Išganymo viltis be krikšto mirusiems kūdikiams

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 934
AUTORIUS: TARPTAUTINĖ TEOLOGIJOS KOMISIJA
ORIGINALO PAVADINIMAS: COMMISSIONE TEOLOGICA INTERNAZIONALE LA SPERANZA DELLA SALVEZZA PER I BAMBINI CHE MUOIONO SENZA BATTESIMO
DATA: 2007-04-19
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“, 2007 Nr. 10 (274), p. 14–24 ir Nr. 11 (275), p. 15–26.
ŽANRAS: Magisteriumas (Vatikano kurijos)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2005–2013 m. (Benediktas XVI)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“, 2007 Nr. 10 (274), p. 14–24 ir Nr. 11 (275), p. 15–26.
SKIRSNIAI

TARPTAUTINĖ TEOLOGIJOS KOMISIJA

Išganymo viltis be krikšto mirusiems kūdikiams

2007 m. balandžio 19 d.

*IŠANKSTINĖ PASTABA. Tema „Išganymo viltis be krikšto mirusiems kūdikiams“ buvo pateikta Tarptautinei teologijos komisijai išnagrinėti. Rengiant studiją, sudaryta pakomisė, kurios nariais tapo: arkiv. Ignazio Sanna, vysk. Basil Kyu-Man Cho, prof. Kun Peter Damian Akpunonu, prof. kun. Adalbert Denaux, prof. kun. Gilles Emery OP, mons. Ricardo Ferrara, mons. Istvįn Ivancsó, mons. Paul McPartlan, kun. Dominic Veliath SDB (pakomisės pirmininkas) ir prof. ses. Sara Butler MSBT; su jais bendradarbiavo Teologijos komisijos generalinis sekretorius kun. Luis Ladaria SJ ir sekretorius mons. Guido Pozzo, prisidedant kitiems komisijos nariams. Bendrosios diskusijos vyko per Tarptautinės teologijos komisijos visuotinius susirinkimus, surengtus Romoje 2005 m. gruodį ir 2006 m. spalį. Šis tekstas, Komisijos patvirtintas forma specifica, buvo pateiktas jos prezidentui kardinolui Williamui J. Levadai. Jis, per 2007 m. sausio 19 d. audienciją gavęs Šventojo Tėvo pritarimą, jį patvirtino ir leido publikuoti.

Be krikšto mirusių kūdikių likimo tema, laikantis tiesų hierarchijos principo, nagrinėta dieviškojo visuotinio išganomojo plano, Kristaus vienatinio bei neprilygstamo tarpininkavimo, Bažnyčios skaramentiškumo išganymo tvarkoje ir gimtosios nuodėmės kontekste. Šiandienėje kultūrinio reliatyvizmo ir religinio pliuralizmo aplinkoje nekrikštytų kūdikių labai pagausėjo. Tokiomis aplinkybėmis tapo būtina pasverti tokių kūdikių išganymo galimybę. Bažnyčia suvokia, kad toks išganymas pasiekiamas tiktai Kristuje per Dvasią. Bet Bažnyčia, būdama motina ir mokytoja, negali neapmąstyti visų pagal Dievo paveikslą sukurtų žmonių likimo, ypač silpniausiųjų bei tų, kurie dar nepajėgia naudotis protu ir laisve.

Žinia, tradicinis mokymas dėmesį telkė į prieangio (limbo) teoriją; juo laikytas būvis, kuriame atsiduria be krikšto mirusių kūdikių sielos, dėl gimtosios nuodėmės nepelnančios palaimingojo regėjimo, tačiau ir nenuskiriamos bausmei, nes jie nėra asmeniškai nusidėję. Ši teologų nuo Viduramžių išplėtota teorija Magisteriumo nebuvo apibrėžta kaip dogma, net jei pats Magisteriumas iki Vatikano II Susirinkimo ją savo mokyme ir minėdavo. Katalikų Bažnyčios katekizme (1992 m.) prieangio teorija vis dėlto nepaminėta, ten, priešingai, mokoma, kad be krikšto mirusius kūdikius Bažnyčia patiki Dievo gailestingumui – tą liudija tokiems vaikams skirtos ypatingos laidojimo apeigos. Principas, kad Dievas trokšta visų žmonių išganymo, leidžia turėti viltį, jog išganyti gali būti ir be krikšto mirę kūdikiai (plg. KBK 1261). Toks tvirtinimas teologinę refleksiją verčia atrasti logišką ir nuoseklią sąsają tarp katalikų tikėjimo įvairių ištarų: visuotinės išganingosios Dievo valios; Kristaus kaip tarpininko vienatiniškumo; krikšto būtinybės išganymui; visuotinio malonės veikimo per sakramentus; ryšio tarp gimtosios nuodėmės ir palaimingojo regėjimo netekties; žmogaus sukūrimo „Kristuje“.

Studijos išvada ta, jog yra teologinis bei liturginis pagrindas puoselėti viltį, kad be krikšto mirę kūdikiai gali būti išganyti ir įtraukti į amžinąją palaimą, net jei to Apreiškimas aiškiai nemoko. Antra vertus, nė vieno iš samprotavimų, tekste siūlomų naujam požiūriui į problemą motyvuoti, nevalia imti pagrindu nei krikšto būtinumui neigti, nei jo suteikimui atidėti. Priešingai, pagrindą vilčiai duoda tai, kad Dievas tokius kūdikius išganys būtent todėl, kad jiems nebuvo įmanoma suteikti to, ko jų labui labiausiai trokšta – pakrikštyti juos laikantis Bažnyčios tikėjimo bei regimai įrikiuoti į Kristaus Kūną.

Galiausiai dar viena metodologinio pobūdžio pastaba. Šios temos traktavimas puikiai išsitenka tikėjimo supratimo istorijos, apie kurią kalbama Dei Verbum (8) ir kurios veiksniai yra tikinčiųjų apmąstymai bei gilinimasis, dvasinių dalykų patirtis ir Magisteriumo mokymas, kontekste. Krikščioniškosios minties istorijoje ėmus suvokti be krikšto mirusių kūdikių likimo klausimą, su šiuo klausimu susijusio mokymo prigimtis bei reikšmė, galimas daiktas, nebuvo tiksliai pažintos. Tik istorinėje bei teologinėje raidoje, per amžių tėkmę atvedusioje iki Vatikano II Susirinkimo, paaiškėjo, kad šį ypatingą klausimą verta aptarti prieš akis turint erdvesnį tikėjimo mokymo horizontą ir kad problemą galima permąstyti klausimo esmę aiškiai išryškinant globaliniame katalikų tikėjimo kontekste bei laikantis tiesų hierarchijos principo, minimo Vatikano II Susirinkimo dekrete Unitatis redintegratio. Tiek teoriniu teologiniu, tiek praktiniu dvasiniu požiūriu šis dokumentas yra naudingas ir veiksmingas norint suvokti ir perprasti šią problematiką, susijusią ne tik su mokymu, bet ir su svarbiu pastoraciniu poreikiu.

Įžanga

1. Šventasis Petras ragina krikščionis būti pasirengusius įtikinamai atsakyti apie juose gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15–16) [1]. Šiame dokumente nagrinėjama vilties, kurią krikščionys gali turėti dėl be krikšto mirusių kūdikių, tema. Tai rodo, kaip ši viltis per pastaruosius dešimtmečius išsiplėtojo, kad apie ją jau galima įtikinamai atsakyti. Nors ši tema iš pirmo žvilgsnio kitų teologinių klausimų atžvilgiu atrodo marginalinė, jos teisingas sprendimas, būtinas dėl neatidėliotinų pastoracinių motyvų, susijęs su klausimais, išsiskiriančiais dideliu sudėtingumu bei gilumu.

2. Šiais mūsų laikais be krikšto mirštančių kūdikių smarkiai daugėja. Dėl to ne tik kalti kultūrinio reliatyvizmo ir religinio pliuralizmo paveikti nepraktikuojantys tėvai, tai iš dalies ir apvaisinimo in vitro bei abortų padarinys. Tokių procesų akivaizdoje iš naujo primygtinai peršasi klausimas, koks tokių kūdikių likimas. Tokiomis aplinkybėmis keliai, kuriais galima pasiekti išganymą, atrodo dar sudėtingesni ir problemiškesni. Bažnyčia, ištikima išganymo kelio sergėtoja, žino, kad išganymą įmanoma pasiekti tik Kristuje per Šventąją Dvasią. Tačiau, būdama motina ir mokytoja, ji negali neapmąstyti visų pagal Dievo paveikslą sukurtų žmonių, ypač silpniausiųjų, likimo [2]. Suaugusieji, apdovanoti protu, sąžine ir laisve, atsakingi už savo likimą galėdami Dievo malonę priimti arba atmesti. Tuo tarpu kūdikiai, dar nesinaudojantys protu, sąžine ir laisve, patys to nuspręsti negali. Tėvai labai sielojasi ir jaučia kaltę nebūdami morališkai tikri savo vaikų išganymu, o žmonėms visada sunku pripažinti, kad Dievas teisingas ir gailestingas, jei asmeniškai nenusidėję kūdikiai, krikščionys ar nekrikščionys, nuo amžinosios palaimos atskiriami. Žvelgiant iš teologijos perspektyvos, vilties teologijos raida ir bendrystės ekleziologija kartu su dieviškojo gailestingumo pripažinimu meta iššūkį perdėm ribotam išganymo aiškinimui. Iš tiesų visuotinė išganingoji Dievo valia ir atitinkamai visuotinis Kristaus tarpininkavimas neleidžia laikyti tinkama jokios teologinės sampratos, galiausiai verčiančios abejoti pačia Dievo visagalybe ir ypač jo gailestingumu.

3. Prieangio teorija, kuria Bažnyčia daug amžių rėmėsi aiškindama be krikšto mirusių kūdikių likimą, neturi aiškaus pagrindo Apreiškime, net jei ir ilgą laiką buvo įtraukta į tradicinį teologinį mokymą. Negana to, mintis, kad iš be krikšto mirusių vaikų atimtas palaimingasis regėjimas, ilgai laikyta bendruoju Bažnyčios mokymu, kelia tiek daug pastoracinių problemų, kad daugelis sielų ganytojų prašė giliau apmąstyti išganymo kelius. Permąstant tokias teologines problemas, negalima ignoruoti tragiškų gimtosios nuodėmės padarinių. Gimtoji nuodėmė lemia atsiskyrimo nuo Kristaus būvį, o panaikina galimybę regėti Dievą tiems, kurie tokio būvio miršta.

4. Apmąstydama be krikšto mirusių kūdikių likimo temą, bažnytinė bendruomenė niekada neturi užmiršti, kad Dievas, griežtai kalbant, yra labiau teologijos subjektas negu objektas. Todėl pirma teologijos užduotis yra įsiklausyti į Dievo žodį. Teologija klausosi Rašte išreikšto Dievo žodžio, kad meilės kupinu būdu perteiktų jį kiekvienam asmeniui. Tačiau apie be krikšto mirštančiųjų likimą Dievo žodis pasako mažai arba nieko. Todėl Rašto tylėjimą šia tema būtina aiškinti tekstų, kuriuose kalbama apie visuotinį išganymo planą ir išganymo kelius, šviesoje. Vienu žodžiu, tiek teologijai, tiek pastoracijai kyla problema, kaip išlaikyti bei suderinti dvi biblinių ištarų grupes: ištaras, susijusias su visuotine išganingąja Dievo valia (plg. 1 Tim 2, 4), ir ištaras, kuriose krikštas laikomas būtina išlaisvinimo iš nuodėmės ir supanašinimo į Kristų priemone (plg. Mk 16, 16; Mt 28, 18–19).

5. Antra, laikydamasi lex orandi lex credendi principo, krikščionių bendruomenė atkreipia dėmesį, kad liturgijoje prieangis niekur neminimas. Maža to, liturgija apima Nekaltųjų Vaikelių, kurie net ir būdami nepakrikštyti gerbiami kaip kankiniai, nes buvo nužudyti „dėl Kristaus“ [3], šventę. Svarbus liturginis žingsnis buvo be krikšto mirusių kūdikių laidojimo įvedimas. Juk nesimeldžiame už tuos, kurie pasmerkti. Į 1970 m. Romos mišiolą įtrauktos gedulinės Mišios, skirtos mirusiems nepakrikštytiems kūdikiams, kurių tėvai ketino juos pakrikštyti. Be krikšto mirusius kūdikius Bažnyčia patiki Dievo gailestingumui. Savo 1980 m. Instrukcijoje dėl vaikų krikšto Tikėjimo mokymo kongregacija vėl patvirtino, jog „dėl be krikšto gimusių vaikų, tai Bažnyčia tegul juos patikėti Dievo gailestingumui; tai ji ir daro per jiems skirtas laidojimo apeigas“ [4]. Katalikų Bažnyčios katekizme (1992 m.) priduriama, jog „didis visus žmones išganyti trokštančio Dievo gailestingumas (1 Tim 2, 4) ir Jėzaus švelnumas vaikams, skatinęs jį sakyti: Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite (Mk 10, 14), suteikia mums vilties, kad yra išganymo kelias ir be krikšto mirusiems kūdikiams“ [5].

6. Trečia, Bažnyčia negali neskatinti be krikšto mirusių kūdikių išganymo vilties jau vien dėl to, jog „meldžiasi, kad niekas nepražūtų“ [6], ir su viltimi meldžia, „kad visi būtų išganyti“ [7]. Vadovaudamasi solidarumo antropologija [8], stiprinama bažnytinio korporacinės asmenybės supratimo, Bažnyčia gerai žino, kokią pagalbą gali suteikti tikinčiųjų tikėjimas. Morkaus evangelijoje pateiktas epizodas, kur kelių asmenų tikėjimas nulėmė kito išganymą (plg. Mk 2, 5). Tad suvokdama, jog įprastinė priemonė išganymui pasiekti yra krikštas in re, Bažnyčia viliasi, kad egzistuoja ir kitų būdų tam pačiam tikslui pasiekti. Kadangi Dievo Sūnus įsikūnydamas „ypatingu būdu“ susivienijo su kiekvienu žmogumi ir kadangi Kristus numirė už visus ir „galutinis žmogaus pašaukimas iš tikrųjų yra vienas – dieviškasis“, Bažnyčia tiki, kad „Šventoji Dvasia visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu“ (Gaudium et spes 22) [9].

7. Galiausiai, teologiškai apmąstydama be krikšto mirusių kūdikių išganymą, Bažnyčia gerbia tiesų hierarchiją ir todėl pradžioje dar kartą patvirtina Kristaus ir jo malonės, svarbesnės už Adomą ir jo nuodėmę, primatą.

Kristus, gyvenęs dėl mūsų ir galėjęs savo auka mus atpirkti, mirė ir prisikėlė už visus. Visu savo gyvenimu bei mokymu jis apreiškė Dievo tėviškumą ir savo visuotinę meilę. Krikšto būtinybė yra de fide, tačiau Tradicija ir Magisteriumo dokumentai, kur ši būtinybė patvirtinama, reikalingi paaiškinimo. Tiesa, kad visuotinė išganingoji Dievo valia neprieštarauja krikšto būtinybei, ir lygiai taip pat tiesa, kad kūdikiai savo ruožtu nekelia jokios asmeninės kliūties atperkamajai malonei veikti. Kita vertus, krikštas teikiamas asmeninių nuodėmių neturintiems vaikams ne tik tam, kad jie būtų išlaisvinti iš gimtosios nuodėmės, bet ir kad būtų įrikiuoti į išganymo tvarką, kuri bendrystės Kristaus mirtyje bei prisikėlime dėka yra Bažnyčia (plg. Rom 6, 1–7). Malonė niekada neužsitarnaujama, nes ji visada yra gryna Dievo dovana. Pražūtis, priešingai, būna pelnyta, nes yra žmogaus laisvo pasirinkimo padarinys [10]. Be krikšto miręs kūdikis išganomas Dievo malonės ir užtariant Bažnyčiai net ir be jo bendradarbiavimo. Galima klausti, ar iš kūdikio, kuris miršta be krikšto, bet kuriam Bažnyčia savo malda trokšta išganymo, gali būti atimtas Dievo regėjimas be jo bendradarbiavimo.

1. Historia quaestionis
Istorija ir katalikų mokymo hermeneutika

1.1. Bibliniai pamatai

8. Griežtai teologinis tyrimas turėtų prasidėti nuo bet kurio bažnytinio mokymo ar praktikos biblinių pamatų studijavimo. Todėl, kiek tai susiję su mūsų tema, turėtume klausti, ar Šventajame Rašte vienaip ar kitaip svarstomas nekrikštytų kūdikių likimas. Greitai peržvelgę Naująjį Testamentą, aiškiai matome, kad ankstyvosios krikščionių bendruomenės dar nebuvo susidūrusios su klausimu, ar be krikšto mirę naujagimiai ir kūdikiai gali būti Dievo išganyti. Ten, kur Naujajame Testamente minima krikšto praktika, paprastai kalbama apie suaugusiųjų krikštą. Vis dėlto Naujojo Testamento liudijimas nepašalina vaikų krikštijimo galimybės. Apd 16, 15 ir 33 (plg. 18, 8) bei 1 Kor 1, 16 kalbama apie krikštą priėmusias šeimas (oikos); galimas daiktas, kad su suaugusiaisiais buvo pakrikštyti ir vaikai. Kodėl apie tai aiškiai nepasakyta, galima paaiškinti tuo, kad Naujojo Testamento raštuose daugiausia dėmesio skiriama pradiniam krikščionybės pasklidimui pasaulyje.

9. Aiškaus mokymo apie be krikšto mirusius kūdikius stygius Naujajame Testamente nereiškia, kad teologinė diskusija šia tema nesiremia įvairiais pamatiniais bibliniais mokymais. Tarp jų minėtini:

(I) Dievo noras išganyti visus žmones (plg. Pr 3, 15; 22, 18; 1 Tim 2, 3–6) per Jėzaus Kristaus pergalę prieš nuodėmę ir mirtį (plg. Ef 1, 20–22; Fil 2, 7–11; Rom 14, 9; 1 Kor 15, 20–28);

(II) visuotinis žmonių nuodėmingumas (plg. Pr 6, 5–6; 8, 21; 1 Kar 8, 46; Ps 130, 3), tai, kad jie nuo Adomo gimsta nuodėmėje (plg. Ps 51, 7; Sir 25, 24) ir todėl skirti mirčiai (plg. Rom 5, 12; 1 Kor 15, 22);

(III) išganymui būtinas, viena vertus, tikinčiojo tikėjimas (plg. Rom 1, 16) ir, kita vertus, Bažnyčios teikiami Krikštas (plg. Mk 16, 16; Mt 28, 19; Apd 2, 40–41; 16, 30–33) ir Eucharistija (plg. Jn 6, 53);

(IV) krikščioniškoji viltis visiškai pranoksta žmogiškąją viltį (plg. Rom 4, 18–21); krikščioniškoji viltis – kad gyvasis Dievas, visos žmonijos Išganytojas (plg. 1 Tim 4, 10), leis visiems būti jo šlovės dalininkais ir visi gyvens su Kristumi (plg. 1 Tes 5, 9–11; Rom 8, 2–5. 23–25), ir krikščionys turi įtikinamai paaiškinti apie juose gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15);

(V) Bažnyčia turi „maldauti, melstis, užtarti ir dėkoti už visus žmones“ (1 Tim 2, 1–8), tikėdama, jog Dievo kuriamajai galiai „nieko nėra negalima“ (Job 42, 2; Mk 10, 27; 12, 24. 27; Lk 1, 37), ir turėdama viltį, kad visa kūrinija pagaliau dalyvaus Dievo šlovėje (plg. Rom 8, 22–27).

10. Tarp dviejų ką tik minėtų biblinių mokymų, atrodo, atsiranda įtampa – tarp visuotinės išganingosios Dievo valios ir sakramentinio krikšto būtinybės. Pastarasis tarsi apriboja visuotinės išganingosios Dievo valios apimtį. Iš to kyla poreikis hermeneutiškai apmąstyti, kaip mūsų aptariamos problemos atžvilgiu Biblijos tekstus skaitė bei jais naudojosi Tradicijos liudytojai (Bažnyčios tėvai, Magisteriumas, teologai). Konkrečiau kalbant, norint išvengti klaidingo supratimo, reikia išsiaiškinti, kokio pobūdžio yra ši Krikšto sakramento „būtinybė“. Sakramentinio krikšto būtinybė yra antro rango būtinybė, palyginti su Dievo išganomojo veikimo per Jėzų Kristų visų žmonių galutinio išganymo labui absoliučia būtinybe. Sakramentinis krikštas būtinas kaip įprastinė priemonė, per kurią asmuo tampa Jėzaus mirties ir prisikėlimo naudingųjų padarinių dalininku. Savo analizėje rūpestingai įvertinsime, kaip Tradicijoje naudotasi bibliniais liudijimais. Be to, aptardami teologinius principus (2 skyrius) ir mūsų vilties pagrindus (3 skyrius), išsamiau gilinsimės į atitinkamus Biblijos mokymus bei tekstus.

1.2. Graikų tėvai

11. Tik labai nedaug graikų tėvų domėjosi be krikšto mirusių kūdikių problema, nes šia tema Rytuose nebūta jokių nesutarimų. Be to, jie kitaip suprato dabartinį žmonijos būvį. Graikų tėvų akimis, kaip Adomo nuodėmės padarinį žmonės paveldėjo pagedimą, juslingumą ir marumą, iš kurių jie gali būti atkurti per sudievinimo procesą, kuris tapo įmanomas Kristaus atperkamuoju darbu. Nuodėmės ar kaltės paveldimumo sąvoka, visuotinai paplitusi Vakarų tradicijoje, tokiai perspektyvai buvo svetima, nes nuodėmė čia gali būti tik laisvas ir asmeninis aktas [11]. Dėl šios priežasties grynai nekrikštytų kūdikių išganymo problemos imasi nedaug graikų tėvų. Tačiau jie aptarinėja tokių kūdikių pomirtinį būvį ar situaciją, bet ne vietą. Šiuo atžvilgiu pagrindinė problema jiems yra įtampa tarp visuotinės išganingosios Dievo valios ir Evangelijos mokymo apie krikšto būtinumą. Pseudoatanazijas aiškiai patvirtina, kad nekrikštytas asmuo negali įžengti į Dievo karalystę. Jis, be to, teigia, jog nekrikštyti kūdikiai į Karalystę neįžengia, bet kartu ir neatiduodami pražūčiai, nes nėra nusidėję [12]. Sinajaus Anastazijas tai pasako dar aiškiau: pasak jo, nekrikštyti kūdikiai neina į Geheną. Tai ir viskas; jis nepareiškia savo nuomonės, kur jie iš tikrųjų eina, bet palieka jų likimą Dievo sprendimui [13].

12. Grigalius Nisietis vienintelis iš graikų tėvų parašė specialiai mirusių kūdikių likimui aptarti skirtą kūrinį De infantibus praemature abreptis libellum [14]. Jo sau keliami klausimai atspindi Bažnyčios skausmą: tokių kūdikių likimas yra paslaptis, „didesnė negu žmogaus protas gali ją perprasti“ [15]. Grigalius reiškia savo nuomonę apie dorybę ir atlygį; jo požiūriu, Dievas neturi jokio pagrindo kaip atlygį duoti tai, ko tikimasi. Dorybė būtų nieko verta, jei tie, kurie gyvenimą palieka per anksti nepraktikavę dorybės, iškart būtų įleisti į palaimą. Tęsdamas tokius samprotavimus, Grigalius klausia: „Kas nutiks užbaigusiems gyvenimą ankstyvame amžiuje, nepadariusiems nei bloga, nei gera? Ar jie verti atlygio?“ [16]. Jis atsako: „Palaima, kurios tikimasi, priklauso žmogui iš prigimties ir atlygiu vadinama tik tam tikra prasme“ [17]. Mėgautis tikru gyvenimu (zoe, o ne bio) atitinka žmogaus prigimtį ir to pasiekiama tokiu laipsniu, kokiu praktikuojama dorybė. Kadangi nekalto kūdikio nereikia apvalyti nuo asmeninių nuodėmių, jis tokiame gyvenime dalyvauja jo prigimtį atitinkančiu būdu savotiškai nuolatos tobulėdamas, pagal savo galimybes. Grigalius Nisietis skiria kūdikių ir dorybingai gyvenusių suaugusiųjų likimą: „Ankstyva ką tik gimusių kūdikių mirtis neduoda pagrindo manyti, kad jiems teks kęsti kankinimus ar kad jie bus tokiame pačiame būvyje kaip ir dorybingai gyvenusieji“ [18]. Galiausiai jis atveria bažnytinio apmąstymo perspektyvą: „Apaštališkoji kontempliacija sustiprina mūsų tyrimus, nes Tas, kuris visa padarė gerai, išmintingai (Ps 104, 24), geba iš blogio ištraukti gera“ [19].

13. Grigalius Nazianzietis nieko nerašo apie be krikšto mirusių kūdikių vietą ir būvį, tačiau šią temą išplečia dar vienu samprotavimu. Jis rašo, kad tokie kūdikiai teisingo Teisėjo nei giriami, nei baudžiami, nes jie skriaudą veikiau patyrė negu sukėlė. „Kas neužsitarnauja papeikimo ir dėl to nėra vertas pagyrimo, tas neužsitarnauja pagyrimo ir dėl to nėra vertas papeikimo“ [20]. Gilų graikų tėvų mokymą galima apibendrinti Sinajaus Anastazijo žodžiais: „Žmogui nedera kištis į Dievo sprendimus“ [21].

14. Graikų tėvai, viena vertus, moko, kad be krikšto mirusių kūdikių neištinka amžinoji pražūtis, nors jie ir nepasiekia tokio būvio kaip pakrikštytieji. Kita vertus, jie nepaaiškina, koks tokių kūdikių būvis ar kur jie yra. Šiuo klausimu graikų tėvai rodo jiems būdingą apofatinį jautrumą.

1.3. Lotynų tėvai

15. Nepakrikštytų kūdikių likimas Vakaruose pirmą kartą tapo rimtų teologinių apmąstymų objektu per ginčus su pelagijonybe V a. pabaigoje. Šventasis Augustinas šio klausimo ėmėsi kaip atsako Pelagijui, mokiusiam, jog kūdikiai gali būti išganyti be krikšto. Pelagijus suabejojo, kad Pauliaus laiške romiečiams tikrai mokyta, kad visi žmonės nusidėjo per Adomą (plg. Rom 5, 12) ir kad geidulingumas, kančia ir mirtis tapo nuopuolio padariniais [22]. Kadangi jis neigė, jog Adomo nuodėmė buvo perduota jo palikuonims, vos gimusius kūdikius laikė nekaltais. Be krikšto mirusiems vaikams Pelagijus žadėjo įžengimą į „amžinąjį gyvenimą“ (bet ne į „Dievo karalystę“ [Jn 3, 5]), tvirtindamas, jog Dievas nepasmerktų pragarui tų, kurie nuodėme asmeniškai nenusikalto [23].

16. Kova su Pelagijumi Augustiną paskatino teigti, kad be krikšto mirę kūdikiai pasmerkiami pragarui [24]; tai darydamas jis nurodė Viešpaties priesaką Jn 3, 5 ir Bažnyčios liturginę praktiką. Kam gi maži vaikai, ypač naujagimiai, kuriems iškilęs mirties pavojus, nešami prie krikšto šaltinio, jei ne norint laiduoti jiems įžengimą į Dievo karalystę? Kam jie išstatomi egzorcizmo ir ekssuflacijos apeigoms, jei jų nereikia išlaisvinti iš velnio? [25]. Kam jie atgimsta, jei jiems nebūtina tapti naujiems? Liturgijos praktika patvirtina Bažnyčios tikėjimą, kad visi paveldi Adomo nuodėmę ir iš tamsybių valdžios turi būti perkelti į šviesos karalystę (Kol 1, 13) [26]. Tėra vienas krikštas, vienodas kūdikiams ir suaugusiesiems, ir jis skirtas nuodėmėms atleisti [27]. Jei kūdikiai krikštijami, tai šitai daroma dėl to, kad jie nusidėjėliai. Net ir aiškiai būdami nenusikaltę asmenine nuodėme, remiantis Rom 5, 12 (Augustinui prieinamu lotyniškuoju vertimu) jie yra nusidėję „per Adomą“ [28]. „Kodėl Kristus mirė už juos, jei jie nekalti?“ [29]. Visiems reikia Kristaus kaip savo Išganytojo.

17. Pasak Augustino, Pelagijus griovė tikėjimą į Jėzų Kristų, vienatinį Tarpininką (1 Tim 2, 5), ir tikėjimą išganomosios malonės, jo laimėtos ant kryžiaus, būtinumu. Kristus atėjo nusidėjėlių išganyti. Jis yra „Didysis Gydytojas“, ir naujagimiams siūlantis krikšto vaistą, kad jie būtų išgelbėti iš paveldėtos Adomo nuodėmės [30]. Vienintelis vaistas nuo per gimimą perteikiamos Adomo nuodėmės yra krikštas. Nepakrikštytieji negali įžengti į Dievo karalystę. Neįžengusieji į Karalystę (Mt 25, 34) teismo dieną pasmerkiami pragarui (Mt 25, 41). Tarp rojaus ir pragaro „tarpinio būvio“ nėra. „Nėra likusios jokios tarpinės vietos, kur būtų galima padėti kūdikius“ [31]. „Visi, kurie nėra su Kristumi, yra su velniu“ [32].

18. Dievas yra teisingas. Jei jis pasmerkia pragarui nekrikštytus kūdikius, tai tik todėl, kad jie nusidėjėliai. Nors šie kūdikiai nubausti pragaru, jie kentės tik „švelniausias bausmes“ (mitissima poena) [33], „lengviausią bausmę iš visų“ [34], nes bausmės atitinka nusidėjėlio kaltės dydį [35]. Tokie kūdikiai neatsakingi, tačiau jų pasmerkimas nėra neteisingas, nes visi priklauso „tai pačiai masei“, pražūtin nuskirtai masei. Dievas nedaro nieko neteisinga neišrinktiesiems, nes visi verti pragaro [36]. Kodėl vieni yra pykčio, o kiti gailestingumo indai? Augustinas pripažįsta, jog to nepajėgia tinkamai paaiškinti. Jis tik su šv. Pauliumi gali sušukti: „Kokie neperprantami [Dievo] sprendimai ir nesuvokiami keliai!“ [37]. Užuot smerkęs dieviškąją valdžią, jis siaurai interpretuoja visuotinę išganingąją Dievo valią [38]. Bažnyčia tiki: visi atperkami tik Dievo neužsitarnauto gailestingumo dėka, o pasmerkiami tikrai užsitarnautu nuosprendžiu. Dievo valios teisingumu įsitikinsime kitame pasaulyje [39].

19. Kartaginos Susirinkimas 418 m. atmetė Pelagijaus mokymą. Jis pasmerkė nuomonę, kad „kūdikiai neperima iš Adomo gimtosios nuodėmės, kuri išperkama į amžinąjį gyvenimą vedančio atgimimo maudyne“. Susirinkimas patvirtino, kad „kūdikiai, dar negalėję patys kaip nors nusidėti, vis dėlto tikrai krikštijami nuodėmėms atleisti, jog atgimimu būtų apvalyti nuo to, ką atsinešė gimdami“ [40]. Be to, buvo pridurta, jog nėra „jokios tarpinės vietos ar kitokios vietos, kur palaimingai gyventų kūdikiai, palikę šį gyvenimą be krikšto, kurio neturint neįmanoma įžengti į Dangaus karalystę, t. y. amžinąjį gyvenimą“ [41]. Susirinkimas nedviprasmiškai vis dėlto neparėmė Augustino griežto mokymo apie be krikšto mirusių kūdikių likimą visų aspektų.

20. Augustino autoritetas Vakaruose buvo toks didelis, kad lotynų tėvai (pvz., Jeronimas, Fulgencijus, Avitas Vienietis ir Grigalius Didysis) jo požiūrį perėmė. Grigalius Didysis teigia, kad Dievas pasmerkia ir tuos, kurie savo sieloje nešioja tik pirmąją nuodėmę; net kūdikiai, kurie savo valia nėra nusidėję, atiduodami „amžinoms kančioms“. Apibūdindamas mūsų padėtį gimstant kaip pykčio vaikų būvį, jis cituoja Job 14, 4–5 (LXX), Jn 3, 5 ir Ef 2, 3 [42].

1.4. Viduramžių scholastika

21. Per visus Viduramžius lotyniškieji teologai šia tema rėmėsi Augustinu. Geras to pavyzdys – Anzelmas Kenterberietis: jis mano, kad be krikšto mirę maži vaikai pasmerkiami dėl gimtosios nuodėmės ir laikantis Dievo teisingumo [43]. Hugonas Senviktorietis taip reziumavo bendrą mokymą: be krikšto mirę kūdikiai negali būti išganyti, nes 1) nėra priėmę sakramento ir 2) negali atlikti tikėjimo asmeninio akto, reikalingo sakramentui [44]. Anot šio mokymo, norint įžengti į amžinąjį gyvenimą po mirties, būtina būti nuteisintam savo žemiškojoje egzistencijoje. Mirtis padaro galą galimybei pasirinkti priimti ar atmesti malonę, t. y. laikytis Dievo ar nuo jo nusigręžti; po mirties asmens pamatinės nuostatos Dievo atžvilgiu nebegali keistis.

22. Vis dėlto dauguma vėlesnių Viduramžių autorių, pradedant Petru Abelardu, pabrėžė Dievo gerumą, Augustino „švelniausias bausmes“ aiškindami kaip Dievo regėjimo stygių (carentia visionis Dei) be vilties jį pasiekti, bet kartu ir be kokių nors papildomų bausmių [45]. Tokį mokymą, pataisiusį griežtą Augustino požiūrį, paskleidė Petras Lombardas: maži vaikai nesusilaukia jokių bausmių, išskyrus Dievo regėjimo stygių [46]. Tokia pozicija XIII a. teologinę refleksiją vertė nekrikštytiems kūdikiams rezervuoti iš pagrindų skirtingą negu šventųjų danguje likimą, kuris taip pat iš dalies skyrėsi nuo nusikaltusiųjų, su kuriais jie vis dėlto buvo susieti. Viduramžių teologams tai nekliudė laikytis pažiūros apie dvi (o ne tris) galimas žmogiškosios egzistencijos baigtis – dangaus palaimą šventiesiems ir dangiškosios palaimos stygių pasmerktiesiems ir be krikšto mirusiems kūdikiams. Plėtojantis Viduramžių mokymui, palaimingojo regėjimo netektis (poena damni) imta suvokti kaip teisinga bausmė už gimtąją nuodėmę, „amžinoms pragaro kančioms“ esant bausme už iš tikro padarytas mirtinas nuodėmes [47]. Bažnyčios magisteriumas Viduramžiais nekart patvirtino, kad „mirštančių mirtinoje nuodėmėje“ ir mirštančių „tik su gimtąja nuodėme“ laukia „skirtingos bausmės“ [48].

23. Kadangi proto amžiaus nepasiekę vaikai nėra padarę realių nuodėmių, teologai priėjo prie bendros nuomonės, kad tokie nekrikštyti vaikai nejaučia jokio skausmo ar net mėgaujasi pilnutine prigimtine laime susivieniję su Dievu visomis prigimtinėmis gėrybėmis (Tomas Akvinietis, Dunsas Škotas) [49]. Tokios teologinės tezės indėlis – be sakramentinio krikšto mirusių kūdikių autentiško džiaugsmo pripažinimas: jie tikrai yra vienybėje su Dievu tiek, kiek leidžia jų būvis. Tokia tezė remiasi tam tikru santykio tarp gamtinės ir antgamtinės tvarkos supratimu ir, konkrečiai, orientacija į antgamtybę, tačiau ji nepainiotina su vėlesne „grynosios prigimties“ sąvokos plėtote. Tomas Akvinietis, pavyzdžiui, primygtinai tvirtino, jog tik tikėjimas leidžia pažinti, kad žmogaus gyvenimo antgamtinį tikslą sudaro šventųjų šlovė, t. y. dalyvavimas trivienio Dievo gyvenime palaimingu regėjimu. Kadangi toks antgamtinis tikslas pranoksta prigimtinį žmogaus pažinimą ir kadangi nekrikštyti kūdikiai nėra gavę sakramento, kuriuo jiems būtų dovanota šio antgamtinio pažinimo sėkla, Akvinietis padarė išvadą, kad be krikšto mirę kūdikiai nežino, ko yra netekę, ir todėl nesikankina dėl palaimingojo regėjimo stygiaus [50]. Net perėmę tokį požiūrį, teologai palaimingojo regėjimo stygių dieviškosios tvarkos atžvilgiu laikė nelaime („bausme“). Teologinį mokymą apie „prigimtinę palaimą“ (ir jokių kančių nebuvimą) galima traktuoti kaip mėginimą atsižvelgti į Dievo teisingumą ir gailestingumą jokios realios nuodėmės nepadariusių kūdikių atžvilgiu, daugiau negu Augustinas svorio suteikiant Dievo gailestingumui. Teologai, laikęsi be krikšto mirusiems kūdikiams tenkančios prigimtinės laimės tezės, parodė turį gyvą išganymo neužsitarnaujamumo bei Dievo valios slėpinio, nesuvokiamo žmogaus protu, pajautą.

24. Teologai, vienaip ar kitaip mokę, kad nekrikštyti kūdikiai stokoja Dievo regėjimo, paprastai laikydavosi dviejų teiginių: a) Dievas trokšta visų išganymo ir b) Dievas, trokštantis visų išganymo, lygiai taip pat trokšta dovanų ir priemonių, jo paties nustatytų šiam išganymui bei jo paties apreikštų. Antrasis teiginys, kaip toks, nepanaikina kitokių dieviškosios tvarkos potvarkių galimybės (kaip šitai, pavyzdžiui, liudija šv. Nekaltieji Vaikeliai). Pasakymas „kūdikių prieangis“ buvo nukaldintas XII ir XIII amžių pervartoje tokių kūdikių „atilsio vietai“ (žemesnės srities „pakraštyje“) nusakyti. Teologai šį klausimą vis dėlto galėjo gvildenti ir nevartodami sąvokos „prieangis“. Jų mokymas nepainiotinas su žodžio „prieangis“ vartojimu.

25. Pagrindinis šio mokymo turinys – tie, kurie negeba atlikti laisvo akto, kuriuo pritartų malonei, ir miršta neatgimę Krikšto sakramento dėka, dėl paveldėtos gimtosios nuodėmės negali regėti Dievo.

1.5. Naujieji/potridentiniai laikai

26. Augustino mintimi, o kartu ir jo teorija apie nekrikštytų kūdikių likimą, kaip liudija, pavyzdžiui, Roberto Bellarmino [51], iš naujo susidomėta XVI a. Augustinizmo atgimimo padarinys buvo jansenizmas. Kartu su augustiniškosios mokyklos katalikų teologais jansenistai karštai priešinosi „prieangio“ teorijai. Šiuo laikotarpiu popiežiai (Paulius III, Benediktas XIV, Klemensas XIII) [52] gynė katalikų teisę mokyti Augustino griežtos teorijos, teigusios, jog tik su gimtąja nuodėme mirę kūdikiai pasmerkiami ir nubaudžiami kentėti amžinas kančias pragaro liepsnose, nors jiems, palyginti su už mirtinas nuodėmes nubaustų suaugusiųjų kančiomis, skiriamos „švelniausios bausmės“ (Augustinas). Kita vertus, jansenistų Pistojos sinodui (1786 m.) pasmerkus viduramžišką „prieangio“ teoriją, Pijus VI gynė katalikų mokyklų teisę mokyti, kad vien su gimtąja nuodėme mirusieji baudžiami ne juntamomis kančiomis („liepsnos“ bausme), bet palaimingojo regėjimo stygiumi („netekties bausme“). Bulėje Auctorem fidei (1794 m.) popiežius kaip „klaidingą, skubotą ir žalingą katalikų mokykloms“ pasmerkė jansenistų mokymą, „kaip Pelagijaus pramanus [fabula pelagiana] atmetantį pragaro vietą (tikinčiųjų vadinamą kūdikių prieangiu), kur yra ne liepsnos, bet netekties bausme nubaustų tik su gimtąja nuodėme mirusiųjų sielos, tarsi tas, kas atsisako liepsnos bausmės, įvestų kaltės ir bausmės neženklinamą tarpinę tarp Dievo karalystės ir amžinosios pasmerkties vietą, apie kurią paisto pelagijonai“[53]. Popiežiškieji įsikišimai šiuo laikotarpiu davė katalikų mokykloms laisvę šią temą tyrinėti. „Prieangio“ teorija tuo metu nebuvo patvirtinta kaip tikėjimo mokymas. Vis dėlto „prieangio“ katalikai visuotinai buvo mokomi iki XX a. vidurio.

1.6. Nuo Vatikano I Susirinkimo iki Vatikano II Susirinkimo

27. Iki Vatikano I Susirinkimo ir iš naujo prieš Vatikano II Susirinkimą buvo kilęs tam tikrų sluoksnių didelis noras katalikų mokymą šia tema apibrėžti. Toks noras akivaizdžiai atsispindi Vatikano I Susirinkimui parengtoje (tačiau balsavimui nepateiktoje) dogminės konstitucijos De doctrina catholica schemoje, kur be krikšto mirusių kūdikių likimas apibūdinamas kaip būvis tarp, viena vertus, pasmerktųjų ir, kita vertus, sielų skaistykoje bei palaimintųjų būvio: „Etiam qui cum solo originali peccato mortem obeunt, beata Dei visione in perpetuum carebunt[54]. XX amžiuje teologai vis dėlto reikalavo teisės į naujus aiškinimus, neišskiriant ir galimybės, kad tokius kūdikius pilnutinai apima Kristaus išganymas [55].

28. Pasirengimo Vatikano II Susirinkimui laikotarpiu kai kas pageidavo, kad Susirinkimas patvirtintų bendrą mokymą, anot kurio, nekrikštyti kūdikiai negali pasiekti palaimingojo regėjimo, ir taip klausimą galutinai išspręstų. Centrinė parengiamoji komisija, suvokdama, jog daug argumentų byloja tradicinio mokymo nenaudai, ir būtinybę pasiūlyti sensus fidelium plėtotę geriau atitinkantį sprendimą, tokiam prašymui pasipriešino. Teigdama, jog teologinė refleksija šiuo klausimu dar nėra pakankamai subrendusi, ji šios temos į darbo programą neįtraukė; tema į Susirinkimo svarstymus nepateko ir buvo palikta atvira tolesniems tyrinėjimams [56]. Klausimas iškėlė virtinę problemų, dėl kurių sprendimo tarp teologų kilo debatai; konkrečiai galime įvardyti: Bažnyčios tradicinio mokymo apie be krikšto mirusios kūdikius vertę; aiškių nuorodų šiuo klausimu stoką Šventajame Rašte; sąsają tarp prigimtinės tvarkos ir žmogaus antgamtinio pašaukimo; gimtąją nuodėmę ir visuotinę išganingąją Dievo valią; sakramentinio krikšto „pakaitalus“, į kuriuos galima apeliuoti mažų vaikų atveju.

29. Katalikų Bažnyčios įsitikinimas krikšto būtinumu išganymui buvo pabrėžtinai išreikštas Florencijos Susirinkimo dekretu dėl jakobitų 1442 m.: kūdikiams „negalima padėti niekuo, išskyrus Krikšto sakramentą, išlaisvinantį iš velnio valdžios ir padarantį Dievo įvaikiu“ [57]. Šiuo mokymu suponuojamas labai aiškus dieviškojo palankumo, kurį rodo Kristaus įsteigta sakramentinė tvarka, suvokimas; Bažnyčia nežino jokios kitokios priemonės, galinčios kūdikiams garantuoti prieitį prie amžinojo gyvenimo. Vis dėlto Bažnyčia tradiciškai pripažindavo kai kuriuos krikšto vandeniu (sakramentinio įtraukimo į mirusio ir prisikėlusio Kristaus slėpinį) pakaitalus, kaip antai, kraujo krikštą (įtraukimą į Kristų kankinystės dėl Kristaus liudijimu) ir troškimo krikštą (įtraukimą į Kristų sakramentinio krikšto troškimu ar ilgesiu). XX a. tėkmėje kai kurie teologai, plėtodami vienokius ar kitokius teologinius teiginius, siūlė pripažinti kūdikiams arba tam tikrą kraujo krikštą (atsižvelgiant į tokių kūdikių kančias ir mirtį), arba tam tikrą troškimo krikštą (apeliuojant į tokių kūdikių, krypstančių nuteisinimo linkme, „nesąmoningą troškimą“ arba Bažnyčios troškimą) [58]. Tokie pasiūlymai vis dėlto susidūrė su tam tikrais sunkumais. Viena vertus, kūdikiui sunku priskirti krikšto troškimo aktą, kurį tegali atlikti suaugusysis. Kūdikis vargiai gali atlikti sakramentiniam krikštui reikiamą visiškai laisvą ir atsakingą aktą; toks visiškai laisvas ir atsakingas aktas remiasi proto sprendimu ir negali būti tinkamai išreikštas asmens, nepasiekusio pakankamo ir deramo naudojimosi protu amžiaus (aetas discretionis: „sprendimo amžiaus“). Kita vertus, sunku suprasti, kaip nekrikštytiems kūdikiams galėtų „atstovauti“ Bažnyčia. Sakramentinio krikšto atvejis visiškai skirtingas, nes kūdikiams teikiamu sakramentiniu krikštu malonė gaunama dėka to, kas sakramentui, kaip tokiam, savitai būdinga, t. y. tikros atgimimo Kristaus galia dovanos dėka. Dėl šios priežasties Pijus XII, primindamas sakramentinio krikšto svarbą, savo 1951 m. kreipimesi į Italijos akušeres taip pasakė: „Malonės būvis mirties momentu išganymui absoliučiai būtinas; be to antgamtinės laimės, Dievo palaimingojo regėjimo, pasiekti neįmanoma. Suaugusiam meilės akto gali pakakti pašvenčiamajai malonei pasiekti, ir jis gali atstoti krikšto trūkumą; tačiau toks kelias negalimas dar negimusiam ar ką tik gimusiam kūdikiui“ [59]. Šie žodžiai paskatino teologus vėl svarstyti apie kūdikių gebėjimą priimti dieviškąją malonę, nesakramentinio supanašinimo su Kristumi galimybę ir motinišką Bažnyčios tarpininkavimą.

30. Tarp su šia tema susijusių aptarinėtų klausimų pravartu paminėti antgamtinės tvarkos neužsitarnaujamumą. Prieš Vatikano II Susirinkimą, kitokiomis aplinkybėmis ir kitokių klausimų kontekste, Pijus XII ryžtingai atkreipė Bažnyčios dėmesį į šią temą, teigdamas, jog tvirtinant, kad Dievas negalėjo sukurti protingų būtybių nenuskirdamas ir nepašaukdamas jų palaimingajam regėjimui, griaunamas antgamtinės tvarkos neužsitarnaujamumas [60]. Tai, kad Dievas geras ir teisingas, nereiškia, jog malonė dovanojama būtinai ir „savaime“. Nuo tada teologai, apmąstydami nekrikštytų kūdikių likimą, ėmė iš naujo atsižvelgti į absoliutų malonės neužsitarnaujamumą ir visų žmonių nukreiptumą į Kristų bei jo mums laimėtą atpirkimą.

31. Tiesiogiai neatsiliepdamas į nekrikštytų kūdikių likimo klausimą, Vatikano II Susirinkimas nurodė daug takų, kuriais gali sukti teologinė refleksija. Susirinkimas daug kartų priminė išganingosios Dievo valios, aprėpiančios visus žmones (1 Tim 2, 4), visuotinumą [61]. „Vienas yra ir visų galutinis tikslas – Dievas, kurio apvaizda, rodomas gerumas ir išganymo planai aprėpia visus“ (Nostra aetate 1; plg. Lumen gentium 16). Dar konkrečiau, konstitucijoje Gaudium et spes, pateikiant žmogiškojo gyvenimo, grįsto pagal Dievo paveikslą sukurto žmogaus kilnumu, sampratą, primenama, kad „išskirtinis žmogaus kilnumo pagrindas yra jo pašaukimas bendrauti su Dievu“, ir patikslinama, jog žmogus „kalbėtis su Dievu kviečiamas nuo pat savo gimimo“ (Gaudium et spes 19). Toje pačioje konstitucijoje pabrėžtinai skelbiama, kad tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje autentiškai atsiskleidžia žmogaus slėpinys. Be to, prisimintina, kad Susirinkimas iškilmingai pareiškė: „Kadangi Kristus mirė už visus ir kadangi žmogaus galutinis pašaukimas tėra vienas, būtent dieviškas, turime pripažinti, jog Šventoji Dvasia visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu“ (Gaudium et spes 22). Nors Susirinkimas šio mokymo specialiai netaikė be krikšto mirusiems vaikams, tokie tekstai atvėrė kelią vilčiai jų naudai pagrįsti [62].

1.7. Hermeneutinio pobūdžio problemos

32. Istorinė analizė akivaizdžiai rodo katalikų mokymo apie be krikšto mirusių kūdikių likimą rutuliojimąsi bei plėtojimąsi. Toks procesas apima kai kuriuos pamatinius mokymo principus, kurie išlieka pastovūs, ir kai kuriuos įvairios vertės antrinius elementus. Apreiškimas tiesiogiai ir aiškiai neperteikia žinių apie Dievo planą nekrikštytų kūdikių atžvilgiu, bet nurodo Bažnyčiai tikėjimo principus, kuriais turėtų vadovautis jos mąstymas bei praktika. Katalikų magisterinio mokymo istorijos iki Vatikano II Susirinkimo teologinė apžvalga ypač rodo, kad nekrikštytų kūdikių likimo problemos šerdį sudaro trys pagrindiniai Bažnyčios tikėjimui priklausantys teiginiai. I) Dievas nori išganyti visus žmones. II) Toks išganymas suteikiamas tik dalyvaujant velykiniame Kristaus slėpinyje, t y. per sakramentinį ar kitokio pavidalo krikštą nuodėmėms atleisti. Žmonės, įskaitant kūdikius, negali būti išganyti atsietai nuo Šventosios Dvasios išliejamos Dievo malonės. III) Kūdikiai neįžengs į Dievo karalystę, jei nebus išlaisvinti iš gimtosios nuodėmės atperkamąja malone.

33. Teologijos ir magisterinio mokymo istorija ypač rodo visuotinės išganingosios Dievo valios supratimo būdo plėtojimąsi. Praeities (senovės, Viduramžių, Naujųjų laikų pradžios) teologinė tradicija, ypač augustiniškoji, siūlo tai, kas, palyginti su šiuolaikine teologine raida, gali pasirodyti esant „siaura“ išganingosios Dievo valios visuotinumo samprata [63]. Teologiniuose tyrimuose dieviškasis noras išganyti tik palyginti neseniai imtas suvokti kaip visuotinis „kiekybine“ prasme. Toks platesnis suvokimas pamažu vis labiau įsitvirtino Magisteriumo lygmeniu. Nesistengdami tiksliai nustatyti datos, galime pasakyti, jog toks suvokimas išniro XIX a. pradžioje, pirmiausia Pijaus IX mokyme apie galimą išganymą tų, kurie be savo kaltės nepažino katalikų tikėjimo: tie, „kurie sąžiningai ir teisingai gyvena, padedami dieviškosios šviesos ir malonės, gali pasiekti amžinąjį gyvenimą, nes Dievas, tobulai matantis, įžvelgiantis ir pažįstantis visų protus, sielas, mintis bei elgsenas, dėl savo neprilygstamo gerumo ir švelnumo neleis, kad amžinosiomis bausmėmis būtų nubausti laisva valia nenusikaltę“ [64]. Toks erdvesnis bei brandesnis katalikų mokymo žvilgsnis davė pradžią naujoms pastangoms apmąstyti galimus nekrikštytų kūdikių išganymo kelius.

34. Ištara, jog be krikšto mirusiems kūdikiams palaimingasis regėjimas negalimas, Bažnyčios tradicijoje ilgą laiką buvo „bendrasis mokymas“. Jis rėmėsi tam tikru iš Apreiškimo gautų principų derinimo būdu, tačiau neturėjo tikėjimo ištaros tikrumo, ar tokio paties tikrumo, tenkančio ištarai, kurio atmetimas paneigtų kokią nors Dievo apreikštą dogmą ar kokį nors Magisteriumo galutiniu aktu paskelbtą mokymą. Bažnyčios minties šia tema istorijos tyrimai aiškiai rodo tam tikrų perskyrų būtinybę. Šiame apibendrinime skiriame, pirma, tikėjimo ištaras ir tai, kas su tikėjimu susiję; antra, bendrąjį mokymą; trečia, teologinę nuomonę.

35. a) Pelagijonų argumentacija, kad nekrikštyti kūdikiai turį priėjimą prie „amžinojo gyvenimo“, laikytina priešinga katalikų tikėjimui.

36. b) Inocento III suformuluota ištara, kad „bausmė už gimtąją nuodėmę yra palaimingojo regėjimo netektis“ [65], susijusi su tikėjimu: gimtoji nuodėmė, kaip tokia, yra kliūtis palaimingajam regėjimui pasiekti. Norint būti išlaisvintam iš gimtosios nuodėmės ir pakeltam iki bendrystės su Dievu, kad būtų įmanoma įžengti į amžinąjį gyvenimą bei mėgautis Dievo regėjimu, būtina malonė. Istorijoje šios ištaros neabejotinai taikytos nekrikštytų kūdikių likimui, darant išvadą, kad jie palaimingojo regėjimo stokoja. Vis dėlto popiežiaus Inocento III mokymas savo tikėjimo turiniu nebūtinai reiškia, kad be sakramentinio krikšto mirę kūdikiai stokoja malonės ir pasmerkti palaimingojo regėjimo netekčiai; tai leidžia puoselėti viltį, jog Dievas, norintis visų išganymo, pasirūpins kokia nors gailestingumo priemone, kad jie būtų iš gimtosios nuodėmės išlaisvinti ir pasiektų palaimingąjį regėjimą.

37. c) Viduramžių Magisteriumo dokumentuose minimos „skirtingos bausmės“ mirusiems realioje mirtinoje nuodėmėje ar tik su gimtąja nuodėme („Sielos tų, kurie miršta mirtinoje nuodėmėje arba tik su gimtąja nuodėme, iš karto eina į pragarą, tačiau baudžiamos skirtingomis bausmėmis“) [66] aiškintinos kaip tos epochos bendrasis mokymas. Istorijoje tokios ištaros neabejotinai taikytos nekrikštytiems kūdikiams, darant išvadą, kad jiems skiriamos bausmės už gimtąją nuodėmę. Vis dėlto atkreiptinas dėmesys, kad tokių Bažnyčios pareiškimų dėmesio centre yra ne nekrikštytų kūdikių išganymas, bet individualaus nuosprendžio netarpiškumas po mirties ir sielos nuskyrimas dangui ar pragarui. Tokios magisterinės ištaros neįpareigoja laikytis nuomonės, kad tokie kūdikiai neišvengiamai miršta su gimtąja nuodėme ir todėl jiems nėra jokio išganymo kelio.

38. d) Popiežiaus Pijaus VI bulė Auctorem fidei nėra dogminis „prieangio“ egzistavimo apibrėžimas: ji apsiriboja jansenistų kaltinimo, jog scholastinių teologų mokymas apie „prieangį“ esąs tapatus pelagijonų nekrikštytiems kūdikiams žadamam „amžinajam gyvenimui“, atmetimu. Popiežius čia pasmerkia jansenistus ne dėl to, kad jie neigia „prieangį“, bet kad tvirtina, jog „prieangio“ gynėjai nusikalsta pelagijonų erezija. Palaikydamas katalikų mokyklų laisvę siūlyti įvairius kelius nekrikštytų kūdikių likimo problemai spręsti, Šventasis Sostas bendrąjį mokymą gynė kaip priimtiną bei teisėtą pasirinkimą, tačiau jo nepatvirtino.

39. e) Pijaus XII „Kreipimesi į Italijos akušeres“ [67], kur jis tvirtina, kad „nėra jokios kitos priemonės šį [antgamtinį] gyvenimą suteikti naudojimosi protu amžiaus nepasiekusiems vaikams“, reiškiamas Bažnyčios tikėjimas malonės reikalingumu palaimingajam regėjimui pasiekti ir krikšto, kaip priemonės tokiai malonei gauti, būtinumu [68]. Patikslinimas, kad maži vaikai (priešingai suaugusiesiems) nepajėgia savarankiškai veikti, t. y. negeba atlikti protingo ir laisvo akto, galinčio „atstoti“ krikštą, nebuvo pareiškimas dėl to meto teologijos teorijų turinio ir neužkirto kelio teologinei kitų išganymo kelių paieškai. Pijus XII veikiau priminė ribas, kurių būtina laikytis diskutuojant, ir iš naujo tvirtai patvirtino moralinę pareigą teikti krikštą kūdikiams, kuriems gresia mirties pavojus.

40. Apibendrinant: ištara, kad iš be krikšto mirusių vaikų atimamas palaimingasis regėjimas, ilgą laiką buvo bendrasis Bažnyčios mokymas, kuris skirtinas nuo Bažnyčios tikėjimo. O dėl teorijos, kad palaimingojo regėjimo atėmimas yra vienintelė tokių kūdikių bausmė, atmetant visokį kitokį skausmą, tai nepaisant jos paplitimo Vakaruose ilgą laiką, ji tėra teologinė nuomonė. Teologinė nuomonė taip pat yra konkreti teologinė tezė apie tokiems kūdikiams priskiriamą „prigimtinę laimę“.

41. Todėl, greta teorijos apie „prieangį“ (kuri lieka galima teologinė nuomonė), gali būti kitų būdų, kaip suderinti ir išlaikyti Raštu pagrįstus tikėjimo principus; šie principai yra: žmogaus sukūrimas Kristuje ir jo pašaukimas bendrystei su Dievu; visuotinė išganingoji Dievo valia; gimtosios nuodėmės perdavimas ir padariniai; malonės būtinybė į Dievo karalystę įžengti bei Dievą regėti; Jėzaus Kristaus išganingojo tarpininkavimo vienatiniškumas ir visuotinumas; krikšto būtinybė išganymui. Šiais kitais būdais nesiekiama keisti tikėjimo principų ar plėtoti teologinių hipotezių, veikiau, vadovaujant Bažnyčios magisteriumui, stengiamasi nuosekliai suderinti bei sutaikyti tikėjimo principus, daugiau reikšmės suteikiant visuotinei išganingajai Dievo valiai bei solidarumui Kristuje (plg. Gaudium et spes 22) bei taip pagrindžiant viltį, kad be krikšto mirę kūdikiai gali mėgautis amžinuoju gyvenimu palaimingai regėdami. Laikantis metodologinio principo, jog tai, kas menkiau žinoma, tirtina to, kas geriau žinoma, šviesoje, kaip tokių kūdikių likimo tyrinėjimo išeities taškas siūlosi išganingoji Dievo valia, Kristaus tarpininkavimas ir Šventosios Dvasios dovana, taip pat krikštą gaunančių ir per Bažnyčios veikimą Kristaus vardu išganomų kūdikių būvio apsvarstymas. Nekrikštytų kūdikių likimas vis dėlto lieka teologinės paieškos ribiniu atveju: teologai prieš akis turėtų turėti graikų tėvų apofatinę perspektyvą.

2. Inquirere vias Domini – ieškoti Dievo kelių.
Teologiniai principai

42. Kadangi mūsų aptarinėjama tema Apreiškimas, glūdintis Šventajame Rašte ir Tradicijoje, aiškaus atsakymo neteikia, tikintysis į pagalbą turi pasitelkti kai kuriuos Bažnyčios, konkrečiai Magisteriumo, tikėjimo paveldo sergėtojo, suformuluotus, Šventajai Dvasiai padedant, pamatinius teologinius principus. Pasak Vatikano II Susirinkimo: „Esama katalikiškojo mokymo tiesų laispniškumo arba hierarchijos, nes jų ryšys su krikščioniškojo tikėjimo pamatu įvairus“ (Unitatis redintegratio, 11). Nė vienas žmogus galiausiai negali savęs išganyti. Išganymas ateina tiktai iš Dievo Tėvo per Jėzų Kristų Šventojoje Dvasioje. Ši pamatinė tiesa (apie Dievo išganomojo akto žmogaus atžvilgiu „absoliučią būtinybę“) skleidžiasi istorijoje tarpininkaujant Bažnyčiai ir per jos sakramentinę tarnybą. Ordo tractandi, kurios laikysimės, eina po ordo salutis, išskyrus vieną išimtį: tarp trejybinio ir bažnytinio-sakramentinio matmens įsiterpia antropologinis matmuo.

2.1. Visuotinė išganingoji Dievo valia įgyvendinta tarpininkaujant vien Jėzui Kristui Šventojoje Dvasioje

43. Diskutuojant dėl be krikšto mirusių kūdikių likimo, visuotinės išganingosios Dievo valios slėpinys yra centrinis ir pamatinis principas. Šio slėpinio gilumą atspindi dieviškosios meilės, kuri yra pasireiškusi ir kaip visuotinė, ir kaip teikianti pirmenybę, paradoksas.

44. Senajame Testamente Dievas vadinamas Izraelio tautos išganytoju (plg. 6, 6; Įst 7, 8; 13, 5; 32, 15; 33, 29; Iz 41, 14; 43, 14; 44, 24; Ps 78; 1 Mak 4, 30). Vis dėlto Izraeliui pirmenybę teikiančiajai jo meilei būdinga visuotinė reikšmė, aprėpiant pavienius asmenis (plg. 2 Sam 22, 18. 44. 49; Ps 25, 5; 27, 1) ir visus žmones: „Tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtum padaręs, jei būtum nekentęs“ (Išm 11, 24). Per Izraelį išganymas pasieks visas pagonių tautas (plg. Iz 2, 1–4; 42, 1; 60, 1–14). „Aš padarysiu tave ir tautų šviesa, kad mano išganymas pasiektų žemės pakraščius“ (Iz 49, 6).

45. Tokia pirmenybę teikiančioji ir visuotinė Dievo meilė artimai susijusi su Jėzumi Kristumi; ji įgyvendinama Jame, kuris yra vienatinis visų (plg. Apd 4, 12), bet pirmiausia tų, kurie pasidaro maži ar nuolankūs (tapeinosei) kaip „mažutėliai“, Išganytojas. Pats būdamas romus bei nuolankios širdies (plg. Mt 11, 29), Jėzus iš tiesų palaiko su jais slėpiningai artimą bei solidarų ryšį (plg. Mt 18, 3–5; 10, 40–42; 25, 40. 45). Jėzus teigia, jog rūpintis tokiais mažutėliais patikėta Dievo angelams (plg. Mt 18, 10). „Taip ir jūsų dangiškasis Tėvas nenori, kad pražūtų bent vienas šitų mažutėlių“ (Mt 18, 14). Šis jo valios slėpinys taip, kaip panorėjo Tėvas [69], yra apreikštas per Sūnų [70] ir dalijamas dovanojant Šventąją Dvasią [71].

46. Dievo Tėvo išganomosios malonės, įgyvendintos per vienatinį ir visuotinį Tarpininką – jo Sūnų Jėzų Kristų, visuotinumas galingai išreikštas Pirmajame laiške Timotiejui: „Tai gera ir priimtina akyse mūsų Gelbėtojo Dievo, kuris trokšta (thelei), kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą. Vienas yra Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus, tai paliudydamas nustatytu laiku“ (1 Tim 2, 3–6). Pabrėžtinas žodžio „visi“ pakartojimas (eil. 1, 4, 6) ir tokio visuotinumo teisinimas Dievo ir jo tarpininko, kuris pats yra žmogus, vienatiniškumu perša mintį, jog iš šios išganingosios valios niekas nėra išskirtas. Kaip maldos objektas (plg. 1 Tim 2, 1), ši išganingoji valia (thelema) žymi nuoširdžią Dievo valią, kuriai žmonės kartais priešinasi [72]. Todėl dangiškojo Tėvo turime melsti, kad jo valia (thelema) žemėje būtų vykdoma taip, kaip danguje (plg. Mt 6, 10).

47. Šios valios slėpinys, apreikštas Pauliui kaip „iš visų šventųjų mažiausiajam“ (Ef 3, 8), šaknijasi Tėvo sumanyme padaryti savo Sūnų ne tik „pirmagimiu tarp daugelio brolių“ (Rom 8, 29), bet ir „visos kūrinijos pirmagimiu“ bei „mirusiųjų pirmagimiu“ (Kol 1, 15. 18). Toks apreiškimas leidžia Sūnaus tarpininkavime įžvelgti visus suskilimus įveikiančius visuotinį bei kosminį matmenis (plg. Gaudium et spes, 13). Žmonijos visuotinumo atžvilgiu Sūnaus tarpininkavimu įveikiami I) įvairūs kultūriniai, socialiniai bei lyties skirtingumai: „nebėra nei žydo, nei graiko; ... nei vergo, nei laisvojo; ... nei vyro, nei moters“ (Gal 3, 28) ir II) nuodėmės sukelti tiek vidiniai (plg. Rom 7), tiek tarpasmeniniai (plg. Ef 2, 14) suskilimai: „Kaip vieno žmogaus neklusnumu visi* tapo nusidėjėliais, taip ir vieno klusnumu visi taps teisūs“ (Rom 5, 19). Kosminio suskilimo atžvilgiu Paulius teigia: „nes Dievas panorėjo jame apgyvendinti visą pilnatvę, ir, darydamas jo kryžiaus krauju taiką, per jį sutaikinti su savimi visa, kas yra žemėje ir danguje“ (Kol 1, 19–20). Sujungtus abu matmenis aptinkame Laiške efeziečiams (1, 7–10): „turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa. <...> kaip jis panorėjo iš anksto nutarti <...> visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje kaip galvoje“.

48. Šio išganymo slėpinio išsipildymo, tiesa, dar nematome, nes „tuo tarpu mes esame išgelbėti viltimi“ (Rom 8, 24). Šventoji Dvasia iš tiesų taip liudija, kartu akindama krikščionis melsti ir tikėtis galutinio prisikėlimo: „Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol tebedūsauja ir tebesikankina. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, kurie turime Dvasios pirmuosius vaisius, ir mes dejuojame, laukdami įsūnijimo ir mūsų kūnų atpirkimo. O ir Dvasia ateina pagalbon mūsų silpnumui. Mes juk nežinome, ko turėtume deramai melsti, todėl pati Dvasia užtaria mus neišsakomais atodūsiais“ (Rom 8, 22–23. 26). Tad Dvasios atodūsiai ne tik padeda mums melstis, bet ir apima, taip sakant, visų suaugusiųjų, visų kūdikių, visos kūrinijos kančias [73].

49. Kverzy Sinodas (853 m.) teigia: „Visagalis Dievas trokšta, kad visi žmonės be išimties būtų išganyti (1 Tim 2, 4), tačiau išganomi ne visi. Tai, kad kai kurie išganomi, yra To, kuris išgano, dovana, tuo tarpu tie, kurie pražūva, pražūva dėl savo kaltės“ [74]. Iškeldamas aikštėn teigiamas šio pareiškimo apie visų visuotinio solidarumo Jėzaus Kristaus slėpinyje pasekmes, Sinodas, be to, teigia: „Kaip nėra, nebuvo ir nebus nė vieno žmogaus, kurio prigimtis nebūtų įimta į Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, taip nėra, nebuvo ir nebus nė vieno žmogaus, už kurį jis nebūtų kentėjęs; vis dėlto ne visi yra atpirkti jo kančios slėpinio“ [75].

50. Toks kristocentrinis įsitikinimas reikštas visoje katalikiškojoje tradicijoje. Pavyzdžiui, šventasis Ireniejus, cituodamas Pauliaus tekstą, tvirtina, kad Kristus sugrįš visa suvienyti savyje (plg. Ef 1, 10), kad prieš jį turėtų priklaupti kiekvienas kelis danguje, žemėje ir po žeme ir kiekvienos lūpos išpažinti, jog Jėzus Kristus yra Viešpats [76]. Tomas Akvinietis, vėlgi remdamasis Pauliaus tekstu, teigia: „Kristus yra tobulas Dievo ir žmonių Tarpininkas, nes jo mirtimi žmonija buvo sutaikinta su Dievu“ [77].

51. Vatikano II Susirinkimo dokumentuose ne tik cituojamas visas Pauliaus tekstas (plg. Lumen gentium, 60; Ad gentes, 7), bet ir juo remiamasi (plg. Lumen gentium, 49), be to, Kristus nekart įvardijamas kaip vienatinis tarpininkas (Lumen gentium, 8, 14, 62). Ši pagrindinė kristologinio tikėjimo ištara taip pat yra išreikšta popiežiškojo Magisteriumo po Susirinkimo: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti (Apd 4, 10. 12). Šis <...> tvirtinimas turi visuotinę reikšmę, nes visiems – žydams ir pagonims – išganymas gali ateiti tik iš Jėzaus Kristaus“ [78].

52. Deklaracijoje Dominus Iesus Katalikų Bažnyčios įsitikinimas bei nuostata glaustai apibendrinami šiais žodžiais: „Kaip katalikų tikėjimo tiesa būtina tvirtai tikėti tuo, kad vienatinio ir trivienio Dievo visuotinė išganingoji valia pasirodė ir buvo įgyvendinta vienąkart visiems laikams Dievo Sūnaus įsikūnijimo, mirties ir prisikėlimo slėpinyje“ [79].

2.2. Nuodėmės visuotinumas ir visuotinė išganymo būtinybė

53. Su Bažnyčia slėpiningai susijusi visuotinė išganingoji Dievo valia, tarpininkaujant Jėzui Kristui, apima visus žmonės, kurie, anot Bažnyčios tikėjimo, yra išganymo reikalingi nusidėjėliai. Jau beveik visose Senojo Testamento knygose minima visa smelkianti žmogiškosios nuodėmės prigimtis. Pradžios knygoje tvirtinama, kad nuodėmė kilo ne iš Dievo, bet iš žmogaus, nes Dievas viską sukūrė gera ir matė, jog tai gera (plg. Pr 1, 31). Nuo to momento, kai žmonijos žemėje ėmė daugėti, Dievui teko skaitytis su žmonių nuodėmingumu: „Viešpats matė, koks didelis buvo žmonių nedorumas žemėje ir kaip kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tik į pikta.“ Jis net „gailėjosi sukūręs žmogų žemėje“ ir sukėlė tvaną, kad nušluotų visa, kas gyva, išskyrus Nojų, radusį malonę jo akyse (plg. Pr 6, 5–7). Tačiau nė tvanas nepakeitė žmogaus polinkio į nuodėmę: „Niekada daugiau nebepasmerksiu žemės už žmonių kaltes, nes žmogaus širdies polinkiai pikti nuo pat jaunumės“ (Pr 8, 21). Senojo Testamento autoriai buvo įsitikinę, kad nuodėmė žmonijoje buvo giliai įsišaknijusi bei visur paplitusi (plg. Pat 20, 9; Mok 7, 20. 29). Todėl tokie dažni Dievui skiriami maldavimai, kad jis būtų atlaidus, kaip antai Ps 143, 2: „Neteisk savo tarno, nes prieš tave joks kūrinys nėra teisus“ arba Saliamono malda: „O kai jie tau nusidės, nes nėra žmogaus, kuris nenusidėtų, <... > sugrįš pas tave visa širdimi <...>, išklausyk savo dangaus buveinėje jų maldą <...> ir atleisk tau nusidėjusiai savo tautai“ (1 Kar 8, 46. 48–50). Kai kuriuose tekstuose žmogus skelbiamas esąs nusidėjėlis nuo gimimo. Psalmininkas pareiškia: „Aš gimęs kaltėje, ir mano motina mane pradėjo nuodėmėje“ (Ps 51, 7). O Elifazo ištara: „Kas tas mirtingasis, kad galėtų būti švarus <…>? Ar gimusis iš moters, kad galėtų būti teisus Dievo akyse?“ (Job 15, 14; plg. 25, 4) dera su paties Jobo (plg. 14, 1. 4) ir kitų biblinių autorių įsitikinimais (plg. Ps 58, 3; Iz 48, 8). Išminties raštijoje net apmąstomi protėvių Adomo ir Ievos nuodėmės padariniai visai žmonijai: „Bet per velnio pavydą mirtis atėjo į pasaulį, ir jo bičiuliai tai patiria“ (Išm 2, 24); „Nuodėmė prasidėjo su moterimi, per ją visi mirštame“ (Sir 25, 24) [80].

54. Pauliui Jėzaus Kristaus įgyvendinto atpirkimo visuotinumas atitinka nuodėmės visuotinumą. Savo Laiške romiečiams tvirtindamas, kad ir žydai, ir pagonys – visi yra nuodėmės pavergti (plg. Rom 3, 9) [81] ir kad niekas negali išvengti visuotinio pasmerkimo, jis, savaime suprantama, remiasi Raštu: „Nėra teisaus, nėra nė vieno. Nėra išmanančio, nėra kas Dievo ieškotų. Visi nuklydo, visi nuėjo vėjais; nėra kas darytų gera, nėra nė vieno!“ (Rom 3, 10–12, kur cituojama Mok 7, 20 ir Ps 14, 1–3, tapatus Ps 53, 1–3). Viena vertus, visi žmonės yra nusidėję ir turi būti išlaisvinti Jėzaus Kristaus, naujojo Adomo, atperkamąja mirtimi bei prisikėlimu; žmonės – ir žydai, ir pagonys – gali būti išganyti ne įstatymo darbais, bet tik tikėjimu į Jėzų Kristų. Kita vertus, žmonijos nuodėmės būvis susijęs su pirmojo žmogaus, Adomo, nuodėme. Šis solidarumas su pirmuoju žmogumi, Adomu, išreikštas dviejuose Pauliaus tekstuose: 1 Kor 15, 21 ir ypač Rom 5, 12: „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes [gr. eph‘ho: kitas galimas vertimas: „per tai, kad“ arba „su tokiu padariniu, kad“] [82] visi nusidėjo <...>“. Šiame anakolute žmonijos nuodėmės bei mirties būvio pirmapradis priežastingumas priskiriamas Adomui, nesvarbu kaip būtų aiškinamas žodis eph‘ho. Adomo nuodėmės visuotinis priežastingumas suponuojamas Rom 5, 5a, 16a, 17a, 18a ir aiškiai išreiškiamas 5, 19a: „vieno žmogaus neklusnumu visi tapo nusidėjėliais“. Tačiau Paulius niekada neaiškina, kaip Adomo nuodėmė perduodama. Kritikuodamas Pelagijų, maniusį, kad Adomas daro įtaką žmonijai rodydamas blogą pavyzdį, Augustinas pareiškė, jog Adomo nuodėmė perduodama dauginantis arba paveldint, taip klasikiniu būdu suformuluodamas mokymą apie „gimtąją nuodėmę“ [83]. Veikiama Augustino įtakos, Vakarų Bažnyčia beveik vieningai Rom 5, 12 aiškino „nuodėmės“ paveldimumo prasme [84].

55. To laikydamasis Tridento Susirinkimas savo V sesijoje apibrėžė: „Kas tvirtina, kad Adomo nusižengimas pakenkė jam vienam, bet ne jo palikuonims; kad iš Dievo gauto šventumo ir teisumo neteko tik jis, bet ne mes; ir kad, susitepęs neklusnumo nuodėme, jis perdavė visai žmonių giminei tik mirtį ir kūno bausmes, bet ne kartu su tai ir nuodėmę, tas tebus atskirtas. Nes jis prieštarauja apaštalų žodžiams: Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi jame nusidėjo [Rom 5, 12 Vulg.]“ [85].

56. Katalikų Bažnyčios katekizme skaitome: „Mokymas apie gimtąją nuodėmę yra, taip sakant, atvirkštinė pusė Gerosios Naujienos, kad Jėzus yra visų žmonių Išganytojas, kad visiems reikia išganymo ir kad išganymas visiems siūlomas per Kristų. Bažnyčia, turinti Kristaus išmonę, gerai žino, jog menkinant apreiškimą apie gimtąją nuodėmę daroma žala Kristaus slėpiniui“ [86].

2.3. Bažnyčios būtinybė

57. Katalikiškojoje tradicijoje nuolatos tvirtinta, jog Bažnyčia būtina išganymui kaip Jėzaus Kristaus atperkamojo darbo tarpininkė istorijoje. Toks įsitikinimas klasikiniu pavidalu išreikštas Kiprijono posakiu: Salus extra Ecclesiam non est [87]. Vatikano II Susirinkimas šią tikėjimo ištarą pakartojo: „Remdamasis Šventuoju Raštu ir Tradicija, jis [Susirinkimas] moko, kad ši keliaujančioji Bažnyčia būtina išganymui. Vienintelis išganymo tarpininkas ir kelias yra Kristus, esąs tarp mūsų savo kūne, kuris yra Bažnyčia. Pabrėžtinai iškeldamas tikėjimo ir krikšto būtinybę (plg. Mk 16, 16; Jn 3, 5), jis sykiu patvirtino Bažnyčios, į kurią žmonės per krikštą įžengia kaip pro duris, būtinybę. Todėl negali būti išganyti tie, kurie žino, jog Katalikų Bažnyčią Dievas įsteigė per Jėzų Kristų kaip būtinybę, bet atsisako arba į ją įžengti, arba joje pasilikti“ (Lumen gentium 14). Bažnyčios slėpinio atžvilgiu Susirinkimas daug kartų patvirtino: „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“ (Lumen gentium 1). „Kristus atpirkimo darbą atliko būdamas neturtingas ir persekiojamas. Lygiai taip ir Bažnyčia šaukiama leistis tuo pačiu keliu, idant perteiktų žmonėms išganymo vaisius“ (Lumen gentium 8). „Prisikėlęs iš numirusių (plg. Rom 6, 9), jis [Kristus] pasiuntė mokiniams savo gaivinančią Dvasią ir per ją įsteigė savo Kūną, tai yra Bažnyčią – visuotinį išganymo sakramentą“ (Lumen gentium 48). Šiose citatose į akis krinta Bažnyčios kaip tarpininkės visuotinis vaidmuo teikiant Dievo išganymą: „visos žmonių giminės vienybės“, „perteiktų [visiems] žmonėms išganymo vaisius“, „visuotinis išganymo sakramentas“.

58. Turėdamas prieš akis naujas problemas bei situacijas ir išskirtinį pasakymo: salus extra Ecclesiam non est aiškinimą [88], Magisteriumas pastaraisiais laikais suformulavo švelnesnę to, kaip gali būti įgyvendinamas išganingasis ryšys su Bažnyčia, sampratą. Ši problematika aiškiai išdėstoma popiežiaus Pijaus IX kalboje Singulari Quadam [1854]: „Tikėjimo dalimi, suprantama, laikytina tai, jog už Romos apaštališkosios Bažnyčios ribų niekas negali būti išganytas, nes ji yra vienintelė išganymo arka, ir kas į ją neįžengs, tas pražus tvano vandenyse; kita vertus, tikru dalyku laikytina ir tai, kad tie, kurie tikrosios religijos nepažįsta, ir tas nepažinimas yra neįveikiamas, Viešpaties akyse šiuo atžvilgiu nėra susiję su kokia nors kalte“ [89].

59. Tolesnių paaiškinimų pateikta Šventosios Oficijos laiške Bostono arkivyskupui (1949 m.): „Norint pasiekti amžinąjį išganymą, ne visada būtina būti realiai (reapse) įtrauktam į Bažnyčią kaip nariui, bet būtina priklausyti jai bent troškimu ir ilgesiu (voto et desiderio). Tas troškimas nebūtinai turi būti visada toks akivaizdus, koks yra katechumenų. Kai žmogų kamuoja neįveikiamas nepažinimas, Dievui pakanka migloto troškimo, taip vadinamo todėl, kad jis reiškiasi geru sielos polinkiu, kuriuo žmogus nori, kad jo valia sutaptų su Dievo valia“ [90].

60. Visuotinė išganingoji Dievo valia, įgyvendinta Jėzaus Kristaus Šventojoje Dvasioje ir apimanti Bažnyčią kaip visuotinį išganymo sakramentą, Vatikano II Susirinkimo nusakyta taip: „Šiai katalikiškai Dievo tautos vienybei, iš anksto skelbiančiai ir žadančiai visuotinę taiką, pašaukti visi žmonės, ir jai įvairiais būdais priklauso arba yra skiriami tiek tikintieji katalikai, tiek kiti tikintieji Kristų, tiek galiausiai apskritai visi žmonės, Dievo malonės pašaukti išganymui“ (Lumen gentium, 13). Tai, kad vienatinis ir visuotinis Jėzaus Kristaus tarpininkavimas įgyvendinamas santykio su Bažnyčia kontekste, pakartota ir popiežiškojo Magisteriumo po Susirinkimo. Apie tuos, kurie neturėjo galimybės pažinti ar priimti Evangelijos apreiškimo, enciklikoje Redemptoris missio sakoma: „Tokiems žmonėms Kristaus išganymas prieinamas per malonę“, slėpiningai susijusią su Bažnyčia [91].

2. 4. Sakramentinio krikšto būtinybė

61. Dievas Tėvas visus žmones trokšta padaryti panašius į Kristų per Šventąją Dvasią, kuri juos savo malone perkeičia bei sustiprina. Paprastai toks supanašėjimas su Kristumi įvyksta per sakramentinį krikštą, kuriuo žmogus padaromas panašus į Kristų, gauna Šventąją Dvasią, išlaisvinamas iš nuodėmės ir tampa Bažnyčios nariu.

62. Daugeliu įvairių Naujojo Testamento su krikštu susijusių ištarų išreiškiami ankstyvosios krikščionių bendruomenės krikšto supratimą atspindintys įvairūs jo reikšmės matmenys. Krikštas pirmiausia įvardijamas kaip nuodėmių atleidimas, kaip nuplovimas (plg. Ef 5, 26) arba kaip apšlakstymas, kuriuo širdys apvalomos nuo nešvarios sąžinės (plg. Žyd 10, 22; 1 Pt 3, 21): „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2, 38; plg. Apd 22, 16). Pakrikštytieji padaromi panašūs į Jėzų Kristų: „Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 4).

63. Be to, kaip susijęs su krikštu, nekart minimas Šventosios Dvasios veikimas (plg. Tit 3, 5). Bažnyčia įsitikinusi, jog su krikštu suteikiama Šventoji Dvasia (plg. 1 Kor 6, 11; Tit 3, 5). Prisikėlęs Kristus veikia per Dvasią, padarančią mus Dievo vaikais (plg. Rom 8, 14), pasitikinčiais kviečiančiu Dievu Tėvu (plg. Gal 4, 6).

64. Pagaliau pasitaiko ištarų, anot kurių, su krikštu tampama Dievo tautos dalimi, prisidedama prie „vieno kūno“ (Apd 2, 41). Krikštu žmogus įtraukiamas į Dievo tautą, Kristaus kūną ir dvasinę šventovę. Paulius kalba apie pakrikštijimą, „kad sudarytume vieną kūną“ (1 Kor 12, 13), tuo tarpu Lukas – apie „prisidėjimą“ prie Bažnyčios per krikštą (Apd 2, 41). Krikšto dėka tikintysis ne tik yra individas, bet tampa Dievo tautos nariu. Jis tampa dalimi Bažnyčioje, kurią Petras vadina „išrinktąja gimine, karališkąja kunigyste, šventąja tauta, įsigytąja liaudimi“ (1 Pt 2, 9).

65. Sakramentinio krikšto teikimo tradicija aprėpia visus, net kūdikius. Tarp krikščioniškojo krikšto liudijimų Naujajame Testamente minima, jog būdavo pakrikštijamos ištisos šeimos (plg. Apd 16, 15; 16, 33; 18, 8), įskaitant, galimas daiktas, ir kūdikius. Senovinė kūdikių krikšto praktika [92], palaikyta Bažnyčios tėvų ir Magisteriumo, pripažįstama esmine Katalikų Bažnyčios tikėjimo supratimo dalimi. Tridento Susirinkimas teigia: „Laikantis apaštalų tradicijos, net kūdikiai, dar negalėję niekaip nusidėti, tikrai pakrikštijami nuodėmėms atleisti, idant atgimimu būtų apvalyti nuo to, ką atsinešė gimdami. Nes, kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę (Jn 3, 5)“ [93].

66. Sakramentinio krikšto būtinybė skelbiama bei išpažįstama kaip neatimama tikėjimo krikščioniškojo supratimo dalis. Remdamasi Mt 28, 19 ir t. bei Mk 16, 15 aptinkamu įsakymu ir Jn 3, 5 pateiktu paliepimu [94], krikščionių bendruomenė nuo ankstyviausių laikų tikėjo krikšto būtinumu išganymui. Laikydama krikštą Jėzaus Kristaus nustatyta būtina įprastine priemone žmogų panašų į jį padaryti, Bažnyčia niekada nemokė krikšto „absoliutaus būtinumo“ išganymui; yra ir kitų būdų žmogų panašų į Kristų padaryti. Jau ankstyvojoje krikščionių bendruomenėje buvo priimta, jog sakramentinį krikštą gali pakeisti kankinystė, „kraujo krikštas“. Be to, buvo pripažįstamas troškimo krikštas. Šiuo atžvilgiu tebeaktualūs Tomo Akviniečio žodžiai: „Krikšto sakramento kas nors gali stokoti dvejopai. Pirma, tiek in re, tiek in voto; tokie yra tie, kurie nėra ir nenori būti pakrikštyti... Antra, Krikšto sakramento galima stokoti in re, bet ne in voto... Tokie žmonės išganymą gali pasiekti be krikšto vien krikšto troškimo (in voto) dėka...“ [95]. Tridento Susirinkimas „krikšto troškimą“ pripažįsta kaip priemonę būti nuteisintam realiai Krikšto sakramento nepriėmus: „Paskelbus Evangeliją, tas perėjimas [iš nuodėmės į malonės būvį] negalimas be nuplovimo atgimimu arba to troškimo, nes parašyta: Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįžengs į Dievo karalystę (Jn 3, 5)“ [96].

67. Iš krikščioniškojo tikėjimo ištaros apie sakramentinio krikšto būtinumą išganymui nevalia atimti jo egzistencinio reikšmingumo, traktuojant tai tik kaip vien teorinę ištarą. Kita vertus, lygiai taip pat gerbtina Dievo laisvė jo duodamų išganymo priemonių atžvilgiu. Todėl būtina vengti sakramentinį krikštą, troškimo krikštą ir kraujo krikštą tarpusavyje kaip nors supriešinti. Visa tai tėra kūrybinio poliariškumo įgyvendinant visuotinę išganingąją Dievo valią, numatančią tiek realią išganymo galimybę, tiek išganomąjį dialogą su žmogaus laisve, išraiškos. Būtent tokia dinamika verčia Bažnyčią, visuotinį išganymo sakramentą, kviesti visus atgailauti, įtikėti ir priimti sakramentinį krikštą. Toks dialogas malonėje užsimezga tik tada, kai žmogus egzistenciškai geba konkrečiai atsiliepti, o to apie kūdikius pasakyti negalima. Iš to kyla būtinybė tėvams bei krikštatėviams kalbėti krikštijamų kūdikių vardu. Bet ką galima pasakyti apie be krikšto mirusius kūdikius?

2.5. Viltis ir malda už visų išganymą

68. Krikščionys yra vilties žmonės. Jie pasitiki „gyvuoju Dievu, kuris yra visų žmonių, o ypač tikinčiųjų, Gelbėtojas“ (1 Tim 4, 10). Laikydamiesi Teofilakto siūlymo: „Jei jis [mūsų Dievas] nori, kad visi žmonės būtų išganyti, tai ir tu turi to norėti bei sekti Dievu“ [97], jie karštai trokšta, kad visi žmonės, įskaitant nekrikštytus kūdikius, galėtų dalyvauti Dievo šlovėje ir gyventi kartu su Kristumi (plg. 1 Tes 5, 9–11; Rom 5, 2–5. 23–35). Ši krikščionių viltis yra viltis nematant „jokios vilties“ (Rom 4, 18) ir pranoksta bet kurią žmogiškosios vilties formą. Jos pavyzdys yra Abraomas, mūsų tikėjimo tėvas. Abraomas su dideliu pasitikėjimu atsiliepė į Dievo jam duotus pažadus. Jis patikėjo Dievu priešingai visiems žmogiškiems lūkesčiams ar akivaizdybėms („nematydamas jokios vilties“). Taip ir krikščionys, net ir nepajėgdami įžvelgti, kaip gali būti išganyti nekrikštyti kūdikiai, vis dėlto viliasi, kad Dievas apglėbs juos savo išganomuoju gailestingumu. Jie pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam apie juose esančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15). Sutikę tėvus, sielvartaujančius dėl savo be krikšto iki ar po gimimo mirusių vaikų, jie jaučia poreikį paaiškinti jiems, kodėl jų puoselėjama išganymo viltis gali taip pat apimti tokius naujagimius ar vaikus [98].

69. Krikščionys yra maldos žmonės. Jie paima į širdį Pauliaus raginimą: „Taigi pirmiausia raginu maldauti, melstis, užtarti ir dėkoti už visus žmones“ (1 Tim 2, 1). Tokia malda už visus priimtina Dievui, „kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4) ir kuriam nieko nėra negalima (plg. Job 42, 2; Mk 10, 27; 12, 24–27; Lk 1, 37). Tai remiasi viltimi, jog galiausiai visa kūrinija dalyvaus Dievo šlovėje (plg. Rom 8, 22–27). Tokia malda dera su šventojo Jono Auksaburnio paraginimu: „Sek Dievu. Jei jis nori, kad visi būtų išganyti, tai protinga, kad būtų meldžiamasi už visus“ [99].

3. Seps orans. Vilties pagrindas

3.1. Naujas kontekstas

70. Dviejuose ankstesniuose skyriuose, kuriuose aptarta nekrikštytų kūdikių likimo krikščioniškųjų apmąstymų istorija [100] ir išdėstyti su šia tema susiję teologiniai principai [101], aikštėn iškilo šviesotamsos situacija. Viena vertus, daugeliu aspektų pamatiniai krikščioniškieji teologiniai principai, turint prieš akis visuotinę išganingąją Dievo valią, atrodo remią nekrikštytų kūdikių išganymo tezę. Kita vertus, negalima neigti, kad ilgą laiką egzistavo mokymo tradicija (teologiškai vertintina kaip negalutinė), kuri, siekdama išlaikyti kitas krikščioniškojo teologinio statinio tiesas bei jų negriauti, reiškė šiuo atžvilgiu tam tikrą santūrumą ar net apskritai nenumatė tokių kūdikių išganymo galimybės. Bažnyčios refleksijai apie išganymo slėpinį iš kartos į kartą vadovaujant Šventajai Dvasiai būdingas pamatinis tolydumas. Šiame slėpinyje klausimas dėl be krikšto mirusių kūdikių amžinojo likimo yra „vienas sunkiausių teologijos struktūroje“ [102]. Tai „ribinis klausimas“, ir nesunkiai gali susidaryti įspūdis, jog tarp kai kurių gyvybiškai svarbių tikėjimo principų, konkrečiai, krikšto būtinybės išganymui, ir visuotinės išganingosios Dievo valios yra įtampa. Visiškai gerbdami šį sunkų klausimą praeityje tyrinėjusiųjų išmintį bei ištikimybę, tačiau kartu gyvai suvokdami, jog tam tikrais pagrindiniais mokymo istorijos momentais [103] Bažnyčios magisteriumas konkrečiai ir, galimas daiktas, akinamas Apvaizdos pasirinko ne galutinai apibrėžti, kad tokiems kūdikiams atimamas palaimingasis regėjimas, bet palikti šį klausimą atvirą, mes apsvarstėme, kaip Dvasia gali akinti Bažnyčią šiuo istorijos momentu iš naujo apmąstyti šią itin keblią temą (plg. Dei Verbum 8).

71. Vatikano II Susirinkimas pašaukė Bažnyčią skaityti laiko ženklus bei aiškinti juos Evangelijos šviesoje (plg. Gaudium et spes 4 ir 11), „idant apreikštoji tiesa galėtų būti vis skvarbiau regima, geriau suprantama ir tinkamiau atskleidžiama“ (Gaudium et spes 44). Kitaip tariant, įsitraukimas į bendravimą su pasauliu, už kurį Kristus kentėjo, mirė ir prisikėlė, Bažnyčiai, kuri yra Kristaus Kūnas, visada teikė progą giliau pažinti patį Viešpatį bei jo meilę ir taip pat save pačią, geriau suprasti jai patikėtą išganymo žinią. Galima išskirti įvairius šių dienų ženklus, verčiančius naujaip suvokti kai kuriuos mūsų laikams ypač svarbius Evangelijos aspektus. Tam tikrais atžvilgiais tai atveria naują kontekstą pakartotinai šią temą nagrinėti XXI amžiaus pradžioje.

72. a) XX amžiaus karai bei sumaištys ir žmonijos taikos ir vienybės troškimas, liudijamas, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų Organizacijos, Europos Sąjungos ir Afrikos Sąjungos įsteigimo, padėjo Bažnyčiai geriau suprasti bendrystės temos Evangelijos žinioje svarbą ir dėl to išplėtoti bendrystės ekleziologiją (plg. Lumen gentium 4 ir 9; Unitatis redintegratio 2; Gaudium et spes, 12 ir 24).

73. b) Daugybė žmonių šiandien grumiasi su nevilties pagunda. Tokia vilties krizė šiuolaikiniame pasaulyje verčia Bažnyčią labiau branginti krikščionių Evangelijos šerdį sudarančią viltį: „Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną pašaukimo viltį“ (Ef 4, 4). Krikščionys šiandien ypač pašaukti būti vilties pasaulyje liudytojais bei tarnautojais (plg. Lumen gentium, 48–49; Gaudium et spes, 1). Bažnyčia, būdama visuotinė ir katalikiška, yra šios visą žmoniją aprėpiančios vilties nešėja, tad krikščionių misija šią viltį siūlyti visiems.

74. c) Globalinio komunikavimo plėtojimasis, iškeliantis priešais akis visą pasaulio kančių dramą, suteikė Bažnyčiai progą giliau suprasti Kristaus meilę, gailestingumą bei užuojautą ir labiau įvertinti gailestingosios meilės primatą. Dievas yra gailestingas, ir pasaulio neaprėpiamo skausmo akivaizdoje imame Dievu pasikliauti bei šlovinti tą, kuris „gali padaryti nepalyginti daugiau negu mes prašome ar išmanome“ (Ef 3, 20).

75 d) Žmonės visur piktinasi kūdikių kančiomis ir nori, jog kūdikiams būtų duota galimybė visiškai įgyvendinti savo potencialą [104]. Tokiomis aplinkybėmis Bažnyčia savaime prisimena ir iš naujo apmąsto įvairius Naujojo Testamento tekstus, kuriuose reiškiama pirmenybę teikiančioji Jėzaus meilė: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė“ (Mt 19, 14; plg. Lk 18, 15–16); „Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, tas priima mane“ (Mk 9, 37); „Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 18, 3); „Kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“ (Mt 18, 4); „Kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje“ (Mt 18, 6); „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes, sakau jums, jų angelai danguje visuomet regi mano dangiškojo Tėvo veidą“ (Mt 18, 10). Tad Bažnyčia iš naujo įsipareigoja parodyti Kristaus meilę bei rūpinimąsi kūdikiais (plg. Lumen gentium, 11; Gaudium et spes, 48 ir 50).

76. e) Kelionių paplitimas ir dažnesni įvairių tikėjimų žmonių kontaktai, taip pat dialogo tarp religijų plėtra padrąsino Bažnyčią išplėtoti geresnį Dievo daugialypių bei slėpiningų kelių (plg. Nostra aetate, 1–2) ir savo pačios misijos tokioje aplinkoje suvokimą.

77. Bendrystės ekleziologijos ir vilties teologijos plėtojimasis, dieviškojo gailestingumo akcentavimas, iš naujo kilęs domėjimasis kūdikių gerove ir vis geresnis suvokimas, kaip Šventoji Dvasia veikia kiekvieno gyvenime „vien Dievui žinomu būdu“ (Gaudium et spes 22) – visi šie šiuolaikinei epochai būdingi elementai sudaro naują mūsų temos studijavimo kontekstą. Tokiam peržiūrėjimui visa tai gali būti apvaizdingas momentas. Įsipareigodama šiandieniam pasauliui, Bažnyčia Šventosios Dvasios malone ėmė giliau suprasti Dievo apreiškimą ir šiandien klausimo gali imtis naujoje šviesoje.

78. Mūsų apmąstymų ir dokumento dirva yra viltis. Šiandienė Bažnyčia atsiliepia į mūsų laikų ženklus nauja viltimi, skirta pasauliui bendrai ir be krikšto mirštantiems kūdikiams konkrečiai [105]. Turime dabar įtikinamai atsakyti apie šią viltį (plg. 1 Pt 3, 15). Per pastaruosius penkiasdešimt metų Bažnyčios magisteriumas rodė vis didesnį atvirumą nekrikštytų kūdikių išganymui, ir ta pačia linkme, regis, taip pat plėtojosi sensus fidelium. Krikščionys nuolatos, ypač galingai liturgijoje, patiria Kristaus pergalę prieš nuodėmę ir mirtį [106], begalinį Dievo gailestingumą ir šventųjų meilės bendrystę danguje – visa tai stiprina mūsų viltį. Liturgijoje nuolatos atnaujinama mumyse glūdinti viltis, viltis, kurią turime skelbti bei aiškinti; ir būtent remiantis tokia vilties patirtimi, galima pasiūlyti įvairių pasvarstymų.

79. Būtina aiškiai pripažinti, jog Bažnyčia neturi tikro pažinimo apie be krikšto mirusių kūdikių išganymą. Ji žino apie šventų nekaltųjų vaikelių šlovę bei tai švenčia, tačiau apskritai apie nekrikštytų kūdikių likimą jai nebuvo apreikšta, o Bažnyčia moko ir sprendžia tik atsižvelgdama į tai, kas buvo apreikšta. Ką žinome apie Dievą, Kristų ir Bažnyčią, duoda pagrindo tikėtis jų išganymo; tai dabar turėsime paaiškinti.

3.2. Dievo gailestingoji filantropija

80. Dievas yra kupinas gailestingumo, dives in misericordia (Ef 2, 4). Bizantijos liturgijoje dažnai aukštinama Dievo filantropija; Dievas yra „žmogaus mylėtojas“ [107]. Be to, Dievo meilės planas, dabar apreikštas per Dvasią, pranoksta mūsų vaizduotę: „tiems, kurie jį myli“, Dievas paruošė tai, „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo“ (1 Kor 2, 9–10, kur cituojama Iz 64, 4). Sielvartaujantys dėl be krikšto mirusių kūdikių likimo, pirmiausia jų tėvai, dažnai patys yra Dievą mylintys žmonės, kuriuos tokie žodžiai turėtų paguosti. Pirmiausia pabrėžtini šie dalykai:

81. a) Dievo malonė pasiekia kiekvieną žmogų, ir jo apvaizda apglėbia visus. Vatikano II Susirinkimas moko, kad Dievas „neatsisako teikti išganymui reikalingų priemonių nė tiems, kurie, nebūdami patys dėl to kalti, tiesiogiai dar nepripažįsta Dievo, tačiau stengiasi, ne be jo malonės, eiti teisingu gyvenimo keliu“ (Lumen gentium, 16). Jis vėl patvirtina, kad malonė „neregimai veikia“ visų geros valios žmonių širdyse (Gaudium et spes, 22). Šie žodžiai tiesiogiai taikomi pasiekusiems proto amžių ir galintiems priimti atsakingus sprendimus, tačiau vargiai būtų galima nuneigti jų galiojamumą ir kūdikiams. Visuotinė reikšmė tikrai būdinga tolesnei ištarai: „Kadangi Kristus mirė už visus ir kadangi žmogaus galutinis pašaukimas tėra vienas, būtent dieviškas [cumque vocatio hominis ultima revera una sit, scilicet divina], turime pripažinti, jog Šventoji Dvasia visiems suteikia galimybę vien Dievui žinomu būdu susijungti su šiuo Velykų slėpiniu“ (Gaudium et spes, 22). Tokia gilia Vatikano II Susirinkimo ištara esame nunešami į pačią Švenčiausiosios Trejybės meilės plano šerdį ir pabrėžiama, jog Dievo planas pranoksta bet kokį žmogaus supratimą.

82. b) Dievas nereikalauja neįmanomo [108]. Be to, sakramentai neriboja Dievo galios: Deus virtutem suam nos alligavit sacramentis quin possit sine sacramentis effectum sacramentorum conferre (Dievas savo galios nesusiejo su sakramentais taip, kad sakramentų vaisiaus negalėtų suteikti be sakramentų) [109]. Todėl Dievas gali dovanoti krikšto malonę sakramento nesuteikus, ir tai atmintina ypač tada, kai suteikti krikšto neįmanoma. Sakramento būtinybė nėra absoliuti. Absoliuti žmonijai yra Ursakrament [pirmapradžio sakramento], kuris yra pats Kristus, būtinybė. Visas išganymas ateina iš jo ir todėl tam tikru būdu per Bažnyčią [110].

83. c) Išganymo vaistą Dievas žmonijai siūlo visomis akimirkomis ir visomis aplinkybėmis [111]. Taip mokė Tomas Akvinietis [112], o iki jo – Augustinas [113] ir Leonas Didysis [114]. Tokį patį mokymą aptinkame ir Kajetono raštuose [115]. Popiežius Inocentas III dėmesį pirmiausia sutelkė į kūdikių padėtį: „Iš tiesų neįsivaizduojama, visi maži vaikai, kurių tokia daugybė miršta kiekvieną dieną, pražūtų gailestingajam Dievui, netrokštančiam, kad kas nors pražūtų, nenumačius kokios nors kitokios išganymo priemonės. <...> Sakome, jog skirtinos dviejų rūšių nuodėmės – gimtosios, padarytos be pritarimo, ir aktualiosios, padarytos pritariant. Todėl gimtoji nuodėmė, padaryta be pritarimo, sakramento galia be pritarimo ir atleidžiama“ [116]. Inocentas gynė kūdikių krikštą kaip priemonę, Dievo dovanotą daugybei kasdien mirštančių kūdikių. Vis dėlto atidesnio tos pačios idėjos taikymo šviesoje galėtume klausti, ar Dievas nesiūlo ir kokio nors vaisto be krikšto mirštantiems kūdikiams. Čia neketinama abejoti Inocento mokymu, kad iš gimtojoje nuodėmėje mirštančių kūdikių atimamas palaimingasis regėjimas [117]. Tačiau galima klausti, tai ir darome, ar be krikšto mirštantys kūdikiai neišvengiamai miršta gimtojoje nuodėmėje, be jokio dieviškojo vaisto.

84. Gaivinami pasitikėjimo, jog Dievo kas nors numatyta visomis aplinkybėmis, kaip tokį vaistą galėtume įsivaizduoti? Toliau pateikiame būdus, kaip be krikšto mirštantys kūdikiai galbūt gali būti suvienyti su Kristumi.

85. a) Apskritai tokiuose kenčiančiuose ir mirštančiuose kūdikiuose galime įžvelgti išganingąjį panašumą į patį mirštantį Kristų bei artumą jam. Kristus ant kryžiaus nešė visos žmonijos nuodėmės bei mirties svorį, ir nuo tada bet kuri mirtis ir kančia yra kova su tuo pačiu jo priešu (plg. 1 Kor 15, 26), dalyvavimas jo mūšyje, kuriame jis yra greta mūsų (plg. Dan 3, 24–25 [91–92]; Rom 8, 31–39; 2 Tim 4, 17). Jo prisikėlimas yra žmonijos vilties versmė (plg. 1 Kor 15, 20); tiktai Jame atrandama apsčiai gyvenimo (plg. Jn 10, 10); o Šventoji Dvasia visiems siūlo galimybę dalyvauti jo Velykų slėpinyje (plg. Gaudium et spes 22).

86. b) Kai kurie kenčiantys ir mirštantys vaikai yra smurto aukos. Jų atveju galime, pasiremdami šventųjų nekaltųjų vaikelių pavyzdžiu, įžiūrėti analogiją išganymą teikiančiam kraujo krikštui. Nors ir nesąmoningai, šventieji nekaltieji vaikeliai kentėjo ir mirė dėl Kristaus; jų žudikai siekė nužudyti Kūdikėlį Jėzų. Kaip atėmusieji šventųjų nekaltųjų vaikelių gyvybę buvo akinami baimės bei savanaudiškumo, taip ir šiandien negimusių kūdikių gyvybei dažnai pavojų kelia kitų baimė bei savanaudiškumas. Šia prasme tai reiškia solidarumą su šventaisiais nekaltaisiais vaikeliais. Negana to, tai reiškia solidarumą su Kristumi – Kristumi, kuris yra pasakęs: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40). Gyvybiškai svarbu, kad Bažnyčia skelbtų viltį ir dosnumą – dalykus, būdingus Evangelijos prigimčiai ir esminius gyvybės apsaugai.

87. c) Taip pat įmanoma, kad Dievas nekrikštytiems kūdikiams tiesiog duoda išganymo dovaną analogišku būdu, kaip jis ją duoda sakramentiškai pakrikštytiems kūdikiams [118]. Galbūt tai galime palyginti su neužtarnauta dovana Marijai per jos nekaltąjį prasidėjimą, kai Dievas jai tiesiog iš anksto dovanojo išganymo Kristuje malonę.

3.3. Solidarumas su Kristumi

88. Kristų ir visą žmoniją sieja pamatinis vienybės ir solidarumo ryšys. Įsikūnydamas Dievo Sūnus tam tikru būdu (quadammodo) susivienijo su kiekvienu žmogumi (Gaudium et spes 22) [119]. Todėl nėra nė vieno, kuris nebūtų paliestas įsikūnijusio Žodžio slėpinio. Žmonija, maža to, visa kūrinija, objektyviai perkeista pačiu įsikūnijimo faktu ir objektyviai išganyta Kristaus kančia, mirtimi ir prisikėlimu [120]. Tačiau toks objektyvus išganymas pasisavintinas subjektyviai (plg. Apd 2, 37–38; 3, 19), krikštytiems ar nekrikštytiems suaugusiesiems paprastai asmeniškai įgyvendinant laisvą valią malonės naudai, kūdikių atveju – priimant sakramentinį krikštą. Nekrikštytų kūdikių padėtis problemiška būtent dėl to, kad jie stokoja laisvos valios [121]. Taigi iškyla klausimas, koks santykis tarp Kristaus laimėto objektyvaus išganymo ir gimtosios nuodėmės, taip pat ką tiksliai reiškia Susirinkimo sąvoka quadammodo.

89. Kristus gyveno, mirė ir prisikėlė už visus. Paulius moko, kad Jėzaus vardui turėtų priklaupti kiekvienas kelis ir kiekvienos lūpos išpažinti, kad Jėzus Kristus yra Viešpats (plg. Fil 2, 10–11); „Juk Kristus numirė ir atgijo, idant būtų ir gyvųjų, ir mirusiųjų Viešpats“; „Juk visi turėsime stoti prieš Dievo teismą“ (Rom 14, 9–11). Panašiai Jono mokyme pabrėžiama, kad Tėvas nieko „neteisia, bet visą teismą pavedė Sūnui, kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą“ (Jn 5, 22–23); „Visi kūriniai, esantys danguje, žemėje, po žeme ir jūroje, ir visa, kas juose, skelbė: Sėdinčiajam soste ir Avinėliui tebūnie gyrius ir pagarba, ir šlovė, ir valdžia per amžių amžius!“ (Apr 5, 13).

90. Rašte su Kristumi siejama visa be išimties žmonija. Tradicinės teorijos apie prieangį viena pagrindinių silpnybių yra tai, kad neaišku, ar sielos turi kokį nors ryšį su Kristumi; šis mokymas atrodo stokojantis kristocentriškumo. Anot kai kurių versijų, siela prieangyje mėgaujasi prigimtine laime, kuri yra kitokios plotmės negu ta antgamtinės plotmė, kai žmonės apsisprendžia: su Kristumi arba prieš jį. Toks, atrodo, buvo Tomo Akviniečio mokymas, nors Suįrezas ir vėlesni scholastai pabrėždavo, jog žmogaus prigimtį, taip įgalindamas prigimtinę laimę, Akviniečio priskiriamą sielai prieangyje, atkuriąs Kristus (jo malonė yra gratia sanans, pagydanti žmogaus prigimtį). Ta Kristaus malonė Tomo Akviniečio mokyme glūdi, nors dar ir nėra išplėtota. Todėl vėlesni scholastai numatė tris galimas baigtis (bent praktikoje, nors iš principo galėjo pripažinti tik dvi – pragarą ir rojų) ir, priešingai Augustinui, manė, jog Kristaus malonės dėka gausybė kūdikių yra ne pragare, bet prieangyje!

91. Kur apstu nuodėmės, ten dar apstesnė malonė! Taip skelbia Raštas, tuo tarpu prieangio idėja šį apstumą su kaupu atrodo ribojanti. „Dovana yra kas kita, negu nusikaltimas. Jei dėl vieno žmogaus nusikaltimo turėjo mirti daugelis, tai dar labiau Dievo malonė ir vieno žmogaus, Jėzaus Kristaus, malonės dovana su kaupu atiteko daugybei“; „Kaip vieno žmogaus nusikaltimas visiems žmonėms užtraukė pasmerkimą, taip vieno teisus darbas visiems laimėjo nuteisinimą, kad gyventų“; „Kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė“ (Rom 5, 15. 18. 20). „Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti“ (1 Kor 15, 22). Raštas čia, tiesa, kalba apie mūsų nuodėmingą solidarumą su Adomu, bet šis tėra fonas, kuriame mokoma mūsų išganingojo solidarumo su Kristumi. „Mokymas apie gimtąją nuodėmę yra, taip sakant, atvirkštinė pusė Gerosios Naujienos, kad Jėzus yra visų žmonių Išganytojas, kad visiems reikia išganymo ir kad išganymas visiems siūlomas per Kristų“ [122]. Daugelyje tradicinių nuodėmės ir išganymo (bei prieangio) aiškinimų labiau akcentuojamas solidarumas su Adomu, o ne su Kristumi, arba juose siaurai suprantama, kaip žmonėms į naudą išeina solidarumas su Kristumi. Visa tai, regis, ypač būdinga Augustino minčiai [123]: Kristus iš Adome pasmerktųjų masės išgano kelis išrinktuosius. Šventojo Pauliaus mokymas verčia mus čia atkurti pusiausvyrą, centru padarant Išganytojo Kristaus, su kuriuo visi yra kažkaip sujungti, žmogystę [124]. „Būdamas neregimojo Dievo atvaizdas [125], jis yra tobulas žmogus, grąžinęs Adomo vaikams panašumą į Dievą, kurį sudarkė pirmoji nuodėmė. Kadangi žmogaus prigimtis jame prisiimta, o ne panaikinta, ji ir mumyse tapo be galo sukilninta“ (Gaudium et spes 22). Norime pabrėžti, kad solidarumo su Adomu atžvilgiu pirmenybė teiktina žmonijos solidarumui su Kristumi (arba, tiksliau, Kristaus solidarumui su žmonija), ir kad tik tokioje perspektyvoje reikia imtis be krikšto mirusių kūdikių likimo temos.

92. „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos Kūrinijos pirmagimis, nes jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima... Visa sukurta per jį ir jam, jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi. Ir jis yra Kūno – Bažnyčios galva. Jis – pradžia, mirusiųjų pirmagimis, kad visame kame turėtų pirmenybę“ (Kol 1, 15–18). Dievo planas yra „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje kaip galvoje“ (Ef 1, 10). Šiandien iš naujo imtas labiau vertinti didis bendrystės Kristuje slėpinys, tai iš tiesų ir yra mūsų temos kontekstas.

93. Vis dėlto žmonės yra gavę laisvės dovaną, ir laisvas Kristaus priėmimas yra įprastinė išganymo priemonė; negalime būti išganyti jo nesilaikydami patys ir juolab prieš mūsų valią. Kiekvienas suaugęs žmogus su mumis susijungusio Kristaus (plg. Gaudium et spes 22) atžvilgiu išreikštai ar neišreikštai apsisprendžia. Pasak kai kurių teologų, apsisprendimas Kristaus naudai ar nenaudai glūdi kiekviename žmogaus pasirinkime. Tačiau būtent tai, kad kūdikiai neturi laisvos valios ir gebėjimo atsakingai rinktis, verčia klausti, kaip jie galės būti Kristaus akivaizdoje, jei miršta be krikšto. Tai, kad kūdikiai džiaugiasi Dievo regėjimu, pripažįstama jų krikšto praktika. Tradiciškai laikytasi nuomonės, kad tik sakramentinio krikšto dėka kūdikiai gali patirti solidarumo su Kristumi būvį ir todėl regėti Dievą; nesant krikšto, viršų ima solidarumas su Adomu. Vis dėlto galime klausti, kaip tokią teoriją būtų galima pakeisti grąžinus pirmenybę mūsų solidarumui su Kristumi (t. y. Kristaus solidarumui su mumis).

94. Krikštą išganymui pasiekti galima gauti arba in re, arba in voto. Tradiciškai laikoma, kad nepakrikštyto suaugusio numanomas apsisprendimas už Kristų yra votum, krikšto troškimas, ir yra išganingas. Anot tradicinio aiškinimo, kūdikiams, nesulaukusiems naudojimosi laisva valia amžiaus, tokia galimybė neįmanoma. Krikšto in voto negalimybė kūdikiams yra pamatinis viso klausimo elementas. Todėl dabartiniais laikais ne sykį mėginta nekrikštyto kūdikio atveju pasverti kūdikio vardu jo tėvų ar Bažnyčios reiškiamo votum [126] arba galbūt paties kūdikio kažkaip atliekamo votum [127] galimybę. Bažnyčia tokios galimybės niekada neatmetė, o mėginimai paskatinti Vatikano II Susirinkimą pareikšti tokios hipotezės atžvilgiu neigiamą nuomonę nepavyko: tiek dėl šia tema dar nebaigtų tyrimų, tiek dėl paplitusio troškimo patikėti tokius kūdikius Dievo gailestingumui.

95. Svarbu pripažinti „dvigubą malonę“, pašaukiančią mus į egzistenciją ir kartu į amžinąjį gyvenimą. Nors grynai prigimtinę plotmę ir galima įsivaizduoti, iš tikrųjų nė viena žmogiškoji egzistencija tokioje plotmėje negyvena. Tikroji plotmė yra antgamtinė; malonės kanalai atviri nuo kiekvienos žmogiškosios gyvybės pačios pradžios. Visi gimsta su paties Kristaus prisiimta žmogyste ir visi bet kuriuo momentu gyvena turėdami su Juo kažkokį, daugiau ar mažiau išreikštą, ryšį (plg. Lument gentium 16) bei įvairiu laipsniu jo laikydamiesi. Tokioje plotmėje galimos dvi žmogiškosios egzistencijos baigtys – Dievo regėjimas arba pragaras (plg. Gaudium et spes 22). Nors kai kurie Viduramžių teologai palaikė Kristaus malonės (gratia sanans) dėka įgyjamos tarpinės ir prigimtinės paskirties, t y. prieangio [128], galimybę, mes tokią teoriją laikome problemiška ir trokštame pabrėžti, jog galimi ir kiti sprendimai – sprendimai, pagrįsti atperkamosios malonės, suteikiamos be krikšto mirusiems kūdikiams bei atveriančios jiems kelią į dangų, viltimi. Esame įsitikinę, kad, plėtojantis mokymui, su prieangiu susiję sprendimai gali būti įveikti didesnės teologinės vilties šviesoje.

3.4. Bažnyčia ir šventųjų bendrystė

96. Kadangi visi gyvena turėdami tam tikrą ryšį su Kristumi (plg. Gaudium et spes, 22), o Bažnyčia yra Kristaus kūnas, iš to išplaukia, kad bet kuriuo momentu visi gyvena turėdami tam tikro pavidalo ryšį su Bažnyčia. Bažnyčią su visa žmonija jungia gilus solidarumas ir bendrystė (plg. Gaudium et spes, 1). Ji gyvena dinamiškai orientuodamasi į gyvenimo su Dievu Kristuje pilnatvę (plg. Lumen gentium, 7 sk.) bei trokšta į tokią gyvenimo pilnatvę įtraukti visus žmones. Bažnyčia iš tikrųjų yra „visuotinis išganymo sakramentas“ (Lumen gentium, 48; plg. 1 ir 9). Išganymas yra socialinis (plg. Gaudium et spes, 12), ir Bažnyčia jau dabar gyvena šventųjų bendrystės, kuriai visi yra pašaukti, malone bei visomis aplinkybėmis savo malda, ypač švęsdama Eucharistiją, apglėbia kiekvieną asmenį. Bažnyčia savo malda taip pat apima mirusius suaugusiuosius nekrikščionis ir be krikšto mirusius kūdikius. Reikšminga, kad po Vatikano II Susirinkimo atsirado liturginių maldų už be krikšto mirusius kūdikius; jų iki tol nebūta [129]. Vienijama bendrojo sensus fidei (plg. Lumen gentium, 12), Bažnyčia, suvokdama, kad visi mylimi Dievo, tiesiasi prie kiekvieno asmens. Vienas iš motyvų, dėl kurių Vatikano II Susirinkimas nepanoro mokyti, jog iš nekrikštytų kūdikių tikrai atimamas Dievo regėjimas [130], buvo vyskupų liudijimas, jog tai neatitinka jų tautų tikėjimo; tai neatitiko sensus fidei.

97. Šventasis Paulius moko, kad krikščionio netikintis sutuoktinis „pašventinamas“ tikinčio vyro ar žmonos ir kad, be to, jų vaikai yra „šventi“ (1 Kor 7, 14). Tai įstabiai parodo, jog Bažnyčioje gyvuojantis šventumas per žmonių bendrystės ryšius, šiuo atveju per vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų saitus, pasiekia ir už jos regimų ribų esančius žmones. Šventasis Paulius numano, kad tikinčio krikščionio sutuoktinis ir vaikai šeimos ryšio galia kažkaip susiję su priklausomybe Bažnyčiai ir išganymu; jų šeiminis būvis „apima tam tikrą įvesdinimą į Sandorą“ [131]. Pauliaus žodžiais nė kiek negarantuojamas išganymas nekrikštytam sutuoktiniui (plg. 1 Kor 7, 16) ar nekrikštytiems vaikams, bet neabejotinai duodamas pagrindas vilčiai.

98. Krikštijamas kūdikis negali asmeniškai išpažinti tikėjimo. Tikėjimo kontekstą sakramentiniam vyksmui tuo momentu teikia tėvai ir visa Bažnyčia. Šventasis Augustinas net moko, kad kūdikius krikštyti pristatanti Bažnyčia [132]. Bažnyčia išpažįsta savo tikėjimą bei galingai užtaria kūdikį, atlikdama tikėjimo aktą, kuriam kūdikis dar nepajėgus; dar kartą veikia bei aikštėn iškyla prigimtiniai ir antgamtiniai bendrystės saitai. Jei nekrikštytas kūdikis nepajėgus votum baptismi, tai Bažnyčia tų pačių bendrystės saitų galia galbūt gali užtarti kūdikį ir jo vardu Dievo akivaizdoje vaizdingai išreikšti votum baptismi. Be to, Bažnyčia tokį votum iš tiesų ir išreiškia liturgijoje savo visiems skirta gailestingąja meile, atnaujinama kiekviename Eucharistijos šventime.

99. Jėzus mokė: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jn 3, 5); iš šių žodžių suvokiame sakramentinio krikšto būtinybę [133]. Panašiai jis yra pasakęs: „Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės“ (Jn 6, 53); iš to suvokiame (artimai susijusią) Eucharistijos būtinybę. Vis dėlto, kaip antrasis tekstas neduoda pagrindo teigti, kad tas, kas nėra priėmęs Eucharistijos, negali būti išganytas, lygiai taip iš pirmojo teksto nevalia daryti išvados, jog nepriėmus sakramentinio krikšto negalima būti išganytam. Priešingai, turime daryti išvadą, jog niekas nėra išganomas be kokio nors ryšio su krikštu bei Eucharistija – taigi su Bažnyčia, kuri šiais sakramentais apibrėžiama. Kiekvienas išganymas kažkaip susijęs su krikštu, Eucharistija ir Bažnyčia. Principas: „Už Bažnyčios nėra išganymo“ reiškia, jog nėra išganymo, kuris nekiltų iš Kristaus ir savo prigimtimi nebūtų bažnytinis. Analogiškai Rašto mokymu, kad „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Žyd 11, 6), nurodomas esminis Bažnyčios, tikėjimo bendrystės, vaidmuo išganomajame darbe. Šis vaidmuo pirmiausia iškyla aikštėn Bažnyčios liturgijoje, Bažnyčiai meldžiantis už visus ir visus, įskaitant be krikšto mirštančius kūdikius, užtariant.

3.5. Lex orandi, lex credendi

100. Iki Vatikano II Susirinkimo lotyniškųjų apeigų Bažnyčioje nebuvo nekrikštytų kūdikių laidojimo apeigų ir jie laidoti nešventintoje žemėje. Griežtai kalbant, nebuvo ir krikštytų kūdikių laidojimo apeigų, tačiau jų atveju būdavo švenčiamos Angelų šv. Mišios, ir jie, savaime suprantama, laidoti krikščioniškai. Liturgijos reformos po Susirinkimo dėka Romos mišiole šiandien numatytos be krikšto mirusiems kūdikiams skirtos laidojimo šv. Mišios, be to, šiam atvejui Ordo exsequiarum yra ypatingų maldų. Nors maldos tonas abiem atvejais gana atsargus, Bažnyčia šiandien vis dėlto liturgiškai išreiškia Dievo, kurio meilės kupinam rūpinimuisi patikimi kūdikiai, gailestingumo viltį. Liturginė malda atspindi ir kartu įpavidalina lotyniškųjų apeigų Bažnyčios sensus fidei be krikšto mirštančių kūdikių likimo atžvilgiu: lex orandi, lex credendi. Reikšminga, kad graikų ortodoksų Bažnyčioje numatytos vienintelės, tiek krikštytiems, tiek nekrikštytiems kūdikiams skirtos laidotuvių apeigos, ir Bažnyčia meldžia, kad visi mirę kūdikiai būtų priimti į Abraomo prieglobstį, kur nebūtų nei sielvarto, nei liūdesio, tik amžinasis gyvenimas.

101. „Be krikšto mirusius kūdikius Bažnyčia gali tik patikėti Dievo gailestingumui, tai ji ir daro per jų laidojimo apeigas. Didis visus žmones išganyti trokštančio Dievo gailestingumas (1 Tim 2, 4) ir Jėzaus švelnumas vaikams, skatinęs jį sakyti: Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite (Mk 10, 14), suteikia mums vilties, kad yra išganymo kelias ir be krikšto mirusiems kūdikiams. Juo labiau Bažnyčia įsakmiai ragina netrukdyti vaikeliams gauti šventojo krikšto dovaną bei nueiti pas Kristų“ [134].

3.6. Viltis

102. Ar viltis, kurią Bažnyčia neša visai žmonijai ir trokšta naujaip skelbti šiandieniam pasauliui, apima be krikšto mirusių kūdikių išganymo viltį? Šį sudėtingą klausimą rūpestingai išgvildenome dėkingai atsižvelgdami į Bažnyčios istorijos tėkmėje pateiktus atsakymus, tačiau kartu suvokdami poreikį šiandien į tai nuosekliai atsakyti. Apmąstydami tai Bažnyčią per visus amžius vienijančios vienintelės tikėjimo tradicijos kontekste ir visiškai pasitikėdami Šventosios Dvasios, kuri, anot Kristaus pažado, veda jo sekėjus į „tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13), vadovavimu, stengėmės perskaityti laiko ženklus bei aiškinti juos pagal Evangeliją. Padarėme išvadą, jog daug mūsų apsvarstytų veiksnių teikia rimtą teologinį bei liturginį pagrindą puoselėti viltį, kad be krikšto mirštantys kūdikiai yra išganomi ir gali džiaugtis palaiminguoju regėjimu. Pabrėžiame, jog tai duoda pagrindą maldingai vilčiai, bet tikrumo nesuteikia. Daug ko mums tiesiog nebuvo apreikšta (plg. Jn 16, 12). Gyvename tikėjimu ir mums Kristuje apreikštų Dievo gailestingumo ir meilės viltimi, Dvasiai akinant be paliovos dėkingai bei džiugiai melstis (plg. 1 Tes 5, 18).

103. Kas mums buvo apreikšta, yra tai, kad įprastinis išganymo kelias veda per sakramentinį krikštą. Nė vienas iš čia pateiktų svarstymų nelaikytinas menkinančiu krikšto būtinybę ar pateisinančiu šių apeigų atidėjimą [135]. Priešingai, kaip išvadą norime vėl patvirtinti, jog yra tvirtas pagrindas tikėtis, kad Dievas tokius kūdikius išgano tada, kai mes nepajėgiame padaryti to, ko trokštame, t. y. pakrikštyti įtraukdami juos į Bažnyčios tikėjimą ir gyvenimą.

IŠNAŠOS

[1] Visi bibliniai tekstai šiame dokumente remiasi: La Sacra Biblia della CEI, „editio princeps“ 1971.

[2] Plg. Tarptautinė teologijos komisija. Comunione e servizio. La persona umana creata a immagine di Dio. Cittį del Vaticano 2005 (taip pat: Civ. Catt. [2004 IV], 254–286).

[3] „Neliūdėk, Betliejau, bet džiaukis, kad šventieji vaikeliai buvo nužudyti, nes jie kaip tobula auka buvo pasiūlyti Kristui Karaliui: būdami jam paaukoti, jie karaliaus kartu su juo“: gruodžio 29 d. (Erodo nužudytųjų vaikelių atminimas) Rytinės Exapostilarion Bizantijos liturgijoje: Anthologion di tutto anno, vol. 1, Roma, 1999, 1199.

[4] Tikėjimo mokymo kongregacija. Pastoralis actio, 13: AAS 72 (1980), 1144.

[5] Katalikų Bažnyčios katekizmas (toliau KBK) 1261.

[6] KBK 1058.

[7] KBK 1821.

[8] Plg. Pr 22, 18; Išm 8, 1; Apd 14, 17; Rom 2, 6–7; 1 Tim 2, 4; Kverzy Sinodas: H. Denzinger – A. Schönmetzer (eds). Enchiridion Symbolorum Definitionum et Declarationum de rebus fidei et morum (toliau DS). Roma 1976, 623; taip pat Nostra aetate, 1.

[9] Visi Vatikano II Susirinkimo dokumentų itališki tekstai paimti iš: Enchiridion Vaticanum. 1. Documenti del Concilio Vaticano II. Testo ufficiale e versione italiana. Bologna, Edb, 1990.

[10] Plg. Kverzy Sinodas [DS 623].

[11] Plg. D. Weaver. „The Exegesis of Romans 5:12 among the Greek Fathers and its Implications for the Doctrine of Original Sin: The 5th–12th Centuries“. In: St Vladimir‘s Theological Quaterly 29 (1985), 133–159; 231–257.

[12] Pseudoatanazijas. Quaestiones ad Antiochum ducem, qn 101: PG 28, 660 C. Analogiškai qn 115: PG 28, 372 A.

[13] Sinajaus Anastazijas. Quaestiones et responsiones, qn. 81: PG 89, 709 C.

[14] Grigalius Nisietis. De infantibus praemature abreptis libellum. An H. Polack ad editionem praeparatum in Colloquio Leidensi testimoniis instructum renovatis curis recensitum edendum curavit H. Hörner. In: J. K. Downing – J. A. McDonogh – H. Hörner (ed. cur.). Gregorii Nysseni opera dogmatica minora. Pars II; W. Jaeger – H. Langerbeck – H. Hörner (eds). Gregorii Nysseni opera. Volumen III, pars II. Leiden – New York – Kųbenhavn – Köln 1987, 65–97.

[15] Ten pat, 70.

[16] Ten pat, 81–82.

[17] Ten pat, 83.

[18] Ten pat, 96.

[19] Ten pat, 97.

[20] Grigalius Nazianzietis. Oratio XL: In sanctum baptisma, 23: PG 36, 389 B-C.

[21] Sinajaus Anastazijas. Quaestiones et responsiones, qn. 81: PG 89, 709 C.

[22] Plg. Pelagijus. Expositio in epistulam ad Romanos. In: Expositiones XIII epistolarum Pauli, A. Souter (ed.), Cambridge 1926.

[23] Plg. Augustinas. Epistula 156: Corpus scriptorum ecclesiasticorum latinorum (toliau CSEL), 44, 448 ir t.; 175.6: CSEL 44, 660–662; 176.3: CSEL 44, 666 ir t.; De peccatorum meritis et remissione et de baptismo parvulorum 1.20.26; 3.5.11–6.12: CSEL 60, 25 ir t. ir 137–139; De gestis Pelagii 11, 23–24: CSEL 42, 76–78.

[24] Plg. De pecc. mer. 1. 16. 21: CSEL 60, 20 ir t.; Sermo 294.3: PL 38, 1337; Contra Iulianum 5. 11. 44: PL 44, 809.

[25] Plg. De pecc. mer. 1. 34. 63: CSEL 60, 63 ir.

[26] Plg. De gratia Christi et de peccato originali 2. 40. 45: CSEL 42, 202 ir t.; De nuptii et concupiscentia 2. 18. 33: CSEL 42, 286 ir t.

[27] Plg. Sermo 293.11: PL 38, 1334.

[28] Plg. De pecc. mer. 1. 9–15.20: CSEL 60, 10–20.

[29] „Cur ergo pro illis Christus mortuus est si non sunt rei?“: De nupt. et conc. 2, 33.56: CSEL 42, 513.

[30] Plg. Sermo 293.8–11: PL 38, 1333 ir t.

[31] Sermo 294.3: PL 38, 1337.

[32] De pecc. mer. 1. 28. 55: CSEL 60, 54.

[33] Enchiridion ad Laurentium 93: PL 40, 275; plg. De pecc. mer. 1. 16. 21: CSEL 60, 20 ir t.

[34] C. Iul. 5. 11. 44: PL 44, 809.

[35] Plg. Contra Iulianum opus imperfectum 4. 122: CSEL 85, 141–142.

[36] Contra duas Epistulas Pelagianorum 2. 7. 13: CSEL 60, 474.

[37] Sermo 294.7.7: PL 38, 1339.

[38] Iki ginčo su pelagijonybe mokęs apie visuotinę išganingąją Dievo valią (De Spiritu er littera 33.57–58: CSEL 60, 215 ir t.), Augustinas vėliau įvairiopai apribojo 1 Tim 2, 4 „visi“ visuotinumą: visi tie (ir tik tie), kurie bus iš tikrųjų išganyti; visos klasės (žydai ir pagonys), o ne visi individualūs asmenys; daugelis, bet ne visi (Enchir. 103: PL 40, 280; C. Iul. 4.8.44: PL 44, 760). Vis dėlto, priešingai jansenizmui, Augustinas visada mokė, kad Kristus numirė už visus, įskaitant kūdikius („Numquid [parvuli] aut homines non sunt ut non pertineant ad id quod dictum est, omnes homines [1 Tim 2, 4]?“: C. Iul. 4. 8. 42: PL 44, 759; plg. C. Iul. 3. 25. 58: PL 44, 732; Sermo 293.8: PL 38, 1333), ir kad Dievas neliepia neįmanoma (De civitate Dei 22. 2: CSEL 40, 583–585; De natura et gratia 43. 50: CSEL 60, 270; Retractiones 1. 10. 2: PL 32, 599). Gilesniam temos pažinimui žr. F. Moriones (ed.). Enchiridion theologicum Sancti Augustini. Madrid 1961, 327 ir t. ir 474–481.

[39] Plg. Enchir. 94–95: PL 40, 275 ir t.; De nat. et grat. 3.3–5.5: PL 44, 249 ir t.

[40] DS 223. Šį mokymą perėmė Tridento Susirinkimas: Tridento Susirinkimas. V sesija, Dekretas dėl gimtosios nuodėmės: DS 1514; J. Neuner – J. Dupuis (eds). The Christian Faith in the Doctrinal Document of the Catholic Church. In: Theological Publications in India. Bangalore 2004, 511.

[41] DS 224: „Item placuit, ut si quis dicit, ideo dixisse Dominum: In domo Patris mei mansiones multae sunt (Io 14, 2), ut intelligatur, quia in regno caelorum erit aliquis medius aut ullus alicubi locus, ubi beati vivant parvuli, qui sine baptismo ex hac vita migrarunt, sine quo in regno caelorum, quod est vita aeterna, intrare non possunt, anathema sit“. Plg. C. Munier (ed.). Concilia Africae A. 345 – A. 525. Turnhout 1974, 70. Šis kanonas aptinkamas tik kai kuriuose rankraščiuose. Jis neįtrauktas į Indiculus. Plg. DS 238–249.

[42] Grigalius Didysis. Moralia 9. 21, komentuojant Job 9, 17: PL 75, 877. Taip pat žr. Moralia 12. 9: PL 75, 992–993, ir 13.44: PL 75, 1038.

[43] Plg. Anzelmas Kenterberietis. De conceptu virginali et de originali peccato. F. S. Schmitt (ed.), t. II, cap. 28, 170–171.

[44] Plg. Hugonas Senviktorietis. Summa Sententiarum, tract. V, cap. 6: PL 176, 132.

[45] Plg. P. Abelardas. Commentaria in Epistolam Pauli ad Romanos, liber II (5, 19) (Corpus Christianorum, Continuatio Mediaevalis), 169–170.

[46] Plg. P. Lombardas. Sententiae, lib. II., dist. 33, cap. 2. I. Brady (ed.), t. I/2, Grottaferrata (Rm) 1971, 520.

[47] Plg. Inocentas III. Laiškas Arlio arkivyskupui Humbertui Maiores Ecclesiae causas: DS 780: „Poena originalis peccati est carentia visionis Dei, actualis vero poena peccati est gehennae perpetuae cruciatus...“ Šioje teologinėje tradicijoje „amžinosios kančios“ tapatintos su skausmingomis bausmėmis – tiek juslinėmis, tiek dvasinėmis; plg. Tomas Akvinietis. IV Sent., dist. 44, q. 3, a. 3, qla 3; dist. 50, q. 2, a 3.

[48] Lijono II Susirinkimas. Professione di Fede di Michele Paleologo: DS 858; Jonas XXII. Laiškas armėnams Nequaquam sine dolore: DS 926; Florencijos Susirinkimas. Dekretas Laetentur Caeli: DS 1306.

[49] Tomas Akvinietis. II Sent., dist. 33, q. 2, a. 2; De malo, q. 5, a. 3; J. Dunsas Škotas. Lectura II, dist. 33, q. un.; Ordinatio II, dist. 33, q. un.

[50] Tomas Akvinietis. De malo, q. 5, a. 3: „Anime puerorum <...> carent supernaturali cognitione que hic in nobis per fidem plantantur, eo quod nec hic fidem habuerunt in actu, nec sacramentum fidei susceperunt... Et ideo privati se privari tali bono anime puerorum non cognoscunt, et propter hoc non dolent“. Plg. ten pat, ad 4, edizione Leonina, vol 23, 136.

[51] Plg. R. Bellarmino. De amissione gratiae VI, c. 2 ir c. 6. In: Opera, vol. 5, Paris 1873, 458, 470.

[52] Plg. Paulius III. Alias cum felicitate (1535 09 23). In: J. Laurentii Berti Fiorentini. Opus de theologicis disciplinis, vol. V. Venetiis, E Typographia Remodiniana, 1760, 36; Paulius III. Cum alias quorumdam (1538 03 11), vol. I. Ten pat 167–168; Benediktas XIV. Dum praeterito mense (1748 07 31), Non sine magno (1750 12 30), Sotti il 15 di luglio (1751 05 12). In: Benedicti XIV Acta sive nondum sive sparsim edita nunc autem primum collecta cura Raphaelis de Martinis. Neapoli 1894, vol. I, 554–557; vol. II, 74 ir 512–413. Dėl kitų tekstų bei nuorodų žr. G. J. Dyer. The Denial of Limbo and the Jansenist Controversy. Mundelein (Illinois) 1955, 139–159; ypač žr. p. 139–142, pasakojimą apie 1758–1759 m. diskusijas popiežiaujant Klemensui XIII, remiantis Biblioteca Corsiniana rankraščiu, Roma, 41. C. 15 („Cause trattate nella S. C. Del Sant‘Ufficio di Roma dal 1733 al 1761“).

[53] Pijus VI. Bulė Auctorem fidei: DS 2626. Šia tema žr. G. J. Dyer. The Denial of Limbo and the Jansenist Controversy. Cit., 159–170.

[54] Schema reformatum constitutionis dogmaticae de doctrina catholica, cap. V, n. 6. In: Acta et Decreta Sacrorum Conciliorum Recentiorum, Collectio Lacensis, t. 7, Friburgi Brisgoviae 1890, 565.

[55] Diskusijai ir kai kuriems naujiems sprendimams iki Vatikano II Susirinkimo apžvelgti žr. Y. Congar. „Morts avant l‘aurore de la raison“: In: Vaste monde ma paroisse:Vérité et dimensions du Salut. Paris 1959, 174–183; H. J. Dyer. Limbo: Unsettled Questions. New York 1964, 93–182 (su išsamia bibliografija p. 192–196); W. A. van Roo. „Infants Dying without Baptism: A Survey of Recent Literature ant Determination of the State of the Question“. In: Gregorianum 35 (1954), 406–473; A. Michel. Enfants morts sans baptźme. Paris 1954; C. Journet. La volonté divine salvifique sur le petits enfants. Paris 1958; L. Renwart. „Le baptźme des enfants et les limbes“. In: Nouvelle Revue Théologique 80 (1958), 449–467; H. De Lavalette. „Autour de la question des enfants morts sans baptźme“. Ten pat, 82 (1960), 56–69; P. Gumpel. „Unbaptized Infants: May They Be Saved?“ In: The Downside Review 72(1954), 342–458; P. Gumpel. „Unbaptized Infants: A Further Report“. Ten pat, 73 (1955), 317–346; V. Wilkins. From Limbo to Heaven: An Essay on the Economy of Redemption. New York 1961. Po Vatikano II Susirinkimo: E. Boissard. Réflexions sur le sort des enfants morts sans baptźme. Paris 1974.

[56] Dėl nuorodų žr. G. Alberigo (dir.). Storia del Concilio Vaticano II, vol I: A. Melloni (ed.). Il cattolicesimo verso una nuova stagione. L‘annuncio e la preparazione: gennaio 1959–settembre 1962. Bologna 1995, 236–262, 329–332.

[57] DS 1349.

[58] Dėl tokių pasiūlymų bei jų iškeltų klausimų žr. G. J. Dyer. The Denial of Limbo. Cit., 102–122.

[59] Pijus XII. Kreipimasis į Italijos akušerių sąjungos kongresą: AAS 43 (1951), 841.

[60] Plg. Pijus XII. Enciklika Humani generis: AAS 42 (1950), 570: „Alii veram gratuitatem ordinis supernaturalis corrumpunt, cum autement Deum entia intellectu praedita condere non posse, quin eadem ad beatificam visionem ordinet et vocet“.

[61] Plg. Lumen gentium 15–16; Nostra aetate 1; Dignitatis humane 11; Ad gentes 7.

[62] Žr., pavyzdžiui, K. Rahner. „Die bleibende Bedeutung des II Vatikanischen Konzils“. In: Schriften zur Theologie“, B. XIV. Zürich–Köln–Einsideln 1980, 314–316. Kitaip niuansuotai: J.-H. Nicolas. Synthčse dogmatique. De la Trinité ą la Trinitč. Fribourg–Pris 1985, 848–853. Taip pat žr. J. Ratzingerio pastabas, kurias jis kaip privatus teologas pareiškė pokalbyje su V. Messori: V. Messori. Rapporto sulla fede. Cinisello Balsamo (Mi) 1985, 154–155.

[63] Žr. nuorodą 38.

[64] Pijus IX. Enciklika Quanto conficiamur (1863 09 10): DS 2866: „<...> qui <...> honestam rectamque vitam agunt, posse, divinae lucis et gratiae operante virtute, aeternam consequi vitam, cum Deus, qui omnium mentes, animos, cogitationes habitusque plane intuetur, scrutatur et noscit, pro suma sua bonitate et clementia minime patiatur, quempiam aeternis puniri supplicis, qui voluntarie culpae reatum non habeat“.

[65] Plg. Inocentas III. Laiškas Arlio arkivyskupui Humbertui Maiores Ecclesiae causas: DS 780.

[66] Lijono II Susirinkimas. Professione di Fede di Michele Paleologo: DS 858; žr. aukščiau, nuorodą 48.

[67] AAS 43 (1951), 841.

[68] Žr. 1.6 ir 2.4.

[69] Plg. Ef 1, 5. 9: „palankios (eudokia) savo valios nutarimu“.

[70] Plg. Lk 10, 22: „kam Sūnus panorės (bouletai) apreikšti“.

[71] Plg. 1 Kor 12, 11: „dalija kiekvienam atskirai, kaip jai patinka (bouletai)“.

[72] Plg., pavyzdžiui, Mt 23, 37.

[73] Plg. KBK 307.

[74] DS 623.

[75] DS 624.

[76] Žr. Ireniejus. Adv. Haer., I, 10, 1: PG 7, 550.

[77] Tomas Akvinietis. Summa Theologiae III, q. 26., art. 1, corpus.

[78] Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio, 5.

[79] Tikėjimo mokymo kongregacija. Deklaracija Dominus Iesus, 14.

[80] Kiti žydų įsitikinimo apie Adomo įtaką Pauliaus laikais paliudijimai yra: 2 Apoc. Bar. 17, 3; 23, 4; 48, 42; 54, 15; 4 Ezr 3, 7; 7, 118: „O, Adomai, ką tu padarei? Nors nusidėjai tu, tai ne tik tavo, bet ir mūsų, tavo palikuonių, nuopuolis.“

[81] Plg. Rom 3, 23: „visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“.

[82] Vakarų Bažnyčioje graikiška frazė Leph‘ho buvo suprasta kaip santykinis jungiamasis žodis su Adomą žyminčiu vyriškosios giminės įvardžiu arba su nuodėmę (peccatum) žyminčiu bevardės giminės įvardžiu (plg. Vetus Latina ir Vulgata in quo). Augustinas iš pradžių pritarė abiem aiškinimams, tačiau vėliau, atsižvelgdamas į tai, kad nuodėmę žymintis graikiškas žodis yra moteriškosios giminės, pasirinko pirmąjį aiškinimą, suponuojantį visų žmonių įtraukimą į Adomą. Augustinu pasekė daugelis lotyniškojo pasaulio teologų – arba „sive in Adamo, sive in peccato“ arba „in Adamo“. Pastarasis aiškinimas Rytų Bažnyčioje iki Jono Damaskiečio žinomas nebuvo. Keli graikų tėvai eph‘ho suprato kaip: „dėl kurio“, t. y. Adomo, „visi nusidėjo“. Frazė taip pat aiškinta kaip jungtukas ir versta: „nes“, „dėl to, kad“. J. Fitzmyeris (Romans [AB, 33], New York, 1992, 413–416) aptaria vienuolika galimų aiškinimų ir pasirenka su pasekme susijusią reikšmę: „Tada eph‘ho reikštų, kad Paulius išreiškia rezultatą, pasekmę apgailėtinos Adomo įtakos žmonijai per jo nuodėmės ratifikavimą visų žmonių nuodėmėmis.“

[83] De nuptiis et concupiscentia II, 12, 15: PL 44, 450: „Non ego finxi originale peccatum quod catholica fides credit antiquitus.“

[84] KBK 40 kalbama apie nuodėmę, „kur per gimdymą bus perduota visai žmonijai, perduodant pirmapradžio šventumo ir teisumo netekusią žmogišką prigimtį“. Ir priduriama: „Todėl gimtoji nuodėmė vadinama nuodėme analogine prasme: tai įgyta, o ne padaryta nuodėmė, būsena, o ne veiksmas.“

[85] Tridento Susirinkimas. V sesija, Dekretas dėl gimtosios nuodėmės: DS 1512. Tridento dekrete pasikartoja Oranžo II Susirinkimo (529 m.) antras kanonas.

[86] KBK 389.

[87] Kiprijonas. Epistola ad Iubaianum 73, 21: PL 3, 1123; taip pat žr. Florencijos Susirinkimas. Bulė Cantate Domino [DS 1351]: „Bažnyčia tvirtai tiki, išpažįsta ir skelbia, jog niekas už Katalikų Bažnyčios sienų, ne tik pagonys, bet ir žydai, eretikai bei schizmatikai negali pasiekti amžinojo gyvenimo, bet eis į amžinąją ugnį, kuri prirengta velniui ir jo angelams (Mt 25, 41), jei iki savo mirties su ja nesusijungs... Ir nė vienas negali būti išganytas, kad ir kiek daug išmaldų būtų davęs, net ir praliejęs savo kraują dėl Kristaus, jei neišliks Bažnyčios prieglobstyje ir vienybėje su ja“ (Fulgencijus Ruspietis. Liber de fide, ad Petrum liber unus, 38, 79 ir 39, 80).

[88] Plg. Bonifacijus VIII. Bulė Unam Sanctam: „Porro subesse Romano Pontificio omni humanae creaturae declaramus, dicimus, diffinimus omnino esse de necessitate salutis“ („Be to, pareiškiame, teigiame ir nustatome, jog visiems žmonėms, kad būtų išganyti, būtina paklusti Romos popiežiui“): DS 875; plg. DS 1351.

[89] Pijus IX. Kreipimasis Singulari quadam: DS 2865i.

[90] Šventosios Oficijos laiškas Bostono arkivyskupui: DS 3870.

[91] Jonas Paulius II. Enciklika Redemptoris missio 10.

[92] Polikarpas gali būti to netiesioginis liudytojas, nes prokonsului pareiškia: „Tarnavau jam [Kristui] 86 metus“: Martyrium Policarpi 9, 3. Polikarpą kankinystė ištiko veikiausiai paskutiniaisiais Antonino Pijaus metais (156–160 m.).

[93] Tridento Susirinkimas. V sesija, Dekretas dėl gimtosios nuodėmės: DS 1514. Kanonas pakartoja Kartaginos Susirinkimo (418 m.) antrąjį kanoną [DS 223].

[94] Atsižvelgiant į Senojo Testamento tekstus, kuriuose kalbama apie Dievo Dvasios išliejimą, pagrindinė Jn 3, 5 mintis, regis, yra Dvasios dovana iš Dievo. Jei prigimtinis gyvenimas kildintinas iš to, kad Dievas suteikia žmonėms dvasią, panašiai ir amžinasis gyvenimas prasideda, Dievui dovanojus žmonėms Šventąją Dvasią. Plg. R. E. Brown. The Gospel according to John (I–XII) [The Anchor Bible, vol. 29]. New York 1966, 140. Šiuo atžvilgiu Brownas pastebi: „Į visos scenos tekstą įaustas krikšto motyvas yra antrinis: pasakymas iš vandens, kur krikšto motyvas iškyla aikštėn aiškiausiai, galbūt visada priklausė šiai scenai, tačiau iš pradžių nebuvo speciali nuoroda į krikščionišką krikštą; arba galbūt šis pasakymas buvo prie tradicijos pridurtas vėliau krikšto motyvui išryškinti“ (ten pat, 143). Viešpats pabrėžia gimimo iš vandens ir Dvasios būtinybę norint įeiti į Dievo karalystę. Krikščioniškojoje Tradicijoje tai suprasta kaip nuoroda į sakramentinį krikštą, nors toks „sakramentinis“ perskaitymas apriboja pneumatologinę reikšmę. Skaitant tokioje perspektyvoje, galima kelti klausimą, ar tekste čia išreiškiamas bendrasis principas be išimties. Privalu atsižvelgti į nedidelį aiškinimo poslinkį.

[95] Tomas Akvinietis. Summa Theologiae III,, q. 68, art. 2, corpus.

[96] Tridento Susirinkimas. VI sesija, Dekretas dėl nuteisinimo: DS 1524.

[97] Teofilaktas. In 1 Tim 2, 4: PG 125, 32: Ei pantas anthropous thele sothenai ekeinos, thele kai su, kai mimou ton theon.

[98] Pabrėžtina, kad popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikos Evangelium vitae leidimo editio typica 99 skyrelyje ankstesnė versija: „Pagaliau suprasite, kad niekas nėra galutinai prarasta ir pajėgsite prašyti atleidimo savo kūdikį, dabar gyvenantį Viešpatyje“ (formuluotė, galėjusi būti klaidingai aiškinama) buvo pakeista galutiniu tekstu: „Infantum vestrum potestis Eidem Patri Eiusque misericordiae cum spe commitere“ (plg. AAS 87 [1995], 515); tai galima išversti maždaug taip: „Savo kūdikį galite su viltimi patikėti tam pačiam Tėvui ir jo gailestingumui.“

[99] Jonas Auksaburnis. In 1 Tim. homil. 7, 2: PG 62, 536: Mimou ton Theon. Ei pantas anthropous thelei sothenai, eikotos huper hapanaton dei euchesthai.

[100] Žr. 1 sk.

[101] Žr. 2 sk.

[102] Y. Congar. Vaste monde ma paroisse. Vérité et dimensions du Salut. Paris 1968, 169: „Un de ceux dont la solution est la plus difficile en synthčse théologique“.

[103] Žr. 1. 5 ir 1. 6 sk.

[104] Plg. tokius renginius kaip Live Aid (1985 m.) ir Live 8 (2005 m.).

[105] Plg. KBK 1261.

[106] „Kristus prisikėlė iš numirusių. Jis nugalėjo mirtį savo mirtimi ir palaidotiems dovanojo gyvybę“ (Bizantijos liturgijos Velykų troparas). Bizantijos tradicijoje ši eilutė daug kartų giedama kiekvieną keturiasdešimt dienų trunkančio Velykų laiko dieną.

[107] Visuose Bizantijos liturgijos šventimuose bei apeigose aukštinama gailestingoji Dievo meilė: „Kadangi tu esi gailestingas ir žmones mylintis Dievas, šloviname tave, Tėve, Sūnau ir Šventoji Dvasia, dabar ir visados, ir per amžius.“

[108] Plg. Augustinas. De natura et gratia 43, 50: PL 44, 271.

[109] Tomas Akvinietis. Summa Theologiae III, 64, 7; plg. III, 64, 3: III, 66, 6; III, 68, 2.

[110] Žr. 3. 4 ir 3. 5 sk.

[111] Plg. Tomas Akvinietis. In IV Sent., Dist. 1, q. 2, a. 4, q. 1, a. 2: „In quolibet statu post peccatum fuit aliquod remedium per quod originale peccatum ex virtute passionis Christi tolleretur“.

[112] Plg. taip pat 109 nuorodą.

[113] Plg. Augustinas. Ep. 102, 2, 12.

[114] Plg. Leonas Didysis. In nat. Domini 4, 1: PL 54, 203: „Sacramentum salutis humanae nulla umquam antiquitate cessavit... Semper quidem, dilectissimi, diversis modis multisque mensuris humano generi bonitas divina consuluit. Et plurima providentiae suae munera omnibus retro saeculis clementer impertuit.“

[115] Plg. Kajetonas. In IIIam Part., q. 68, a. 11: „Rationabile esse uta divina misericordia provideret homini in quocumque naturali statu de aliquo remedio salutis“ („Protinga manyti, kad dieviškasis gailestingumas numato kokią nors išganymo priemonę bet kuriame prigimtiniame būvyje esančiam žmogui.“). Kajetonas kalba apie laikus iki Kristaus, kai egzistavo savotiškas sacramentum naturae, t. y. aukojimas, kuris buvo malonės proga (o ne priežastis). Jo aiškinimu, žmonės iki Kristaus gyvenę „prigimties įstatymo laikotarpiu“, analogišku nekrikštytų kūdikių padėčiai. Todėl jis savo principą taikė prieangio kaip tokių kūdikių likimo teorijos naudai. Pagrindinis jo samprotavimų momentas – būtent tai, kad bet kurioje istorinėje epochoje ir bet kuriomis aplinkybėmis Dievas rūpinasi žmonių padėtimi ir teikia tinkamų išganymo progų, – yra labai svarbus ir neverčia daryti išvados apie prieangį.

[116] Inocentas III. Laiškas Arlio arkivyskupui Humbertui: DS 780: „Absit enim, ut universi parvuli pereant, quorum quotidie tanta multitudo moritur, quin et ipse misericors Deus, qui neminem vult perire, aliquod remedium procuraverit ad salutem... Dicimus distinguendum, quod peccatum est duplex: originale scilicet et actuale: originale, quod absque consensu contrahitur, et actuale, quod commititur cum consensu. Originale igirtus, quod sine consensu contahitur, sine consensu per vim remittitur sacramenti; ...“

[117] Plg. DS 780.

[118] Nekrikštytų kūdikių padėtis gali būti analogijos būdu prilyginta tokiai krikštytų kūdikių padėčiai, kaip šita. Ji taip pat galbūt gali būti analogijos būdu prilyginta – o tai problemiškiau – nekrikšytų suaugusiųjų padėčiai; žr. 127 nuorodą.

[119] Bažnyčios tėvai daug dėmesio skyrė apmąstymams, kad Kristus prisiėmė visą žmoniją; pavyzdžiui: Ireniejus. Adv. Haer. 3, 19, 3: SCh 211, 380; Epideixis 33: SCh 406, 130–131; Hilarijus Puatjietis. In Mt. 4, 8: SCh 254, 130; 18, 6: SCh 258, 80; Trin. II, 24: CCL 62, 60; Tr. Ps. 51, 17; 54, 9: CCL: 61, 104; 146; ir t. t.; Grigalius Nisietis. In Cant. Or. II (Opera, ed. Jaeger, VI, 61); Adv. Apoll. (Opera III/1, 152); Kirilas Aleksandrietis. In Joh. Evang. I, 9: PG 73, 161–164; Leonas Didysis. Tract. 64, 3; 72, 2: CCL 138 A, 392; 442 ir t.

[120] Kai kurie Bažnyčios tėvai kaip išganingą aiškino patį įsikūnijimą; pvz., Kirilas Aleksandrietis. Comm. in Joh. 5: PG 73, 753.

[121] Žr. 127 nuorodą.

[122] KBK 389.

[123] Pvz., Augustinas. Enarr. in Ps 70, II, 1: PL 36, 891: „Omnis autem homo Adam; sicut in his qui crediderunt, omnis homo Christus, quia membra sunt Christi.“ Šis tekstas liudija, jog Augustinui solidarumą su Kristumi buvo sunku laikyti lygiai tokiu pat visuotiniu kaip solidarumą su Adomu. Su Adomu solidarūs visi; su Kristumi solidarūs tik tie, kurie tiki. Ireniejus, mokydamas apie suvienijimą iš naujo, išlaiko didesnę pusiausvyrą; plg. Adv. Haer. 3, 21, 10; 5, 12, 3; 5, 14, 2; 5, 15, 4; 5, 34, 2.

[124] Įsikūnydamas, plg. Gaudium et spes 22.

[125] Kol 1, 15; plg. 2 Kor 4, 4.

[126] Žr. 3.4 sk.

[127] Kalbant apie kūdikio votum galimybę, raidą laisvos valios linkme galbūt veikiau derėtų suprasti kaip tolydų tapsmą nuo pirmojo egzistencijos momento iki brandos, o ne kaip staigų kokybinį šuolį, atvedantį prie naudojimosi brandžiu bei atsakingu sprendimu. Kūdikio egzistencija motinos įsčiose yra žmogiškojo augimo bei gyvenimo kontinuumas; žmogumi netampama staiga tam tikru momentu. Iš to išplaukia, jog kūdikiai, analogiškai nekrikštytiems suaugusiesiems, iš tikrųjų gali būti pajėgūs tam tikrai rudimentinio votum formai. Pasak kai kurių teologų, motinos šypsena perteikianti Dievo meilę kūdikiui, ir todėl kūdikio atsakas į šypseną laikytinas atsaku pačiam Dievui. Kai kurie šiuolaikiniai psichologai bei neurologai įsitikinę, jog kūdikis motinos įsčiose jau yra tam tikru būdu sąmoningas ir kažkiek naudojasi laisve. Plg. V. Frankl. Der unbewusste Gott. Psychotherapie und Religion. München 1973; D. Amen. Healing the Hardware of the Soul. New York 2002.

[128] Žr. 90 pastraipą.

[129] Žr. 3.5 sk.

[130] Žr. 1.6 sk.

[131] Y. Congar. Vaste monde ma paroisse. Cit., 171.

[132] Plg. Augustinas. Pirmas laiškas Bonifacijui, 22, 40: PL 44, 570.

[133] Plg. 94 nuorodą.

[134] KBK 1261.

[135] Plg. KBK 1257.

IT © EIS.katalikai.lt   ID = 934
Adresas: https://eis.katalikai.lt/vb/romos_kurija/kongregacijos/tikejimo-mok/komisija_tarpt-teologijos/2007-04-19_isganymo-viltis-be-kriksto-mirusiems-kudikiams
Paskelbta: 2018-01-18 11:41:03 | Patikslinta 2018-01-18 11:41:03.