ĮVADAS

Jėzaus mokyme kvietimas atsiversti yra tiesiogiai susijęs su Gerąja Naujiena apie ateinančią Dievo karalystę (plg. Mt 1, 14 ir t.). Taigi, kai Bažnyčia, Jėzaus pavyzdžiu ir vadovaudamasi savo gautąja misija, kviečia atsiversti ir skelbia susitaikinimą, Dievo numatytą per Jėzaus Kristaus mirtį ir prisikėlimą (plg. 2 Kor 5, 18–20), – Bažnyčia skelbia Dievą, apstų gailestingumo (Ef 2, 4) ir nelaikantį negarbe būti vadinamu žmonių Dievu (plg. Žyd 11, 16).

Todėl žinia, skelbianti Dievą kaip tikrą Dievą ir pranešantį jo karalystės atėjimą, yra kartu išgelbėjimo žinia žmogui ir susitaikinimo žinia pasauliui. Priešingai, nuodėmė, nepripažįstanti Dievo kaip Dievo ir atsisakanti su juo bendrystės, kurią Dievas siūlo žmogui nuo pat sukūrimo, kartu reiškia žmogaus atsitolinimą nuo žmogiškosios prigimties prasmės ir tikslo, taip pat žmonių tarpusavio susvetimėjimą. Net jeigu mes ir esame neištikimi, Dievas vis dėlto lieka ištikimas. Dėl šios priežasties jis sudarė Sandorą, pirmiausia su savo išsirinktąja tauta; o paskui, sukakus laiko pilnatvei, atnaujino šią Sandorą, padarydamas Jėzų Kristų vieninteliu tarpininku tarp Dievo ir žmogaus (1 Tim 2,5). Jis sudarė šią naują ir amžinąją Sandorą per Jėzaus Kristaus kraują, išlietą už daugelį nuodėmėms atleisti (Mt 26, 28).

Jeigu tai yra krikščioniškosios žinios šerdis, tuomet atgailos ir susitaikinimo tema skirta Bažnyčiai, kuri pasauliui yra Susitaikinimo sakramentas savo visu buvimu, savo doktrina ir taip pat savo gyvenimu. Kita vertus, galima taip pat pasakyti, jog nuodėmės suvokimo praradimas, kurį šiandien regime daugelyje pasaulio vietų, kyla iš Dievo prasmės praradimo ir nuosekliai veda į žmogaus prasmės praradimą. Todėl Bažnyčia, mokydama apie atsivertimą ir susitaikinimą, lieka ištikima tiek Dievui, tiek ir žmogui; Bažnyčia, kuriai tvarkyti patikėti dieviškieji slėpiniai (plg. 1 Kor 4, 1), tarnauja žmogaus gelbėjimui.

Turėdama omenyje šį kontekstą, kuris yra drauge teologinis ir antropologinis, „neatskiriant ir nesumaišant“, Tarptautinė teologijos komisija pateikia savo dokumentą, kurį ji buvo paprašyta parengti 1983 metų Vyskupų Sinodui. Jo tikslas nėra išsakyti viską šia tema, taip pat nenorima apsistoti ties visuotinai žinomais ir pripažintais dalykais. Komisijos nuomone, nebūtų patenkinti teisėtai į ją sudėti lūkesčiai, jeigu būtų tiesiogiai ar net išskirtinai nagrinėjamos šiuo metu aktualiausios teologinės ir pastoracinės problemos. Komisija įsitikinusi, jog atgaila ir susitaikinimas turi didžiulę svarbą susiduriant su įvairiomis žmonių gyvenamomis kultūromis. Kita vertus, komisija taip pat tiki, kad tarp Bažnyčios doktrinos ir gyvenimo praktikos yra neatskiriama jungtis. Todėl ji siūlo paskirstyti savo apmąstymus trimis etapais:

1. Dabartinės antropologinės situacijos analizė; Atgailos (sakramento) analizė atsižvelgiant į dabartinę žmogaus krizę;
2. Atgailos (sakramento) doktrinos bibliniai, istoriniai ir dogminiai pagrindai;
3. Apmąstymai apie kai kuriuos svarbius Atgailos (sakramento) doktrinos ir praktikos klausimus.

A. ANTROPOLOGINIS ATGAILOS KONTEKSTAS

I. Atgailos esmė antropologiniu požiūriu

1. Kaltė ir nuodėmė, atgaila ir atsivertimas būdinga žmonėms. Šie dalykai aptinkami visose religijose ir kultūrose, net jeigu jie amžiams bėgant įgauna skirtingas formas. Senojo ir Naujojo Testamentų kvietimas atsiversti ir žinia apie Dievo duotą susitaikinimą suponuoja šiuos universalius žmogiškuosius reiškinius, juos nuskaistina ir pranoksta.

Biblijos supratimu, atsivertimas ir atgaila yra žmogaus atsakas į Dievo siūlomą susitaikinimą, kuris tampa įmanomas ir suteikiamas Dievo malone. Todėl atgaila yra kartu Dievo dovana ir laisvas, morališkai atsakingas žmogaus aktas (actus humanus), kuriuo žmogus, kaip atsakingas subjektas, prisipažįsta elgęsis netinkamai, tačiau tuo pat metu asmeniniu apsisprendimu keičia savo gyvenimą ir suteikia jam naują kryptį į Dievą. Iš dieviškumo ir žmogiškumo vienybės atgailos akte kyla išvada, jog pastoracinėje veikloje siekiant atnaujinti atgailos nuostatą bei Atgailos sakramentą privalu būtinai atsižvelgti į antropologinį elementą, t.y. ekonomines, sociologines, psichologines ir dvasines atgailos prielaidas.

2. Šiuolaikinė atgailos suvokimo bei praktikos krizė nesusieta nei išskirtinai, nei pirmaeiliškai su detaliaisiais dogminiais disciplinos ar sielovados klausimais. Didžiulėje šiuolaikinio pasaulio dalyje prarasta nuodėmės, taigi ir atgailos, prasmė. Taip yra dėl daugelio priežasčių. Pirma turėtume atkreipti dėmesį į vidines Bažnyčios priežastis. Dėl šių dalykų praktikos Bažnyčioje dar ne per seniausiai daugelis krikščionių jautė, jog tam trūko prasmės ir veiksmingumo žmogiškuoju požiūriu. Atgailos praktika daugeliu atvejų vargiai siejasi su žmogaus gyvenimu ir dramatiška nūdienos situacija.

Prie šito reiktų pridurti labiau ekstraeklezinį aspektą. Analizė rodo, jog šiuolaikinė atgailos krizė – tai šiandieninio žmogaus krizė, ypač veikiamo Vakarų civilizacijos idėjų ir tokio savęs suvokimo, kai iš žmogaus gyvenimo išstumiamas bet koks nuodėmės įvykdymas ar kaltė. Šiandien kaltė ir nuodėmė dažnai suprantamos ne kaip žmogaus asmeninės atsakomybės pirminis elementas, bet kaip antriniai reiškiniai, kilę iš gamtos, kultūros, visuomenės istorijos, aplinkybių, pasąmonės ir t.t. Todėl tai aiškinama kaip ideologija arba iliuzija. Tokiu būdu asmeninė sąžinė nusilpo, o dažnai nesąmoningos socialinių normų įtakos, kylančios iš labai nukrikščionėjusio pasaulio, sustiprėjo.

3. Todėl atgailos antropologinių prielaidų atnaujinimas turi prasidėti nuo žmogaus, kaip morališkai ir religiškai atsakingo asmens, atnaujinimo. Asmeninis žmogaus vertumas glūdi jo žmogiškojoje laisvėje, apimančioje ir galimybę nusikalsti, ir ši tiesa turi būti iš naujo pabrėžta. Savęs realizavimo užduotis yra žmogiškosios būties dalis. Asmens pirmumo daiktų atžvilgiu samprata grindžiama idėja, jog žmogus nėra vien tiktai anoniminių fiziologinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių jėgų objektas, bet taip pat yra laisvas, atsakingas subjektas, kuris pats yra pasaulio įtampų, susvetimėjimo, skaldymo priežastis. Taigi ten, kur nuodėmė ir kaltė iš pagrindų nepripažįstamos, kyla pavojus tam, kas yra esmingai žmogiška.

4. Besąlygiškas žmogaus, kaip asmens, vertumas grindžiamas jo santykiu su Dievu, jo panašumu į Dievą ir tuo, kad malonės dėka žmogus pašaukiamas įžengti į bendrystę su Dievu. Dėl šios priežasties žmogus lieka neišspręsta problema, ir tik Dievas gali duoti išsamų ir visiškai tikrą atsakymą; taip, Dievas ir bendrystė su Dievu yra atsakymai į problemą, kurią žmogus ne tiktai turi, bet ir pats yra problema savo paties viduje (Gaudium et spes, 21). Todėl žmogaus ir jo asmeninio vertumo suvokimo atnaujinimas turi prasidėti nuo atsivertimo į Dievą ir bendrystės su juo atnaujinimo. Kai Bažnyčia kviečia žmogų atsiversti į Dievą, tai yra žmogaus asmenybės transcendentiškumo ženklas ir apsauga (plg. Gaudium et spes, 76).

II. Antropologinės atgailos dimensijos

1. Žmogaus asmuo yra iš esmės susijęs su kūnu. Tai implikuoja priklausomybę nuo fiziologinių, ekonominių, sociologinių, kultūrinių ir psichologinių sąlygų. Be to, žmogaus kaltė ir nuodėmės reiškiasi žmogaus ir visuomenės sukurtose organizacijose ir struktūrose. Savo ruožtu šios organizacijos ir struktūros turi didžiulę įtaką jose gyvenantiems žmonėms, apsunkina jų laisvės įgyvendinimą ir netgi gali pastūmėti į nuodėmę. Iš nuodėmės kylančios ir ja paženklintos struktūros turi destruktyvią ir atstumiančią įtaką žmogui. Vis dėlto, nepaisant jų įtakos svarumo asmeniniam individų elgesiui, tegalime kalbėti apie „nuodėmės struktūras“ ar „struktūrinį blogį“ tik analogine prasme. Tikrąja šios sąvokos prasme vien tiktai žmogus gali padaryti nuodėmę. Tačiau, kadangi šios struktūros yra nuodėmės produktas ir gali vėl tapti proga nusidėti ar netgi provokuoti nuodėmę, kur tik įmanoma, atgaila ir atsivertimas turi būti nukreipti siekiant keisti šias struktūras. Šie pokyčiai suponuoja asmeninį atsivertimą, jie turi būti vykdomi priemonėmis, derančiomis su susitaikinimu ir vedančiomis į jį.

Kaip tai gai būti įgyvendinta, priklauso nuo individo vietos ir galimybių toje visuomenėje. Didelė žmonijos dalis šiandien verčiama priimti visą kentėjimų ir atgailos pasaulį dėl blogio struktūrų ekonominėje, socialinėje ir politinėje srityje. Daugeliui bandymas pabėgti nuo šių struktūrų – tai nuosavybės ar visuomeninės padėties atsisakymas. Tai taip pat gali būti atgailos patirtis. Pastangos sumažinti ar pašalinti blogio struktūras gali netgi pareikalauti aukų ir sukelti persekiojimą, kurį savo ruožtu dera pakelti atgailos dvasia.

Šiais įvairiais būdais mums tampa aišku, jog išpažintis ir atgaila būtinai privalo turėti kūniškąją ir pasaulietiškąją dimensiją ir brandinti įkūnytus atgailos vaisius. Tokiu viso asmens atsigręžimu į Dievą visa tikrovė grįžta namo pas jį.

2. Taip pat ir žmogaus asmenyje dera atsižvelgti į kūniškąją ir socialinę dimensijas. Taigi atsivertimas į Dievą yra neatšaukiamai susietas su atsigręžimu į brolį. Nes Dievas yra visų žmonių Tėvas. Per jį ir jo valdžioje visi žmonės sudaro šeimą. Dėl šios priežasties atsivertimas yra tik tuomet autentiškas, jeigu jis apima teisingumo reikalavimų vykdymą ir kovą už teisingą tvarką, taiką ir teisingumą. Susitaikinimas su Dievu turi skatinti susitaikinimą su mūsų broliais ir privalo prisidėti prie meilės bendrystės, kuriai Bažnyčia yra sakramentas, tai yra ženklas ir instrumentas, įgyvendinimo. Atsivertimas į Dievą turi ne tik socialines pasėkmes, bet ir socialines prielaidas. Tik tie, kurie patiria meilę, gali atsiverti meilėje Dievui ir savo artimui. Todėl atgailos nereikia suprasti tik kaip grynai privačios ir vidinės nuostatos. Kadangi (ne „nors“) tai yra asmeninis aktas, jis taip pat turi socialinę dimensiją. Šis požiūris yra taip pat svarbus pateisinant bažnytinį ir sakramentinį atgailos aspektą.

3. Žmogus tik tuomet gali rasti savo tapatybę, kai jis atvirai pripažįsta savo nuodėmingą praeitį ir atsiveria naujai ateičiai. Nuodėmė iš tikrųjų gali būti suprasta kaip incurvatio hominis arba kaip amor curvus. Atsivertimą sudaro tai, kad žmogus atsisako egoistiško, uždaro susitelkimo į save patį ir atsiveria Dievui ir kitiems žmonėms. Abu šie dalykai įvyksta išpažįstant kaltę. Čia žmogus išpažįsta nuodėmingą praeitį kaip savąją, atsiverdamas Dievui ir žmogui, išsakydamas savo mintis, kad galėtų pasiekti naują ateitį bendrystėje su Dievu ir savo broliais. Antropologiniu požiūriu toks prisipažinimas jau yra esminis atgailos elementas ir psichiniam bei socialiniam žmogaus gyvenimui turi išlaisvinantį ir sutaikinantį poveikį. Atgailos sakramento atnaujinimas gali priimti šią antropologinę įžvalgą kaip išeities tašką ir tokiu būdu asmeninę nuodėmių išpažintį padaryti vėl suprantamą. Galima ir derėtų pasimokyti aiškiau suvokti Atgailos sakramentą kaip dialoginės struktūros sakramentą ir kaip tokį jį įgyvendinti praktiškai.

4. Kur tiktai žmonės šiuo būdu atsiverčia, daro atgailą ir išpažįsta savo kaltę, jie paliečia giliausią asmenybės slėpinį, savo ruožtu nurodantį į Dievo slėpinį. Kur tik tai įvyksta, ten iš anksto įgyvendinama žmogaus viltis dėl galutinės prasmės ir eschatologinio pasaulio susitaikinimo, kuris visa pilnatve mums duotas ir atskleistas tik per Jėzų Kristų. Kadangi atgaila savo bendra žmogiškąja ir religine forma fragmentiškai iš anksto numato tai, ką Jėzus Kristus duoda tikintiesiems, ji gali būti apibrėžta kaip sacramentum legis naturae (plg. šv. Tomas Akvinietis. IV Sent., 22, q.2, a.3).

B. TEOLOGINIAI ATGAILOS PAGRINDAI

I. Teologiniai pagrindai

1. Senojo ir Naujojo Testamentų žinia, toli pranokstanti visus žmonių lūkesčius, savo esme yra teocentrinė. Kalbama apie dieviškosios Dievo būties ir jo šlovės apreiškimą, apie jo karalystės atėjimą, apie jo valios vykdymą ir jo vardo šventumą (Mt 6, 9; Lk 11, 2). Dekalogas prasideda žodžiais: „ Aš esu Viešpats, tavo Dievas“ (Iš 20, 2; Įst 5, 6). Reikalavimas, kad žmogus visiškai atsiduotų Dievui ir artimui, su Jėzumi įgyja naują aukštį ir gylį savo turiniu, taip pat įgauna intensyvumą, viršijantį Senojo Testamento reikalavimus (plg. Mt 12, 29–31).

Priešingai, nuodėmė yra žmogaus, nepripažįstančio Dievo ir jo Karalystės, nuostata ir aktas. Dėl šios priežasties Šventajame Rašte tai nusakoma kaip neklusnumas, stabmeldystė ir savavališka žmogaus autonomija, pasiekusi kraštutinumą. Dėl tokio nusigręžimo nuo Dievo ir netvarkingo atsigręžimo į sukurtuosius dalykus bei vertybes žmogus galiausiai išleidžia iš akių tiesą, kad jis yra kūrinys; jis susvetimėjęs nutolsta nuo savęs paties (plg. Rom 1, 21 ir t.). Atsivertimu vėl grįždamas pas Dievą žmogus randa savo egzistencijos prasmę.

2. Senajame Testamente Dievas apibrėžiamas Sandoros idėja. Dievas aprašomas kaip mylintis sužadėtinis, dosnus Tėvas; jis yra dives in misericordia, visuomet pasiryžęs atleisti ir susitaikinti, visuomet pasirengęs atnaujinti savo Sandorą. Tiesa yra ir tai, kad Dievo rūstybė – taip pat tikrovė. Ji parodo, kad Dievas savo meilėje leidžiasi pažeidžiamas dėl pasaulio blogio ir jis reaguoja į neteisybę ir melą. Šiuo požiūriu nuodėmė įvardijama kaip Sandoros sulaužymas ir lyginama su svetimavimu.

Tačiau galiausiai jau pranašų raštuose viltis dėl malonės ir Dievo ištikimybės tampa pirmuoju ir paskutiniu žodžiu. Radikalus kvietimas ir reikalavimas atsiversti yra visiškai ir galutinai įtvirtintas Jėzaus išganymo žinioje (Lk 6, 35). Su Jėzumi Evangelija įgyja visišką pirmenybę Įstatymo atžvilgiu. Tai nereiškia, jog daugiau nebėra jokių moralinių reikalavimų. Veikiau Jėzaus moraliniai reikalavimai ir kvietimas atsiversti gali būti suprasti ir įgyvendinti tiktai jo džiaugsmingosios žinios perspektyvoje. Žmogaus atsivertimas ir visiškas atsidavimas tampa galimi per Dievo meilės pažadą ir jo išankstinę valią atleisti, išlaisvinančia ir drąsinančia žmogų. Taigi atsivertimas ir atgaila yra ne vien tik žmogiškosios pastangos, bet malonės dovana. Nes žmogus atsiversti savo paties pastangomis, visuomet sąlygojamas nuodėmės ir neteisybės, stokodamas ramybės, laisvės ir susitaikinimo, negali. Tiktai Dievas gali išgydyti žmogaus giliausią esybę ir suteikti kokybiškai naują pradžią duodamas jam naują širdį (Jer 31, 33; Ez 36, 26). Nėra taip, kad mes patys susitaikintume su Dievu; tai Dievas per Kristų sutaikina mus su savimi (2 Kor 5, 18).

3. Senajame ir Naujajame Testamentuose nei nuodėmė, nei atsivertimas nėra suprantami individualistiškai. Priešingai, ypač pranašų knygose nusižengimas socialiniam teisingumui Dievo smerkiamas Sandoros vardan. Senajame ir Naujajame Testamentuose laikomasi žmogaus solidarumo su savo tauta ir visa žmonija (plg. Pr 3; Rom 5), tai yra solidarumo su nauja Dievo tauta. Kita vertus, septintojo ir šeštojo amžiaus prieš Kristų pranašai jau atskleidė asmeninę žmogaus, kaip individo, atsakomybę.

Atsivertimas į Jėzų Kristų kviečia individą atsitraukti nuo prisirišimo prie savo tautos ir įsilieti į naują Dievo tautą, apimančią visas tautas. Kalbant išsamiau, atsivertimo malonė iš žmogaus reikalauja trejopo atsako: pirmiausia reikalingas tikras širdies pasikeitimas, nauja dvasia ir intencija. Atsivertimas ir atgaila – tai krypstančio Dievo link žmogaus pamatinis pasirinkimas (plg. C, III, 3), taip pat ir visiškas nuodėmės atsižadėjimas. Antroje vietoje Jeremijas laukė, kad nusidėjėlis viešai išpažintų savo kaltę ir pažadėtų ištaisyti savo elgesį Jahvės akivaizdoje (Jer 36, 5–7). Anot Jėzaus, pasitikintis tikėjimas gera intencija, kupina gailesčio išpažintis ir atleidimo maldavimas yra atsivertimo pradžia ir gyvenimo keitimo išeities taškas (plg. Lk 11, 4; 18, 10–14).

Galiausiai atgaila turėtų pasireikšti radikalia viso gyvenimo revoliucija visose srityse. Nuo to visų pirma priklauso teisingumo įgyvendinimas ir pasirengimas atleisti artimui (Mt 18, 21–35; Lk 17, 4).

II. Kristologiniai pagrindai

1. Jau Senajame Testamente žvelgiama tolyn į Naująją Sandorą, kurioje Dievas duoda žmogui naują širdį ir naują dvasią (Jer 31, 31–33; Ez 36, 26 ir t.). Izaijas laukia „Dievo tarno“ (Iz 53), Malachijas – „Sandoros pasiuntinio“ (Mal 3, 1). Jėzus žino, jog ateinančios Dievo karalystės išganymas yra jau esamas jo paties buvime (Lk 10, 23 ir t.). Anot jo, reikalavimo atsiversti šerdį sudaro tai, kad tikint vaiko pavyzdžiu yra priimamas pažadėtasis išganymas (Mk 10, 15), tikėjimu atsiverčiama į Jėzų (Lk 12, 8 ir t.), klausoma, laikomasi jo žodžio (Lk 10, 38–42; 11, 27) ir sekama juo (plg. Mt 8, 19. 21).

Todėl atsivertimą dabar sudaro apsisprendimas sekti Jėzumi, kuris tuo pačiu apima ir Dievo karalystės atėjimą. Jėzus nuo pat pradžios turėjo suprasti, jog jo reikalavimai buvo per dideli jo mokiniams ir klausytojams ir kad grynai žmogiškuoju požiūriu jis patirs nesėkmę lygiai kaip pranašai ir Jonas Krikštytojas. Tačiau, pasitikėdamas Dievu, savo Tėvu, jis vis dėlto nesiliovė skelbęs savo žinią ir veikiausiai nuo pat pradžios siejo ją su savo kančios mintimi (plg. Mk 12, 1–12). Per krikštą mes mirštame kaip Jėzus mirė ant kryžiaus, ir tai yra visos krikščioniškosios atgailos pamatas.

2. Naujajame Testamente Jėzaus Kristaus kryžius nusakomas tokiomis sąvokomis kaip aukojimasis už kitus, auka, išpirkimas. Visos šios sąvokos šiandien vargiai besuprantamos daugeliui žmonių, todėl jas dera rūpestingai iššifruoti ir išaiškinti. Pirmiausia galima nurodyti solidarumą pačiame žmogaus gyvenime: kito ar kitų buvimas, veiksmai ar apsileidimai veikia paties individo buvimą ir veikimą. Tuo būdu galima naujai suvokti, jog Jėzaus Kristaus atpirkimo darbas per jo klusnumą ir atsidavimą „už daugelį“ tampa visiškai suprantamas tik tuomet, jei priduriama, jog Jėzuje Kristuje pats Dievas įžengė į conditio humana. Taip per Dievo–Žmogaus Jėzaus Kristaus asmenį Dievas sutaikino pasaulį su savimi (plg. 2 Kor 5, 14. 17). Atpirkimas iš nuodėmės, kitaip vadinamas nuodėmės atleidimu, įvyksta admirabile commercium būdu. Dievas „tą, kuris nepažino nuodėmės, dėl mūsų pavertė nuodėme, kad mes jame taptume Dievo teisumu“ (2 Kor 5, 21; plg. Rom 8, 3; Gal 3, 13; 1 Pt 2, 24). „Dievo Sūnus, susivienijęs su žmogiškąja prigimtimi, savo mirtimi ir prisikėlimu iš numirusių nugalėdamas mirtį, atpirko žmogų ir perkeitė jį į naują kūrinį“ (Lumen gentium, 7). „Kadangi jame žmogiškoji prigimtis priimta, o ne sugriauta, kartu ji ir mumyse iškelta į kilnumo aukštumas. Nes pats Dievo Sūnus savo įsikūnijimu tam tikru būdu prisijungė prie kiekvieno žmogaus likimo“ (Gaudium et spes, 22;  plg.Tarptautinė teologijos komisija. Rinktiniai kristologijos klausimai [1979], 9).

3. Krikščioniškoji atgaila yra dalyvavimas Kristaus kančioje ir mirtyje. Tai įvyksta per fidem et caritatem et per fidei sacramenta (šv. Tomas Akvinietis. Summa theologiae III, q 49, a. 3, ad 6). Krikščioniškosios atgailos pamatas – Krikštas. Tai atsivertimo sakramentas nuodėmėms atleisti (Apd 2, 38) ir tikėjimo sakramentas. Todėl jis turėtų turėti lemiamą įtaką visam krikščionio gyvenimui (plg. Rom 6, 3 ir t.).

Todėl krikščioniškoji atgaila turėtų būti suvokiama pirmiausia ne kaip etinis ar asketinis įvykis, bet kaip iš esmės sakramentinis, būtent Dievo dovanotas naujas buvimas, kuris taip pat reikalauja etinės ir asketinės praktikos. Ji turi neapsiriboti tik individualiais aktais, bet žymėti visą krikščionio gyvenimą. Šiuo teiginiu atsižvelgiama į teisėtą pastabą pirmojoje Liuterio tezėje dėl atlaidų (1517 spalio 31). Atgaila neturi būti redukuojama žvelgiant į ją izoliuotai asmeniškai. Sekant Jėzumi ji turi būti suvokiama ir kaip klusnumas Tėvui, ir kaip tarnavimas už kitus pasauliui ir kitiems.

III. Bažnytiniai pagrindai

1. Susitaikinimas su Dievu per Jėzų Kristų lieka gyva tikrovė, mums esanti per Šventosios Dvasios veikimą; jis įgyvendinamas tikinčiųjų bendrijos apsuptyje. Tai nereiškia, kad veikiant Šventajai Dvasiai susitaikinimas negalėtų įvykti už Bažnyčios ribų.

Vis dėlto Bažnyčia Jėzuje Kristuje yra sakramentinis atleidimo ir susitaikinimo ženklas visam pasauliui. Ji yra šis ženklas trejopu būdu: a) ji yra vargšų, kenčiančiųjų ir beteisių Bažnyčia. Ji stengiasi atsiliepti į jų poreikius ir per juos tarnauti Jėzui Kristui; b) kartu būdama šventa, ji yra nusidėjėlių Bažnyčia ir privalo eiti atsivertimo ir atsinaujinimo keliu; c) ji yra persekiojamoji Bažnyčia, kuri „tęsia savo kelionę, pasaulio persekiojama ir Dievo guodžiama“ (Lumen gentium, 8).

Taigi Bažnyčia gyvena gyvenimą, pagrįstą Dievo atleidimu Jėzuje Kristuje. Ji yra ne tik šio susitaikinimo ženklas, bet taip pat jo veiksmingas įrankis pasaulyje (plg. Lumen gentium, 1, 11). Bažnyčia yra šis ženklas ir instrumentas, skelbdama ir perteikdama susitaikinimą, kurį Dievas mums dovanojo Jėzuje Kristuje. Bažnyčia tai įvykdo atgailos ir susitaikinimo žodžiu, Atgailos sakramentu ir visa savo susitaikinimo tarnyste.

2. Bažnyčia gali būti sakramentiniu susitaikinimo ženklu pasauliui tik tuomet, jeigu susitaikinimo žodis ir tarnystė yra joje gyvi.

Sekant sutaikinančiu Dievo pavyzdžiu, broliškoje tikinčiųjų bendruomenėje taip pat atsiranda noras atleisti (plg. Ef 4, 32; Kol 3, 13; Lk 17, 3; Mt 18, 21). Iš Dievo gautas susitaikinimas nukreiptas į broliškąjį atlaidumą (plg. Mt 5, 23; 6, 12.14; Mk 11, 25). Kai bendruomenė atleidžia, sutaikanti Jėzaus Kristaus meilė kreipiasi į nuodėmingą brolį. Įspėjimas ir papeikimas (plg. Mt 18, 15) skirti išgelbėti brolį, kurio išganymui gresia pavojus. Šis rūpestis klystančiu broliu privalo būti nenuilstamas, o pasirengimas atleisti – beribis (plg. Mt 18, 21).

Dievo dovanojamo išganymo plano rimtumas reikalauja, kad būtų atsižvelgta dar į kitą aspektą. Nuodėme yra sužeidžiama pati Bažnyčia, būtent kaip susitaikinimo ženklas tarp Dievo bei žmonių ir žmonių tarpusavyje. Dėl šios priežasties nusižengimai Dievo garbinimui ir broliškai meilei yra glaudžiai susiję. Nuosprendis apima abu aspektus, tai matyti iš pavyzdžio, kur Jėzus tapatinasi su pačiais mažiausiais (plg. Mt 25, 40, 45). Taigi pati Bažnyčia privalo kartkartėmis apsivalyti nuo blogio ir žengti atsivertimo bei atsinaujinimo keliu (Lumen gentium, 8). Atsivertimas į Dievą yra tuo pačiu metu judėjimas mūsų brolių link ir susitaikinimas su bažnytine bendruomene. Tas, kuris patiria atsivertimą, turi eiti keliu, kuriuo susitaikinimas pirmiau atėjo pas jį. Ecclesiae caritas quae per Spiritum Sanctum diffunditur in cordibus vestris, participum suorum peccata dimittit (šv. Augustinas, In Evang Ioan., 121, 4). Taigi be Bažnyčios nėra kalčių atleidimo. Susitaikinimas su Bažnyčia ir susitaikinimas su Dievu negali būti atskirti vienas nuo kito.

3. Nepaisant įspėjimų neribotai atleisti, Naujajame Testamente nėra neatsižvelgiama į galimybę rimtai įžeisti krikščioniškąją meilę Dievui ir artimui. Čia tampa regima susitaikinimo praktika etapais: brolio palankumo atgavimas, įspėjimas, pataisymas, stiprus perspėjimas, išmetimas (plg. Mt 18, 15–20; 1 Kor 5, 1–13; 2 Kor 2, 5–11; 7, 10–13). Čia užsispyrimas ir užkietėjimas laikantis ypač blogos nuostatos yra labai svarbus kaltės rimtumo kriterijus. Pašalinimo priemonė gali būti neišvengiama bendruomenės sveikatos labui.

4. Jėzaus turima nuodėmių atleidimo galia (plg. Mk 2, 1–12) yra taip pat duodama „žmonėms“ (Mt 9, 8). Kai kuriose Naujojo Testamento vietose šiuo požiūriu dėmesio centre yra Bažnyčia kaip visuma, nors ir nurodoma, kad joje esama skirtingų tarnysčių. Nors keliuose tekstuose negali būti visiškai aiškiai nustatyta grupė asmenų, kuriems pavesta užduotis (plg. Mt 18, 15–20; Jn 20, 22), bendra susitaikinimo pareiga (plg. Mt 5, 23) vis dėlto skiriama nuo bendrosios ministerinės galios atleisti ar sulaikyti nuodėmes.

Susitaikinimo žodis ir tarnystė yra iš tikrųjų ypatingu būdu patikėta apaštališkajai tarnybai Bažnyčioje. Ši tarnyba užima Kristaus vietą ir per ją mes girdime Dievą (2 Kor 5, 20; plg. 1 Kor 5, 1–13; 2 Kor 2, 5–11; 7, 10–13). Čia svarbus ryšys su Petrui duota galia mokyti ir vadovauti (plg. Mt 16, 18). Žvelgiant į nuodėmes, šalinančias iš Dievo karalystės (1 Kor 6, 9; Gal 5, 20; Ef 5, 5; Apr 21, 8; 22, 15; plg. Žyd 6, 4–6; 10, 26; 1 Jn 5, 16; Mt 12, 31), pilnutinė galia atleisti ar sulaikyti nuodėmes negali būti neduota tam, kuriam buvo suteikti dangaus karalystės raktai.

Esminis nusižengimas Dievui ir Bažnyčiai gali būti įveiktas tiktai neabejotinu autentišku atleidimo žodžiu Jėzaus Kristaus vardu ir jo autoritetu (auctoritas). Tam reikalinga ypatinga galia Jėzaus buvo suteikta tarnybai, kuri autoritetingai vadovauja Bažnyčiai ir kuriai buvo pavesta vienybės tarnystė.

Per šią Jėzaus Kristaus įsteigtą ir įgaliotą tarnybą pats Dievas atleidžia nuodėmes (plg. Mt 16, 19; 18, 18; Jn 20, 23). Pagal Kristaus įsteigtą tvarką Dievas atleidžia per Šventąją Dvasią, kai Bažnyčia per savo oficialius tarnautojus išriša nuo nuodėmių. Šią Atgailos sakramento struktūrą Bažnyčia vis aiškiau suvokė istorijos raidoje apmąstydama Šventojo Rašto reikšmę (plg. Mt 16, 19 ir 18, 18 nagrinėjimą Tertuliano veikale De pudicitia 21, 9; Origeno De oratione, 28, apie Jn 20, 23); jis buvo galutinai ir privalomai paskelbtas Tridento Susirinkime (plg. nuorodą į Jn 20, 23: DS, 1670; 1679; 1684; 1692; 1703). Vatikano II Susirinkimas dar kartą iškėlė bažnytinį atgailos aspektą (Lumen gentium, 11; plg. taip pat peržiūrėtą Ordo paenitentae).

Apibendrindami turime pasakyti: pašalinimas (excommunicatio) iš Bažnyčios bendrystės universale salutis sacramentum galioja danguje (Dievo akivaizdoje) ir reiškia nušalinimą nuo išganymo sakramentų, ypač nuo Eucharistijos. Priėmimas (reconcilistio) į pilnutinę bendrystę su Bažnyčia (Eucharistijos bendrystę) yra kartu susitaikinimas su Dievu (nuodėmių atleidimas). Priėmimas į pilnutinę sakramentinę bendrystę su Bažnyčia per sakramentinę atgailą yra sakramentinis ženklas (res et sacramentum), rodantis atnaujintą bendrystę su Dievu (res sacramenti). Toks ankstyvosios Bažnyčios atgailos suvokimas turėtų būti aiškiau puoselėjamas pamokslaujant ir katekizuojant.

5. Turėtų būti įžvelgiamas organiškas atgailos ryšys su kitais sakramentais. Pirmiausia ji yra juose visuose kaip susitaikinimo žodis visapusiškame Bažnyčios mokyme. Tai liudija Tikėjimo išpažinimas: „Tikiu <...> nuodėmių atleidimą“.

Atleidimas pasireiškia atsivertimu, per kurį tikintysis nusigręžia nuo ankstesnio nuodėmingo gyvenimo ir visa širdimi atsiverčia į Dievą, kuris atleisdamas jo nuodėmes išlaisvina jį iš padėties be malonės ir atveria naujam gyvenimui Dvasioje. Šis atsivertimas iš esmės įvyksta per tikėjimą ir krikštą. Krikštu užantspauduojama Dvasios dovana; tikintysis tampa Bažnyčios – Kristaus Kūno narys.

Todėl krikštas taip pat lieka ir vėlesnių nuodėmių atleidimo pagrindas. Pakrikštytųjų atgaila, kuri gimusiems iš vandens ir iš Dvasios dažnai atrodydavo visiškai neįmanoma ir ankstyvosios Bažnyčios suvokimu buvo galima tik vieną kartą, reikalauja ne tik – kaip krikšte – nuoširdaus gailesčio kaip dispozicijos atleidimui, bet taip pat ir tvirto pasiryžimo pasitaisyti. Į tai įeina taip pat atsiteisimas ir išpažintis Bažnyčiai, atstovaujamai oficialiųjų tarnautojų. Nors atgaila nurodo į krikštą, ji yra savitas sakramentas, turintis savitą sakramentinį ženklą ir ypatingą poveikį. Pagal savo giliausiąją prigimtį ji papildo krikštą (plg. klasikinius posakius – paenitentia secunda: Tertulianas. De paenitentia, VII, 10; secunda planca salutis, ten pat, IV, 2; XII, 12: DS, 1542; laboriosus quidam baptismus: šv. Grigalius Nacianzietis. Oratio, 39, 17: DS, 1672).

Atgailos sakramentas kaip antrasis krikštas yra drauge kitų sakramentų gavimo prielaida (plg. Ričardas iš Šv. Viktoro mokyklos, De potestate ligandi et solvendi, 21). Tai ypač taikoma Eucharistijai, kuri yra Bažnyčios ir tikinčiojo individualaus dvasinio gyvenimo viršūnė (Lumen gentium, 11). Ligonių patepimas nuo pat Bažnyčios pradžios siejamas su nuodėmių atleidimu (plg. Jok 5, 15; DS 1695; 1699; 1716). „Hoc sacramentum praebet etiam, si necesse est, veniam peccatorum et consummationem paenitentiae christianae“ (Ordo unctionis infirmorum, Praenotandam, n. 6, nuoroda į DS 1694, 1696).

Baigiantis žmogaus žemiškajai piligrimystei arba kai gyvybei gresia rimtas fizinis pavojus, ligonių patepimas yra ypatinga krikšto atnaujinimo forma. Visa tai rodo glaudų krikšto, atgailos, ligonių patepimo ryšį ir jų sąsają su Eucharistija, kuri yra Bažnyčios sakramentinio gyvenimo centras.

IV. Pagrindai dogmų bei teologijos istorijos šviesoje

a. Istorinės raidos nekintamieji elementai

1. Esminė Atgailos sakramento struktūra liudijama apaštalų ir vėlesnėje Bažnyčioje. Ypatinga, nors ir neišskirtinė svarba skiriama posakiui „surišti ir atrišti“ iš Mato 16, 19 ir 18, 18; taip pat ir šio posakio variantui Jn 20, 23 (plg. B, III, 4). Šio sakramento esmę sudaro tai, kad nusidėjėlio susitaikinimas su Dievu įvyksta per susitaikinimą su Bažnyčia.

Taigi Atgailos sakramento ženklą sudaro dvejopas procesas: tai žmogaus atsivertimo veiksmai, įkvėpti meilės (contritio ir conversio), išorinė išpažintis, atsiteisimas (satisfactio). Tai yra antropologinė dimensija. Kita vertus, faktiškai bažnytinė bendruomenė, vadovaujama vyskupo ir kunigo, teikia nuodėmių atleidimą Jėzaus Kristaus vardu, nustatydama reikalingas atsiteisimo formas, bendruomenė meldžiasi už nusidėjėlį ir drauge su juo ir už jį atlieka atgailą, kad jį galutinai išrištų ir paskelbtų pilnutinę priklausomybę bažnytinei bendruomenei. Tai yra bažnytinė dimensija.

2. Atgailos sakramento istorinėje raidoje nulėmė tai, kad vis geriau buvo pripažįstamas ir išreiškiamas asmeninis sakramento pobūdis. Šiame suasmeninimo procese gyvoji Bažnyčios Tradicija tęsė ir galutinai užbaigė evoliuciją, kuri jau įsitvirtino Senajame Testamente ir pereinant iš Senojo į Naująjį Testamentą, iš esmės paversdama jį savo savastimi (plg. B, I, 3). Kadangi ši biblinio liudijimo pamatinė kryptis įgavo Bažnyčios visuotinio pritarimo išraišką, ji yra nebegrįžtama. Tiesa, ilgą laiką Atgailos sakramento bažnytinė dimensija buvo nustumiama į antrąjį planą. Mūsų amžiuje šis bendruomeninis atgailos aspektas buvo vėl atrastas. Šios įžvalgos padarytos Vatikano II Susirinkime ir Naujajame Ordo penitentiae, tačiau tai turėtų dar giliau įsišaknyti tikinčiųjų sąmonėje, kad jie vėl galėtų pasiekti objektyvią abiejų atgailos aspektų pusiausvyrą.

Kad mūsų laikais galima būtų tinkamai įvykdyti šią pastoracinę užduotį, reikia nuodugniau pažinti Atgailos sakramento istoriją. Tai parodys, jog be esminių elementų nuolatinio tęstinumo negalima nepaisyti pokyčių. Tai taip pat rodo Bažnyčios šiandien turimą laisvę – „salva eorum substantia“ (DS, 1728; plg. 3857) atnaujinant Atgailos sakramentą.

b. Istorinės raidos kintamieji elementai

1. Susitaikinimas Bažnyčioje visuomet būdavo susijęs su dviem skirtingomis krikščioniškojo gyvenimo situacijomis: viena vertus, suvokimas, jog gyvename gyvenimą, pagrįstą ir duotą krikštu, įpareigoja mus nuolat kovoti su kasdienėmis nuodėmėmis. Kita vertus, atgailos praktika turėtų vėl atverti į malonės gyvenimą bei grąžinti krikšto teises tiems, kurie krikšto antspaudą pažeidė vedančiomis į mirtį ir nesutaikomomis su krikščioniškąja egzistencija nuodėmėmis.

Ankstyvojoje Bažnyčioje lengvosios nuodėmės būdavo atleidžiamos liturginėmis maldomis, kai melsdavosi visa bendruomenė, ypač švenčiant sekmadienio Eucharistiją; be to, svarbios buvo ir kitos atgailos formos (plg. C, I, 3). Atgailos disciplina tikrąja šio žodžio prasme ankstyvojoje Bažnyčioje buvo susijusi su antrąja situacija. Pereinant nuo viešos atgailos į asmeninę, sakramentas tuomet jau būdavo teikiamas ir pakartotinai, o jo taikymo sritis išsiplėtė nuo mirtinų iki lengvųjų nuodėmių. Vienintelė sakramento forma dabar buvo susijusi su dviem skirtingomis anksčiau minėtomis krikščioniškojo gyvenimo situacijomis.

Ta nuodėmių išpažinimo forma, kuri susijusi su dvasiniu vadovavimu, yra labai senas Bažnyčios lobis: ji priklauso pačiai Jėzaus Kristaus įsteigto sakramento struktūrai. Kita vertus, kaip matome vienuolinėse ir dvasinėse tradicijose, ši forma užima tam tikrą vietą ir už sakramento ribų. Šių dalykų raidai vadovavo dvasinė Bažnyčios patirtis. Baigiantis ankstyvosios Bažnyčios laikotarpiui, ankstyvaisiais ir viduriniaisiais viduramžiais pastebimas augantis troškimas asmeniškai išpažinti nuodėmes; dvasinis vadovavimas ir sakramentinė išpažintis tapo vis labiau susieti.

3. Bažnyčia jau parodė, kad ji naudojasi plačia laisve susitaikinimo disciplinos ir pastoracinių aspektų atžvilgiu, stengdamasi formuoti savo teikiamų sakramentų discipliną – kurios esminė struktūra yra nekintama – pagal krikščioniškosios tautos poreikius ir tikinčiųjų tarnybos labui. Ryškiausias pokytis buvo, kai vyraujančią viešosios atgailos formą pamažu išstūmė asmeninė atgaila.

Sunkumai ir nepasitenkinimas, susiję su ankstesne praktika, nulėmė tai, kad Bažnyčia, įvykus pokyčiams pasaulietiškojo gyvenimo srityje, ėmėsi atnaujinti discipliną, o tai buvo neįmanoma be kliūčių bei konfliktų. Tai padarė sakramentą patrauklesnį ir suteikė jam formą, kuri buvo vaisingesnė. Ši nauja sakramento forma nulėmė atgailos veiksmų tvarkos pokyčius: pirmiau susitaikinimas būdavo teikiamas tik įvykdžius užduotą atsiteisimo darbą; dabar išrišimą žmogus gaudavo tuoj pat po kalčių išpažinimo.

4. Be to, Bažnyčia nuo disciplinos, pagal kurią tam tikrais atvejais buvo neatleidžiamų nuodėmių, reikalavusių viso gyvenimo atgailos, perėjo prie tokios disciplinos, pagal kurią atleidžiamos visos nuodėmės. Negana to, nuo vienkartinės atgailos teikimo praktikos buvo pereita prie pakartotinės atgailos praktikos; nuo labai griežtų atgailos formų, apimančių ilgą laikotarpį, – prie lengvesnės atgailos; nuo dažniausiai viešos, atitinkančias viešas nuodėmes atgailos, – prie asmeninės atgailos; nuo to, kad susitaikinimo teikimas būdavo rezervuotas vien vyskupams, – prie to, kad išrišimą duodavo kunigas; maldaujamąją formulę pakeitė tiesioginio išrišimo formulė.

5. Smarkiai keitėsi ir penitento veiksmų forma. Dažnai atsitikdavo, kad viena iš jų būdavo taip labai pabrėžiama, kad kitos likdavo nustumtos į antrą planą. Ankstyvojoje Bažnyčioje viešoji atgaila ėjo drauge su viešu atsiteisimu, apėmusiu tam tikrą laikotarpį; kita vertus, viduramžių ir naujųjų laikų asmeninėje atgailoje būdavo pabrėžiama nuoširdaus gailesčio svarba; mūsų dienomis labiau akcentuojamas išpažinimas. Kadangi dažnai išpažįstamos ne tokios rimtos nuodėmės, Atgailos sakramentas daugeliu atvejų įgavo „pigaus sakramento“ formą. Todėl dera iš naujo apmąstyti „išpažinimo“, „gailesčio“ ir „atsiteisimo“ giliausią tarpusavio ryšį.

c. Tridento Susirinkimo doktrina

1. Tridento Susirinkimo dokrina apie Atgailos sakramentą (DS, 1667–93; 1701–15) turi būti suvokiama kaip atsakymas į tam tikrus apibrėžtus klausimus, tuo metu aktualius dėl polemikos su protestantais. Šis kontekstas ir ši intencija yra labai svarbūs interpretuojant Tridento dekretą dėl Atgailos sakramento.

XVI amžiuje klausimai apie Susitaikinimą ir Atgailos sakramentą, dėl kurių vyko polemika tarp katalikų ir protestantų, iš esmės telkėsi apie šiuos dalykus:

a. Jėzaus Kristaus įsteigto Atgailos sakramento skirtingumas nuo krikšto;
b. Nuteisinančio tikėjimo ryšys su gailesčiu, išpažintimi, atsiteisimu ir sakramentiniu išrišimu;
c. Pareiga išpažinti visas mirtinąsias nuodėmes, po to iškeliamas klausimas, ar tokia išpažintis yra galima, ar jos reikalauja Dievas arba Bažnyčia, ar tai prieštarauja nuteisinimui tikėjimu, ar tai veda į ramybę ar į neramią sąžinę;
d. Nuodėmklausio funkcija: ar teisinga nuodėmklausį apibrėžti kaip asmenį, skelbiantį besąlygišką Dievo pažadą dėl Kristaus atleisti nuodėmes; ar nuodėmklausiui skirta būti gydytoju, sielų vadovu, atkuriančiu nuodėmės sudarkytą kūrinijos tvarką, ir teisėju.

2. Atsakydamas į šiuos klausimus Tridento Susirinkimas apie sakramentinę išpažintį mokė taip:

a. Ji tarnauja žmogaus dvasiniam gėriui ir išganymui, nebūtinai sukeldama sąžinės sumaištį; priešingai, šio sakramento vaisius dažnai būna sąžinės džiaugsmo ramybė ir sielos paguoda (DS, 1674; 1682).
b. Išpažintis yra Atgailos sakramento būtina dalis, ir negalima supaprastinti šį sakramentą paprasčiausiai skelbiant besąlygišką pažadą, kad Dievas atleidžia dėl Kristaus nuopelnų (DS, 1679; 1706; 1709).
c. Išpažįstant sunkiąsias nuodėmes, išpažintis privalo būti aiški ir nedviprasmiška; šis įpareigojimas negalioja, jei nuodėmių atsiminti neįmanoma (DS, 1982; 1707).
d. Visuminio sunkiųjų nuodėmių išpažinimo reikalauja išganomoji Dievo valia (iure divino) tam, kad Bažnyčia per savo šventąją tarnybą galėtų įvykdyti teisėjo, gydytojo, sielų vadovo vaidmenį, atkurdama nuodėmės suardytą kūrinijos tvarką (DS 1679; 1680; 1985; 1692; 1707).

3. Nepaisant skirtumų dėl būtinybės išpažinti visas sunkiąsias nuodėmes, pažymėtina, kad Tridento Susirinkimo (DS 1680; 1682) ir pagrindinių liuteronų dokumentų pozicijos sutampa nuodėmių išpažinimo ir išrišimo dvasinio vaisingumo klausimu. Tai svarbu ekumeniniam dialogui ir gali būti išeities taškas diskutuojant dėl tebesančių skirtumų.

4. Nepaisant nūdienos kultūrinio pliuralizmo, yra bendri tikri žmonių poreikiai, kuriuos net ir šiandien geriausiai patenkina daugeriopa pagalba, Dievo gailestingumo dėka ateinanti žmogui iš Atgailos sakramento:

a. Dvasinių ligų gydymas;
b. Augimas asmeniniame dvasiniame gyvenime;
c. Proga atkurti nuodėmės suardytą tvarką ir puoselėti teisingumą, kaip reikalauja tiek nuodėmės, tiek atleidimo socialinė prigimtis;
d. Dievo ir Bažnyčios teikiamo nuodėmių atleidimo veiksmingumas tuo metu, kai dažnai tarp žmonių ar tautų vyrauja priešiškumas;
e. Savo nuodėmių ir mąstysenos pateikimas Bažnyčios, kuri per savo pastoracinę tarnystę stebi atsivertimo į Dievą ir į Bažnyčią autentiškumą, sprendimui.

5. Kadangi šie žmogiškieji ir dvasiniai poreikiai yra tikri, ir Atgailos sakramentu buvo Dievo duotos jiems atliepiančios išganymo priemonės, sunkiųjų nuodėmių, kurias nusidėjėlis atsimena rūpestingai ištyręs sąžinę, išpažinimas dėl išganomosios Dievo valios (iure divino) yra nepamainomas norint gauti išrišimą. Be šito Bažnyčia negali įvykdyti Jėzaus Kristaus Šventojoje Dvasioje (iure divino) jai pavestų užduočių, tai yra gydytojo, sielų vadovo tarnystės, teisingumo ir meilės užtarimo tiek privačiame, tiek viešajame gyvenime; šias užduotis Bažnyčia vykdo skelbdama dieviškuosius atlaidumo ir ramybės pažadus pasaulyje, kur vyrauja nuodėmės bei priešiškumas, ir spręsdama apie atsivertimo į Dievą ir į Bažnyčią autentiškumą.

6. Todėl visuminis mirtinųjų nuodėmių išpažinimas būtinai priklauso prie Atgailos sakramento (iure divino) ir tokiu būdu nėra paliktas individualiam ar Bažnyčios sprendimui. Tačiau Tridento Susirinkimas pripažįsta sakramentinės išpažinties in voto sampratą (DS, 1543). Dėl šios priežasties ypatingomis situacijomis, kai tokia integrali išpažintis neįmanoma, Bažnyčia gali leisti atidėti išpažintį ir suteikti išrišimą individui ar grupei (bendrąjį išrišimą) be išankstinės išpažinties. Tokiu atveju Bažnyčia veikia pagal to momento dvasines galimybes, tačiau privalo numatyti, kad mirtinosios nuodėmės būtų po to išpažintos, ir pamokyti tikinčiuosius atitinkamomis priemonėmis įvykdyti šią pareigą. Tridento Susirinkimas neapibrėžia tokių ypatingų situacijų prigimties bei apimties.

Sprendžiant sunkias pastoracines problemas, rekomenduojamas daugelio situacijų, minimų Normae pastorales (1972) ir Ordo paenitentae, išplėtimas nėra vienintelis galimas sprendimas. Tais atvejais, kai nėra copia confessorum (DS, 1661), Susirinkimas iškelia gailesčio veiksmingumą siekiant susitaikinimo, – gailesčio, kurį ištobulina meilė (contritio), suteikiančio susitaikinimą su Dievu, jei jis apima votum sacramenti, taigi ir votum confessionis (DS, 1677). Kaip Bažnyčia tuomet turėtų konkrečiai elgtis remdamasi Tridento Susirinkimo doktrina, yra pastoracinio įžvalgumo ir meilės klausimas (plg. C, II, 4).

C. KAI KURIŲ SVARBIŲ ŠIO SAKRAMENTO PRAKTIKOS KLAUSIMŲ SVARSTYMAI

I. Atgailos formų vienybė ir įvairovė

1. Kai kurių atgailos formų esama ikibibilinėse ir ekstrabiblinėse religijose. Jos rodo, jog žmonija turėjo pirminį suvokimą apie kaltę ir jai reikėjo atpirkimo. Krikščioniškoji atgailos ir susitaikinimo žinia suponuoja, jog kartą ir visam laikui atgaila ir atsiteisimas buvo Jėzaus Kristaus atliktas klusnia gyvenimo tarnyste ir mirtimi ant kryžiaus. Todėl krikščioniškoji atgaila iš esmės skiriasi nuo kitų atgailos religijų tuo, kad ji leidžiasi būti nustatoma Jėzaus Kristaus Dvasios ir išreiškia tai atgailos asmeninės nuostatos ženklais ir kūniškaisiais atgailos darbais.

Dėl šios priežasties krikščioniškosios atgailos formos bent užuomazgoje ir in nucleo turi būti gaivinamos tikėjimu, viltimi ir meile. Tikėjimas yra visa ko pagrindas, nuolatinis centras ir krikščioniškosios atgailos principas. Viltis atsivertusiajam teikia tvirto pasitikėjimo, kad Dievo padedamas, jis galės žengti atsivertimo keliu ir taip pasiekti eschatologinį išganymą. Su tuo susijęs ir vadinamasis atgailos pobūdžio laipsniškumas; atgaila gali prasidėti „žemesne“ motyvacija – bausmės, Dievo teismo baimė ir t.t. (plg. DS, 1526; 1678) ir kilti prie „aukštesnių“ motyvacijos formų.

Dievo ir artimo meilė yra giliausias pakrikštytųjų atgailos akstinas, skatinantis atsiversti ir pereiti į naują gyvenimą (DS, 1526; 1676). Iš to išplaukia naujas gyvenimas bendrystėje su Dievu ir artimu (plg. A II, 2; B III, 2, 4).

2. Nors krikščioniškosios atgailos ir nuodėmių atleidimo formų daug, yra struktūrinė viso proceso vienybė: asmeninės arba bendruomeninės kaltės suvokimas, gailestis dėl to, kas padaryta ar apleista, kaltės išpažinimas, noras pakeisti gyvenimą (įtraukiant, kur įmanoma, būtiną padarytos žalos atitaisymą), atleidimo malda, susitaikinimo dovanos priėmimas, išrišimas. Išpažinties praktika keliomis atgailos formomis yra dinamiškas procesas, turintis nuoseklią struktūrą. Susitaikinimo katechezėje ir pastoracinio ugdymo srityje dera nuolat atsižvelgti į visumą ir elementų pusiausvyrą.

3. Atgaila, nors būdama viena, skleidžiasi įvairiais būdais. Šventasis Raštas ir Bažnyčios Tėvai pabrėžia tris pagrindines formas, einančias drauge: pasninką, maldą ir artimo meilę (Tob 12, 8, nuoroda DS, 1543). Origenas (Hom. in lev., II, 2) ir Kasijonas (Coll. patrum, XX, 8) pateikia išsamesnius nuodėmių atleidimo formų sąrašus. Šalia krikšto malonės ir kankinystės, kurie yra pagrindiniai, šie autoriai mini, be kita ko, susitaikinimą su broliu, atgailos ašaras, rūpinimąsi artimo išganymu, šventųjų užtarimą ir meilę. Gyvojoje Bažnyčios tradicijoje prie to pridedamas Šventojo Rašto skaitinys ir Tėve mūsų malda. Tačiau reikėtų taip pat paminėti tikėjimu įkvėptą tikrą kasdienio gyvenimo atsivertimą, pavyzdžiui, nuostatų ar galvosenos pakeitimą, pokalbį su kitais bendruomenėje apie kaltę ir nuodėmę, susitaikinimo gestus, correctio fraterna išpažintį, siekiant susitaikinimo; kai kurios dvasinio vadovavimo formos pačia savo prigimtimi siejasi su nuodėmių atpirkimu. Pavyzdžiui, gyvenimo apmąstymas, capitulum culpae, pokalbis su dvasios vadovu, išpažintis vienuolyno „senoliui“. Nedera pamiršti naujos gyvenimo krypties etinių išvadų: tai gyvenimo stiliaus pakeitimas, asketizmas, visokeriopas atsižadėjimas, artimo meilės veiksmai, gailestingumo darbai, kalčių išpirkimas, kentėjimai už kitą.

Nuodėmių atleidimo liturgines formas sudaro ne tik atgailos šventimas, bet taip pat  meditacija ir malda, Bažnyčios užtariamoji malda, Valandų liturgija, Šventojo Rašto skaitymas bei mąstymas ir Eucharistijos šventimas (plg. DS, 1743 ir C, IV, 1). Prie specifinių sakramentinių nuodėmių atleidimo formų (plg. trejopas šventimas, nurodytas Ordo paenitentiae) reikia taip pat paminėti tris atleidimo būdus dabartinėje atgailos disciplinoje (plg. Absolutio a censuris ir Dispensatio ab irregularitae: Ordo paenitentiae, appendix 1). Atgailos dienos bei laikotarpiai per liturginius metus yra ypatingos progos, kuriomis Bažnyčia vykdo atgailos tarnystę.

II. Individualios išpažintys, susitaikinimo pamaldos, bendras išrišimas

Dažnai būdavo nepakankamai suvokiama atgailos formų gausybė ir įvairovė, todėl ją dera labiau pabrėžti ir atkreipti dėmesį tiek per pamokslus, tiek pastoracinėje atgailos praktikoje. Atgailos sakramento atskyrimas nuo viso krikščioniškojo gyvenimo, įkvėpto susitaikinimo Dvasios, veda prie paties sakramento atrofijos. Susiaurindami susitaikinimo tarnystę iki kelių formų, galime susilaukti bendros atsakomybės dėl Atgailos sakramento krizės pavertimo maldinga praktika, gerai žinomų ritualizmo pavojų.

Neturi būti varžymosi tarp įvairių susitaikinimo priemonių. Verčiau tebūna aiškinama ir akivaizdžiai rodoma individualių atgailos formų vidinė giliausia vienybė ir jų dinamiškas tarpusavio ryšys. Anksčiau išvardytos formos (plg. C, I, 3) yra parodytos visų pirma kaip naudingos „lengvosioms nuodėmėms“. Nuodėmių atleidimas iš tikrųjų gali būti suteikiamas daugeliu būdų; kasdienio gyvenimo nuodėmės visuomet atleidžiamos esant meilės sukeltam gailesčiui (contritio)(plg. DS, 1677).

2. Aiškiau ir įtikinamiau praktikuojant kasdieniame krikščioniškame gyvenime minėtas atgailos formas bei susitaikinimo dimensijas, turi taip pat augti asmeninės sakramentinės išpažinties troškimas. Visų pirma sunkiosios nuodėmės turi būti kuo individualiau ir išsamiau išsakomos Bažnyčiai ir jos oficialiesiems atstovams. Bendras nuodėmių išpažinimas yra nepakankamas, nes nusidėjėlis privalo, kiek įmanoma, konkrečiai įvardyti savo kaltę ir savo nuodėmių prigimtį taip pat ir todėl, kad toks individualus asmeninės kaltės išpažinimas sustiprina ir pagilina tikrą gailestį. Tiek antropologinės (A, II, 3), tiek teologinės (B, III, 4; B, IV, c, 2. 5) įžvalgos patvirtina šią tezę.

Tokioms nuodėmėms atleisti reikia sakramentinės galios. Šiandien autentišką asmeninės išpažinties formą reikia giliai atnaujinti dvasiniais aspektais turint omenyje peržiūrėtą Ordo paenitentiae. Be tokio atnaujinimo Bažnyčia neįveiks Atgailos sakramento krizės. Tam reikalingas geresnis dvasinis ir teologinis kunigų ugdymas, kad jie galėtų atlikti tai, ko reikalauja išpažintis; pastaroji turėtų apimti daugiau dvasinio vadovavimo ir broliško pasikeitimo elementų. Šiuo aspektu vadinamoji pamaldumo išpažintis išlieka svarbi.

3. Sąvoka Celebrationes paenitentiales dažnai suprantama įvairiai. Kalbant apie tokį atgailos šventimą, paprastai omenyje turimas liturginis bendruomenės šventimas, kur išreiškiamas kvietimas atgailai ir susitaikinimo pažadas, o bendras nuodėmių išpažinimas vyksta be asmeninės išpažinties arba individualaus ar visuotinio išrišimo. Šis atgailos pamaldų tipas gali padėti iškelti į pirmą vietą bendruomeninius nuodėmės ir jos atleidimo aspektus. Tokios pamaldos gali pažadinti ir pagilinti atgailos ir susitaikinimo dvasią, tačiau jos negali būti to paties lygio kaip Atgailos sakramentas ar juo labiau jį pakeisti.

Savo kryptimi šios atgailos pamaldos yra iš tikrųjų nukreiptos į asmeninę sakramentinę išpažintį, tačiau jų funkcija nėra vien tiktai kviesti į atsivertimą ir sukurti šiam sakramentui reikalingas dispozicijas; kasdienių nuodėmių atžvilgiu šios pamaldos gali tapti tikra atleidimo proga, jeigu yra tikra atsivertimo dvasia ir pakankamai gailimasi. Šiuo būdu celebrationes paenitentiales gali įgyti veiksmingą reikšmę išganymui, netgi jeigu jos nėra sakramentinė atgailos forma.

4. Ordo paenitentiae taip pat minimas bendras susitaikinimo šventimas bendrai išpažįstant nuodėmes ir gaunant bendrą išrišimą. Tokiu atveju dirbant pastoracinį darbą dera laikytis nedviprasmiškų etinių ir juridinių normų (plg. Normae pastorales circa absolutionem sacramentalem generali modo impertiendam, 1972 m. ir Ordo paenitentiae, pastoracinė instrukcija, 35). Iš to tampa aišku, jog ši sakramentinio susitaikinimo forma taikoma ypatingų situacijų kritiškais atvejais. Praktika parodė, kad teikiant bendrą išrišimą ne minėtomis ypatingomis kritiškomis situacijomis, darosi neaiški Atgailos sakramento esmė ir prigimtis, o ypač kyla neaiškumų dėl esminio būtinumo asmeniškai išpažinti nuodėmes ir sakramentinio išrišimo veiksmingumo, kuriame suponuojama gailestis ir bent jau votum confessionis. Šio tipo nesuvokimas ir iš to atsirandantys piktnaudžiavimai kenkia Susitaikinimo sakramento dvasiai.

Sunki ir netgi tam tikra parsme dramatiška situacija daugelyje Bažnyčios vietų šiandien reiškia, kad daugelis tikinčiųjų vargiai beturi galimybę priimti Atgailos sakramentą. Esant kritiškai situacijai tikintiesiems būtina parodyti būdus, kaip jie galėtų gauti nuodėmių atleidimą ir priimti Eucharistiją. Šiais atvejais Bažnyčios tradicija, patvirtinta Tridento Susirinkime, pripažįsta krikščionims galimybę gauti sunkių nuodėmių atleidimą per tobulą atgailą. Pagal tą pačią tradiciją tobulas gailestis visuomet apima troškimą (votum) gauti Atgailos sakramentą taip greitai, kaip tik įmanoma (DS, 1677).

Ten, kur nėra copia confessorum, tokio tobulo gailesčio veikiausiai pakankama Eucharistijai priimti pagal Tridento Susirinkimo doktriną (DS, 1661; B, IV, c, 6). Dažnai ypatingomis situacijomis ši galimybė tinkamesnė nei bendrasis išrišimas, kadangi taip įpareigojimas vėliau atlikti asmeninę išpažintį daugumai tikinčiųjų gali būti psichologiškai suprantamiau perteiktas. Tokio tobulo akto bažnytinę dimensiją išreiškia jau minėtos atgailos pamaldos.

5. Atgailos ir Atgailos sakramento nūdienos krizė gali būti išspręsta ne pabrėžiant kurią vieną atgailos formą, bet atsižvelgiant į sudėtingą ryšį tarp skirtingų atgailos formų ir to, kaip jos viena kitą papildo. Čia taip pat labai svarbu teikiant Atgailos sakramentą geriau integruoti individualios atgailos formas, kad tikintieji geriau įsisąmonintų sakramentinę išpažintį.

III. Nuodėmė, sunkioji nuodėmė, lengvoji nuodėmė

1. Atsivertimas, kaip nusisukimas nuo nuodėmės ir atsigręžimas į Dievą, apima suvokimą, kad nuodėmė yra už išganymo ribų ir priešinga jam. Daugelyje pasaulio kraštų šiandien Atgailos sakramento krizė yra glaudžiai susijusi su nuodėmės supratimo bei prasmės krize. Faktas, kad pastoracinės Bažnyčios pastangos (pvz., pamokslai, katechezė, asmeniniai pokalbiai) nebuvo tokios veiksmingos, kokios turėtų būti, taip pat prisideda prie šios krizės (plg. A, I, 2). Todėl būtina vėl iš naujo pabrėžti autentišką krikščionišką nuodėmės supratimą.

Iš tikrųjų Šventasis Raštas neduoda tikslaus nuodėmės apibrėžimo, tačiau jame gausu įvairių individualių formuluočių, kurios įvairiopai ir skirtingų aspektų atžvilgiu aiškina nuodėmę. Šventajame Rašte nuodėmė yra vadinama:

a. Anapus išganymo (hamartia): ateizmas, atsisakymas pripažinti Dievą (Rom 1, 18), Sandoros su Dievu sulaužymas;
b. Priešinimasis apreikštajai Dievo valiai (anomia): prieštaravimas Dievo įstatymui ir jo įsakymams;
c. Neteisingumas (adikia): atsisakymas gyventi pagal Dievo duotą teisingumą;
d. Melas ir tamsa (pseudos, skotos): priešinimasis Dievo tiesai, Jėzui Kristui, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas (Jn 14, 6), priešinimasis žmonėms ir žmogiškojo būvio tiesai. Nusidėjėlis neįžengia į žmogiškosios būties tiesą. Nusidėjėlis neina į šviesą, bet lieka tamsoje (plg. B, I, 1–3).

Šiame fone tampa aišku, jog kiekviena nuodėmė siejasi su Dievu – ji yra nusisukimas nuo Dievo ir jo valios ir suabsoliutina sukurtuosius dalykus. Nuodėmės suvokimas ir prasmė tegali būti ugdomas mokant apie Dievą ir jo išganymo žinią. Tam būtina atnaujinti ir pagilinti Dievo suvokimą. Tik suvokus, kad nuodėmė siejasi su Dievu, bus galima suprasti, kodėl vien tik Dievas gali atleisti nuodėmes.

2. Jau ankstyvųjų krikščioniškųjų bendruomenių atgailos praktikoje bei paraginimuose buvo nustatyti nuodėmių skirtumai:

a. Nuodėmės, šalinančios iš Dievo karalystės, tokios kaip palaidas gyvenimas, stabmeldystė, svetimavimas, pederastija, godumas ir taip toliau (plg. 1 Kor 6, 9). Šios nuodėmės taip pat veda prie pašalinimo iš bendruomenės (plg. 1 Kor 5, 1–13) (plg. B, III, 4);
b. Vadinamosios kasdienės nuodėmės (peccata quotidiana).

Kaip atskirti sunkią nuodėmę nuo nesunkios, moko visa Bažnyčios tradicija, nors ir pastebimi svarbūs terminologijos ir individualių nuodėmių vertinimo nevienodumai.

Šį skirstymą į sunkias ir nesunkias nuodėmes dažnai bandoma pakeisti arba papildyti trejopu skirstymu tarp crimina (peccata capitalia), peccata gravia ir peccata venialia. Toks nuodėmių skirstymas į tris dalis pateisinamas tiek fenomenologiniu, tiek aprašomuoju lygiu. Tačiau teologiškai mes negalime aptemdyti pamatinio skirtumo tarp „taip“ ir „ne“ Dievui, tarp malonės būklės, gyvenimo, bendrystės ir draugystės su Dievu ir nuodėmės būklės, nusigręžimo nuo Dievo būklės, vedančios į amžinojo gyvenimo praradimą. Iš abiejų tipų nuodėmių prigimties išplaukia, kad tarp jų negali būti trečiosios. Šiuo būdu tradicinis suskaidymas į dvi dalis išreiškia žmogaus moralinio apsisprendimo rimtą pobūdį.

3. Šiais ankstyvųjų amžių suskirstymais Bažnyčia jau atsižvelgė – kiekvieną kartą pagal to laikotarpio būdingą galvoseną bei išraiškos būdus – į tai, kas svarbu nūdienos teologiniams svarstymams, įžvalgoms ir Magisteriumo doktrinos skelbimui.

a. Į žmogaus asmens laisvę iš subjektyviosios pusės žvelgiama santykio su Dievu požiūriu. Žmogus, kaip asmenybė, turi galimybę ištarti „ne“ Dievui ir tai yra jo esminis apsisprendimas. Tai yra esminis apsisprendimas žvelgiant į žmogaus egzistencijos prasmę. Šis fundamentalus apsisprendimas vyksta žmogaus širdyje, jo asmeninės būties centre. Tačiau žmogaus egzistencijos laiko ir vietos požiūriu apsisprendžiama tarpininkaujant konkretiems aktams, per kuriuos šis apsisprendimas pasireiškia daugiau ar mažiau galutinai. Be to, dera atsižvelgti į gimtosios nuodėmės nulemtą žmogaus būties susiskaldymą. Netgi laikydamasis fundamentalaus „taip“ Dievui, žmogus gali gyventi padalyta širdimi, t. y. jis gali gyventi ir veikti ne iki galo įsipareigojęs.
b. Viena vertus, yra Dievo įsakymai, kurie įpareigoja veikti visiškai atsiduodant, ir yra lengvo įsipareigojimo įsakymų. Nusižengimas pastariesiems gali būti vadinamas nuodėme tik analogine prasme, tačiau vis dėlto jie negali būti laikomi nereikšmingais. Nes netgi tokie aktai sudaro laisvo apsisprendimo dalį ir gali išreikšti fundamentalų apsisprendimą.

4. Bažnyčia moko šio teologinio sunkiosios nuodėmės suvokimo, kalbėdama apie ją kaip apie maištą prieš Dievą, Dievo atsisakymą ir nusisukimą nuo jo į sukurtus dalykus. Bažnyčia to moko aiškindama apie sunkią nuodėmę, prieštaraujančią krikščioniškai meilei arba Dievo norimai kūrinijos tvarkai, svarbiuose dalykuose, pirmiausia jeigu pažeidžiamas žmogaus asmenybės orumas.

Šventoji Tikėjimo mokslo kongregacija pabrėžia šį antrąjį aspektą, nurodydama į Jėzaus atsakymą jaunuoliui, kuris paklausė: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad įgyčiau amžinąjį gyvenimą“. Jėzus atsakė: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“. Tas paklausė: „Kokių?“ Jėzus atsakė: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, melagingai neliudyk; gerbk savo tėvą ir motiną; mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 19, 16–19) (plg. Deklaracija dėl kai kurių seksualinės etikos klausimų, 1975, 10).

Pagal šią Bažnyčios doktriną, fundamentalus pasirinkimas lemia žmogaus moralinę būseną. Tačiau fundamentalaus pasirinkimo sąvoka nėra kriterijus, leidžiantis konkrečiai išskirti sunkiąsias ir lengvąsias nuodėmes. Ši sąvoka veikiau padeda teologiškai išaiškinti sunkiosios nuodėmės prigimtį. Nors iš esmės žmogus gali išreikšti savo pasirinkimą ar pakeisti jį vieninteliu aktu, būtent tais atvejais, kai veiksmas atliekamas sąmoningai ir visiškai laisvai. Šis fundamentalus pasirinkimas visa savo visuma nebūtinai įvyksta kiekviename individualiame akte, taigi kiekviena nuodėmė neturi būti eo ipso fundamentalaus pasirinkimo (eksplicitinis ar implicitinis) persvarstymas.

Pagal šią bažnytinę ir teologinę tradiciją sunkioji nuodėmė nėra taip lengvai įmanoma ir nėra normalus dalykas krikščioniui, gyvenančiam nuodėmėje ir rimtai dalyvaujančiame sakramentiniame Bažnyčios gyvenime. To priežastis yra malonės „traukos jėga“ (plg. šv. Tomas Akvinietis, De veritate, q 27, 1–9).

IV. Atgaila ir Eucharistija

1. Atgailos ir Eucharistijos ryšio klausimas mums atveria du Bažnyčios tradicijos faktus, kurie atrodo esą prieštaringi vienas kitam, tačiau iš tikrųjų ta įtampa juos praturtina.

a. Eucharistija yra vienybės ir laimės sakramentas malonėje gyvenantiems krikščionims. Ankstyvoji Bažnyčia leisdavo priimti šventąją Komuniją tik tiems krikščionims, kurie, jeigu būdavo padarę mirtinų nuodėmių, po viešos atgailos susitaikydavo. Dėl tos pačios priežasties Tridento Susirinkimas reikalauja, kad tasai, kuris suvokia padaręs sunkią nuodėmę, neturi priimti šventosios Komunijos arba celebruoti Mišių negavęs Atgailos sakramento (DS, 1647, 1661). Tačiau Susirinkimas neteigia, kad tai yra iure divino; tai veikiau perteikia įsipareigojimą ištirti save disciplinos lygmeniu – taip pat kaip ir valgyti šią duoną ar gerti iš šios taurės (plg. 1 Kor 11, 28). Todėl čia galima išimtis, pavyzdžiui, tuomet kai nėra copia comfessorum; tačiau šiais atvejais turi būti votum sacramenti (plg. B, IV, c, 6; II, 4). Vis dėlto Susirinkimas nepriėmė platesnės Kajetono interpretacijos (DS, 1661). Todėl Eucharistija Bažnyčioje nėra alternatyva atgailai.
b. Kita vertus, Eucharistija atleidžia nuodėmes. Ankstyvoji Bažnyčia buvo įsitikinusi, jog Eucharistija atleidžia kasdienes nuodėmes (plg. senąsias liturgijas). Tridento Susirinkimas taip pat kalba apie Eucharistiją „kaip apie priešnuodį, kuriuo esame išlaisvinami iš lengvųjų kalčių ir apsaugojami nuo sunkiųjų nuodėmių“ (DS, 1638; plg. 1740). Eucharistija suteikia sunkiųjų nuodėmių atleidimą per malonę ir atgailos dovaną (DS, 1743), kuri, pagal Susirinkimo doktriną, apima sakramentinę išpažintį bent jau in voto (plg. B, IV, c, 6).

Ši Eucharistijos galia atleisti lengvąsias nuodėmes grindžiama tuo, kad Eucharistija yra memoria, tai yra sakramentinis Jėzaus Kristaus aukos perteikimas (repraesentatio). Tai vyko vieną kartą ir už visus, kai Jėzaus kraujas buvo išlietas nuodėmėms atleisti (Mt 26, 28) (plg. DS, 1743).

2. Vaikų ižpažintis ir komunija. Ugdant vaikų sąžines, kad jie suvoktų nuodėmę ir atgailą, reikia atsižvelgti į jų amžių ir patirtį. Negalime paprasčiausiai perkelti suaugusiųjų sąžinę ir patirtį. Taigi vaikų išpažintis kaip atsivertimo (metanoia) sakramentas negali būti laikoma religinio lavinimo galutiniu tikslu. Vaiko atgailos supratimas lavės, būtent kai jis praktikuos sakramentus.

PABAIGA

Atsivertimo nuostatos ir Susitaikinimo sakramento atnaujinimas yra susiję su žinia apie Dievą, kuris apstus gailestingumo (Ef 2, 4), ir visų pirma su žinia apie sutaikinimą, kurį Dievas davė kartą visiems Jėzaus Kristaus mirtimi ir prisikėlimu. Jis išlaiko šią žinią nuolat esančią Bažnyčioje Šventojoje Dvasioje. Taigi atsinaujinimas, kuris yra atsivertimas ir susitaikinimas, tik tuomet tampa įmanomas, jei mums pavyksta vėl pažadinti Dievo suvokimą ir pagilinti Bažnyčioje Kristaus sekimo dvasią, taip pat tikėjimo, vilties ir meilės nuostatas. Atgailos sakramento atnaujinimas įmanomas tik atsižvelgiant į visumą, kurią sudaro visų sakramentų atgailos formų organiška struktūra.

Šis visa apimantis dvasinis atsinaujinimas, kylantis iš pačios krikščioniškosios žinios šerdies, apima asmeninio žmogaus vertumo prasmės atnaujinimą, žmogaus, malone pakviesto į bendrystę ir draugystę su Dievu. Tik tuomet, kai žmogus atsiverčia ir pripažįsta, kad Dievas yra Dievas, bei išgyvena bendrystę su juo, jis suvokia tikrąją savo būties prasmę. Dėl šios priežasties stengiantis atnaujinti šį sakramentą svarbu atsižvelgti į jo antropologines dimensijas ir neatskiriamą ryšį tarp susitaikinimo su Dievu ir susitaikinimo su Bažnyčia bei kitais žmonėmis. Taigi, laikydamiesi kūribingos ištikimybės Bažnyčios tradicijai ir naujojo Ordo paenitentiae gairių, galime suteikti Atgailos sakramentui formą, atitinkančią dvasinius žmogaus poreikius.

Galiausiai, bet jokiu būdu ne mažiau svarbu, kad Bažnyčia savo išpažinimu, liturgija ir diakonia būtų pasauliui sakramentas, t. y. susitaikinimo ženklas ir įrankis. Per visa tai, kas Bažnyčia yra ir ką ji tiki, ji privalo liudyti Šventojoje Dvasioje ir sudabartinti per Jėzų Kristų Dievo duotą susitaikinimo žinią.