Įžanga

Artėjantis šeimos temai skirtas nepaprastasis Vyskupų sinodas dėl su šeima bei santuoka susijusių neatidėliotinų bei rimtų problemų ir dėl vilčių bei lūkesčių, išreikštų parengiamųjų konsultacijų laikotarpiu, kelia Bažnyčioje precedento neturintį susidomėjimą.

Jau Vatikano II Susirinkimo pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes santuoka ir šeima minimos tarp neatidėliotinų mūsų epochos problemų [1]. Nuo enciklikos Humanae vitae paskelbimo, 1980 m. Sinodo šeimos klausimais ir Jono Pauliaus II turtingo mokymo šia tema [2] Bažnyčia nenustojo su vis didesniu nerimu stebėti, kaip papročiai ir mąstysenos tolsta nuo biblinio apreiškimo bei krikščioniškosios tradicijos perduoto paveldo.

Bažnyčios misiją dabartiniame pasaulyje popiežius Pranciškus palygino su „lauko ligonine“, kur gydoma daugybė iš mūšio lauko surinktų sužeistųjų [3]. Šiuo įvaizdžiu taikliai nusakoma santuokos ir šeimos padėtis, per pastaruosius kelis dešimtmečius rimtai pablogėjusi ne tik sutuoktinių gyvenimo patyrimo lygmeniu, bet ir tradicinėms šeimos vertybėms priešingų įstatymų, kuriuos inicijuoja vyraujančią reliatyvistinę mąstyseną palaikančios lobistinės grupės, aspektu.

Dabar šį paplitusį reiškinį lydi kiti veiksniai: santuokinių situacijų sudėtingumas, teisinių procesų santuokų galiojimui ištirti lėtumas, ortodoksų tradicijos pavyzdys, pastoracinio rūpinimosi padiktuotų neoficialių praktikų paplitimas. Greta to, vilčių banga, sukelta popiežiaus Pranciškaus skelbimo. Šių veiksnių derinys reikalauja iš ganytojų apmąstymo ir kūrybiškų iniciatyvų, atsiliepiančių į naujus evangelizacijos iššūkius.

Aš irgi viliuosi ir esu įsitikinęs, kad dabartiniuose debatuose Šventoji Dvasia parodys mums atsinaujinimo kelią išsaugant ištikimybę krikščioniškajai tradicijai. Tradicija reiškia ne sąstingį, bet, priešingai, gyvo organizmo, kuris keičiasi ir prisitaiko neprarasdamas savo tapatybės, kelią [4].

Šiuo atžvilgiu aš savo ruožtu tikiu, jog atnaujintas pastoracinis požiūris į santuoką bei šeimą turėtų geriau supažindinti su Susirinkimo paveldu ir Jono Pauliaus II mums pateiktu tinkamu jo aiškinimu. Susirinkimas platesne „sakramento“ sąvoka, analogiškai taikoma Bažnyčiai, padėjo pagrindus naujai sakramentų teologijos vizijai. Šia pamatine perspektyva atnaujinamas septynių sakramentų ir Bažnyčios santykis, ypač santuokos ir šeimos atžvilgiu. Štai kodėl, kaip ir per Susirinkimą, turime iš naujo pradėti nuo Kristaus, „tautų Šviesos“, kad ne tik iš naujo apmąstytume šeimos pastoraciją, bet ir plačiau suvoktume visą Bažnyčios pastoraciją žvelgdami iš šeimos perspektyvos [5].

Savo straipsnyje trumpai aptarsiu šią slinktį vadovaudamasis sakramentų teologijos perspektyva, o paskui dėmesį sutelksiu į organišką Santuokos sakramento ir Bažnyčios sakramentiškumo jungtį. Baigdamas atnaujinto pastoracinio požiūrio, kuris orientuotas į gailestingumą ir neprieštarauja santuokos neišardomumui, kontekste įvardysiu kelis santuokos negaliojimo kriterijus.

1. Vatikano II Susirinkimas ir ekleziologinė slinktis sakramentų teologijoje

Pasak katalikų tradicijos, septyni sakramentai yra „išganymo priemonės“, kuriomis Kristaus malonė perteikiama žmogui. Šv. Tomas Akvinietis sakramentų logiką aiškina remdamasis žmogaus gyvenimo tarpsniais ir sąlygomis: gimimu, augimu, maistu, gyvenimo būviu, susitaikymu, liga ir mirtimi. Tokia turtinga perspektyva šiuolaikiniais laikais nuskurdo malonę vis labiau suvokiant kaip savotišką prigimties kopiją, kartais be jokios sąsajos su Kristumi, nebent nurodant jį kaip malonės veiksmingąją priežastį.

Tad apie sakramentus įpratome galvoti antropocentriškai, atsižvelgdami į individualius žmogaus poreikius ir be organiškos sąsajos su Bažnyčia, išskyrus priklausomybę Kristaus įsteigtai institucijai.

Ekleziologijos rutuliojimasis XX amžiuje, apvainikuotas Vatikano II Susirinkimo didžiųjų konstitucijų, atveria naujų perspektyvų Bažnyčios slėpiniui nusakyti iš pradžių pasitelkiant sakramento sąvoką: „Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis“ [6]. Toks pirminis ir gilus Konstitucijos apie Bažnyčią požiūris remiasi bibline mysterion sąvoka [7] ir tęsiamas Konstitucijoje apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium:

„Todėl esančiuosius Bažnyčioje liturgija kasdien stato į šventovę Viešpatyje, <...> drauge stebėtinu būdu stiprina jų jėgas skelbti Kristų, ir šitaip tiems, kurie yra išorėje, liturgija parodo Bažnyčią kaip viršum tautų iškeltą ženklą (plg. Iz 11, 12), po kuriuo rinktųsi draugėn išblaškyti Dievo vaikai (plg. Jn 11, 52), kol bus viena kaimenė ir vienas ganytojas (plg. Jn 10, 16)“ [8].

Išplėsdamas sakramento sąvoką ir taikydamas ją Bažnyčiai kaip „vienybės ženklui ir slėpiniui“, Susirinkimas suteikė sakramentams esminę bažnytinę prasmę, praplėtusią ankstesnę perspektyvą, kurios dėmesio centre buvo individų išganymas.

Suvokti Bažnyčią kaip sakramentą reiškia apibrėžti jos santykį su pasauliu remiantis ja kaip vienybės ir malonės perteikimo regimu ženklu, taip aiškiau išreiškiant Bažnyčios misijos reikšmę ir jos institucijoms būdingą prigimtį. Šiuo požiūriu visus sakramentus galima suvokti ne tik kaip atsaką į antropologinius poreikius, bet ir kaip organines išraiškas to, kas sudaro Bažnyčios sakramentiškumą pasaulio atžvilgiu. Tada sakramentai įgyja misionieriškąjį matmenį, nes per juos tautos regi Bažnyčią.

Prie šio pamatinio požiūrio į Bažnyčią kaip į išganymo sakramentą ir vienybės slėpinį turėtume pridurti sakramentų teologijos jungtuvinį matmenį. Šis matmuo kyla iš paties apreiškimo, taip pat iš bažnytinės tradicijos, liudijamos Katalikų Bažnyčios katekizmo:

„Visas krikščioniškasis gyvenimas yra pažymėtas Kristaus ir Bažnyčios, tartum jaunikio ir nuotakos, meile. Jau Krikštas – įžengimas į Dievo tautą – yra jungtuvių slėpinys: tam tikra prasme jis yra vestuvinis apiplovimas (plg. Ef 5, 26–27) prieš vestuvių puotą, Eucharistiją. O krikščioniškoji santuoka tampa veiksmingu ženklu, Kristaus ir Bažnyčios Sandoros sakramentu. Pakrikštytųjų santuoka, ženklindama ir teikdama malonę, yra tikras Naujosios Sandoros sakramentas“ [9].

Tad Bažnyčios sakramentiškumas remiasi jungtuviniu Kristaus ir Bažnyčios santykiu, šv. Pauliaus minimu Laiške efeziečiams vyro ir moters santuokinės meilės sakramentinei vertei parodyti. Kiti sakramentai irgi išreiškia šį jungtuvinį santykį, tačiau mes į tai nesigilinsime, bet išsamiau aptarsime santuoką Bažnyčios ir jos misijos sakramentinėje struktūroje.

2. Santuokos vieta Bažnyčios sakramentiškume

Vatikano II Susirinkimas toliaregiškai ir pranašiškai iš naujo patvirtino santuokos ir šeimos vertę laikotarpiu, kai kultūrų bei visuomenių sekuliarizacija laipsniškai pavirto pavyzdžio neturinčia antropologine krize. Nujausdamas krizės rimtumą, Susirinkimas ėmėsi santuokos ir šeimos „naujosios evangelizacijos“ dar anksčiau nei tas terminas buvo nukaldintas. Vėl pradėdamas nuo Kristaus, Susirinkimas atskleidė šeimos kaip namų Bažnyčios grožį. Pastoracija Bažnyčioje vis dar toli nuo šios Susirinkimo skatinamos ir apaštališkajame paraginime Familiaris consortio iš naujo paskelbtos šeimos evangelijos.

A. Santuokos kristologija: išeities taškas

Susirinkimo naujovė buvo performuluotas tradicinis mokymas apie santuoką. Tai padaryta remiantis pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes dėstoma santuokos kristologija:

„Žmonių Išganytojas ir Bažnyčios Sužadėtinis [10] ateina pas susituokusius krikščionis per Santuokos sakramentą. Atėjęs jis pasilieka, idant sutuoktiniai abipusiu pasiaukojimu ir amžina ištikimybe vienas kitą mylėtų taip, kaip jis mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save patį (plg. Ef 5, 25)“ [11].

Nesitenkindamas teisine santuokos kaip sutarties samprata, Susirinkimas sakramentą nusakė kaip „susitikimą su Kristumi“, Bažnyčios Sužadėtiniu, „pasiliekančiu“ su sutuoktiniais ir padarančiu juos savo meilės dalininkais. Pauliaus „kaip“ išreiškiamas sutuoktinių dalyvavimas Kristaus meilėje ir atitinka Jono „kaip“ Jėzaus kaip Aukščiausiojo Kunigo maldoje Jn 17. Ir tai daug daugiau nei panašumas sekant Jėzumi. Faktiškai teigiama, kad sutuoktiniai yra aktyvūs Kristaus meilės Bažnyčiai dalininkai. Tai liudija ši ištrauka: „Tikra santuokinė meilė yra paimama į dieviškąją meilę; ją valdo ir turtina Kristaus atperkamoji galia ir išganomoji Bažnyčios veikla“ [12]. Ta pati mintis reiškiama konstitucijos Lumen gentium 11-ajame skyrelyje: „Susituokusieji krikščionys Santuokos sakramentu ženklina vienybės bei vaisingos meilės tarp Kristaus ir Bažnyčios slėpinį ir patys yra to slėpinio dalininkais, santuokiniame gyvenime padėdami vienas kitam siekti šventumo.“

Prabėgomis atkreipsime dėmesį, kad Santuokos sakramentas neapsiriboja pagalba sutuoktiniams įgyvendinant prigimtinius jų sąjungos tikslus, tai yra sutuoktinių susivienijimą ir vaikų prokreaciją bei auklėjimą. Jis pakelia žmogaus meilę iki sakramentinio ženklo kilnumo, tai yra iki regimosios tikrovės, kurioje glūdi neregimoji dieviškoji meilė, įgyvendinta sandoriniu santykiu su žmonija Jėzuje Kristuje, kilnumo. Štai kodėl santuoka apibūdinama kaip pašaukimas į šventumą – į santuokinį ir šeiminį šventumą, konkrečiai apreiškiančiame ir įkūnijančiame pasaulyje tikrąją Bažnyčios kaip Kristaus Sužadėtinės prigimtį:

„Kadangi krikščioniškoji šeima kyla iš santuokos, atspindinčios meilės sutartį tarp Kristaus ir Bažnyčios bei įtraukiančios į dalyvavimą joje, ji visiems atvers gyvą Atpirkėjo buvimą pasaulyje ir tikrąją Bažnyčios prigimtį sutuoktinių meile, dosniu vaisingumu, vienybe ir ištikimybe bei gražiu visų savo narių bendradarbiavimu“ (GS 48).

Tad Susirinkimas performulavo mokymą apie santuoką ir šeimą kristologine kryptimi, taip suteikdamas šeimai tikrai bažnytinį statusą. Dėl sakramento dovanos (1 Kor 7, 7) mes pagrįstai galime šeimą vadinti „namų Bažnyčia“ [13], kaip tai darė kai kurie Bažnyčios tėvai. Šis terminas ne retorinis, bet istoriškai grįstas Naujojo Testamento sąvoka oikos [14], kuria apibūdinama pirmųjų krikščioniškųjų bendruomenių patirtis. Dogminiu lygmeniu jis remiasi sąsajomis, artimai jungiančiomis Krikštą, Eucharistiją ir Santuoką.

Vis dėlto šis pavadinimas reikalauja gilesnio teologinio apmąstymo, kuris atskleistų jo tinkamumą ir vaisingumą Bažnyčios sakramentiškumo visumoje. Kaip „vienybės ženklas“ ir „slėpinys“ Bažnyčia ypač reiškiasi Eucharistiniu susirinkimu, kuris yra susitikimas su prisikėlusiu Kristumi. Taip pat instituciniais Bažnyčios ir valstybės santykiais, misionieriavimu ir karitatyvine veikla bei pastangomis siekti teisingumo ir solidarumo. Galop ji reiškiasi šeimomis, kurios per dykumą Kristaus pėdomis traukiančiai tautai yra bendrystės oazės.

B. Pagrindo šeimai, namų Bažnyčiai, suteikimas

Pabrėžiau mintį, kad sutuoktiniai yra Kristaus meilės Bažnyčiai dalininkai. Tai šeimos evangelijos, jos galios bei grožio šerdis. Ta evangelija kyla iš Krikšto ir skleidžiasi prigimtinėmis ir antgamtinėmis santuokinės meilės savybėmis – vienybe, ištikimybe, vaisingumu ir neišardomumu. Stabtelėkime prie Krikšto ir Santuokos santykio, kuris yra šeimos bažnytinio statuso pagrindas.

Krikštas yra savęs dovanojimo Kristui tikėjimu aktas, atliekamas pristačius Bažnyčiai, kurios tikėjimas priima ir laiduoja lemenantį ir trapų jos vaikų tikėjimą. Kristus į šią dovaną atsako savo paties dovana, įspaudžiančia į krikštijamojo sielą Jo sūniškos meilės antspaudą. Sutvirtinti Šventosios Dvasios įspaudu ir įtraukti į Eucharistinį susirinkimą, pakrikštytieji kaip Kristaus Kūno – Bažnyčios nariai sakramentiškai dalyvauja Trejybės bendrystėje.

Toks per įkrikščioninimą vykstantis Kristaus ir Bažnyčios dovanojimasis vienas kitam pašauktas būti atbaigtas sakramentinės santuokos metu. Sutuoktinių dovanojimosi vienas kitam aktas nuo pradinio pasikeitimo sutikimu iki atbaigimo fiziniu susivienijimu vyksta kaip tikėjimo akto dalis, tai yra kaip savęs dovanojimo Kristui, kuriam sutuoktiniai jau priklauso savo Krikšto galia, dalis; šią priklausomybę jie patvirtina sakramentinės santuokos metu.

Kas iš tiesų vyksta abipusiškai dovanojantis sakramentinės santuokos metu? Per sutuoktinių savęs dovanojimo vienas kitam tikėjimu aktą Bažnyčia atnašauja pakrikštytųjų porą Kristui. Kristus, Bažnyčios Sužadėtinis, atsako vestuvine dovana, Šventosios Dvasios charizma (1 Kor 7, 7), užantspauduojančia šią sąjungą nesulaužomu antspaudu, kuris yra niekas kita, kaip dieviškojo Sužadėtinio absoliučios ir neatšaukiamos Meilės artumas. Šie dovanų mainai tarp Kristaus ir Bažnyčios per sutuoktinius, kurie yra šio vyksmo naudos gavėjai, radikaliai pakeičia sutuoktinių asmeninį ir bažnytinį statusą. Autonomiški individai, gyvenantys autentiška meile, per Kristaus vestuvinę Meilę, kurią gauna kaip dovaną, tampa sakramentine pora. Ta Meilė gyvena jų pačių meilėje, šventindama, apvalydama ir darydama ją vaisingą žmogiškuoju ir bažnytiniu matmenimis. Sutuoktiniai galbūt atėjo tiesiog siekdami palaiminti savo meilę, o gauna šimteriopai, nes Kristus „pasilieka“ su jais ir juos išgano. Jis tai padaro sugrąžindamas jiems visą jų meilę, dabar papildytą bažnytine misija – mylėti vienas kitą „Viešpatyje“ (1 Kor 7, 39), gyvu pavyzdžiu liudyti pasauliui Kristaus Meilę kasdieniame savo šeimos, namų Bažnyčios, gyvenime.

Aš čia nekalbu apie „idealą“, siūlomą sutuoktiniams siekiant motyvuoti juos mylėti ištikimai ir vaisingai. Kalbu apie poros priklausymą Kristui taip, kaip kūnas priklauso galvai, kaip sutuoktiniai priklauso vienas kitam. Toks priklausymas atima juos iš savęs pačių kaip autonominius individus, kad jie save vienas kitam dovanotų trečioje tikrovėje – kaip sakramentinė pora, kurios tapatybę sudaro konsekracijos malonė (quasi consecrati) [15] ir aprašytasis pašventinimas.

Tad šeima namų Bažnyčios statusą įgyja tiktai dėl tokių dovanų mainų, kurie pačiais sutuoktinių kūnais įgyvendina Kristaus ir Bažnyčios sandoros slėpinį. Krikštas yra jų pamatinė sąlyga, o Eucharistija, kaip nuolatinis Kristaus ir Bažnyčios vestuvių slėpinio šventimas tobuliausiu būdu, tinkamiausia jų vieta.

C. Eucharistijos, vestuvių slėpinio, autentiškas liudijimas

Krikštas ir Eucharistija du esminiai ir vienas kitą papildantys Bažnyčios vestuvių, kurios yra santuokos sakramentiškumo kontekstas, momentai. Abipusiu sutikimu „Viešpatyje“ ir fiziniu įvykdymu, aktualizuojančiu pradinį ir sakramentinį „vieną kūną“ (plg. Pr 2, 24; Mt 19, 5; Mk 10, 8), pora siekia „artimos gyvenimo ir meilės bendruomenės“ [16], laimingos ir vertos Bažnyčios vestuvių.

Šiame kontekste pora, priimdama Eucharistiją, išreiškia savo esminį priklausymą Kristui ir Bažnyčiai – priklausymą, stiprinamą periodiško sakramentinio išrišimo už kaltes. Tad sakramentinė pora esmingai priklauso Eucharistijos slėpiniui, nes malonė, gaunama krikščionybę išpažįstančių sutuoktinių, yra šio sakramento turinys – Kristaus meilė Bažnyčiai iki mirties ir prisikėlimo. Santuoka yra kaip tik tokios nesugriaunamos ir nugalinčios kiekvieną kaltę meilės sakramentas. Taigi krikščioniškoji pora dėl sutuoktinių sakramentinės tapatybės turi tiesioginę prieigą prie Eucharistijos sakramento.

Ši vidinė jungtis sutuoktiniams ne tik siūlo dažnai priimti Komuniją, bet ir reikalauja iš jų atvirumo ir pagarbos Kristaus įsipareigojimui jų atžvilgiu, su visais tai lydinčiais reikalavimais. Priimdama sakramentinę Komuniją, pora vėl ištaria „taip“ Kristaus ir Bažnyčios sandorai, sutvirtinančiai, palaikančiai, pašventinančiai ir saugančiai sutuoktinių sandorą. Jie pašaukti tarnauti didesnei nei jų pačių Meilei, slėpiningai gyvenančiai juose nepaisant žmogaus gyvenimo vingių.

Tad Kristus toliau liudija savo ištikimą ir vaisingą meilę sakramentinės poros egzistavimu, kad ir kokie santuokinio gyvenimo pakilimai bei nuosmukiai ją lydėtų. Net jei kartais poros susitikimas su Eucharistija ir stokotų pašventinamosios malonės, santuokinis ryšys (res et sacramentum) išlieka pamatinė, objektyvi duotybė, toliau liudijanti Kristaus ištikimybę savo Bažnyčiai net ir sutuoktinių faktinės separacijos atveju.

Todėl civiliškai išsituokusiems asmenims, palikusiems savo pirmąją sąjungą, kita sakramentinė santuoka negalima [17]. Tokia galimybė tiesiogiai prieštarautų neatšaukiamam Kristaus, Sužadėtinio, įsipareigojimui pirmoje sąjungoje. Vadinasi, negalimas ir eucharistinės Komunijos aktas, nes juo pirmiausia išreiškiamas „taip“ Kristaus teikiamam vestuvinės meilės liudijimui mūsų atžvilgiu Bažnyčios vestuvių kontekste. Toks aktas naujos santuokos situacijoje, galima sakyti, primestų Kristui sakramentinį ženklą, priešingą jo paties liudijimui. Štai kodėl Bažnyčia išsituokusių ir vėl susituokusių katalikų atžvilgiu taikė apribojimą, nepašalindama jų iš bendruomenės, neuždrausdama dalyvauti Eucharistiniame susirinkime ar bendruomenės veikloje [18].

Ar dabartinėmis aplinkybėmis tas apribojimas panaikintinas dėl atnaujinto pastoracinio požiūrio, akcentuojančio gailestingumą? Būtent to kaip tik dabar daugelis klausia ir prie to turėtume artintis priešais akis turėdami bažnytinį sakramentų matmenį.

3. Gailestingumą akcentuojančios šiandienių šeimų pastoracijos pradmenys

Artėjantis Vyskupų sinodas ištirs šiandienių šeimų situaciją ir pateiks pastoracinių gairių, kaip sustiprinti poras, išlaikiusias ištikimybę priešingo spaudimo akivaizdoje, išgydyti tas, kurios sužeistos meilės stygiaus, ir padėti šeimoms, gyvenančioms netvarkingai, tačiau siekiančioms autentiškos malonės gyvenimo.

Tarp tokių asmenų neabejotinai yra išsituokusiųjų ir vėl susituokusiųjų. Jų vis dar gausu, nors statistiškai mažėja dėl dabartinių procesų, neigiamai atsiliepiančių santuokos socialinei vertei ir santuokos, kaip vyro ir moters sąjungos, prasmei. Daugelis žmonių šiandien nebesituokia, bet apsiriboja sugyvenimu, kurio trukmę lemia jausmai ir gyvenimo aplinkybės.

Gailestingumą akcentuojantis pastoracinis požiūris pirmiausia turėtų būti skirtas vyrui ir moteriai apsaugoti nuo įsipareigojimo baimės, kuri yra didžiausia kliūtis jiems siekiant laimės. Tiktai iš naujo skelbiant Kristų Išganytoją galima išlaisvinti žmoniją iš prasmės trūkumo, pasireiškiančio baime mylėti, nes tą meilę įsteigė Kūrėjas ir atkūrė Atpirkėjas. Čia turime neužmiršti Jono Pauliaus II, šeimos popiežiaus, paveldo. Sinodas galėtų pagaliau paskleisti šį turtingą palikimą per nuoseklų pastoracinį požiūrį į įkrikščioninimą, rengimą santuokai ir šeimų lydėjimą.

O dėl tų išsituokusių ir vėl susituokusių asmenų, kurie trokšta sutvarkyti savo dalyvavimą Bažnyčios gyvenime, tai būtina visomis išgalėmis šiltai sutikti jų atvirumą ir norą sukti atsivertimo, atgailos ir dvasinio augimo keliu. Rūpestingai atsižvelgiant į situacijų ir atsakomybės įvairovę santuokos žlugimo atvejais, kurių neįmanoma tinkamai teisiškai išspręsti, tokiems asmenims reikia padėti atkurti vienybės su Kristumi gyvenimą jų naujomis aplinkybėmis ir paisant ribų, brėžiamų Bažnyčios sakramentų tiesos.

A. Plati nesakramentinio gailestingumo apimtis

Tai juos skaudina, bet tokį skausmą galima sušvelninti iš naujo skelbiant Dievo gailestingumą, pranokstantį sakramentinį kontekstą. Kristus buvo atsiųstas, kad per savo kryžių, mirtį ir prisikėlimą sutaikintų pasaulį su Dievu. Pasaulis jau yra sutaikintas su Dievu per Kristaus Velykų slėpinį. Bažnyčios misija – liudyti šį įvykį skelbiant kerigmą ir teikiant sakramentus. Tačiau ji išskirtinai ir iki galo netvarko gailestingumo „reikalų“. Priešingai, Bažnyčia yra tik virš tautų iškeltas ženklas, liudijantis, kad šis Dievo gailestingumas skirtas visai žmonijai.

Tad Bažnyčia skelbia jau įgytą tiesą ir sakramentiniais ženklais patvirtina šį gailestingumą, didesnį už ženklus ir net pranokstantį Bažnyčios ribas. Išsituokusiems ir vėl susituokusiems asmenims, apgailėjusiems savo kaltes ir negalintiems palikti savo naujos sąjungos, turime nuolat sakyti: Dievo gailestingumas juos artimai pasiekia ir jų naujoje situacijoje. Tačiau negalime jiems leisti to viešai liudyti eucharistine Komunija.

Jau užsiminėme apie tokio apribojimo sakramentiniu lygmeniu priežastį. Išsituokusio ir vėl susituokusio asmens nauja situacija neleidžia jam autentiškai išreikšti tokio liudijimo, nes jo nauja sąjunga prieštarauja Kristaus, kuris liko ištikimas iki mirties, meilei. Neleisdama teikti sakramentinio išrišimo ir sakramentinės Komunijos net ir tada, kai išsituokęs ir vėl susituokęs asmuo yra tikrai atsivertęs, Bažnyčia nėra negailestinga. Esminis dalykas yra Kristaus ištikimybė savo paties liudijimui, jo keisti Bažnyčia jaučiasi negalinti, kad neišduotų tiesos, kuri yra santuokos neišardomumo pagrindas.

Šis skausmingas apribojimas netrukdo gailestingumui tikrai pasiekti netvarkingai gyvenančių asmenų širdies ir sielos. Tokio apribojimo laikytis nereiškia paskelbti, kad tokios poros gyvena mirtinoje nuodėmėje ar kad joms dėl šios moralinės priežasties neleidžiama priimti šventosios Komunijos. Jos gali nuoširdžiai atgailauti ir sulaukti atleidimo, tačiau ir toliau neturi galimybės naudotis sakramentinio ženklo paguoda. Šio apribojimo priežastis, kartoju, yra ne moralinė, bet sakramentinė. Jų antroji santuoka lieka objektyvi kliūtis, neleidžianti jiems iš tikrųjų viešai liudyti Kristaus ir Bažnyčios sakramentiškumo.

B. Dvasinė komunija ir sakramentinė Komunija

Vis dėlto išsituokusieji ir vėl susituokusieji gali nuolankiai prašyti malonės susivienyti su Kristumi net be sakramentinių ženklų. Sakramentinės malonės šerdis tokioms poroms gali būti perteikiama „dvasine komunija“, kuri yra ne blyškus sakramentinės Komunijos pakaitalas, bet, priešingai, pastarosios matmuo. Kiekviena sakramentinė Komunija Kristaus Kūne ir Kraujyje pirmiausia turėtų būti dvasinės komunijos, tai yra malonės būvio, kuris maitinamas ir padaromas intensyvesnis eucharistinės Komunijos, išraiška. Apaštalas šventasis Paulius mums primena, tokios dvasinės komunijos stokojant, „kas valgo ir geria to Kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 29).

Tad Bažnyčia, skelbdama gailestingumą, pirmiausia turėtų padaryti šį momentą skaidrų ir vėl patvirtinti, jog išsituokę ir vėl susituokę asmenys turi prieigą prie šio dvasinio sakramentinės Komunijos matmens. Negana to, ji turi praplėsti sakramentinės Komunijos sampratą atsižvelgdama į Vatikano II Susirinkimo suformuluotus pradmenis Bažnyčios sakramentiškumo atžvilgiu. Susivienijimas Kristaus eucharistiniame Kūne ir susivienijimas jo bažnytiniame Kūne iš tiesų neperskiriamai sujungti. Negalime sakyti „amen“ Kristaus Kūnui, mūsų priimamam per Šventąją Komuniją, sykiu svetingai nepriimdami jo bažnytinio Kūno, neįsipareigodami mylėti visus šio Kūno narius. Turint tai priešais akis, tikintiesiems būtina padėti suvokti ir branginti visus sakramentinės Komunijos aspektus, pavyzdžiui, dalyvavimą liturginiame susirinkime, kuris jiems leidžia drauge su kitais aukoti Kristaus auką, taip pat draugystę, patiriamą bendruomenės veikloje ar iniciatyvose vargšų naudai.

Kaip malonė nėra susaistyta su sakramentine tvarka nekrikščionių ar kitų krikščionių atveju, lygiai taip Dievo gailestingumas veikia tikinčiųjų, kenčiančių dėl sakramentinio kliuvinio, gyvenime. Šie tikintieji toliau liudija Kristaus absoliučią ištikimybę kaip tik per tai, kad iš pagarbos dieviškajam Partneriui, kuris, nepaisydamas porą ištikusios nesėkmės, nesulaužė pirmosios sąjungos, susilaiko nuo šventosios Komunijos. Trokšti priimti Komuniją bet kokia kaina reikštų versti šį dieviškąjį Partnerį dalyvauti melagingame liudijime.

Išskyrus tikrai išskirtinius atvejus, kai teisiškai pripažinti negaliojimą neįmanoma, bet egzistuoja pastoracinis įsitikinimas tokiu negaliojimu, aš nematau galimybės, kaip autentiškai susituokusių ir paskui išsituokusių bei vėl susituokusių asmenų atveju atgailos kelias leistų gauti išrišimą ir sakramentinę Komuniją. Mano galva, nepaprastai svarbu, kad išskirtiniai atvejai aprėptų tik įsitikinimo negaliojimu plotmę ir neapimtų realaus atsivertimo po pirmos sakramentinės santuokos žlugimo plotmės [19]. Nėra jokio atsivertimo, galinčio pakeisti pirminį sakramento padarinį – santuokinį ryšį, kuris yra neišardomas, nes susijęs su paties Kristaus liudijimu. Elgtis kitaip reikštų išpažinti santuokos neišardomumą žodžiais ir neigti tai praktika, taip keliant sąmyšį Dievo tautoje, pirmiausia tų asmenų, kurie paaukojo galimybę atkurti savo gyvenimą dėl ištikimybės Kristui.

Nauji gailestingumu grįsto pastoracinio požiūrio pradmenys turėtų atitikti tradicinį Bažnyčios mokymą, kuris pats yra dieviškojo gailestingumo apraiška. Tokie patys yra ir apribojimai priimti sakramentus, nes Bažnyčia, Kristaus Sužadėtinė, rūpinasi, kad jos vaikai būtų laimingi, ir žino, jog tos laimės neįmanoma atrasti niekur kitur, kaip tik Sandoros tiesoje. Būtent ji lemia, ar jos gailestingumu grįstas požiūris teisingas, ar klaidingas.

Imdamasi santuokos ir šeimos problemų pastoracinio kūrybingumo dvasia, Bažnyčia turėtų praplėsti sakramentinės Komunijos, susijusios su Bažnyčios sakramentiškumu, perspektyvą. Ji privalo iš naujo patvirtinti galimybę gyventi autentiška malone net pilnutinai nedalyvaujant sakramentinėje tvarkoje ir asmenis, gyvenančius įvairiose netvarkingose situacijose, kviesti nenutolti nuo bendruomenės, bet, priešingai, jai broliškai įsipareigoti ir visada atminti, kad „meilė uždengia nuodėmių gausybę“ (1 Pt 4, 8). Bažnyčia jiems taip pat turėtų priminti, kad susivienyti Eucharistijoje galima kitomis eucharistinio pamaldumo formomis, maitinančiomis dvasinę komuniją, – procesijomis, Eucharistijos adoracija, Švenčiausiojo Sakramento aplankymu ir t. t. Vienu žodžiu, išsituokusių ir vėl susituokusių asmenų atžvilgiu nepasiduokime perdėm siauram požiūriui į Komuniją. Sykiu siekime palengvinti bylų dėl santuokos pripažinimo negaliojančia nagrinėjimą.

C. Sakramentinės santuokos negaliojimo kriterijai

Santuokos tribunolų pastangos tiriant santuokinį ryšį, kuris yra pagrindas pripažinti santuoką galiojančia ar negaliojančia, įžvelgti tuos atvejus, kai santuoka negalioja, šiandien kaip niekada svarbios. Toks darbas atliktinas objektyviai ir nešališkai, vadovaujantis tikrai pastoracine dvasia ir neišleidžiant iš akių Bažnyčios ištikimybės Sandoros slėpiniui ir aukščiausiam sielų išganymo įstatymui.

Popiežius Benediktas XVI nekart kėlė ryšio tarp tikėjimo ir sakramento klausimą, nes šiandienėje pastoracijoje dažnai susiduriama su pakrikštytais asmenimis, kurie netiki. Kaip nustatyti tikėjimo stygiaus ribą, kurią peržengus sakramentas nebegalioja? Ar asmenims, prašantiems santuokos, visada pakanka būti pakrikštytiems ir turėti miglotą ketinimą „daryti tai, ką daro Bažnyčia“? Tai – sudėtingas klausimas, vertas dėmesio ir verčiantis ieškoti tinkamų kriterijų.

Ikisantuokiniu kanoniniu tyrimu gvildenamas būsimų sutuoktinių ketinimas įsipareigoti vienas kitam, sykiu pripažįstant santuokos tikslus, atitinkančius tradicijos po šv. Augustino apibrėžiamas „gėrybes“: ištikimybę (fides), prokreaciją (proles) ir neišardomumą (sacramentum). Formalus šių tikslų atmetimas užkerta kelią leidimui švęsti sakramentą. Šiuo atveju sutuoktinių sutikimas būtų negaliojantis, nes neatitiktų santuokinės sutarties ir dėl to sakramento prigimties. Šiuo atžvilgiu šv. Jonas Paulius II 2003 m. paaiškino, kad „besituokiančiųjų nuostata, kuria neatsižvelgiama į antgamtinį santuokos matmenį, gali padaryti ją negaliojančią ir niekinę tik tada, kai ji jos galiojimą griauna prigimtiniu lygmeniu, kuris pažymimas pačiu sakramentiniu ženklu“ [20].

Popiežius Benediktas XVI vis dėlto pakvietė mus toliau apmąstyti bonum coniugum. Jis parodė tikėjimu grįstos meilės svarbą autentiškam santuokos gėriui įgyvendinti: „Krikščionybę išpažįstančių sutuoktinių apsisprendime gyventi tikra communio coniugalis glūdi tikėjimui būdinga dinamika, per kurią confessio, nuoširdus asmeninis atsakas į išganymo žinią, įtraukia tikintįjį į Dievo meilės veikimą“ [21]. Gyvo tikėjimo stygius atsiliepia tokiam dalyvavimui ir, vadinasi, bonum coniugum, o tam tikrais atvejais net gali padaryti sutikimą negaliojantį: „pavyzdžiui, vienam iš sutuoktinių sujaukus tvarką dėl klaidingo santuokos ryšio, lygybės principo supratimo arba atmetant santuokinį susivienijimą, būdingą santuokiniam ryšiui, bei sykiu galbūt atsisakant ištikimybės ir lytinio akto atlikimo humano modo“ [22].

Bažnytiniams tribunolams šie atpažinimo kriterijai žinomi, tačiau tikėjimo santykio su sakramentu klausimas vertas tolesnių studijų. Ar tam, kad sakramentas galiotų, iš sužadėtinių reikalautinas tikėjimo minimumas? Ar kad jie prašo santuokos, pakanka nuspręsti, jog jie „ketina daryti tai, ką daro Bažnyčia“? Į šiuos klausimus nėra abstraktaus atsakymo, kiekviena byla traktuotina atskirai.

Atmindamas minėtą Bažnyčios vaidmenį švenčiant sakramentus, sakyčiau, jog pakanka negatyvaus būdo, tai yra neprileisti prie sakramento (arba vėliau pripažinti santuoką negaliojančia), jei sužadėtiniai nepripažįsta esą Bažnyčios nariai savo Krikšto galia, atvirai pareiškia esantys netikintys ir/arba nerodo noro žengti tam tikru pasirengimo santuokai keliu, apsiribodami susitikimu, laikytinu grynai teisiniu formalumu. Pagarbiu ir nuoširdžiu pastoraciniu dialogu tokiems asmenims reikia padėti suprasti Bažnyčios pareigą tikėjimo sakramentų atžvilgiu.

Kad ir kaip būtų, neturėtume nuvertinti poros prašymo švęsti santuoką Bažnyčioje evangelizacinio potencialo. Nedaug yra tokių palankių situacijų Evangelijai skelbti ir susitikti su Kristumi kaip vyro ir moters meilės įvykis, leidžiantis jiems šiek tiek patirti Dievo, kuris yra Meilė, slėpinio.

Pabaiga

Santuokos klausimas traukė Bažnyčios dėmesį nuo pat Vatikano II Susirinkimo, nes evangelizacijos ateitis priklauso nuo šeimos.

Jonas Paulius II dažnai reikšdavo šį santuokos bei šeimos vaidmeniu Bažnyčios sakramentiškume grįstą įsitikinimą. Bažnyčios kaip Kristaus Kūno ir Sužadėtinės misija yra skleisti Trejybės bendrystę, leidžiant jai persunkti žmoniją. Bažnyčios sakramentiškumas išreiškiamas septyniais sakramentais. Jie struktūruoja sandorinį Kristaus ir Bažnyčios santykį kaip vestuvinį slėpinį, vaisingumą, kylantį iš Krikšto ir Eucharistijos šventimo.

Namų Bažnyčia, grįsta Santuokos sakramentu, turi savo vietą bažnytinėje sakramentinės teologijos „architektūroje“. Šeima turi būti evangelizuota ir pati evangelizuoti taip, kad per jos kaip „gyvenimo ir meilės bendruomenės“ [23] grožį sušvytėtų trejybinės Meilės liudijimas, kažkiek panašus į Sagrada Familia katedros Barselonoje spindesį. Didinga bažnyčia traukia viso pasaulio dėmesį, nes žmones žavi jos grožis ir originalumas. Tad atvirai ir drąsiai skelbkime savo įsitikinimą, kad šeima yra didžiulis turtas siekiant autentiško pastoracinio atsivertimo Bažnyčioje, kuri yra ištisai misionieriška.

Kiekvienoje sakramentine santuoka grįstoje šeimoje Kristus ir Bažnyčia toliau dieviškai ir žmogiškai liudija neišardomai ištikimą ir vaisingą meilę. Daugelio sutuoktinių trapumas, trūkumai ir nesėkmės juo labiau reikalauja atnaujinti šeimos evangelijos skelbimą ir praktikuoti gailestingumu grįstą pastoraciją, visoms šeimoms nešančią taiką, susitaikymą ir įvairiopą išgydymą.

Paskatinta dabartinių debatų, ganytojų gailestingoji meilė bus juo veiksmingesnė ir labiau paguodžianti, jei nedviprasmiškai remsis Sandoros tiesa – absoliučia Kristaus ir Bažnyčios ištikimybe, kuri kiekvienoje sakramentinėje santuokoje laiduoja laimę ir džiaugsmą žmonijai.

„Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“ (Mt 19, 6; Mk 10, 9).