„Nieko nėra gražesnio, kaip Jį pažinti ir kitiems perteikti draugystę su Juo. Ganytojo, žmonių žvejo, užduotis gali pasirodyti varginanti. Tačiau ji yra graži ir didi, nes galiausiai tai yra tarnavimas džiaugsmui, Dievo džiaugsmui, trokštančiam įžengti į pasaulį.“

Popiežiaus Benedikto XVI pontifikato inauguracijos Mišių homilija 2005 m. balandžio 24 d.

ĮŽANGA

Popiežiškosios kultūros tarybos 2006 m. kovo 27–28 d. plenariniam susirinkimui pasirinkta tema atitinka šios Tarybos misiją padėti Bažnyčiai perteikti tikėjimą į Kristų sielovada, atsiliepiančia į šiuolaikinės kultūros iššūkį, ypač religinį indiferentiškumą ir netikėjimą (Motu proprio „Inde a Pontificatus“). Ši Taryba projektais ir konkrečiais pasiūlymais siekia padėti ganytojams vesti via pulchritudinis – kultūrų evangelizacijos ir dialogo su netikinčiaisiais keliu – pas Kristų, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6).

I. KERTINIS IŠŠŪKIS

2002 m. vykęs plenarinis šios Tarybos susirinkimas tema „Perteikti tikėjimą kultūroms, Novo millennio ineunte“ [1] ir 2004 m. plenarinis susirinkimas tema „Krikščioniškasis tikėjimas naujojo tūkstantmečio aušroje atsiliepiant į netikėjimo ir religinio indiferentiškumo iššūkį“ [2] išryškino naujo apaštališkojo Bažnyčios proveržio, siekiant evangelizuoti kultūras veiksmingai įkultūrinant Evangeliją, poreikį.

1) Sekuliarizuotoms visuomenėms būdinga kultūra, kylanti iš materialistinės ir ateistinės pasaulėžiūros, nulemia nutolimą nuo religijos, kartais priešiškumą jai, ypač krikščionybei, ir naują antikatalikiškumą [3]. Daugelis gyvena taip, tarsi Dievas neegzistuotų (Etsi Deus non daretur), tarsi jo buvimas ir jo žodis neturėtų įtakos žmonių ir visuomenių gyvenimui. Tokiems žmonėms sunku aiškiai patvirtinti savo religinę priklausomybę: ji lieka griežtai apibrėžtoje privataus gyvenimo srityje. Religinė patirtis dažnai atsiejama nuo aiškaus priklausymo bažnytinei institucijai: kai kurie tiki nesisaistydami priklausymo ryšiais, kiti jai priklauso, neparodydami regimų savo tikėjimo ženklų.

2) Pasaulyje plintančio naujojo religingumo ir iškylančių dvasingumų reiškinys yra didysis iššūkis naujajai evangelizacijai. Tie dalykai pretenduoja patenkinti dvasinius, emocinius ir psichologinius mūsų amžininkų poreikius geriau negu Bažnyčia ir tradicinės religinės formos. Sinkretistinėmis apeigomis ir ezoterinėmis praktikomis gyvai liečiamas žmonių jausmingumas per pseudoreliginį bendruomeninį vyksmą, kuris dažnai juos užslopina arba atima jų laisvę ir orumą [4].

3) Nors kai kuriose tradiciškai krikščioniškose šalyse praktikuojantys krikščionys nebesudaro gyventojų daugumos, krikščionys išlieka gyva jėga, galinti apdairiai ir drąsiai liudyti neopagoniškos kultūros šerdyje. Aiškūs vilties ženklai yra Pasaulinės jaunimo dienos, dideli sambūriai Eucharistiniuose kongresuose ir Marijos šventovėse, daugėjantys rekolekcijų centrai, vis plačiau besireiškiantis poreikis atlikti rekolekcijas vienuolynuose, iš naujo atrandami piligrimų keliai, daugybės naujų religinių judėjimų, buriančių jaunimą ir suaugusiuosius, sklaida, minios, susirinkusios į Romą mirus Jonui Pauliui II ir renkant Benediktą XVI. Aišku, kad Bažnyčia yra gyva, kaip sakė Šventasis Tėvas per pontifikato inauguracijos homiliją: „Šiomis liūdnomis popiežiaus ligos ir mirties dienomis mums įstabiai tapo aišku: Bažnyčia – gyva. Ir Bažnyčia yra jauna. Ji neša pasaulio ateitį ir todėl kiekvienam iš mūsų rodo kelią į ateitį. Bažnyčia yra gyva, ir tą regime: jaučiame džiaugsmą, Prisikėlusiojo pažadėtą saviesiems“ [5].

II. BAŽNYČIOS ATLIEPO PASIŪLYMAS: VIA PULCHRITUDINIS

II.1 Priimti iššūkį

Atsižvelgus į istorinius, socialinius, kultūrinius ir religinius iššūkius, išryškėjusius per du pastaruosius plenarinius susirinkimus, kyla klausimas, kokius pastoracinio darbo aspektus gali puoselėti Bažnyčia, vesdama apaštališkąjį dialogą su mūsų dienų žmonėmis, būtent netikinčiaisiais ir indiferentais.

Bažnyčia vykdo savo misiją, vesdama žmones pas Išganytoją Kristų, dalydamasi Dievo žodžiu ir Malonės sakramentų dovana. Kad geriau pasiektų žmones pritaikyta kultūros pastoracija, suvokiama Kristaus įsikūnijimo slėpinio šviesoje (plg. Gaudium et spes, 22), Bažnyčia tiria laiko ženklus ir stato „tiltus“, vedančius į susitikimą su Jėzaus Kristaus Dievu per draugystės kelionę ir tiesos dialogą.

Šiuo požiūriu Via pulchritudinis atrodo privilegijuotas kelias norint pasiekti daugybę tų, kurie susiduria su dideliais sunkumais priimdami Bažnyčios mokymą, ypač moralės srityje. Pastaraisiais dešimtmečiais tiesa pernelyg dažnai būdavo ideologijų instrumentalizuojama, o gėris suvokiamas vien horizontaliai, kaip grynai socialinis aktas, tarsi meilė artimui galėtų apsieiti nesisemdama galios iš Dievo meilės. Reliatyvizmas, kurio viena aiškiausių išraiškų yra „pensiero debole“ (silpnasis mąstymas), skleidžia nesupratimo atmosferą ir sunkina tikrą, rimtą ir protingą priešpriešą su netikinčiaisiais.

Grožio kelias, pradedant nuo visiškai paprastos susitikimo su nuostabą keliančiu grožiu patirties, gali atverti Dievo ieškojimo kelią ir nuteikti širdį bei dvasią susitikimui su Kristumi, Įsikūnijusio šventumo grožiu, Dievo paaukotu žmonėms dėl jų išganymo. Jis kviečia šiuolaikinius Augustinus, nepasotinamus meilės, tiesos ir grožio ieškotojus, pakilti nuo juslėmis suvokiamo grožio į amžinąjį grožį ir su įkarščiu rasti šventąjį Dievą, visokio grožio autorių.

Ne visos kultūros vienodai atviros Transcendentybei ir gebančios priimti krikščioniškąjį Apreiškimą. Panašiai ir ne visos grožio išraiškos – ar tai, kas pretenduoja būti grožiu, – padeda priimti Kristaus žinią ir nujausti jo dieviškąjį grožį. Tiek kultūros, tiek meninės raiškos ar estetinės apraiškos yra paženklintos nuodėmės ir gali patraukti, net pavergti dėmesį pačios į save, žadindamos naujas stabmeldystės formas. Ar ne pernelyg dažnai susiduriame su tikro nuosmukio reiškiniais, kai menas ir kultūra išsigimsta tiek, kad pažeidžia žmogaus orumą. Grožis negali būti paverčiamas vien paprastu jusliniu malonumu: tai reikštų atimti jo visuotinumo sampratą ir aukščiausią transcendentinę vertę. Grožio suvokimas reikalauja ugdymo, kadangi grožis yra tikras tik tuomet, kai susijęs su tiesa – kieno, jei ne tiesos, spindesys jis būtų? – ir sykiu „grožis yra regima gėrio apraiška, lygiai kaip ir gėris yra metafizinė grožio sąlyga“ [6]. Ir dar: „Argi grožis nėra tikriausias kelias pasiekti gėrį?“ – klausė Maxas Jacobas. Nors Grožio kelias yra prieinamas visiems, jis nėra apsaugotas nuo dviprasmybių, nukrypimų bei klystkelių. Šis kelias visuomet priklausomas nuo žmogiškojo subjektyvumo ir gali būti paverčiamas tik efemerišku estetizmu, jis gali būti instrumentalizuojamas ir verčiamas tarnauti viliojančioms vartotojų visuomenės madoms. Būtina mokyti atskirti uti nuo frui, tai yra santykį su daiktais ir žmonėmis, pagrįstą vien funkcionalumu (uti), nuo tikru pasitikėjimu grindžiamo santykio (frui), tvirtai įsišaknijusio dovanojamos meilės grožyje, pasak šv. Augustino, jo veikale De catechizandis rudibus: „Nulla est enim maior ad amorem invitatio quam praevenire amando” („Nėra didesnio pakvietimo mylėti, negu mylėti pirmam“) (Lib. I, 4.7, 26). Būtina paaiškinti, kas yra ir kur glūdi „via pulchritudinis“: apie kokį grožį čia kalbama – apie grožį, leidžiantį perduoti tikėjimą per jo gebėjimą paliesti širdis, išreikšti Dievo ir žmogaus slėpinį, būti tikru „tiltu“, laisva erdve, keliaujant su mūsų laikų žmonėmis, jau pažįstančiais arba norinčiais išmokti vertinti grožį, ir padėti jiems sutikti Kristaus Evangelijos grožį – Evangelijos, kurią Bažnyčia siunčiama skelbti visiems geros valios žmonėms.

II.2 Kaip via pulchritudinis gali būti Bažnyčios atliepu mūsų laikų iššūkiams?

Popiežius Jonas Paulius II, nenuilstantis laiko ženklų tyrinėtojas, nurodo šį kelią enciklikoje Fides et ratio: „Niekada nesilioviau mąstęs apie opų naujosios evangelizacijos poreikį, o dabar kreipiuosi į filosofus, kviesdamas juos giliau pažinti tiesos, gėrio ir grožio erdves, kurias mums atveria Dievo žodis. Šis uždavinys darosi tik svarbesnis, kada sutelkiame dėmesį į iššūkius, kuriuos atsineša naujasis tūkstantmetis: jie ypač palies regionus ir kultūras, turinčius ilgaamžę krikščionišką tradiciją. Tokį dėmesį filosofijai irgi reikėtų laikyti svarbiu ir originaliu indėliu į naująją evangelizaciją“ [7].

Šis kreipimasis į filosofus gali kai ką nustebinti, tačiau argi via pulchritudinis nėra drauge ir via veritatis, kuriuo žmogus leidžiasi atrasti Dievo meilės bonitas, visokio grožio, tiesos ir gėrio šaltinį. Grožis, taip pat kaip tiesa ir gėris, veda mus pas Dievą, pirminę Tiesą, aukščiausiąjį Gėrį ir patį Grožį. Tačiau grožis byloja daugiau negu tiesa ar gėris. Sakyti, kad kažkas yra gražu, reiškia ne tik pripažinti, kad tai yra suprantama ir dėl to mylėtina. Tai reiškia tuo pat metu, tiksliau apibūdinant mūsų pažinimą, sakyti, kad tai mus traukia ar žavi spindesiu, gebančiu įžiebti nuostabą. Grožis, jei jis reiškia tam tikrą traukos galią, nusako pačią tikrovę, jos tobulą formą. Jis yra jos epifanija. Jis ją apreiškia, išreikšdama jos vidinį spindesį [8]. Jei gėris išreiškia tai, ko trokštama, grožis dar labiau perteikia jo reiškiamos tobulybės spindesį bei šviesą [9].

Via pulchritudinis yra pastoracinis kelias, kuris nepaverčiamas vien filosofine prieiga. Tačiau metafiziko žvilgsnis padeda mums suprasti, kodėl grožis yra karališkasis kelias, vedantis pas Dievą. Jis leidžia mums numanyti, kas yra Dievas, stimuliuoja mūsų troškimą džiaugtis kontempliacijos ramybe ne vien todėl, kad tik jis vienas gali pripildyti mūsų protus bei širdis, bet todėl, kad talpina Būties tobulumą, darnų ir neišsemiamą skaistumo ir šviesos šaltinį. Norėdami jį pasiekti, turime mokėti pereiti „nuo reiškinio prie pamato“. Čia yra dar vienas popiežiaus filosofo raginimas: „Kai tik žmogus suvokia pašaukimą absoliutui ir transcendencijai, jam prieš akis atsiveria metafizinis tikrovės lygmuo: tiesoje, grožyje, moralinėse vertybėse, kituose asmenyse, pačioje būtyje, Dieve. Didis iššūkis – tiek reikalingas, kiek ir neatidėliotinas – laukia mūsų šio tūkstantmečio pabaigoje: pereiti nuo reiškinio prie pagrindo. Negalima pasitenkinti vien patirtimi; net jei patirtis ir atskleidžia žmogaus vidų ir dvasingumą, spekuliatyvinis mąstymas privalo skverbtis ligi pačių dvasios gelmių ir pamato, iš kurio jis kyla. Todėl tokia filosofija, kuri vengia metafizikos, būtų visiškai netinkama atlikti tarpininkavimo funkciją suvokiant Apreiškimą“ [10].

Nuo reiškinio prie pagrindo spontaniškai nepereina tie, kurie nėra įpratę pereiti nuo regimybės į neregimybę, turėdami tam tikrą polinkį į bjaurumą, blogą skonį, brutalumą, tiek puoselėjamą viešumoje, tiek kai kurių „pamišusių menininkų“ (artistes fous), kurie bjaurumą ir brutalumą daro vertybe, siekdami sukelti skandalą. Iš tikrųjų žavi net kerinčios blogio gėlės: „Ar tu esi iš aukščiausiojo dangaus, ar iš bedugnės, o grožybe?“ – klausia Baudelaire‘as. O Dimitrijus Karamazovas sako savo broliui Aliošai: „Grožis yra baisus dalykas. Tai kova tarp Dievo ir šėtono, o kovos laukas yra mano širdis.“ Jei grožis yra Dievo Kūrėjo atvaizdas, jis yra ir Adomo bei Ievos vaikas ir įkandin jų paženklintas nuodėmės. Žmogus dažnai rizikuoja patekti į savitikslio grožio, stabu tapusios ikonos, tikslą praryjančios priemonės, įkalinančios tiesos spąstus, į kuriuos pakliūva daugybė žmonių dėl netinkamo jausmų sferos ugdymo ir tinkamo, į grožį nukreipto lavinimo stokos.

Keliauti Grožio keliu – Via pulchritudinis reiškia lavinti jaunimą grožio linkme, padedant išsiugdyti kritinę dvasią ir atskirti įvairias žiniasklaidos kultūros pasiūlas, taip pat padėti ugdyti savo jausmus ir charakterį vedant į tikrą brandą. Ar „kičo kultūrai“ nėra būdinga tam tikra baimė atsiliepti į kvietimą iš esmės keistis? Ilgai neatsakęs šiai „aistrai“ šventasis Augustinas liudija gilią sielos permainą, sukeltą susitikimo su Dievu grožio. Savo „Išpažinimuose“ jis su liūdesiu ir kartėliu prisimena prarastą laiką bei praleistas progas ir nepamirštamomis pastraipomis aprašo iš naujo išgyventą audringą kelionę ieškant tiesos ir Dievo. Per tam tikrą nušvitimą jis vėl randa Dievą ir suvokia jį kaip „pačią tiesą“ (X, 24), gryno džiaugsmo ir tikro gėrio šaltinį. „Vėlai pamilau tave, groži, toks senovinis ir toks naujas, vėlai pamilau tave! Ir štai tu buvai viduje, o aš lauke ir ten tavęs ieškojau ir sudarkytas broviausi į tas grožybes, kurias sukūrei. <...> Pakvietei, sušukai ir suskaldei mano kurtybę, suspindėjai, sublyksėjai ir nuvijai mano aklybę, paskleidei savo kvapą, aš įkvėpiau ir ilgiuosi tavęs, paragavau ir alkstu, ir trokštu, tu palietei mane ir aš užsidegiau tavo ramybės troškimu“ [11]. Ši Grožio Dievo susitikimo patirtis yra įvykis, išgyvenamas visa būtimi, o ne vien jausmais. Štai iš čia jo išpažinimas veikale De musica (6, 13, 38): „Num possumus amare nisi pulchra?– Ką galime mylėti, jei ne grožį?“

II.3 Via pulchritudinis – kelias į tiesą ir gėrį

Hansas Ursas von Balthasaras siūlydamas teologinę estetiką siekė atverti minties horizontus medituoti ir kontempliuoti Dievo grožį, slėpinį, kuriuo apsireiškia Kristus. Savo didžiojo veikalo „Šlovė ir kryžius“ pirmojo tomo įžangoje teologas primena grožio sąvoką, „kuria pradėsime“, ir paaiškina jo vertę, lygindamas su gėriu, „netekusiu patrauklumo galios“, kur „tiesos argumentai prarado loginių išvadų pobūdį“ [12].

Lygiagrečiai, nors turėdamas omenyje kitką, Aleksandras Solženicynas savo kalboje Nobelio literatūros premijos proga pranašiškai pastebėjo: „Taigi gal ta senoji Tiesos, Gėrio ir Grožio trejybė nėra vien paradinė aptriušusi formulė, kaip mums atrodė savimi pasitikinčios materialistinės jaunystės metais? Jeigu, kaip tvirtino mokslininkai, šių trijų medžių viršūnės susilieja, bet pernelyg aiškūs, pernelyg tiesūs Tiesos ir Gėrio ūgliai užgniaužiami, nukertami, jiems neleidžiama prasimušti, – tai gal nuostabūs, nenuspėjami, nelaukiami Grožio ūgliai prasimuš ir suvešės toje pačioje vietoje ir taip atliks visų trijų darbą?“ [13].

Toli gražu neatsisakant Tiesos ir Gėrio, kurie sudaro Evangelijos šerdį, reikia eiti keliu, kuriuo galima pasiekti žmonių širdis ir jų kultūras [14]. Pasauliui to nepaprastai reikia, tai pabrėžė popiežius Paulius VI savo pagauliame Kreipimesi į menininkus 1965 m. gruodžio 8 d., besibaigiant Vatikano II Susirinkimui: „Pasauliui, kuriame gyvename, reikia grožio, kad jis nenugrimztų į neviltį. Grožis, panašiai kaip Tiesa, duoda džiaugsmą žmogaus širdžiai, jis yra tas brangus vaisius, nepasiduodantis laiko nudėvėjimui, suvienijantis kartas, leidžiantis joms su nuostaba bendrauti“ [15]. Grožis, kontempliuojamas tyra siela, kalba tiesiogiai į širdį, paversdamas nuostabą stebuklu, žavėjimąsi – dėkingumu, laimę – kontempliacija. Tuo jis sukuria derlingą dirvą, leidžiančią klausytis ir kalbėtis, įtraukdamas visą žmogų – dvasią ir širdį, protą ir mintį, kūrybos galias ir vaizduotę. Jis vargiai palieka abejingus: sukelia emocijas ir išjudina gilių vidinių pokyčių dinamiką, gimdančią džiaugsmą, pilnatvės jausmus, troškimą dovanai dalyvauti tame pačiame grožyje, padarant jį vidine savastimi ir įtraukiant į savo konkrečią būtį.

Grožio kelias atliepia vidinį laimės troškimą, glūdintį kiekvieno žmogaus širdyje. Atverdamas begalinius horizontus jis ragina žmogų ištrūkti iš savęs, ištrūkti iš efemeriškos, praeinančios akimirkos rutinos, atsiverti Transcendentybei ir Slėpiniui ir kaip galutinio laimės troškimo bei absoliuto ilgesio siekti šio pirminio Grožio, kuris yra pats Dievas, viso sukurtojo grožio Kūrėjas. Daugelis 2005 metų spalio mėnesį vykusio Eucharistijai skirto Vyskupų sinodo tėvų tai nurodė. Vidinis žmogaus laimės troškimas negali išvengti susidūrimo su kančios ir mirties blogybėmis. Taip pat kultūros dažnai susiduria su analogiškais sužeidimų reiškiniais, ir tai gali vesti jas į išnykimą. Grožio balsas padeda mums atsiverti tiesos šviesai, jis nušviečia žmogiškąjį būvį ir padaro aiškesnę skausmo prasmę. Taip jis padeda išgydyti tuos sužeidimus.

III. GROŽIO BŪDAI

Trys sritys išsiskiria kaip privilegijuoti via pulchritudinis keliai kalbantis su šiuolaikinėmis kultūromis:

III.1. Kūrinijos grožis
III.2. Meno grožis
III.3. Kristaus, krikščioniškojo šventumo pavyzdžio ir prototipo, grožis

Dievo grožis, atskleistas vienintelio jo Sūnaus grožio, sudaro visos kūrinijos pradžią ir pabaigą. Pradedant nuo pradinio lygmens ir kylant pagal Šventajame Rašte įrašytą dinamiką nuo juntamo gamtos grožio į Kūrėjo grožį, šis grožis unikaliu būdu šviečia Kristaus, jo Motinos bei šventųjų veide. Krikščioniui „kūrinija“ (creatio) neatsiejama nuo „atkūrimo“, – Dievas savo šešių dienų darbą matė esant gerą ir gražų (plg. Pr 1), o per nuodėmę atėjo mirties ir blogio bjaurastis, taip pat ir netvarka, kurią nugalėjo prisikėlęs Kristus. „Laiminga kaltė, davusi mums tokį Atpirkėją“, – giedama Velykų liturgijoje. Iš Išganytojo Kristaus šono tekanti malonė nuskaistina ir atveria visiškai kitokiam grožiui išgelbėtą pasaulį, kuris dejuodamas laukia savo galutinio perkeitimo valandos (Rom 8, 22).

III.1 Kūrinijos grožis

Raštas pabrėžia mus supančio pasaulio grožio simbolinę vertę: „Juk iš prigimties kvaili buvo visi žmonės, kurie gyveno Dievo nepažindami ir kurie, matydami gerus dalykus, nepajėgė pažinti To, Kuris yra, nei pripažinti menininko, stebėdamiesi jo darbais! <...> Jei, gėrėdamiesi jų grožiu, žmonės manė, kad jie dievai, leisk jiems sužinoti, kaip daug didingesnis už juos yra jų Šeimininkas, nes pradinis grožio šaltinis juos sukūrė“ (Išm 13, 1 ir 3). Tarp neišsakomos Dievo grožybės ir jos drabužio – kūrinijos žioji bedugnė, ir šventasis autorius apibrėžia šio kylančio dialogo tikslą: „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5). Žengdami per regimas prigimtinių dalykų formas kylame į jų neregimą autorių, tą „visiškai Kitokį“, kurį išpažįstame Tikėjimo išpažinime: „Tikiu į vieną Dievą, Visagalį Tėvą, dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėją.“

A) Stebėjimasis kūrinijos grožiu.

„Gamta yra šventovė, kur gyvosios kolonos kartais skleidžia neaiškius žodžius.“ Poetai drauge su Baudelaire‘u [16] yra ypač jautrūs kūrinijos grožiui ir jo slėpiningai kalbai, – taip yra todėl, kad žvelgiant į saulėlydį ar snieguotas kalnų viršūnes po žvaigždėtu dangumi, ar gėlėtus saulės nušviestus laukus, ar augalų ir gyvulių įvairovę, kyla įvairiausių jausmų, kviečiančių mus įsiskaityti (intus legere), nuo to, kas regima, žengti link to, kas neregima, ir atsakyti į klausimą: „Kas yra tas tokios galingos vaizduotės Menininkas, kildinęs tiek daug grožio ir didybės, paskleidęs tokią gausybę būtybių danguje ir žemėje?“ [17].

Tuo pat metu kūrinijos grožybių kontempliavimas nulemia vidinę ramybę, leidžia aiškiau pajusti darną ir gražaus gyvenimo troškimą. Religingo žmogaus nuostaba ir gėrėjimasis virsta vidiniu, labiau dvasiniu nusiteikimu: tampa garbinimu, šlovinimu ir dėkojimu šių grožybių Autoriui. Psalmininkas gieda: „Kai pasižiūriu į tavo dangų, – tavo pirštų darbą, – į mėnulį ir žvaigždes, kuriuos tu pritvirtinai, – kas yra žmogus, kad jį atsimeni, kas yra mirtingasis, kad juo rūpiniesi? Tu padarei jį tik truputį žemesnį už save ir apvainikavai jį garbe ir didybe. Tu padarei jį savo rankų darbų šeimininku, padėjai visa prie jo kojų. <...> Viešpatie, mano Dieve, koks nuostabus tavo vardas visoje žemėje!“ (Ps 8, 4–7.10). Pranciškoniškoji tradicija drauge su Bonaventūru ir Jonu Dunsu Škotu įžvelgia kūrinijoje „sakramentinį“ matmenį, kuriame išryškėja jos kilmės pėdsakai. Kitaip tariant, gamta laikoma alegorija, o kiekviena gamtinė tikrovė – jos Kūrėjo simboliu [18].

B) Nuo kūrimo į atkūrimą

Tarp kūrinių yra vienas kūrinys, tam tikru būdu panašus į Dievą: tai žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą (plg. Pr 1, 27). Savo dvasinėje sieloje žmogus nešiojasi „neapsiribojančią gryna medžiaga amžinybės sėklą“ (plg. GS, 18). Tačiau tas paveikslas buvo pakeistas pirmosios nuodėmės, to nuodo, pažeidusio valią, jos polinkį į gera, užtemdžiusio protą ir iškreipusio jausmus. Sielos, ištroškusios tiesos ir siekiančios mylimojo, grožis praranda savo spindesį ir įgyja gebėjimą daryti blogį, atsiveria bjaurumui. Vaikas, matydamas blogą veiksmą, spontaniškai nesako: „Tai negražu.“ Nes bjaurumas – todėl a fortiori ir gėris – iškyla moralės srityje ir atsispindi savo subjekte – žmoguje. Su nuodėme žmogus prarado savo grožį, jis mato save nuogą ir net jaučia dėl to gėdą. Atėjęs Atpirkėjas atkuria pirminį žmogaus grožį; negana to, jis iš naujo aprengia žmogų nauju grožiu, neįsivaizduojamu kūrinijos, iškeltos į dieviškąją įsūnystę, grožiu, atsimainymu, pažadėtu atpirktai ir malonės pakylėtai sielai, prisikelti pašaukto kūno spindesiu visomis jo skaidulomis.

Jei naujasis Adomas Kristus „pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo pilnumą“ (GS, 22), krikščioniškasis žvilgsnis į kūrinijos grožį pasiekia stulbinančią viršūnę visa pranokstančiame at-kūrimo naujume: Kristus, tobulas Tėvo šlovės atvaizdas, suteikia žmogui malonės pilnatvę. Jis padaro žmogų maloningą, t. y. gražų ir priimtiną Dievui. Įsikūnijimas yra sutelktinis centras, teisinga perspektyva, kurioje grožis įgyja savo galutinę reikšmę. „Būdamas „neregimojo Dievo atvaizdas“ (Kol 1, 15), jis yra tobulas žmogus, grąžinęs Adomo vaikams panašumą į Dievą, kurį sudarkė pirmoji nuodėmė. Kadangi žmogaus prigimtis jame prisiimta, o ne panaikinta, ji ir mumyse tapo be galo sukilninta. Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi“ (GS, 22). Vėliau grįšime prie šventumo grožio, sklindančio iš tų, kurie panašūs į Kristų per Šventosios Dvasios dvelkimą: tai vienas gražiausių liudijimų, galinčių pažadinti pačias abejingiausias širdis ir leisti joms pajausti Dievą įžengiant į žmogaus gyvenimą.

Nuolat dėkodamas veikiant malonei krikščionis garbina Kristų, grąžinusį jam gyvenimą, ir leidžiasi perkeičiamas šlovinga Kristaus dovana. Mūsų ištroškusios grožio akys leidžiasi patraukiamos Naujojo Adomo, amžinojo Tėvo tikrosios ikonos, „Dievo šlovės atšvaito ir jo esybės paveikslo“ (plg. Žyd 1, 3). Tyraširdžiams, kuriems duotas pažadas regėti Dievą, Kristus jau leido suvokti savo šlovės šviesą pačioje tikėjimo nakties glūdumoje.

C) Kūrinija – naudojama ar paverčiama stabu

Vis dėlto daugybė žmonių mato gamtos ir kosmoso vien regimą medžiagiškumą, nebylią visatą, neturinčią jokios kitos paskirties, pavaldžią tik šaltiems nekintamiems fizikos dėsniams, neprimenančią jokio kito grožio ir juolab Kūrėjo. Kultūroje, kur scientizmas primeta savo stebėjimo metodo ribotumą kaip išskirtinį pažinimo metodą, kosmosas suvokiamas labai siaurai, tarsi jis būtų didžiulis rezervuaras, iš kurio žmogus semiasi patenkindamas savo didėjančius neproporcingus poreikius tol, kol jį visai išsems.

Išminties knyga perspėja mus apie tokį trumparegiškumą, kurį šventasis Paulius pasmerkė kaip „neišmaningumo ir puikybės nuodėmę“ (plg. Rom 1, 20–23). Tačiau kūrinija nėra nebyli: ypatingi, kartais tragiški gamtos reiškiniai per keletą pastarųjų metų, taip pat dažnos ekologinės nelaimės reikalauja naujo gamtos, jos dėsnių ir jos harmonijos supratimo. Daugeliui mūsų laikmečio žmonių darosi vis aiškiau, kad gamta nedera ir negalima manipuliuoti be pagarbos.

Tai nereiškia, kad gamtą siekiama padaryti nauju absoliutu ar nauju stabu, kaip kad daro kai kurios neopagoniškos grupės. Niekuomet nėra nieko vertingesnio už žmogaus asmens, pašaukto būti jos saugotoju, orumą.

Pastoraciniai siūlymai

Ypatingas dėmesys gamtai leidžia joje atrasti Dievo grožybės veidrodį. Žmogiškojo ir krikščioniškojo ugdymo srityje reikia skirti didesnį dėmesį kūrinijai ir jos grožiui, vengiant pavojaus traktuoti tai kaip paprastą ekologizmą ar panteistinį požiūrį. Kai kurie judėjimai stengiasi įdiegti jaunimui gebėjimą stebėti gamtą ir suvokti poreikį ją saugoti. Tai padeda jaunimui atrasti Dievo Kūrėjo planą, žadinant nuostabos, garbinimo ir dėkingumo jausmus. Turime atidžiai praktikuoti dvejopą klausymąsi:

– klausytis kūrinijos, bylojančios Dievo šlovę;

– klausytis Dievo, kalbančio mums per savo kūriniją ir suvokiamo protu pagal Vatikano I Susirinkimo mokymą (Dei Filius, 2, kan. 1).

Katechezėje stengiantis ugdyti vaikus ir jaunuolius pasitelkiama stebėjimo pedagogika, stebint gamtos grožybes ir iš to išplaukiančias pamatines žmogaus nuostatas: tylą, vidinį susitelkimą, klausymąsi, kantrų laukimą, nuostabą, darnos suvokimą, pagarbą natūraliai pusiausvyrai, neužtarnaujamos dovanos prasmę, garbinimą ir kontempliavimą.

Tikrosios gamtos filosofijos ir gražios kūrinijos teologijos mokymas reikalauja naujo impulso kultūroje, kur tikėjimo ir mokslo dialogas yra ypač svarbus. Tai yra kultūra, kurioje reikia bent minimalaus epistemologinio suvokimo, o mokslininkai gali daugiau pasisemti iš didžiulių krikščioniškosios išminties tradicijos veikalų [19]. Scientizmo ir fideizmo prietarai tebegyvuoja visuomenės mąstysenoje, taigi svarbu sudaryti progas susitikti mokslo ir tikėjimo žmonėms visais lygiais: katalikų švietimo institucijose, ugdymo namuose, universitetuose, katalikų kultūros centruose ir t. t. Didžiojo 2000 m. jubiliejaus proga švęstas Mokslininkų jubiliejus [20] iškėlė naujų kultūrinių iniciatyvų, kaip atnaujinti mokslo ir tikėjimo dialogą. Tarp jų paminėtinas Popiežiškosios kultūros tarybos projektas STOQ (Science, theology and Ontological Quest) („Mokslas, teologija ir ontologijos klausimas“), vykdomas bendradarbiaujant su keliais popiežiškaisiais universitetais. Iš tikrųjų kiekviena pažinimo sritis, pavyzdžiui, filosofija, teologija, socialiniai ir humanitariniai mokslai, psichologija, gali prisidėti atskleidžiant Dievo ir jo kūrinijos grožį.

Gamtos bei natūralios aplinkos apsaugos akcijos, organizuojamos krikščioniškųjų bendruomenių ar vienuolijų, įkvėptų šv. Pranciškaus, kontempliavusio „Gražiausiąjį iš gražiųjų dalykų“ [21], sukelia tam tikrą atgarsį ir padeda plėtoti požiūrį, sumažinantį „stabmeldišką“ požiūrį į gamtą. Galima pateikti pavyzdį – Australijos Queenslando vyskupų pastoracinį laišką įtaigiu pavadinimu Let the many Coastland be Glad! A Pastoral Letter on the Great Barrier Reef. Šiuolaikinėje kultūroje svarbu dauginti iniciatyvas, kuriomis Bažnyčia perteikia tikrosios gamtos vertės, jos grožio, jos simbolinės galios bei gebėjimo atskleisti Dievo kūrybos darbą suvokimą.

III.2 Meno grožis

Gamta ir kosmosas yra Kūrėjo grožio išraiška ir atveda mus prie kontempliatyvios tylos slenksčio, o meninė kūryba turi savitą gebėjimą iškelti neišsakomus Dievo slėpinio aspektus. Meno kūrinys yra ne „grožis“, bet jo išraiška, jam būdingas universalumas, jei jis paklūsta kanonams, kurie natūraliai pulsuoja visokiame su kultūra susijusiame mene. Meninis grožis pažadina vidinį jausmą, tyliai kelia nuostabą ir veda į ekstazę „išėjimą iš savęs“.

Tikinčiajam grožis pranoksta estetiką, jo provaizdis glūdi Dieve. Kristaus įsikūnijimo ir atpirkimo slėpinių kontempliavimas yra gyvasis šaltinis, iš kurio krikščionis menininkas semiasi įkvėpimo kalbėti apie Dievo slėpinį ir Jėzuje Kristuje išgelbėto žmogaus slėpinį. Kiekvienas krikščioniškojo meno kūrinys turi tą prasmę: savo prigimtimi jis simbolizuoja tikrovę, nurodančią anapus ir padedančią eiti keliu, atskleidžiančiu žemiškosios kelionės pradžios ir pabaigos prasmę. Grožiui būdingas gebėjimas vidujai judėti nuo „sau“ į „didesnį už save“. Šis perėjimas tampa tikras Jėzuje Kristuje, kuris pats yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6), „tiesos pilnatvė“ (plg. Jn 16, 13).

A)Tikėjimo įkvėptas grožis

Krikščionybės įkvėpti meno kūriniai, sudarantys nepalyginamą žmonijos meninio bei kultūrinio paveldo dalį, yra tikro pasigėrėjimo objektas minioms turistų, tiek tikinčių, tiek netikinčių, agnostikų ir indiferentų. Tai reiškinys, darantis įtaką įvairiausiems žmonėms nepaisant jų kultūros ar religijos. „Dvasinio paveldo“ prasme kultūra yra stipriai „demokratizuota“: dėl ypatingos technologinės plėtros meno kūriniai tampa prieinami „liaudžiai“. Mažytis elektroninis prietaisas gali talpinti visus Mocarto ar Bacho kūrinius ir tūkstančius Vatikano bibliotekos atvaizdų.

Kristaus veidas savo unikaliu vieninteliu grožiu, Evangelijos scenos, didieji pranašiškieji Senojo Testamento epizodai, Golgota, Mergelė su Kūdikiu, Skausmingoji Mergelė nuo seno buvo krikščionims menininkams neišsemiamas įkvėpimo šaltinis. Menininkai savo ypač turtinga vaizduote, nuolatinėmis paieškomis ir nepaliaujamomis naujovėmis siekia perteikti Kristuje apreikštą Dievo grožį, padaryti jį artimą, beveik apčiuopiamą ir regimą. Menininkas tam tikru būdu išplečia Apreiškimą, veikdamas per formą, vaizdą, spalvą ir garsą. Atskleisdamas Dievo grožį, menininkas parodo, kaip labai Dievas atsiduoda žmogui, būdamas jo tikrasis gėris ir galutinė jo būties tiesa. Krikščioniškasis grožis perteikia tiesą, didesnę už žmogaus širdį, pranokstančią žmogaus kalbą ir rodančią jo vienintelį esmingą Gėrį.

Argi Šventosios Romos Bažnyčios kardinolai, rinkdami naują Romos popiežių Siksto koplyčioje, nejuto Michelangelo Paskutiniojo teismo šiurpulingo grožio? Ar Vakarų ir Rytų katedros bei bažnyčios nesuspindi labiausiai tuomet, kai susibūrusios minios švenčia grožiu trykštančią liturgiją? Ar abatijos ir vienuolynai netampa ramybės oazėmis, kai juose skamba nekintamos melodijos, šimtmečiais atlikdamos garbinimo, permaldavimo ir dėkojimo tarnystę? Daugybė įvairių epochų bei kultūrų žmonių buvo giliai emociškai sujaudinti ir atvėrė savo širdis Dievui, kontempliuodami Kristaus veidą ant Kryžiaus, kaip kažkada šventasis Pranciškus Asyžietis, klausydamiesi Pasijos arba Te Deum, suklupdami prieš auksinį retabulą ar bizantišką ikoną.

Popiežius Jonas Paulius II savo Laiške menininkams kvietė į naują grožio epifaniją ir naują tikėjimo bei kultūros dialogą tarp Bažnyčios ir meno, pabrėždamas jų abipusius poreikius ir jų tūkstantmetės sandoros turtingumą, iš kur kilo Platono „Puotoje“ aprašytas „gimimas grožyje“ [22].

Jei kultūrinė aplinka stipriai sąlygoja menininką, tuomet, atsiliepdami į Hanso Urso von Balthasaro susirūpinimą, turime kelti klausimą: kaip galime išsaugoti grožį šiuolaikinėje meno kultūroje, kur visuotinai paplitęs erotinis gundymas iškreipia instinktus, užteršia vaizduotę ir trukdo dvasiniams gebėjimams? Ar grožio išsaugojimas nereiškia ir žmogaus išsaugojimo? Argi tai nėra Bažnyčios, „žmoniškumo žinovės“ ir tikėjimo saugotojos, vaidmuo?

B) Išmokti priimti grožį.

Krikščioniškojo tikėjimo įkvėpti meno kūriniai – paveikslai ir mozaikos, ikonos ir vitražai, skulptūra ir architektūra, raižiniai, juvelyriniai dirbiniai, poezija, literatūra, muzika ar teatras, filmai ir šokis bei kt. – turi didžiulį potencialą, nuolat aktualų ir nekintamą laiko tėkmėje. Jie intuityviai ir maloniai priimtinai leidžia dalyvauti didžiojoje tikėjimo patirtyje, susitinkant su Dievu Kristuje, kuriame atskleidžiamas Dievo meilės slėpinys ir gilioji žmogaus tapatybė.

1964 m. gegužės 7 d. kalbėdamas menininkams Siksto koplyčioje popiežius Paulius VI pasmerkė būdingas XX amžiui meno ir sakralumo „skyrybas“ ir atkreipė dėmesį, kad šiandien daugeliui sunku imtis krikščioniškųjų temų dėl ugdymo ir krikščioniškojo gyvenimo patirties stokos [23]. Šių skyrybų pasekmė yra kai kurių bažnyčių ir jų puošybos bjaurumas, jų nepritaikymas liturginiam šventimui; visus šiuos sudarkymus būtina užgydyti. Reikia taip pat atsiliepti į vis didėjančią pažinimo stoką religinės kultūros srityje ir leisti praeities bei dabarties krikščioniškajam menui atverti visiems grožio kelią – via pulchritudinis [24]. Norint visapusiškai „priimti“ ir suprasti krikščioniškojo meno kūrinį, jį reikia skaityti Biblijos ir pamatinių Tradicijos tekstų, kuriais grindžiama tikėjimo patirtis, šviesoje. Turime išmokti prabylančio grožio kalbą, keliančią susižavėjimą, emocijas ir atsivertimą. Grožio kalba krikščioniškojo meno kūrinyje perteikia ne tik menininko žinią, bet ir tiesą apie Dievo slėpinį, apmąstomą ir interpretuojamą ne tam, kad menininkas šlovintų pats save, bet siekiant pašlovinti jo Šaltinį. Biblinis neraštingumas padaro nevaisingą gebėjimą suvokti krikščioniškąjį meną.

Būtina imtis sudėtinių pastangų norint įveikti kultūrinio klimato sąlygojamus sunkumus, sukeliamus meno kritikos, kuriai įtaką daro materialistinė ideologija, iškeliant vien estetinį – formalų kūrinių aspektą, ir nesidomint įkvėpusiu tokį grožį turiniu, tai daro meną nevaisingą, stabdo gaivinančią dvasinio gyvenimo srovę ir apriboja jį vien juntamų emocijų pasauliu.

C) Sakralinis menas, evangelizacijos ir katechezės įrankis

Dievo tarnas Jonas Paulius II apibūdino krikščioniškojo tikėjimo įkvėptą meninį paveldą kaip „puikią katechezės priemonę“, esmingai svarbią „iš naujo skleidžiant visuotinę grožio ir gėrio žinią“ (kalba Toskanos vyskupams, 1991 m. kovo 11 d.). Panašiai kardinolas J. Ratzingeris, būdamas specialiosios komisijos, rengusios Katalikų Bažnyčios katekizmo santrauką, pirmininkas, pagrindė jos iliustracijų naudojimą: „Evangelija skelbiama ir paveikslais. Visais laikais menininkai pateikdavo tikintiesiems kontempliuoti ir žavėtis iškilių išganymo slėpinio įvykių, perteiktų spindinčiomis spalvomis ir tobulu grožiu. Šiandien vaizdų civilizacijoje labiau negu bet kada matyti, jog šventuoju paveikslu galima išreikšti daug daugiau negu žodžiais, nes dėl jo dinamizmo Evangelijos žinia perteikiama ir perduodama itin veiksmingai“ [25].

Popiežiškosios kultūros tarybos dokumente „Dėl kultūros pastoracijos“ teigiama: „Mūsų kultūroje, dažnai ženklinamoje banalių ir brutalių vaizdinių srauto, kasdien užtvindančio televiziją, filmus ir vaizdajuostes, vaisinga Evangelijos ir meno sandora skatins naujas grožio epifanijas, kylančias iš Kristaus, žmogumi tapusio Dievo, kontempliavimo, iš jo slėpinių meditavimo bei spinduliavimo Mergelės Marijos ir šventųjų gyvenime“ [36].

Sakralinio meno perteikiamoji galia leidžia jam įveikti kliūtis, prietarų filtrus ir pasiekti įvairių kultūrų bei religijų žmonių širdis, padėti jiems suvokti Kristaus bei jo Evangelijos žinios visuotinumą. Kai tikėjimo įkvėptas menas pateikiamas į viešumą drauge su savo religine funkcija, tuomet tai yra „evangelizacijos ir dialogo kelias“, leidžiantis gėrėtis gyvu krikščionybės paveldu ir pačiu tikėjimu.

Iš naujo perskaityti krikščioniškojo meno kūrinius, tiek mažus, tiek didelius, tiek vaizduojamojo meno, tiek muzikos, grąžinant juos į jų kontekstą ir sustiprinant gyvybinius ryšius su Bažnyčios gyvenimu, ypač liturgija, vadinasi, leisti jiems iš naujo „prabilti“ ir padėti perteikti žinią, įkvėpusią jų sukūrimą. Via pulchritudinis, nustatantis meno kelią, veda į tikėjimo veritas, patį Kristų, Įsikūnijimu tapusį „neregimo Dievo ikona“. Jonas Paulius II nedvejodamas išreiškė įsitikinimą, jog „ikona tam tikra prasme yra sakramentas; juk analogiškai tam, kas vyksta sakramentuose, ikona daro įsikūnijimo slėpinį esamą vienu ar kitu aspektu [26].

Krikščioniškasis menas pateikia tikinčiajam mąstymo temą ir tarsi padeda įžengti į kontempliaciją intensyvia malda, – tai panašu į katechetinį momentą ar Išganymo istorijos pasakojimą. Didieji tikėjimo įkvėpti kūriniai yra tikros „Vargšų Biblijos“ ar „Jokūbo laiptai“, vedantys sielą aukštyn pas viso grožio Autorių, o su juo į Dievo slėpinį ir slėpinį tų, kurie gyvena jo palaimingu regėjimu. Visio Dei vita hominis – „Žmogaus gyvenimas yra Dievo regėjimas“, – išpažino šv. Ireniejus [27]. Tokie yra autentiškos tikėjimo patirties privilegijuoti būdai.

Pastoraciniai siūlymai

Svarbus pagrindas yra Jono Pauliaus II Laiškas menininkams, jo aiškų atgarsį randame minėtame Popiežiškosios kultūros tarybos dokumente „Dėl kultūros pastoracijos“ [28]. Vyskupų konferencijos gali pasitelkti šiuos du tekstus kaip atspirtį konkrečioms iniciatyvoms [29].

Reikia tinkamai ugdant supažindinti žmones su grožio kalba ir lavinti, kad jie suvoktų krikščioniškojo meno žinią: kas daro kūrinius gražius ir padeda per juos susitikti su Kristaus slėpiniu. Šioje srityje didėja sąmoningumas ir pastebimai grįžta domėjimasis sakralinio krikščioniškojo meno studijomis, – jį dabar geriau pažįsta žmonės, atsakingi už krikščioniškąjį ugdymą [30]. Susidūrus su smarkiai paplitusiomis ateistinėmis ir ideologinėmis interpretacijomis, svarbu ir būtina teoriškai performuluoti sakralinio meno mokymą, grindžiant jį autentiška krikščioniškąja vizija.

Reikia sukurti sąlygas, leidžiančias atnaujinti meninę kūrybą krikščioniškojoje bendruomenėje ir suformuoti veiksmingus ryšius su menininkais, padedant jiems suvokti, kas daro meno kūrinius tikrai religiniu ir sakraliniu menu. Daugelyje vyskupijų pastaraisiais dešimtmečiais jau daug kas buvo padaryta, tačiau dar daug reikia nuveikti, kad iš krikščioniškojo tikėjimo gimęs turtingas Bažnyčios kultūrinis bei meninis paveldas galėtų būti naudojamas kaip evangelizacijos, katechezės ir dialogo priemonė. Nepakanka vien įsteigti muziejus, būtina sukurti sąlygas, kad šis paveldas galėtų išreikšti savo žinios turinį. Tikrai graži liturgija padeda suprasti ypatingą tikėjimo kalbą, kurią sudaro simboliai ir švenčiamo slėpinio priminimas.

Kai kurios iniciatyvos jau buvo išbandytos ir nusipelno tolesnio dėmesio:

– Dialogas su menininkais: tapytojais, skulptoriais, būsimųjų bažnyčios pastatų architektais, restauratoriais, muzikais, poetais, dramaturgais, siekiant maitinti jų vaizduotę tikėjimo šaltiniais ir drauge išlaikyti gilias įvairių kultūrų šaknis, ugdant naujus santykius tarp Bažnyčios pageidavimų ir menininkų kūrybos. Pernelyg plačiai paplitusi problema yra menininkų, parinktų statyti bažnyčias, liturginis neraštingumas.

– Ugdyti sakraliniu menu reiškiamą krikščioniškojo slėpinio grožį naujos bažnyčios, meno kūrinio, koncerto ar ypatingos liturgijos inauguravimo proga.

– Organizuoti kultūrinius ir meninius renginius – parodas, konkursus, koncertus, konferencijas, festivalius ir t. t. – siekiant įvertinti didžiulį Bažnyčios paveldą ir perteikti jo žinią, puoselėti naują kūrybingumą, ypač meno ir liturginio giedojimo srityje.

– Vietinės turistų vadovų publikacijos, interneto svetainių kūrimas ar specializuotų paveldo žurnalų leidyba, turint pedagoginį tikslą nušviesti meno kūrinių įkvėpimo šaltinius, jų perteikiamą žinią ir esmę pasitelkus mokslinę analizę, padedančią geriau suvokti kūrinį.

– Rengti ugdymo kursus, seminarus, teminius susitikimus, vadovaujamas ekskursijas sielovados darbuotojams, katechetams, seminaristams ir dvasininkams. Vyskupijų muziejai ir katalikų kultūros centrai gali turėti svarbų vaidmenį studijuojant vietinius ir regiono reikšmės kūrinius ir panaudojant juos katechezėje.

– Ugdyti ekskursijų vadovus, informuojant apie krikščioniškos kilmės meno specifiką, sudaryti specialistų grupes, kad būtų įvertinti kūriniai, taip pat įsteigti kultūros centrus dėl tų pačių tikslų.

– Studijuoti siekiant geriau suvokti šiuos dalykus mokyklose ir universitetuose, turinčiuose magistro laipsnio studijų programas, seminaruose, laboratorijose. Pasiūlyti studijų stipendijas ar kitą tinkamą pagalbą ugdymo įstaigoms. Plėtoti regioninius bei nacionalinius sakralinės muzikos, liturgijos, archeologijos institutus, įkurti šios srities specializuotas bibliotekas.

III.3 Kristaus, krikščioniškojo šventumo pavyzdžio ir prototipo, grožis

Kūrinijos grožis, pasak šv. Augustino, yra „confessio“ ir kviečia kontempliuoti grožį jo šaltinyje, t. y. „dangaus ir žemės, regimosios ir neregimosios visatos Kūrėjuje“, meno kūrinio grožis kažkiek atskleidžia paties grožio provaizdį, įsikūnijusį Sūnų, „gražiausią iš žmonių vaikų“, – yra ir trečias pamatinis kelias, pirmutinis pagal svarbą, skatinantis mus atrasti grožį šventumo ikonoje, Šventosios Dvasios, formuojančios Bažnyčią pagal tobulumo pavyzdį ir atvaizdą Kristų, darbe. Pakrikštytam žmogui tai yra malonės perkeisto gyvenimo liudijimo grožis, o Bažnyčiai – liturgijos grožis, leidžiantis mums patirti gyvąjį Dievą tarp savo žmonių, traukiantį pas save tuos, kurie leidžiasi priimami į šį džiaugsmo ir meilės susitikimą.

Ecclesia de caritate, Kristaus grožio liudytoja, atsiskleidžia kaip jo Sužadėtinė, kurią jos Viešpats padaro dar gražesnę, kai ji vykdo meilės darbus ir svarbiuosius pasirinkimus, kai įsipareigoja puoselėti teisingumą ir statydinti didelius bendrus namus, kuriuose visi kūriniai gali rasti buveinę, ypač vargšai: jie taip pat turi teisę į grožį. Tuo pačiu metu šis grožio liudijimas per artimo meilę ir tarnavimą teisingumui bei taikai skelbia niekuomet nežlungančią viltį. Pasiūlyti šiandienos žmonėms tikrą grožį ir atkreipti Bažnyčios dėmesį, kad ji nuolat, laiku ir nelaiku skelbtų išganingą grožį, išgyvenamą tose vietose, kur amžinybė pasistatė savo palapinę laike, – reiškia duoti pagrindą gyventi ir viltis tiems, kurie to neturi ar rizikuoja prarasti. Bažnyčia, liudydama galutinę gyvenimo prasmę, būdama pasitikėjimo raugu žmogiškosios istorijos šerdyje, jau pasirodo kaip išganingo grožio tauta, nes ji priešpaskutiniais laikais iš anksto skelbia kažką iš Dievo pažadėto grožio, – Dievo, atbaigsiančio visus dalykus laikų pabaigoje. Viltis, kovingas ateisiančių dalykų pasitikimas išgelbėtame pasaulyje, kuris pažadėtas nukryžiuotame ir prisikėlusiame Sūnuje, yra grožio skelbimas. To ypač reikia pasauliui.

A) Kelyje į Kristaus grožį

Vienintelis Kristaus, iš tikrųjų gražaus gyvenimo pavyzdžio, grožis atspindimas malonės perkeisto gyvenimo šventume. Nelaimei, daugelis žmonių suvokia krikščionybę kaip paklusimą įsakymams, įvykdomą draudimais ir asmeninės laisvės ribojimais. Popiežius Benediktas XVI apie tai kalbėjo interviu Vatikano radijui 2005 m. rugpjūčio 14 d. prieš pat išvykdamas į jaunimo dienas Kelne. Jis, be kita ko, sakė: „Kita vertus, žmonėms padėtų supratimas, jog būti palaikomiems didžios Meilės ir apreiškimo nėra našta: tai suteikia sparnus, krikščioniu būti yra gražu. Ši patirtis suteikia erdvės augti. <...> Džiaugsmas būti krikščioniu: gražu ir teisinga tuo tikėti“ [31]. Iš vidinio grožio ir gilaus jausmo sukelto susitikimo su įasmenintu Grožiu – turime omenyje šv. Augustino patirtį – iškyla gebėjimas pateikti grožio įvykius visomis būties ir tikėjimo patirties dimensijomis.

Per sielovadą vesdama žmones į susitikimą su Kristumi, Bažnyčia, pristatydama savo grožį, mato čia priemonę pažadinti širdis šiam atradimui. Popiežius Jonas Paulius II Laiške menininkams pabrėžė Įsikūnijimo naujumą bei turtingumą: „Juk tapdamas žmogumi Dievo Sūnus dovanojo žmonijos istorijai visą evangelinį tiesos bei gėrio lobį ir per tai atskleidė naują grožio, kurio Evangelijos naujiena pilna iki kraštų, matmenį“ (nr. 5). Šis vienintelis ir ypatingas „Žmogaus Sūnaus“ grožis atsiskleidžia „Gražiojo Ganytojo“ veide, taip pat atsimainiusiame ant Taboro kalno Kristuje ir nukryžiuotame, netekusiame kūniško grožio Kristuje, „Skausmo vyre“. Būtent „Kenčiančio tarno“, iš kurio atimtas visas išorinis grožis, sužalojime krikščionys įžvelgia begalinės Dievo meilės pasirodymą, – Dievas net apsivelka nuodėmės bjaurumu, kad mus ugdytų pranokstant jausmus suvokti dieviškąjį grožį, kuris viršija bet kokį kitokį grožį ir niekada nesikeičia. Nukryžiuotojo ikona su jo deformuotu veidu norintiems jį kontempliuoti atveria slėpiningą Dievo grožį. Tai Grožis, kuris įkūnijamas skausme ir liūdesyje, savęs dovanojime be jokios asmeninės naudos. Tai meilės, stipresnės už blogį ir mirtį, grožis.

B) Švytintis Kristaus grožis ir jo atspindys krikščionių šventume

Jėzus Kristus yra tobulas Tėvo šlovės atvaizdas. Jis yra „gražiausias iš žmonių vaikų“, nes jame yra malonės pilnatvė, kuria Dievas išgelbėja žmogų iš nuodėmės, išlaisvina jį iš blogio saitų ir grąžina į pirminį nekaltumą. Daugybė žmonių per daugelį amžių įvairiose vietose leidosi šio grožio pagaunami ir atsidavė jam. Popiežius Benediktas XVI tai išreiškė per pirmąją savo pontifikato kanonizaciją, Eucharistijai skirto XI Vyskupų sinodo susirinkimo pabaigos Mišiose: „Šventasis yra tas, kuris taip sužavėtas Dievo grožio ir jo tobulos tiesos, kad yra tolydžio jos perkeičiamas. Dėl šio grožio ir šios tiesos jis pasirengęs atsižadėti visko, net savęs paties“ (2005 m. spalio 23 d.).

Jei krikščioniškasis šventumas yra panašumas į Sūnaus grožį, Nekaltasis Prasidėjimas yra tobuliausia „grožio kūrinio“ iliustracija. Mergelė Marija ir šventieji yra vienintelio Kristaus grožio spinduliuojantis atvaizdas ir patrauklus liudijimas, – begalinės Dievo meilės grožio, kuris atsiduoda ir leidžiasi žmonių pažįstamas. Šie dalykai, kiekvienas savaip, tarsi kristalo prizmės, deimanto briaunos, vaivorykštės kontūrai atspindi meilės Dievo šviesą ir pirminį grožį; žmogaus šventumas yra dalyvavimas Dievo šventume ir per tai – jo grožyje. Iki galo priimti širdimi ir dvasia, tie dalykai nušviečia ir vadovauja žmonių gyvenimui jų kasdieniuose veiksmuose.

Krikščioniškojo liudijimo grožis išreiškia krikščionybės grožį ir laiduoja jos ateitį. Kaip galime įtikinamai skelbti „Gerąją naujieną“, jei mūsų gyvenimai nesugeba išreikšti šio gyvenimo „grožio“? Iš tikėjime įvykstančio susitikimo su Kristumi malonės palaikomu vidiniu dinamišku veiksmu iškyla mokinių šventumas ir jų gebėjimas daryti bendrą savo ir artimo gyvenimą „gražų ir gerą“. Tai ne paviršinis išorinis grožis, fasadas, bet vidinis grožis, išryškintas Šventosios Dvasios veikimu. Jis šviečia žmonių akivaizdoje: niekas negali paslėpti to, kas esmingai priklauso jos būčiai.

Popiežius Jonas Paulius II Posinodiniame apaštališkajame paraginime Vita consecrata kvietė pašvęstojo gyvenimo vyrus bei moteris: „Ypač į jus, pašvęstieji vyrai ir moterys, su pasitikėjimu kreipiuosi šio paraginimo pabaigoje: išgyvenkite iki galo savo atsidavimo Dievui pilnatvę, kad nestigtų pasaulyje dieviškojo grožio spindulių žmogaus gyvenimo keliui apšviesti. Krikščionys, pasinėrę šio pasaulio reikaluose ir rūpesčiuose, bet taip pat pašaukti į šventumą, turi rasti jumyse tyras širdis, kurios tikėjimu „regi“ Dievą; Šventosios Dvasios veikimui klusnius žmones, kurie keliauja ištikimi savo pašaukimo charizmai ir misijai“ [109]. Kur pasirodo artimo meilė, ten reiškiasi ir išganingas grožis, teikiama šlovė Tėvui ir auga mūsų mylimojo Viešpaties mokinių vienybė.

Pavelas Florenskis, rusų grožio dainius ir XX amžiaus kankinys, pateikė tokį Mato evangelijos komentarą (Mt 5, 16): „Jūsų geri darbai iš tikrųjų nereiškia gerų darbų filantropine ar moraline prasme: tą kalą erga reiškia „gražius darbus“, spinduliuojančius ir harmoningus asmens dvasingumo apsireiškimus – visų pirma spinduliuojantį veidą, gražų tuo grožiu, kuris leidžia vidinei žmogaus šviesai šviesti į išorę. Tuomet įveikti šios neatlaikomos šviesos, žmonės šlovina dangiškąjį Tėvą, o jo atvaizdas spindi per visą žemę“ [32]. Taip krikščioniškasis gyvenimas prisikėlusio Kristaus malonės galia yra pašauktas tapti grožio įvykiu, keliančiu nuostabą, skatinančiu apmąstymą, žadinančiu atsivertimą. Susitikimas su Kristumi ir jo mokiniais, ypač jo motina Marija ir jo liudytojais šventaisiais, privalo visada ir visomis aplinkybėmis turėti galimybę tapti grožio įvykiu, džiaugsmo momentu, naujo būties masto atradimu, kvietimu leistis į kelią link Dangaus tėvynės, džiaugtis „tiesos pilnatvės“ regėjimu, meilės Dievo grožiu: grožis yra Tiesos spindesys ir Meilės žydėjimas.

C) Liturgijos grožis

Kristaus meilės grožis pasitinka mus kasdien ne tik per šventųjų pavyzdį, bet dar labiau per šventąją liturgiją, ypač švenčiant Eucharistiją, kur slėpinys tampa esamas ir nušviečia prasme bei grožiu visą mūsų būtį. Tai yra ypatinga priemonė, per kurią miręs ir prisikėlęs mūsų Išganytojas dalijasi su mumis savo gyvenimu, padarydamas mus savo kūno dalimi kaip gyvus jo narius ir leisdamas dalyvauti savo grožyje. Florenskis aprašė liturgijos, pasaulio simbolių simbolio, grožį kaip tai, kas leidžia perkeisti laiką ir vietą „šventoje slėpiningoje šventovėje, spindinčioje dangišku grožiu“.

Per konferenciją XXIII Italijos nacionalinio Eucharistinio kongreso metu kardinolas J. Ratzingeris savo kalbos įžangoje citavo seną legendą apie krikščioniškojo tikėjimo pradmenis Rusioje. Pasak šios legendos, Kijevo kunigaikštis Vladimiras nusprendė įsijungti į Konstantinopolio Ortodoksų Bažnyčią, išgirdęs savo pasiuntinių, kurie buvo pasiųsti į Konstantinopolį ir ten dalyvavo iškilmingoje liturgijoje Šv. Sofijos bazilikoje, pasakojimus: „Mes nežinojome, ar esame danguje, ar žemėje... <...>. Mes liudijame: Dievas pasirinko savo gyvenamąją vietą ten – tarp žmonių.“ Kardinolas teologas iš šios legendos paėmė tiesos pagrindą: „Yra tikra, kad vidinė liturgijos jėga atliko esminį vaidmenį plintant krikščionybei <...>. Tai, kas įtikino Rusios kunigaikščio pasiuntinius, kad ortodoksų liturgijoje švenčiamas tikėjimas buvo tikras, nebuvo misionieriško stiliaus argumentavimas, kurio elementai klausiusiems pasirodė įtikinamesni nei kitos religijos argumentai. Juos sukrėtė pats slėpinys, ir būtent todėl, kad slėpinys yra anapus bet kokios diskusijos, tai paveikia protą tiesos galia“ [33]. Kaip nepabrėžti ikonų svarbos, nuostabaus krikščioniškųjų Rytų paveldo, kuris ir šiandien kažkiek perteikia nesusiskaldžiusios Bažnyčios liturgiją: jos turtinga ir gili kalba savo šaknimis siejasi su nesusiskaldžiusios Bažnyčios patirtimi, Romos katakombomis, Romos ir Ravenos mozaikomis, taip pat Bizantija.

Tikinčiajam grožis pranoksta estetiką. Jis leidžia pereiti nuo „sau“ į „didesnį už save“. Jei liturgija nėra „nesuinteresuota“, jei nesiekiama švęsti tik dėl Dievo, per jį, su juo ir jame, – ji nėra graži, todėl nėra ir teisinga. Reikia „stoti Dievo akivaizdon ir nukreipti savo žvilgsnį į jį, spinduliuojantį dieviškąja šviesa į vykstančius dalykus“. Šiuo griežtu paprastumu ji tampa misionieriška, gebanti liudyti atsiduodantiems jos vyksmui stebėtojams ir leisti ragauti jos perteikiamos neregimos tikrovės.

Prancūzų poetas ir dramaturgas Paulis Claudelis liudijo vidinę liturgijos galią, pasakodamas apie savo atsivertimą, kai Paryžiaus Dievo Motinos katedroje Kalėdų išvakarėse per Mišparus buvo giedamas Magnificat: „Tuomet įvyko tai, kas užvaldė visą mano gyvenimą. Akimirksniu mano širdis buvo paliesta, ir aš įtikėjau. Aš įtikėjau su tokiu patraukimu, tokiu visos mano būties pakilimu, tokiu galingu įsitikinimu, tokiu tikrumu, nepalikusiu jokios vietos abejonei, kad nuo tol visos knygos, visi argumentai, visi mano judraus gyvenimo atsitikimai niekuomet nesukrėtė mano tikėjimo ir, tiesą sakant, net jo nepalietė“ [34].

Liturgijos grožis, esminis tikėjimo patirties momentas ir kelias į brandų tikėjimą, negali būti paverčiamas vien formaliu grožiu. Tai pirmiausia gilus susitikimo su Dievo slėpiniu grožis, – Dievo, esančio tarp žmonių per savo Sūnų, „gražiausią iš žmonių vaikų“ (plg. Ps 45, 3), nuolat atnaujinantį savo meilės auką dėl mūsų. Tai išreiškia bendrystės su juo ir su mūsų broliais grožį, harmonijos grožį, išverčiamą gestais, simboliais, žodžiais, vaizdais ir melodijomis, paliečiančiais širdį ir dvasią ir keliančiais nuostabą bei troškimą sutikti prisikėlusį Viešpatį, kuris yra „Grožio Vartai“.

Paviršutiniškumui, banalumui ir aplaidumui liturgijoje nėra vietos. Tai ne tik nepadeda tikintiesiems daryti pažangą tikėjimo kelyje, bet visų pirma daro žalą krikščioniškojo šventimo, ypač sekmadienio Eucharistijos, dalyviams. Per kelerius pastaruosius dešimtmečius kai kurie žmonės suteikė per daug svarbos pedagoginei liturgijos dimensijai ir troškimui padaryti liturgiją prieinamesnę net pašaliniams stebėtojams, tuo pažeisdami jos pirminę funkciją: liturgija mus visa esybe įveda į visiškai mus pranokstantį slėpinį. Liturgija tampa misionieriška švenčiant tikėjimą išganomuoju Dievo veikimu jo Sūnuje Jėzuje. Liturgija iš esmės atsigręžusi į Dievą, ji yra graži, kai leidžia reikštis visam meilės ir bendrystės slėpinio grožiui [35]. Liturgija yra graži, kai ji „priimtina Dievui“ ir įveda mus į dieviškąjį džiaugsmą“ [36].

Pastoraciniai siūlymai

Gera pasiūlyti Kristaus žinią visu jos grožiu, gebančiu patraukti mintį ir širdį meilės ryšiais. Tuo pat metu krikščionys pašaukti gyventi ir liudyti bendrystės grožį pasaulyje, dažnai paženklintame nedarnos ir skilimo. Reikia paversti „grožio įvykiais“ kasdienės artimo meilės veiksmus ir visą įprastinę vietinių Bažnyčių sielovados veiklą. Išganomasis Kristaus grožis turi būti pateikiamas atnaujintu būdu, kad jį priimtų ir kontempliuotų ne tik kiekvienas tikintysis, bet taip pat tie, kurie sakosi esą menkai įsitraukę ar net indiferentai. Reikia atkreipti ganytojų ir katechetų dėmesį, kad jų skelbimas ir mokymas vestų į Kristaus grožį. Krikščionys yra šaukiami liudyti džiaugsmą, žinant, kad yra mylimi Dievo, ir gyvenimo grožį, perkeistą iš aukštybių ateinančios meilės.

Didžiojo 2000 m. jubiliejaus pabaigos proga Jonas Paulius II visai Bažnyčiai skyrė apaštališkąjį laišką Novo millennio ineunte. Jis pabrėžtinai ragino mus padaryti naują pradžią Kristuje ir išmokti kontempliuoti jo veidą. Iš šio kontempliavimo kyla troškimas, poreikis ir būtinybė iš naujo atrasti krikščioniškosios liturgijos slėpinio tikrąją prasmę, kuria konkrečiai išgyvenamas susitikimas su mirusiu ir prisikėlusiu Išganytoju [37].

Atsiliepdami į šį kvietimą daugelis vyskupų savo vyskupijose paskelbė ganytojiškuosius laiškus apie išganymo grožį ir liturginio šventimo reikšmę, pabrėždami susitikimo su Kristumi grožį sekmadieniais, jam pašvęstą dieną, kuri duoda laiko pertraukai nesustojančiame ir karštligiškame mūsų visuomenių ritme [38].

Kita vertus, pastaraisiais dešimtmečiais, ypač nuo tada, kai Paulius VI 1975 m. gegužės 16 d. kalbėjo VII Tarptautiniame mariologijos kongrese, mariologijoje taip pat plačiai pasitelkiamas Via pulchritudinis, ir tai duoda teigiamų ir perspektyvių rezultatų [39].

Svarbu pateikti tai mūsų laikų žmonėms priimtina ir suprantama kalba ir, pasitelkiant kuo plačiausias priemones, per Dievo Motinos, kankinių ir šventųjų, sekusių Kristų ypač patraukliu būdu, brangų liudijimą. Katechetinėse programose daug padaryta siekiant atskleisti ypatingus šventųjų gyvenimus naudojantis iliustracijomis, spektakliais, filmais, publikacijomis, koncertais bei miuziklais, atkuriančiais jų istorijas. Ir šiandien aišku, jog jaunus žmones žavi šventieji: Pranciškus Asyžietis ir José de Anchieta, Juanas Diego ir Kūdikėlio Jėzaus Teresė, Rožė Limietė ir Bakhita, Kizito ir Marija Goretti, Tėvas Kolbė ir Motina Teresė. Jų pavyzdys kviečia kiekvieną krikščionį būti piligrimu grožio, tiesos ir gėrio kelyje, keliaujant į dangiškąją Jeruzalę, kur kontempliuosime Dievo grožį veidas į veidą meilingu santykiu. „Ten atilsėsime ir regėsime; regėsime ir mylėsime, mylėsime ir šlovinsime. Tokia bus pabaiga be galo“ [40].

Tinkamas ugdymas padeda tikintiesiems puoselėti maldos, adoracijos ir garbinimo gyvenimą vis pilniau dalyvaujant tiesoje, išgyvenant liturgiją grožio pilnatvėje, kuri panardina tikinčiuosius tikėjimo slėpinyje. Tuo pat metu reikia mokyti tikinčiuosius iš naujo stebėtis tais dalykais, kuriuos Dievas nuveikia mūsų gyvenime, taip pat būtina grąžinti liturgijai jos tikrąjį „spindesį“, tikrą orumą ir grožį, iš naujo atskleidžiant krikščioniškojo slėpinio autentišką prasmę ir ugdant tikinčiuosius švenčiamo slėpinio prasmę ir grožį autentiškai išgyventi.

Liturgija nėra žmogaus darbas (facere), bet dieviškasis kūrinys. Reikia padėti tikintiesiems suvokti, jog garbinimo aktas ne „veiklos“ vaisius, „produktas“ ar „nuopelnas“, „įsigytas“ gėris, bet slėpinio išraiška, tai, ko negalime iki galo suprasti, bet ką reikia priimti, o ne vien racionaliai suvokti. Tai yra aktas, visiškai nepriklausomas nuo svarstymų apie jo veiksmingumą. Tikinčiojo nuostata liturgijoje yra paženklinta jo gebėjimu priimti, tai yra dvasinio gyvenimo pažangos sąlyga. Ši nuostata nebėra savaiminė tokioje kultūroje, kur racionalizmas siekia valdyti viską, net mūsų giliausius vidinius jausmus.

Ne mažiau svarbu puoselėti sakralinį meną, kad jis gausiai lydėtų tikėjimo slėpinių šventimą, grąžintų bažnytiniams pastatams ir liturginiams objektams grožį. Taip jie taps svetingai kviečiantys ir visų pirma gebės perteikti krikščioniškosios liturgijos autentišką prasmę drąsinti tikinčiuosius pilnutinai dalyvauti dieviškuosiuose slėpiniuose, atsiliepiant į tą norą, kurį ne kartą išreiškė Eucharistijai skirto Vyskupų sinodo tėvai.

Žinoma, bažnyčios privalo būti estetiškos ir gražiai išpuoštos. Liturgija turi būti lydima gražių giesmių ir geros muzikos, šventimas orus, o pamokslas gerai parengtas, bet visa tai savaime nėra į Dievą vedantis via pulchritudinis. Tai yra tik sąlygos, padedančios Dievo malonei veikti. Todėl tikinčiuosius privalu ugdyti kreipti dėmesį ne tik į estetinį liturgijos aspektą, kad ir koks įtaigus jis būtų, bet taip pat suvokti, jog liturgija yra dieviškasis veiksmas, neapibrėžiamas aplinkos, atmosferos ar netgi rubrikų, tai yra Bažnyčioje švenčiamas tikėjimo slėpinys.

PABAIGA

Siūlyti Via pulchritudinis kaip evangelizacijos ir dialogo kelią reiškia pradėti nuo neatidėlioto klausimo, kuris kartais paslėptas, tačiau visuomet yra mūsų širdyse: „Kas yra grožis?“ Vesti „visus geros valios žmones, kuriuose neregimai veikia malonė“, į „tobulą žmogų“, kuris yra „neregimojo Dievo atvaizdas“(Kol 1, 15) [41]. Šis klausimas mus grąžina į pradinius laikus, tarsi žmogus desperatiškai ieškotų grožio pasaulio, jam nebepasiekiamo po pirminio nuopuolio. Jis persmelkia istoriją daugybe formų, o daugybė grožio kūrinių visose civilizacijose nenumalšina to troškulio. Pilotas klausė Kristaus apie tiesą. Kristus neatsako, jis atsiliepia tyla: ši tiesa neištariama, ji be žodžių pasiekia pačią mūsų būties šerdį. Jėzus buvo apreiškęs savo mokiniams: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas.“ Dabar jis tyli. Netrukus parodys tiesos kelią, vedantį į Kryžių, išminties slėpinį. Pilotas nesupranta, tačiau slėpiningai pats atsako į savo klausimą, kas yra tiesa. Žmonių akivaizdoje jis sušunka: „Štai žmogus“: Kristus yra tiesa.

Jei grožis yra tiesos spindesys, tuomet mūsų klausimas toks pat kaip Piloto ir atsakymas toks pat: pats Jėzus yra grožis. Jis apsireiškia nuo Taboro iki Kryžiaus, nušviesdamas nuodėmės iškreipto, bet atperkamosios meilės nuskaistinto ir atkurto žmogaus slėpinį. Jėzus nėra vienas kelias tarp kitų, viena tiesa tarp kitų, vienas grožis tarp kitų. Jis nesiūlo vieno kelio tarp kitų. Jis yra gyvasis kelias, vedantis į gyvąją tiesą ir duodantis tikrąjį gyvenimą. Jėzus, aukščiausiasis grožis ir tiesos spindesys yra visokio grožio šaltinis, įsikūnijęs Dievo Žodis. Jis yra Tėvo apreiškimas. „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ (Jn 14, 9).

Grožio viršūnė ir provaizdis pasirodo ant kančių Kryžiaus nukryžiuoto Žmogaus Sūnaus veide, begalinės Dievo meilės apreiškime, Dievo, kuris savo gailestingumu kūrinijai atkuria gimtosios nuodėmės prarastą grožį. „Grožis išgelbės pasaulį“, nes šis grožis yra Kristus, vienintelis grožis, įveikiantis blogį ir triumfuojantis prieš mirtį. Meile „gražiausias iš žmonių vaikų“ tapo „skausmo vyru“, jis „nebuvo nei patrauklus, nei gražus: matėme mes jį, bet nepamėgome“ (Iz 53, 2), – taip jis kiekvienam žmogui suteikia savo grožio, savo orumo ir savo tikrosios didybės pilnatvę. Kristuje, ir tik jame, mūsų via crucis yra perkeičiamas į jo – per via lucis ir via pulchritudinis. Trečiojo tūkstantmečio Bažnyčia ieško šio grožio susitikime su savo Viešpačiu ir drauge su juo – meilės dialoge su mūsų laikų vyrais ir moterimis. Bažnyčia, tvirtai neatsiejama nuo kultūrų, atsiliepdama į jų rūpesčius, džiaugsmus ir viltis, niekuomet nesiliauja drauge su popiežiumi Benediktu XVI tvirtinusi: „Tas, kas įsileidžia Kristų, nepraranda nieko, absoliučiai nieko, kas daro gyvenimą laisvą, gražų ir didį. Ne! Tik tokia draugystė atveria gyvenimo duris. Tik tokia draugystė atskleidžia didžiulį žmogiškosios būties potencialą. Tik tokia draugystė leidžia mums patirti, kas gražu ir kas išlaisvina“ [42].