve; kupinas tokio nusistatymo jis prisiėmė kančios slėpinį iki savo paties gyvybės netekimo. Jis taip kalba apie save: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir baigti jo darbą“ (Jn 4, 34). Vykdyti Tėvo valią, gautą užduotį yra pamatinis Jėzaus gyvenimo vienybe su Tėvu būdas. Ištikimybė Tėvui grindžia Jėzaus visą elgesį ir kančią. Tokia ištikimybė užduočiai neleidžia jam pasiduoti jokiam žmogiškajam spaudimui ir galop atveda jį į mirtį ant kryžiaus. Nepaisant to, tai yra jo „maistas“, teikia jėgų gyventi, yra jo gyvenimo šaltinis ir jėga. Aukščiausiosios vertybės, kurių reikia laikytis bet kuriuo atveju ir bet kuria kaina, Jėzui yra ne žemiškasis gyvenimas ir ne to gyvenimo gėrybės. Aukščiausioji vertybė yra vien vienybė su Tėvu, ji įgyvendinama pirmiausia vykdant jo valią.

Jėzus pateikia savo nuostatą kaip pavyzdį ir laukia, kad jo sekėjai žengtų jo nubrėžtu keliu. Ir jiems esminis dalykas yra ištikimybė Tėvo valiai. Užbaigdamas ir tam tikra prasme apibendrindamas Kalno pamokslą, Jėzus taria: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: Viešpatie, Viešpatie!, įeis į Dangaus Karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7, 21). Būtent eschatologinėje plotmėje, kalbėdamas apie būtiną įžengimo į Dangaus Karalystę sąlygą, Jėzus pateikia savo Tėvo valią kaip svarbiausią normą. Gyventi susivienijus su Tėvu Dangaus Karalystėje tiesiog neįmanoma negyvenus vienybėje su juo žemiškajame gyvenime vykdant jo valią.

Jėzus nedviprasmiškai patikslina, kas turėtų lemti jo mokinių elgesį ir kančią: „Aš sakau jums, savo bičiuliams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui nebegali daugiau kenkti. Aš parodysiu, ko turite bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!“ (Lk 12, 4–5). Tai – draugo pamokymas draugui: Jėzus nori apsaugoti savo draugus, mokinius ir lygia greta gausybę žmonių (plg. 12, 1) nuo užsisklendimo žemiškojoje perspektyvoje klaidos. Jis atveria horizontą ir kreipia į Dievą bei jo galią anapusinei egzistencijai: Dievas gali ir priimti, ir nepriimti į vienybę su juo. Kalbėdamas apie baimę, Jėzus trokšta ne kurstyti siaubą ir baimę, bet pakviesti rimtai ir giliau suvokti realią žmogaus padėtį. Vengti blogio žmogų turi motyvuoti ne tai, kas pasitaiko žemiškojoje egzistencijoje, bet tai, kas galiausiai nutiks, kai Dievas ištars neigiamą nuosprendį.

Kitame pamokyme, vėl skirtame miniai ir mokiniams (Mk 8, 34), Jėzus tiesiogiai įvardija sekimą kryžiaus keliu: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudys savo gyvybę dėl manęs ir dėl Evangelijos, tas ją išgelbės“ (8, 34–35). O užbaigdamas sako: „Jei kas gėdijasi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais“ (8, 38). Vienintelis būdas išgelbėti gyvybę yra vienybė su Jėzumi ir jo Evangelija, nes Jėzus yra vienybėje su Tėvu, vieninteliu bet kurios gyvybės šaltiniu. Norint išlaikyti vienybę su Jėzumi, būtina išvien su Jėzumi išsižadėti žemiškojo gyvenimo ir drauge su juo prisiimti kryžių. Sekimas Jėzumi ir vienybė su juo negali būti daliniai, bet turi apimti viską. Tokio elgesio reikalauja ir jį pagrindžia vėlgi eschatologinė perspektyva. Jėzus, per savo kelią įžengęs į savo Tėvo šlovę, toje šlovėje ateis ir pasirodys. Tiktai nuolatinė vienybė su juo ir narsi ištikimybė jam bei jo žodžiams įgalina tapti jo šlovingo gyvenimo su Tėvu dalininku, išgelbėja gyvybę.

2) Pavyzdinis kankinių sekimas Jėzumi

139. Kai kuriose vėlesnėse Senojo Testamento knygose (1 ir 2 Mak) pranešama apie kankinystę. Šie atvejai minimi ir aiškinami subrendusio aiškaus suvokimo, kokia ateitis laukia žmogaus, kontekste. Kankiniai moko, kad yra kitas gyvenimas ir kad vertybės, kurias reikia rinktis konkrečiomis sąlygomis, yra absoliučiai radikalios, nes atspindi reiklius apsisprendimus ir jų reikalauja.

Naujajame Testamente tobulas kankinys yra pats Jėzus, o jo absoliuti ištikimybė iš Tėvo gautai užduočiai ligi pat mirties ant kryžiaus yra pavyzdys jo sekėjams. Tai liudija Pauliaus raginimas Timotiejui: „Kovok šauniąją tikėjimo kovą, pagauk amžinąjį gyvenimą, kuriam esi pašauktas“; o paskui primena Jėzų Kristų, „kuris prie Poncijaus Piloto pateikė gerą išpažinimą“ (1 Tim 6, 12–13). Pirmieji krikščionys, pasirinkę mirtį ir išlieję savo kraują, kad galėtų išlikti ištikimi savo Viešpačiui Jėzui, vadinami „kankiniais“, t. y. „liudytojais“. Su visišku atsidavimu jie liudija, kad vienybė su Jėzumi vertingesnė už visa kita. Paulius tokiu kankiniu laiko Steponą, pirmą krikščionį, nužudytą dėl ištikimybės Jėzui (Apd 22, 20), ir apie tokius liudytojus nekart kalbama Apreiškimo Jonui knygoje (2, 13; 6, 9; 17, 6; 20, 4).

Naujojo Testamento precedentai įkvėpė daug ankstyvosios kankinystės teologijos temų. Pakanka paminėti Ignotą Antiochietį, pauliškąją vienybės su Kristumi idėją sujungusį su joniškąja gyvenimo Kristuje tema ir vėliau sekimo Kristumi idealu. Viešpaties liudytojų mirtyje esti Viešpaties kančia.

Paaukodami savo gyvybę, kankiniai parodo esminius elgesio kriterijus: absoliučią pirmenybę Dievui ir tai, kad ištikimybė jam reikalauja didvyriškumo ar bet kurių kitokių vertybių išsižadėjimo; santykį tarp netvarios dabarties ir visus žemiškuosius matmenis pranokstantį išganymą žadančios ateities; supanašėjimą su Kristumi, Dievo „kankiniu“, ir sekimą jo pavyzdžiu.

c) Eschatologinė perspektyva Pauliaus raštuose

140. Kaip visuose kituose Naujojo Testamento raštuose, lygiai taip ir Pauliaus skelbime eschatologinė perspektyva yra pamatinė ir visurbuvė, net ir tada, kai aiškiai neįvardijama. Pauliaus akimis, Jėzų iš numirusių prikėlė Dievas Tėvas (plg. Gal 1, 1; Rom 10, 9 ir t. t.). Mūsų egzistencijos horizontas neapsiriboja mariu žemiškuoju gyvenimu, nes gyvenimas amžinoje bendrystėje su prisikėlusiu Viešpačiu atveria beribį horizontą, pakeičia žemiškojo gyvenimo aplinkybes bei parametrus ir tampa esmine mūsų dabartinės egzistencijos įgyvendinimo taisykle. Apie prisikėlimą, teismą ir iš to išplaukiančius padarinius moraliniam elgesiui kalbama keliuose tipiniuose Pauliaus tekstuose.

1) Prisikėlimas

Ilgame 1 Kor 15, 1–58 skyriuje Paulius artimai susieja Jėzaus prisikėlimą, krikščionių prisikėlimą ir dabartinio gyvenimo įvertinimą. Skyriaus pabaigoje glaustai suformuluoja padarinius: „Tad, mano mylimieji broliai, būkite tvirti ir nepajudinami, vis uoliau dirbkite Viešpaties darbą ir žinokite, kad jūsų triūsas ne veltui Viešpatyje“ (15, 58). „Viešpaties darbas“, t. y. tikinčiojo elgesys pagal Jėzaus pavyzdį, nėra lengvas (plg. taip pat 15, 30–31), tačiau tie vargai ne tušti, nes veda į prisikėlimą, palaimingą gyvenimą su prisikėlusiu Viešpačiu.

Jėzaus prisikėlimo padariniai taip pat aprašomi Kol 3, 1–11, kur, be kita ko, sakoma: „Jei esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. <...> Numarinkite, kas jūsų nariuose žemiška...“ Kalboje susipina įvairūs lygmenys: Kristus prisikėlė; visi esame jo pašlovinimo dalininkai; tačiau tas procesas neužbaigtas, juolab ne savaiminis; būtinas sąmoningas žmogiškojo partnerio dalyvavimas; jis turi skirti tai, kas kyla iš žemės ar įkvėpta kūno, ir tai, kas priklauso Kristaus tvarkai. Kadangi Kristus pirmiau už mus pasiekė eschatologinį būvį, žemiškųjų vertybių pasaulis nepranyko, tačiau įgijo savo tikrąsias proporcijas, santykinumo matmenį.

2) Teismas

141. Paulius vis mini mūsų laukiantį teismą. Tai, ką padarėme savo gyvenime, bus objektyviai įvertinta Viešpaties ir tinkamai atlyginta. Norint su pasitikėjimu laukti Viešpaties įvertinimo, tai turėtų skatinti gyventi atsakingai.

Rom 14, 10–12 Paulius tvirtina: „Juk visi turėsime stoti prieš Dievo teismą. <...> Taigi kiekvienas iš mūsų duos Dievui apyskaitą už save.“ Taip išryškinama mūsų atsakomybė. Jei gyvenimas baigtųsi niekuo, pabaiga visiems būtų vienoda ir būtų nebesvarbu, kaip elgėmės savo žemiškajame gyvenime. Tačiau mūsų gyvenimas orientuotas į apyskaitą, dėl to mūsų dabartinė gyvensena tokia svarbi ir esminga.

Žmonės savaip vertina žmones ir įvykius, tačiau Paulius sako: „Mano teisėjas yra Viešpats. <...> [jis] nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus. Tuomet kiekvienam teks pagyrimas iš Dievo“ (1 Kor 4, 4–5). Tik Viešpats gali tinkamai ir teisingai įvertinti, nes pažįsta visus žmonių poelgių niuansus.

Teismo baigtis atitiks tai, ką kiekvienas žmogus padarė per savo gyvenimą, ir nebus vienoda: „Juk mums visiems reikės stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga“ (2 Kor 5, 10).

Atpildo pasmerktiesiems būdas išreikštas labai bendrai („pyktis ir rūstybė“, „sielvartas ir suspaudimas“: Rom 2, 8–9) arba negatyviai („nepaveldės Dievo Karalystės“: 1 Kor 6, 10; Gal 5, 21). Išganytųjų laukia „malonė“, o ne tiesiog tai, kas užtarnauta, – „amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje“ (Rom 6, 23).

d) Eschatologinė perspektyva Apreiškimo Jonui knygoje

142. Bendrame Apreiškimo Jonui eschatologiniame kontekste ypač išryškinamas Kristaus atėjimas. Jis laikomas ne momentiniu, galutiniu ir įspūdingu Kristaus sugrįžimu – įsivaizduojamu kaip nužengimas iš dangaus, – bet artumu, kuris, suvokiamas kaip realus, vis labiau persmelkia visą istoriją, plėtodamasis iki savo pilnatvės. Šiuo atžvilgiu Apreiškime Jonui, tęsiant Jono evangelijos įgyvendintos eschatologijos liniją, pabrėžiamas prisikėlusio Kristaus dabartinis buvimas savo Bažnyčioje ir pasaulyje. Toks buvimas Dvasios veikimu (plg. Jn 14, 16–18) duoda pradžią – galima sakyti – naujai įsikūnijimo stadijai, kurioje „nukryžiuotas Prisikėlusysis“ daro tiesioginį poveikį Bažnyčiai ir per daugialypius Bažnyčios veiksmus likusiam pasauliui, vis labiau visiems ir viskam įspausdamas savo vertybes ir savo gyvastį. Tokio veikimo, Kristui vis plačiau šakojantis istorijoje, baigtis bus, viena vertus, visų dabartinio demoniškojo blogio konkrečių istorinių apraiškų sustabdymas bei sugriovimas ir, kita vertus, sugyvenimas bei dalijimasis aukščiausiu Kristaus, Dievo, Dvasios ir Bažnyčios meilės lygmeniu. Tai bus galutinai įgyvendinta naujojoje Jeruzalėje.

1) Kristaus atėjimas į Bažnyčią

143. Pirmas aspektas susijęs su Bažnyčia, žvelgiant į ją iš vidaus, ir išryškinamas pirmoje Apreiškimo Jonui dalyje (Apr 1, 4–3, 22): tai – Kristaus atėjimas, susijęs su Bažnyčia ir ją įtraukiantis kaip tokią, visada suvokiant ją anksčiau išryškintos dialektikos tarp vietinės ir visuotinės Bažnyčios aspektu. Tai aiškinantys tekstai (Apr 2, 5. 16; 3, 11), lygiai kaip ir bendras kontekstas (Apr 2–3), į kurį jie įterpti, rodantys, kad tas atėjimas yra vis didesnis ir vis labiau įtraukiantis Kristaus buvimas Bažnyčios aplinkoje.

Kristaus tokio atėjimo-buvimo moraliniai padariniai Bažnyčios atžvilgiu pirmiausia yra stiprinti bei atnaujinti tikėjimo bei disponuojamumo nuostatą, leidžiančią atsiliepti į jai skirtą Kristaus veikimą. Dar konkretesni yra reikalavimai, išreiškiami Bažnyčiai adresuojamais imperatyvais: „Atsiversk!“ (Apr 2, 5. 16; 3, 1. 19); „Nebijok būsimųjų kentėjimų!“ (Apr 2, 10); „Laikykitės to, ką turite, iki ateisiu!“ (Apr 2, 25); „Prisimink, kaip esi priėmęs ir išgirdęs; laikykis to ir atsiversk!“ (Apr 3, 3); „Būk tad uolus ir atsiversk!“ (Apr 3, 19).

Iš Bažnyčios pirmiausia reikalaujama klausytis Dvasios, kuri antroje Apreiškimo Jonui knygos dalyje skatins ją priimti moralinius sprendimus, tinkamus bendradarbiauti su Kristaus atėjimu, kuris įgyvendinamas istorijoje.

2) Kristaus atėjimas ir buvimas istorijoje

144. Apreiškimo Jonui antroje dalyje prisikėlusio Kristaus veikimas reikšmingai persislenka iš Bažnyčios vidaus į pasaulį žmonių, kurie dar nepriklauso Bažnyčiai.

Tokiam pasauliui spaudimą daro demoniškos jėgos, siekiančios primesti gyvenseną, priešingą Dievo valiai ir planui, Karalystės priešingybę, savotišką antikūriniją. Apreiškime Jonui išsamiau nusakomas toks demoniškas veikimas: daromas ne tiesioginis poveikis, bet apgaule įsismelkiama į esamas žmogiškąsias struktūras ir veikiama per jas. Tačiau žemiškajai sistemai priešinasi Kristaus sistema. Pastaroji yra pirmiausia pats Kristus, kurį simbolizuoja Avinėlis (Apr 5, 6), vyraujantis visoje antroje Apreiškimo Jonui dalyje. Visa ši Kristaus  – Avinėlio veikla Apreiškime Jonui aiškinama kaip atėjimas. Tai Kristaus atėjimas į istoriją, lygiagretus jo atėjimui į Bažnyčią.

Kristaus atėjimo į istoriją moralinių padarinių yra daug, tačiau visi remiasi tuo, kad krikščionys – kaip matėme anksčiau – kaip „Dievo ir Kristaus kunigai“ (Apr 20, 6) tarpininkauja tarp Kristaus troškimo įsismelkti į kiekvieną istorijos smulkmeną ir to troškimo įgyvendinimo. Krikščionys turėtų išdrįsti į šviesą iškelti savo Kristų (plg. Apr 12, 1–6), skiepydami istorijon jo vertybes iki eschatologinės pilnatvės, paženklinsiančios jo atėjimo atbaigimą.

3) Atėjimas eschatologine pilnatve

145. Kristaus atėjimas Bažnyčios viduje, kaip pažymėta, iš pagrindų paženklintas Kristaus meilės, grįstos abipusiškumu, laukiančios mainų to paties ilgio bangų diapazone ir atitinkančios žmogiškųjų sužadėtuvių schemą. Bažnyčia dabar yra sužadėtinė, besirengianti tapti sutuoktine ir aktyviai bendradarbiaujanti su Kristaus atėjimu į istoriją. Kai tas atėjimas bus galutinai įgyvendintas, prisiartins „Avinėlio vestuvės“ (Apr 19, 7). Bažnyčia, tada jau nebe sužadėtinė, bet sutuoktinė, gebės mylėti Kristų tokia pat meile, atitinkančia Kristaus meilę, o Kristus savo sutuoktinei dovanos begalinius turtus, kuriuos turi (plg. Apr 21, 9–22, 5).

Kristaus atėjimas į istoriją irgi plėtojasi laipsniškai. Jis apima – pabaigoje – visų blogio jėgų, veikliai griaunančių kūriniją, išgalinimą. Taip iš istorijos arenos pranyks „žemės karalius“ (Apr 19, 17–19), pirmasis ir antrasis žvėris (Apr 19, 20), „suvedžiotojas velnias“ (Apr 20, 10), visa kūrinijai priešiško blogio šaknis (plg. Apr 20, 10). Galop kris antikaralystę, įgyvendintą antikūriniją išreiškiantis bei simbolizuojantis Babilonas (plg. Apr 18, 2). Pirmąjį pasaulį pakeis pasaulis, visas persmelktas Kristaus naujybės (plg. Apr 21, 1).

Apreiškimo Jonui autorius šiuos eschatologinius vaisius numato dar tebekeliaujančiai Bažnyčiai. Žvelgdama į savo eschatologinę paskirtį, Bažnyčia, nors ir jausdama skausmingą augančios meilės džiaugsmą, žino, kad vieną dieną įstengs mylėti Kristų taip, kaip ją myli Kristus. Stengdamasi drauge su Kristumi įveikti blogį ir sustiprinti gėrį, Bažnyčia, žvelgdama į eschatologinę ateitį, žino, kad kūrinijai priešiško blogio priespauda baigsis – taip pat ir jos pastangomis. Panašiai visas iš Kristaus naujybės kylantis gėris, irgi per jos indėlį įnešamas į istoriją, viršūnę pasieks sulig naująja Jeruzale. Bažnyčia yra tvirtai įsitikinusi audžianti savo vestuvinį drabužį.

4) Pabaiga

146. Visi šie sudėtingos lūkesčio bei pasirengimo tvarkos dėmenys skatina Bažnyčioje siekti to, kas geriau, to „daugiau“, kuris išreiškiamas nuoširdžiu šaukimusi: „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: Ateik!“ (22, 17). Į šį šaukimąsi Kristus vis atsako patikinimu: „Štai aš veikiai ateinu!“ (Apr 22, 7). „Taip, aš veikiai ateinu!“ (Apr 22, 20a). Taip jis žada ne eschatologinę atbaigą, bet artimą savo atėjimo stadiją ir ragina Bažnyčią būti budrią („štai“ pažodžiui reiškia „žiūrėk“). Jis pasirodys greitai ir Bažnyčia tai pamatys – tą Kristaus „daugiau“ Bažnyčioje ir pasaulyje, ko taip trokšta Bažnyčia. Tai bus etapas pakeliui į jungtuves ir naująją Jeruzalę.

2.5.2. Gairės mūsų dienoms

a) Žmogus dabarties akivaizdoje

147. Žmogaus gyvenimas pirmiausia susijęs su dabartimi. Dabartis yra graži, trumpalaikis Dievo amžino artumo šešėlis, yra tai, kas tikrai turima, konkretybė. Dabartis vertinama ir todėl, kad yra nepakartojama žmogaus atsakomybės bei įsipareigojimo įgyvendinimo akimirka.

Dabartis akivaizdžiai ribota: joje daug kas netikra bei netobula ir viskas netvaru. Dabarties, kaip tokios, neužtenka: tai liudija visos minties sistemos, užsisklendžiančios iliuzinėje autonomijoje, ir mūsų epochos patirtis, paženklinta – nebe pirmą kart istorijoje – ideo­logijų žlugimo.

Dabartimi grįstos iliuzijos ir dėl to nuolatiniai nusivylimai gali paskatinti bėgti į vartojimą, vis labiau rafinuotą bei keliantį neviltį, stokojantį ateities ir vėl tampantį nusivylimo šaltiniu. Pasiliekant sekuliarizmo imanentinės minties plotmėje, nėra vilties to įveikti.

Viltis išbalansuotai dabarčiai teikia pusiausvyros, nes yra motyvuotas atvirumas ateičiai, paremtai amžinu Dievo tvarumu. Žyd 13, 14 nepajudinamai skelbiama: „Čia mes neturime išliekančio miesto, bet ieškome būsimojo.“ Niekas negali veiksmingiau orientuoti veiklos ir gyvenimo už suvokimą, kad tai, ko dabartyje trokštama ir kas dabartyje daroma, yra netvaru: tada neišvengiamai atsiranda vertybių hierarchija, kurioje atsižvelgiama ne tik į save, bet ir į kitą, ne tik į dabartį, bet ir į ateitį. Kitas yra prisikėlęs Viešpats, nuėjęs paruošti mums vietos (Jn 14, 2) ir išliekantis slaptu pokalbio partneriu kasdienybėje, kupinoje tikėjimo bei vilties sunkumų ir džiaugsmų. Tikėjimas verčia įveikti tai, kas netarpiškai duota. Viltis įgalina nuvokti ateitį puoselėjant nuolatinį meilės dialogą su Tuo, kuris yra praeitis, dabartis ir ateitis.

b) Pašaukimas į didvyriškumą

148. Šis švelnus pokalbio partneris, pripildantis ir apšviečiantis tikinčiojo ateitį, kelia radikalius reikalavimus ir puoselėja radikalius lūkesčius. Pretenduoja būti aukščiausia vertybe ir reikalauja paaukoti visas kitas. Ragina didvyriškai ir pasiaukojamai liudyti. Mūsų laikais daug kankinystės, meilės motyvuoto dabarties atsižadėjimo, aukojant ją dėl didesnės ateities, pavyzdžių.

Religijai – ir ypač krikščionybei – prikišama, jog ji dabarčiai daranti netikusį poveikį, trukdantį įsipareigoti keisti nepriimtiną engimo sistemą, – poveikį, išreiškiamą „opiumas liaudžiai“ posakiu. Prisikėlusio Viešpaties mokinys žino, jog tai – netiesa, nes priklausomybė Karalystei įpareigoja siekti tvarkos, vis artimesnės tai, dėl kurios mirė Atpirkėjas ir dėl kurios jis kasdien tebesidarbuoja iki savo visiško pasirodymo. Būtent dėl to, kad prisikėlęs Jėzus įgalina tokios ateities viltį ir tokią ateitį rengia, yra prasminga pajungti tam visas tarpines vertybes ir visomis išgalėmis liudyti. Dedant tokias pastangas atsiranda puiki darna tarp autentiškų tarpinių tikslų ir galutinio tikslo. Jėzus kovojo su ligomis ir badu siekdamas galutinio išlaisvinimo iš bet kurio blogio – išlaisvinimo, kuris bus pasiektas tobulos vienybės su Juo akimirką.

Šiuo atžvilgiu krikščioniškoji viltis yra ne tiesiog orientuota į ateitį, bet turi tiesioginių moralinių padarinių dabartiniam gyvenimui. Tai, kas vadinama „įgyvendintąja eschatologija“, reiškia, kad krikščionis įpareigotas gyventi šiandien žvelgdamas į ateitį, kuri nuvokiama tikint prisikėlimu ir kurią trokštama pilnatviškai patirti. Krikščioniškasis tikėjimas kūno prisikėlimu ir galutiniu pasaulio perkeitimu taip pat gali teikti didelę moralinę ir dvasinę paskatą ekologijos ir pagarbos žmogaus gyvybei atžvilgiu (plg. Rom 8, 18–21).

c) Nuo eschatologinės perspektyvos prie vis naujo įkonkretinimo

149. Tai, kas apreikšta apie pabaigą, gali padėti orientuotis tarp kasdienio gyvenimo nepaliaujamai siūlomų naujybių. Diskusija, iškylanti atsiradus poreikiui priimti naujus sprendimus, visada rutuliojasi remdamasi principais, apeliuojančiais į žmogaus apsisprendimo autonomiją, mokslo teises, sąžinės laisvę ir galiausiai taip pat į stipresniojo teisę.

Eschatologinis kriterijus padeda tokias nuostatas pataisyti. Žmogaus horizontą apibrėžia ne jo paties asmenybė, bet dialogas su didesne ir patikimesne asmenybe; individas neapsiriboja dabartimi, bet ją peržengia atrasdamas save ateityje, kuri dar tik bus „galutinė“. Tad jo sprendimai vertingi tik tada, kai priimami dialoguojant su Kūrėju ir Išganytoju ir kai virsta darbais, vertingais ne tik dabarčiai, bet ir begalinei ateičiai.

2.6. Šeštas konkretus kriterijus: įžvelgimas

150. Visi sutinka, jog negalima visų Biblijoje aptinkamų moralinių taisyklių traktuoti tuo pačiu lygmeniu ir negalima visiems ten pateiktiems moralės pavyzdžiams teikti vienodos vertės.

Ir pedagoginiais, ir teoriniais sumetimais mums atrodo naudinga mūsų samprotavimams pasitelkti vieną raktinę moralės teologijos sąvoką – protingumą. Proto lygmeniu tai reiškia proporcingumo jausmą, o praktinio sprendimo lygmeniu – atsargumą. Viena vertus, iš tiesų būtina skirti pagrindinius reikalavimus, išsiskiriančius visuotiniu įpareigojamumu, ir paprastus patarimus ar net priesakus, susijusius su tam tikru dvasinės evoliucijos etapu. Kita vertus, protingumas reikalauja iš anksto pasverti savo veiksmus, apmąstyti jų reikšmę ir padarinius, nustatyti žalą, kuri jais gali būti padaryta, ir taikant principus vengti klaidų bei nereikalingos rizikos.

Moralės srityje Šventasis Raštas pateikia esminių gairių sveikam įžvelgimui, kuriam būdingi trys lygmenys – literatūrinis, dvasinis-bendruomeninis ir dvasinis-asmeninis.

2.6.1. Bibliniai duomenys

a) Įžvelgimas literatūriniu lygmeniu

151. Rašto įkvėptas teisingas ir niuansuotas moralinis sprendimas suponuoja kritinį tekstų skaitymą, atsižvelgiantį pirmiausia į kanoninį matmenį (plg. Popiežiškoji Biblijos komisija. Biblijos aiškinimas Bažnyčioje, IC).

1) Literatūrinis kontekstas

Iš principo neprotinga remtis teisine norma ar pavyzdiniu Biblijos pasakojimu neatsižvelgiant į literatūrinį kontekstą. Dėmesys taip pat skirtinas literatūriniams žanrams bei literatūrinėms formoms (imperatyvai, kazuistika, katalogai, kodeksai, įspėjimai, išmintingi patarimai ir t. t.); šitai dažnai parodo etinio diskurso svorį.

Ypatingas tam tikrų tekstų autoritetingumas moralės srityje kyla kaip tik iš jų literatūrinio statuso. Šį įžvelgimo kriterijų jau taikėme Dekalogo ir Kalno pamokslo, pirmiausia palaiminimų, atžvilgiu, o jie atitinkamai yra pirmojo Įstatymo ir naujojo Įstatymo pamatas: jų pirmenybiškumas vienam ir kitam tekstui teikia maksimalų autoritetą.

Negana to, vieta, kurią jie užima Rašto kanone, stiprina pamatinę „įstatymo-dovanos“ teologinę struktūrą, kaip išsamiai paaiškinome pirmojoje dalyje. Pirma Dekalogo Išėjimo ir Pakartoto Įstatymo knygose eina rūpestingai sukomponuoti pasakojimai apie išgelbėjimą; tas pat galioja Kalno pamokslui.

2) Teologinis pamatas

Norint pagrįsti moralinį sprendimą, iš Biblijoje pateiktų normų ypatingas dėmesys skirtinas toms, kurios pagrindžiamos ar pateisinamos teologiškai. Tai leidžia geriau atskirti, kas atspindi tam tikros epochos kultūrą, ir tai, kas turi bendrakultūrinę vertę.

Pavyzdžiui, pirmoje Sandoros kodekso dalyje (Iš 21, 1–22, 19) priesakai neturi jokio teologinio pagrindimo; jie veikiausiai atitinka užrašytus vietinius papročius, atspindinčius prie miesto vartų vykdytą teisingumą ir reguliavusius socialinius santykius. Tokių kazuistinių įstatymų formuluotės ir turinys labai panašūs į įvairių senovės Viduriniųjų Rytų teisynų nuostatus, ypač įstatymai, susiję su periodiniu vergų išlaisvinimu (Iš 21, 2–11). Sandoros teisyno apodiktinėje dalyje (Iš 22, 20 – 23, 9), lygiai kaip ir Pakartoto Įstatymo teisyne, įstatymai dažnai pagrindžiami teologiškai, pavyzdžiui, Viešpaties artumu vargingiems socialiniams sluoksniams (Iš 22, 20–26) arba aiškiai išreikšta nuoroda į Izraelio ištakas ( Įst 15, 12–15; 16, 10–12).

Toks tąsos ir pertrūkio santykis tarp tikinčiųjų bendruomenės ir aplinkinės visuomenės moralinio mąstymo aptinkamas ir Naujajame Testamente. Ano meto kultūros ir išminties yra paženklintos „naminių pareigų lentelės“ Ef 5, 21–6, 9 ir Kol 3, 18–4,1, net jei neturi tiesioginių paralelių graikų raštijoje. Tikėjimas į Kristų suteikia savitos reikšmės socialiniams santykiams tarp šeimininko ir vergo ir šeimyniniams santykiams tarp tėvų ir vaikų, vyro ir žmonos, net jei tie ir atspindi kultūrą, iš kurios kilę. Tad norint nušviesti šiandienę šeimos ir visuomenės etiką, pirmenybę būtina teikti teologiniams motyvams: pavyzdžiu laikyti Kristų (Ef 5, 23. 25–27. 29), įkvėpimo semtis iš Dievo pedagogikos (6, 4), vykdyti jo „valią“ (6, 6), sekti „Viešpačiu danguje“, kuris „nedaro skirtumo tarp asmenų“ (6, 9), ieškoti to, kas „patinka Viešpačiui“ (Kol 3, 20), puoselėti Viešpaties baimę (3, 22), kurią reikia suprasti kaip gilią religinę pagarbą, viską daryti „Viešpačiui“ (3, 23), turint priešais akis galutinį „atlyginimą“ (Ef 6, 7–8; Kol 3, 20–4, 1). O dėl anuomet galiojusių socialinių modelių, tai, remiantis tinkama bei sveika egzegeze, akivaizdu, kad jiems nevalia nepagrįstai priskirti amžinos vertės. Ieškant mūsų laikams tinkamesnių modelių, jei tokių stokojama, iš akių neišleistinas dar vienas esminis įžvelgimo aspektas – dvasinis, pirmiausia bendruomeninio pobūdžio, įžvelgimas.

3) Kultūrinė aplinka

Net ir stokojant teologinio pagrindimo ar pateisinimo, labai pravartu nustatyti, ar kokia nors biblinė norma taikytina ar netaikytina šiandienėje situacijoje. Egzegezė padeda ištirti kultūrinę aplinką. Pasitelkime du pavyzdžius, susijusius su maisto draudimu. Pirma: „Nevirsi ožiuko jo motinos piene“ (Iš 23, 19; 34, 26; Įst 14, 21). Šis kanaaniečių paprotys, paliudytas Ugarite, įtrauktas į tris biblines tradicijas, kurios paprastai laikomos skirtingomis ir judaizme davė pradžią sudėtingoms valgio taisyklėms, kurias Bažnyčia gerbia, tačiau niekada nejautė poreikio jų perimti, nes krikščioniškosios egzegezės požiūriu jos kyla iš dalinės kultūros.

Kitas pavyzdys keblesnis: „Nevalgysite kraujo.“ Ir šiuo atveju draudimas aptinkamas daugiau nei vienoje Senojo Testamento tradicijoje (Kun 3, 17; 7, 26; Įst12, 23–24), o Naujasis Testamentas jį perima be apribojimu ligi įpareigojimo jo laikytis iš pagonių kilusiems krikščionims (Apd 15, 29; 21, 25). Egzegezės požiūriu draudimo pagrindimas yra ne grynai teologinis, bet veikiau simbolinis: „gyvūno gyvybė (nefeš) yra kraujyje“ (Kun 17, 11. 14; Įst 12, 23). Po apaštalų laikotarpio Bažnyčia nebesijautė įpareigota tuo remdamasi formuluoti tikslias taisykles skerdikui ir virtuvei ir juo labiau mūsų laikais drausti kraujo perpylimą. Bendra kultūrinė vertė, grindusi Bažnyčios dalinį sprendimą Apd 15, buvo rūpinimasis darnia įvairių grupių integracija, nors ir laikino kompromiso kaina.

4) Tęstinumas

Moralės tema, nuolatos pasikartojanti bibliniuose tekstuose, kurie yra skirtingi literatūrinės tradicijos, autoriaus, sukūrimo laiko ir žanro požiūriu, verčia laikyti ją struktūrine ir esmine moraliniam aiškinimui visoje Biblijoje. Šį tęstinumo kriterijų, pavyzdžiui, atitinka ypatingas dėmesys vargšams. Ši tema aptinkama nuo Šventojo Rašto pradžios iki pabaigos. Pateiktinas ir argumentas a fortiori: Siracidas, vertinantis gerą mėsą, vyną ir keliones, tai padaro savo išminties rašto leitmotyvu.

5) Sąžinės tobulėjimas

Siekiant moralinio įžvelgimo, galop svarbu atsižvelgti į moralinės sąžinės tobulėjimą, pirmiausia priešais akis vienu metu turint abu Testamentus. Į tai išsamiau nesigilinsime, aptarinėdami trečią konkretų kriterijų – pažangą jau pateikėme ir pakomentavome nemažai pavyzdžių.

b) Bendruomeninis įžvelgimas

152. Akivaizdu, kad įžvelgimo procesas neapsiriboja egzegetiniu keliu, net jei ir įmanoma pasinaudoti turtingais įvairių šiandien madingų metodų ištekliais. Šventojo Rašto atžvilgiu esminė įžvelgimo vieta yra bendruomenė.

1) Senasis Testamentas

Senajame Testamente tai savaip parodoma, kai tik iškyla poreikis išplėtoti Izraelio bendro gyvenimo taisykles, atitinkančias naują istorinę ar socialinę situaciją. Paimkime pavyzdį, kuris nėra banalus turint priešais akis moterų teisių pervertinimą mūsų laikais. Skaičių knygoje naujaip keliamas klausimas dėl moteriškos lyties palikuonių paveldėjimo teisės gentyje ar klane (Sk 27, 1–11; 36, 1–12). Mozė vaizduojamas kaip tarpininkas, įgaliotas pateikti Viešpačiui bendruomenės klausimus ir perteikti tautai teisinius atsakus. Tad tekste kalbama apie tautos poreikius, kvalifikuotų tarpininkų (Mozės, Eleazaro) įsikišimą ir suverenią Viešpaties valdžią.

2) Naujasis Testamentas

Pasitaiko, kad darant sprendimus, grįstus įstatymais ar papročiais, įsiveliama į smulkmenas, kurios laikomos svarbiomis arba kurios tą akimirką iš tikrųjų svarbios. Kaip atskirti tai, kas esminga ir nediskutuotina, nuo to, kas antraeiliška ir svarstytina? Naujajame Testamente bažnytinio įžvelgimo atžvilgiu yra svarbus dokumentas – Apd 15, 1–35. Problematika buvo nauja. Kai kas iš bendruomenės norėjo įpareigoti krikščionybę pasirinkusius pagonis sykiu perimti visą judaizmą, įskaitant apipjaustymą, kurio Tora reikalavo (Pr 17, 10–14) ir šalyje gyvenantiems ateiviams (Iš 12, 48–49). Moraliniu lygmeniu tai kėlė klusnumo aiškiai išreikštai Dievo valiai problemą. Apaštalų darbų pasakojime įvardijami esminiai protingo įžvelgimo dėmenys – bendruomeninis kelias, sprendimo paieška ir apsisprendimas.

a) „Apaštalai ir vyresnieji susirinko šio klausimo apsvarstyti“ (Apd 15, 6). Šiandien būtų taikomos bendros atsakomybės ir sinodiškumo sąvokos.

b) Norėdami surasti tinkamą sprendimą, atsakingieji stengiasi atskirti tai, kas būtina (saugotinas pamatines vertybes), nuo to, kas galima (galimybės patenkinti abi puses). Dalyvauja keturi veikėjai. Petras pateikia pamatinę gairę (neužkrauti papildomų naštų) pasitelkdamas tris teologinius argumentus: Dievas nedaro skirtumo tarp asmenų; Šventoji Dvasia padarė tokių pačių ženklų ir tarp pagonių, ir tarp žydų; ir visų pirma tikėjimas yra gryna Dievo malonė (15, 7–11). Paulius ir Barnabas remiasi patirtimi, tuo, ką išgyveno (15, 12). Galop Jokūbas pasiūlo išmintingą kompromisą: jokių naštų, bet bent jau vengti papiktinimo ir atsižvelgti į kitus (15, 13–21). Vienu ir kitu atžvilgiu kompromisas laikinas, skirtas išspręsti šiandienei krizei. Kiek vėliau pats Paulius apipjaustys Timotiejų – iš žydų baimės (Apd 16, 1–13). O dėl stabams paaukotos ar iki galo nenukraujavusios mėsos (15, 20), tai šie draudimai, kaip rodo vėlesnė istorija, Bažnyčioje neišsilaikė. Šio protingo sprendimo tikslas tada buvo aiškus ir apibrėžtas – atkurti bendruomenės vienybę. Pamatinę bendrakultūrinę vertybę galima išreikšti taip: tai – atvirumas skirtingybei, tam tikras sociologinis pliuralizmas, jau parengtas širdies apipjaustymo temos Senajame Testamente ( Įst 10, 16; Jer 4, 4; plg. Rom 2, 25–29).

c) Galiausiai įžvelgimo vaisius perteikiamas bendru laišku (15, 23–29). Ypatingo dėmesio verti keturi elementai: pirmiausia sprendimų, priimtų be įgaliojimo ir už Bažnyčios bendruomenės ribų (15, 24) skaldomasis poveikis; paskui pareiškimas: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga...“, akivaizdus tikrai dvasinio įžvelgimo svarstant bei meldžiantis ženklas (15, 28). Taip pat pažymėtinas pasiuntinių atrinkimas, atvirumas platesnei konsultacijai, įtraukiančiai „visą Bažnyčią“ (15, 22). Ir apeliavimas ne į aklą klusnumą, bet bendruomenės, kuri yra žinios adresatas, moralinę sąžinę (15, 29b).

c) Asmeninis įžvelgimas

153. Ankstesniame skyrelyje aptarėme įžvelgimą, paremtą Šventosios Dvasios apšviesta „kolektyvine sąžine“. „Kolektyvinės sąžinės“ sąvoka, išpopuliarinta pirmiausia Émile‘io Durkheimo, kaip tokia, priklauso šiuolaikinei terminologijai. Asmeninės sąžinės srityje, dažniausiai pažymint moralinį sprendimą, Biblijoje vartojamas tik žodis syneidésis. Vienąkart paraleliai vartojami žodžiai moralinė „sąžinė“ ir „mintis“, dukart – „sąžinė“ ir „širdis“ (kardia): pastaroji hebrajiškojoje Biblijoje (lêbâb) yra apmąstymo, pamatinio apsisprendimo, moralinio sprendimo vieta ir simbolis. Kalbama apie gerą, blogą, švarią ar nuvalytą, gražią, atsakingą, silpną ar klystančią sąžinę. Asmeninė sąžinė, apšviesta Šventosios Dvasios, yra įžvelgimo trečia ir ne mažiau svarbi nei kitos vieta.

1) Paulius pateikia įžvelgimo pavyzdį, susijusį su jo laiku aštria problema: ar krikščionys be sąžinės priekaištų gali valgyti stabmeldiško kulto aplinkoje paaukotą ir vėliau parduodamą mėsą (1 Kor 8, 1–11, 1)? Apaštalas svarsto pasitelkdamas subtilią dialektiką ir remdamasis savo autoritetu. Siekdamas teigiamo atsakymo jis apeliuoja į teologinį pagrindą: „stabų nėra“, vadinasi, tokios mėsos valgymas neturi jokios moralinės reikšmės (8, 4. 8; 10, 19. 23. 30). Be to, įvardija tikinčiojo neatimamą teisę, suverenią laisvę (9, 1. 4. 19). Tačiau tokia argumentacija prieštarauja moraliniam principui, kylančiam iš praktinio protingumo, kuris priimant sprendimą galiausiai turi paimti viršų, būtent subtiliai meilei. Meilė gali skatinti atsisakyti teisės (9, 5), skatinti koreguoti savo elgesį atsižvelgiant į kitų „silpną sąžinę“, kad būtų išvengta papiktinimo (8, 7–13; 10, 23–24. 28–29. 32–33). Tas, kas neatsižvelgdamas į kitus vartoja stabams paaukotą mėsą, nusideda ne tikėjimui (prieštara), bet meilei (bendruomeninis matmuo).

2) Kaip, pradedant nuo bendruomenės iškelto aštraus ir naujo klausimo, pasiekti praktinę įžvalgą, rodo dar vienas išplėtotas tekstas (1 Kor 7, 1–39). Kaip krikščioniškojoje etikoje įvertinti gyvenimo būvius? Paulius skiria keturias taisyklių rūšis, kurių įpareigojamumas mažėja žemėjančia tvarka.

a) Pirmiausia paties Viešpaties įsakymas, kuris nekeistinas, nes remiasi aiškiu Evangelijos žodžiu: „Žmona neturi skirtis su vyru“ (plg. Mt 5, 32; 19, 9). Kai vis dėlto taip nutinka, šiuo įsakymu reikalaujama nesudaryti kitos santuokos arba susitaikyti (1 Kor 7, 10–11).

b) Tačiau kaip elgtis, kai atvejis Evangelijoje nenumatytas? Paulius, sykiu ir sielovadininkas, ir teologas, pateikia konkrečią santuokos, kur vienas partneris tikintis, kitas netikintis, problemą. Jei santuokos netikintis partneris „pašventinamas“ tikinčio, t. y. jei abu sugyvena darniai ir praktikuodami dvasinį atvirumą, Evangelijos priesakas įgyvendinamas be problemų; tačiau jei netikintis sutuoktinis nori skirtis, kitas, pasak Pauliaus, tampa laisvas. Pačioje pradžioje apaštalas patikslina, kad čia remiasi savo autoritetu: „Sakau aš, ne Viešpats“ (7, 12–16).

c) Toliau Paulius imasi mergeliškumo klausimo (7, 25–38), gyvenimo būvio, kuris judaizmo pasaulyje paprastai nebuvo vertinamas. Jis tokį būvį siūlo, tačiau tik patardamas: „Dėl nesituokiančiųjų aš neturiu Dievo įsakymo, bet duodu patarimą kaip žmogus, iš Dievo gailestingumo vertas pasitikėjimo.“Paulius pateikia du argumentus: vieną praktinio patogumo pobūdžio – vengti rūpesčių (7, 32–35); kitą teologinio ir dvasinio pobūdžio – laikas trumpas (7, 29–31). Tokį pat dvasinį įžvelgimą Paulius glaustai pritaiko našlių padėčiai užbaigdamas žodžiais: „Manau, kad ir aš turiu Dievo Dvasią“ (7, 39–40).

d) Dar vienu patarimu Paulius tiesiogiai atsako į bendruomenės pradinį klausimą: kaip yra su sutuoktinių poros susilaikymu nuo lytinių santykių dvasiniais sumetimais (7, 1–9)? Ir šiuo atveju apaštalas vadovaujasi protingumu. Įvertina konkrečius pavojus, kuriuos  santuokinio lytinio gyvenimo srityje kelia perdėm radikali pozicija. Leidžia tai „leisdamas, bet ne įsakydamas“, tačiau iškeldamas tris sąlygas: jei sutinka abu sutuoktiniai, jei tai laikina („kuriam laikui“) ir pirmiausia, jei tikslas iš esmės dvasinis („kad atsidėtumėte maldai“). Šia proga jis pabrėžia sutuoktinių tobulą abipusiškumą ir lygybę laisvai disponuojant vienas kito kūnais.

2.6.2. Gairės mūsų laikams

154. Akivaizdu, kad šių svarstymų negalima taikyti visoms naujoms problemoms, su kuriomis dabartiniame kontekste susiduria moralė, kaip antai ekonomikos, komunikacijos ir mainų globalizacija, gyventojų perteklius, pervartos profesijų bei užsiėmimų srityje, įmantrių karinių technologijų plėtra, pramogų visuomenės atsiradimas, šeimos tradicinės struktūros, švietimo ir konfesiškumo ir t. t. išjudinimas. Užtenka pateikti kelis pavyzdžius, galinčius ne tik moralės teologams, bet ir grupėms bei individams padėti praktikuoti sveiką įžvelgimą remiantis Raštu.

1) Kaip ir visose kitose, lygiai taip pat ir moralės srityje Bažnyčia nepritaria jokiam fundamentalistiniam Rašto naudojimui, kai, pavyzdžiui, koks nors biblinis priesakas izoliuojamas nuo jo istorinio, kultūrinio ir literatūrinio konteksto. Sveikas kritinis skaitymas padeda atskirti visiems laikams ir visoms vietovėms galiojančius nurodymus ar praktikas nuo to, kas buvo reikalinga tam tikroje epochoje ar konkrečioje geografinėje aplinkoje ir galbūt jau atgyveno, paseno ar tapo nebepritaikoma. Pati biblinė teologija, besiremianti abiem Testamentais, labiau nei patys tekstai, ragina žvelgti į moralinę problemą ne izoliuotai, bet Dievo apreiškimo šviesoje.

2) Nemenka dalimi etika remiasi protu. Matėme, kad Biblija turi daug bendra su tautų išmintimi (sutaptis). Tačiau ji moka nesutikti, plaukti prieš srovę (priešprieša). Ir įveikti (pažanga). Krikščioniškoji moralė jokiu būdu negali plėtotis nepriklausomai nuo Šventosios Dvasios naujo ir slėpiningo įkvėpimo. Tikinčiųjų moralinė įžvalga yra labiau dvasinė nei grįsta protu ir išmintimi. Tai – labai svarbi sąžinės ugdymo tema. Net jei Naujajame Testamente vos kartą sujungiamos moralinė „sąžinė“ ir „Šventoji Dvasia“ (Rom 9, 1), aišku, kad krikščionybėje skirti gera nuo bloga yra „pagrindiniai dalykai apie Dievo apreiškimą“ (Žyd 5, 12–14), skatinantys tobulėti (6, 1) tuos, „kurie kartą jau buvo apšviesti, paragavo dangaus dovanos, tapo Šventosios Dvasios dalininkais“ (6, 4). Paulius reikalauja atsinaujinti „dvasia“ nesekant „šiuo pasauliu“, bet suvokiant „Dievo valią, kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12; plg. Ef 5, 10; Žyd 12, 21).

3) Toks įžvelgimas yra labai asmeniškas, todėl katalikų moralėje galutine sprendimo instancija visada laikoma sąžinė. Tačiau ugdydamas sąžinę, – procesas, kuris niekada nebūna užbaigtas, – tikintysis turi atsakomybę ir pareigą savo įžvalgą derinti su bendruomenės atsakingųjų įžvalgomis. Šiuo atveju bažnytinio įžvelgimo susidūrus su nauja problematika procese būtinu įkvėpimo šaltiniu visada išlieka, be kita ko, Apd 15 ir 1 Kor 7–8 pateikti pavyzdžiai. Vienu žodžiu, Rašto atžvilgiu sunkus asmeninės autonomijos ir klusnumo Šventosios Dvasios šviesai, kuri teikiama Bažnyčiai bei per Bažnyčią, suderinimas yra neatsiejama moralinio įžvelgimo proceso dalis.

PABAIGA

155. Atsižvelgiant į vis įmantresnių tarpdisciplininių prieigų prie didžiųjų klausimų, susijusių su žmogumi, plėtrą ir konkrečiai į dabartinių moralinių problemų individualiu bei kolektyviniu lygmeniu sudėtingumą, šiame dokumente siekta vien kuklių apmąstymų. Vis dėlto jis kai kuriais atžvilgiais išsiskiria savitumais, kurių nevalia nepaminėti: pabrėšime pirmiausia tris. Be to, atveriama perspektyvų ateičiai.

1. Saviti elementai

156. 1) Tai, kad visus savo samprotavimus grindėme Šventuoju Raštu, kviečia moralę pirmiausia traktuoti vadovaujantis ne žmogaus, bet Dievo perspektyva. Tinkamai suprantama „apreikštosios moralės“ sąvoka gali būti naudinga. Šiuo atžvilgiu, kaip matėme, mūsų prieiga nuo pradžių skiriasi nuo prigimtinės etikos bei moralės, kurios iš esmės remiasi protu. Potencialus privalumas yra dvejopas.

Pirmiausia teoriniu lygmeniu: taip suprantama moralė toli pranoksta priimtino ar vengtino elgesio kodeksus, taip pat praktikuotinų ir šalintinų ydų siekiant garantuoti socialinę tvarką bei žmogaus gerovę sąrašus. Ji atsiduria tikrai dvasiniame horizonte, kur pirma žmogaus atsako eina ir tą atsaką orientuoja neužtarnauta Dievo dovana. Daug mūsų amžininkų, krikščionių ir nekrikščionių, šiandien jaučia didelį poreikį iš naujo apibrėžti savo požiūrį į dalykus dvasiniame horizonte ir veikliai ieškoti šia kryptimi. Biblijos siūloma reikli moralė ir dvasiniu, ir socialiniu požiūriu nėra svetima postmoderniškos žmonijos sąmoningiems ar nesąmoningiems lūkesčiams. Savyje neužsisklendžianti, bet kitus, pirmiausia artimus bei tolimus vargšus, reginti moralė skatina mus darbuotis jų labui.

Antra: praktiniu lygmeniu tokia mūsų prieiga padeda geriau apibrėžti tris kartais subtilius, bet klaidingus požiūrius, kėlusius ir tebekeliančius grėsmę švietimui ir žmogiškųjų vertybių, ir tikėjimo lygmeniu, – kazuistiką, legalizmą ir siaurą moralizmą. O priesakų sugrąžinimas į pamatinį Dievo dovanos horizontą, kurį siūlo Biblijos visuma, juos naujaip išryškina bei suteikia jiems naujos jėgos.

157. 2) Su visiška pagarba pamatiniam Dekalogo tekstui pasiūlėme jį iš naujo perskaityti aksiologiškai (t. y. vertybiškai), mat tai atveria veikiau programinės nei draudžiamosios ar įsakomosios moralės sritį, daug reiklesnę, tačiau sykiu – paradoksalu – patrauklesnę, daug labiau daugumos mūsų amžininkų etinį ir moralinį jautrumą atitinkančią dinaminę sritį. Tokiu pat pamatiniu Kalno pamokslu Jėzus atveria tiesų kelią šia kryptimi. Privalumas akivaizdus: plėtra moralės kaip paskatos, o ne kaip naštos, moralės, kuri gerbia ir skatina kelius Dievo Karalystės link, veikiau ugdo sąžinę, o ne užkrauna ant pečių sunkų jungą (plg. Mt 11, 29–30).

158. 3) Dar vienas savitas šio dokumento elementas yra tai, kad jame sistemingai išdėstyti aštuoni bendri ir konkretūs kriterijai, padedantys aptarti šiandienius moralės klausimus, į kuriuos nėra gatavų atsakymų ir kurie reikalauja kitokių apmąstymo bei sprendimo priėmimo mechanizmų. Užuot pateikę aiškias ir tikslias direktyvas, dažnai pranokstančias egzegetų kompetenciją, savo apmąstymais troškome tiesiog paskatinti artintis prie moralės kitokia, nauja, Rašto paženklinta dvasia. Tada krikščioniškoji moralė pasirodys visu savo vienas kitą papildančių bruožų turtingumu:

– jai pirmiausia rūpi pamatinis žmogaus kilnumas (biblinio požiūrio į žmogų atitikimas);

– tobulu pavyzdžiu ji laiko Dievą ir Kristų (Jėzaus pavyzdžio atitikimas);

– gerbia įvairių civilizacijų bei kultūrų išmintį, todėl geba klausytis ir praktikuoti dialogą (sutaptis);

– drąsiai smerkia ir atmeta bet kurį su tikėjimu nesuderinamą moralinį pasirinkimą (priešprieša);

– siekdama ugdyti sąžinę ir daryti ją vis jautresnę Karalystės „teisumui“, įkvėpimo moraliniams požiūriams formuluoti semiasi iš Biblijos ir istorijos (pažanga);

– mūsų dienomis smarkiai pabrėžiamus žmogaus lūkesčius bei teises geba suderinti su Šventajame Rašte „meilės“ sąvoka išreiškiamais kolektyvinio gyvenimo reikalavimais bei imperatyvais (bendruomeninis matmuo);

– pateikia moralinį horizontą, kuris, įkvėptas absoliučios ateities vilties, įveikia trumparegišką, žemiška tikrove apsiribojantį žvilgsnį (galutinumas);

– prie sunkių klausimų artinasi vadovaudamasi protingumu, pasitelkdama egzegezę, bažnytinės valdžios įžvalgas bei teisingos sąžinės ugdymą Šventojoje Dvasioje „trumpiems sujungimams“ subtiliame moralinio sprendimo procese išvengti (įžvelgimas).

2. Perspektyvos ateičiai

159. Tuo, kas pasakyta, viena vertus, išryškinamos kai kurios pagrindinės linijos ir, kita vertus, šiuo dokumentu, kaip ir kiekvienu Biblijos komisijos dokumentu apie moralę, nesiekiama visiško išbaigtumo.

Kai kurios problemos lieka atviros. Apsiribodami tik vienu pavyzdžiu, paminėsime „prigimtinio įstatymo“ sąvoką, kurios pėdsakų įžvelgiama Pauliaus raštuose (plg. Rom 1, 18–32; 2, 14–15), tačiau kuri bent savo tradicine formuluote aprėpia Raštui svetimų filosofinių kategorijų.

Tikimės, kad mūsų apmąstymai paskatins trejopą veiklą.

160. 1) Pirmiausia dialogą. Pageidautina, kad į jį įsitrauktų ne tik Katalikų Bažnyčios specialistai, kaip antai moralės teologai ir egzegetai, bet ir kitų krikščioniškųjų konfesijų tikintieji, turintys tą patį Šventojo Rašto lobį, taip pat kitų religijų tikintieji, siekiantys aukštų moralinio gyvenimo standartų. Ypač vaisingas dialogas su žydais, mūsų „vyresniaisiais broliais“, gali padėti abipusiškomis pastangoms daugelį įstatymų, neretai santykinių, sudėlioti į teologinio Įstatymo, kuris laikytinas žmogui neužtarnautai dovanotu išganymo „keliu“, pagrindinę kryptį. Biblinės moralės nevalia primetinėti tiems, kurie stokoja to paties tikėjimo, tačiau jos tikslas pagerinti žmogaus bei visuomenės prigimtį ir būvį yra galiojantis pasiūlymas, į kurį, tikėkimės, rimtai atsižvelgs ir įsitraukusieji į kitokias dvasines keliones.

161. 2) Taip pat manome, kad šie mūsų apmąstymai, jei kažkiek sudomins, padės ganytojams ir teologams surasti tinkamų komunikacinių strategijų, įgalinančių perteikti Bažnyčios moralinį mokymą teigiamu aspektu ir visu jo turtingumu. Tiesa, norėdama likti ištikima Kristui ir žmonių tarnystei, Bažnyčia negali susilaikyti nuo tikinčiųjų ir kiekvieno žmogaus aiškaus pristatymo ir todėl atsisakyti tam tikrų taisyklių ir draudimų. Tačiau priešprieša, ypač būtinu laikomo konflikto forma, yra vienas iš aštuonių įvardytų kriterijų. Pateikti „apreikštąją moralę“ atskleidžiant jos visą platybę bei vaisingumą Rašto kontekste gali reikšti poreikį apmesti atnaujintos pedagogikos kontūrus.

162. 3) Galop, kad šis dokumentas būtų veiksmingas, jo mintys turėtų būti paskleistos. Tiktai tada jis galės padėti ganytojams, pastoracijos darbuotojams, katechetams, mokytojams ir, žinoma, krikščionių tikėjimą išpažįstantiems tėvams, kuriems tenka graži ir nepamainoma užduotis mokyti savo vaikus gyventi, tikėti, atsakingai naudotis laisve ir vesti juos keliu į tikrąją laimę anapus dabartinio pasaulio.