Įžanginė pastaba

Per 2009–2014 m. penkmetį Tarptautinė teologijos komisija nagrinėjo sensus fidei prigimtį ir jo vaidmenį Bažnyčios gyvenime. Darbuotasi pakomisėje, kuriai vadovavo mons. Paulo McPartlano. Pakomisę sudarė: kun. Serge-Thomas Bonino OP (generalinis sekretorius), ses. Sara Butler MSBT, kun. Antonio Castellano SDB, kun. Adelbertas Denaux, mons. Tomislavas Ivanĉićius, vyskupas Janas Liesenas, kun. Leonardas Santedi Kinkupu, prof Thomas Södingas ir mons. Jerzy Szymikas.

Tema bendrai aptarinėta įvairiuose pakomisės susitikimuose ir pačios komisijos visuotiniuose susirinkimuose Romoje 2011–2014 m. Tekstą „Sensus fidei Bažnyčios gyvenime“ forma specifica pavidalu balsuodami raštu patvirtino dauguma komisijos narių. Tuomet jis buvo pateiktas komisijos pirmininkui, Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektui kardinolui Gerhardui L. Mülleriui, kuris leido jį paskelbti.

Pratarmė

1. Gavę dovanų Šventąją Dvasią, „Tiesos Dvasią, kuri eina iš Tėvo“ ir liudijančią Sūnų (Jn 15, 26), visi pakrikštytieji yra Jėzaus Kristaus, „ištikimojo bei tiesakalbio Liudytojo“ (Apr 3, 14), pranašiškos tarnybos dalininkai. Jie liudija Evangeliją ir apaštališkąjį tikėjimą Bažnyčioje ir pasaulyje. Šiam iškiliam pašaukimui juos patepa bei parengia Šventoji Dvasia, leisdama jiems labai asmeniškai ir artimai pažinti Bažnyčios tikėjimą. Pirmajame šv. Jono laiške tikintiesiems sakoma: „Jūs esate gavę Šventojo patepimą ir visi tai žinote. Patepimas, kurį iš jo esate gavę, jumyse lieka, ir nereikia, kad jus kas nors mokytų, nes pats jo Patepimas moko jus visko“ (1 Jn 2, 20. 27).

2. Todėl tikintieji turi Evangelijos tiesos instinktą, leidžiantį jiems atpažinti autentišką krikščionišką mokymą bei praktiką ir jų laikytis bei atmesti tai, kas klaidinga. Tas antgamtinis instinktas, esmingai susijęs su tikėjimo dovana, gauta Bažnyčios bendrystėje, vadinamas sensus fidei ir įgalina krikščionis įgyvendinti savo pranašiškąjį pašaukimą. Savo pirmame kreipimesi per Viešpaties angelo maldą popiežius Pranciškus pacitavo kadaise jo sutiktos kuklios, pagyvenusios moters žodžius: „Jei Viešpats visko neatleistų, pasaulis neegzistuotų“ ir žavėdamasis pakomentavo: „Tokią išmintį teikia Šventoji Dvasia“ [1]. Moters įžvalga yra ryški sensus fidei apraiška – sensus fidei, kuris ne tik įgalina tikrai pažinti tikėjimo dalykus, bet ir skatina tikrąją išmintį bei, kaip ir šiuo atveju, duoda pradžią tiesos skelbimui. Tad akivaizdu, kad sensus fidei yra gyvybiškai svarbi naujosios evangelizacijos, kuriai Bažnyčia mūsų laikais labai įsipareigojusi, priemonė [2].

3. Kaip teologinė sąvoka sensus fidei turi reikalą su dviem skirtingomis, tačiau artimai susijusiomis tikrovėmis; vienos subjektas yra Bažnyčia, „tiesos šulas ir atrama“ (1 Tim 3, 15) [3], kitos – kiekvienas tikintysis, kuris priklauso Bažnyčiai įkrikščioninimo sakramentų galia ir dalyvauja jos tikėjime bei gyvenime, pirmiausia reguliariai švęsdamas Eucharistiją. Viena vertus, sensus fidei rodo asmeninį tikinčiojo gebėjimą Bažnyčios bendrystėje įžvelgti tikėjimo tiesą. Kita vertus, sensus fidei žymi bendruomeninę ir bažnytinę tikrovę – pačios Bažnyčios tikėjimo instinktą, leidžiantį atpažinti Viešpatį ir skelbti jo žodį. Taip suprantamą sensus fidei atspindi pakrikštytųjų vieningas gyvas tikėjimo mokymo ar kokio nors krikščioniškosios praxis elemento laikymasis. Tokiam sutarimui (consensus) Bažnyčios gyvenime tenka esminis vaidmuo: consensus fidelium yra patikimas kriterijus norint nustatyti, ar tam tikras mokymas arba praktika yra apaštališkojo tikėjimo dalis [4]. Šiame dokumente terminu sensus fidei fidelis žymėsime asmeninį tikinčiojo tinkamumą daryti teisingas įžvalgas tikėjimo dalykuose, o terminu sensus fidei fidelium – pačios Bažnyčios tikėjimo instinktą. Priklausomai nuo konteksto, sensus fidei žymės vieną arba kitą, o antru atveju bus vartojamas ir terminas sensus fidelium.

4. Sensus fidei svarbą Bažnyčios gyvenime stipriai pabrėžė Vatikano II Susirinkimas. Atmesdamas aktyvios hierarchijos ir pasyvių pasauliečių karikatūrą bei pirmiausia griežtą mokančios Bažnyčios (Ecclesia docens) ir besimokančios Bažnyčios (Ecclesia discens) perskyrą, Susirinkimas moko, jog visi pakrikštytieji savaip yra Kristaus trijų tarnybų – pranašo, kunigo ir karaliaus – dalininkai. Pirmiausia Susirinkimas moko, kad Kristus savo kaip pranašo tarnybą vykdo ne tik per hierarchiją, bet ir per pasauliečius.

5. Vis dėlto, priimant bei taikant Susirinkimo mokymą šia tema, kyla daug klausimų, ypač susijusių su ginčais įvairiais mokymo ar moralės klausimais. Kas tiksliai yra sensus fidei ir kaip jį galima identifikuoti? Iš kokių biblinių šaltinių kyla ši idėja ir kaip sensus fidei funkcio­nuoja tikėjimo tradicijoje? Kaip sensus fidei susijęs su bažnytiniu popiežiaus ir vyskupų magisteriumu ir su teologija? [5]. Kokios yra sensus fidei autentiško vykdymo sąlygos? Ar sensus fidei skiriasi nuo tikinčiųjų daugumos nuomonės tam tikroje vietoje ar tam tikru laiku ir jeigu taip, tai kaip? Norint pilnatviškiau suprasti ir patikimiau vartoti sensus fidei idėją šiandienėje Bažnyčioje, į visus šiuos klausimus būtina atsakyti.

6. Šiuo tekstu siekiama ne išsamiai aptarti sensus fidei, bet tiesiog aikštėn iškelti bei pagilinti kai kuriuos svarbius šios esminės sąvokos aspektus siekiant atsiliepti į kai kuriuos klausimus, pirmiausia į tai, kaip nustatyti autentišką sensus fidei ginčo situacijose, pavyzdžiui, kilus įtampai tarp magisteriumo mokymo ir pažiūrų, pretenduojančių į sensus fidei apraiškos statusą. Atsižvelgiant į tai, pirma bus aptarti bibliniai sensus fidei idėjos šaltiniai ir tai, kaip ši idėja išsirutuliojo ir funkcionavo Bažnyčios istorijoje bei tradicijoje (pirmas skyrius). Po to bus nagrinėjama sensus fidei fidelis prigimtis ir jos apraiškos asmeniniame tikinčiojo gyvenime (antras skyrius). Toliau dokumente apmąstysime sensus fidei fidelium, t. y. sensus fidei bažnytine forma, iš pradžių aptardami jo vaidmenį plėtojant krikščionių mokymą bei praktiką, po to jo santykį atitinkamai su magisteriumu ir teologija, taip pat svarbą ekumeniniam dialogui (trečias skyrius). Galiausiai bus siekiama nustatyti sąlygas, būtinas buvimui autentišku sensus fidei dalininku, – kriterijus autentiškam sensus fidei įžvelgti – ir apmąstyti gautų išvadų kai kurį taikymą konkrečiam Bažnyčios gyvenimui (ketvirtas skyrius).

Pirmas skyrius
Sensus fidei Rašte ir Tradicijoje

7. Pasakymo sensus fidei nėra nei Rašte, nei oficialiame Bažnyčios mokyme iki Vatikano II Susirinkimo. Vis dėlto nuo krikščionybės pačios pradžios visur regima mintis, kad Bažnyčia kaip visuma savo tikėjimu neklystanti, nes yra Kristaus kūnas ir sužadėtinė (plg. 1 Kor 12, 27; Ef 4, 12; 5, 21–32; Apr 21, 9), ir kad visi jos nariai turi patepimą, kuris juos moko (plg. 1 Jn 2, 20. 27), nes yra apdovanoti Tiesos Dvasia (plg. Jn 16, 13). Šiame skyriuje apžvelgsime pagrindines šios minties plėtojimosi linijas pirma Rašte, o paskui ir vėlesnėje Bažnyčios istorijoje.

1. Biblinis mokymas

a) Tikėjimas kaip atsakas į Dievo žodį

8. Visame Naujajame Testamente tikėjimas yra pamatinis ir ryžtingas žmogaus atsakas į Evangeliją. Jėzus skelbia Evangeliją, kad žmonės įtikėtų: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo Karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15). Paulius primena ankstyviesiems krikščionims, kad jo apaštališkasis skelbimas apie Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą skirtas jų tikėjimui atnaujinti ir sustiprinti: „Broliai, aš aiškinu jums Evangeliją, kurią esu jums paskelbęs, kurią priėmėte, kurioje stovite ir kuria būsite išgelbėti, – jeigu jos laikotės taip, kaip esu jums paskelbęs; antraip būtumėte veltui įtikėję“ (1 Kor 15, 1–2). Naujajam Testamentui būdinga tikėjimo samprata šaknijasi Senajame Testamente ir pirmiausia Abraomo, visiškai pasitikėjusio Dievo pažadais, tikėjime (Pr 15, 6; plg. Rom 4, 11. 17). Tas tikėjimas yra laisvas atsakas į Dievo žodžio skelbimą ir, kaip toks, Šventosios Dvasios dovana, kurią gauna tie, kurie tikrai tiki (plg. 1 Kor 12, 3). „Tikėjimo klusnumas“ (Rom 1, 5) yra žmones išlaisvinančios ir narystę Bažnyčioje jiems suteikiančios Dievo malonės vaisius (Gal 5, 1. 13).

9. Evangelija sužadina tikėjimą, nes ne tiesiog perteikia religinę informaciją, bet skelbia Dievo žodį ir „Dievo galybę išgelbėti“, kuri turi būti tikrai priimta (Rom 1, 16–17; plg. Mt 11, 15; Lk 7, 22 [Iz 26, 19; 29, 18; 35, 5–6; 61, 1–11]). Tai – Dievo malonės Evangelija (Apd 20, 24), Dievo „apreiškimo paslaptis“ (Rom 16, 25) ir „tiesos žodis“ (Ef 1, 13). Evangelijos esminis turinys yra Dievo karalystės atėjimas, nukryžiuoto Jėzaus Kristaus prisikėlimas ir išaukštinimas, Dievo Šventojoje Dvasioje įgyvendinamo išganymo ir pašlovinimo slėpinys. Evangelija turi tvirtą subjektą – patį Jėzų, Dievo Žodį, išsiunčiantį savo apaštalus bei sekėjus, ir įgyja tiesioginę įkvėpto ir autorizuoto skelbimo žodžiais ir darbais formą. Norėdamas Evangeliją priimti, žmogus privalo atsiliepti „visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“ (Mk 12, 31). Toks atsakas tikėjimu „laiduoja mums tai, ko viliamės, įrodo tikrovę, kurios nematome“ (Žyd 11, 1).

10. „Tikėjimas yra ir įsitikinimo ar pasitikėjimo aktas, ir tai, kuo tikima ar kas išpažįstama, atitinkamai fides qua ir fides quae. Abu aspektai vienas nuo kito neatsiejami, nes pasitikėjimas yra suprantamo turinio žinios laikymasis, o išpažinimas negali būti tik lūpomis ištariami žodžiai, bet ir turi kilti iš širdies“ [6]. Senasis ir Naujasis Testamentas aiškiai rodo, kad tikėjimo forma ir turinys neperskiriami.

b) Asmeninis ir bažnytinis tikėjimo matmenys

11. Raštas liudija, kad asmeninis tikėjimo matmuo yra įtrauktas į bažnytinį matmenį; pasitaiko pirmojo asmens ir vienaskaita, ir daugiskaita: „mes tikime“ (plg. Gal 2, 16) ir „aš tikiu“ (plg. Gal 2, 19–20). Savo laiškuose Paulius tikinčiųjų tikėjimą pripažįsta esant tiek asmenine, tiek bažnytine tikrove. Jis moko, jog kiekvienas, kuris išpažįsta: „Jėzus yra Viešpats“, yra paskatintas Šventosios Dvasios (1 Kor 12, 3). Dvasia kiekvieną tikintįjį įtraukia į Kristaus kūną ir suteikia jam arba jai ypatingą vaidmenį statydinant Bažnyčią (plg. 1 Kor 12, 4–27). Laiške efeziečiams vienatinio Dievo išpažinimas susiejamas su tikėjimo gyvenimo Bažnyčioje tikrove: „Vienas Kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose“ (Ef 4, 4–6).

12. Tikėjimui, tiek jo asmeniniu, tiek ir bažnytiniu matmeniu, būdingi šie esminiai aspektai:

i) Tikėjimas reikalauja atgailos. Izraelio pranašų ir Jono Krikštytojo skelbime (plg. Mk 1, 4), taip pat paties Jėzaus Evangelijos skelbime (Mk 1, 14 ir t.) ir apaštalų misijoje (Apd 2, 38–42; 1 Tes 1, 9 ir t.) atgaila reiškia nuodėmių išpažinimą ir naujo gyvenimo pradžią sandoros su Dievu bendruomenėje (plg. Rom 12, 1 ir t.).

ii) Tikėjimas išreiškiamas ir puoselėjamas malda ir garbinimu (leiturgia). Malda gali būti įvairių formų – prašymas, maldavimas, šlovinimas, dėkojimas. Ypatinga maldos forma yra tikėjimo išpažinimas. Liturginė malda, pirmučiausia Eucharistijos šventimas, nuo pat pradžių buvo esminis krikščionių bendruomenės gyvenimo dėmuo (plg. Apd 2, 42). Meldžiamasi ir viešai (plg. 1 Kor 14), ir privačiai (plg. Mt 6, 5). Jėzui tikėjimo esmę išreiškia „Tėve mūsų“ (Mt 6, 9–13; Lk 11, 1–4). Ta malda yra „visos Evangelijos santrauka“ [7]. Iškalbinga, kad ten vartojama daugiskaita: „mes“, „mums“, „mūsų“.

iii) Tikėjimas teikia pažinimą. Tas, kuris tiki, geba atpažinti Dievo tiesą (plg. Fil 3, 10 ir t.). Toks pažinimas kyla iš Dievo patirties, kuri grįsta Apreiškimu ir kuria dalijasi tikinčiųjų bendruomenė, apmąstymo. Tai liudija ir Senojo, ir Naujojo Testamento išminties teologija (Ps 111, 10; plg. Pat 1, 7; 9, 10; Mt 11, 27; Lk 10, 22).

iv) Tikėjimas veda prie išpažinimo (marturia). Įkvėpti Šventosios Dvasios, tikintieji dėl Evangelijos pranašiškojo ir apaštališkojo skelbimo (plg. Rom 10, 9 ir t.) pažįsta tą, į kurį sudėjo savo viltis (plg. 2 Tim 1, 12), ir geba įtikinamai atsakyti apie juose gyvenančią viltį (plg. 1 Pt 3, 15). Jie tai daro savo vardu, bet remdamiesi tikinčiųjų bendryste.

v) Tikėjimas apima pasitikėjimą. Pasitikėti Dievu reiškia visą savo gyvenimą grįsti Dievo pažadu. Žyd 11 minima daug Senojo Testamento tikinčiųjų, kurie ilga procesija per laiką ir erdvę traukia pas Dievą danguje vedami Jėzaus Kristaus, „tikėjimo vadovo ir ištobulintojo“ (Žyd 12, 2). Krikščionys irgi šios procesijos nariai, vienijami tos pačios vilties ir to paties įsitikinimo (Žyd 11, 1) ir jau apsupti „šitokio debesies liudytojų“ (Žyd 12, 1).

vi) Tikėjimas susijęs su atsakomybe, pirmiausia su artimo meile ir tarnavimu (diakonia). Mokiniai bus pažįstami „iš vaisių“ (Mt 7, 20). Vaisiai iš esmės neatskiriami nuo tikėjimo, nes tikėjimas, kylantis iš Dievo žodžio klausymosi, reikalauja paklusti Dievo valiai. Nuteisinantis tikėjimas (Gal 2, 16) yra „tikėjimas, kuris veikia meile“ (Gal 5, 6; plg. Jok 2, 21–24). Meilė broliui ir seseriai yra meilės Dievui kriterijus (1 Jn 4, 20).

c) Tikinčiųjų gebėjimas pažinti ir liudyti tiesą

13. Jeremijo knygoje žadama „nauja sandora“, įdiegsianti į širdis Dievo žodį: „Įdiegsiu jiems savo įstatymą, jį įrašysiu jiems į širdį. Tada aš būsiu jų Dievas, ir jie bus mano tauta. Ir nebereikės bičiuliui raginti savo bičiulį ar broliui savo brolį: Pažinkit Viešpatį! Visi, maži ir dideli, pažins mane, – tai Viešpaties žodis, – nes jų kaltę atleisiu ir jų nuodėmės daugiau nebeatminsiu“ (Jer 31, 33–34). Kad gebėtų pažinti įstatymą ir jo laikytis, Dievo tauta turi būti sukurta iš naujo, gauti „naują dvasią“ (Ez 11, 19–20). Šis pažadas išpildomas Šventosios Dvasios dovana Jėzaus tarnyboje ir Bažnyčios gyvenime. Jis ypač išpildomas švenčiant Eucharistiją, kur tikintieji gauna taurę, kuri yra „naujoji sandora“ Viešpaties kraujyje (Lk 22, 20; 1 Kor 11, 25; plg. Rom 11, 27; Žyd 8, 6–12; 10, 14–17).

14. Savo atsisveikinimo kalboje per Paskutinę vakarienę Jėzus pažadėjo savo mokiniams „Globėją“, Tiesos Dvasią (Jn 14, 16. 26; 15, 26; 16, 7–14). Dvasia primins jiems Jėzaus žodžius (Jn 14, 26), įgalins liudyti Dievo žodį (Jn 15, 26–27), „parodys pasauliui, kaip jis klysta dėl nuodėmės, dėl teisumo, dėl teismo“ (Jn 16, 8), ir „ves“ mokinius „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13). Visa tai nutinka dovanojant Dvasią per Velykų slėpinį, krikščionių bendruomenės gyvenime, pirmiausia Eucharistijoje, švenčiamą, kol Viešpats ateis (plg. 1 Kor 11, 26). Mokiniai turi nuolat aktualios tiesos jausmą, įkvėptą Jėzuje įsikūnijusio Dievo žodžio bei jo reikšmės šiandienai (plg. 2 Kor 6, 2), ir būtent tai skatina Dievo tautą, vedamą Šventosios Dvasios, liudyti savo tikėjimą Bažnyčioje ir pasaulyje.

15. Mozė norėjo, kad visa tauta gautų Viešpaties dvasią ir būtų pranašai (Sk 11, 29). Šis troškimas per pranašą Joelį tapo eschatologiniu pažadu ir per Sekmines Petras paskelbia, jog tas pažadas išsipildė: „Paskutinėmis dienomis, – sako Dievas, – aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios. Tuomet jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus“ (Apd 2, 17; plg. Jl 3, 1). Išlieta pažadėtoji Dvasia (plg. Apd 1, 8) įgalina tikinčiuosius skelbti „įstabius Dievo darbus“ (Apd 2, 11).

16. Pirmajame tikinčiųjų bendruomenės Jeruzalėje aprašyme sujungiami keturi elementai: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“ (Apd 2, 42). Šių keturių elementų laikymasis ryškiai parodo, koks yra apaštališkasis tikėjimas. Tikėjimas laikosi autentiško apaštalų mokymo, primenančio Jėzaus mokymą (plg. Lk 1, 1–4), įtraukia tikinčiuosius į tarpusavio bendravimą, atnaujinamas susitikimo su Viešpačiu laužant duoną ir puoselėjamas malda.

17. Jeruzalės Bažnyčioje tarp helenistų ir žydų kilus konfliktui dėl kasdienio aprūpinimo, dvylika apaštalų sušaukė „mokinių susirinkimą“ ir priėmė sprendimą, kuris „patiko visam susirinkimui“. Visa bendruomenė išsirinko „septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Dvasios ir išminties“, ir pristatė juos apaštalams, o šie melsdamiesi uždėjo ant jų rankas (Apd 6, 1–6). Antiochijos Bažnyčioje kilus problemoms dėl apipjaustymo ir Toros praktikos, byla pateikta Jeruzalės motininės Bažnyčios nuosprendžiui. Apaštalų susirinkimas buvo nepaprastai svarbus Bažnyčios ateičiai. Lukas rūpestingai aprašo įvykių seką. „Apaštalai ir vyresnieji susirinko šio klausimo apsvarstyti“ (Apd 15, 6). Petras papasakojo, kaip Šventoji Dvasia įkvėpė jį pakrikštyti Kornelijų ir jo namiškius, nors jie ir nebuvo apipjaustyti (Apd 15, 7–11). Paulius ir Barnabas supažindino su savo kaip misionierių patirtimi vietinėje Antiochijos Bažnyčioje (Apd 15, 12; plg. 15, 1–5). Jokūbas aptarė šias patirtis Rašto šviesoje (Apd 15, 13–18) ir pasiūlė sprendimą, skatinantį Bažnyčios vienybę (Apd 15, 19–21). „Tada apaštalai ir vyresnieji kartu su visa Bažnyčia nutarė pasiųsti į Antiochiją iš savųjų išrinktus vyrus kartu su Pauliumi ir Barnabu“ (Apd 15, 22). Laišką, kuriuo buvo perduotas sprendimas, bendruomenė sutiko kupina tikėjimo džiaugsmo (Apd 15, 23–33). Luko nuomone, šie įvykiai liudijo teisingą bažnytinį veikimą, apimantį ir pastoracinę apaštalų bei vyresniųjų tarnystę, ir dalyvavimą bendruomenės, kuri buvo kompetentinga dalyvauti dėl savo tikėjimo.

18. Rašydamas korintiečiams, Paulius kryžiaus kvailystę vadina Dievo išmintimi (1 Kor 1, 18–25). Aiškindamas, kaip suprasti šį paradoksą, jis sako: „Mes turime Kristaus išmonę“ (1 Kor 2, 16; ἡµεῖς δὲ νοῦν Χριστοῦ ἔχοµεν; Vulgatoje: nos autem sensum Christi habemus). „Mes“ čia žymi Korinto Bažnyčią bendrystėje su savo apaštalu, priklausančiu visai tikinčiųjų bendruomenei (1 Kor 1, 1–2). Gebėjimas atpažinti nukryžiuotą Mesiją kaip Dievo išmintį yra dovanotas Šventosios Dvasios; toks gebėjimas yra ne išminčių ir Rašto aiškintojų privilegija (plg. 1 Kor 1, 20), bet dovanotas vargdieniams, marginalizuotiesiems ir tiems, kurie pasaulio akimis yra „kvaili“ (1 Kor 1, 26–29). Net ir tada Paulius kritikuoja korintiečius už tai, kad dar yra „kūniški“, nepasirengę „kietam maistui“ (1 Kor 3, 1–4). Jų tikėjimas turi subręsti ir geriau reikštis žodžiais bei darbais.

19. Savo tarnyboje Paulius gerbia ir trokšta sustiprinti savo bendruomenių tikėjimą. 2 Kor 1, 24 savo kaip apaštalo misiją jis nusako šitaip: „Mes juk nesame jūsų tikėjimo viešpačiai, bet tik jūsų džiaugsmo talkininkai, nes tikėjime jūs stovite tvirtai“, ir sykiu ragina korintiečius: „Tvirtai laikykitės tikėjimo!“ (1 Kor 16, 14). Tesalonikiečiams jis rašo laišką, „kad paremtų jus [juos] ir sustiprintų jūsų [jų] tikėjimą“ (1 Tes 3, 2), ir meldžiasi dėl kitų bendruomenių tikėjimo (plg. Kol 1, 9; Ef 1, 17–19). Apaštalas ne tik stengiasi padidinti kitų tikėjimą, jis žino, kad ir jo paties tikėjimas stiprintinas savotišku tikėjimo dialogu: „Aš trokštu <...> drauge pasiguosti bendru jūsų ir mano tikėjimu“ (Rom 1, 12). Bendruomenės tikėjimas yra Pauliaus mokymo atramos taškas bei jo pastoracinės tarnystės centras, duodantis pradžią vaisingiems mainams tarp jo ir jo bendruomenių.

20. Pirmajame Jono laiške minima apaštališkoji Tradicija, o skaitytojams primenamas jų krikštas: „Jūs esate gavę Šventojo patepimą ir visi tai žinote“ (1 Jn 2, 20). Laiške toliau rašoma: „Dėl jūsų – Patepimas, kurį iš jo esate gavę, jumyse lieka, ir nereikia, kad jus kas nors mokytų, nes pats jo Patepimas moko jus visko, ir jis yra tiesa, o ne melas. Ir kaip jis jus pamokė, taip jame ir laikykitės“ (1 Jn 2, 27).

21. Galiausiai Apreiškimo knygoje pranašas Jonas visuose savo laiškuose Bažnyčioms (plg. Apr 2–3) kartoja formulę: „Kas turi ausis, teklauso, ką Dvasia skelbia Bažnyčioms“ (Apr 2, 7 ir kitur). Bažnyčios nariai įpareigojami atkreipti dėmesį į gyvąjį Dvasios žodį, priimti jį ir šlovinti Dievą. Būtent dėl tikėjimo klusnumo, kuris pats yra Dvasios dovana, tikintieji geba patikimai atpažinti mokymą kaip tos pačios Dvasios mokymą ir atsiliepti į gautus pamokymus.

2. Idėjos plėtojimasis ir jos vieta Bažnyčios istorijoje

22. Sensus fidei sąvoka pradėta sistemingiau rutulioti bei vartoti Reformacijos laikotarpiu, tačiau esminis consensum fidelium vaidmuo įžvelgiant bei plėtojant su tikėjimu ir morale susijusį mokymą buvo pripažintas jau Bažnyčios tėvų laikotarpiu ir viduramžiais. Trūko tiktai daugiau dėmesio savitam pasauliečių vaidmeniui šiuo atžvilgiu. Ypač susidomėta šiuo klausimu nuo XIX a.

a) Bažnyčios tėvų laikotarpis

23. Bažnyčios tėvai ir kelių pirmųjų amžių teologai visos Bažnyčios tikėjimą laikė patikimu pagrindu apaštališkosios Tradicijos turiniui įžvelgti. Toks įsitikinimas visos Bažnyčios įžvalgos tikėjimo ir moralės klausimais tvirtumu ir net neklystamumu buvo reiškiamas ginčų aplinkoje. Bažnyčios tėvai atmesdavo pavojingas eretikų įvestas naujoves, lygindami jas su tai, ko laikytasi ir kas daryta visose Bažnyčiose [8]. Tertulijono (apie 160–apie 225) požiūriu, tai, kad visos Bažnyčios turi iš esmės tą patį tikėjimą, liudija Kristaus jose buvimą ir Šventosios Dvasios vedimą; klystkeliais pasuka tie, kurie atsisako visos Bažnyčios tikėjimo [9]. Augustino (354–430) akimis, visa Bažnyčia „nuo vyskupų iki mažiausių tikinčiųjų“ liudija tiesą [10]. Visuotinis krikščionių sutarimas yra patikima norma apaštališkajam tikėjimui nustatyti: „Securus judicat orbis terrarum – viso pasaulio sprendimas yra patikimas“ [11]. Jonas Kasijanas (apie 360–435) manė, kad visuotinis tikinčiųjų sutarimas yra pakankamas argumentas eretikų teiginiams paneigti [12], o Vincentas Lerinietis (miręs apie 445) kaip normą siūlė tikėjimą, kurio laikytasi visur, visada ir visų (quod ubique, quod semper, quod ab omnibus creditum est) [13].

24. Norėdami išspręsti tikinčiųjų ginčus, Bažnyčios tėvai apeliuodavo ne tik į bendrą įsitikinimą, bet ir į nuolatinę praktikavimo tradiciją. Jeronimas (apie 345–420), pavyzdžiui, relikvijų gerbimą teisino nurodydamas vyskupų ir tikinčiųjų praktiką [14], o Epifanijus (apie 315–403), gindamas Marijos amžiną mergeliškumą, klausė, ar kas nors išdrįstų ištarti jos vardą be priedėlio „Mergelė“ [15].

25. Bažnyčios tėvų laikotarpio liudijimas daugiausia susijęs su visos Dievo tautos liudijimu, išsiskiriančiu tam tikru objektyviu pobūdžiu. Teigta, jog visa tikinti tauta negalinti klysti tikėjimo klausimais, nes iš Kristaus gavo patepimą, pažadėtąją Šventąją Dvasią, aprūpinančią gebėjimu įžvelgti tiesą. Kai kurie Bažnyčios tėvai dėmesio taip pat skyrė subjektyviam tikėjimo gaivinamų bei Šventąją Dvasią savo vidun įsileidusių krikščionių gebėjimui laikytis teisingo mokymo Bažnyčioje ir atmesti klaidą. Pavyzdžiui, Augustinas tvirtino, kad Kristus, „vidinis Mokytojas“, įgalina ir pasauliečius, ir jų ganytojus ne tik priimti Apreiškimo tiesą, bet ir jai pritarti bei ją perduoti [16].

26. Per pirmuosius penkis amžius visos Bažnyčios tikėjimas turėjo lemiamos svarbos nustatant Rašto kanoną ir apibrėžiant didžiuosius mokymus, pavyzdžiui, apie Kristaus dieviškumą, Marijos amžinąjį mergeliškumą ir dieviškąją motinystę, šventųjų gerbimą bei jų šaukimąsi. Kai kuriais atvejais, pasak palaimintojo Johno Henry‘io Newmano (1801–1890), esminis vaidmuo tekdavo pasauliečių tikėjimui. Ryškiausias pavyzdys yra garsusis ginčas IV amžiuje su arijonais, kuriuos pasmerkė Nikėjos Susirinkimas [325], apibrėžęs Jėzaus Kristaus dievystę. Vis dėlto nuo tada iki Konstantinopolio Susirinkimo [381] tarp vyskupų ir toliau būta netikrumo. Šiuo laikotarpiu „dieviškoji tradicija, patikėta neklystančiai Bažnyčiai, buvo daug labiau skelbiama bei palaikoma tikinčiųjų, o ne vyskupų“. „Laikinai buvo suspenduotos Ecclesia docens funkcijos. Vyskupai neišlaikė išbandymo tikėjimo išpažinimo klausimu. Kalbėjo skirtingai, prieštaravo vienas kitam; po Nikėjos Susirinkimo beveik šešiasdešimt metų nebuvo tvirto, vieningo, nuoseklaus liudijimo“ [17].

b) Viduramžiai

27. Newmanas taip pat pastebėjo, kad „vėlesnėje epochoje, kai mokyti Vokietijos [plg. Rabanas Mauras, apie 780–856] ir Prancūzijos [plg. Ratramnas, miręs apie 870] benediktinai painiojosi skelbdami savo mokymą apie realųjį buvimą, Paschasijaus [apie 790–apie 860] mokymą palaikė tikintieji“ [18]. Kažkas panašaus nutiko ir su popiežiaus Benedikto XII konstitucijoje Benedictus Deus [1336] apibrėžta dogma apie palaimingąjį regėjimą, kuriuo sielos jau mėgaujasi po skaistyklos laukdamos Teismo dienos [19]: „tradicija, kuria remiantis tai buvo apibrėžta, per consensus fidelium reiškėsi labai ryškiai, ko stokojo vyskupų seka, nors daugelis jų buvo Sancti Patres ab ipsis Apostolorum temporibus“. „Kuo pagarbiausiai skaitytasi su sensus fidelium; jų nuomonės bei patarimo, tiesą sakant, neklausta, bet paisyta jų liudijimo, atsižvelgta į jų jausmus, baimintasi, sakyčiau, jų nepakantos“ [20]. Dar vienas sensus fidelium vaidmens viduramžiais pavyzdys yra nuolatinis tikėjimo Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltuoju Prasidėjimu bei pamaldumo jo atžvilgiu plėtojimasis tarp tikinčiųjų, nepaisant tam tikrų teologų priešinimosi šiam mokymui.

28. Scholastikos mokytojai pripažino, kad Bažnyčia, congregatio fidelium, negali klysti tikėjimo klausimais, nes ji mokoma Dievo, yra susivienijusi su savo Galva Kristumi ir joje gyvena Šventoji Dvasia. Tomas Akvinietis, pavyzdžiui, daro tokią prielaidą remdamasis tuo, kad visuotinė Bažnyčia yra valdoma Šventosios Dvasios, kuri, kaip pažadėjo Viešpats Jėzus, nuves ją „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13) [21]. Tomas Akvinietis žinojo, kad visuotinės Bažnyčios tikėjimas yra autoritetingai reiškiamas jos ganytojų [22], tačiau jį ypač domino kiekvieno tikinčiojo asmeninis tikėjimo instinktas, kurį jis tyrinėjo tikėjimo teologinės dorybės kontekste.

c) Reformacija ir poreformacinis laikotarpis

29. XVI a. reformuotojų iškelti iššūkiai privertė iš naujo atkreipti dėmesį į sensus fidei fidelium, ir šią sąvoką pirmąkart imta traktuoti sistemingiau. Reformuotojai akcentavo Dievo žodžio Šventajame Rašte pirmenybę (Scriptura sola) ir tikinčiųjų kunigystę. Jų požiūriu, Šventosios Dvasios vidinis liudijimas visiems pakrikštytiesiems suteikia gebėjimą patiems aiškinti Dievo žodį, tačiau toks įsitikinimas nesulaikė jų nuo mokymo sinoduose ir tikintiesiems skirtų katekizmų rengimo. Jų mokymuose, be kita ko, abejojama Tradicijos vaidmeniu ir statusu, popiežiaus ir vyskupų valdžia mokyti ir Susirinkimų neklystamumu. Atsakydami į jų tvirtinimus, kad Kristaus artumo ir Šventosios Dvasios vedimo pažadas duotas visai Bažnyčiai, ne vien Dvylikai, bet ir kiekvienam tikinčiajam [23], katalikų teologai buvo priversti išsamiau paaiškinti, kaip ganytojai tarnauja žmonių tikėjimui. Tai darydami jie vis daugiau dėmesio skyrė hierarchijos valdžiai mokyti.

30. Remdamiesi ankstesnėmis pastangomis išplėtoti sistemingą ekleziologiją, katalikiškosios reformos teologai ėmėsi Apreiškimo, jo šaltinių ir jų autoritetingumo klausimo. Iš pradžių jie atsakė į reformuotojų kritiką tam tikrų mokymų atžvilgiu, apeliuodami į visos Bažnyčios, dvasininkijos ir pasauliečių drauge, neklystamumą in credendo [24]. Tridento Susirinkimas, gindamas ginčijamus katalikų mokymo straipsnius, išties apeliavo į visos Bažnyčios nuomonę. Pavyzdžiui, jo dekrete dėl Eucharistijos sakramento [1551] konkrečiai nurodomas „visuotinis Bažnyčios jausmas [universum Ecclesiae sensum]“ [25].

31. Gindamas katalikų pagarbą Tradicijos įrodomajai galiai teologiniame ginče, Susirinkime dalyvavęs Melchioras Cano (1509–1560) pirmas išsamiai aptarė sensus fidei fidelium. Savo traktate De locis theologicis [1564] [26] esamą vieningą tikinčiųjų sutarimą jis įvardijo kaip vieną iš keturių kriterijų, leidžiančių nustatyti, ar tam tikras mokymas ar praktika priklauso apaštališkajai Tradicijai [27]. Skyriuje apie Bažnyčios valdžią mokymo atžvilgiu jis įrodinėja, jog Bažnyčios tikėjimas negali būti klaidingas todėl, kad ji yra Kristaus Sužadėtinė (Oz 2; 1 Kor 11, 2) bei Kristaus Kūnas (Ef 5) ir kad ją veda Šventoji Dvasia (Jn 14, 16. 26) [28]. Cano taip pat pabrėžė, jog žodžiu „Bažnyčia“ kartais žymimi visi tikintieji, įskaitant ganytojus, o kartais jos vadovai ir ganytojai (princepes et pastores), nes jie irgi turi Šventąją Dvasią [29]. Pirmąja prasme šį žodį jis vartojo teigdamas, kad Bažnyčios tikėjimas negali būti klaidingas, ji negali klysti dėl savo tikėjimo ir kad neklystamumas priklauso ne tik praėjusių laikų Bažnyčiai, bet ir dabartinei. Antrąja prasme žodį „Bažnyčia“ Cano vartojo mokydamas, kad jos ganytojai neklysta autoritetingai mokydami, nes jiems vykdyti šią užduotį padeda Šventoji Dvasia (Ef 4; 1 Tim 3) [30].

32. Gindamas katalikų tikėjimą nuo reformuotojų, Robertas Bellarmine‘as (1542–1621) išeities tašku pasirinko regimąją Bažnyčią, „visų tikinčiųjų visuotinumą“. Jo požiūriu, visa, ko tikintieji laikosi kaip de fide, ir visa, ko vyskupai moko kaip tikėjimo dalyko, būtinai teisinga ir tikėtina [31]. Jis buvo įsitikinęs, kad Bažnyčios Susirinkimai negali klysti, nes turi šį consensus Ecclesiae universalis [32].

33. Kiti potridentinės epochos teologai toliau teigė Ecclesia (turėdami galvoje visą Bažnyčią, įskaitant ganytojus) neklystamumą in credendo, bet pradėjo gana griežtai skirti „mokančiosios Bažnyčios“ ir „besimokančiosios Bažnyčios“ vaidmenis. Ankstesnį „aktyviojo“ Ecclesia neklystamumo in credendo akcentavimą pamažu pakeitė aktyvaus Ecclesia docens vaidmens akcentavimas. Tapo įprasta sakyti, kad Ecclesia discens būdingas tik „pasyvusis“ neklystamumas.

d) XIX amžius

34. Lemiamas laikotarpis mokymui apie sensus fidei fidelium buvo XIX amžius. Iš dalies atsiliepiant į kritiką, reiškiamą moderniosios kultūros atstovų bei kitų tradicijų krikščionių, ir iš dalies dėl vidinės brandos Katalikų Bažnyčioje išaugo istorinė sąmonė, atgimė susidomėjimas Bažnyčios tėvais ir viduramžių teologais, iš naujo imta gilintis į Bažnyčios slėpinį. Kad paaiškintų, kaip Šventoji Dvasia išlaiko visą Bažnyčią tiesoje, ir pagrįstų Bažnyčios mokymo plėtotę, tokie katalikų teologai kaip Johannas Adamas Möhleris (1796–1838), Giovannis Perrone (1794–1876) ir Johnas Henry‘is Newmanas iš naujo atkreipė dėmesį į sensus fidei fidelium kaip į locus theologicus. Teologai pabrėžė aktyvų visos Bažnyčios vaidmenį, pirmiausia tikinčių pasauliečių indėlį išsaugant ir perteikiant Bažnyčios tikėjimą, o magisteriumas neišreikštai šią įžvalgą patvirtino procese, atvedusiame iki Nekaltojo Prasidėjimo apibrėžimo [1854].

35. Gindamas katalikų tikėjimą nuo racionalizmo, Tiubingeno mokslininkas Johannas Adamas Möhleris siekė pavaizduoti Bažnyčią kaip gyvą organizmą ir suvokti mokymo plėtojimosi principus. Jo požiūriu, tikinčiuosius kaip bendruomenę Kristuje įkvepia, veda ir vienija Šventoji Dvasia, sužadindama jų bažnytinę tikėjimo „pajautą“ (Gemeingeist ar Gesamtsinn), panašią į Volksgeist, arba nacionalinę dvasią [33]. Šis sensus fidei, subjektyvus Tradicijos matmuo, neišvengiamai apima objektyvų elementą – Bažnyčios mokymą, nes krikščioniškasis tikinčiųjų „jausmas“, gyvenantis jų širdyse ir iš esmės lygiavertis Tradicijai, niekada neatskiriamas nuo turinio [34].

36. Johnas Henry‘is Newmanas sensus fidei fidelium iš pradžių tyrė spręsdamas jam iškilusį sunkumą, susijusį su mokymo plėtojimusi. Jis pirmas paskelbė šia tema ištisą traktatą An Essay on the Development of Christian Doctrine [1845] ir išdėstė ištikimo plėtojimo požymius. Teisingam plėtojimui nuo klaidingo atskirti jis perėmė Augustino normą – visos Bažnyčios vieningą pritarimą, securus judicat orbis terrarum, – tačiau pamatė, kad Bažnyčiai tiesoje išlaikyti būtina neklystanti valdžia.

37. Atsiliepdamas į daugelio troškimą, kad popiežius apibrėžtų Marijos Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, Perrone, naudodamasis Möhlerio ir Newmano įžvalgomis [35], sugražino patristinį sensus fidelium supratimą. Jis atrado, kad to mokymo apaštališkąją kilmę laiduoja vieningas tikinčiųjų ir jų ganytojų pritarimas, arba conspiratio. Jis buvo įsitikinęs, jog didžiuma žymių teologų sensus fidelium priskirdavo įrodomąją galią ir kad vieno iš „tradicijos instrumentų“ jėga gali kompensuoti kito, pavyzdžiui, „Bažnyčios tėvų tylėjimo“, stoką [36].

38. Perrone tyrimų įtaką popiežiaus Pijaus IX sprendimui apibrėžti Nekaltojo Prasidėjimo dogmą liudija tai, jog popiežius, prieš ją apibrėždamas, paprašė pasaulio vyskupų raštu informuoti apie dvasininkų ir pasauliečių pamaldumą Nekaltajam Mergelės Prasidėjimui [37]. Apaštališkojoje konstitucijoje Ineffabilis Deus [1854], kurioje pateikiamas apibrėžimas, popiežius Pijus IX pareiškė, kad nors jis jau žinojęs vyskupų nuomonę, sąmoningai paprašęs jų informuoti jį apie tikinčiųjų maldingumą bei pamaldumą šiuo atžvilgiu, ir padarė išvadą, jog „Šventasis Raštas, garbingoji Tradicija, nuolatinis Bažnyčios jausmas [perpetuus Ecclesiae sensus], nepakartojamas katalikų vyskupų bei tikinčiųjų sutarimas [singularis catholicorum Antistitum ac fidelium conspiratio] ir įsimintini mūsų pirmtakų aktai bei konstitucijos“ – visa įstabiai liudijo ir skelbė tą mokymą [38]. Tad jungtiniam vyskupų ir tikinčiųjų liudijimui nusakyti jis pasitelkė Perrone traktato kalbą. Newmanas pabrėžė žodį conspiratio ir pakomentavo: „Abi, mokančioji Bažnyčia ir besimokančioji Bažnyčia, sudedamos kartu kaip vienas dvigubas liudijimas, kaip viena kitą apšviečiančios ir niekada neperskirtinos“ [39].

39. Siekdamas parodyti, kad tikintiesiems (kaip besiskiriantiems nuo ganytojų) tenka savitas, aktyvus vaidmuo saugant bei perteikiant tikėjimą, Newmanas vėliau parašė On Consulting the Faithful in Matters of Doctrine [1859]. „Apaštalų tradicija patikėta visai Bažnyčiai su jos įvairiais dėmenimis bei funkcijomis per modum unius“, bet vyskupai ir tikintys pasauliečiai liudija ją skirtingais būdais. Pasak jo, tradicija „įvairiais laikais reiškiasi įvairiai: kartais episkopato balsu, kartais per mokytojus, kartais per tautą, kartais liturgija, apeigomis, ceremonijomis bei papročiais, įvykiais, disputais, sąjūdžiais ir visais kitais reiškiniais, kuriuos galima aprėpti istorijos kategorija“ [40]. Newmano požiūriu, „pastorum et fidelium conspiratio turi kai ką, ko neturi ganytojai“ [41]. Šiame darbe Newmanas išsamiai cituoja argumentus, prieš dešimtmetį Giovannio Perrone pateiktus Nekaltojo Prasidėjimo dogmos apibrėžimo naudai [42].

40. Vatikano I Susirinkimo dogminėje konstitucijoje Pastor aeternus, kurioje apibrėžiamas popiežiaus magisteriumo neklystamumas, sensus fidei fidelium jokiu būdu neignoruojamas, bet, priešingai, suponuojamas. Konstitucijos Supremi Pastori pradiniame projekte, kuriuo rėmėsi Pastor aeternus, buvo skyrius apie Bažnyčios neklystamumą (9 skyrius) [43]. Tačiau, atsiradus reikalui išspręsti popiežiaus neklystamumo klausimą, to pagrindo aptarimas atidėtas ir niekada nebuvo prie jo grįžta. Savojoje relatio apie popiežiaus neklystamumo apibrėžimą vyskupas Vincentas Gasseris vis dėlto paaiškino, kad popiežiui teikiama ypatingoji paspirtis neatskiria jo nuo kitos Bažnyčios dalies ir nepanaikina tarimosi bei bendradarbiavimo galimybės [44]. Pasak jo, Nekaltojo Prasidėjimo dogmos apibrėžimas buvo toks sunkus atvejis, „kad popiežiui pasirodė esant būtina, pasitelkiant kaip įprastinę priemonę, pasiteirauti vyskupų, ką apie tai mano Bažnyčios“ [45]. Pastor aeternus formulėje, kuria norima atmesti galikanizmą, teigiama, jog popiežiaus apibrėžimai ex cathedra mokymo ir moralės klausimais yra nekeistini „kaip tokie ir remiantis Bažnyčios pritarimu [ex sese autem ex consensu ecclesiae]“ [46], bet tai nedaro consensus Ecclesiae nereikalingo. Atmetama tiktai teorija, kad šiam apibrėžimui kaip jo autoritetingumo sąlygos reikia tokio pirmesnio ar paskesnio pritarimo [47]. Atsiliepiant į modernizmo krizę, Šventosios Oficijos dekrete Lamentabili [1907] patvirtinama Ecclesia docens laisvė Ecclesia discens atžvilgiu. Dekrete pasmerkiamas teiginys, neva ganytojai gali mokyti tik tai, kuo tikintieji jau tiki [48].

e) XX amžius

41. XX a. katalikų teologai mokymą apie sensus fidei fidelium nagrinėjo Tradicijos teologijos, atnaujintos ekleziologijos ir pasauliečių teologijos kontekste. Jie pabrėžė, kad Bažnyčia nėra tapati jos ganytojams, kad visa Bažnyčia Šventosios Dvasios veikimu yra Tradicijos subjektas arba „organas“ ir kad pasauliečiams tenka aktyvus vaidmuo perduodant apaštališkąjį tikėjimą. Magisteriumas patvirtino tokią raidą ir konsultacijomis, atvedusiomis prie Švenčiausiosios Mergelės Marijos šlovingo Paėmimo į dangų dogmos apibrėžimo, ir mokymo apie sensus fidei sugrąžinimu bei įtvirtinimu per Vatikano II Susirinkimą.

42. Sekdamas savo pirmtako pavyzdžiu, popiežius Pijus XII 1946 m. visiems pasaulio vyskupams adresavo encikliką Deiparae Virginis Mariae, prašydamas, kad jie informuotų jį apie „dvasininkų ir pasauliečių pamaldumą (turint galvoje ir jų tikėjimą, ir jų dievobaimingą pagarbą) Švenčiausiosios Mergelės Marijos paėmimo į dangų atžvilgiu“. Taip jis dar kartą patvirtino praktiką prieš darant dogminį apibrėžimą pasikonsultuoti su tikinčiaisiais, o a­paš­tališkojoje konstitucijoje Munificentissimus Deus [1950] pranešė apie gautą „beveik vieningą atsaką“ [49]. Tikėjimas Marijos paėmimu į dangų buvo iš tikrųjų „nuodugniai įsišaknijęs tikinčiųjų sąmonėje“ [50]. Nurodydamas į „Bažnyčios ordinarinės mokymo valdžios vieningą mokymą ir krikščioniškosios tautos vieningą tikėjimą“, popiežius Pijus XII tikėjimo Marijos paėmimu į dangų atžvilgiu dabar pareiškė tą pat, ką ir popiežius Pijus IX tikėjimo jos Nekaltojo Prasidėjimo atžvilgiu, – būtent, kad egzistuoja singularis catholicorum Antistitum et fidelium conspiratio. Jis taip pat pridūrė, jog conspiratio „visiškai patikimai ir neklystamai“ rodo, kad Marijos paėmimas į dangų yra „Dievo apreikšta tiesa, glūdinti dieviškame lobyje, Kristaus savo Sužadėtinei duotame ištikimai saugoti ir neklystamai mokyti“ [51]. Tad abiem atvejais popiežiškaisiais apibrėžimais buvo patvirtinti ir pagerbti tikinčiųjų giliai puoselėti įsitikinimai.

43. Prie mokymo apie sensus fidei fidelis ir sensus fidei fidelium plėtotės reikšmingai prisidėjo Yves‘as M.-J. Congaras (1904–1995). Savo Jalons pour une Théologie du Laïcat (orig. 1953) jis šį mokymą aptarė pasauliečių dalyvavimo Bažnyčios pranašiškoje tarnyboje matmeniu. Congaras buvo susipažinęs su Newmano darbu ir pasitelkė tokią pačią schemą (t. y. trejopą Bažnyčios tarnybą ir sensus fidelium kaip pranašiškosios tarnybos apraišką), nors jos tiesiogiai iš Newmano ir nekildino [52]. Sensus fidelium jis nusakė kaip Šventosios Dvasios dovaną, „duotą drauge ir hierarchijai, ir visam tikinčiųjų korpusui“, ir objektyviąją tikėjimo tikrovę (kuri sudaro tradiciją) skyrė nuo subjektyviojo aspekto, tikėjimo malonės [53]. Ankstesni autoriai pabrėždavo skirtumą tarp Ecclesia docens ir Ecclesia discens, o Congarui rūpėjo parodyti jų organinę vienybę. „Mylinti ir tikinti Bažnyčia, tai yra tikinčiųjų korpusas, yra neklystanti gyvu tikėjimu – nei konkrečiu aktu, nei konkrečiu sprendimu“ [54]. Hierarchijos mokymas tarnauja bendrystei.

44. Vatikano II Susirinkimas daugeliu atžvilgių atspindi Congaro indėlį. Pirmame Lumen gentium skyriuje apie „Bažnyčios slėpinį“ mokoma, kad „Dvasia gyvena Bažnyčioje ir tikinčiųjų širdyse kaip šventovėje“. „Bažnyčią, vedamą į pilnutinę tiesą (plg. Jn 16, 13), ji vienija bendrystėje ir tarnyboje, moko ir tvarko įvairiomis hierarchinėmis ir charizminėmis dovanomis, puošia savo vaisiais (plg. Ef 4, 11–12; 1 Kor 12, 4; Gal 5, 22) [55]. Antrame skyriuje toliau pirma pasauliečių ir įšventintųjų perskyros Bažnyčia aptariama kaip visuma, kaip „Dievo tauta“. Straipsnyje, kuriame minimas sensus fidei (LG 12), mokoma, kad „visuma tikinčiųjų, kuriuos patepė Šventasis (plg. 1 Jn 2, 20 ir 27), tikėdama negali klysti“. „Tiesos Dvasia“ žadina ir palaiko „antgamtinį visos tautos tikėjimo jausmą [supernaturali sensu fidei]“, kuris reiškiasi tada, kai „nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio“ visuotinai sutariama „dėl tikėjimo ir dorovės“. Padedama sensus fidei, „Dievo tauta, vedama šventojo Magisteriumo ir ištikimai jam paklusdama, priima jau nebe žmonių, o tikrą Dievo žodį (plg. 1 Tes 2, 13)“. Anot šio apibūdinimo, sensus fidei yra veiklus gebėjimas ar imlumas, įgalinantis priimti ir suprasti „vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems tikėjimą (plg. Jud 3)“. Jo dėka tauta ne tik „nenutoldama laikosi“ tikėjimo, bet ir „vis giliau į jį prasiskverbia ir tobuliau pritaiko gyvenime“. Tai būdas, kaip tautai būti „Kristaus pranašiškosios tarnybos dalininke“ [56].

45. Lumen gentium trečiame ir ketvirtame skyriuose toliau rašoma, jog Kristus šią pranašiškąją tarnybą vykdo ne tik per Bažnyčios ganytojus, bet ir per tikinčius pasauliečius. Mokoma, kad iki tol, kol jo „garbė bus visiškai apreikšta“, Viešpats šią užduotį vykdo „tam panaudodamas ne vien hierarchiją, kuri moko jo vardu ir galia, bet ir pasauliečius“. Pastarųjų atžvilgiu tęsiama: jis „pasiskiria juos liudytojais ir apdovanoja tikėjimo nuovoka bei žodžio malone [sensu fidei et gratia verbi instruit] (plg. Apd 2, 17–18; Apr 19, 10), idant Evangelijos galia sušvistų kasdieniame jų šeimos ir visuomenės gyvenime“. Stiprinami sakramentų, „pasauliečiai tampa galingais laukiamųjų dalykų tikėjimo (plg. Žyd 11, 1) šaukliais“; „pasauliečiai gali ir turi savo vertinga veikla evangelizuoti pasaulį“ [57]. Čia sensus fidei pateikiamas kaip Kristaus dovana tikintiesiems ir vėl nusakomas kaip veiklus gebėjimas, įgalinantis juos suprasti, įgyvendinti ir skelbti dieviškojo Apreiškimo tiesas. Tai jų evangelizacinio darbo pagrindas.

46. Sensus fidei taip pat primenamas Susirinkimo mokyme apie mokymo plėtojimą, kalbant apie apaštališkojo tikėjimo perdavimą. Dei Verbum sakoma, kad „ši apaštalų kilmės Tradicija Bažnyčioje pažengė pirmyn“. „Didėja ir perduotų dalykų, ir žodžių supratimas“, ir Susirinkimas įvardija tris būdus, kaip tai vyksta: „dėl tikinčiųjų kontempliacijos bei gilinimosi, visa svarstant savo širdyje (plg. Lk 2, 19 ir 51)“, „dėl dvasinių dalykų, kuriuos jie patiria, giluminio suvokimo [ex intima spiritualium rerum quam experiuntur intelligentia]“ ir „dėl mokymo tų, kurie su paveldėta vyskupyste yra gavę tiesos charizmą“ [58]. Nors šiame tekste sąvoka sensus fidei neminima, tačiau kontempliacija, gilinimasis ir patyrimas aiškiai susiję su sensus fidei, ir dauguma komentuotojų sutaria, kad Susirinkimo tėvai sąmoningai rėmėsi Newmano teorija apie mokymo plėtrą. Skaitant šį tekstą Lumen gentium 12 pateikto sensus fidei kaip Šventosios Dvasios žadinamo antgamtinio tikėjimo jausmo, kuris skatina ganytojų vedamą tautą neklystamai laikytis tikėjimo, apibūdinimo šviesoje nesunku įžvelgti, kad čia ta pati mintis. Kai kalbama apie vyskupų ir tikinčiųjų „nepaprastą vieningumą“ praktikuojant ir išpažįstant tikėjimą, Dei Verbum, tiesą sakant, pavartojamas toks pat posakis, kaip ir abiejose dogmose apie Mariją: singuliaris fiat Antistitum et fidelium conspiratio [58].

47. Po Susirinkimo magisteriumas nekart pakartojo pagrindinius mokymo apie sensus fidei momentus [60] ir taip pat ėmėsi naujo klausimo, būtent, svarbos nemanyti, jog viešoji nuomonė Bažnyčios viduje (ar už jos ribų) neišvengiamai yra tas pats, kas ir sensus fidei (fidelium). Posinodiniame apaštališkajame paraginime Familiaris consortio [1981] popiežius Jonas Paulius II aptarė, kaip „antgamtinis tikėjimo jausmas“ gali būti susijęs su „tikinčiųjų sutarimu“ ir su daugumos nuomone, nustatoma sociologiniais ir statistiniais tyrimais. Popiežius rašė, kad sensus fidei „nesudaro vien ar būtinai tikinčiųjų sutarimas“. Bažnyčios ganytojai turi užduotį „skatinti visų tikinčiųjų tikėjimo jausmą, tirti ir autoritetingai įvertinti autentiškas jo apraiškas ir mokyti tikinčiuosius vis brandesnio evangelinio įžvalgumo“ [61].

Antras skyrius
Sensus fidei fidelis asmeniniame tikinčiojo gyvenime

48. Šiame antrame skyriuje pagrindinis dėmesys bus skirtas sensus fidei fidelis prigimčiai. Apmąstant, kaip tikėjimas veikia pavieniuose tikinčiuosiuose, bus pasitelkti klasikinės teologijos argumentai bei kategorijos. Nors biblinis požiūris į tikėjimą ir platesnis, klasikinė samprata pabrėžia esminį aspektą – apreikštosios tiesos laikymąsi protu per meilę. Toks tikėjimo suvokimas dar ir šiandien padeda aiškiau suprasti, kas yra sensus fidei fidelis. Laikantis šios perspektyvos, taip pat bus aptartos kai kurios sensus fidei fidelis apraiškos asmeniniuose tikinčiųjų gyvenimuose, suvokiant, kad asmeninis ir bažnytinis sensus fidei apsektai vienas nuo kito neatskiriami.

1. Sensus fidei kaip tikėjimo instinktas

49. Sensus fidei fidelis yra savotiškas dvasinis instinktas, įgalinantis tikintįjį spontaniškai nuspręsti, ar tam tikras mokymas arba praktika atitinka Evangeliją bei apaštališkąjį tikėjimą, ar ne. Jis esmingai susijęs su pačia tikėjimo dorybe; išplaukia iš tikėjimo ir yra jo savybė [62]. Jis lyginamas su instinktu, nes pirmiausia yra ne racionalaus apmąstymo vaisius, bet, priešingai, spontaniško ir natūralaus žinojimo forma, savotiškas suvokimas (aisthesis).

50. Sensus fidei fidelis pirmučiausia kyla iš giminingumo, kuriuo tikėjimo dorybė tikintį subjektą sujungia su autentišku tikėjimo objektu, būtent Jėzuje Kristuje apreikšta Dievo tiesa. Apskritai giminingumas žymi situaciją, kai esybė A susijusi su kita esybe B taip artimai, kad A dalijasi prigimtiniais B polinkiais, tarsi jie būtų jos pačios. Giminingumas leidžia ypatingu būdu giliai pažinti. Pavyzdžiui, kai vieną asmenį su kitu sieja draugystės ryšys, jis arba ji geba spontaniškai nuspręsti, kas tinka kitam, nes jis arba ji dalijasi vienas kito polinkiais ir todėl dėl giminingumo suvokia, kas kitam yra gera ar bloga. Kitaip tariant, toks pažinimas yra kitokio pobūdžio nei objektyvus pažinimas, atsirandantis konceptualizuojant ir samprotaujant. Tai – pažinimas įsijaučiant, kitaip sakant, pažinimas širdimi.

51. Kiekviena dorybė savo subjektą, t. y. tą, kuris ją turi, daro giminingą savo objektui, t. y. tam tikram elgesio tipui. Dorybė čia reiškia asmens tvarų polinkį (arba habitus) tam tikru būdu intelektualiai ar moraliai elgtis. Dorybė yra savotiška „antroji prigimtis“, kuria žmogus save statydina, laisvai ir proto tiesą atitinkančiu būdu įgyvendindamas į žmogaus prigimtį įrašytus dinaminius mechanizmus. Per tai prigimtinių gebėjimų veiklai suteikiama apibrėžta, stabili kryptis, ir jie nukreipiami į elgsenas, kurias dorybingas asmuo nuo tada atlieka „natūraliai“, „lengvai, susivaldydamas ir džiugiai“ [63].

52. Kiekviena dorybė turi dvejopą poveikį: pirma, ji natūraliai kreipia ją turintį asmenį į objektą (tam tikrą elgesį) ir, antra, spontaniškai atitraukia jį nuo to, kas tam objektui priešinga. Pavyzdžiui, asmuo, išsiugdęs skaistumo dorybę, turi savotišką „šeštąją juslę“, „tam tikrą dvasinį instinktą“ [64], kurio vedamas jis net sudėtingiausiose situacijose įžvelgia, kaip teisingai pasielgti, spontaniškai suvokdamas, kas priderama ir kas vengtina. Skaistus asmuo per tai instinktyviai pasirenka teisingą nuostatą, kai moralisto sąvokinis samprotavimas gali atvesti prie painiavos ir neapsisprendimo [65].

53. Sensus fidei yra forma, kurią instinktas, lydintis kiekvieną dorybę, įgyja tikėjimo dorybės atveju. „Kaip ir kitų dorybinių polinkių atvejais, polinkio į tikėjimą atveju žmogaus dvasia nukreipiama pritarti teisingą tikėjimą atitinkantiems dalykams ir nepritarti kitokiems“ [66]. Tikėjimas, kaip dieviškoji dorybė, įgalina tikintįjį būti paties Dievo ir visų kitų dalykų pažinimo dalininku. Tikinčiajame jis įgyja „antrosios prigimties“ formą [67]. Padedami malonės ir dieviškųjų dorybių, tikintieji tampa „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4) ir tam tikru būdu giminingais Dievui. Todėl, remdamiesi šia dieviškosios prigimties dalininkyste, jie reaguoja spontaniškai, kaip ir gyvosios būtybės instinktyviai reaguoja į tai, kas atitinka jų prigimtį arba ne.

54. Kitaip nei teologija, kurią galima apibūdinti kaip scientia fidei, sensus fidei fidelis nėra apmąstomasis tikėjimo slėpinių pažinimas, išvadoms pasiekti taikantis sąvokas ir protavimo procedūras. Kaip jau rodo jo pavadinimas (sensus), jis, priešingai, artimas prigimtinei, netarpiškai ir spontaniškai reakcijai ir palygintinas su gyvybės instinktu ar savotiška „uosle“, skatinančia tikintįjį spontaniškai pritarti tam, kas atitinka tikėjimo tiesą, ir vengti to, kas jai priešinga [68].

55. Sensus fidei fidelis savo objekto – tikėjimo tiesos atžvilgiu pats savaime yra neklystantis [69]. Tačiau konkrečioje mentalinėje tikinčiojo visatoje sensus fidei teisingos intuityvios įžvalgos gali būti susipynusios su įvairiomis grynai žmogiškomis nuomonėmis ar net klaidomis, nulemtomis tam tikro siauro kultūrinio konteksto [70]. „Nors dieviškasis tikėjimas, kaip toks, negali klysti, tikintysis gali turėti klaidingų nuomonių, nes ne visos jo mintys kyla iš tikėjimo. Ne visos idėjos, cirkuliuojančios Dievo tautoje, suderinamos su tikėjimu“ [71].

56. Sensus fidei fidelis išplaukia iš dieviškosios tikėjimo dorybės. Ta dorybė yra meilės žadinamas vidinis polinkis be išlygų laikytis visos Dievo apreikštosios tiesos nuo tos akimirkos, kai ji suvokiama kaip tokia. Todėl tikėjimas nebūtinai suponuoja aiškų visos apreikštosios tiesos žinojimą [72]. Vadinasi, tam tikras sensus fidei gali būti būdingas ir pakrikštytiesiems, kurie „puošiasi krikščionio vardu, bet neišpažįsta visiško tikėjimo“ [73]. Todėl Katalikų Bažnyčiai privalu būti dėmesingai tam, ką Dvasia gali jai sakyti per tikinčiuosius, kurie priklauso Bažnyčioms ir bažnytinėms bendruomenėms, nesančioms visiškoje bendrystėje su ja.

57. Kadangi yra dieviškosios tikėjimo dorybės savybė, sensus fidei fidelis auga proporcingai tikėjimo dorybės augimui. Juo tikėjimo dorybė giliau suleidžia šaknis į tikinčiųjų širdį bei dvasią ir veikia jų kasdienį gyvenimą, juo labiau plėtojasi ir stiprėja jų sensus fidei fidelis. O kadangi tikėjimas, suprantamas kaip pažinimo forma, remiasi meile, tikėjimui gaivinti bei paveikti, kad jis virstų gyvu tikėjimu (fides formata), būtina artimo meilė. Tad tikinčiojo tikėjimo intensyvėjimas ypač priklauso nuo jo meilės artimui augimo, todėl sensus fidei yra proporcingas asmens gyvenimo šventumui. Šv. Paulius moko, kad „Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5). Vadinasi, sensus fidei plėtojimąsi tikinčiojo dvasioje pirmiausia lemia Šventosios Dvasios veikimas. Kaip meilės Dvasia, įkvepianti meilę į žmonių širdis, Šventoji Dvasia atveria tikintiesiems galimybę, remiantis meilės vienybe, giliau ir artimiau pažinti Kristų – Tiesą: „Šventajai Dvasiai būdinga parodyti tiesą, nes būtent meilė atskleidžia paslaptis“ [74].

58. Artimo meilė leidžia tikinčiųjų dvasioje klestėti dovanoms, teikiamoms Šventosios Dvasios, kuri veda juos į aukštesnį tikėjimo dalykų pažinimą „su visa išmintimi ir supratimu“ (Kol 1, 9) [75]. Juk dieviškosios dorybės tikinčiojo gyvenime galutinai išsiskleidžia tik tada, kai tikintysis leidžia Šventajai Dvasiai jį vesti (plg. Rom 8, 14). Šventosios Dvasios dovanos yra būtent neužtarnauti ir sužadinti vidiniai polinkiai, tarnaujantys kaip pagrindas Šventajai Dvasiai veikti tikinčiojo gyvenime. Šių Dvasios dovanų, pirmiausia supratimo ir pažinimo dovanos, galia tikintieji geba suvokti „patiriamus dvasinius dalykus“ [76] ir atmesti bet kurį tikėjimui priešingą aiškinimą.

59. Kiekvieno tikinčiojo sensus fidei ir gyvenimas tikėjimu įvairiose jo gyvenimo kontekstuose gyvai sąveikauja. Viena vertus, sensus fidei atskleidžia ir parodo, kaip tikinčiajam įgyvendinti savo tikėjimą. Kita vertus, laikydamasis įsakymų ir įgyvendindamas tikėjimą, tikintysis ima giliau suprasti tikėjimą: „O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve“ (Jn 3, 21). Tikėjimo įgyvendinimas konkrečioje egzistencinių situacijų tikrovėje, į kurią asmuo yra įstatytas šeiminių, profesinių ir kultūrinių santykių, praturtina tikinčiojo asmeninę patirtį. Tai leidžia jam tiksliau įžvelgti tam tikro mokymo vertę bei ribas ir pasiūlyti būdų, kaip jį tinkamiau suformuluoti. Štai kodėl mokantieji Bažnyčios vardu turėtų daugiau dėmesio skirti tikinčiųjų patirčiai, pirmiausia pasauliečių, kurie Bažnyčios mokymą stengiasi įgyvendinti savo ypatingose patyrimo bei kompetencijos srityse.

2. Sensus fidei apraiškos asmeniniame tikinčiojo gyvenime

60. Galima nurodyti tris pagrindines sensus fidei fidelis apraiškas asmeniniame tikinčiojo gyvenime. Sensus fidei fidelis tikinčiuosius įgalina: 1) įžvelgti, ar tam tikras Bažnyčioje sutinkamas mokymas ar praktika dera su tikruoju tikėjimu, kurio galia jie gyvena bendrystėje su Bažnyčia (žr. žemiau 61–63); 2) skelbimo turinyje atskirti esminius dalykus nuo antraeilių (žr. 64); nustatyti, kaip jie turėtų liudyti Jėzų Kristų konkrečiame istoriniame ir kultūriniame kontekste, kuriame gyvena, ir tą liudijimą tame kontekste įgyvendinti (žr. 65).

61. „Mylimieji, ne kiekviena dvasia tikėkite, bet ištirkite dvasias, ar jos iš Dievo, nes pasklido pasaulyje daug netikrų pranašų“ (1 Jn 4, 1). Sensus fidei fidelis suteikia tikinčiajam gebėjimą įžvelgti, ar koks nors mokymas ar praktika dera su tikruoju tikėjimu, kuriuo jis arba ji jau gyvena. Jei tą atitiktį suvokia ar „pajunta“, individualūs tikintieji spontaniškai vidumi tiems mokymams pritaria ar asmeniškai į tas praktikas įsitraukia, nesvarbu, ar yra tų tiesų jau aiškiai išmokyti ar ne.

62. Tad sensus fidei fidelis įgalina pavienius tikinčiuosius suvokti bet kurią nedarną, bet kurį neatitikimą arba prieštaravimą tarp kokio nors mokymo ar praktikos ir autentiško krikščioniškojo tikėjimo, kuriuo jie gyvena. Jie į tai reaguoja kaip muzikos mylėtojas į klaidingą natą atliekant muzikos kūrinį. Tokiais atvejais tikintieji jaučia vidinį pasipriešinimą tokiems mokymams ar praktikoms, tų mokymų nepriima ir tose praktikose nedalyvauja. „Tikėjimo habitus būdingas gebėjimas, neleidžiantis tikinčiajam pritarti tam, kas priešinga tikėjimui, lygiai kaip skaistumas apsaugo nuo to, kas priešinga skaistumui“ [77].

63. Įspėti savo sensus fidei, atskiri tikintieji gali atsisakyti pritarti net teisėtų ganytojų mokymui, jei tame mokyme neatpažįsta Kristaus, Gerojo Ganytojo, balso. „Avys seka paskui jį [Gerąjį Ganytoją], nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“ (Jn 10, 4–5). Šv. Tomo požiūriu, tikintysis, net neturėdamas teologinės kompetencijos, sensus fidei galia gali ir net privalo priešintis savo vyskupui, jeigu šis skelbia heterodoksiją [78]. Tokiu atveju tikintysis nelaiko savęs galutiniu tikėjimo tiesos kriterijumi, bet, susidūręs su materialiai „autorizuotu“ skelbimu, dėl nepaaiškinamos priežasties keliančiu jam abejonių, atsisako pritarti vidujai apeliuodamas į aukštesnį visuotinės Bažnyčios autoritetą [79].

64. Sensus fidei fidelis taip pat įgalina tikintįjį skelbimo turinyje skirti tai, kas esminga autentiškam katalikų tikėjimui ir kas, nors formaliai tikėjimui ir neprieštarauja, yra vien atsitiktina ar net neutralu tikėjimo esmės atžvilgiu. Pavyzdžiui, sensus fidei galia tikintieji kaip tik todėl, kad laikosi autentiško Mergelės Marijos kulto, gali reliatyvizuoti tam tikras konkrečias pamaldumo Marijai formas. Jie taip pat gali atsiriboti nuo skelbimo, nederamai sujungiančio krikščioniškąjį tikėjimą su šališkais politiniais pasirinkimais. Išlaikydamas šitaip tikinčiojo dvasią nukreiptą į tai, kas tikėjimui esminga, sensus fidei fidelis laiduoja autentišką krikščioniškąją laisvę (plg. Kol 2, 16–23) ir prisideda prie tikėjimo apvalymo.

65. Padedamas sensus fidei fidelis ir palaikomas Dvasios teikiamos antgamtinės išminties, tikintysis geba naujuose istoriniuose ir kultūriniuose kontekstuose pajusti, kaip tinkamiausiai liudyti Jėzaus Kristaus tiesą ir, negana to, atitinkamai elgtis. Tad sensus fidei fidelis įgyja prospektyvų matmenį, leidžiantį tikinčiajam, remiantis tikėjimu, kuriuo jis jau gyvena, nujausti, kaip plėtoti krikščioniškąją praktiką ar ją paaiškinti. Dėl abipusės sąsajos tarp tikėjimo praktikos ir katalikų tikėjimo aspektų, anksčiau aiškiai nesuvoktų, ir dėl abipusės sąsajos tarp atskiro tikinčiojo sensus fidei ir Bažnyčios, kaip tokios, sensus fidei, t. y. sensus fidei fidelium, tokia raida yra ne privati, bet bažnytinė. Tikintieji Bažnyčios bendrystėje visada susiję vienas su kitu ir su magisteriumu bei teologais.

Trečias skyrius
Sensus fidei fidelium Bažnyčios gyvenime

66. Kadangi paskiro tikinčiojo tikėjimas yra Bažnyčios kaip tikinčio subjekto tikėjimo dalis, individualių tikinčiųjų sensus fidei (fidelis) negalima atsieti nuo pačios Bažnyčios, apdovanotos ir palaikomos Šventosios Dvasios [80], sensus fidei (fidelium) arba „sensus Ecclesiae“ [81], o consensus fidelium yra patikimas kriterijus atpažinti, ar tam tikras mokymas ar praktika atitinka apaštališkąją Tradiciją [82]. Todėl šiame skyriuje bus aptarti įvairūs sensus fidei fidelium aspektai. Pirmiausia apmąstysime jo vaidmenį plėtojant Bažnyčios mokymą bei praktiką, po to du Bažnyčios gyvenimui ir sveikatai labai svarbius santykius, būtent sensus fidei ir magisteriumo bei sensus fidei ir teologijos santykį, ir galop kai kuriuos sensus fidei ekumeninius aspektus.

1. Sensus fidei ir krikščioniškojo mokymo bei krikščioniškosios praktikos plėtojimasis

67. Visa Bažnyčia, pasauliečiai ir hierarchija, atsako už Apreiškimą, pateiktą Šventajame Rašte ir gyvojoje apaštališkojoje Tradicijoje, ir yra jo tarpininkė istorijoje. Vatikano II Susirinkimas pareiškė, kad Šventasis Raštas ir Tradicija „sudaro vieną šventą Bažnyčiai pavestą Dievo žodžio lobį, prie kurio prisiriša visa šventoji tauta“ „kartu su savo ganytojais“ [83]. Susirinkimas aiškiai moko, kad tikintieji nėra vien pasyvūs to, ko moko hierarchija ir ką aiškina teologai, gavėjai, bet, priešingai, gyvi ir veiklūs subjektai Bažnyčioje. Šiame kontekste pabrėžiamas gyvybiškai svarbus visų tikinčiųjų vaidmuo formuluojant ir plėtojant tikėjimą: „Šventosios Dvasios globojama, ši apaštalų kilmės Tradicija Bažnyčioje pažengia pirmyn“ [84].

a) Sensus fidei retrospektyvus ir prospektyvus aspektai

68. Norint suprasti, kaip sensus fidei veikia ir reiškiasi Bažnyčios gyvenime, į sensus fidei žvelgtina istorijos kontekste – istorijos, kurioje Šventoji Dvasia kasdien leidžia iš naujo šviežiai išgirsti Viešpaties balsą (plg. Žyd 3, 7–15). Geroji Naujiena apie Jėzaus Kristaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą visai Bažnyčiai perduodama per gyvąją apaštališkąją Tradiciją, kurią autoritetingai liudija Raštas. Todėl gyvendami tikėjimu ir taikydami savo sensus fidei, tikintieji, padedami Šventosios Dvasios, primenančios Bažnyčiai viską, ką Jėzus pasakė ir padarė (plg. Jn 14, 26), malonės, remiasi Raštu ir nenutrūkstama apaštališkąja Tradicija.

69. Tačiau tikėjimas ir sensus fidei ne tik prisirišę prie praeities, bet ir nukreipti į ateitį. Tikinčiųjų bendrystė yra istorinė tikrovė: užstatyta „ant apaštalų ir pranašų pamato“ ir turinti „kertiniu akmeniu patį Kristų“, ji auga tapdama „šventove Viešpatyje“ (plg. Ef 2, 20–21), ir tai vyksta veikiant Šventajai Dvasiai, kuri veda Bažnyčią „į tiesos pilnatvę“ ir jau dabar praneša tikintiesiems, „kas turi įvykti“ (Jn 16, 13), kad Bažnyčia, pirmiausia Eucharistijoje, nuvoktų Viešpaties sugrįžimą ir jo Karalystės atėjimą (plg. 1 Kor 11, 26).

70. Laukdami Viešpaties sugrįžimo, Bažnyčia ir jos nariai nuolatos susiduria su vis naujomis aplinkybėmis, pažinimo ir kultūros pažanga bei žmonijos istorijos iššūkiais, todėl turi skaityti laiko ženklus, juos „aiškinti ir vertinti vadovaudamiesi Dievo žodžio šviesa“ ir įžvelgti, kaip apreikštoji tiesa „galėtų būti vis skvarbiau regima, geriau suprantama ir tinkamiau atskleidžiama“ [85]. Šiame procese esminis vaidmuo tenka sensus fidei fidelium. Bažnyčiai ir jos nariams keliaujant per istoriją, jis yra ne tik reaktyvus, bet ir proaktyvus, ir interaktyvus. Todėl sensus fidei yra ne tik retrospektyvus, bet ir prospektyvus, o jo prospektyvusis ir proaktyvusis aspektai, nors ir mažiau pažįstami, yra labai svarbūs. Sensus fidei įgalina intuityviai įžiūrėti teisingą kelią pirmyn tarp istorijos neapibrėžtybių bei dviprasmybių ir teikia gebėjimą įžvalgiai įsiklausyti į tai, ką sako žmogiškoji kultūra ir mokslų pažanga. Jis gaivina tikėjimo gyvenimą ir rodo kryptį autentiškai krikščioniškajai veiklai.

71. Tam įžvalgos procesui gali prireikti daug laiko. Naujų aplinkybių akivaizdoje visiems – tikintiesiems, ganytojams ir teologams – tenka atitinkamas vaidmuo, ir norint nuskaidrinti sensus fidei bei pasiekti tikrą consensus fidelium, conspiratio pastorum et fidelium, jiems būtina kantriai ir pagarbiai tarp savęs sąveikauti.

b) Pasauliečių indėlis į sensus fidelium

72. Nuo krikščionybės pradžios visi tikintieji veikliai prisidėjo prie krikščioniškojo tikėjimo plėtojimo. Visa bendruomenė liudijo apaštališkąjį tikėjimą, ir istorija rodo, kad, priimdami sprendimus dėl tikėjimo, ganytojai atsižvelgdavo į pasauliečių liudijimą. Kaip jau pastebėta ankstesnėje istorinėje apžvalgoje [86], pasauliečiams teko svarbus vaidmuo apibrėžiant įvairius mokymus. Dievo tauta, ir konkrečiai pasauliečiai, kartais intuityviai nujausdavo, kokia kryptimi mokymą plėtoti, net tada, kai teologai ir vyskupai dėl to nesutardavo. Kartais conspiratio pastorum et fidelium būdavo aiškus. Retkarčiais, kai Bažnyčiai prireikdavo apibrėžti dogmą, Ecclesia docens akivaizdžiai „pasikonsultuodavo“ su tikinčiaisiais ir kaip vieną iš argumentų apibrėžimo teisėtumo naudai pateikdavo consensus fidelium.

73. Menkiau žinomas ir paprastai mažiau dėmesio sulaukia pasauliečių vaidmuo plėtojant Bažnyčios mokymą apie moralę. Todėl svarbu apmąstyti ir pasauliečių įtaką įžvelgiant krikščioniškąją prideramo žmogiškojo elgesio, atitinkančio Evangeliją, sampratą. Teologų apmąstymai ir po to vyskupų magisteriumo sprendimai remdavosi krikščioniškąja patirtimi, jau nuskaidrinta pasauliečių autentiškų intuityvių įžvalgų. Keliais pavyzdžiais pailiustruosime sensus fidelium svarbą plėtojant mokymą apie moralę:

i) Tarp Elvyros Susirinkimo (apie 306) 20-ojo kanono, kuriuo dvasininkams ir pasauliečiams uždrausta imti palūkanas, ir popiežiaus Pijaus VIII atsakymo Non esse inquietandos Reno vyskupui [1830] [87] aiškiai matoma mokymo plėtotė, kurią sąlygojo ir pasauliečių, įsitraukusių į verslą, naujas supratimas, ir teologų nauji apmąstymai apie pinigų prigimtį.

ii) Bažnyčios atvirumas socialinėms problemoms, ypač ryškus popiežiaus Leono XIII enciklikoje Rerum novarum [1896], buvo lėto parengimo, prie kurio daug prisidėjo „socialiniai pionieriai“ pasauliečiai, aktyvistai ir mąstytojai, vaisius.

iii) Stebinanti, nors ir homogeninė, raida nuo „liberaliųjų“ tezių pasmerkimo popiežiaus Pijaus IX Syllabus errorum [1864] 10-ojoje dalyje iki Vatikano II Susirinkimo tikėjimo laisvės deklaracijos Dignitatis humanae [1965] nebūtų įmanoma be daugybės krikščionių veiklos kovojant už žmogaus teises.

Sunkumai tokiais atvejais, kaip nurodyta, įžvelgti autentišką sensus fidelium verčia įvardyti, kokių sensus fidei autentiškai dalyvauti reikia sąlygų, kurios galėtų būti laikomos kriterijais autentiškam sensus fidei atpažinti [88].

2. Sensus fidei ir magisteriumas

a) Magisteriumas įsiklauso į sensus fidelium

74. Tikėjimo klausimais pakrikštytieji negali būti pasyvūs. Jie yra gavę Dvasią ir kaip Viešpaties Kūno nariai apdovanoti dovanomis ir charizmomis „Bažnyčiai atnaujinti ir plėsti“ [89], todėl magisteriumui privalu būti dėmesingam sensus fidelium, gyvam Dievo tautos balsui. Jie ne tik turi teisę būti išgirsti, bet ir jų reakcijos į tai, kas pateikiama kaip apaštalų tikėjimo dalis, traktuotinos labai rimtai, nes apaštališkasis tikėjimas Šventosios Dvasios galia palaikomas būtent visos Bažnyčios. Sensus fidelium gali būti svarbus veiksnys plėtojant mokymą; vadinasi, magisteriumui būtinos priemonės, kuriomis būtų galima pasikonsultuoti su tikinčiaisiais.

75. Sąsaja tarp senus fidelium ir magisteriumo pirmiausia aptinkama liturgijoje. Tikintieji yra pakrikštyti karališkajai kunigystei, vykdomai pirmiausia Eucharistijoje [90], o vyskupai yra „vyriausieji kunigai“, vadovaujantys Eucharistijai [91], kur taip pat reguliariai vykdo ir savo tarnybą mokyti. Eucharistija yra Bažnyčios gyvenimo versmė ir viršūnė [92]. Būtent čia tikintieji ir ganytojai sąveikauja kaip vienas kūnas, siekiantis vieno tikslo, – aukštinti ir šlovinti Dievą. Eucharistija ugdo ir formuoja sensus fidelium ir daug prisideda prie tikėjimo žodinių išraiškų formulavimo bei tobulinimo, nes galiausiai būtent čia tikintieji „priima“ vyskupų ir Susirinkimų mokymą. Nuo ankstyviausių krikščionybės laikų Eucharistija grindė Bažnyčios mokymo formulavimą, nes būtent čia labiausiai sutinkamas bei švenčiamas tikėjimas, o vyskupai, vadovavę savo vietinių Bažnyčių Eucharistijai tarp tikinčios tautos, būdavo ir tie, kurie susirinkdavo į Susirinkimus nustatyti, kaip geriausiai išreikšti tikėjimą žodžiais ir formulėmis: lex orandi, lex credendi [93].

b) Magisteriumas maitina, įžvelgia ir įvertina sensus fidelium

76. Magisteriumas tų, „kurie su paveldėta vyskupyste yra gavę tikrą tiesos charizmą“ [94], yra tiesos tarnyba, vykdoma Bažnyčioje ir Bažnyčiai, kurios visi nariai buvo patepti Tiesos Dvasios (Jn 14, 17; 15, 26; 16, 13; 1 Jn 2, 20. 27) ir apdovanoti sensus fidei, Evangelijos tiesos instinktu. Būdamas atsakingas už visos Bažnyčios ištikimybės Dievo žodžiui laidavimą ir už Dievo tautos ištikimybės Evangelijai išlaikymą, magisteriumas privalo maitinti ir lavinti sensus fidelium. Žinoma, tie, kurie vykdo magisteriumą, būtent popiežius ir vyskupai, pirmiausia patys yra pakrikštytieji Dievo tautos nariai, kurie jau per tai yra sensus fidelium dalininkai.

77. Magisteriumas taip pat autoritetingai įvertina, ar nuomonės, gyvuojančios Dievo tautoje ir galinčios atrodyti kaip sensus fidelium, tikrai atitinka iš apaštalų gautą Tradicijos tiesą. Pasak Newmano, „dovaną įžvelgti, skirti, apibrėžti, skelbti ir įpareigoti įgyvendinti bet kurią Tradicijos dalį turi tik Ecclesia docens“ [95]. Vadinasi, sprendimą, ar sensus fidelium autentiškas, galiausiai priima ne patys tikintieji ar teologija, bet magisteriumas. Vis dėlto, kaip jau pabrėžta, tikėjimas, kuriam jis tarnauja, yra Bažnyčios tikėjimas, gyvenantis visuose tikinčiuosiuose, todėl savo esminę priežiūros tarnybą magisteriumas visada vykdo Bažnyčios bendrystės gyvenime.

c) Priėmimas

78. „Priėmimą“ galima apibūdinti kaip procesą, kuriuo Dvasios vedama Dievo tauta pripažįsta įžvalgas ar idėjas bei įtraukia jas į savo gyvenimo ir kulto modelius bei struktūras, priimdama naują tiesos liudijimą ir atitinkamas jo raiškos formas, nes suvokia, jog tai atitinka apaštališkąją Tradiciją. Priėmimas yra esmingai svarbus Bažnyčios kaip tautos, per istoriją keliaujančios į Dievo Karalystės pilnatvę, gyvenimui ir sveikatai.

79. Visos Dvasios dovanos ir ypač primato Bažnyčioje dovana duotos tikėjimu ir bendryste skatinti Bažnyčios vienybę [96], tad Dvasia pati ir skatina tikinčiuosius priimti magisteriumo mokymą, per savo sensus fidei atpažįstant to, ko mokoma, tiesą ir jos laikantis. Kaip jau minėta, Vatikano I Susirinkimo mokymas, kad neklystami popiežiaus apibrėžimai yra nekeistini „kaip tokie ir remiantis Bažnyčios sutarimu [ex sese non autem ec consensu ecclesiae]“ [97], nereiškia, jog popiežius yra atkirstas nuo Bažnyčios ar kad jo mokymas nepriklausomas nuo Bažnyčios tikėjimo [98]. Šitai įtikinamai liudija tai, kad pirmiau neklystamo Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo ir Paėmimo į dangų su kūnu dogmų apibrėžimo aiškiu popiežiaus pageidavimu tuo laiku buvo išsamiai aiškintasi tikinčiųjų nuomonės [99]. Priešingai, tai reiškia, kad toks popiežiaus mokymas ir, imant plačiau, visas popiežiaus ir vyskupų mokymas, kaip toks, yra autoritetingas dėl jų turimos Šventosios Dvasios dovanos, charisma veritatis certum.

80. Vis dėlto pasitaiko atvejų, kai magisteriumo mokymą tikintieji priima sunkiai ir priešindamiesi. Tokiose situacijose abiem pusėms privalu atitinkamai elgtis. Tikintieji turi apmąstyti pateiktą mokymą visomis išgalėmis stengdamiesi jį suprasti bei priimti. Priešintis magisteriumo mokymui iš principo nesuderinama su autentišku sensus fidei. Magisteriumas irgi turi apmąstyti pateiktą mokymą ir pasvarstyti, ar nereikėtų jo paaiškinti ar performuluoti siekiant veiksmingiau perteikti esminę žinią. Šios abipusės pastangos sunkumo laikais jau savaime išreiškia bendrystę, esminę Bažnyčios gyvenimui, ir sykiu Bažnyčią „į tiesos pilnatvę“ vedančios Dvasios malonės troškimą.

3. Sensus fidei ir teologija

81. Kaip tikėjimo supratimo siekianti tarnyba, teologija tarp visų charizmų bei funkcijų Bažnyčioje stengiasi objektyviai patikslinti Bažnyčios tikėjimo turinį ir neišvengiamai remiasi sensus fidelium buvimu bei teisingu vykdymu. Sensus fidelium teologams yra ne tik dėmesio objektas, bet ir jų darbo pagrindas ir locus [100]. Todėl pati teologija su sensus fidelium susijusi dvejopai. Viena vertus, teologai sensus fidelium remiasi, nes tikėjimas, kurį jie studijuoja ir aiškina, gyvena Dievo tautoje. Šia prasme teologija, kad atrastų giliuosius Dievo žodžio skambesius, pati privalo mokytis sensus fidelium. Kita vertus, primindami tikintiesiems esmines tikėjimo linijas ir padėdami jiems išvengti klaidų bei painiavos dėl iš kitų šaltinių kilusių vaizduotės elementų poveikio teologai padeda tikintiesiems reikšti autentišką sensus fidelium. Poskyriuose a) ir b) šis dvejopas santykis bus atskleistas išsamiau.

a) Teologai remiasi sensus fidei

82. Mokydamasi sensus fidelium mokykloje, teologija panyra į apaštališkosios Tradicijos tikrovę, pagrindžiančią ir sykiu peržengiančią teiginių, kuriais formuluojamas Bažnyčios mokymas, griežtas ribas, nes apima „visa, kuo ji yra, ir visa, kuo ji tiki“ [101]. Šiuo atžvilgiu pastebėtini trys dalykai:

i) Teologija turėtų stengtis aptikti žodį, bręstantį kaip sėkla Dievo tautos gyvenimo dirvoje, ir, nustačiusi, kad tam tikras akcentas, troškimas ar nuostata išties kyla iš Dvasios bei atitinka sensus fidelium, įtraukti jį į savo tyrimus.

ii) Padedama sensus fidelium, Dievo tauta intuityviai pajaučia, kas pateiktų idėjų bei mokymų gausybėje iš tikrųjų atitinka Evangeliją ir todėl galėtų būti priimta. Teologija turėtų stengtis rūpestingai tirti įvairius priėmimo lygmenis, pasitaikančius Dievo tautos gyvenime.

iii) Sensus fidelium ir duoda pradžią, ir padeda atpažinti autentišką simbolinę ar mistinę kalbą, dažnai pasitaikančią liturgijoje ir liaudiškajame pamaldume. Būdamas jautrus liaudiškojo pamaldumo apraiškoms [102], teologas privalo dalyvauti vietinės Bažnyčios gyvenime ir liturgijoje, kad gebėtų ne tik galva, bet ir širdimi suvokti tikrąjį istorinį bei kultūrinį kontekstą, kuriame Bažnyčia ir jos nariai stengiasi gyventi savo tikėjimu ir liudyti Kristų šiandieniame pasaulyje.

b) Teologai apmąsto sensus fidelium

83. Kadangi sensus fidelium nėra tiesiog tapatus daugumos pakrikštytųjų nuomonei tam tikru laiku, teologija turi pateikti principus ir kriterijus, leidžiančius, pirmiausia magisteriumui, jį įžvelgti [103]. Pasitelkdami kritines priemones, teologai padeda atskleisti ir išskaidrinti sensus fidelium turinį, „pripažindami ir parodydami, kad klausimai, susiję su tikėjimo tiesa, gali būti sudėtingi ir turi būti tiksliai ištirti“ [104]. Šiuo požiūriu teologai, rūpindamiesi ištikimybe apaštališkajai Tradicijai, taip pat turėtų kritiškai ištirti liaudiškojo pamaldumo apraiškas, naujas minties sroves bei naujus sąjūdžius Bažnyčioje [105]. Taip jie padės įžvelgti, ar konkrečiu atveju Bažnyčia susiduria su nukrypimu, sukeltu tikėjimo krizės ar tikėjimo klaidingo supratimo, ar su nuomone, išsitenkančia krikščionių bendruomenės pliuralizme ir nebūtinai svarbia visiems, ar kai kuo, kas taip tobulai atitinka tikėjimą, kad turi būti pripažinta kaip Dvasios įkvėpimas ar paskata.

84. Teologija sensus fidelium talkina ir kitaip. Ji padeda tikintiesiems aiškiau ir tiksliau pažinti autentišką Rašto prasmę, tikrąją Susirinkimų apibrėžimų reikšmę, tikruosius Tradicijos turinius ir kokie klausimai lieka atviri – pavyzdžiui, dėl dabartinių ištarų neapibrėžtumo ar dėl kultūrinių veiksnių paliktos žymės tame, kas perduodama, – ir kokiose srityse reikia peržiūrėti ankstesnes pozicijas. Sensus fidei remiasi tvirtu ir patikimu tikėjimo supratimu, kokį teologija ir stengiasi ugdyti.

4. Sensus fidei ekumeniniai aspektai

85. Sensus fidei, sensus fidelium ir consensus fidelium sąvokos jau buvo gvildentos ar bent paminėtos įvairiuose tarptautiniuose dialoguose tarp Katalikų Bažnyčios ir kitų Bažnyčių bei bažnytinių bendruomenių. Apskritai šiuose dialoguose vieningai pripažinta, kad visi tikintieji – ir pasauliečiai, ir įšventintieji – yra atsakingi už Bažnyčios apaštališkojo tikėjimo bei liudijimo išlaikymą ir kad kiekvienas tikintysis dieviškojo patepimo galia (1 Jn 2, 20. 27) turi gebėjimą įžvelgti tiesą tikėjimo dalykuose. Taip pat visuotinai sutariama, jog tam tikriems Bažnyčios nariams tenka ypatinga atsakomybė mokyti bei prižiūrėti, bet visada bendradarbiaujant su likusiais tikinčiaisiais [106].

86. Ekumeninio dialogo, kuriam Katalikų Bažnyčia neatšaukiamai įsipareigojusi [107], kontekste kyla du su sensus fidelium susiję klausimai:

i) Ar sensus fidelium išreiškiančiais ir todėl teisingais bei saistančiais laikytini tik tie mokymai, kurie sulaukia visų krikščionių pritarimo? Toks teiginys prieštarauja Katalikų Bažnyčios tikėjimui ir praktikai. Katalikų ir kitų tradicijų teologai dialogu siekia sutarimo Bažnyčią skaldančiais klausimais, bet dialogo dalyviai katalikai negali susilaikyti nuo pritarimo pačios Katalikų Bažnyčios mokymams.

ii) Ar manytina, kad atsiskyrę krikščionys kokiu nors būdu yra sensus fidelium dalininkai ir prie jo prisideda? Atsakymas į tai neabejotinai teigiamas [108]. Katalikų Bažnyčia pripažįsta, kad už jos sandaros regimų ribų „esama gausių šventumo ir tiesos elementų“ [109], kad kitose bendruomenėse tam tikri krikščioniškojo slėpinio bruožai kartais būna „išryškinti geriau“ [110] ir kad ekumeninis dialogas padeda Bažnyčiai pagilinti ir išskaidrinti jai pačiai būdingą Evangelijos supratimą.

Ketvirtas skyrius
Kaip atpažinti sensus fidei autentiškas apraiškas

87. Sensus fidei yra esmingai svarbus Bažnyčios gyvenimui, todėl dabar būtina aptarti, kaip atpažinti ir nustatyti autentiškas sensus fidei apraiškas. Toks atpažinimas ypač reikalingas įtampos situacijose, kai autentišką sensus fidei būtina atskirti nuo tiesiog populiarių nuomonių, pirmiausia interesų ar amžiaus dvasios apraiškų. Pripažįstant, kad sensus fidei yra bažnytinė tikrovė, kurioje dalyvauja individualūs tikintieji, šio skyriaus pirmoje dalyje stengiamasi nusakyti bruožus, kuriais turi išsiskirti pakrikštytieji, kad tikrai būtų sensus fidei subjektais, kitaip tariant, tikinčiųjų buvimo autentiškais sensus fidelium dalininkais būtinas sąlygas. Kriterijus, pateikiamus pirmoje dalyje, antroje dalyje papildys pastabos, kaip tuos kriterijus praktiškai taikyti sensus fidei atžvilgiu. Antroje dalyje aptariamos trys temos: pirma, artimas sensus fidei ir liaudiškojo pamaldumo ryšys; antra, būtinybė skirti sensus fidei ir viešąją nuomonę Bažnyčioje ir už jos ribų; galiausiai klausimas, kaip pasikonsultuoti su tikinčiaisiais tikėjimo ir moralės srityje.

1. Buvimo autentišku sensus fidei dalininku sąlygos

88. Yra ne viena paprasta sąlyga, bet, priešingai, kelios, kurioms įtakos turi bažnytiniai, dvasiniai ir etiniai veiksniai. Nė vienos nevalia aptarinėti izoliuotai; būtina atsižvelgti į jos santykį su kiekviena kita ir su jų visuma. Toliau nurodomos tik svarbiausios buvimo autentišku sensus fidei dalininku sąlygos, paimtos iš biblinio, istorinio ir sisteminio tyrimo ir suformuluotos taip, kad būtų naudingos praktinėse atpažinimo situacijose.

a) Dalyvavimas Bažnyčios gyvenime

89. Pirmutinė ir fundamentaliausia sąlyga – tai aktyvus dalyvavimas Bažnyčios gyvenime. Formalaus priklausymo Bažnyčiai nepakanka. Dalyvavimas Bažnyčios gyvenime reiškia nuolatinę maldą (plg. 1 Tes 5, 17), aktyvų dalyvavimą liturgijoje, pirmiausia Eucharistijoje, reguliarų Sutaikinimo sakramento priėmimą, dovanų ir charizmų, gautų iš Šventosios Dvasios, įžvelgimą bei įgyvendinimą ir aktyvų įsitraukimą į Bažnyčios misiją bei diakonia. Tai taip pat suponuoja pritarimą Bažnyčios mokymui tikėjimo ir moralės klausimais, pasirengimą noriai vykdyti Dievo įsakymus, drąsą raginti savo brolius bei seseris pasitaisyti ir atsiliepti į raginimą pasitaisyti pačiam.

90. Dalyvauti galima nesuskaičiuojamais būdais, bet visus juos vienija iš širdies kylantis veiklus solidarumas su Bažnyčia, brolystės su kitais tikinčiaisiais ir visa Bažnyčia jausmas ir instinktas suvokti Bažnyčios poreikius bei pavojus jai. Būtina nuostata perteikiama pasakymu sentire cum Ecclesia – pajausti, išgyventi ir suvokti išvien su Bažnyčia. Tokia nuostata būtina ne tik teologams, bet ir visiems tikintiesiems; ji vienija visus keliaujančios Dievo tautos narius ir yra „ėjimo drauge“ pagrindas.

91. Sensus fidei subjektai yra Bažnyčios nariai, kurie Bažnyčios gyvenime dalyvauja žinodami, kad „mes daugelis esame vienas Kūnas Kristuje, o pavieniui – vieni kitų nariai“ (Rom 12, 5).

b) Dievo žodžio klausymasis

92. Buvimas autentišku sensus fidei dalininku neišvengiamai remiasi įžvalgiu ir atidžiu Dievo žodžio klausymusi. Kadangi Biblija yra pirmutinis Dievo žodžio liudijimas, tikėjimo bendruomenėje perduodamas iš kartos į kartą [111], darna su Raštu bei Tradicija yra pagrindinis tokio įsiklausymo ženklas. Sensus fidei – tai tikėjimo supratimas, per kurį Dievo tauta „priima jau nebe žmonių, o tikrą Dievo žodį“ [112].

93. Visiškai nebūtina, kad visi Dievo tautos nariai moksliškai studijuotų Bibliją ir Tradicijos liudijimą. Reikalaujama tik atidžiai ir imliai klausytis Rašto liturgijoje ir nuoširdžiai atsakyti: „Dėkojame Dievui“ ir „Šlovė tau, Kristau“, karštai išpažinti tikėjimo slėpinį bei ištarti: „Amen“, kuriuo atsiliepiama į „taip“, Dievo ištartą savo tautai Jėzuje Kristuje (2 Kor 1, 20). Dalyvavimas liturgijoje yra dalyvavimo gyvojoje Bažnyčios Tradicijoje pagrindas, o solidarumas su vargšais ir stokojančiaisiais atveria širdį Kristaus artumui bei balsui atpažinti (plg. Mt 25, 31–46).

94. Sensus fidei subjektai yra Bažnyčios nariai, „priėmę žodį <...> su Šventosios Dvasios džiaugsmu“ (1 Tes 1, 6).

c) Atvirumas protui

95. Pamatinė buvimo autentišku sensus fidei dalininku sąlyga yra proto vaidmens tikėjimo atžvilgiu pripažinimas. Tikėjimas ir protas vienas nuo kito neatsiejami [113]. Jėzus mokė, kad Dievą reikia mylėti ne tik „visa širdimi, visa siela <...> ir visomis jėgomis“, bet ir „visu protu [nous]“ (Mk 12, 30). Kadangi yra tik vienas Dievas, yra ir tiktai viena tiesa, tikėjimo ir proto pažįstama iš skirtingų požiūrio taškų ir skirtingais būdais. Tikėjimas apvalo protą ir išplečia jo akiratį, o protas apvalo tikėjimą ir parodo jo nuoseklumą [114].

96. Sensus fidei subjektai yra Bažnyčios nariai, švenčiantys „dvasinį pagarbinimą“ ir pripažįstantys tikėjimo apšviesto proto vaidmenį savo įsitikinimams bei praktikoms. Visi tikintieji pašaukti pasikeisti, t. y. atsinaujinti „dvasia“, kad galėtų „suvokti Dievo valią, kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 1–2).

d) Magisteriumo laikymasis

97. Dar viena buvimo autentišku sensus fidei dalininku sąlyga yra dėmesingumas Bažnyčios magisteriumui ir pasirengimas noriai klausytis Bažnyčios ganytojų mokymo kaip laisvės akto bei tvirto įsitikinimo vaisius [115]. Magisteriumas šaknijasi Jėzaus misijoje, pirmiausia jo galioje mokyti (plg. Mt 7, 29). Jis esmingai susijęs ir su Raštu, ir su Tradicija; nė vienas kuris iš jų trijų „vienas be kitų būti negali“ [116].

98. Sensus fidei subjektai yra Bažnyčios nariai, kurie paiso Jėzaus žodžių, skirtų tiems, kuriuos jis siunčia: „Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus niekina, mane niekina. O kas niekina mane, niekina tą, kuris yra mane siuntęs“ (Lk 10, 16).

e) Šventumas – nuolankumas, laisvė ir džiaugsmas

99. Buvimas autentišku sensus fidei dalininku reikalauja šventumo. Šventumas yra visos Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo pašaukimas [117]. Būti šventam iš esmės reiškia priklausyti Dievui Jėzuje Kristuje ir jo Bažnyčiai, būti pakrikštytam ir gyventi tikėjimu Šventosios Dvasios galia. Šventumas, tiesą sakant, yra dalyvavimas Dievo – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios – gyvenime bei aprėpia meilę Dievui ir artimui, klusnumą Dievo valiai ir įsitraukimą į veiklą žmogiškųjų brolių labui. Toks gyvenimas palaikomas Šventosios Dvasios – krikščionys nuolatos jos šaukiasi ir ją gauna (plg. Rom 1, 7–8. 11), pirmiausia liturgijoje.

100. Bažnyčios istorijoje šventieji yra sensus fidei šviesuliai. Marija, Švenčiausioji Dievo Motina (Panaghia), visišku Dievo žodžio priėmimu yra tikėjimo pavyzdys ir Bažnyčios Motina [118]. Kristaus žodžius kaip lobį laikydama savo širdyje (Lk 2, 51) ir šlovindama Dievą už išganymą (Lk 1, 46–55), ji tobulai išreiškia sensus fidei tikinčiųjų širdyse sužadinamą žavėjimąsi Dievo žodžiu ir karštą norą skelbti Gerąją Naujieną. Visose vėlesnėse kartose Dvasios dovana Bažnyčiai duodavo turtingą šventumo derlių ir gausybę šventųjų, žinomų vien Dievui [119]. Tie, kurie paskelbti palaimintaisiais ir šventaisiais, yra regimi krikščioniškojo tikėjimo ir gyvenimo pavyzdžiai. Bažnyčiai Marija ir visi šventieji, jų maldos bei kančios, yra išskirtiniai sensus fidei to meto ir visų laikų liudytojai savame krašte ir visur kitur.

101. Kadangi iš pagrindų reikalauja imitatio Christi (plg. Fil 2, 5–8), šventumas neišvengiamai apima nuolankumą. Toks nuolankumas visiškai priešingas svyravimui ar baimingumui; tai – dvasinės laisvės aktas. Todėl atvirumas (παρρηδία) pagal paties Kristaus pavyzdį (plg. Jn 18, 20) susijęs su nuolankumu ir irgi yra sensus fidei požymis. Pirmutinė vieta nuolankumui praktikuoti yra pati Bažnyčia. Tai – ne tik pasauliečių dorybė savo ganytojų atžvilgiu, bet ir pačių ganytojų pareiga tarnaujant Bažnyčiai. Jėzus mokė Dvylika: „Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visų tarnas“ (Mk 9, 35). Nuolankumas įgyvendinamas nuolatos pripažįstant tikėjimo tiesą, ganytojų tarnybą ir tikinčiųjų, pirmiausia silpniausiųjų, poreikius.

102. Tikrasis šventumo ženklas yra „ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje“ (Rom 14, 17; plg. 1 Tes 1, 6). Šios dovanos pirmiausia reiškiasi dvasiniu, o ne psichologiniu ar emociniu lygmeniu, kaip tik širdies ramybe ir tyliu džiaugsmu asmens, atradusio išganymo lobį, brangų perlą (plg. Mt 13, 44–46). Būtent Šventoji Dvasia „paveikia širdį ir palenkia ją į Dievą, atveria dvasios akis ir teikia malonumą kiekvienam pritarti tiesai ir ją tikėti [omnibus suavitatem in consientiendo et credendo veritati]“ [120]. Džiaugsmas priešingas kartėliui ir pykčiui, liūdinantiems Šventąją Dvasią (plg. Ef 4, 31), ir yra išganymo skiriamasis ženklas [121]. Šv. Petras ragina džiaugtis dalyvavimu Kristaus kentėjimuose, „kad ir tada, kai jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti ir linksmintis“ (1 Pt 4, 13).

103. Sensus fidei subjektai yra Bažnyčios nariai, girdintys šv. Pauliaus raginimą bei atsiliepiantys į jį: „Padarysite mano džiaugsmą tobulą tuo, kad laikysitės vienos minties, turėsite vienokią meilę, santaiką ir sutarimą. Tegul nelieka vietos vaidams ar tuščiai puikybei, bet vienas kitą laikykite aukštesniu už save“ (Fil 2, 2–3).

f) Siekis statydinti Bažnyčią

104. Autentiška sensus fidei apraiška prisideda prie Bažnyčios kaip vieno kūno statydinimo ir neskatina joje susiskaldymo bei pasidalijimo. Pirmajame laiške korintiečiams toks statydinimas yra pati dalyvavimo Bažnyčios gyvenime ir misijoje esmė (plg. 1 Kor 14). Bažnyčia statydinama ir savo tikėjimo vidinio suvokimo, ir naujų narių, trokštančių per Krikštą įsitraukti į Bažnyčios tikėjimą, matmeniu. Bažnyčia yra Dievo namai, šventoji šventovė, kurią sudaro Šventąją Dvasią gavę tikintieji (plg. 1 Kor 3, 10–17). Statydinti Bažnyčią reiškia atrasti ir ugdyti savo paties dovanas bei padėti kitiems atrasti ir ugdyti savąsias charizmas, sykiu taisyti jų ir savo paties klaidas vadovaujantis krikščioniškosios artimo meilės dvasia, bendradarbiaujant bei meldžiantis su kitais, dalijantis jų džiaugsmais ir sielvartais (plg. 1 Kor 12, 12. 26).

105. Sensus fidei subjektai yra Bažnyčios nariai, atspindintys tai, ką šv. Paulius sako korintiečiams: „Kiekvienam suteikiama Dvasios apraiška bendram labui“ (1 Kor 12, 7).

2. Taikymas

106. Sąlygų, būdingų sensus fidei, aiškinimą būtina papildyti kai kuriais svarbiais praktiniais bei pastoraciniais dalykais, būtent reikia aptarti sensus fidei ir liaudiškojo pamaldumo santykį, būtinybę skirti sensus fidei ir viešąją, arba daugumos, nuomonę, tai pat apsvarstyti, kaip pasikonsultuoti su tikinčiaisiais tikėjimo ir moralės srityje. Šias temas apžvelgsime paeiliui.

a) Sensus fidei ir liaudiškasis pamaldumas

107. Žmonės „religingi“ iš prigimties; kiekvieno žmogaus gyvenime natūraliai kyla religinių klausimų, sąlygojančių didžiulę religinių įsitikinimų bei liaudiškųjų praktikų įvairovę. Liaudiškasis pamaldumas pastaruoju metu sulaukė daug dėmesio bei studijų [122].

108. Sąvoka „liaudiškasis pamaldumas“ vartojama ir siauresne prasme: tada ji žymi didelę krikščioniškojo tikėjimo apraiškų Dievo tautoje įvairovę arba tokiais gausiais būdais besireiškiančią „žmonių katalikiškąją išmintį“. Ta išmintis „kūrybiškai sujungia tai, kas dieviška ir žmogiška, Kristų ir Mariją, dvasią ir kūną, bendrystę ir instituciją, asmenį ir bendruomenę, tikėjimą ir tėvynę, protą ir emociją“, ir žmonėms taip pat yra „atpažinimo pradas ir evangelinis instinktas, leidžiantis spontaniškai pajusti, kada Bažnyčioje tarnaujama Evangelijai ir kada iš jos turinį atima ir ją dusina kiti interesai“ [123]. Akivaizdu, kad, kaip tokia išmintis, toks pradas ir instinktas, liaudiškasis pamaldumas yra artimai susijęs su sensus fidei ir todėl rūpestingai aptartinas šioje studijoje.

109. Šiame kontekste labai svarbūs Jėzaus žodžiai: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams“ (Mt 11, 25; Lk 10, 21). Jie rodo, jog išmintis ir dieviškųjų dalykų supratimas dovanojamas tiems, kurie turi nuolankų tikėjimą. Didžiulė daugybė tikinčių krikščionių (ir žmonių už Bažnyčios regimų ribų) bent potencialiai turi privilegijuotą galimybę prisiartinti prie giliųjų Dievo tiesų. Liaudiškasis pamaldumas pirmiausia išauga iš pažinimo, Dievo maloningai suteikiamo tokiems žmonėms. Jis yra „teologalinio gyvenimo, įkvėpto mūsų širdyse išlietos Šventosios Dvasios (plg. Rom 5, 5)“, apraiška [124].

110. Ir kaip pradas ar instinktas, ir kaip krikščioniškųjų praktikų turtinga įvairovė, ypač besireiškianti kulto veiksmų, kaip antai pamaldumų, piligrimysčių ir procesijų, pavidalu, liaudiškasis pamaldumas kyla iš sensus fidei bei iškelia pastarąjį aikštėn, todėl yra gerbtinas ir skatintinas. Būtina pripažinti, kad liaudiškasis pamaldumas yra „pirmutinė ir pamatiškiausia tikėjimo įkultūrinimo forma“ [125]. Toks pamaldumas yra „bažnytinė tikrovė, sužadinta ir vedama Šventosios Dvasios“ [126], suteikiančios Dievo tautai „šventosios kunigystės“ patepimą. Tautos kunigystei natūralu reikštis gausiais būdais.

111. Tautos kunigiškosios veiklos viršūnė pagrįstai yra liturgija, todėl būtina rūpintis laiduoti, kad liaudiškojo pamaldumo praktikos „derintųsi su šventąja liturgija“ [127]. Kalbant bendriau, liaudiškasis pamaldumas, pasak popiežiaus Pauliaus VI, kadangi nėra apsaugotas „nuo daugelio religijos iškraipymų ir net prietarų įsiskverbimo“, turi būti evangelizuotas [128]. O šitaip rūpestingai globojamas ir nukreiptas „gera kryptimi“, pasak popiežiaus, „jis yra kupinas vertybių. Per jį pasireiškia Dievo alkis, kurį gali pažinti tik paprastieji ir vargšai. Jis daro žmogų pajėgų didžiadvasiškumui ir pasiaukojimui, negana to, heroizmui, kai reikia parodyti tikėjimą. Jis susijęs su giliųjų Dievo atributų – tėvystės, Apvaizdos, nuolatinio ir meilės kupino artumo – aiškiu suvokimu. Jis sužadina vidines nuostatas, retai taip aiškiai pastebimas kitur: kantrybę, kryžiaus jautimą kasdieniame gyvenime, pasiaukojimą, atvirumą kitiems, dievobaimingumą. <...> Toks liaudiškasis pamaldumas, nukreiptas gera kryptimi, daugybei žmonių gali vis labiau virsti tikru susitikimu su Dievu Jėzuje Kristuje“ [129]. Žavėdamasis pagyvenusios moters ištara [130], popiežius Pranciškus pakartojo čia popiežiaus Pauliaus VI išreikštą pagarbą. Gera kryptimi nukreiptas liaudiškasis pamaldumas ir savo giliųjų Dievo slėpinių supratimu, ir savo drąsiu tikėjimo liudijimu gali būti laikomas sensus fidei apraiška ir išraiška.

112. Galima sakyti, kad liaudiškasis pamaldumas nukreiptas „gera kryptimi“ būna tada, kai yra tikrai „bažnytinis“. Tame pačiame tekste popiežius Paulius VI nurodo kelis bažnytiškumo kriterijus. Būti bažnytiškam reiškia būti maitinamam Dievo žodžio, nepolitikuojančiam ir nepagautam ideologijų, išlaikančiam tvirtą bendrystę ir su vietine, ir su visuotine Bažnyčia, su Bažnyčios ganytojais ir magisteriumu, degančiam troškimu misionieriauti [131]. Šiais kriterijais nurodomos ir liaudiškojo pamaldumo, ir jį grindžiančio sensus fidei autentiškumo sąlygos. Paskutinis kriterijus liudija, kad savo autentišku pavidalu jie abu yra didžiulis Bažnyčios turtas misijai vykdyti. Popiežius Pranciškus pabrėžia liaudiškojo pamaldumo „misionieriškąją galią“ ir, galima sakyti, remdamasis sensus fidei pareiškia, kad liaudiškajame pamaldume irgi „glūdi veikli evangelizacinė jėga, kurios nevalia nuvertinti, mat tai reikštų, jog neatpažįstamas Šventosios Dvasios veikimas“ [132].

b) Sensus fidei ir viešoji nuomonė

113. Viena iš kebliausių temų yra sensus fidei santykis su viešąja, arba daugumos, nuomone Bažnyčioje ir už jos ribų. Viešoji nuomonė – sociologinė sąvoka, pirmiausia taikoma politinėms visuomenėms. Viešosios nuomonės atsiradimas yra susijęs su atstovaujamosios demokratijos politinio modelio gimimu bei plėtra. Kadangi politinės valdžios teisėtumas kyla iš tautos, pastaroji turi išreikšti savo mintis, o politinė valdžia valdydama į jas atsižvelgti. Tad viešoji nuomonė yra esminis demokratinio gyvenimo sveiko funkcionavimo veiksnys ir todėl svarbu, kad ji būtų kompetentingai ir sąžiningai iškelta aikštėn bei pateikta. Ta užduotis tenka žiniasklaidai, kuri daug prisideda prie visuomenės bendrojo gėrio, jei nesiekia manipuliuoti nuomone dalinių interesų naudai.

114. Bažnyčia teigiamai vertina demokratijos išreiškiamas iškilias žmogiškąsias ir moralines vertybes, bet ji pati nėra sudaryta pagal pasaulietinės politinės visuomenės principus. Bažnyčia, žmonijos bendrystės su Dievu slėpinys, savo sandarą gauna iš Kristaus. Būtent iš jo gauna savo vidinę struktūrą bei valdymo principus. Todėl Bažnyčioje viešajai nuomonei negali tekti sprendžiamasis vaidmuo, teisėtas politinėse visuomenėse, grįstose tautos suverenumo principu, nors tam tikrą vaidmenį Bažnyčioje, kaip pamėginsime parodyti toliau, ji ir atlieka.

115. Žiniasklaida dažnai analizuoja religinius reikalus. Viešasis domėjimasis tikėjimo klausimais yra geras ženklas, o spaudos laisvė – pagrindinė žmogaus teisė. Katalikų Bažnyčia nesibaimina nei kad jos mokymas aptarinėjimas, nei kad dėl jo nesutariama. Priešingai, ji laiko debatus tikėjimo laisvės apraiška. Kiekvienas yra laisvas Bažnyčią kritikuoti arba palaikyti. Ji pripažįsta, kad sąžininga ir konstruktyvi kritika gali padėti jai aiškiau įžvelgti problemas ir surasti geresnius sprendimus. Savo ruožtu Bažnyčia yra laisva kritikuoti neteisingus užpuolimus ir turi turėti galimybę prireikus ginti savo tikėjimą žiniasklaidoje. Bažnyčia brangina nepriklausomos žiniasklaidos kvietimą prisidėti prie viešųjų debatų. Ji netrokšta informacijos monopolio, bet teigiamai vertina nuomonių pliuralizmą ir mainus. Vis dėlto Bažnyčia taip pat suvokia visuomenės informavimo apie savo tikėjimo bei moralinio mokymo tikrąją reikšmę ir turinį svarbą.

116. Šiandien Bažnyčioje dažniau girdimi balsai pasauliečių, kurie laikosi kartais konservatyvių, kartais progresyvių pozicijų, tačiau apskritai konstruktyviai įsitraukia į Bažnyčios gyvenimą ir misiją. Visuomenės švietimo plėtra turėjo didelės įtakos santykiams Bažnyčioje. Pati Bažnyčia visame pasaulyje yra įsitraukusi į švietimo programas, kuriomis siekiama suteikti žmonėms galimybę išsakyti savo žodį ir naudotis savo teisėmis. Todėl tai, kad šiandien tiek daug žmonių domisi Bažnyčios mokymu, liturgija ir tarnyste, yra geras ženklas. Daugelis Bažnyčios narių trokšta įgyvendinti savo kompetencijas ir savaip dalyvauti Bažnyčios gyvenime. Siekdami statydinti Bažnyčią ir daryti įtaką visai visuomenei, jie buriasi į organizacijas parapijose, taip pat į įvairias grupes bei sąjūdžius ir per socialinę žiniasklaidą ieško kontaktų su kitais tikinčiais bei geros valios žmonėmis.

117. Nauji bendravimo tinklai Bažnyčioje ir už jos ribų reikalauja naujų dėmesio bei kritikos formų, taip pat naujų metodų įžvalgumui praktikuoti. Tam tikrų interesų grupės daro įtaką, apskritai ar bent iš dalies nesuderinamą su katalikų tikėjimu; sklando įsitikinimų, kuriuos galima taikyti tik tam tikroms vietovėms ar epochoms; jaučiamas spaudimas sumenkinti tikėjimo vaidmenį viešuosiuose debatuose ar tradicinį krikščioniškąjį mokymą priderinti prie šių laikų interesų ir nuomonių.

118. Akivaizdu, jog sensus fidei ir viešosios, arba daugumos, nuomonės nevalia tiesiog vieno su kitu tapatinti. Jie jokiu būdu nėra tas pats dalykas.

i) Pirmiausia sensus fidei aiškiai susijęs su tikėjimu, o tikėjimas yra dovana, nebūtinai turima visų žmonių, todėl sensus fidei tikrai negalima prilyginti visos visuomenės viešajai nuomonei. Toliau: pripažįstant, kad krikščionių tikėjimas yra pirmutinis Bažnyčios narius vienijantis veiksnys, sykiu reikia suvokti, kad šiuolaikiniame pasaulyje gyvenančių krikščionių požiūrius formuoja daug skirtingų įtakų. Todėl, kaip neišreikštai parodė jau sąlygų aptarimas, sensus fidei nevalia tiesiog tapatinti ir su viešąja, arba daugumos, nuomone Bažnyčioje. Pagrindas, į kurį būtinai kreiptinas dėmesys, yra ne nuomonė, bet tikėjimas. Nuomonė dažnai tėra tam tikros grupės ar kultūros nuotaikos ar troškimų išraiška, neretai kintama bei laikina, o tikėjimas yra vienos Evangelijos, galiojančios visur ir visada, aidas.

ii) Dievo tautos istorijoje tikėjimu tikrai gyvendavo bei jį liudydavo dažnai ne dauguma, bet mažuma. Senajame Testamente kalbama apie tikinčiųjų „šventąjį likutį“, dažnai saujelę lyginant su karaliais, pranašais ir izraeliečių dauguma. Pati krikščionybė prasidėjo nuo nedidelės mažumos, kaltinamos ir persekiojamos viešosios valdžios. Bažnyčios istorijoje tokie evangeliniai sąjūdžiai kaip pranciškonų ir dominikonų, o vėliau ir jėzuitų išaugo iš nedidelių grupelių, į kurias įtariai šnairuodavo įvairūs vyskupai bei teologai. Daugelyje šiandienių šalių krikščionis kitos religijos ar pasaulietinės ideologijos smarkiai spaudžia atsisakyti tikėjimo tiesos bei susilpninti saitus su bažnytine bendruomene. Todėl ypač svarbu atpažinti ir išgirsti „tikinčių mažutėlių“ (Mk 9, 42) balsus.

119. Skirti sensus fidei nuo viešosios, arba daugumos, nuomonės yra neabejotinai būtina, todėl kyla poreikis nustatyti buvimo autentišku sensus fidei dalininku būtinas sąlygas, kurios mūsų jau pateiktos anksčiau. Ir vis dėlto tikrąjį tikėjimą išpažįsta bei juo gyvena vidujai vieninga visa Dievo tauta. Magisteriumas ir teologija nepaliaujamai stengiasi vis naujaip pateikti tikėjimą skirtingose situacijose, prireikus palygindami vyraujančias krikščioniškosios tiesos sampratas su faktine Evangelijos tiesa, bet būtina neužmiršti, kad Bažnyčios patirtis rodo, jog kartais tikėjimo tiesą išlaiko ne teologų pastangos ar daugumos vyskupų mokymas, bet tikinčiųjų širdys.

c) Pasikonsultavimo su tikinčiaisiais būdai

120. Visi tikintieji yra visiškai lygūs, nes per savo Krikštą visi yra atgimę Kristuje. „Todėl visi – kiekvienas pagal savo padėtį ir pareigas – bendradarbiauja statydami Kristaus Kūną“ [133]. Dėl šios priežasties visi tikintieji „turi teisę, o kartais ir pareigą pagal savo išprusimą, kompetenciją ir autoritetą pareikšti savo nuomonę šventiesiems ganytojams apie reikalaus, susijusius su Bažnyčios gėriu, ir ją pranešti kitiems tikintiesiems, išlaikydami tikėjimo ir doros grynumą bei pagarbą ganytojams ir atsižvelgdami į bendrąją naudą ir asmenų orumą“ [134]. Atitinkamai tikinčiuosius, ir būtent pasauliečius, pagarbiai ir dėmesingai traktuoti ir Bažnyčios gėrio labui tinkamu būdu su jais konsultuotis taip pat turėtų ir Bažnyčios ganytojai.

121. Žodis „konsultuotis“ apima įvertinimo ar patarimo paiešką, taip pat apklausą tikėjimo klausimais. Viena vertus, dėl valdymo ir pastoracijos Bažnyčios ganytojai tam tikrais atvejais gali ir turi konsultuotis su tikinčiaisiais klausdami jų patarimo ar įvertinimo. Kita vertus, magisteriumui apibrėžiant tam tikrą mokymą, su tikinčiaisiais dera pasikonsultuoti apklausos tam tikru klausimu prasme, „nes tikinčiųjų korpusas yra vienas apreikštojo mokymo tradicijos liudytojų, o jų sutarimas krikščionijoje – tai neklystančiosios Bažnyčios balsas“ [135].

122. Konsultavimosi su tikinčiaisiais praktika Bažnyčios gyvenime nėra nauja. Viduramžių Bažnyčioje taikytas romėnų teisės principas: Quod omnes tangit, ab omnibus tractari et approbari debet (kas svarbu visiems, tas turi būti visų aptarta ir patvirtinta). Visose trijose Bažnyčios gyvenimo srityse (tikėjimo, sakramentų, valdymo) „tradicija hierarchinę struktūrą jungdavo su konkrečiu bendravimo bei sutarimo režimu“, ir tai laikyta „apaštališkąja praktika“ arba „Apaštalų Tradicija“ [136].

123. Problemos kyla, kai dauguma tikinčiųjų lieka abejingi magisteriumo priimtiems sprendimams mokymo ir moralės srityje ar net juos visiškai atmeta. Toks priėmimo stygius gali liudyti Dievo tautos tikėjimo silpnumą arba stoką, nulemtą nepakankamai kritiško šiuolaikinės kultūros perėmimo. Bet kai kuriais atvejais tai gali rodyti, kad valdžią turintieji tam tikrus sprendimus priėmė deramai neatsižvelgę į tikinčiųjų patirtį ir sensus fidei arba magisteriumui tinkamai nepasikonsultavus su tikinčiaisiais [137].

124. Tai, kad Bažnyčios nariai praktiniais ir tikėjimo bei moralės klausimais turėtų nuolat bendrauti ir palaikyti reguliarų dialogą, yra visiškai natūralu. Viešoji nuomonė yra svarbi tokio bendravimo Bažnyčioje forma. „Kaip gyvam organizmui, Bažnyčiai reikia viešosios nuomonės, kylančios iš jos narių pokalbio. Tiktai tada galima jos mąstymo bei veiklos pažanga“ [138]. Toks viešasis keitimasis mintimis bei nuomonėmis Bažnyčioje netrukus po Vatikano II Susirinkimo buvo patvirtintas būtent remiantis Susirinkimo mokymu apie sensus fidei ir krikščioniškąją meilę, o tikintieji primygtinai paraginti veikliai įsitraukti į tokius viešuosius mainus. „Todėl katalikai turėtų būti visiškai tikri, kad iš tiesų turi nuomonės reiškimo laisvę. Ši laisvė remiasi tikėjimo jausmu (sensus fidei), žadinamu bei palaikomu tiesos Dvasios, idant Dievo tauta, vadovaujama šventojo Magisteriumo ir būdama jam ištikimai klusni, nepajudinamai laikytųsi vieną kartą visiems laikams šventiesiems perduoto tikėjimo, teisingu sprendimu vis giliau jį perprastų ir visapusiškiau pritaikytų gyvenime (Lumen gentium 12), ir meile, per kurią ta laisvė pakeliama ligi dalijimosi Kristaus laisve, Kristaus, išlaisvinusio mus iš nuodėmės pančių, kad galėtume laisvai spręsti pagal jo valią. Už tai atsakinga bažnytinė valdžia rūpinsis, kad remiantis nuomonės bei žodžio laisve Bažnyčioje būtų gyvai keičiamasi teisėtomis nuomonėmis, ir nustatys šiam tikslui siekti palankias normas bei sąlygas“ [139].

125. Toks viešasis keitimasis nuomonėmis yra pirmutinė priemonė normaliu būdu sensus fidelium nustatyti. Tačiau po Vatikano II Susirinkimo atsirado ir įvairių institucinių įrankių, kaip tikinčiuosius oficialiau išklausyti bei su jais pasikonsultuoti, kaip antai daliniai susirinkimai, į kuriuos gali būti kviečiami kunigai ir kiti Kristaus tikintieji [140], vyskupijų sinodai, kuriuose narių teisėmis dalyvauti vyskupijų vyskupai gali pakviesti pasauliečių [141], vyskupijų pastoracinės tarybos, kurias sudaro „Kristaus tikintieji, esantys visiškoje bendrystėje su Katalikų Bažnyčia: tiek dvasininkai, tiek pašvęstojo gyvenimo institutų nariai ir visų pirma pasauliečiai“ [142], bei parapijų pastoracinės tarybos, kur „Kristaus tikintieji drauge su tais, kurie pagal savo pareigybę rūpinasi pastoracija parapijoje“, padeda „puoselėti pastoracinę veiklą“ [143].

126. Minėtosios konsultavimosi struktūros gali būti labai naudingos Bažnyčiai, bet tik tada, kai ganytojai ir pasauliečiai gerbs vieni kitų charizmas ir rūpestingai nuolatos įsiklausys vieni į kitų patirtis bei rūpesčius. Nuolankus klausymasis visais lygmenimis ir tinkamas konsultavimasis su suinteresuotaisiais yra neatsiejamas gyvos ir gyvybingos Bažnyčios aspektas.

Pabaiga

127. Vatikano II Susirinkimas buvo naujosios Sekminės [144], parengusios Bažnyčią naujajai evangelizacijai, kurios imtis popiežiai po Susirinkimo nepaliaujamai kvietė. Susirinkimas iš naujo pabrėžė tradicinę idėją, kad visi pakrikštytieji turi sensus fidei, o sensus fidei yra svarbiausias turtas naujajai evangelizacijai vykdyti [145]. Padedami sensus fidei, tikintieji geba ne tik atpažinti, kas Evangeliją atitinka, ir atmesti tai, kas jai priešinga, bet ir pajusti tai, ką popiežius Pranciškus pavadino „naujais būdais“ visai keliaujančiai tautai žengti tikėjimo „keliu“. Viena iš priežasčių, kodėl vyskupai ir kunigai turi būti arti keliaujančios tautos ir žengti drauge su ja, yra galimybė būtent per tai pažinti tuos „naujus būdus“ taip, kaip juos suvokia tauta [146]. Tokių naujų būdų įžvelgimas, atvertas ir apšviestas Šventosios Dvasios, bus naujajai evangelizacijai gyvybiškai svarbus.

128. Sensus fidei yra artimai susijęs su infallibilitas in credendo, būdingu visai Bažnyčiai kaip tikinčiam „subjektui“, keliaujančiam per istoriją [147]. Gaivinamas Šventosios Dvasios, jis leidžia Bažnyčiai liudyti ir per savo narius – individus ir bendruomenes – nepaliaujamai stengtis įžvelgti, kaip geriausia gyventi, veikti ir kalbėti ištikimybės Viešpačiui dvasia. Tai – instinktas, įgalinantis visus ir kiekvieną „galvoti išvien su Bažnyčia“ [148], dalijantis vienu tikėjimu ir vienu tikslu. Būtent jis vienija ganytojus ir tautą ir daro jų atitinkamomis dovanomis bei atitinkamais pašaukimais grįstą dialogą esmingai svarbų bei vaisingą Bažnyčiai.