ĮŽANGINĖ PASTABA

Teologijos būklės temą Tarptautinė teologijos komisija pradėjo nagrinėti 2004–2008 m. quinquennial sesijoje. Dirbo kun. Santiago del Cura Elena vadovaujama pakomisė, kurią sudarė vyskupai Bruno Forte ir Savio Hon Tai-Fai SDB, kunigai Antonio Castellano SDB, Tomislav Ivanĉić, Thomas Norris, Paul Rouhana, Leonard Santedi Kinkupu, Jerzy Szymik ir dr. Thomas Söding.

Kadangi pakomisė neturėjo galimybės savo darbo užbaigti dokumento publikacija, studija, remiantis jau atliktu darbu, tęsta kitoje quinquennialsesijoje. Tam buvo sudaryta nauja mons. Paulo McPartlano vadovaujama pakomisė, kurią sudarė šie nariai: vyskupas Jan Liesen, kunigai Serge Thomas Bonino OP, Antonio Castellano SDB, Adelbert Denaux, Tomislav Ivanĉić, Leonard Santedi Kinkupu, Jerzy Szymik, sesuo Sara Butler MSBT ir dr. Thomas Söding.

Tema bendrai aptarta gausiuose pakomisės susitikimuose ir Tarptautinės teologijos komisijos plenarinėse sesijose Romoje 2004–2011 m. Šis tekstas in forma specifica patvirtintas 2011 m. lapkričio 29 d. ir pateiktas komisijos prezidentui kardinolui Williamui Levadai, Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektui, dėl leidimo publikuoti.

PRATARMĖ

1. Laikotarpis po Vatikano II Susirinkimo katalikų teologijai buvo itin vaisingas. Teologijoje pasigirdo naujų balsų, pirmiausia pasauliečių ir moterų, radosi naujų teologijų, kilusių iš naujų kultūrinių kontekstų, pirmiausia Lotynų Amerikos, Afrikos ir Azijos; naujų apmąstymo temų, kaip antai taikos, išlaisvinimo, ekologijos ir bioetikos; ankstesnių temų gilesnį traktavimą paskatinto atsinaujinimas Biblijos, liturgijos, patristikos ir viduramžių studijų srityse; atsivėrė naujos apmąstymo prieigos, kaip antai ekumeninis, tarpreliginis ir tarpkultūrinis dia­logas. Tai iš pagrindų teigiami poslinkiai. Katalikų teologija stengėsi žengti keliu, atvertu Susirinkimo, kuris troško parodyti solidarumą ir pagarbą žmonių šeimai, pradėdamas dialogą su ja ir siūlydamas „išganingų jėgų, kurias pati Bažnyčia, Šventosios Dvasios vadovaujama, gavo iš savo Steigėjo“ [1]. Tačiau tam laikotarpiui sykiu būdinga ir tam tikra teologijos fragmentacija, o ką tik minėtame dialoge teologija visada susidurdavo su iššūkiu išlaikyti savo tapatybę. Todėl kyla klausimas, kuo išsiskiria katalikų teologija ir kas suteikia jos daugialypėms formoms aiškią tapatybės pajautą plėtojant santykius su šiandieniu pasauliu.

2. Bažnyčiai, norinčiai perteikti pasauliui žinią apie Kristų ir teologiškai, ir pastoraciškai, aiškiai būtinas tam tikras bendras diskursas. Todėl teisėta kalbėti apie tam tikrą teologijos vienybę. Tačiau vienybę privalu tinkamai suprasti ir nepainioti jos su vienodumu ar vienu stiliumi. Teologijos vienybė, lygiai kaip ir Bažnyčios, išpažįstama Tikėjimo išpažinime, derintina su visuotinumo, šventumo ir apaštališkumo idėjomis [2]. Bažnyčios visuotinumas kyla iš paties Kristaus, kuris yra viso pasaulio ir visos žmonijos Gelbėtojas (plg. Ef 1, 3–10; 1 Tim 2, 3–6). Tad Bažnyčia yra sava kiekvienoje tautoje bei kultūroje ir siekia „surinkti visa, kad išgelbėtų ir pašventintų“ [3]. Tai, kad yra vienas Gelbėtojas, rodo, jog visuotinumas ir vienybė tarp savęs neišvengiamai susiję. Tyrinėdama neišsemiamą Dievo slėpinį ir nesuskaičiuojamus Dievo malonės veikimo išganymo labui įvairiose aplinkose būdus, teologija pagrįstai ir neišvengiamai įgyja įvairius pavidalus, o kartu tas pliuralumas turi išsiskirti savitais artimos giminystės bruožais, kadangi tyrinėjama viena trivienio Dievo tiesa ir vienas išganymo planas, kurio šerdis yra vienas Viešpats Jėzus Kristus.

3. Tarptautinė teologijos komisija ankstesniuose tekstuose, kaip antai: „Teologijos pliuralizmas“ [1972], „Tezės santykio tarp Bažnyčios Magisteriumo ir teologijos klausimu“ [1975] ir „Dogmos interpretavimas“ [1990], išnagrinėjo įvairius teologijos užduoties aspektus [4]. Šiame tekste norima identifikuoti savitus Katalikų teologijos bruožus [5]. Aptariami Katalikų teologijai būdingi pamatiniai principai bei perspektyvos ir pateikiami kriterijai, leidžiantys įvairias ir daugialypes teologijas atpažinti kaip autentiškai katalikiškas ir dalyvaujančias Katalikų Bažnyčios misijoje skelbiant Gerąją Naujieną visų tautų ir kalbų žmonėms (plg. Mt 28, 18–20; Apr 7, 9) ir įgalinti juos išgirsti vieno Viešpaties balsą bei burti į vieną ganytoją turinčią kaimenę (plg. Jn 10, 16). Tokia misija reikalauja iš Katalikų teologijos įvairovės vienybėje ir vienybės įvairovėje. Katalikų teologijos turi būti atpažįstamos kaip tokios, viena kitą remiančios ir viena kitai atskaitingos, lygiai kaip ir krikščionys Bažnyčios bendrystėje Dievo garbei. Šį tekstą sudaro trys skyriai, kuriuose aptariamos šios temos: nors ir įvairi raiškos, pagrindinių veikėjų, idėjų ir kontekstų požiūriu, teologija yra katalikiška ir todėl iš pagrindų vieninga, jei kyla iš atidaus įsiklausymo į Dievo žodį (pirmasis skyrius); jei sąmoningai ir ištikimai laikosi Bažnyčios bendrystės (antrasis skyrius); jei orientuota į Dievo tarnybą pasaulyje, siūlydama šiandieniams vyrams ir moterims dieviškąją tiesą suprantamu pavidalu (trečiasis skyrius).

1 SKYRIUS
DIEVO ŽODŽIO KLAUSYMASIS

4. „Dėl savo gerumo ir išminties Dievas panorėjo apreikšti ir savo valios slėpinį (plg. Ef 1, 9)“, būtent kad visi žmonės „per Kristų, įsikūnijusį Žodį“, pasiektų Tėvą ir taptų „dieviškosios prigimties dalininkais (plg. Ef 2, 18; 2 Pt 1, 4)“ [6]. „Biblinio Apreiškimo naujybė ta, kad Dievas leidžia save pažinti per dialogą, kurį trokšta su mumis plėtoti“ [7]. Teologija, kad ir kokia skirtinga tradicijų, dalykų ir metodų požiūriu, remiasi pamatiniu tikėjimo, kuris yra kupinas įsiklausymo į apreikštąjį Dievo Žodį, patį Kristų, aktu. Dievo žodžio klausymasis – pagrindinis Katalikų teologijos principas, vedantis prie supratimo bei skelbimo ir prie krikščionių bendruomenės susidarymo: „Bažnyčia remiasi Dievo žodžiu, iš jo gimsta ir juo gyvena“ [8]. „Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi“ (1 Jn 1, 3) [9]. Visas pasaulis turi išgirsti išganymo skelbimą, idant „girdėdamas skelbiant išganymą įtikėtų, tikėdamas turėtų vilties, vildamasis mylėtų“ [10].

5. Teologija yra mokslinis dieviškojo Apreiškimo, kurį Bažnyčia tikėjimu priima kaip visuotinę išganingąją tiesą, apmąstymas. Apreiškimas per daug pilnatviškas ir turtingas, kad būtų aprėptas vienos teologijos, todėl, žmonių priimamas įvairiais būdais, duoda pradžią daugialypėms teologijomis. Tad teologijos vienybė reikalauja ne vienodumo, bet kad žvilgsnis būtų sutelktas į Dievo žodį ir jo nesuskaičiuojami turtai išskleisti teologijomis, gebančiomis plėtoti dialogą ir bendrauti viena su kita. Panašiai teologijų pliuralumas turėtų reikšti ne fragmentaciją ar nesantaiką, bet Dievo vienos išganingosios tiesos tyrinėjimą gausybe būdų.

1. Dievo Žodžio primatas

6. „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas“ (Jn 1, 1). Jono evangelija pradedama „prologu“. Šiuo himnu pabrėžiamas Apreiškimo kosminis matmuo ir viršūnė – Dievo Žodžio įsikūnijimas. „Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa“ (Jn 1, 3–4). Kūrinija ir istorija yra erdvė ir laikas, kur apsireiškia Dievas. Pasaulis, Dievo sukurtas per Žodį (plg. Pr 1), vis dėlto sykiu yra ir aplinka žmonėms atmesti Dievą. Tačiau Dievo meilė jiems visada neišmatuojamai stipresnė; „šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė“ (Jn 1, 5). Sūnaus įsikūnijimas yra tos neišjudinamos meilės viršūnė: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14). Dievas, kaip pasaulį mylintis Tėvas (plg. Jn 3, 16, 35), apreiškiamas apreiškiant nukryžiuotą ir prisikėlusį Jėzų Kristų, Dievo Sūnų ir „pasaulio Išganytoją“ (Jn 4, 42). „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per Sūnų, kurį paskyrė visatos paveldėtoju ir per kurį sukūrė pasaulius“ (Žyd 1, 1–2). „Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė“ (Jn 1, 18).

7. Bažnyčia didžiai gerbia Raštą, bet svarbu suprasti, kad krikščionių tikėjimas nėra „knygos religija“; „krikščionybė yra Dievo žodžio religija, ne rašytinio, nebylaus žodžio, bet žmogumi tapusio, gyvojo Žodžio“ [11]. Dievo evangelija yra iš pagrindų paliudyta ir Senojo, ir Naujojo Testamento raštų [12]. Raštai, „būdami Dievo įkvėpti ir vieną kartą visiems laikams parašyti, nepakeistą pateikia paties Dievo žodį, ir jų dėka iš pranašų bei apaštalų lūpų suskamba Šventosios Dvasios balsas“ [13]. Tradicija yra ištikimas perteikimas Dievo Žodžio, paliudyto Raštų kanone pranašų bei apaštalų ir taip pat Bažnyčios leiturgia (liturgijoje), martyria (liudijime) ir diakonia (tarnystėje).

8. Šv. Augustinas rašė, kad įkvėptieji autoriai girdėjo Dievo žodį ir perteikė jį savo žodžiais: „Dievas kalba per žmogų žmogišku būdu ir taip kalbėdamas ieško mūsų“ [14]. Šventoji Dvasia ne tik įkvėpė biblinius autorius surasti tinkamų liudijimo žodžių, bet ir padeda kiekvienos epochos Biblijos skaitytojams suprasti Dievo žodį, perteiktą žmogiškais Šventojo Rašto žodžiais. Santykis tarp Rašto ir Tradicijos šaknijasi tiesoje, Dievo apreikštoje savo Žodyje mūsų išganymui: „Šventasis Raštas tvirtai, ištikimai ir be klaidos moko tiesos, kurią Dievas panoro pateikti šventosiose knygose mūsų išganymui“ [15], o Šventoji Dvasia per amžius veda „tikinčiuosius į visą tiesą ir gausiai juose pasėja Kristaus žodį (plg. Kol 3, 16)“ [16]. „Dievo Žodis dovanojasi Šventajame Rašte kaip įkvėptame Apreiškimo liudijime, kuris kartu su Bažnyčios gyvąja Tradicija yra aukščiausia tikėjimo taisyklė“ [17].

9. Katalikų teologijos kriterijus yra Dievo Žodžio primato pripažinimas. Dievas kalba daugeliu įvairių būdų – per kūriniją, pranašus ir išminčius, Šventąjį Raštą ir galiausiai per Jėzaus Kristaus, įsikūnijusio Žodžio, gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą (plg. Žyd 1, 1–2).

2. Tikėjimas – atsakas į Dievo žodį

10. Šv. Paulius Laiške romiečiams rašo: „Tikėjimas iš klausymo, klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 17). Čia jis įvardija du svarbius dalykus. Viena vertus, aiškina, kad tikėjimas kyla iš Dievo žodžio klausymo ir visada „Šventosios Dvasios galybe“ (Rom 15, 19). Kita vertus, nurodo, kaip Dievo žodis pasiekia žmogaus ausis iš esmės per tuos, kurie yra pasiųsti skelbti Dievo žodžio ir žadinti tikėjimo (plg. Rom 10, 14–15). Vadinasi, Dievo žodis, skirtas visiems laikams, gali būti autentiškai skelbiamas tik remiantis apaštalais (plg. Ef 2, 20–22) ir apaštališkąja įpėdinyste (plg. 1 Tim 4, 6).

11. Kadangi Jėzus Kristus, įsikūnijęs Žodis, pats yra „viso Apreiškimo tarpininkas ir drauge pilnatvė“ [18], atsakas, kurio siekia Žodis, būtent tikėjimas, irgi turi būti asmeniškas. Tikėdamas žmogus patiki Dievui visą savo protą ir valią, „visiškai paklusdamas“ atsiskleidžiančiam Dievui [19]. Tad „tikėjimo klusnumas“ (Rom 1, 5) yra susijęs su asmeniu. Tikėdami žmonės atveria ausis Dievo žodžiui, o lūpomis jam meldžiasi ir jį aukština, atveria savo širdis Dievo meilei, kuri įliejama dovanojant Šventąją Dvasią (plg. Rom 5, 5), ir Šventosios Dvasios galybe yra „pertekę vilties“ (Rom 15, 13), vilties, kuri „neapgauna“ (Rom 5, 5). Tad gyvas tikėjimas gali būti suprantamas kaip aprėpiantis ir viltį, ir meilę. Negana to, Paulius pabrėžia, kad Dievo žodžio pažadintas tikėjimas gyvena širdyje ir duoda pradžią žodiniam išpažinimui: „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė ir iš numirusių, būsi išgelbėtas. Širdimi priimtas tikėjimas veda į teisumą, o lūpomis išpažintas – į išganymą“ (Rom 10, 9–10).

12. Tad tikėjimas yra Dievo patyrimas, apimantis jo pažinimą, nes apreiškimas leidžia prieiti prie mus gelbėjančios (plg. 2 Tes 2, 13) ir išlaisvinančios (plg. Jn 8, 32) Dievo tiesos. Paulius rašo galatams, kad tikintieji yra „pažinę Dievą arba, geriau sakant, Dievo pažinti“ (Gal 4, 9; plg. 1 Jn 4, 16). Be tikėjimo šios tiesos nebūtų įmanoma įžvelgti, nes ji apreikšta Dievo. Be to, tiesa, apreikšta Dievo ir priimta tikėjimu, nėra iracionali. Priešingai, ji duoda pradžią „dvasiniam garbinimui“ (logiké latreía), anot Pauliaus, susijusiam su proto atnaujinimu (Rom 12, 1–2). Tai, kad Dievas egzistuoja ir yra vienas, kad yra Kūrėjas ir istorijos Viešpats, pasak ilgos tradicijos, aptinkamos Senajame (plg. Išm 13, 1–9) ir Naujajame Testamente (plg. Rom 1, 18–23), padedamam proto galima pažinti iš kūrinijos [20]. Tačiau tai, kad pats Dievas apsireiškė per savo Sūnaus įsikūnijimą, gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą dėl pasaulio išganymo (plg. Jn 3, 16) ir kad Dievas savo vidiniame gyvenime yra Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, galima pažinti tik tikėjimu.

13. „Tikėjimas“ yra ir įsitikinimo ar pasitikėjimo aktas, ir tai, kuo tikima ar kas išpažįstama, atitinkamai fides qua ir fides quae. Abu aspektai vienas nuo kito neatsiejami, nes pasitikėjimas yra suprantamo turinio žinios laikymasis, o išpažinimas negali būti tik lūpomis ištariami žodžiai, bet turi kilti iš širdies. Tikėjimas yra vienu metu giliai ir asmeninė, ir bažnytinė tikrovė. Išpažindami savo tikėjimą, krikščionys sako ir „Aš tikiu“, ir „Mes tikime“. Tikėjimas išpažįstamas Šventosios Dvasios bendrystėje (koinonia) (plg. 2 Kor 13, 13), visus tikinčiuosius suvienijančioje su Dievu ir tarp savęs (plg. 1 Jn 1–3) ir labiausiai pasireiškiančioje Eucharistijoje (plg. 1 Kor 10, 16–17). Tikėjimo išpažinimai tikinčiųjų bendruomenėje plėtojosi nuo ankstyviausių laikų. Visi krikščionys pašaukti asmeniškai liudyti savo tikėjimą, bet išpažinimai leidžia jį išpažinti Bažnyčiai kaip tokiai. Toks išpažinimas atitinka apaštalų mokymą, Gerąją Naujieną, kuria Bažnyčia remiasi ir per kurią yra išganoma (plg. 1 Kor 15, 1–11).

14. „Buvo tautoje ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų, kurie įves pražūtingų klaidamokslių“ (2 Pt 2, 1) [21]. Naujajame Testamente gausu liudijimų, kad nuo pat Bažnyčios pradžios kai kurie vis siūlydavo „eretiškų“ bendro tikėjimo aiškinimų, priešingų Apaštalų Tradicijai. Pirmajame Jono laiške atskyrimas nuo meilės bendrystės yra klaidingo mokymo ženklas (1 Jn 2, 18–19). Vadinasi, erezija ne tik iškraipo Evangeliją, bet ir griauna bažnytinę bendrystę. „Erezija yra pakrikštyto žmogaus atkaklus bet kurios dievišku ir katalikišku tikėjimu tikėtinos tiesos neigimas arba atkaklus abejojimas tokia tiesa“ [22]. Nusižengusieji tokiu užsispyrėliškumu Bažnyčios mokymo atžvilgiu klusnumą Dievo žodžiui (formalųjį tikėjimo motyvą), fides qua, pakeičia savo pačių sprendimu. Erezija primena, kad Bažnyčios bendrystę galima išsaugoti tik remiantis sveiku Katalikų tikėjimu, ir akina Bažnyčią vis giliau ieškoti tiesos bendrystėje.

15. Katalikų teologijos kriterijus yra tai, kad ji savo versme, kontekstu ir norma laiko Bažnyčios tikėjimą. Teologija neperskiria fides qua ir fides quae. Ji dėsto apaštalų mokymą, Gerąją Naujieną apie Jėzų Kristų taip, kaip skelbia Raštai (plg. 1 Kor 15, 3–4), laikomi Bažnyčios tikėjimo taisykle ir akstinu.

3. Teologija – tikėjimo supratimas

16. Tikėjimo aktas, kuriuo atsiliepiama į Dievo žodį, tikinčiojo protą atveria naujiems horizontams. Šv. Paulius rašo: „Pats Dievas, kuris yra taręs: Iš tamsos tenušvinta šviesa!, sušvito mūsų širdyse, kad pažintume Dievo šlovę, spindinčią Kristaus veide“ (2 Kor 4, 6). Šioje šviesoje tikėjimas naujaip kontempliuoja visą pasaulį, mato jį tikriau, nes, įgalintas Šventosios Dvasios, žvelgia į jį iš paties Dievo perspektyvos. Štai kodėl šv. Augustinas visus ieškančius tiesos kviečia „tikėti, kad suprastum [crede ut intelligas]“ [23]. Pasak šv. Pauliaus, gavome „iš Dievo einančią Dvasią, kad pažintume mums suteiktas Dievo dovanas“ (1 Kor 2, 12). Negana to, tos dovanos galia esame įtraukti net į paties Dievo supratimą, nes „Dvasia visa pažįsta, net Dievo gelmes“ (1 Kor 2, 10). Mokydamas, kad „turime Kristaus išmonę“ (1 Kor 2, 16), šv. Paulius suponuoja, jog Dievo malone per Kristaus pažinimą tam tikru mastu pažįstame Tėvą ir dalyvaujame paties Dievo savižinoje.

17. Tikėjimu gavę „nesuvokiamus Kristaus turtus“ (Ef 3, 8), tikintieji trokšta vis pilnatviškiau pažinti tai, kuo tiki, svarstydami tai savo širdyje (plg. Lk 2, 19). Vadovaujami Dvasios ir panaudodami visus intelekto išteklius, jie siekia pasisavinti suprantamą Dievo žodžio turinį, kad jis jų tikėjimą apšviestų ir maitintų. Jie prašo Dievą, kad būtų „pilni Dievo valios pažinimo su visa išmintimi ir dvasiniu supratimu“ (Kol 1, 9). Tai yra tikėjimo supratimo (intellectus fidei) kelias. Pasak šv. Augustino aiškinimo, jis kyla iš pačios tikėjimo dinamikos: „Tam, kuris protu dabar supranta tai, kuo anksčiau tik tikėjo, neabejotinai teiktina pirmenybė to, kuris vis dar trokšta suprasti, kuo tiki, atžvilgiu; bet jei kas nors to netrokšta ir mano, kad tais dalykais, kuriuos galima suprasti, užtenka tikėti, tas ignoruoja patį tikėjimo tikslą“ [24]. Tokios pastangos suprasti tikėjimą savo ruožtu maitina jį ir įgalina augti [25]. Tad „tikėjimas ir protas – lyg du sparnai, kuriais žmogaus dvasia pakyla į tiesos kontempliavimą“ [26]. Intellectus fidei kelias prasideda nuo įsitikinimo, kuris yra jo versmė ir nuolatinis pradas, ir nueina iki regėjimo šlovėje (palaimingasis regėjimas; plg. 1 Jn 3, 2), kurio anticipacija yra intellectus fidei.

18. Bažnyčios gyvenime ir tikinčiųjų bendruomenėje intellectus fidei reiškiasi įvairiomis formomis, tai priklauso nuo tikinčiųjų skirtingų dovanų (lectio divina, meditacija, pamokslų sakymas, teologija kaip mokslas ir pan.). Teologija griežtąja prasme tai tampa tada, kai tikintysis imasi pateikti krikščioniškąjį slėpinį racionaliai ir moksliškai. Tad teologija yra scientia Dei tiek, kiek racionaliai dalyvauja Dievo savęs ir visų daiktų pažinime.

19. Katalikų teologijos kriterijus yra tai, kad jai kaip tikėjimo mokslui, „supratimo siekiančiam tikėjimui [fides quaerens intellectum]“ [27], būdingas racionalus matmuo. Teologija stengiasi suprasti, ką tiki Bažnyčia, kodėl ji tai tiki ir ką įmanoma žinoti sub specie Dei. Kaip scientia Dei, teologija siekia racionaliai ir sistemingai suprasti išganingąją Dievo tiesą.

2 SKYRIUS
BAŽNYČIOS LAIKYMASIS BENDRYSTĖS

20. Natūrali teologijos vieta yra Bažnyčia, suburta Dievo žodžio. Teologijos bažnytiškumas yra pamatinis teologinės užduoties aspektas, nes teologija remiasi tikėjimu, o pats tikėjimas yra ir asmeninis, ir bažnytinis. Dievo apreiškimas buria ir atnaujina Dievo tautą, ir būtent per Bažnyčią teologams tenka jų tyrimo objektas. Katalikų teologijoje daug kalbama apie teologijos loci, t. y. pamatinius atspirties taškus vykdant teologinę užduotį [28]. Svarbu ne tik žinoti loci, bet ir jų santykinį svarumą bei santykį tarp jų.

1. Rašto studijos – teologijos siela

21. „Šventųjų tekstų studijos“ turėtų būti „šventosios teologijos siela“ [29]. Tokia yra Vatikano II Susirinkimo pamatinė ištara teologijos atžvilgiu. Popiežius Benediktas XVI pakartoja: „Kai teologija savo esme nėra Bažnyčios Rašto aiškinimas, tokia teologija nebeturi savo pamato“ [30]. Visa teologija turi atitikti Raštą, o Raštas – palaikyti ir lydėti visą teologijos darbą, nes jai rūpi „Evangelijos tiesa“ (Gal 2, 5), ir teologija tą tiesą gali pažinti tik tyrinėdama jos normatyvinį liudijimą Šventojo Rašto kanone [31] ir susiedama žmogiškuosius Biblijos žodžius su gyvuoju Dievo Žodžiu. „Katalikų egzegetams niekada nevalia užmiršti, kad tai, ką jie aiškina, yra Dievo žodis... Jie savo darbo tikslą pasieks tik tada, kai biblinius tekstus aiškins kaip Dievo žodį mūsų dienoms“ [32].

22. Konstitucijoje Dei Verbum egzegezės užduotis nusakoma kaip įžvelgimas to, ką Dievas „nori mums pasakyti“ [33]. Norėdama suprasti ir paaiškinti biblinius tekstus [34], ji turi pasitelkti visus tinkamus filologinius, istorinius ir literatūrinius metodus ir siekti aiškinti ir suprasti Šventąjį Raštą turėdama prieš akis jo paties kontekstą ir laikotarpį. Taip metodologiškai atsižvelgiama į apreiškimo istoriškumą. Konstitucijos Dei Verbum 12-ajame skirsnyje konkrečiai pabrėžiama būtinybė atsižvelgti į literatūrines formas: „Juk tiesą vis kitaip pateikia ir skirtingai išreiškia ir įvairiopas istorinis tekstas, ir pranašystė, ir poezija, ir dar kitoks raiškos būdas.“ Po Susirinkimo išplėtota papildomų metodų, galinčių iškelti aikštėn naujų Rašto prasmės aspektų [35]. Bet Dei Verbum 12 skirsnyje vis dėlto nurodoma, jog, norint paisyti Biblijos dieviškojo matmens ir siekti, kad teologinė interpretacija tikrai atitiktų Raštą, būtina atsižvelgti į „tris pagrindinius kriterijus“ [36] – į Rašto vienybę, gyvąją Tradiciją ir tikėjimo analogiją [37]. Susirinkimas mini Rašto vienybę, nes Biblija visą išganymo tiesą liudija tik savo daugialype visuma [38]. Egzegezė išrutuliojo metodologinių būdų, kaip atsižvelgti į visą Rašto kanoną kaip į hermeneutinį atramos tašką Raštui aiškinti. Todėl galima pasverti skirtingų knygų ir perikopių vietos ir turinio reikšmingumą. Apskritai Susirinkimas moko, kad egzegezė turėtų stengtis skaityti ir aiškinti biblinius tekstus plačioje Dievo tautos, amžių raidoje palaikomos Šventosios Dvasios veikimo, tikėjimo ir gyvenimo aplinkoje. Būtent tokiame kontekste egzegezė ieško tiesioginės prasmės ir atsiveria dvasinei ar pilnatviškesnei Rašto prasmei (sensus plenior) [39]. „Tiktai išlaikant abu metodologinius lygmenis, istorinį kritinį ir teologinį, galima kalbėti apie teologinę egzegezę – šią Knygą atitinkančią egzegezę“ [40].

23. Konstitucijoje Dei Verbum Šventojo Rašto studijas įvardijant kaip teologijos „sielą“, galvoje turėtos visos teologijos disciplinos. Remtis Rašto ir Tradicijos liudijamu apreikštuoju Dievo Žodžiu yra teologijai keliamas esminis reikalavimas. Jos pirmutinė užduotis yra aiškinti Dievo tiesą kaip išganingąją tiesą. Akinama Vatikano II Susirinkimo, teologija visame savo darbe siekia atidžiai atsižvelgti į Dievo žodį, taigi ir į Rašto liudijimą [41]. Tad teologiniuose dėstymuose pagrindinėms biblinėms temoms skirtinas pirmutinis dėmesys [42]. Tokia nuostata visų pirma atitinka nuostatą Bažnyčios tėvų, kurie pirmiausia ir iš esmės yra „Šventojo Rašto komentuotojai“ [43] ir atveria ekumeninio bendradarbiavimo galimybę: „Bendras Rašto klausymasis veda prie meilės dialogo ir leidžia augti tiesos dialogui“ [44].

24. Katalikų teologijos kriterijus yra nuolatinis rėmimasis kanoniniu Rašto liudijimu ir pastangos į tą liudijimą įšaknydinti visą Bažnyčios mokymą ir praktiką, nes „visas Bažnyčios skelbimas, kaip ir pati krikščionių religija, turi būti Šventojo Rašto gaivinamas ir vedamas“ [45]. Teologija turėtų stengtis plačiai atverti Raštus krikščionių tikintiesiems [46], idant tikintieji prisiliestų prie gyvojo Dievo Žodžio (plg. Žyd 4, 12).

2. Ištikimybė Apaštalų Tradicijai

25. Apaštalų darbuose aprašomas ankstyvosios krikščionių bendruomenės gyvenimas, kuris yra visų laikų Bažnyčios pagrindas: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42; plg. Apr 1, 3). Tokiu glaustu apibūdinimu pasakojimo apie Sekminių šventę pabaigoje, kai Šventoji Dvasia atvėrė apaštalų lūpas skelbti ir paskatino daugelį juos girdėjusiųjų įtikėti, pabrėžiami įvairūs esminiai Dvasios nenutrūkstamo veikimo Bažnyčioje aspektai. Čia jau užbėgant į priekį pateikiami Bažnyčios mokymo ir sakramentinio gyvenimo, jos dvasingumo ir įsipareigojimo mylėti artimą metmenys. Visa tai prasidėjo apaštališkojoje bendruomenėje, o tokios visos gyvensenos perdavimas Dvasioje yra Apaštalų Tradicija. Esminiai šios Tradicijos elementai yra lex orandi (maldos taisyklė), lex credendi (tikėjimo taisyklė) ir lex vivendi (gyvenimo taisyklė). Kalbėdamas apie „perdavimą“ to, ką yra pats „gavęs“ (plg. 1 Kor 15, 1–11; plg. taip pat 1 Kor 11, 23–26), Paulius kaip tik turi galvoje Tradiciją, į kurią kaip apaštalas buvo įtrauktas.

26. Tad Tradicija yra tai, kas gyva ir gyvybiškai svarbu, besirutuliojantis procesas, kuriame tikėjimo vienybė reiškiasi kalbų ir kultūrų įvairove. Jei sustingsta, ji liaujasi būti Tradicija. „Šventosios Dvasios globojama, ši apaštalų kilmės Tradicija Bažnyčioje pažengia pirmyn, nes didėja ir perduotų dalykų, ir žodžių supratimas <...>. Tad Bažnyčia per šimtmečius vis toliau žengia į dieviškosios tiesos pilnatvę, kol išsipildys Dievo žodžiai“ [47]. Tradicija randasi galia Šventosios Dvasios, kuri, kaip Jėzus pažadėjo savo mokiniams, veda Bažnyčią į tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13) įtvirtindama Jėzaus atminimą (plg. Jn 14, 26), neleisdama Bažnyčios tikintiesiems nutolti nuo jos apaštališkosios kilmės, įgalindama patikimai perteikti tikėjimą ir akindama vis naujaip pateikti Evangeliją vadovaujant ganytojams, kurie yra apaštalų įpėdiniai [48]. Tad esminiai Tradicijos elementai yra štai tokie: nuolat atnaujinamos Šventojo Rašto studijos, liturginis garbinimas, dėmesys tam, ko amžių tėkmėje mokė tikėjimo liudytojai, tikėjimą auginti skatinanti katechezė, praktinė Dievo ir artimo meilė, struktūruota bažnytinė tarnyba ir Magisteriumo tarnavimas Dievo žodžiui. Tai, kas perduodama, „apima visa, kas padeda Dievo tautai šventai gyventi ir auginti jos tikėjimą“. „Bažnyčia savo mokymu, gyvenimu ir apeigomis pratęsia bei perduoda visoms kartoms visa, kas ji yra, ir visa, kuo ji tiki“ [49].

27. „Bažnyčios šventųjų tėvų žodžiai liudija, kokia gyva ši Tradicija, kurios turtai įliejami į Bažnyčios tikėjimo ir maldos veiklą bei gyvenimą“ [50]. Kadangi Rytų ir Vakarų Bažnyčios tėvai prisidėjo prie apreikštosios tiesos „ištikimo perteikimo ir plėtojimo“ [51], jų raštai Katalikų teologijai yra ypatingas atramos taškas (locus). Tradicija, pažinta ir įgyvendinta Bažnyčios tėvų, buvo daugiabriaunė ir alsavo gyvybe, kaip liudija liturginių šeimų ir dvasinių bei egzegetinių teologinių tradicijų (pvz., Aleksandrijos ir Antiochijos mokyklose) gausa, įvairovė, tvirtai įsišaknijusi viename tikėjime ir jo vienijama. Didžiųjų teologinių IV ir V a. ginčų metu mokymo atitikimas Bažnyčios tėvų vieningą nuomonę laikytas tikratikystės, o to stygius – erezijos įrodymu [52]. Augustinui vieningas Bažnyčios tėvų liudijimas buvo Bažnyčios balsas [53]. Chalkedono ir Tridento Susirinkimai savo iškilmingas deklaracijas pradeda formule: „Remiantis šventaisiais Tėvais...“ [54], o Tridento ir Vatikano I Susirinkimas aiškiai nurodė, kad Bažnyčios tėvų „vieningas sutarimas“ yra patikimas Rašto aiškinimo vadovas [55].

28. Daugelis Bažnyčios tėvų buvo vyskupai, apaštalų pavyzdžiu rinkdavęsi su savo broliais vyskupais į susirinkimus, pirma į regioninius, paskui į pasaulinius, arba „ekumeninius“, nuo ankstyviausių amžių ženklinusius Bažnyčios gyvenimą (plg. Apd 15, 6–21). Susidūrę su kristologinėmis ir trinitarinėmis erezijomis, kėlusiomis grėsmę tikėjimui ir Bažnyčios vienybei patristiniu periodu, vyskupai susirinkdavo į didžiuosius visuotinius susirinkimus – Nikėjos I, Konstantinopolio I, Efezo, Chalkedono, Konstantinopolio II, Konstantinopolio III ir Nikėjos II – pasmerkti klaidų ir skelbti tikro tikėjimo išpažinimais ir tikėjimo apibrėžimais. Šie susirinkimai savo mokymą, ypač iškilmingus apibrėžimus, nustatė kaip visuotinai įpareigojančias normas; šie apibrėžimai išreiškia Apaštalų Tradiciją bei jai priklauso ir toliau tarnauja Bažnyčios tikėjimui ir vienybei. Vėlesni susirinkimai, Vakaruose pripažinti visuotiniais, tęsė tą tradiciją. Vatikano II Susirinkimas, kalbėdamas apie mokymo tarnybą, arba popiežiaus ir Bažnyčios vyskupų Magisteriumą, pareiškia, jog vyskupai moko neklystamai, kai, kartu su Romos vyskupu susirinkę į visuotinį susirinkimą arba pasklidę pasaulyje, bet bendrystėje su juo, sutaria, kad tam tikras mokymas, susijęs su tikėjimu ar morale, yra „galutinis“. Pats popiežius, vyskupų kolegijos galva, neklystamai moko tada, kai „kaip aukščiausiasis ganytojas“ „galutiniu aktu“ skelbia „kokį nors tikėjimo arba dorovės mokymo dalyką“ [56].

29. Katalikų teologija pripažįsta visuotinių susirinkimų mokymo autoritetingumą, paprastąjį ir visuotinį vyskupų Magisteriumą ir popiežiaus Magisteriumą. Ji pritaria ypatingam dogmų statusui, t. y. ištaroms, „kuriomis Bažnyčia apreikštąją tiesą pateikia galutiniu ir visuotinę Bažnyčią saistančiu būdu taip, kad jos neigimas atmetamas kaip erezija ir skelbiamas anatema“ [57]. Dogmos yra gyvosios ir tebesirutuliojančios Apaštalų Tradicijos dalis. Teologai suvokia sunkumus, susijusius su jų aiškinimu. Pavyzdžiui, tiksliai apibrėžtą klausimą būtina suprasti jo istorinio konteksto šviesoje ir įžvelgti, kaip dogmos reikšmė ir turinys susiję su jos formuluote [58]. Vis dėlto dogmos yra patikimi atsparos taškai Bažnyčios tikėjimui ir kaip tokios taikomos teologiniuose apmąstymuose ir samprotavimuose.

30. Katalikų akimis, Raštas, Tradicija ir Bažnyčios Magisteriumas neatskiriamai tarpusavyje susiję. „Šventoji Tradicija ir Šventasis Raštas sudaro vieną šventą Bažnyčiai pavestą Dievo žodžio lobį“, o „pareiga autentiškai aiškinti užrašytąjį arba perduotąjį Dievo žodį pavesta tik gyvajam Bažnyčios Magisteriumui“ [59]. Šventasis Raštas nėra tiesiog tekstas, tai „locutio Dei“ [60] ir „verbum Dei“ [61], iš pradžių paliudyti Senojo Testamento pranašų ir galiausiai apaštalų Naujajame Testamente (plg. Rom 1, 1–2). Atsiradęs Dievo tautoje ir vieningai sujungtas, skaitomas bei aiškinamas Dievo tautos, Šventasis Raštas priklauso Bažnyčios Tradicijai kaip kanoninis visų laikų tikėjimo liudijimas. Iš tiesų „Raštas yra pirmutinis rašytinės tradicijos narys“ [62]. „Raštas skelbtinas, klausytinas, skaitytinas, priimtinas kaip Dievo žodis ir juo gyventina kaip Dievo žodžiu, sekant apaštališkosios Tradicijos, nuo kurios jis neatsiejamas, pėdomis“ [63]. Šis procesas palaikomas Šventosios Dvasios, kurios dėka „Evangelijos balsas gyvai skamba Bažnyčioje ir per ją – visame pasaulyje“ [64]. „Šventasis Raštas yra Dievo kalba ta prasme, kad parašytas Šventosios Dvasios įkvėpimu, o šventoji Tradicija Jėzaus Kristaus ir Šventosios Dvasios patikėtą apaštalams Dievo žodį nepažeistą perduoda jų įpėdiniams, idant šie, tiesos Dvasios nušviesti, ištikimai jį saugotų, aiškintų ir skleistų. Todėl Bažnyčia ne vien iš Šventojo Rašto semiasi tikrumo apie visa, kas apreikšta“ [65]. Ji taip pat jo semiasi iš Apaštalų Tradicijos, nes ši yra Bažnyčios Dievo žodžio klausymosi gyvasis procesas.

31. Vatikano II Susirinkimas skyrė Tradiciją nuo tradicijų, priklausančių konkretiems Bažnyčios istorijos laikotarpiams arba konkretiems regionams bei tokioms bendruomenėms kaip vienuolijos ar tam tikros vietinės Bažnyčios [66]. Skirti Tradiciją ir tradicijas buvo viena iš Katalikų teologijos didesnių užduočių nuo Vatikano II Susirinkimo ir apskritai teologijos pastaraisiais dešimtmečiais [67]. Ši užduotis artimai susijusi su Bažnyčios visuotinumu ir daugeliu ekumeninių padarinių. Pavyzdžiui, kyla daug klausimų: „Ar įmanoma tiksliau nusakyti, kas yra vienos Tradicijos turinys, ir kokiomis priemonėmis? Ar visose tradicijose, vadinančiose save krikščioniškosiomis, glūdi Tradicija? Kaip galėtume atskirti tradicijas, įkūnijančias tikrąją Tradiciją, nuo vien žmogiškųjų tradicijų? Kur autentiška Tradicija ir kur nuskurdusios ar net iškreiptos tradicijos?“ [68]. Viena vertus, teologija turėtų parodyti, kad Apaštalų Tradicija nėra kažkoks abstraktus dalykas, bet konkrečiai egzistuoja Bažnyčioje susidariusiose skirtingose tradicijose. Kita vertus, teologija turi pasverti, kodėl tam tikros tradicijos būdingos ne visai Bažnyčiai, bet tik konkrečioms vienuolijoms, vietinėms Bažnyčioms ar konkretiems istoriniams laikotarpiams. Kritiška nuostata Apaštalų Tradicijos atžvilgiu nederama, tačiau tradicijos visada turi būti atviros kritikai, kad vyktų Bažnyčiai būtinas „nuolatinis atsinaujinimas“ [69] ir kad Bažnyčia nuolatos atsinaujintų remdamasi savo vienu pagrindu, būtent Jėzumi Kristumi. Tokia kritika siekiama patikrinti, ar tam tikra tradicija iš tiesų išreiškia Bažnyčios tikėjimą konkrečioje vietoje ir konkrečiu laiku, ir atitinkamai sustiprinti ar pataisyti ją per sąlytį su gyvuoju tikėjimu visur ir visada.

32. Ištikimybė Apaštalų Tradicijai yra Katalikų teologijos kriterijus. Tokia ištikimybė reikalauja veikliai ir įžvalgiai priimti besirutuliojančios Apaštalų Tradicijos įvairius liudijimus bei apraiškas. Tai suponuoja Šventojo Rašto, liturgijos ir Bažnyčios tėvų bei mokytojų raštų studijas ir dėmesį Magisteriumo mokymui.

3. Dėmesys sensus fidelium

33. Pirmajame laiške tesalonikiečiams šv. Paulius rašo: „Todėl mes be paliovos dėkojame Dievui, kad, priėmę mūsų paskelbtąjį Dievo žodį, jūs priėmėte jį ne kaip žmogaus žodį – bet, kas jis iš tikro yra – kaip Dievo žodį, kuris ir veikia jumyse, tikintieji“ (1 Tes 2, 13). Šiais žodžiais iliustruojama tai, ką Vatikano II Susirinkimas pavadino „antgamtiniu visos tautos tikėjimo jausmu [sensus fidei]“ [70] ir „dvasinių dalykų, kuriuos jie [tikintieji] patiria, giluminiu suvokimu“ [71], t. y. sensus fidelium. Tikėjimo subjektas yra visa Dievo tauta, Dvasios galia patvirtinanti Dievo žodį. Štai kodėl Susirinkimas pabrėžia, kad visa Dievo tauta yra Jėzaus pranašiškosios tarnybos dalininkė [72] ir kad, Šventosios Dvasios patepta (plg. 1 Jn 2, 20, 27), ji „tikėdama negali klysti“ [73]. Ganytojai, kurie Dievo tautai vadovauja sergėdami jos tikėjimą, patys pirmiausia visi yra tikinčiųjų bendrystės nariai. Todėl konstitucijoje Lumen gentium pirmiausia kalbama apie Dievo tautą ir apie sensus fidei, kurį ji patiria [74], ir tada apie sensus fidei vyskupų [75], kurie, apaštališkosios įpėdinystės galia tapę vyskupais ir gavę jiems būdingą charisma veritatis certum [tikrą tiesos charizmą] [76], kaip kolegija hierarchinėje bendrystėje su savo galva, Romos vyskupu ir šv. Petro įpėdiniu Apaštalų Soste [77], sudaro Bažnyčios Magisteriumą. Panašiai konstitucijoje Dei Verbum, prieš nurodant, kad popiežiui ir vyskupams tenka užduotis autentiškai aiškinti Dievo žodį, mokoma, jog Dievo žodis „pavestas Bažnyčiai“, ir minima „visa šventoji tauta“, kuri prie jo prisiriša [78]. Tokia seka Katalikų teologijai iš pagrindų svarbi. Pasak šv. Augustino, „Vobis sum episcopus, vobiscum sum christianus“ [79].

34. Būtina tinkamai suvokti sensus fidei ar sensus fidelium prigimtį ir vietą. Sensus fidelium nėra tiesiog daugumos nuomonė tam tikru laikotarpiu ar tam tikroje kultūroje nei antrinis patvirtinimas to, kas pirma mokyta Magisteriumo. Sensus fidelium yra visos Dievo tautos, klusnios Dievo žodžiui ir tikėjimo keliais vedamos savo ganytojų, sensus fidei. Tad sensus fidelium yra tikėjimo jausmas, giliai įsišaknijęs Dievo tautoje, priimančioje bei suprantančioje Dievo žodį Bažnyčioje ir ten juo gyvenančioje.

35. Teologams sensus fidelium labai svarbus. Tai ne tik dėmesio ir pagarbos objektas, bet ir jų darbo pagrindas ir locus. Viena vertus, teologai priklauso nuo sensus fidelium, nes jų tyrinėjamas ir aiškinamas tikėjimas gyvena Dievo tautoje. Todėl akivaizdu, kad, norėdami jį tikrai suvokti, teologai patys turi dalyvauti Bažnyčios gyvenime. Kita vertus, dalis ypatingos teologų tarnystės Kristaus Kūne yra būtent aiškinti Bažnyčios tikėjimą, atrandamą Raštuose, liturgijoje, išpažinimuose, dogmose, katekizmuose ir pačiame sensus fidelium. Teologai padeda išskaidrinti ir suformuluoti sensus fidelium turinį pripažindami ir parodydami, kad klausimai, susiję su tikėjimo tiesa, gali būti sudėtingi ir turi būti tiksliai ištirti [80]. Jiems taip pat kartais tenka pareiga ištikimybės Apaštalų Tradicijai labui kritiškai išnagrinėti liaudiškojo pamaldumo apraiškas, naujas minties sroves ir sąjūdžius Bažnyčioje. Teologų kritiniai vertinimai visada turi būti konstruktyvūs, pateikiami nuolankiai, pagarbiai ir meilės dvasia: „Pažinimas (gnosis) išpučia, užtat meilė (agape) ugdo“ (1 Kor 8, 1).

36. Dėmesys sensus fidelium yra Katalikų teologijos kriterijus. Teologija turėtų stengtis atrasti ir tiksliai suformuluoti tai, ką iš tikro tiki katalikų tikintieji. Ji turi reikšti tiesą meilės dvasia, kad bręstų tikinčiųjų tikėjimas ir jie nebūtų „siūbuojami ir blaškomi bet kokio mokymo vėjelio“ (Ef 4, 14–15).

4. Atsakingas Bažnyčios Magisteriumo laikymasis

37. Magisteriumas Katalikų teologijoje yra neatskiriamas pačios teologinės veiklos veiksnys, nes teologija savo objektą gauna iš Dievo per Bažnyčią, kurios tikėjimas autentiškai aiškinamas „tik gyvojo Bažnyčios Magisteriumo“ [81], t. y. popiežiaus ir vyskupų Magisteriu­mo. Teologijai, kad ji būtų tikėjimo pažinimas (scientia fidei) ir Bažnyčios užduotis, ištikimybė Magisteriumui būtina. Todėl teisinga teologinė metodologija reikalauja tinkamai suprasti Magisteriumo prigimtį bei autoritetą įvairiais lygmenimis, taip pat santykius tarp Bažnyčios Magisteriumo ir teologijos [82]. Vyskupų ir teologų pašaukimas skirtingas, jiems privalu gerbti vienas kito kompetenciją, kad Magisteriumas nesusiaurintų teologijos iki mokymo atkartojimo, o teologai nesigvieštų pakeisti Bažnyčios ganytojų mokymo tarnybos.

38. Bažnyčios kaip bendrystės samprata teikia gerą kontekstą apsvarstyti, koks santykis tarp teologų ir vyskupų, tarp teologijos ir Magisteriumo gali lemti vaisingą bendradarbiavimą. Pirmiausia pripažintina, kad teologai, užsiimdami teologija, ir vyskupai, vykdydami savo pareigą mokyti, visada pavaldūs Dievo žodžio primatui ir niekada nėra aukščiau jo [83]. Tad vyskupai ir teologai turėtų abipusiškai pagarbiai bendradarbiauti klusniai įsiklausydami į Dievo žodį ir jį ištikimai skelbdami, atsižvelgdami į sensus fidelium ir padėdami auginti bei brandinti tikėjimą, rūpindamiesi perteikti Dievo žodį būsimoms kartoms neišleidžiant iš akių naujų klausimų bei iššūkių, viltingai liudydami jau gautas dovanas. Visa tai atliekant vyskupams ir teologams tenka atitinkami vaidmenys bendrojoje misijoje [84], iš kurios kyla ir Magisteriumo, ir teologijos teisėtumas ir tikslas [85]. Teologija tyrinėja ir formuluoja Bažnyčios tikėjimą, Bažnyčios Magisteriumas skelbia tą tikėjimą ir autentiškai aiškina [86].

39. Kita vertus, Magisteriumui, kad jo pareiškimai remtųsi ne tik mokymo valdžia, bet ir teologine kompetencija bei gebėjimu kritiškai vertinti, būtina teologija, todėl rengiant ir formuluojant magisterines ištaras pasitelktini teologai. Ir priešingai, Magisteriumas, autentiškai perteikiantis tikėjimo paveldą (depositum fidei), ypač lemtingais, įžvalgumo reikalaujančiais laikotarpiais, teo­logijai yra būtina paspirtis. Teologai turėtų pripažinti magisterinių ištarų indėlį į teologijos pažangą ir padėti šias ištaras priimti. Patys magisteriniai pareiškimai gali skatinti teologinį apmąstymą, o teologai turėtų parodyti, kokiu būdu jų pačių indėlis atitinka ir skleidžia ankstesnes magisterines ištaras. Bažnyčioje išties egzistuoja tam tikras teologų „magisteriumas“ [87], bet nėra vietos lygiagrečiam, priešingam ar alternatyviam magisteriumui [88] ar požiūriams, kurie atskirtų teologiją nuo Bažnyčios Magisteriumo.

40. Prireikus „autentiškai“ aiškinti tikėjimą, Magisteriumui tenka vaidmuo, kurio teologija tiesiog negali imtis. Teologija negali vyskupų sprendimo pamainyti teologų mokslinės bendruomenės sprendimu. Šios Magisteriumo funkcijos tikėjimo autentiškumo atžvilgiu priėmimas susijęs su magisterinių ištarų skirtingų lygmenų pripažinimu [89]. Šie skirtingi lygmenys lemia atitinkamai diferencijuotą tikinčiųjų ir teologų atsaką. Ne visas magisterinis mokymas vienodai svarus. Tai savaime svarbu teologijos darbui, ir skirtingi lygmenys iš tiesų nusakomi tuo, kas vadinama „teologinėmis kvalifikacijomis ar cenzūromis“ [90].

41. Kaip tik dėl šio laipsniškumo klusnumas, kurį teologai kaip Dievo tautos nariai privalėtų rodyti Magisteriumui, visada susijęs su konstruktyviu kritiniu vertinimu ir komentavimu [91]. „Nesutikimui“ su Magisteriumu Katalikų teologijoje nėra vietos, tačiau tyrinėjimas ir abejojimas pateisintini ir net būtini, kad teologija galėtų atlikti savo užduotį [92]. Kad ir kaip būtų, teologų vien formalaus ir išorinio klusnumo ar ištikimybės nepakanka. Teologai turėtų stengtis giliau apmąstyti Bažnyčios Magisteriumo paskelbtą tiesą ir siekti nustatyti, kokių padarinių ji turės krikščionių gyvenimui ir tiesos tarnystei. Šitaip elgdamiesi teologai atlieka savo užduotį, o Magisteriumo mokymas teologijos diskurse nesusiaurinamas vien iki dekoratyvaus citavimo.

42. Vyskupai ir teologai dažnai palaiko gerą ir kupiną abipusio pasitikėjimo bei pagarbos vieni kitų pašaukimui ir atsakomybei ryšį. Pavyzdžiui, vyskupai dalyvauja nacionaliniuose bei regioniniuose teologų sąjungų sambūriuose, formuluodami savo mokymą bei politiką, telkiasi teologus į pagalbą, lanko ir remia teologijos fakultetus bei mokyklas savo vyskupijose. Kartais tarp teo­logų ir vyskupų pasitaiko įtampos. Giliai išanalizavęs trijų Kristaus kaip pranašo, kunigo ir karaliaus tarnybų dinaminę sąveiką gyvajame Bažnyčios organizme, palaimintasis Johnas Henry Newmanas pripažino tokių „chroniškų susidūrimų ar priešpriešų“ galimybę, ir pravartu priminti, jog jis tai laikė „glūdint atvejo prigimtyje“ [93]. Jis rašė, kad „teologija yra pamatinis reguliacinis visos Bažnyčios sistemos principas“ ir kad kartu „teologija negali visada imti viršų“ [94]. Dėl įtampos tarp teologų ir Magisteriumo Tarptautinė teologijos komisija 1975 m. pareiškė: „Tikrame gyvenime įtampa visada egzistuoja.“ „Tokia įtampa netraktuotina kaip priešiškumas ar realus pasipriešinimas, bet gali būti laikoma gyvybine jėga ir paskata išvien dialogu atlikti [savo] atitinkamas užduotis“ [95].

43. Teologijos ir teologų laisvė yra ypač dominanti tema [96]. Ši laisvė „kyla iš tikros mokslinės teologų atsakomybės“ [97]. Mintis laikytis Magisteriumo kartais sąlygoja kritinę priešpriešą tarp vadinamosios „mokslinės“ teologijos (nesuponuojančios tikėjimo ar bažnytinės priklausomybės) ir vadinamosios „konfesinės“ teologijos (plėtojamos religinės konfesijos rėmuose), tačiau tokia priešprieša nepagrįsta [98]. Kitas diskusijas kelia tikinčiojo sąžinės laisvės ar mokslinės pažangos teologiniuose tyrinėjimuose apmąstymai, Magisteriumą kartais pateikiant kaip represinę jėgą ar pažangos stabdį. Tokių problemų tyrinėjimas yra teologijos užduoties dalis, būtent tinkamai integruoti mokslinės ir konfesinės teologijos aspektus ir teologijos laisvę regėti Dievo plano bei valios horizonte.

44. Atsakingai laikytis Magisteriumo įvairiais laipsniškumo lygmenimis yra Katalikų teologijos kriterijus. Katalikų teologai turėtų pripažinti vyskupų ir pirmiausia popiežiaus vadovaujamos vyskupų kolegijos kompetenciją autentiškai aiškinti Rašte ir Tradicijoje perduotą Dievo žodį [99].

5. Teologų draugijoje

45. Kaip ir visi krikščionių pašaukimai, teologų tarnyba yra ir asmeninė, ir bendruomeninė bei koleginė, t. y. vykdoma Bažnyčioje ir dėl Bažnyčios, puoselėjant solidarumą su turinčiais tą patį pašaukimą. Teologai pagrįstai didžiuojasi tvirtais solidarumo saitais, vienijančiais juos vieną su kitu tarnaujant Kristaus Kūnui ir pasauliui. Kaip teologijos fakultetų ir mokyklų bendradarbiai, teo­logijos draugijų ir sąjungų nariai, tyrimų bendradarbiai, rašytojai ir mokytojai, jie daugeliu būdų vieni kitus remia, drąsina ir įkvepia, taip pat ugdo ir pavyzdį teikia siekiantiems tapti teologais, ypač magistrantams. Negana to, solidarumo saitai pagrįstai toli nusidriekia erdvėje ir laike, sujungdami įvairių pasaulio šalių ir kultūrų bei skirtingų epochų ir kontekstų teologus. Toks solidarumas tikrai naudingas, jei skatina suvokti šiame tekste pateikiamus Katalikų teologijos kriterijus ir jų laikytis. Katalikų teologams stengiantis kuo geriau tarnauti pagal tikruosius savo disciplinos bruožus geriausiai gali padėti kiti katalikų teologai.

46. Šiandien tampa vis labiau įprasta bendradarbiauti tyrimų bei publikacijų projektuose tiek savoje, tiek kitose teologijos srityse. Praktikuotini pristatymai, seminarai ir konferencijos, leidžiantys pažinti ir įvertinti kitų teologijos institucijų ir fakultetų kolegas. Negana to, skatintini tarpdalykiniai susitikimai ir mainai tarp teo­logų ir filosofų, gamtos bei visuomenės mokslininkų, istorikų ir t. t., nes, kaip nurodoma šiame tekste, teologija yra mokslas, klestintis tada, kai sąveikauja su kitais mokslais, pastariesiems irgi dalyvaujant vaisinguose mainuose su teologija.

47. Jau pati jų užduoties prigimtis dažnai verčia teologus darbuotis Bažnyčios patirties ir refleksijos priešakinėse linijose. Ypač šiandien, kai tiek pagausėjo teologų pasauliečių, turinčių patirties konkrečiose Bažnyčios ir pasaulio, Evangelijos ir gyvenimo srityse, kurios galbūt ne taip gerai pažįstamos teologams kunigams ir pašvęstiesiems asmenims, teologai vis dažniau naujomis aplinkybėmis ar naujų problemų akivaizdoje pateikia pradinę „supratimo ieškančio tikėjimo“ formuluotę. Teologams reikia ir jie verti visos bažnytinės bendruomenės paramos malda ir vienas kito padrąsinimo nuoširdžiai darbuojantis Bažnyčios labui, bet tokiomis aplinkybėmis vis dėlto ypač svarbu rūpestingai laikytis pamatinių Katalikų teologijos kriterijų. Teologai visada turėtų pripažinti, kad jų pastangos negalutinės, ir savo darbą pateikti visai Bažnyčiai atidžiai ištirti ir įvertinti [100].

48. Viena iš teologų vertingiausių tarnysčių vienas kitam yra abipusis klausinėjimas ir taisymas, t. y. viduramžių disputatio ir šiandienė praktika peržiūrėti vieniems kitų raštus, kad idėjas ir metodus būtų galima vis gerinti ir tobulinti, o toks procesas paprastai ir sveikai vyksta pačioje teologų bendruomenėje [101]. Tačiau tas procesas gali būti lėtas ir privatus, ir ypač šiomis dienomis, kai komunikacija sparti ir idėjos mirksniu pasklinda už teologų bendruomenės griežtąja prasme ribų, nėra nepagrįsta manyti, kad tokio savitaisos mechanizmo visais atvejais pakaks. Vyskupams, kurie prižiūri tikinčiuosius, moko juos ir jais rūpinasi, tikrai tenka teisė ir pareiga tarti savo žodį, įsikišti ir prireikus cenzūruoti teologų darbą, kuris, jų manymu, yra klaidingas ar žalingas [102].

49. Ekumeninis dialogas ir ekumeniniai tyrimai teikia nepakartojamai tinkamą ir potencialiai vaisingą sritį katalikų ir kitų krikščioniškųjų tradicijų teologams bendradarbiauti. Šioje srityje giliai apmąstomi tikėjimo, prasmės ir kalbos klausimai. Stengdamiesi skatinti abipusį supratimą klausimais, dėl kurių jau galbūt daugelį amžių nesutaria tradicijos, teologai veikia kaip savo bendruomenių ambasadoriai, vykdantys šventą užduotį sutaikyti ir suvienyti krikščionis, kad pasaulis įtikėtų (plg. Jn 17, 21). Tokia ambasadoriška užduotis reikalauja ypatingo kriterijų, pateiktų čia katalikų pusės dalyviams, laikymosi, kad Katalikų tradicijoje glūdinčios gausios dovanos būtų tikrai pasiūlytos „dovanų mainams“, kas ta prasme visada yra plačiau suprantamas ekumeninis dialogas ir bendradarbiavimas [103].

50. Katalikų teologijos kriterijus yra tai, kad ji praktikuotina profesionaliai, maldingai ir geranoriškai bendradarbiaujant su visa katalikų teologų bendrija Bažnyčios bendrystėje, rodant abipusę pagarbą ir paramą, kreipiant dėmesį į tikinčiųjų poreikius bei pastabas ir vadovaujant Bažnyčios ganytojams.

6. Plėtojant dialogą su pasauliu

51. Dievo tauta tiki, „jog ją veda žemę pripildanti Šventoji Dvasia“ [104]. Todėl, pasak Vatikano II Susirinkimo, Bažnyčia turėtų būti pasirengusi įžvelgti „žmonijos įvykiuose, reikalavimuose ir troškimuose“ Dvasios veikimo ženklus [105]. „Bažnyčia visuomet privalo ištyrinėti laiko ženklus [signa temporum perscrutandi] ir aiškinti juos Evangelijos šviesoje. Ji daro tai, idant galėtų kiekvienai kartai pritaikytu būdu atsakyti į žmonių keliamus amžinuosius dabartinio ir būsimojo gyvenimo prasmės bei jų tarpusavio ryšio klausimus. Tad reikia pažinti ir suprasti mūsų gyvenamąjį pasaulį, jo viltis bei troškimus ir dažnai dramatišką jo pobūdį“ [106].

52. Krikščionims, kurie gyvena pasaulyje kasdienį gyvenimą tikėdami, iškyla iššūkis paaiškinti žmonijos įvykius ir kylančias krizes, todėl jie įsitraukia į pokalbį ir debatus, kur neišvengiamai tikėjimas sulaukia klausimų, į kuriuos būtina atsakyti. Visa Bažnyčia gyvena Evangelijos ir kasdienio gyvenimo, kuris istorijai rutuliojantis taip pat yra riba tarp praeities ir ateities, sandūroje. Bažnyčia visada plėtoja dialogą ir nestovi vietoje, o į tai dinamiškai įsitraukusių pakrikštytųjų bendrystėje, pasak Susirinkimo, vyskupams ir teologams tenka ypatinga atsakomybė. „Visa Dievo tauta, ypač ganytojai ir teologai, padedami Šventosios Dvasios, įvairius mūsų meto balsus turi išgirsti, pažinti bei aiškinti ir vertinti vadovaudamiesi Dievo žodžio šviesa, idant apreikštoji tiesa galėtų būti vis skvarbiau regima, geriau suprantama ir tinkamiau atskleidžiama“ [107].

53. Teologijai šiuo atžvilgiu tenka ypatinga kompetencija ir atsakomybė. Plėtodama nuolatinį dialogą su socialinėmis, religinėmis ir kultūrinėmis laiko srovėmis ir būdama atvira kitiems mokslams, savo metodais tiriantiems šiuos procesus, teologija gali padėti tikinčiajam ir Magisteriumui įžvelgti tų žmonijos istorijos procesų, įvykių ir tendencijų svarbą ir atpažinti bei paaiškinti būdus, kuriais per juos Dvasia gali kalbėti Bažnyčiai ir pasauliui.

54. „Laiko ženklais“ gali būti laikomi tie žmonijos istorijos įvykiai ar reiškiniai, kurie dėl savo svarbos ar apimties tam tikra prasme lemia laikotarpio veidą ir išreiškia ypatingus to meto žmonijos poreikius ir troškimus. Susirinkimo taikoma „laiko ženklų“ vartosena rodo, kad jis visiškai pripažįsta ne tik pasaulio, bet ir Bažnyčios, kuri yra pasaulyje (plg. Jn 17, 11. 15. 18), bet ne iš pasaulio (plg. Jn 17, 14. 16), istoriškumą. Tai, kas vyksta plačiajame pasaulyje, bloga ar gera, negali nejaudinti Bažnyčios. Pasaulis yra vieta, kurioje Bažnyčia, sekdama Kristaus pėdomis, skelbia Evangeliją, liudija Dievo teisingumą ir gailestingumą ir dalyvauja žmogaus gyvenimo dramoje.

55. Pastaraisiais šimtmečiais įvyko didelių socialinių ir kultūrinių pervartų. Pakanka prisiminti, pavyzdžiui, istoriškumo atradimą, tokius sąjūdžius kaip Apšvieta ir Prancūzijos revoliucija (su savo laisvės, lygybės ir brolybės idealais), emancipacijos ir kovos už moterų teises sąjūdžius, sąjūdžius už taiką ir teisingumą, išlaisvinimą ir demokratizaciją, ekologinį sąjūdį. Žmonijos istorijos dviprasmiškumas Bažnyčią praeityje kartais versdavo būti tokių sąjūdžių atžvilgiu perdėm atsargią, įžvelgti vien grėsmę krikščioniškajam mokymui ir tikėjimui bei nekreipti dėmesio į jų reikšmingumą. Tačiau tokios nuostatos pamažu pakito dėl Dievo tautos sensus fidei, pavienių pranašiškų tikinčiųjų skvarbaus žvilgsnio ir kantraus teologų dialogo su aplinkinėmis kultūromis. Geriau matyti leido Evangelijos šviesa ir didesnis pasirengimas pastebėti, kaip per tokius įvykius kalba Dievo Dvasia. Bet kuriuo atveju rūpestingai reikia daryti skirtumą tarp suderinamų su Evangelija ir priešingų jai elementų, pozityvaus indėlio ir ideologinių aspektų, tačiau iš to išplaukiantis geresnis pasaulio supratimas negali neskatinti skvarbiau vertinti Viešpatį Kristų ir Evangeliją [108], nes Kristus yra pasaulio Gelbėtojas.

56. Žmogaus kultūros pasauliui naudinga Bažnyčios veikla, bet ir Bažnyčia gauna naudos iš „žmonijos istorijos ir raidos“. „Praėjusių šimtmečių patirtis, mokslų pažanga, įvairiose žmogiškosiose kultūrose glūdinčios vertybės, aiškiau apreiškiančios paties žmogaus prigimtį bei atveriančios naujus kelius į tiesą, teikia naudos Bažnyčiai“ [109]. Uolios pastangos užmegzti naudingus ryšius su kitomis disciplinomis, mokslais ir kultūromis, siekiant sustiprinti šviesą ir praplatinti tuos kelius, yra ypatinga teologų užduotis, o laiko ženklų atpažinimas teikia didelių galimybių teologiniam darbui, nepaisant kylančių sudėtingų hermeneutinių problemų. Daugelio teologų dėka Vatikano II Susirinkimas gebėjo pripažinti įvairius laiko ženklus, susiedamas juos su savo mokymu [110].

57. Paisydami Dievo galutinio Žodžio Jėzuje Kristuje, krikščionys atviri jo balso aidams kituose asmenyse, vietovėse ir kultūrose (plg. Apd 14, 15–17; 17, 24–28; Rom 1, 19–20). Susirinkimas ragino tikinčiuosius susipažinti su „gyventojų tautinėmis ir religinėmis tradicijomis, džiaugsmingai ir pagarbiai“ iškelti „jose glūdinčius dieviškojo žodžio pėdsakus“ [111]. Jis pabrėžtinai mokė, kad Katalikų Bažnyčia neatmeta nieko, kas nekrikščioniškose religijose, kurių priesakai ir mokymai „neretai perteikia visus žmones apšviečiančios tiesos spindesį“, yra „tikra ir šventa“ [112]. Vėlgi atrasti tokius pėdsakus ir atpažinti tokį spindesį yra pirmiausia užduotis teologų, turinčių reikšmingai prisidėti prie dialogo tarp religijų.

58. Katalikų teologijos kriterijus yra tai, kad ji turi nuolatos plėtoti dialogą su pasauliu. Ji turėtų padėti Bažnyčiai skaityti laiko ženklus dieviškojo Apreiškimo šviesoje ir gauti iš to naudos savo gyvenime ir misijoje.

3 SKYRIUS
ATSAKYTI APIE DIEVO TIESĄ

59. Tikėjimu priimtas Dievo žodis apšviečia tikinčiojo intelektą ir supratimą. Apreiškimas žmogaus proto nepriimamas vien pasyviai. Priešingai, tikintis intelektas veikliai įima tiesą [113]. Skatinamas meilės, jis trokšta ją pasisavinti, nes tas Dievo žodis atsako į jo giliausius klausimus. Nepretenduodamas iki galo išsemti Apreiškimo turtus, jis stengiasi įvertinti ir ištirti Dievo žodžio suprantamumą – fides quaerens intellectum – ir pasiūlyti protingą atsakymą apie Dievo tiesą. Kitaip tariant, siekia išreikšti Dievo tiesą racionaliu ir moksliniu būdu, būdingu žmogaus supratimui.

60. Gilinantis trimis kryptimis ir užkabinant įvairias dabartines problemas, šiame skyriuje aptariami esminiai teologijos kaip racionalių žmogaus pastangų, kurioms visoje intelektinio tyrinėjimo srityje tenka autentiškas ir nepamainomas vaidmuo, aspektai. Pirma, teologija yra tikėjimo apšviesto proto (ratio fide illustrata) pastangos Apreiškime išreikštą Dievo žodį išversti į mokslo kalbą. Antra, taikomų racionalių metodų įvairovė ir iš to kylanti specializuotų teologijos disciplinų gausa suderinama su pamatine teologijos kaip kalbos apie Dievą Apreiškimo šviesoje vienybe. Trečia, teologija artimai susijusi su dvasine patirtimi, kurią ji apšviečia ir kurios savo ruožtu yra maitinama; ji gyva Jėzaus Kristaus Dievo transcendencijos pajauta atsiveria autentiškai išminčiai.

1. Dievo tiesa ir teologijos racionalumas

61. Šiame poskyryje aptariami teologijos istorijos nuo ankstyvųjų iki dabartinių laikų iššūkių aspektai atsižvelgiant į mokslinę teologijos prigimtį. Norime pažinti Dievą, pažinti tiesą apie Dievą. „O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3). Jėzus atėjo liudyti tiesos (plg. Jn 18, 37) ir pristatė save kaip „kelią, tiesą ir gyvenimą“ (Jn 14, 6). Ta tiesa yra dovana, ateinanti iš „šviesybių Tėvo“ (Jok 1, 17). Dievas pradėjo apšvietimą (plg. Gal 4, 4–7) ir pats jį atbaigs (plg. Apr 21, 5–7). Šventoji Dvasia yra ir Parakletas, guodžiantis tikinčiuosius, ir „tiesos Dvasia“ (Jn 14, 16–17), įkvepianti bei apšviečianti tiesą ir vedanti tikinčiuosius į „tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13). Galutinis Dievo tiesos pilnatvės apreiškimas bus galutinė žmonijos ir kūrinijos atbaiga (plg. 1 Kor 15, 28). Atitinkamai teologinės kontempliacijos centras turi būti Trejybės slėpinys.

62. Dievo tiesa, priimama tikėjimu, sutinka žmogaus protą. Sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą (Pr 1, 26–27) žmogus proto šviesa geba prasiskverbti pro regimybes iki daiktų giliosios tiesos ir atsiveria visuotinei tikrovei. Bendras rėmimasis objektyvia ir visuotine tiesa daro tarp žmonių galimą autentišką dialogą. Žmogaus dvasia yra ir intuityvi, ir racionali. Intuityvi tuo, kad spontaniškai suvokia pirmuosius tikrovės ir mąstymo pradus. Racionali tuo, jog, pradėjusi nuo pirmųjų pradų, laipsniškai atranda anksčiau nežinotas tiesas, taikydama griežtas analizės ir tyrimo procedūras, ir rišliai jas surikiuoja. „Mokslas“ yra aukščiausia racionaliosios sąmonės forma. Tai pažinimo forma, gebanti paaiškinti, kaip ir kodėl daiktai yra tokie, kokie yra. Žmogaus protas, pats būdamas tikrovės dalis, ne primeta turtingai ir sudėtingai tikrovei savo suprantamumo struktūros, bet pats prisitaiko prie vidinio tikrovės suprantamumo. Atsižvelgdamas į objektą, t. y. į konkretų tikrovės aspektą, protas taiko skirtingus metodus, atitinkančius patį objektą. Tad racionalumas yra vienas, bet reiškiasi įvairiomis formomis, kurios visos yra griežtos priemonės tikrovės suprantamumui suvokti. Panašiai daugiaformis yra ir mokslas, kiekvienas mokslas turi savo savitą objektą ir metodą. Mūsų laikais vyrauja tendencija sąvoką „mokslas“ rezervuoti „tiksliesiems“ mokslams (matematikai, eksperimentiniams mokslams ir t. t.) ir kaip iracionalybę bei vien nuomonę atmesti pažinimą, neatitinkantį tų mokslų kriterijų. Toks vienpusis požiūris į mokslą ir racionalumą yra siauras ir neteisingas.

63. Taigi Dievo tiesai reikia žmogaus proto ir kartu ji žmogaus protą stimuliuoja. Viena vertus, Dievo žodžio tiesą tikintysis turi apsvarstyti ir ištirti – taip randasi intellectus fidei, kylantis iš tikinčiojo troškimo regėti Dievą [114]. Jo tikslas nėra pakeisti tikėjimą [115], jis savaime išsirutulioja iš tikinčiojo tikėjimo akto ir tikrai gali padėti tiems, kurių tikėjimas gali susvyruoti priešiškumo akivaizdoje [116]. Tikinčiojo racionalių apmąstymų vaisius yra tikėjimo tiesų supratimas. Naudodamasis protu, tikintysis suvokia gelminius ryšius tarp įvairių išganymo istorijos etapų ir tarp įvairių tikėjimo slėpinių, kurie vienas kitą apšviečia. Kita vertus, tikėjimas stimuliuoja patį protą ir išplečia jo ribas. Protas paskatinamas ištirti takus, kuriais eiti jam net nebūtų kilusi mintis. Toks susitikimas su Dievo žodžiu praturtina protą, nes jis atranda naujus ir netikėtus horizontus [117].

64. Todėl dialogas tarp tikėjimo ir proto, teologijos ir filosofijos, kaip aiškina popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Fides et ratio, reikalingas ne tik tikėjimui, bet ir protui [118]. Būtinas todėl, kad tikėjimas, atmetantis ar niekinantis protą, rizikuoja įpulti į prietaringumą ar fanatiškumą, o protas, sąmoningai užsisklendžiantis nuo tikėjimo, nors ir gali dideliais šuoliais eiti į priekį, nepakyla iki tikrųjų aukštumų to, ką galima pažinti. Toks dialogas galimas dėl tiesos vienybės įvairiais aspektais. Tiesos, priimtos tikėjimu, ir tiesos, atrastos protu, ne tik galiausiai negali vienos kitoms prieštarauti, nes kyla iš to paties šaltinio – pačios Dievo, proto kūrėjo ir tikėjimo dovanotojo [119], tiesos, – bet ir, priešingai, vienos kitas remia ir apšviečia: „Teisingas protas parodo tikėjimo pagrindus ir, apšviestas pastarojo šviesos, stengiasi suprasti dieviškuosius dalykus, o tikėjimas išlaisvina ir apsaugo protą nuo klaidų ir teikia jam daugybę įžvalgų“ [120].

65. Šitai ir yra gilioji priežastis, kodėl religija ir filosofija, antikos laikų mąstymo dažnai supriešintos, atsiradus krikščioniškajam tikėjimui, iš karto buvo sutaikytos platesnėje perspektyvoje. Ir iš tiesų, ankstyvoji krikščionybė, nors reiškėsi kaip religija, dažnai laikė save ne naująja religija, bet tikrąja filosofija [121], dabar gebančia pasiekti galutinę tiesą. Krikščionybė tikino mokanti tiesos ir apie Dievą, ir apie žmogaus egzistenciją. Todėl Bažnyčios tėvai, įsipareigoję tiesai, sąmoningai šalinosi nuo „mitinės“ ir „politinės“ teologijos apraiškų, kaip jos buvo suprantamos tuo metu. Mitinės teologijos pasakojimams apie dievus trūko pagarbos to, kas dieviška, transcendencijai, o politinė teologija buvo grynai sociologinis ir utilitarinis artinimasis prie religijos, jai nerūpėjo tiesa. Bažnyčios tėvai prigretino krikščionybę prie „prigimtinės teologijos“, pretendavusios racionaliai nusakyti dievų „prigimtį“ [122]. Mokydama, kad Logos, visų daiktų pradas, yra turintis veidą ir vardą asmuo ir jis siekia draugystės su žmonija, krikščionybė apvalė ir perkeitė filosofinę Dievo idėją ir suteikė jai meilės (agape) dinamiką.

66. Didieji Rytų teologai krikščionybės ir graikų filosofijos susitikimu pasinaudojo kaip Apvaizdos suteikta proga apmąstyti Apreiškimo, t. y. Logos, tiesą. Trokšdami apginti ir paaiškinti tikėjimo slėpinius (Trejybės Asmenų bendraesmiškumą, hipostatinį vienį ir t. t.), jie noriai, bet kritiškai perėmė filosofines sąvokas ir palenkė jas tarnauti tikėjimo supratimui. Vis dėlto jie taip pat primygtinai akcentavo apofatinį teologijos matmenį: teologijai niekada nevalia siaurinti Slėpinio [123]. Baigiantis patristikos laikotarpiui, Vakaruose Boecijus davė pradžią naujai teologijos prieigai, akcentavusiai mokslinę intellectus fidei prigimtį. Savo Opuscula sacra jis sutelkė visus filosofijos išteklius krikščionių mokymui aiškinti ir sistemingai bei aksiomiškai išdėstė tikėjimą [124]. Toks naujas teologijos metodas, naudojantis patobulintus filosofijos įrankius ir siekiantis tam tikro susisteminimo, tam tikru mastu plėtotas ir Rytuose, pavyzdžiui, šv. Jono Damaskiečio.

67. Viduramžiais, pirmiausia steigiantis universitetams ir plėtojantis scholastinei metodologijai, teologija darėsi vis skirtingesnė, bet nebūtinai atsiskyrė nuo kitų intellectus fidei formų (pvz., lectio divina, pamokslavimo). Ji tikrai įsitvirtino kaip mokslas, atitinkantis mokslo kriterijus, pateiktus Aristotelio Posteriora analyticorum, t. y. besiremiantis mintimi, kad galima parodyti, kodėl kažkas yra toks, o ne kitoks, ir kad iš prielaidų galima daryti išvadas. Scholastikos teologai stengėsi pateikti suprantamą krikščionių tikėjimą racionalios bei mokslinės sintezės pavidalu. To siekdami tikėjimo straipsnius jie traktavo kaip teologijos mokslo principus. Tada, pasitelkę protą, teologai tiksliai apibrėždavo apreikštąją tiesą ir gindavo ją parodydami, kad ji neprieštarauja protui, arba atskleisdami jos vidinį aiškumą. Antruoju atveju jie suformulavo tiesų hierachiją (ordo), siekdami parodyti, kuri iš tiesų pamatiškesnė ir todėl labiausiai apšviečianti kitas [125]. Jie suformulavo aiškias sąsajas tarp slėpinių (nexus mysteriorum) ir pasiektomis sintezėmis dėstė suprantamą Dievo žodžio turinį moksliškai remdamiesi žmogaus proto reikalavimais ir gebėjimais. Tačiau toks mokslinis idealas niekada neįgijo racionalistinės hipotetinės dedukcinės sistemos formos. Priešingai, jis visada atsižvelgdavo į kontempliuojamą tikrovę, toli pranokstančią žmogaus proto gebėjimus. Negana to, net ir praktikuojant įvairius metodus bei literatūrinius žanrus, besiskiriančius nuo Biblijos komentavimo, Biblija visada liko scholastikos teologų gyvoji įkvėpimo versmė – teologija būtent stengėsi geriau suprasti Dievo žodį, o šv. Bonaventūra ir šv. Tomas Akvinietis save pirmiausia laikė magistri in sacra pagina. Esminis vaidmuo teko „atitikimo argumentui“. Teologas ne samprotauja a priori, bet įsiklauso į Apreiškimą ir ieško išmintingų būdų, kuriais Dievas laisvai pasirinko įgyvendinti savo meilės planą. Tad teologija, tvirtai remdamasi tikėjimu, laikė save Dievo savižinos ir visų daiktų pažinimo žmogiškąja dalininke, „quaedam impressio divinae scientiae quae est una et simplex omnium“ [126]. Tai buvo pirmutinė jos vieningumo versmė.

68. Baigiantis viduramžiams, vieninga krikščioniškosios išminties struktūra, kurios kertinis akmuo buvo teologai, pradėjo irti. Filosofija ir kitos pasaulietinės disciplinos ėmė vis labiau tolti nuo teologijos, o pati teologija suskilo į fragmentiškas specializacijas, kartais pametusias iš akių savo giliąją jungtį. Teologijoje radosi tendencija gręžtis nuo Dievo žodžio, todėl ji kartais virsdavo grynai filosofiniu religinių klausimų apmąstymu. Sykiu, galbūt kaip tik dėl tokio nusigręžimo nuo Rašto, iš akių pranyko jos teo-loginis matmuo ir dvasinė paskirtis, o dvasinis gyvenimas ėmė rutuliotis atskirai nuo į racionalizmą palinkusios universitetinės teologijos ir net jai prieštarauti [127]. Tokia į fragmentus subirusi teologija tapo dar labiau atitolusi nuo aktualaus krikščioniškosios tautos gyvenimo ir prastai pasirengusi sutikti modernybės iššūkius.

69. Reformacijos laikais scholastinė teologija kritikuota dėl to, kad per daug akcentavo tikėjimo racionalumą ir per mažai nuodėmės žalą protui. Katalikų teologija į tai atsakė išlaikydama didelę pagarbą Dievo paveikslo (imago Dei) antropologijai ir proto, sužeisto, bet nesugriauto, gebėjimams bei atsakomybei, taip pat pabrėždama Bažnyčią kaip vietą, kur Dievas gali būti tikrai pažintas, o mokslas ir tikėjimas tikrai plėtojami. Tad Katalikų Bažnyčia išlaikė dialogo su filosofija, filologija ir istorijos bei gamtos mokslais galimybę.

70. Tačiau Apšvietos laikotarpiu tikėjimas ir teologija sulaukė dar radikalesnės kritikos. Tam tikru atžvilgiu Apšvietą maitino religinis akstinas. Bet jos mąstytojai, nukrypę į deizmą, dabar matė nesutaikomą skirtumą tarp faktinių istorijos kontingencijų ir tikrųjų proto poreikių. Jų akimis, tiesos neįmanoma atrasti istorijoje, ir Apreiškimas, kaip istorijos įvykis, nebegalėjo būti žmonėms patikimas pažinimo šaltinis. Katalikų teologija dažnai gynybiškai reaguodavo į Apšvietos mąstymo iššūkį. Ji teikė pirmenybę apologetams, o ne tikėjimo išminties matmeniui, per daug perskyrė prigimtinę proto ir antgamtinę tikėjimo plotmes, per daug reikšmės teikė „prigimtinei teologijai“ ir per mažai intellectus fidei, kaip tikėjimo slėpinių supratimui. Tad Katalikų teologija dėl pasirinktos strategijos šiame susidūrime įvairiais atžvilgiais nukentėjo. Tačiau savo iškiliausiais momentais Katalikų teologija siekė ir konstruktyvaus dialogo su Apšvieta bei jos filosofiniu kriticizmu. Remiantis Raštu ir Bažnyčios mokymu, teologiškai kritikuota Apreiškimo kaip vien „pamokymo“ idėja, o Apreiškimo supratimas performuluotas Dievo savęs apreiškimo Jėzuje Kristuje sąvokomis taip, kad istoriją vis dar būtų galima suvokti kaip Dievo išganomųjų veiksmų vietą.

71. Šiandien iškilo naujas iššūkis, ir Katalikų teologijai tenka imtis postmodernios paties klasikinio proto krizės, turinčios rimtų padarinių intellectus fidei. „Tiesos“ sąvoka atrodo labai problemiška. Ar yra toks dalykas kaip „tiesa“? Ar yra tik viena „tiesa“? Ar tokia idėja nekursto nepakantos ir smurto? Katalikų teologijai tradiciškai būdinga veikti tvirtai jaučiant, kad protas geba prasiskverbti pro regimybes ir pasiekti daiktų tikrovę bei tiesą, tačiau šiandien protas dažnai laikomas silpnu, iš principo neįstengiančiu pasiekti „tikrovės“. Štai kodėl metafizinė filosofijos orientacija, buvusi tokia svarbi ankstesniems Katalikų teologijos modeliams, tebeišgyvena gilią krizę. Teologija gali padėti įveikti šią krizę ir atgaivinti autentišką metafiziką. Bet Katalikų teologijai kartu rūpi ir dialogas Dievo ir tiesos klausimu su šiuolaikinėmis filosofijomis.

72. Enciklikoje Fides et ratio popiežius Jonas Paulius II atmetė ir filosofinį skepticizmą, ir fideizmą ir paragino atnaujinti santykį tarp teologijos ir filosofijos. Jis pripažino filosofiją kaip autonominį mokslą ir kaip teologijai svarbų pašnekovą. Popiežius primygtinai tikino, kad teologija neišvengiamai turi pasitelkti filosofiją; be filosofijos teologija negali nei tinkamai kritiškai įvertinti savo ištarų pagrįstumo, nei nuskaidrinti savo idėjų ir tinkamai suprasti skirtingų mąstymo mokyklų [128]. Teologijos „šaltinis ir išeities taškas“ yra istorijoje apreikštas Dievo žodis, ir teologija stengiasi tą žodį suprasti. Tačiau Dievo žodis yra Tiesa (plg. Jn 17, 17), o iš to išplaukia, kad filosofija, „žmogiškasis tiesos ieškojimas“, gali padėti suprasti Dievo žodį [129].

73. Katalikų teologijos kriterijus yra tai, kad ji turi stengtis moksliškai ir racionaliai pateikti krikščionių tikėjimo tiesas. Tam jai reikalingas protas ir, norėdama įveikti ir fideizmą, ir racionalizmą, ji privalo pripažinti tvirtą tikėjimo ir proto, pirmiausia filosofinio proto, ryšį [130].

2. Teologijos vienybė metodų ir disciplinų gausoje

74. Šiame poskyryje aptariamas teologijos ir teologijų bei teologijos ir kitų mokslų santykis. Katalikų teologija, kartu su šv. Augustinu iš pagrindų laikant ją „samprotavimu ar kalba apie Dievą“ [131], savo esme yra vientisa ir išsiskirianti savitais savo kaip mokslo bruožais: jos tikroji tema yra vienas ir vienintelis Dievas, ir ji savo temą nagrinėja jai būdingu būdu, būtent naudodamasi Apreiškimo apšviestu protu. Pačioje Summa theologiae pradžioje šv. Tomas aiškina, kad teologijoje viskas suprantama turint prieš akis Dievą, sub ratione Dei [132]. Didžiulę teologo svarstytinų temų įvairovę vienija šis galutinis rėmimasis Dievu. Visi „slėpiniai“, atsidūrę įvairiose teologijos šakose, remiasi vienu absoliučiu Slėpiniu griežčiausia šio žodžio prasme, būtent Dievo slėpiniu. Rėmimasis šiuo Slėpiniu teologiją vienija nepaisant jos plataus temų bei kontekstų spektro, o reductio in Mysterium mintis vertintina kaip išreiškianti dinamiką, giliai suvienijančią teologinius teiginius. Kadangi Dievo slėpinys apreikštas Kristuje Šventosios Dvasios galia, Vatikano II Susirinkimas nurodė visas teologijos šakas atnaujinti „gyvesniu susiejimu su Kristaus slėpiniu ir išganymo istorija“ [133].

75. Bažnyčios tėvai žodį „teologija“ vartojo tik vienaskaitos forma. „Teologija“ jiems buvo ne „mitas“, bet paties Dievo Logos. Žmonės gali užsiimti teologija tiek, kiek žmogaus dvasia yra paveikta Dievo Dvasios per Logos apreiškimą ir akinama kontempliuoti begalinį jo prigimties ir veikimo slėpinį. Scholastinėje teologijoje teologo studijuojamų klausimų įvairovė galėjo pateisinti įvairius taikomus metodus, bet niekada nekėlė abejonių dėl pamatinės teologijos vienybės. Tačiau viduramžių pabaigoje radosi tendencija skirti ir net perskirti scholastinę ir mistinę teologiją, spekuliatyviąją ir pozityviąją teologiją ir t. t. Šiomis dienomis stiprėja tendencija vartoti žodį „teologija“ daugiskaitos forma. Kalbama apie įvairių autorių, laikotarpių ar kultūrų „teologijas“. Galvoje turimos tų „teologijų“ būdingos sąvokos, reikšmingos temos ir specifinės perspektyvos.

76. Tokią šiuolaikinę „teologijų“ gausą lėmė įvairūs veiksniai:

– Pačioje teologijoje vis labiau specializuojamasi ir skaidomasi į įvairias disciplinas: egzistuoja, pvz., Biblijos studijos, liturgija, patristika, Bažnyčios istorija, fundamentinė teologija, sisteminė teologija, moralinė teologija, pastoracinė teologija, dvasingumas, katechetika ir kanonų teisė. Tokia plėtotė neišvengiama ir suprantama dėl mokslinės teologijos prigimties ir tyrimo reikalavimų.

– Dėl kitų mokslų, kaip antai filosofijos, filologijos, istorijos ir visuomenės, gamtos ir gyvybės mokslų, išorinio poveikio randasi įvairių teologinių stilių. Todėl pagrindinėse Katalikų teologijos srityse šiandien sugyvena labai skirtingos mąstymo formos, kaip antai transcendentalinė teologija, išganymo istorinė teologija, analitinė teologija, atnaujintoji scholastinė ir metafizinė teologija, politinė ir išlaisvinimo teologija.

– Turint prieš akis teologijos praktiką, daugėja temų, vietų, institucijų, intencijų, kontekstų ir interesų ir naujaip vertinama kultūrų gausa ir įvairovė [134].

77. Teologijų gausa neabejotinai būtina ir pagrįsta [135]. Ji pirmiausia kyla iš pačios dieviškosios tiesos apstumo, nes žmonės įstengia ją suvokti tik per specifinius jos aspektus ir niekada neaprėpia kaip visumos, juolab galutinai, bet visada iš tikrųjų naujomis akimis. Tad dėl nagrinėjamų ir aiškinamų objektų (pvz., Dievo, žmonių, istorinių įvykių, tekstų) įvairovės ir vien dėl įvairių žmogui kylančių klausimų teologijai neišvengiamai tenka pasitelkti gausybę disciplinų ir metodų [136], tinkamų studijuojamam objektui. Teologijų gausa atspindi Bažnyčios, trokštančios skelbti vieną Evangeliją visiems žmonėms visomis aplinkybėmis, visuotinumą.

78. Gausa, žinoma, turi savas ribas. Teisėtas teologijos pliuralizmas iš pagrindų skiriasi nuo reliatyvizmo, heterodoksijos ar erezijos. Tačiau problemiškas yra pats pliuralizmas, jei tarp skirtingų teologijos disciplinų nėra bendravimo ar jei nėra sutartų kriterijų, leidžiančių – patiems ir kitiems – įvairias teologijos formas laikyti Katalikų teologija. Kad tokių problemų būtų išvengta ar jos įveiktos, būtinas pamatinis bendras teologijos kaip racionalaus užsiėmimo, kaip scientia fidei ir scientia Dei, pripažinimas, įgalinantis kiekvieną teologiją įvertinti siejant ją su bendra visuotine tiesa.

79. Vienybės paieška teologijų gausoje šiandien reiškiasi įvairiomis formomis: primygtiniu raginimu remtis bendra bažnytine teologijos tradicija, dialogo ir ryšių tarp disciplinų praktikavimu, pastangomis neleisti kitoms disciplinoms, su kuriomis teologija turi reikalų, primesti teologijai savo pačių „mokymų“. Bendros teologinės tradicijos egzistavimas Bažnyčioje (skirtinos, bet neatskirtinos nuo pačios Tradicijos [137]) yra svarbus teologijos vienybės veiksnys. Teologijoje gyvuoja bendra atmintis, todėl tam tikri istoriniai pasiekimai (pvz., Rytų ir Vakarų Bažnyčios tėvų raštai ir šv. Tomo, doctor communis, sintezė [138]) lieka šiandienės teologijos atspirties taškais. Žinoma, tam tikrų ankstesnės teologinės tradicijos elementų galima ir kartais reikia atsisakyti, bet teologo darbe neįmanoma išsiversti be kritinio rėmimosi ankstesne tradicija.

80. Teologijos įvairias formas, kurias šiandien iš esmės galima išskirti (pvz., biblinė, istorinė, fundamentinė, sisteminė, praktinė, moralinė) ir kurioms būdingi įvairūs šaltiniai, metodai ir uždaviniai, iš pagrindų vienija pastangos tikrai pažinti Dievą ir Dievo išganomąjį planą. Todėl jos tarp savęs turėtų intensyviai bendrauti ir bendradarbiauti. Dialogas ir bendradarbiavimas tarp disciplinų yra būtina teologijos vienybės laidavimo ir išreiškimo priemonė. Vienaskaita – „teologija“ – jokiu būdu nereiškia stilių ar sąvokų vienodumo, bet, priešingai, žymi bendrą tiesos ieškojimą, bendrą tarnavimą Kristaus Kūnui ir bendrą atsidavimą vienatiniam Dievui.

81. Nuo senovės teologija darbavosi kaip partnerę pasitelkusi filosofiją. Tokia partnerystė išlieka pamatinė, tačiau dabartiniais laikais teologija surado ir kitų partnerių. Biblijos studijoms ir Bažnyčios istorijai padėjo tekstų analizės ir aiškinimo naujų metodų išplėtojimas ir nauji būdai, leidžiantys pasverti šaltinių istorinį patikimumą bei nusakyti socialinius ir kultūrinius pokyčius [139]. Sisteminei, fundamentinei ir moralinei teologijai naudos davė bendravimas su gamtos, ekonomikos ir medicinos mokslais. Praktinę teologiją praturtino susitikimas su sociologija, psichologija ir pedagogika. Puoselėdama visus tokius ryšius, Katalikų teologija turėtų gerbti naudojamų metodų ir mokslų vidinį nuoseklumą, bet kartu taikyti juos kritiškai tikėjimo, sudarančio dalį teologo tapatybės ir motyvacijos, šviesoje [140]. Daliniai rezultatai, gauti iš kitos disciplinos pasiskolintu metodu, turi būti ne lemiantis veiksnys teologo darbe, bet kritiškai įtraukti į pačios teologijos užduotį ir argumentaciją [141]. Nepakankamai kritiškas kitų mokslų žinių ar metodų taikymas gali iškreipti ir fragmentuoti teologijos darbą. Iš tiesų skubotą tikėjimo ir filosofijos sulydymą Bažnyčios tėvai jau įvardijo kaip erezijų versmę [142]. Vienu žodžiu, kitoms disciplinoms neleistina primesti teologijai savo „mokymo“. Teologas turėtų atsižvelgti į kitų disciplinų duomenis bei jais naudotis, tačiau daryti tai neišleisdamas iš akių teologijai būdingų principų ir metodų.

82. Teologijai šitaip perimant ir integruojant kitų mokslų duomenis, filosofijai tenka tarpininko vaidmuo. Filosofijai, kaip racionaliai išminčiai, pridera įterpti įvairių mokslų rezultatus į platesnį horizontą. Pasitelkdami filosofiją kaip tarpininkę, teologai apdairiau naudosis moksliniais duomenimis. Pavyzdžiui, mokslinės žinios apie gyvybės evoliuciją aiškintinos filosofijos šviesoje siekiant pirma nustatyti jų vertę bei reikšmę ir tik paskui teologijos požiūriu [143]. Filosofija taip pat padeda mokslininkams išvengti pagundos vienpusiškai taikyti savo metodus bei tyrimų vaisius religiniams klausimams, reikalaujantiems kitokios prieigos.

83. Ypatingo dėmesio vertas santykis tarp teologijos ir religijos mokslų ar religijos studijų (pvz., religijos filosofijos, religijos sociologijos). Religijos mokslai/studijos nagrinėja krikščioniškosios tradicijos tekstus, institucijas ir reiškinius, bet jau pati jų metodologinių principų prigimtis verčia juos tai daryti iš išorės nekeliant klausimo, ar tai, ką tiria, išreiškia tiesą; jiems Bažnyčia ir jos tikėjimas yra tiesiog tyrimo objektai, kaip ir kiti. XIX a. tarp teologijos ir religijos mokslų/studijų būta didelių ginčų. Viena pusė teigė, kad teologija nėra mokslas, nes jos prielaidos yra tikėjimas; „objektyvūs“ gali būti tik religijos mokslai/studijos. Kita pusė tikino, kad religijos mokslai/studijos yra antiteologinės, nes neigia tikėjimą. Mūsų dienomis šie seni ginčai kartais vėl įsiplieskia, tačiau šiandien sąlygos dialogui tarp abiejų pusių yra geresnės. Viena vertus, religijos mokslai/studijos dabar integruoti į teologijos metodų audinį, nes studijuoti religinių idėjų, subjektų, apeigų ir pan. istoriją, struktūrą bei fenomenologiją būtina ne tik egzegezei ir Bažnyčios istorijai, bet ir pastoracinei bei fundamentinei teologijai. Kita vertus, fizikos mokslai ir šiuolaikinė epistemologija plačiau parodė, jog tiesos ieškoti pradedama ne iš neutralios pozicijos; tyrinėtojas visada remiasi tam tikromis perspektyvomis, įžvalgomis ir prielaidomis, darančiomis įtaką atliekamam tyrimui. Tačiau tarp teologijos ir religijos mokslų/studijų vis dėlto išlieka esminis skirtumas: teologijos dalykas yra Dievo tiesa, ji tai apmąsto kupina tikėjimo ir Dievo šviesoje, o religijos mokslai/studijos tyrinėja religinius reiškinius ir artinasi prie jų skatinami kultūrinių interesų, metodologiškai abstrahuodamiesi nuo krikščionių tikėjimo tiesos. Teologija, apmąstydama Bažnyčią ir jos tikėjimą, eina toliau negu religijos mokslai/studijos, bet sykiu gali vaisingai pasinaudoti religijos mokslų/studijų iš išorės atliekamais tyrimais.

84. Katalikų teologija pripažįsta kitų mokslų autonomiją, jiems būdingą profesionalią kompetenciją bei pastangas pažinti ir pati davė akstiną daugelio mokslų plėtrai. Teologija taip pat atveria kitiems mokslams kelią įsitraukti į religijos problemas. Konstruktyvia kritika ji padeda kitiems mokslams išsilaisvinti iš antiteologinių elementų, primestų racionalizmo. Išstumdami teologiją iš mokslų šeimos, racionalizmas ir pozityvizmas susiaurino pačių mokslų galimybes ir galią. Katalikų teologija kritikuoja kiekvieną mokslų savęs absoliutinimo atmainą kaip savęs susiaurinimą ir nuskurdinimą [144]. Teologijos ir teologų buvimas universiteto gyvenime ir dialogas su kitomis disciplinomis, kurį tas buvimas įgalina, gali padėti skatinti platų, analoginį ir sveiką požiūrį į intelektinį gyvenimą. Kaip scientia Dei ir scientia fidei, teologija atlieka svarbų vaidmenį mokslų simfonijoje ir todėl yra verta deramos vietos akademijoje.

85. Katalikų teologijos kriterijus yra tai, kad ji tyrimų ir metodų gausą mėgina sujungti į bendrą intellectus fidei projektą, akcentuoja tiesos vienybę ir todėl pačios teologijos vienybę. Katalikų teologija pripažįsta kitų mokslų metodus ir kritiškai taiko juos savo pačios tyrinėjimuose. Ji neužsisklendžia nuo kritikos ir pritaria moksliniam dialogui.

3. Mokslas ir išmintis

86. Šiame paskutiniame poskyryje aptariama tai, kad teologija yra ne tik mokslas, bet ir išmintis, kuri ypač svarbi santykiui tarp viso žmogaus pažinimo ir Dievo slėpinio. Žmogaus nepatenkina dalinės tiesos, jis siekia skirtingus žinojimo fragmentus ir sritis sujungti į galutinės tiesos apie visus daiktus ir patį žmogaus gyvenimą supratimą. Tokia išminties paieška, neabejotinai gaivinanti pačią teologiją, priartina ją prie dvasinio patyrimo ir šventųjų išminties. Kalbant dar plačiau, Katalikų teologija visus kviečia pripažinti galutinės Tiesos, kurios neįmanoma iki galo suvokti ar pajungti sau, transcendenciją. Teologija yra ne tik išmintis pati savaime, bet ir kitiems mokslams skirtas kvietimas į išmintį. Teologijos dalyvavimas moksliniuose debatuose ir universiteto gyvenime potencialiai naudingas tuo, kad kiekvienam primena žmogaus intelekto pašaukimą į išmintį ir Jėzaus klausimą, kuriuo jis pradeda kalbą šv. Jono evangelijoje: „Ko ieškote?“ (Jn 1, 38).

87. Senajame Testamente pagrindinė išminties teologijos žinia išnyra tris kartus: „Pagarbi Viešpaties baimė – išminties pradžia“ (Ps 110, 10; plg. Pat 1, 7; 9, 10). Šio šūkio pagrindas yra Izraelio išminčių įžvalga, kad kūrinijoje ir istorijoje veikia Dievo išmintis ir kad tie, kurie tą valią brangina, supranta pasaulio ir įvykių prasmę (plg. Pat 7 ir t. t., Išm 7 ir t. t.) „Pagarbi Dievo baimė“ yra teisinga nuostata Dievo atžvilgiu (coram Deo). Išmintis yra menas suprasti pasaulį ir savo gyvenimą paskirti Dievui. Koheleto ir Jobo knygose ryškiai atskleidžiamas žmogaus ribotas Dievo minčių ir veikimo supratimas ne tam, kad žmogaus išmintis būtų sunaikinta, bet kad pagilinta Dievo išminties horizonte.

88. Pats Jėzus tęsė šią Izraelio išminties tradiciją ir perkeitė Senojo Testamento apreiškimo teologiją. Jis meldėsi: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Mt 11, 25). Toks tradicinės išminties supratimas Evangelijoje pasirodo skelbiant kai ką nauja – eschatologinį Dievo meilės apreiškimą Jėzaus Kristaus asmenyje. Jėzus tęsia: „Niekas nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, nei Tėvo niekas nepažįsta, tik Sūnus ir kam Sūnus panorės apreikšti“, o tie žodžiai tariami pirma kvietimo: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu! Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą“ (Mt 11, 27–29). Mokomasi būnant Jėzaus mokiniu. Jis vienintelis atrakina Raštus (plg. Lk 24, 25–27; Jn 5, 36–40; Apr 5, 5), nes jame apreikšta Dievo tiesa ir išmintis.

89. Apaštalas Paulius kritikuoja „pasaulio išmintį“, laikančią Jėzaus Kristaus kryžių „kvailyste“ (1 Kor 1, 18–20). Jis skelbia, kad ta kvailystė yra „slėpininga ir paslėpta Dievo išmintis“, „paskirta nuo amžių“ ir dabar apreikšta (plg. 1 Kor 2, 7). Kryžius – esminis Dievo išganomojo plano momentas. Nukryžiuotas Kristus yra „Dievo galybė ir Dievo išmintis“ (1 Kor 1, 18–25). Šią išmintį gauna turintys „Kristaus išmonę“ (1 Kor 2, 16), o ji leidžia artintis prie Dievo slėpinio (plg. 1 Kor 2, 1–2). Svarbu pažymėti, kad paradoksali Dievo išmintis, pasireiškianti kryžiumi, prieštarauja „pasaulio išminčiai“, bet ne autentiškai žmogaus išminčiai, priešingai, pastarąją pranoksta ir netikėtu būdu atbaigia.

90. Krikščionių tikėjimas netrukus susidūrė su graikiškąja išminties paieška. Jis atkreipė dėmesį į tos paieškos, pirmiausia išganymo vien pažinimu (gnosis) idėjos, ribotumą, bet kartu perėmė kai kurias graikų autentiškas įžvalgas. Išmintis yra vienijanti vizija. Mokslas stengiasi pateikti dalinį, ribotą ir apibrėžtą tikrovės aspektą, pabrėždamas principus, paaiškinančius tyrinėjamo objekto savybes, o išmintis – vientisą visos tikrovės vaizdą [145]. Bažnyčios tėvai išminčiumi laikydavo tą, kuris visus daiktus vertindavo Dievo ir amžinosios tikrovės, kuri yra žemiškųjų daiktų norma, šviesoje [146]. Todėl išminčiai būdingas moralinis ir dvasinis matmuo.

91. Kaip rodo jau pats pavadinimas, filosofija laiko save išmintimi ar bent meilės kupinu išminties ieškojimu. Pirmiausia metafizika siūlo tikrovės viziją, vienijamą pamatinio būties slėpinio; tačiau Dievo žodis, apreiškiantis „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo“ (1 Kor 2, 9), atveria žmonėms kelią į aukštesnę išmintį [147]. Antgamtinė krikščioniškoji išmintis, pranokstanti grynai žmogiškąją filosofijos išmintį, įgyja du pavidalus, vienas kitą remiančius, bet vienas su kitu nepainiotinus – teologinę išmintį ir mistinę išmintį [148]. Teologinė išmintis yra tikėjimo apšviesto proto vaisius. Todėl tai įgytoji išmintis, nors ir suponuoja tikėjimo dovaną. Ji vieningai aiškina tikrovę aukštesniųjų Apreiškimo tiesų šviesoje ir viską nuskaidrina remdamasi steigiamuoju Trejybės slėpiniu, kuris svarstomas kaip toks ir per tai, kaip veikia kūrinijoje ir istorijoje. Šiuo atžvilgiu Vatikano I Susirinkimas pareiškė: „Tikėjimo apšviestas protas, ieškodamas uoliai, pamaldžiai bei blaiviai ir padedamas Dievo, pasiekia tam tikro slėpinių supratimo ir vaisingiausio tada, kai remiasi analogija su daiktais, pažįstamais prigimtiniu būdu, ir slėpinių sąsaja tarp savęs ir su galutiniu žmogaus tikslu“ [149]. Tad intelektinė kontempliacija, kylanti iš teologo intelektinio darbo, tikrai yra išmintis. Mistinė išmintis, arba „šventiesiems būdingas pažinimas“, yra Šventosios Dvasios dovana, ateinanti iš vienybės su Dievu meilėje. Meilė tarp žmogaus ir Dievo, kuris leidžia dvasiniams asmenims pažinti ir net kentėti dieviškuosius dalykus (pati divina) [150], patirti juos savo gyvenime, kuria afektinį bendrumą. Toks nesąvokinis pažinimas dažnai išreiškiamas poezija. Jis kreipia į kontempliaciją ir asmeninį vienijimąsi su Dievu ramybėje ir tyloje.

92. Teologinė išmintis ir mistinė išmintis formaliai skiriasi ir svarbu jų nepainioti. Mistinė išmintis niekada nepakeičia teologinės išminties. Vis dėlto akivaizdu, kad tie du krikščioniškosios išminties pavidalai yra ir artimai susiję tiek teologo asmenyje, tiek Bažnyčios bendruomenėje. Viena vertus, intensyvus dvasinis gyvenimas siekiant šventumo yra, kaip rodo Rytų ir Vakarų Bažnyčios mokytojų pavyzdys, autentiškos teologijos sąlyga. Tikroji teologija suponuoja tikėjimą ir yra gaivinama meilės: „Kas nemyli, tas nepažino Dievo, nes Dievas yra meilė“ (1 Jn 4, 8) [151]. Intelektas leidžia teologijai aiškiai mąstyti, bet širdžiai būdinga sava išmintis, apvalanti intelektą. Kas teisinga visiems krikščionims, ypač galioja teologams, būtent tai, kad jie pašaukti į šventumą (plg. 1 Kor 1, 2). Kita vertus, tinkamas teologijos užduoties pateikti mokslinį tikėjimo supratimą vykdymas įgalina patikrinti, ar dvasinis patyrimas autentiškas [152]. Štai kodėl Teresė Avilietė troško, kad jos vienuolės ieškotų teologų patarimo: „Juo daugiau malonių Viešpats suteikia meldžiantis, juo svarbiau, kad jūsų malda ir visi darbai stovėtų ant tvirto pamato“ [153]. Padedant teologams, galiausiai Magisteriumui tenka užduotis nuspręsti, ar kokia nors dvasinė pretenzija yra krikščioniška.

93. Teologijos objektas yra gyvasis Dievas, ir teologo gyvenimo negali neveikti nuolatinės pastangos pažinti gyvąjį Dievą. Teologas negali savo gyvenimo atsieti nuo pastangų suprasti visą su Dievu susijusią tikrovę. Klusnumas tiesai nuskaidrina sielą (plg. 1 Pt 1, 22), o „iš aukštybių kilusi išmintis pirmiausia yra tyra, paskui taikinga, maloninga, klusni, pilna gailestingumo ir gerų vaisių, nesvyruojanti, nuoširdi“ (Jok 3, 17). Vadinasi, užsiėmimas teologija turėtų nuskaidrinti teologo protą ir širdį [154]. Šis ypatingas teologinio darbo bruožas jokiu būdu nepažeidžia mokslinio teologijos pobūdžio, bet, priešingai, visiškai su juo dera. Tad teologijai būdingas išskirtinis dvasingumas. O nuo teologo dvasingumo neatsiejami yra tokie dalykai kaip meilė tiesai, pasirengimas atsiversti protu ir širdimi, šventumo siekimas ir įsipareigojimas bažnytinei bendrystei ir misijai [155].

94. Teologai yra gavę ypatingą pašaukimą tarnauti Kristaus Kūne. Pašaukti ir apdovanoti jie puoselėja ypatingą santykį su Kūnu ir visais jo nariais. Gyvendami „Šventosios Dvasios bendrystėje“ (plg. 2 Kor 13, 13), jie kartu su visais broliais ir seserimis turėtų stengtis daryti savo gyvenimą panašų į Eucharistijos slėpinį, kuriuo „nuolat gyvena ir auga Bažnyčia“ [156]. Iš tiesų pašaukti skleisti tikėjimo slėpinius, jie turėtų būti ypač susiję su Eucharistija, kurioje „glūdi visas dvasinis Bažnyčios lobis, pats Kristus, mūsų velykinis avinėlis“, kurio kūnas gyvas ir teikia gyvybę Šventosios Dvasios veikimu [157]. Kaip Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo ir „viso Evangelijos skelbimo“ [158] „versmė ir viršūnė“ [159], lygiai taip ji yra ir visos teologijos versmė ir viršūnė. Šia prasme teologija laikytina iš esmės ir giliai „mistine“.

95. Tad Dievo tiesa nėra tiesiog kažkas, ką reikėtų tirti sistemingai apmąstant ir pagrindžiant dedukciniu samprotavimu; tai gyvoji tiesa, patiriama dalyvaujant Kristuje, „kuris Dievo valia mums tapo išmintimi, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu“ (1 Kor 1, 30). Kaip išmintis, teologija geba aprėpti ir studijuojamo, ir patiriamo tikėjimo aspektus ir, tarnaudama Dievo tiesai, pranoksta ribas to, kas įmanoma griežtai intelektiniu lygmeniu. Toks teologijos kaip išminties traktavimas gali padėti išspręsti dvi šiandien teologijai iškilusias problemas: pirma, leidžia įveikti spragą tarp tikinčiųjų ir teologinės refleksijos ir, antra, leidžia praplėsti Dievo tiesos supratimą ir per tai prisideda prie Bažnyčios misijos nekrikščioniškosiose kultūrose, kurios turi įvairių išminties tradicijų.

96. Slėpinio pajauta, būdinga teologijai, skatina noriai pripažinti teologinio pažinimo ribas, priešingai visoms racionalistinėms pretenzijoms ligi galo išsemti Dievo slėpinį. Laterano IV Susirinkimo mokymas yra pamatinis: „nevalia nurodyti panašumo tarp kūrėjo ir kūrinio nenurodant dar didesnio nepanašumo“ [160]. Protas, apšviestas tikėjimo ir vedamas Apreiškimo, visada suvokia savo veiklos vidines ribas. Štai kodėl krikščioniškoji teologija gali įgyti „negatyviosios“ ar „apofatinės“ teologijos pavidalą.

97. Vis dėlto negatyvioji teologija nėra teologijos paneigimas. Katafatinės ir apofatinės teologijos nevalia supriešinti vienos su kita; toli gražu neatmesdamas intelektinio artinimosi prie Dievo slėpinio, via negativa tiesiog išryškina tokios prieigos ribas. Via negativa yra pamatinis viso autentiško teologinio kalbėjimo matmuo, bet negali būti atskirtas nuo via affirmativa ir via eminentiae [161]. Žmogaus dvasia, nuo padarinių einanti prie Priežasties, nuo kūrinių – prie Kūrėjo, pradeda nuo tvirtinimo, kad Dieve glūdi autentiškos tobulybės, aptinkamos kūriniuose (via affirmativa), tada neigia, kad tos tobulybės yra Dieve netobulu būdu, kokiu esti kūriniuose (via negativa), ir teigia, kad jos Dieve yra dieviškuoju būdu, neprieinamu žmogaus supratimui (via eminentiae) [162]. Teologija pagrįstai siekia tikrai kalbėti apie Dievo slėpinį, bet kartu žino, kad jos pažinimas, nors ir teisingas, nepakankamas Dievo tikrovės, kurios ji niekada negali „suprasti“, atžvilgiu. Pasak šv. Augustino: „Jei supranti, tai šitai ne Dievas“ [163].

98. Svarbu suvokti šiandien daugelio žmonių jaučiamą ir nemažą šiuolaikinės kultūros dalį perskverbusį tuštumo ir Dievo nebuvimo jausmą. Tačiau pirmutinė krikščioniškosios teologijos tikrovė yra Dievo apreiškimas. Privalomas atspirties taškas yra Jėzaus Kristaus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas. Šiuose įvykiuose per kūnu tapusį Žodį Dievas tarė galutinį žodį. Afirmatyvioji teologija galima kaip kūrinijoje ir istorijoje esančio Žodžio klusnaus klausymosi vaisius. Jėzuje Kristuje Šventosios Dvasios galia apreikštas Dievo slėpinys yra ekstasis, trijų dieviškųjų Asmenų meilės, bendrystės ir bendro gyvenimo vienas kitame slėpinys; kenosis, Jėzaus savo dievystės atsisakymo įsikūnijant ir priimant vergo išvaizdą (plg. Fil 2, 5–11) slėpinys; ir theosis, žmonių, pašauktų būti Dievo gyvenimo ir „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4) per Kristų Dvasioje, slėpinys. Teologija, kalbėdama apie negatyvųjį kelią ir neišreiškiamybę, galvoje turi baimingą pagarbą Trejybės slėpiniui, kuriame yra išganymas. Nors žodžiais to neįmanoma iki galo nusakyti, meile tikintieji jau tame Slėpinyje dalyvauja. „Jūs mylite jį, nors ir nesate jo matę; tikėdami jį, nors ir neregėdami, džiūgaujate neapsakomu ir šlovingiausiu džiaugsmu, nes žinotės gausią tikėjimo siekinį – sielų išganymą“ (1 Pt 1, 8–9).

99. Katalikų teologijos kriterijus – ieškoti Dievo išminties ir džiaugtis šia išmintimi, kuri pasauliui yra kvailystė (plg. 1 Kor 1, 18–25; 1 Kor 2, 6–16). Katalikų teologija turėtų šaknytis didžiojoje Biblijos išminties tradicijoje, saistytis su Rytų ir Vakarų krikščionybės išminties tradicijomis ir stengtis surasti ryšį su visomis išminties tradicijomis. Ieškodama tikrosios išminties per Dievo slėpinio studijas, teologija pripažįsta Dievo visišką pirmenybę, siekia ne turėti Dievą, bet būti turima Dievo. Todėl ji privalo dėmesingai įsiklausyti, ką Dvasia sako Bažnyčioms per „šventiesiems būdingą pažinimą“. Teologija reikalauja siekti šventumo ir vis giliau suvokti Dievo slėpinio transcendenciją.

PABAIGA

100. Kaip teologija tarnauja Bažnyčiai ir visuomenei, taip ir šiuo tekstu, parašytu teologų, trokštama padėti teologams bendradarbiams ir visiems, su kuriais katalikų teologai plėtoja dialogą. Šiuo tekstu, skirtu visiems užsiimantiems teologiniais tyrimais ir parašytu jaučiant stiprų džiaugsmą ir privilegiją būti pašauktiems teologijai, norėta nurodyti Katalikų teologijai būdingas perspektyvas ir principus ir pateikti kriterijus, iš kurių tokia teologija būtų atpažinta. Apibendrinant galima sakyti, kad Katalikų teologija studijuoja Kristuje apreikštą Dievo slėpinį ir formuluoja tikėjimo patirtį, išgyvenamą tų, kurie išvien su Bažnyčia dalyvauja Dievo gyvenime malone Šventosios Dvasios, kuri Bažnyčią veda į tiesą (Jn 16, 13). Ji apmąsto begalinę meilę, kurios kupinas Tėvas atidavė savo Sūnų pasauliui (plg. Jn 3, 16), ir jame mūsų išganymui apreikštą šlovę, malonę ir tiesą (plg. Jn 1, 14); ji pabrėžia, kaip svarbu viltis Dievu, o ne sukurtaisiais daiktais, ir tą viltį stengiasi paaiškinti (plg. 1 Pt 3, 15). Visuose savo darbuose, įsiklausydama į Pauliaus raginimą būti „dėkingiems“ (Kol 3, 15; 1 Tes 5, 18) net bėdose (plg. Rom 8, 31–39), ji yra iš pagrindų doksologinė, aukštinanti ir dėkojanti. Apmąstant tai, ką Dievas padarė dėl mūsų išganymo, ir jo nepranokstamus darbus, šlovinimas ir aukštinimas yra tinkamiausia laikysena, turint prieš akis šv. Paulių, kuris ne tik moko, bet ir rodo pavyzdį: „O tam, kuris savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginti daugiau negu mes prašome ar išmanome, jam tebūna šlovė Bažnyčioje ir Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais! Amen“ (Ef 3, 20–21).