PRATARMĖ

1. Auštant naujam tūkstantmečiui, krikščionių tikėjimui iškilęs netikėjimo ir religinio abejingumo iššūkis. Vatikano II Susirinkimas jau prieš keturiasdešimt metų yra pastebėjęs: „Daugelis mūsų amžininkų to glaudaus gyvybinio ryšio su Dievu visiškai neįžvelgia arba tiesiog jį atmeta. Tas ateizmas priskirtinas prie opiausių mūsų klausimų ir turi būti nuodugniai išnagrinėtas“ (Gaudium et spes, 19).

To siekdamas popiežius Paulius VI 1965 m. įsteigė Sekretoriatą netikinčiųjų klausimais ir vadovavimą jam patikėjo kardinolui Franzui Königui. 1980 m. popiežius Jonas Paulius II pašaukė mane [kardinolą Paulį Poupard‘ą – red.] pakeisti kardinolą Königą. Jis taip pat paprašė manęs įsteigti Popiežiškąją kultūros tarybą, kurią jis 1993 m. sujungė su Sekretoriatu, tapusiu Popiežiškąja dialogo su netikinčiaisiais taryba. Jo motyvas, pateiktas apaštališkajame laiške motu proprio „Inde a Pontificatus“, aiškus: „skatinti Evangelijos išganomosios žinios susitikimą su mūsų laikų kultūromis, dažnai paženklintomis netikėjimo ir religinio abejingumo“ (1 str.) ir kartu skatinti „studijuoti įvairiais pavidalais skirtingose kultūrinėse aplinkose aptinkamą netikėjimo ir religinio abejingumo problemą, gilinantis į priežastis bei padarinius krikščionių tikėjimui“ (2 str.).

Vykdydama šią užduotį, Popiežiškoji kultūros taryba surengė pasaulyje platų tyrimą bei surinko informaciją iš kompetentingų bei autoritetingų šaltinių. Iš penkių žemynų sulaukta daugiau negu 300 atsakymų; jų rezultatai Popiežiškosios kultūros nariams 2004 m. visuotinio susirinkimo metu buvo pateikti laikantis dviejų pagrindinių krypčių: kaip atsiliepti į mūsų laikų žmonių „džiaugsmus ir viltis, sielvartus ir baimes“, į tai, ką pavadinome „pagrindiniais momentais perteikiant Evangeliją“; ir kaip Kristaus Evangelijos geroji naujiena tinkamiausiai neština mūsų laikų netikintiesiems, klaidingai tikintiesiems bei abejingiesiems, kaip žadinti jų domėjimąsi, kaip paskatinti juos kelti gyvenimo prasmės klausimą ir kaip padėti Bažnyčiai, novo millennio ineunte, perteikti jiems savo tikėjimo ir meilės žinią įsismelkiant iki kultūrų širdies.

Norint tai padaryti, būtina atsakyti į šiuos klausimus: kas yra netikintieji? Kokia yra jų kultūra? Ką jie mums sako? Ką mes jiems galime pasakyti? Kokį dialogą galime su jais užmegzti? Ką galime padaryti, kad išjudintume juos domėtis, skatintume juos klausti, maitintume jų apmąstymus ir perteiktume tikėjimą naujoms kartoms, dažnai tapusiomis vyraujančiai kultūrai būdingo religinio abejingumo aukomis?

Tokie klausimai Bažnyčios ganytojams svarbūs ir išreiškia vieną iš labiausiai nerimą keliančių „mūsų dramatiškų ir kartu įdomių laikų“ (Redemptoris missio, 38) iššūkių – netikėjimo ir religinio abejingumo kultūros, sklindančios iš sekuliarizacijos grobiu tapusių Vakarų į visų žemynų megapolius, iššūkį.

Didžiulėse kultūrinėse erdvėse, kur didžiuma priklauso Bažnyčiai, tikėjimo perteikimo procese išties regime pertrūkį, artimai susijusį su nusigręžimu nuo krikščionybės ilgai ir giliai ženklintos populiariosios kultūros. Norint pateikti konkrečių pastoracinių pasiūlymų, kaip derėtų atsiliepti į naujosios evangelizacijos iššūkius, svarbu suvokti veiksnius, sąlygojančius šį atsiribojimo nuo tikėjimo, tikėjimo silpnėjimo bei grimzdimo į tamsą procesą besimainančiose kultūrinėse krikščionių gyvenamosiose aplinkose. Juk kultūrinis arealas, kuriame gyvenama, daro įtaką mąstysenai bei elgsenai, vertybėms bei sprendimo kriterijams, taip pat verčia kelti sunkius ir kartu lemtingus klausimus.

Žlugus ateistiniams režimams, kaip pokrikščioniškasis kultūros modelis paplito su globalizacijos reiškiniu susijęs sekuliarizmas. „Sekuliarizacijai transformuojantis į sekuliarizmą (Evangelii nuntiandi, 55), kyla rimta kultūrinė ir dvasinė krizė, kurios vienas ženklų – pagarbos asmeniui praradimas ir tam tikro antropologinio nihilizmo, susiaurinančio žmogų iki jo instinktų bei polinkių, paplitimas“ (Dėl kultūros pastoracijos, 23) [1].

Vyravusių ideologijų saulėlydis daugeliui reiškė vilties netektį. Scientizmui, apšvietai, marksizmui ir XX a. 7 dešimtmečio socialinėms revoliucijoms būdingos svajonės apie geresnę žmonijos ateitį išnyko, o jų vietą užėmė pragmatiškas pasaulis be iliuzijų. Šaltąjį karą ir visiško planetos sunaikinimo grėsmę pakeitė kitos grėsmės bei pavojai: pasaulinis terorizmas, nauji karšti karo taškai, planetos užteršimas, vandens išteklių mažėjimas, egoistinio elgesio sukelta klimato kaita, eksperimentai su embrionais, teisinis eutanazijos bei abortų pripažinimas, klonavimas ir t. t. Daugelio žmonių geresnės ateities viltys išsisklaidė, užleisdamos vietą nusivylimui dažnai miglota atrodančia dabartimi ir dar netikresnės ateities baimei. Per pastaruosius dešimtmečius įvykusių kultūrinių permainų sparta bei gylis yra savotiškas didžiulių pervartų daugelyje mūsų laikų kultūrų fonas. Būtent tokiame kultūriniame kontekste Bažnyčiai iškyla milžiniškas netikėjimo ir religinio abejingumo iššūkis: kaip naujaip plėtoti dialogą su tokia daugybe žmonių, kuriems tai, iš pirmo žvilgsnio, vargiai aktualu ar juolab būtina, net jei Dievo troškulio žmogaus širdyje, kur religinis matmuo giliai įsišaknijęs, ir niekada neįmanoma iki galo numaldyti.

Agresyvią laikyseną Bažnyčios atžvilgiu, nors ji visiškai ir neišnyko, pakeitė kartais pajuoka bei apmaudas tam tikruose sluoksniuose ir dažnai paplitęs reliatyvizmas, praktinis ateizmas ir abejingumas. Atsirado tai, ką – po homo faber, homo sapiens ir homo religiosus – būtų galima pavadinti homo indifferens, pasitaikantis net tarp sekuliarizacijos slegiamų tikinčiųjų. Individualus ir savanaudiškas gerovės ieškojimas, kultūros be dvasinių atramos taškų spaudimas temdo žmogaus tikrojo gėrio pajautą ir jo tiesimąsi į transcendenciją susiaurina iki miglotos dvasingumo paieškos, besitenkinančios nauju religiškumu, nesiūlančio nei ryšio su Dievu kaip asmeniu, nei laikymosi mokymo visumos, nei priklausomybės tikėjimo bendruomenei, maitinamai apreikštųjų slėpinių šventimo.

2. Dvasinė drama, kurią Vatikano II Susirinkimas laiko viena rimčiausių mūsų laikų problemų (Gaudium et spes, 19), reiškiasi kaip ištisų tautų tylus nusigręžimas nuo religinės praktikos ir bet kokio rėmimosi tikėjimu. Bažnyčia šiandien daugiau susiduria ne su ateizmu, bet su abejingumu ir praktiniu netikėjimu. Ateizmas pasaulyje išgyvena nuosmukį, tačiau sekuliarizmo paženklintose kultūrinėse aplinkose plėtojasi abejingumas ir netikėjimas. Problema – nebe viešas ateizmo teigimas, išskyrus keliose šalyse, bet jo paplitimas kultūroje, buvimas joje beveik visur. Mažiau regimas jis dar pavojingesnis, nes vyraujanti kultūra subtiliai diegia jį tikinčiųjų pasąmonėje nuo Vakarų iki Rytų Europos, taip pat Afrikos, Amerikos ir Azijos megapoliuose. Tai tikra sielos liga, akinant gyventi taip, „tarsi Dievo nebūtų“, naujoji pagonybė, stabais paverčianti materialines gėrybes, darbo pasiekimus ir galios vaisius.

Kartu regime tai, ką kai kas vadina „šventybės sugrįžimu“. Iš tikrųjų tai – naujasis religiškumas. Užuot grįžus prie tradicinių religinių praktikų, ieškoma naujų būdų įgyvendinti ir išreikšti pagonybei būdingą religinį matmenį. Šį „dvasinį pabudimą“ ženklina visiškas atsisakymas kam nors priklausyti, pirmenybę teikiant individualiam, autonomiškam ir sava subjektyvybe besivadovaujančiam ieškojimui. Šis instinktyvus religiškumas yra daugiau emocinis negu pagrįstas mokymu ir nesiremia asmeniniu Dievu. 7 dešimtmečio pasakymas „Dievui – taip, Bažnyčiai – ne“ virto šio tūkstantmečio pradžios šūkiu: „Religijai – taip, Dievui – ne“ ar net: „Religiškumui – taip, Dievui – ne“: būti tikinčiuoju, tačiau nesilaikyti Bažnyčios perteikiamos žinios! Pačioje vadinamojo religinio abejingumo šerdyje vėl pasireiškia dvasinis poreikis. Toks atgimimas, toli gražu nesutampantis su tikėjimo ar religinės praktikos grįžimu, krikščionybei yra tikras iššūkis.

Iš tiesų naujos netikėjimo formos ir šio naujojo „religiškumo“ paplitimas artimai susiję. Netikėjimas ir netikęs tikėjimas dažnai rodosi kaip pora. Savo giliausia esme tai yra vyraujančios kultūros krizės simptomas bei klaidingas atsakas į tai. Autonomijos troškimas, nepajėgiantis numaldyti Dievo į žmogaus širdį įdėto pilnatvės bei amžinybės troškulio, stumia ieškoti palengvėjimo gigantiškuose supermarketuose, kur visokiausi guru siūlo iliuzinės laimės receptus. Vis dėlto ir toks dvasinis troškulys gali būti atsparos taškas Evangelijai skelbti – per „troškimo evangelizaciją“ [2].

Pastaraisiais metais pagausėjo surašymais, nuomonių apklausomis bei tyrimais pagrįstų sociologinių studijų, pateikiančių įdomių, bet ir tarpusavyje besiskiriančių statistinių duomenų. Vienose remiamasi sekmadieninių Mišių lankymu, kitose – krikštų skaičiumi, trečiose – religine preferencija, dar kitose – tikėjimo turiniu. Rezultatai sudėtingi, ir jų nevalia interpretuoti neatsižvelgiant į kontekstą; tą liudija ir nepaprastas sąvokų, vartojamų nusakyti reikšmingai galimų laikysenų tikėjimo atžvilgiu įvairovei, margumas: ateistai, netikintieji, klaidingai tikintieji, agnostikai, nepraktikuojantieji, abejingieji, be religijos ir pan. Be to, nemažai besilankančių sekmadieninėse Mišiose nesijaučia nuosekliai besilaiką Bažnyčios mokymo ir moralės, tuo tarpu tarp tų, kurie sakosi nepriklausą jokiai religijai ar religinei konfesijai, irgi pasitaiko Dievo ieškojimo bei domėjimosi amžinuoju gyvenimu, o kartais net ir tam tikros maldos.

Suprasti šiuos reiškinius, jų priežastis ir padarinius, surasti metodus juos, padedant Dievo malonei, pašalinti šiandien neabejotinai yra viena svarbiausių Bažnyčios užduočių. Pateikdama šią naują studiją apie netikėjimą, religinį abejingumą ir naujas religiškumo formas, atsirandančias bei plintančias kaip tradicinių religijų alternatyvos, Popiežiškoji kultūros taryba nori prie to prisidėti.

3. Iš atsakymų, Popiežiškosios kultūros tarybos gautų į jos klausimus, išnyra sudėtingas, kintantis ir nepaliaujamai besirutuliojantis, gana margas vaizdas. Kelis reikšmingus dalykus vis dėlto galima išskirti:

1. Imant globaliai, netikėjimo pasaulyje nedaugėja. Netikėjimo reiškinys pirmiausia aptinkamas Vakarų pasaulyje. Tačiau jo įkvėptas kultūrinis modelis globalizacijos dėka plinta, darydamas realią įtaką įvairioms pasaulio kultūroms ir griaudamas liaudiškąjį pamaldumą.

2. Karingasis ateizmas traukiasi ir nebedaro lemiamos įtakos viešajam gyvenimui, išskyrus režimus, kur viršų vis dar turi ateistinė politinė sistema. Tačiau pirmiausia per visuomenės komunikavimo priemones skleidžiamas tam tikras kultūrinis priešiškumas religijoms, ypač krikščionybei ir konkrečiai katalikybei, prie to prisidedant įvairiose organizacijose aktyviai veikiantiems masonų sluoksniams.

3. Ateizmas ir netikėjimas, dar neseniai rodęsi kaip daugiau vyrams bei miestiečiams būdingi reiškiniai, pasitaikantys pirmiausia tarp vidutinį kultūrinį lygį pranokstančių asmenų, pakeitė savo veidą. Šiandien šis reiškinys atrodo daugiau susijęs su tam tikru gyvenimo reiškinys atrodo daugiau susijęs su tam tikru gyvenimo būdu, ir skirtumas tarp vyro ir moters nebėra reikšmingas. Netikėjimas tarp moterų, dirbančių ne namuose, didėja, ir praktiškai yra toks pat, kaip ir tarp vyrų.

4. Religinis abejingumas ar praktinis ateizmas sparčiai auga. Išlieka ir agnosticizmas. Didelė sekuliarizuotų visuomenių dalis gyvena nesivadovaudama vertybėmis ir religiniais autoritetais. Pasak homo indifferens, „Dievas galbūt neegzistuoja, tačiau tai nėra svarbu, bet kuriuo atveju mes jo nepasigendame“. Gerovė ir sekuliarizacijos kultūra slopina sąžinių poreikį ir troškimą visko, kas nėra tiesiogiai pasiekiama, žmogaus transcendencijos siekimą susiaurina iki tiesiog subjektyvios dvasingumo reikmės, o laimę – iki materialinės gerovės ir seksualinių impulsų patenkinimo.

5. Sekuliarizuotose visuomenėse labai mažėja reguliariai bažnyčią lankančių asmenų. Šis neabejotinai nerimastingas faktas nereiškia, jog daugėja netikėjimo, tačiau jis rodo žemesnę tikėjimo formą: tikėjimą niekam nepriklausant. Tai – „dekonfesionalizacijos“ reiškinys, būdingas homo religiosus, atmetančiam bet kokią saistančią konfesinės priklausomybės formą ir galinčiam nepaliaujamai derinti skirtingos kilmės elementus. Daug asmenų, pareiškiančių nepriklausą jokiai religijai ar religinei konfesijai, kartu pareiškia esą religingi. Daugelis katalikų, pirmiausia Lotynų Amerikoje ir Afrikoje piečiau Sacharos, linkę „tyliai išeiti“ į sektas ir naujus religinius sąjūdžius [3].

6. Vakarų pasaulyje, kur šiuolaikinis mokslas ir technologija religinio jausmo nei engė, nei stengėsi patenkinti, plėtojasi naujas daugiau dvasinis negu religinis ieškojimas. Tai nėra grįžimas prie tradicinių religinių praktikų, ieškoma žmogaus širdyje glūdinčio religiškumo poreikio naujų įgyvendinimo bei išreiškimo būdų. Dvasinis pabudimas dažnai rutuliojasi autonomiškai, be jokio ryšio su Bažnyčios perteikiamu tikėjimo ir moralės turiniu.

7. Galiausiai, auštant naujajam tūkstantmečiui, stiprėja nepasitenkinimas tiek karinguoju ateizmu, tiek tradiciniu tikėjimu. Toks nepasitenkinimas, darantis neigiamą poveikį religinei praktikai ir mokymo bei moralės turinių laikymuisi, reiškiasi sekuliarizuotose Vakarų kultūrose, kur tradiciniai tikėjimai atmetami ar tiesiog pametami. Tačiau žmogus, kurį vadiname homo indifferens, išlieka homo religiosus, ieškantis nepaliaujamai kintančio naujojo religiškumo. Šio reiškinio analizė atskleidžia kaleidoskopinę situaciją, kur gali pasitaikyti visokių asmenų: tokių, kurie tiki niekam nepriklausydami, tokių, kurie priklauso netikėdami visu tikėjimo turiniu, ir pirmiausia tokių, kurie nesijaučia įpareigoti paisyti tikėjimo etinio matmens. Tiesą sakant, vien Dievas žino, kas dedasi mūsų širdies gelmėse, kur paslapčia veikia jo malonė. O Bažnyčia nepaliauja vis žengusi naujais keliais, kad su visais pasidalytų meilės žinia, kurią ji sergsti.

Šį dokumentą sudaro dvi dalys. Pirmoje pateikiama apibendrinta netikėjimo bei religinio abejingumo ir jų priežasčių analizė, pristatomos artimai su netikėjimu susijusios naujojo religiškumo formos. Antroje pateikiama konkrečių pasiūlymų dėl dialogo su netikinčiaisiais ir netikėjimo bei abejingumo paženklintų kultūrų evangelizacijos. Popiežiškoji kultūros taryba jų nelaiko stebuklingais receptais, nes žino: tikėjimas visada yra malonė, slėpiningas Dievo ir žmogaus laisvės susitikimas. Ji tenori pasiūlyti kelis tinkamus būdus, kurie padėtų vykdyti naująją evangelizaciją, į kurią mus kviečia popiežius Jonas Paulius II, vykdyti – naują savo raiška, metodais, polėkiu, susitikti su netikinčiaisiais bei klaidingai tikinčiaisiais ir pirmiausia kreiptis į abejinguosius – pasiekti juos už juos įkalinusio kiauto. Tai kreipia į „naują kelio atkarpą“ – kelio, kuriuo sukti visą Bažnyčią kviečia Jonas Paulius II, akindamas „su nauju polėkiu imtis savo evangelizacinės misijos“, „pabrėžiant, jog čia kalbama ne apie tikėjimo požiūrio primetimą netikintiesiems“, ir „deramai gerbiant kiekvieno žmogaus skirtingą kelią bei atsižvelgiant į skirtingas kultūras“ (Novo millennio ineunte, 1, 2, 51 ir 40).

I. NAUJOS NETIKĖJIMO IR RELIGIŠKUMO FORMOS

1. Kultūros reiškinys

Krikščionybės tradiciją turinčiose šalyse dėl palyginti paplitusio religinio abejingumo kultūra nulemia daugiau praktinį negu teorinį netikėjimo pobūdį. Jis tapo kultūros reiškiniu ta prasme, kad netikinčiuoju dažniau tampama ne po ilgo vidinio kankinimosi apsisprendžiant, bet tiesiog dėl to, „kad visi tai daro“ – „cosi fan tutti“. Tai – evangelizacijos stygiaus, didėjančio religinės tradicijos bei krikščioniškosios kultūros neišmanymo ir ugdomųjų dvasinių potyrių, gebančių kelti nuostabą bei skatinti laikytis tos kultūros, padarinys. Štai kaip tai nusako Šventasis Tėvas: „Krikščionybės pažinimas dažnai laikomas savaime suprantamu dalyku, tuo tarpu iš tikrųjų Biblija retai skaitoma ir studijuojama, katechezė ne visada gili, sakramentai menkai praktikuojami. Todėl vietoj autentiško tikėjimo plinta miglotas religinis jausmas, lengvai virstantis agnosticizmu ir ateizmu“ [4].

2. Senos ir naujos netikėjimo priežastys

Būtų neteisinga netikėjimo ir naujų religiškumo formų plitimą aiškinti viena priežastimi, juolab dėl to, kad šis kultūros reiškinys susijęs labiau su grupine elgsena negu su individualiu apsisprendimu. Kai kas tvirtina, jog dėl netikėjimo problemos kaltas daugiau aplaidumas negu piktavališkumas. Kiti tvirtai įsitikinę, jog toks reiškinys palaikomas tam tikrų sąjūdžių bei organizacijų ir kurstomas gerai organizuotomis specialiomis nuomonės formavimo kampanijomis.

Kad ir kaip būtų, būtina, kaip to reikalauja Vatikano II Susirinkimas, ieškoti priežasčių, skatinančių žmones tolti nuo tikėjimo: Bažnyčia „stengiasi įžvelgti ateistų dvasioje slypinčias Dievo neigimo priežastis. Suvokdama ateizmo keliamų klausimų opumą ir vadovaudamasi meile visiems žmonėms, ji mano, kad tas priežastis reikia rimtai ir nuodugniai išnagrinėti“ (Gaudium et spes, 21). Kodėl kai kurie žmonės netiki į Dievą? Kodėl jie atitolsta nuo Bažnyčios? Ką galėtume pasakyti apie jų argumentavimą? Kaip galėtume į tai atsiliepti?

Kai kurias šiuolaikinio ateizmo priežastis Susirinkimo tėvai aikštėn iškėlė pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes (19–21). Jų analizę, kuri visada išlieka aktuali, trečiojo tūkstantmečio pabaigoje papildė nauji netikėjimo ir religinio abejingumo veiksniai.

2. 1. Visa aprėpiančios šiuolaikinio mokslo pretenzijos

Tarp ateizmo priežasčių Susirinkimas mini scientizmą. Tokią pasaulio viziją, neturinčią jokios sąsajos su Dievo, kurio buvimas atmetamas mokslo principų vardu, labai išpopuliarino visuomenės komunikavimo priemonės. Kai kurios naujos kosmologinės bei evoliucinės teorijos, plačiai paplitusios viešuomenėje per publikacijas bei televizijos programas, taip pat neurologinių mokslų plėtra prisideda prie transcendentinės asmeninės būtybės buvimo, laikomo „nenaudinga hipoteze“, atmetimo, nes teigiama, jog „egzistuoja tik tai, kas dar nepažinta, o ne tai, kas pažinimui neprieinama“.

Nepaisant to, santykiai tarp mokslo ir tikėjimo šiandien labai pakitę. Tam tikras nepasitikėjimas mokslu, jo turėto prestižo sumenkimas ir jo vaidmens peržiūrėjimas prisideda prie didesnio atvirumo religiniam matmeniui ir šiek tiek iracionalaus bei ezoterinio religiškumo sugrįžimo. Naujos mokymo programos, kurių objektas yra mokslo ir religijos santykis, irgi padeda taisyti padėtį.

2. 2. Žmogaus kaip Visatos centro aukštinimas

Net jei Susirinkimo tėvai to aiškiai nepasakė ir neįvardijo, omenyje jie turėjo ateistinius marksistinius-lenininius režimus ir jų bandymus pastatydinti visuomenę be Dievo. Šiandien šie režimai Europoje yra žlugę, tačiau juos grindęs antropologinis modelis neišnyko. Negana to, matome, jog jis, padedamas iš „apšvietos“ paveldėtos filosofijos, stiprėja. Kalbėdamas apie tai, kas vyksta Europoje ir ką galima apibendrinant pasakyti apie visą Vakarų pasaulį, popiežius konstatuoja, jog viršenybę bandoma suteikti „antropologijai be Dievo ir Kristaus. Tokia mąstysena skatina laikyti žmogų absoliučiu tikrovės centru, klaidingai leidžiant jam užimti Dievo vietą ir užmirštant, kad ne žmogus kuria Dievą, bet Dievas – žmogų. Užmiršus Dievą, buvo atsisakyta ir žmogaus, todėl nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis atsivėrė platus laukas nevaržomai nihilizmo plėtrai filosofijoje, reliatyvizmo – pažinimo ir moralės srityje, pragmatizmo ir net ciniško hedonizmo – kasdieniame gyvenime“ (Ecclesia in Europa, 9).

Būdingiausias Vakaruose vyraujančios sekuliarizuotos kultūros bruožas neabejotinai yra plintantis subjektyvizmas, savotiškas absoliučiai subjektyvus individo „tikėjimo išpažinimas“, besidangstantis humanizmu, tačiau iš tikrųjų besiremiantis vien „aš“, egoistinis ir narcizistinis, kai vienintelis visko centras yra individas.

Toks individo kaip vienintelio atramos taško aukštinimas ir su tuo susijusi autoriteto krizė lemia, kad Bažnyčia nebėra laikoma mokymo bei moralės autoritetu. Pirmiausia atmetama jos pretenzija orientuoti žmonių gyvenimą per moralės mokymą, nes tai suvokiama kaip asmeninės laisvės neigimas. Čia kalbama ne tik apie Bažnyčios, bet ir bendrai apie likusių institucijų autoriteto nuosmukį: šis globalus reiškinys nepalieka nuošalyje nė teismo, parlamento, ginkluotųjų pajėgų, visų hierarchinę struktūrą turinčių organizacijų.

„Aš“ aukštinimas skatina visur plintantį reliatyvizmą: pavyzdžiui, balsavimo politinė praktika demokratijose neretai leidžia kilti idėjai, jog kiekviena individuali nuomonė lygiavertė kitai, tarsi nebūtų nei objektyvios tiesos, nei geresnių ar menkesnių viena už kitas vertybių, juolab vertybių ir tiesų, galiojančių visiems žmonėms dėl savo prigimties, kad ir kokiai kultūrai jie priklausytų.

2. 3. Blogio problema

Netikėjimas ir asmeninio bei gero Dievo atmetimas visad būdavo teisinami blogio kančia ir nekaltųjų kančia. Toks maištas kyla iš žmogaus laisvės, reiškiančios gebėjimą daryti gera ir bloga, prasmės nepripažinimo. Blogio slėpinys visada piktina protą, ir tik nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus šviesoje galima įžiūrėti jo reikšmę. „Iš tiesų žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje“ (Gaudium et spes, 22).

Blogio problema visada motyvavo ateizmą ir asmens netikėjimą, tačiau šiandien prisidėjo naujas aspektas. Ši visur esanti ir įvairiais pavidalais – karais, nelaimingais atsitikimais, gamtos katastrofomis, konfliktais tarp asmenų ir valstybių, ekonominėmis ir socialinėmis neteisybėmis – besireiškianti tikrovė nepaliaujamai aidi visuomenės komunikavimo priemonėse. Netikėjimas su šia skvarbia bei nerimą keliančia blogio tikrove daugiau ar mažiau susijęs, tad Dievo atmetimas arba neigimas maitinamas šio kasdien visame pasaulyje be paliovos skleidžiamo nežmoniško spektaklio.

2. 4. Krikščionių ir Bažnyčios buvimo pasaulyje istorinis ribotumas

Didžiuma netikinčiųjų ir abejingųjų tokie yra ne dėl ideologinių ar politinių motyvų. Tai dažnai ekskrikščionys, teigiantys, jog buvę apgauti ar nuvilti, demonstruojantys „praradimą“, „nepasitenkinimą“ tikėjimu ir jo praktikomis, kurias laiko bereikšmėmis, nuobodžiomis ir gyvenimui nesvarbiomis. To priežastis dažniausiai susijusi su kokiu nors bažnytinėje aplinkoje – dažnai paauglystėje – išgyventu neigiamu įvykiu, sąlygojančiu tolesnį gyvenimą: to momento protestas ilgainiui virsta bendruoju atmetimu ir galiausiai abejingumu. Tokia laikysena nereiškia galutinio užsivėrimo, nes neretai išlieka tam tikras troškimas grįžti į Bažnyčią ir atkurti gerus santykius su Dievu. Šia prasme „iš naujo pradedančiųjų“ – krikščionių, kurie po tam tikro nutolimo nuo tikėjimo bei religinės praktikos laikotarpio grįžta į Bažnyčią, – reiškinys vertas didelio dėmesio.

Tarp Bažnyčios vidinių priežasčių, galinčių kai kuriuos asmenis paskatinti nuo jos atitolti, minėtina kai kurių kunigų bei vienuolių dvasinio gyvenimo stoka. Daugelį iš pusiausvyros išmuša kai kurių iš jų amorali gyvensena. Iš papiktinimo priežasčių dėl objektyvaus sunkumo pirmučiausiai įvardytini seksualinis nepilnamečių išnaudojimas, dvasinio gyvenimo paviršutiniškumas ir perdėtas materialinių gėrybių ieškojimas, ypač srityse, kur didžiuma gyventojų gyvena kraštutinio skurdo sąlygomis. Kadangi daugelis krikščionių tikėjimą tapatina su moraliniais principais, tai papiktinamas kunigų elgesys turi pragaištingų padarinių ir jų tikėjimo gyvenimą įstumia į gilią krizę.

Tokie poelgiai, sąmoningai išpūsti, žiniasklaidos naudojami visų kurios nors šalies dvasininkų reputacijai apjuodinti ir patvirtinti įtarinėjimus, paaštrintus vyraujančios mąstysenos.

2. 5. Nauji veiksniai

Pertrūkis tikėjimo perdavimo procese
Vienas iš sekuliarizacijos padarinių yra tai, jog vis sunkiau perduoti tikėjimą per katechezę, mokyklą, šeimą ir homiliją [5]. Šie tradiciniai tikėjimo perdavimo kanalai sunkiai beatlieka savo pamatinį vaidmenį.

Šeima. Egzistuoja rimta tikėjimo perdavimo problema tradicinėse krikščionių šeimose, pirmiausia dideliuose miestuose. Priežasčių daug: darbo ritmas, abiejų tėvų įsitraukimas į profesinę veiklą, verčiančią daug laiko praleisti ne namuose, socialinio audinio sekuliarizacija, televizijos įtaka. Pakitusios gyvenimo sąlygos, įskaitant butų dydį, atskyrė šeimos branduolį nuo senelių, kurių tradicinis vaidmuo perduodant kultūrą bei tikėjimą sumenko. Negana to, daugelyje šalių vaikai dėl pareigos lankyti mokyklą bei įvairiopos nepamokinės veiklos, kaip antai, sporto, muzikos ir dalyvavimo įvairiose organizacijose, šeimoje bepraleidžia mažai laiko. Namuose panyrama į kompiuterį, vaizdo žaidimus, televiziją, dialogui su tėvais belieka mažai laiko. Katalikybės tradiciją turinčiose šalyse šį procesą spartina bei stiprina vis nestabilesnis šeimyninis gyvenimas, civilinių santuokų bei nesantuokinių porų gausėjimas. Tėvai dėl to netampa netikinčiais. Jie dažnai prašo pakrikštyti savo vaikus, pageidauja, kad jie priimtų pirmąją Komuniją, tačiau, išskyrus šiuos „šventojo perėjimo“ momentus, tikėjimas, regis, nedaro kokios nors įtakos šeimos gyvenimui. Tada kyla neramus klausimas: jei tėvai nebeturi gyvo tikėjimo, tai ką jie perduos savo vaikams Evangelijos vertybėms abejinga tapusioje aplinkoje, tarsi kurčioje jos išganomosios žinios skelbimui?

Katalikiška mokykla. Įvairiose šalyse nemažai katalikiškų mokyklų dėl išteklių ir personalo stygiaus uždaromos, tuo tarpu kai kuriose kitose ir net katalikiškuosiuose universitetuose tikėjimo perdavimo procesas silpsta ar apskritai nutrūksta dėl krikščioniškos motyvacijos ir rimto pasirengimo stokojančių mokytojų gausėjimo. Perdėm dažnai mokymas šiose mokyklose maža ką beturi bendra su krikščioniškuoju tikėjimu bei morale. Be to, kartais katalikiškas mokyklas destabilizuojamai veikia imigracijos reiškinys, kai didelis mokinių nekrikščionių kontingentas duoda dingstį mokymą supasaulietinti, užuot, laikantis Bažnyčios misijų veiklos tradicijos, pasinaudojus proga tikėjimą pasiūlyti.

Elgsenos globalizacija
„Ne iš savęs, bet dėl per didelio pasinėrimo į žemiškuosius dalykus pati šiandienė civilizacija dažnai gali apsunkinti artinimąsi į Dievą“ (Gaudium et spes, 19). Vakarų materializmas kreipia į gyvenseną, paženklintą sėkmės bet kokia kaina siekimo, didžiausios finansinės naudos, negailestingos konkurencijos bei individualaus malonumo, nepalikdamas nei laiko, nei jėgų kokio nors gilesnio dalyko negu tiesioginis visų troškimų patenkinimas paieškai ir taip skatindamas praktinį ateizmą. Be to, daugelyje šalių į netikėjimą stumia ne teoriniai sumetimai, bet konkrečios elgsenos, kylančios iš socialinių ryšių, būdingų vyraujančiai kultūrai, kur egzistencijos prasmės paieška ir transcendentinė patirtis yra tarsi palaidotos persisotinusioje visuomenėje. Tokia religinės atonijos situacija tikėjimui daug pavojingesnė negu ateistinių marksizmo-leninizmo šalių ideologinis materializmas. Ji duoda pradžią gilioms kultūrinėms permainoms, dažnai sąlygojančioms tikėjimo praradimą, jei viso to nelydi tinkama pastoracija.

Abejingumą, praktinį materializmą, religinį ir moralinį reliatyvizmą skleidžia vadinamosios pertekliaus visuomenės globalizacija. Idealai ir gyvenimo modeliai, peršami visuomenės komunikavimo priemonių, reklamos, visuomenės, politikos bei kultūros veikėjų, dažnai būna iš pagrindų priešingi Evangelijai. Globalizacijos kultūra laiko vyrą ir moterį objektu, vertintinu vien pagal materialinius, ekonominius ir hedonistinius kriterijus.

Visa to viešpatavimas paskatina daugelį, tarsi ieškant atsvaros, domėtis tuo, kas iracionalu. Dvasingumo bei autentiškesnės dvasinės patirties poreikis, taip pat bendravimo ir psichologinio pobūdžio sunkumai, dažnai sukeliami mūsų visuomenių karštligiškų bei viską nustelbiančių gyvenimo ritmų, daugelį save vadinančiųjų tikinčiaisiais stumia ieškoti kitokių potyrių ir gręžtis į „alternatyvias religijas“, siūlančias stiprią „afektų“ ir „emocijų“ dozę be jokios moralinės bei socialinės atsakomybės. Būtent iš to kyla tokia „pasidaryk-pats-religijų“, dvasingumų supermarketo, kur kiekvienas kasdien gali išsirinkti tai, kas jam patinka, paklausa.

Visuomenės komunikavimo priemonės [6]
Žiniasklaida, iš prigimties ambivalentiška, gali tarnauti ir gėriui, ir blogiui. Deja, dažnai ji didina netikėjimą ir skleidžia abejingumą, reliatyvizuodama religiją ir pateikdama komentarų, ignoruojančių ar net iškraipančių jos prigimtį. Net ir tada, kai gyventojų daugumą sudaro krikščionys, daug medijų, kaip antai, laikraščiai, žurnalai, televizijos laidos, dokumentiniai reportažai ir filmai, skleidžia dažnai klaidingus, iškreiptus ar šališkus požiūrius į Bažnyčią. O krikščionys tam tik labai retai priešpriešina tinkamus bei įtikinamus atsakymus. Todėl apie Bažnyčią susidaromas neigiamas įspūdis, menkinantis jos įtikimumą, būtiną tikėjimo žiniai perduoti. Visa tai dar papildo internetas, kur cirkuliuoja į religines pretenduojančios žinios bei tiesos. Be to, internete greta „Internet Infidels“ pobūdžio grupių veikia atvirai krikščionybei priešiškos satanistinės svetainės, vykdančios agresyvias kampanijas prie religiją. Nutylėti negalima ir žalos, kurią daro pornografijos internete gausa: tai žemina vyro ir moters kilnumą ir gali tik atitolinti nuo gyvo tikėjimo. Iš to, kas pasakyta, išplaukia pastoracijos žiniasklaidos atžvilgiu svarba.

„Naujasis amžius“, nauji religiniai sąjūdžiai ir elitai [7]
„Sektų dauginimasis drauge yra reakcija į sekuliarizmo kultūrą ir tradicines religines šaknis atimančių socialinių bei kultūrinių sukrėtimų padarinys“ (Dėl kultūros pastoracijos, 24). Nors „Naujojo amžiaus“ sąjūdis kaip toks nėra netikėjimo priežastis, kaip nauja religiškumo forma jis prisideda prie religinės painiavos didėjimo.

Kita vertus, tikėjimo gyvenimą silpnina tam tikrų elitų, naujųjų religinių sąjūdžių ir sekminininkų pakraipos sektų priešiškumas bei nenurimstanti kritika. Tai galbūt vienas iš svarbiausių iššūkių Katalikų Bažnyčiai, ypač Lotynų Amerikoje. Rimčiausios šių sektų prieštaros bei kritika Bažnyčios atžvilgiu yra: jos negebėjimas pažvelgti tikrovei į veidą, neatitikimas tarp idealaus Bažnyčios apie save pateikiamo vaizdo ir to, kuo ji yra iš tikrųjų, menkas jos siūlomo tikėjimo, neįstengiančio perkeisti kasdienio gyvenimo, poveikis. Tokios Amerikoje ir Afrikoje besiplėtojančios sektantiškos bendruomenės labai žavi jaunuolius bei išvilioja juos iš tradicinių Bažnyčių, bet nepajėgia ilgam patenkinti jų religinių poreikių. Daugeliui jos yra išėjimo iš tradicinių religijų, į kurias begrįžta tik vienetai, būdas.

3. Tikinčiųjų sekuliarizacija

Sekuliarizacija yra teisėtas žemiškosios tikrovės savarankiškumas, tuo tarpu sekuliarizmas – pasaulio samprata, teigianti, „pasauliui paaiškinti užtenka jo paties ir visai nebūtina remtis Dievu; tada Dievas pasidaro nereikalingas ir tampa trikdžiu“ [8]. Daugelis laikančių save katalikais ar kokios nors kitos religijos nariais pasiduoda gyvensenai, kurioje Dievui ir religijai neteikiama jokios reikšmės. Tikėjimas atrodo be turinio ir nesireiškia asmens įsipareigojimu: išpažįstamo tikėjimo neatitinka liudijimas gyvenimu. Žmonės nedrįsta aiškiai pareikšti priklausą tam tikrai religijai, o hierarchija sistemingai kritikuojama. Kur menkai liudijama krikščioniškuoju gyvenimu, ten religinė praktika blėsta. Čia kalbama ne, kaip anksčiau, apie sakramentinės praktikos atsisakymą ar gyvo tikėjimo stygių, bet apie tai, kas paliečia pačias giliausias šaknis.

Kristaus mokiniai gyvena pasaulyje ir yra įtaigojami – ir neretai jiems to nesuvokiant formuojami – supančios kultūros, kuri plėtojasi visiškai neatsižvelgdama į Dievą. Tokioje aplinkoje, taip neimlioje Dievo idėjai, daugelis tikinčiųjų, ypač daugiau sekuliarizuotose šalyse, užsikrečia hedonistine, vartotojiška ir reliatyvistine mąstysena.

Mūsų visuomenių stebėtojus stebina tvirto pagrindo stoka kalbose tų, kurie formuoja viešąją nuomonę, bet atsisako moralės požiūriu įvertinti žiniasklaidos į dėmesio akiratį iškeltus svarbius visuomenės aspektus ir, prisidengdami įsitikinimus ardančia ir sąžines užmigdančia „tolerancija“, palieka apie tai kiekvienam spręsti pačiam.

Be to, tikėjimo gyvenimą silpnina moralinis laksizmas ir panseksualizmas. Daugelyje tradiciškai katalikiškų šalių, pirmiausia Europoje, net tarp tų, kurie vėliau sudaro santuoką bažnyčioje, beveik normaliu reiškiniu tapo gyvenimas kartu nesusituokus. Lytiškumo įgyvendinimo būdas virto grynai asmeniniu klausimu, o skyrybos daugeliui tikinčiųjų nebekelia jokių sąžinės problemų. Šiandienei mąstysenai taip pat priimtini Susirinkimo kaip gėdingi nusikaltimai pasmerkti (plg. Gaudium et spes, 27) abortai bei eutanazija. Tikėjimui silpstant, nukenčia ir pamatinės krikščioniškojo tikėjimo dogmos: Kristaus įsikūnijimas, jo kaip Išganytojo vienatinumas, sielos išlikimas po mirties, kūno prisikėlimas ir amžinasis gyvenimas. Tarp save katalikais laikančiųjų ir bažnyčią lankančiųjų gana paplitusi reinkarnacijos teorija: jie teigia, jog reinkarnaciją tikėti lengviau negu sielos nemirtingumą po mirties ir kūno prisikėlimą, nes ji naują gyvenimą siūlo pačiame materialiniame pasaulyje.

Krikščioniškojo gyvenimo lygis kai kuriose šalyse gana vidutiniškas, dėl to aiškiai sunku pagrįsti tikėjimą. Tokį sunkumą lemia ne tik sekuliarizuotos kultūros įtaka, bet ir tam tikra baimė elgtis taip, kaip reikalauja tikėjimas, – tai prasto krikščioniškojo ugdymo, neišmokančio krikščionio pasitikėti Evangelijos jėga ir nepabrėžiančio asmeninio susitikimo su Kristumi per maldą bei sakramentus svarbos, padarinys.

Dėl visa to net tarp tų, kurie tebelaiko save krikščionimis, plinta tam tikras praktinis ateizmas.

4. Naujasis religiškumas [9]

Tyrinėjant netikėjimo reiškinį, greta sekuliarizuotose šalyse plintančio religinio abejingumo aiškiai išnyra naujas aspektas, dažnai įvardijamas kaip šventybės pajautos sugrįžimas tiems, kuriems iš tikro sunku atsiverti begalybei, peržengti tai, kas netarpiška, bei leistis tikėjimo kelionėn.

Iš tiesų tai daugiau romantinė religijos forma, savotiška dvasios ir „aš“ religija, besišaknijanti vis daugiau narciziškai užsiveriančio ir visus istorinius bei objektyvius elementus atmetančio subjekto krizėje. Todėl tai iš pagrindų subjektyvi religija, dvasiai surandant prieglobstį bei save kontempliuojant estetiniuose ieškojimuose, individui nesant niekam atsakingam už savo elgesį.

4. 1. Beveidis Dievas

Naujojo religiškumo dievas dažnai neturi nei veido, nei asmens bruožų. Klausinėjami apie Dievą, daugelis save laikančių tikinčiaisiais ir netikinčiaisiais atsako tikį egzistuojant jėgą ar aukštesnę būtybę, kuri transcendentinė, tačiau neturinti asmens, juolab tėvo, bruožų. Dievo nuasmeninimą lydi žavėjimasis į Vakarus persodintomis rytietiškomis religijomis. Moksliniuose sluoksniuose praeities ateistinis materializmas vietą užleido naujoms panteizmo formoms, visatą suvokiančioms kaip dievišką: Deus sive natura sive res.

Tai didelis iššūkis krikščioniškajam tikėjimui, besiremiančiam Dievo trijuose Asmenyse apreiškimu – Dievo paveikslu, kuriuo grindžiamas visų pašaukimas gyventi bendrystėje. Tikėjimas į Dievą trijuose Asmenyse yra viso krikščioniškojo tikėjimo ir taip pat tikrai humaniškos visuomenės sąrangos pagrindas. Asmens sąvoka geriau įsisąmonintina visose srityse – maldos, dialogo tarp asmenų, tarpasmeninių kasdienių santykių, amžinojo gyvenimo po mirties.

4. 2. „Aš“ religija

Naujajam religiškumui būdinga į centrą statyti „aš“. Jei praeities ateistinis humanizmas buvo žmonijos religija, tai postmodernistinis religiškumas yra „aš“ religija, grįsta asmenine sėkme ir savo tikslų pasiekimu. Sociologai kalba apie „biografinę pasidaryk-pats religiją“, kurios matas yra „aš“ ir jo poreikiai: tada kiekvienas asmuo, naudodamasis skirtinga religine medžiaga, tarsi „sakralinį koliažą“ įvairiais savo gyvenimo tarpsniais susikuria vis naują Dievo paveikslą.

Tokią religiją nuo krikščioniškojo tikėjimo skiria bedugnė, mat pastarasis yra „tu“ ir „mes“ religija, santykio, kylančio iš Trejybės, kur dieviškieji Asmenys yra substanciniai santykiai, religija. Išganymo istorija yra Dievo meilės kupino dialogo su žmonėmis procesas, paženklintas viena po kitos einančių Dievo ir žmogaus sandorų, parodančių, jog santykio patirtis yra asmeninio bei asmeninančio pobūdžio. Nekintamas krikščioniškojo dvasingumo elementas yra kvietimas leistis vidun ir gyvenimo šerdimi padaryti Kristaus kryžiaus ir prisikėlimo slėpinius, iškiliausią santykio, kai nepabūgstama atiduoti savęs dėl kito, ženklą.

4. 3. Quid est veritas?

Dar vienas būdingas šio naujojo religiškumo bruožas yra nesidomėjimas tiesa. Jono Pauliaus II mokymas jo enciklikose Veritatis splendor ir Fides et ratio, teigiamai įvertintose net netikinčių intelektualų, Bažnyčioje, pradedant katalikiškaisiais universitetais, didesnio atgarsio, atrodo, nesusilaukė. Mūsų kultūroje, ženklinamoje „pensiero debole“ („silpno mąstymo“), tvirti įsitikinimai dažnai kelia panieką: užuot tikėjus absoliučiu tikėjimu, manoma, jog tikėti reikia pasiliekant erdvės netikrumui, savotišką „avarinį išėjimą“. Tada krikščionybės tiesos ir Dievo egzistavimo klausimai paliekami nuošalyje, laikomi nereikšmingais ir beprasmiais. Vis dar aktualus Piloto klausimas, atsakant į Jėzaus žodžius: kas yra tiesa? Dėl tam tikrų istorijos epizodų, kai tiesa buvo manipuliuojama siekiant sąžinei jėga primesti pasirinkimus, neturinčius nieko bendra su pagarba asmeniui bei tiesos paieška, tiesa daugeliui turi neigiamą reikšmės atspalvį, asocijuojasi su „dogmatizmo“, „netolerancijos“, „primetimo“, „inkvizicijos“ sąvokomis.

Iš tikrųjų tiesa krikščionybėje nėra vien teorinė mintis, galiojantis etinis sprendimas ar mokslinis įrodymas. Tai – Asmuo, kurio vardas yra Jėzus Kristus, Dievo Sūnus ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos sūnus. Kristus prisistatė kaip tiesa (Jn 14, 6). Tertulijonas yra pažymėjęs, jog Kristus sakė: „Aš esu tiesa“, o ne: „Aš esu tradicija“. Kalbant apie Evangelijos tiesą, šiandien prieš akis būtina turėti tai, jog tiesa rodosi bejėgiško neturto, to, kuris iš meilės pasirinko mirtį ant kryžiaus, pavidalu. Šia prasme tiesa ir meilė viena nuo kitos neatskiriamos. „Mūsų laikais tiesa dažnai painiojama su daugumos nuomone. Be to, plačiai paplitęs įsitikinimas, jog meilė ir tiesa viena kitai prieštarauja. Tačiau iš tikrųjų meilei ir tiesai vienai kitos reikia. Tą liudija šventoji Teresė Benedikta. Šios „meilės kankinės“, atidavusios gyvybę už draugus, niekas nepralenkia meile. Kartu ji visa savo esybe troško tiesos <...>. Šventoji Kryžiaus Teresė Benedikta mums visiems sako: 'Nelaikykite tiesa nieko, kam stinga meilės. Ir nelaikykite nieko meile, kam stinga tiesos! Viena be kitos virsta destruktyviu melu'“ [10]. Taigi „tik meilė verta tikėjimo“, meilė tampa didžiu krikščionybės įtikimumo ženklu, nes yra neatskiriama nuo tiesos.

4. 4. Anapus istorijos

Naujasis religiškumas artimai susijęs su šiuolaikine sekuliarizuota, antropocentrine kultūra ir siūlo subjektyvų dvasingumą, nesiremiantį istorijoje įvykusiu apreiškimu. Jam svarbu atrasti „geros savijautos“ būdus ir priemones. Anksčiau būdavo kritikuojamos religijai atstovaujančios institucijos, ir ši kritika pirmiausia remdavosi tos religijos narių nenuoseklumu ir gyvo liudijimo stygiumi. Šiandien neigiama, jog kas nors objektyviai tarpininkaująs tarp to, kas dieviška, ir subjekto. To, kas dvasiška, grįžimą lydi to, kas transcendentiška, neigimas, iš kurio plaukia religinių institucijų nereikalingumas, ir apreiškimo istorinio matmens bei dievystės asmeniškumo atmetimas. Kartu tokį atmetimą skatina dideliu tiražu leidžiamos publikacijos bei masinei auditorijai skirtos laidos, kuriose stengiamasi pasėti abejonę Biblijos apreiškimo, jos veikėjų bei joje vaizduojamų įvykių istoriniu objektyvumu.

Tuo tarpu Bažnyčia šaknijasi istorijoje. Tikėjimo išpažinime, siekiant išreikšti tikėjimo sąsają su konkrečiu istorijos momentu, minimas Poncijus Pilotas. Taigi konkretaus istorinio matmens laikymasis mūsų tikėjimui yra pamatinės svarbos ir atsiliepia į daugybės krikščionių jaučiamą krikščionybės tiesos bei Biblijos apreiškimo ir istorinių duomenų darnaus atitikimo poreikį. Bažnyčia yra Kristaus sakramentas, Dievo Žodžio įsikūnijimo prieš du tūkstančius metų tąsa žmonijos istorijoje. Bossuet, pramintas „Meaux ereliu“, išreiškė tai neprilygstamais žodžiais: „Bažnyčia yra Jėzus Kristus, bet Jėzus Kristus, kuris skleidžiamas ir perteikiamas“.

4. 5. Nauji kontrastai

Baigdami šią glaustą apžvalgą, pažymėsime, jog kaip atsakas į šį bevardį ir beveidį religiškumą šiuolaikinės kultūros religinėje panoramoje pasirodė naujų kontrastuojančių formų:

– Bažnyčioje gimsta nauji religiniai sąjūdžiai, išsiskiriantys aiškiai apibrėžta struktūra ir stipriu priklausomumo bei solidarumo jausmu. Tokių į naują dvasingumo paiešką atsiliepiančių sąjūdžių buvimas ir gyvybiškumas liudija stiprų nenarcizinį religiškumą, kuris, maža to, šaknijasi dar ir asmeniniame bei bažnytiniame susitikime su Kristumi, tikėjimo sakramentuose, maldoje, kaip mistagogija išgyvenamoje bei švenčiamoje liturgijoje, dalyvavime gyvojo Dievo, žmogaus gyvybės šaltinio, slėpinyje.

– Į pirmą planą šiandien tiek krikščionybėje, tiek islame, tiek induizme veržiasi fundamentalizmas: šiame netikrumo amžiuje jis išreiškia saugumo poreikį pastangomis laikyti religiją praeityje suakmenėjusia. Neginčytinas jo patrauklumas gilių permainų apimtame pasaulyje atspindi dvasingumo ir kultūrinės tapatybės poreikius. Fundamentalizmas yra atvirkščioji naujojo religiškumo pusė.

– Bandymai išrutulioti naują civilinę religiją, vis ryškesni įvairiose Europos šalyse ir Šiaurės Amerikoje, kyla iš poreikio atrasti bendrus simbolius bei demokratiniu sutarimu paremtą etiką. Su tėvyne susijusių vertybių pabudimas, etinio sutarimo paieška steigiant ad hoc komitetus, didžiulių sporto įvykių, kaip antai Olimpinės žaidynės ir Pasaulio futbolo čempionatai, simbolizmas, regis, rodo poreikį iš naujo atrasti transcendentines vertybes ir žmonių gyvenimą grįsti dalijimusi pliuralistinėje kultūroje visų pripažįstamais regimais ženklais.

Turėdama prieš akis šiuos reiškinius su jų teigiamais bei neigiamais aspektais, Bažnyčia nori pastoraciškai atsiliepti į iššūkius, naujojo religiškumo keliamus Kristaus Gerosios Naujienos skelbimui.

II. KONKRETŪS PASIŪLYMAI

Iššūkis nėra kliūtis. Iššūkiai, keliami mūsų laikų kultūrų bei naujojo religiškumo, akina krikščionis gilinti savo tikėjimą ir ieškoti, kaip šiandien skelbti Gerąją Naujieną apie Jėzaus Kristaus meilę, kad ji pasiektų netikinčiuosius bei abejinguosius. Bažnyčios misija yra ne trukdyti keistis kultūrai, bet laiduoti, kad perteikiamas Kristaus tikėjimas įsismelktų į pačią iš pagrindų besikeičiančios kultūros šerdį.

Dialogu su netikinčiaisiais ir pastoracija netikėjimo atžvilgiu atsiliepiama į dvigubą Kristaus įsakymą Bažnyčiai: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“ (Mk 16, 15), „Padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). Tokia misija tenka visiems be išimties Bažnyčios nariams. Ji negali būti atskirta nuo bažnytinio gyvenimo ir rezervuota keliems ekspertams. Ši užduotis transversali, apimanti katechezę ir mokymą, liturgiją ir įprastinę pastoraciją, šeimas ir parapijas, seminarijas ir universitetus.

Visos pastoracinės iniciatyvos netikėjimo ir religinio abejingumo atžvilgiu gimsta iš Bažnyčios gyvenimo, Evangelijos paženklinto bendruomeninio gyvenimo. Be pilnatviškai išgyvenamo tikėjimo polėkio pastoracinės iniciatyvos apaštalavimo požiūriu lieka bevertės. Kviesdamas padaryti šventumą pirmutiniu, būtinu kiekvienos pastoracinės programos pagrindu, Šventasis Tėvas primena mums maldos svarbą, sekmadieninę Eucharistiją, Sutaikinimo sakramentą, malonės primatą, Žodžio klausymąsi ir skelbimą [11].

Pateikdami čia kai kuriuos konkrečius pasiūlymus, primename, jog dialogą su atvirai savo netikėjimą skelbiančiaisiais turi lydėti Evangelijos skelbimas visiems – pakrikštytiesiems, klaidingai tikintiesiems, abejingiesiems ir t. t., tai yra netikėjimo ir religinio abejingumo kultūros evangelizacija.

1. Dialogas su netikinčiaisiais

Teisingiau kalbėti ne apie netikėjimą, bet apie netikinčiuosius, agnostikus ir ateistus, kurių kiekvienas turi savo istoriją. Todėl tinkamiausia prieitis yra asmeniškas, kantrus, pagarbus, draugiškas, maldos palaikomas dialogas, tiesą siūlant pasvertai, tinkamu momentu, laikantis įsitikinimo, jog ji priimama dėl jos pačios jėgos [12] atėjus atitinkamam metui, bei trokštant „pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją“ (Jn 17, 3).

1. 1. Malda už netikinčiuosius

Tokį geranorišką dialogą turi lydėti užtariamoji malda. Reikšmingų iniciatyvų kyla įvairiose grupėse, tarp kurių, pavyzdžiui, minėtina Incroyance-prière („Netikėjimo ir maldos“). Ši kunigo Jean-Baptiste‘o Rinodaud Montpellier vyskupijoje įsteigta ir Popiežiškosios kultūros tarybos palaikoma sąjunga turi per 3 tūkst. sekėjų penkiasdešimtyje pasaulio šalių. Jos nariai, tvirtai įsitikinę užtariamosios maldos galia, kaip gerieji samariečiai įsipareigoja kasdien melstis už netikinčiuosius. Pavyzdžiu kitokioms iniciatyvoms galėtų būti įsipareigojimo šia intencija melstis formulė:

„Aš, .... (vardas, pavardė), įsipareigoju kasdien nuolankiai melstis, kad Dievas savo Šventąja Dvasia apšviestų netikintįjį ir kartu mane, suteikdamas galią pažinti jo begalinę meilę ir mylėti jį kaip Tėvą.
Data, parašas“ [13].

Kalbant apie maldą ir įsiklausymu bei dėmesingumu paremtą dvasinę pagalbą to ieškantiems žmonėms, svarbus vaidmuo tenka vienuolynams, piligrimystės vietovėms, šventovėms ir dvasingumo centrams. Kai kuriuose vienuolynuose rengiamos „atvirų durų dienos“ padeda priartinti prie Bažnyčios nuo jos nutolusius lankytojus.

1. 2. Žmogaus asmens centriškumas

Derlinga dialogo su netikinčiaisiais dirva galėtų būti toks antropologinis požiūris, kai žmogus nesuskaidomas į fragmentus, bet traktuojamas kaip visuma. Nevalia nuleisti rankų ir tartum bejėgiams stebėti savotiškai „ramų atsimetimą nuo tikėjimo“. Priešingai, esame kviečiami ištikimybės Kristaus įsakymui dvasia (plg. Mt 28, 19–20) iš naujo imtis apaštalavimo iniciatyvų, turėdami prieš akis kiekvieno žmogaus nenumaldomą, kartais nesąmoningą, taikos, susitaikymo ir atleidimo poreikį. Mūsų užduotis yra sutikti ir prireikus už rankos paimti būtent tokį žmogų ir nesistengti meistrautis idealo pagal savo įsivaizdavimą ir būti tobulos, tai yra mūsų schemas atitinkančios, žmonijos vadovais, gebėti atsakyti į niekada nekeliamus klausimus bei laikyti save patikimais condottieri, tačiau neturėti nė vieno, kurį galėtume vesti.

Kančia, neišvengiama kiekvieno žmogaus kelionės palydovė, neprilygstamai išreikšta skausmų vyro pavidalu, yra susitikimo „antropologinė vieta“. Skausmas, išgyvenamas sergant, kenčiant, mirštant, stumia į prasmės netektį, į kenosis, ir atveria erdvę žodžio, veido, kažko, gebančio suteikti šviesos spindulį visiškoje tamsoje, paieškai. Evangelijos skelbimo misija reikalauja padaryti mūsų tikėjimą įtikimą per stiprius dvasinius potyrius bei akina mus tapti ne negailestingais kryžininkais, bet nuolankiais liudytojais, tikrais prieštaravimo ženklais visos žemės kultūrų šerdyje, nesistengiančiais prisijungti savo brolių prievarta ar jų naikinimu, bet sutinkančiais jų labui „nusižeminti“. Mūsų misijai itin reikšminga antropologinė interžmonijos kategorija. Ji atkreipia mūsų dėmesį į globalizuotą pasaulį, kur asmeniui gresia būti susiaurintam ligi „antropologinio snaudulio žmogaus“. Pradėti dialogą esame kviečiami būtent su tokiu asmeniu, nes kaip tiktai toks asmuo, aptinkamas visose kultūrose, yra Bažnyčios kelias (plg. Redemptor hominis, 14).

Toks iššūkis kyla visada, bet ypač tada, kai netikinčiųjų ar religijai abejingųjų šeimos pageidauja savo vaikams įkrikščioninimo sakramentų. Per susitikimus su netikinčiais ar abejingais tėvais rengimo sakramentams laikotarpiu kartais galima atrasti juose visada glūdinčių, tačiau tarsi įkalintų žmogiškųjų bei religinių išteklių. Kaip tikintieji šio antropologinio matmens ignoruoti negalime: krikšto, pavyzdžiui, pageidaujama, nes tokia yra šeimos tradicija – tėvų tikėjimas, – tai teikia galimybę įrašyti vaiką į šeimos genealogiją. Susitikdami su tokiais žmonėmis, suvokiame, jog krikštas yra šis tas giliau, daugiau negu vien tai, ką pasirengę pripažinti patys tėvai. Iš tiesų, jei jų vaikas nebus pakrikštytas, jų šeimos istorijoje tam tikra prasme atsiras skylė. Taigi atsiduriame pastoracijos požiūriu, regis, paradoksalioje padėtyje – susiduriame su žmonėmis, kurie netikintys ar abejingi, bet kartu išlaikę tvirtą ryšį su protėvių religinėmis šaknimis: tai – tipiška postmodernistinės kultūros situacija. Čia svarbu draugiškas ir nuoširdus žmogiškas ryšys, malda, laikysena, paženklinta svetingumo, įsiklausymo, atvirumo ir pagarbos, pasitikėjimas, draugystė, kito vertinimas bei panašios dorybės – visa tai yra pagrindas, ant kurio, puoselėjant asmeninį ryšį, galima statydinti pastoraciją, kur kiekvienas jaustųsi gerbiamas ir priimamas kaip tas, kas jis, dažnai jam pačiam to nežinant, yra – kaip kūrinys, asmeniškai mylimas Dievo.

1. 3. Dialogo su netikinčiaisiais turinys ir būdai

Konstruktyvus, studijomis bei tinkamomis įžvalgomis paremtas dialogas galėtų plėtotis pirmiausia šiomis temomis:

– didieji egzistenciniai klausimai: gyvenimo ir atsakomybės paskirtis ir prasmė, žmogaus gyvenimo etinis matmuo, mirties paskirtis ir prasmė kultūroje bei visuomenėje, įvairios religinės patirties apraiškos, vidinė žmogaus laisvė, religinio atspalvio žmogaus problemos ir galiausiai tikėjimas;

– didžiosios socialinio gyvenimo temos: jaunimo auklėjimas, skurdas ir solidarumas, bendro gyvenimo pagrindai daugiakultūrėse visuomenėse, žmogaus vertybės ir teisės, kultūrinis ir religinis pliuralizmas, religijos laisvė, darbas, bendrasis gėris, grožis, estetika, ekologija, biotechnologija, taika, bioetika.

Kai kada dialogas su netikinčiaisiais tampa formalesnis bei įgyja viešąjį matmenį: čia galvoje turimi debatai ir diskusijos su aiškiai ateistinėmis organizacijomis. Asmens su asmeniu dialogas yra visų pakrikštytųjų užduotis, tuo tarpu viešam dialogui su netikinčiaisiais reikalingi gerai pasirengę asmenys. Dėl šios priežasties anksčiau egzistavęs Sekretoriatas netikinčiųjų klausimais 1968 m. paskelbė dokumentą Dialogas su netikinčiaisiais [14], kuriame pateikta ir šiandien naudingų patarimų. Prancūzijoje tarnybos Incroyance et foi („Netikėjimas ir tikėjimas“) nariai dažnai dalyvauja katalikiškų ar nekatalikiškų kultūros centrų bei auklėjimo institucijų organizuojamuose debatuose, pokalbiuose bei susitikimuose už apskritojo stalo. Italijoje, tikinčiųjų ir netikinčiųjų dialogui plėtoti įsteigtoje Milano vyskupijos „Netikinčiųjų katedroje“, vyksta nuoširdūs ganytojo vadovaujami debatai tarp tikėjimo neišpažįstančių žmonių ir katalikų [15]. Lisabonos arkivyskupas plėtoja viešą dialogą su intelektualais ateistais susirašinėdamas per didelį dienraštį [16].

Dialogo su netikinčiaisiais kontekste fundamentinei teologijai, kaip atnaujintajai apologijai, tenka užduotis pateikti tikėjimo pagrindą (1 Pt 3, 15), patvirtinti bei išaiškinti tikėjimo ir filosofinio mąstymo santykį, tyrinėjant Apreiškimą šiandienės kultūros klausimų šviesoje. Fundamentinė teologija turi būti įtraukta į seminarijų, teologijos fakultetų ir pasauliečių ugdymo centrų Ratio studiorum, nes ji „turi parodyti, kaip tikėjimu pasiekiamo pažinimo šviesoje galima prieiti tam tikras tiesas, kurias protas jau suvokia savarankiškai ieškodamas“ (Fides et ratio, 67).

2. Netikėjimo ir abejingumo kultūros evangelizacija

Asmenų evangelizacija nėra vienintelis Kristaus įsakymo Bažnyčiai turinys. Būtina taip pat evangelizuoti tautų sąžinę, etosą, kultūrą (Evangelii nuntiandi, 18). Jei kultūra yra tai, ko dėka žmogus vis labiau tampa žmogumi, dvasinė aplinka, kurioje jis gyvena ir veikia, akivaizdu, jog dvasinė žmogaus sveikata labai priklauso nuo kultūrinio oro, kuriuo jis kvėpuoja, kokybės. Jei netikėjimas yra ir kultūrinis reiškinys, tai Bažnyčios atsakas turėtų neišleisti iš akių įvairių kultūros visame pasaulyje problemų.

Evangelizuoti kultūrą reiškia leisti Evangelijai paženklinti tam tikros visuomenės vyrų ir moterų konkretų gyvenimą. „Pastoracinė praktika turėtų ugdyti krikščionišką mąstyseną kasdieniame gyvenime“ (Ecclesia in Europa, 58). Kultūros evangelizacija siekiama ne įtikinti, bet parengti palankią dirvą įsiklausymui; tai – savotiška parengtinė evangelizacija. Jei pagrindinė problema yra abejingumas, pirmutinė Bažnyčios pareiga yra patraukti žmonių dėmesį, akinti juos domėtis. Šiais pasiūlymais, kuriais įvardijami atraminiai taškai Evangelijai skelbti ir pateikiamos įvairios gairės – nova et vetera – kultūros pastoracijai plėtoti, siekiama padėti Bažnyčiai skelbti krikščionių tikėjimą atsiliepiant į netikėjimo bei religinio abejingumo iššūkius auštant naujajam tūkstantmečiui.

2. 1. Bažnyčios reiškimasis viešajame forume

„Iki laikų pabaigos Bažnyčia keliauja lydima pasaulio persekiojimų ir Dievo paguodų“ [17], būdama tikra, jog yra palaikoma bei apšviečiama Viešpaties. Jos kaip išganymo visuotinio sakramento regimas buvimas bei apčiuopiama veikla pliuralistinėje visuomenėje šiandien kaip niekada būtini siekiant visoms pasaulio tautoms leisti palytėti Jėzuje Kristuje apreikštą tiesą. Bažnyčia tą daro įvairiopai reikšdamasi ten, kur keičiamasi požiūriais bei laikysenomis, dalyvaudama didžiuosiuose visuomenės debatuose, idant pažadintų dažnai abejingo pasaulio smalsumą bei pateiktų Kristaus asmenį bei jo žinią taip, kad tai patrauktų vyraujančios kultūros dėmesį ir paskatintų ją tam atsiverti“:

Viešasis liudijimas, teikiamas jaunuolių, dalyvaujančių Pasaulinėse jaunimo dienose, yra įvykis, keliantis nuostabą, žavėjimąsi bei taip traukiantis dėmesį, kad užkabina net jaunuolius, neturinčius jokių religinių saitų ar motyvų. Todėl labai vertinga įvairių jaunuolius įtraukiančių dvasinių judėjimų veikla. Pasaulinės jaunimo dienos ypač padeda keisti klaidingą Bažnyčios, laikomos engiančia, senstančia ir dekadentine institucija, paveikslą.

Į viešumą Bažnyčią taip pat iškelia naujosios misijos miestuose, pavyzdžiui, tokios, kokios dabar paeiliui vyksta keturiose didelėse Europos sostinėse: Vienoje, Paryžiuje, Lisabonoje ir Briuselyje. Pribloškiantį apaštalaujamąjį poveikį jau dešimt metų daro šventosios Kūdikėlio Jėzaus Teresės relikvijų piligrimystė per pasaulį [18]. Vietos ganytojų nuostabai šį įstabi kelionė sutraukia milijonines minias žmonių, tarp kurių nemaža nežinančių kelio į bažnyčias arba juo nebevaikščiojančių.

Krikščioniškieji sąjūdžiai ir sąjungos, veikiantys viešojoje srityje, visuomenės komunikavimo priemonėse ir vyriausybiniuose sluoksniuose, padeda ugdyti kultūrą, besiskiriančią nuo vyraujančios ne tik intelektinėje, bet ir praktikos plotmėje. Pilnatviškai gyventi Kristaus slėpiniu bei siūlyti Evangelijos įkvėptas gyvensenas pagal Laiško Diognetui idealą [19] išlieka skatintinas krikščionių liudijimo pasaulyje būdas.

Krikščionių bendradarbiavimas su netikinčiųjų organizacijomis darant tai, kas iš prigimties gera, leidžia išgyventi galingų dalijimosi ir dialogo momentų. Pasak Jono XXIII pastoracinių nurodymų enciklikoje Pacem in terris, „jei žemiškiesiems dalykams įgyvendinti tikintieji bendradarbiauja su žmonėmis, kuriems tikėti ar turėti pilną tikėjimą trukdo klaidingos sampratos, tai tokie kontaktai gali būti proga ar net paskata patraukti juos prie tikėjimo“ [58]. Toks atvejis yra krikščionių bendradarbiavimas su Agnostikų lyga už gyvybę ginant gyvybę.

Viešųjų įvykių didžiosiomis kultūros temomis rėmimas. Tai skatina asmeninius ryšius bei dialogą su asmenimis, kurie dirba įvairiose kultūros srityse ir patys yra reikšmingas Bažnyčios viešojo buvimo visuomenėje būdas.

Susitikimų, per kuriuos aikštėn iškeliama kinematografinės kalbos geba vaizdų galia perteikti kultūras praturtinti galinčias dvasines vertybes, pavyzdžiai gali būti Popiežiškosios kultūros tarybos organizuojami pokalbiai apie dvasinį kiną su Italijos Ente dello Spettacolo, taip pat kartu su Oslo (Norvegija) liuteronų Bažnyčios kultūros centru surengtas kongresas Bažnyčia ir kinas. Daug žadanti yra kita, religiniam teatrui skirta Popiežiškosios kultūros tarybos iniciatyva. Tokie įvykiai leidžia laiduoti krikščionių buvimą kultūroje, skleisti meno potencialą bei kurti dialogo ir apmąstymo erdves.

Kiekvienais metais po Popiežiškosios kultūros tarybos surengto konkurso Šventasis Tėvas skiria Popiežiškųjų akademijų premiją jauniems mokslininkams bei menininkams už darbus bei tyrimus, itin prisidedančius prie krikščioniškojo humanizmo ir jo meninių apraiškų skatinimo. Viešąjį matmenį tikėjimo ir kultūros susitikimui taip pat teikia Intelektinės katalikų savaitės ir Socialinės savaitės, parodančios katalikų įsitraukimą į didžiąsias visuomenės problemas.

Vyraujančioje kultūroje pamatinis vaidmuo tenka visuomenės komunikavimo priemonėms. Vaizdas, žodis, gestai, dalyvavimas yra elementai, būtini bendruomenių ir tautų kultūroje vykdomai evangelizacijai, net jei ir reikia rūpintis, kad vaizdas netaptų svarbesnis už tikėjimo tikrovę bei jo objektyvų turinį. Milžiniškos permainos, komunikavimo priemonių daromos žmonių gyvenime, reikalauja tinkamos pastoracijos: „Daugelis jaunų pasauliečių linksta į žiniasklaidą. Kultūros pastoracija turi juos parengti veikimui radijo, televizijos, knygų ir žurnalų pasaulyje, nes šie informacijos skleidėjai yra daugumos mūsų amžininkų kasdieniai orientyrai. Atviroje ir padorioje žiniasklaidoje gerai pasirengę krikščionys gali vaidinti iškilių misionierių vaidmenį. Svarbu, kad jie būtų ugdomi ir palaikomi“ („Dėl kultūros pastoracijos“, 34). Profesionalus bei kvalifikuotas katalikų, neslepiančių savo tikėjimo, darbas visuomenės komunikavimo priemonėse, spaudos agentūrose, žurnaluose, interneto svetainėse, radijuje ir televizijoje yra esmingai svarbus skleidžiant kokybiškas naujienas bei žinias apie Bažnyčią ir padeda suvokti Bažnyčios slėpinio savitumą neskiriant perdėto dėmesio tam, kas periferiška ir neįprasta, bei išvengiant ideologinių supaprastinimų. Tokios premijos, kaip Venecijos festivalio Katalikiškoji kino premija, Robert’o Bressono premija, lygiai kaip stipendijos, Krikščioniškosios kino savaitės, katalikiškųjų profesinių asociacijų bei tinklų kūrimas skatina bei išreiškia tokį būtiną įsitraukimą į šią sritį, kartu, žinoma, neužsisklendžiant katalikiškame gete.

Žinome, jog norint būti suprastam neužtenka kalbėti. Norėdami dalytis jų lūkesčiais bei nuoširdžiai prieinama kalbėsena į juos atsiliepti, turime labai stengtis vartoti šiandienių žmonių kalbą. Pavyzdžiui, Lenkijoje Gdansko arkivyskupas pristatė Žmogaus teisių chartiją padarydamas viešuomenei didelį poveikį bei pagerbdamas pozityvią Susirinkimo laikyseną, išreikštą pastoracinėje konstitucijoje Gaudium et spes: „Džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas, patiriami dabarties meto žmonių, ypač neturtingųjų ir visų prispaustųjų, yra ir Kristaus mokinių džiaugsmas ir viltis, liūdesys ir sielvartas. Ir nėra nieko tikrai žmogiško, kas nerastų atgarsio jų širdyse. Juk jie yra bendruomenėn susibūrę žmonės, sujungti Kristuje, keliauja į Tėvo Karalystę vadovaujami Šventosios Dvasios ir yra priėmę visiems skirtą išganymo žinią. Tad jų bendruomenė iš tikro jaučiasi glaudžiai susieta su žmonijos šeima ir jos istorija“ (Gaudium et spes, 1).

Galiausiai Bažnyčios buvimo viešajame gyvenime plėtojant dialogą su netikinčiaisiais laidavimas leidžia tiesti tiltus tarp Evangelijos žinios ir kasdienio gyvenimo, akinti klausti ir dažnai to, kas regima, šerdyje atskleisti tai, kas neregima. Tai reiškia akinti kelti tikrus klausimus prieš siūlant įtikinamus atsakymus. Juk jei pastaraisiais į tikrus klausimus ir, vadinasi, asmeninius ieškojimus neatsiliepiama, jie nekelia susidomėjimo ir nėra laikomi svarbiais. Eidami iš šventovės į aikštes, krikščionys viešai liudija nesireklamuodami, tikėjimo džiaugsmu ir tikėjimo svarba gyvenimui. Patraukiantis dialogas ir įtikinamas liudijimas gali sužadinti troškimą įžengti į tikėjimo slėpinį. To Jėzus Evangelijoje ir prašo: „Ateikite ir pamatysite“ (Jn 1, 36).

2. 2. Šeima

Jei kai kam netikėjimas tėra teorija, tai daugeliui tėvų jis tampa konkrečia realybe, kai jiems skausmingai tenka konstatuoti, kad jų vaikai tikėjimą paliko arba gyvena taip, tarsi netikėtų. Todėl svarbu padėti tėvams kartu su kultūriniu palikimu perteikti savo vaikams laisvės ir džiaugsmo šaltinius – tikėjimo paveldą ir Dievo patirtį. To siekiant šiandien kaip niekada būtina pagalba, teikiama poroms sužadėtuvių laikotarpiu ir po santuokos. Čia reikšminga Équipes Notre-Dame patirtis, kai krikščioniškieji namų židiniai padeda vieni kitiems augti tikėjimu, dalydamiesi kasdieniais sunkumais bei džiaugsmais ir bendromis jėgomis gilindami savo tikėjimą. Kai Evangelija šeimų ir mokytojų būna įrašyta į vaikų širdis, jiems lengviau būna įveikti paauglystės krizes. Šeima, pirmutinė evangelizacijos mokykla, yra gyvo tikėjimo perteikimo vieta, vieta, kur tikėjimas kasdieniame gyvenime gali reikštis įvairiomis formomis: religinių švenčių šventimu, šeimos malda vakarais ir prieš valgį, Rožinio recitavimu, bažnyčios lankymu, lectio divina paskirtu laiku. Šeimoje, kur ir džiaugsmai, ir išbandymai teikia galimybę ugdyti krikščioniškąsias dorybes, pirmutiniai savo vaikų evangelizuotojai yra tėvai. Kartu su jais dalyvaudami bažnytinėje liturginėje veikloje, jie padeda jiems leisti į tikėjimą šaknis, taip rengdami sakramentams bei ugdydami jų krikščioniškąją sąžinę. Tada jų šeimyninis ir bažnytinis gyvenimas būna pilnatviškesnis. Vienas iš pavyzdžių yra „šeimos katechezė“, kai tėvai, pirmiausia tėvas, atlieka savo pareigą skelbti Evangeliją.

Šeima yra kultūros vieta, gyvenimo ir gyvenimui skirta vieta, kur visi vienas iš kito mokosi pamatinių bendro gyvenimo vertybių, brangindami vienas kito skirtingumą bei turtingumą. Norint įdiegti krikščioniškose šeimose „sprendimo kriterijus, svarbiausias vertybes, interesų objektus, mąstymo įpročius, įkvėpimo šaltinius ir gyvenimo modelius“ (Evangelii nuntiandi, 19), tai yra tikėjimo įkvėptą kultūrą, svarbu daugiau laiko skirti šeimos gyvenimui. Taip gali gimti naujas matymo ir gyvenimo, supratimo, veikimo ir rengimosi ateičiai, naujos kultūros skatinimo, kur tai yra būtina, būdas. Be to, vaizdų kultūroje svarbu mokyti vaikus žiūrėti televiziją, kartu aptarinėti programas, su jais jas kartu žiūrėti bei būti pasirengusiems į jų klausimus atsakyti. Priešingu atveju televizija gali pavogti laiką, būtiną perteikiant tikėjimą tokiais svarbiais tarpasmeniniais ryšiais.

2. 3. Religinis mokymas ir įkrikščioninimas

Religinis ar kultūrinis nežinojimas yra viena iš pagrindinių netikėjimo, klaidingo tikėjimo ir religinio abejingumo priežasčių. Kovojant su nežinojimu, būtina iš naujo apmąstyti įvairias egzistuojančias auklėjimo ir ugdymo, pirmiausia pradinio, formas. Nepamainomas vaidmuo tenka mokytojui, kuris turi būti ir liudytojas. Mokymui tinkamas bet kuris laikas, kaip Evangelijoje rodo Jėzus, be paliovos mokęs didžiąją savo viešojo gyvenimo dalį.

Šioje srityje tiek teologinių tyrimų, tiek katechetų ugdymo lygmeniu svarbu geriau išryškinti krikščionybės savitumą Naujojo amžiaus [20], sektų bei naujųjų religinių sąjūdžių [21] atžvilgiu. Prietaringumas bei žavėjimasis magija dažnai yra nepakankamo ugdymo vaisius. Tikėjimo pagrindinio turinio neišmanymas prisideda prie sektų augimo, klaidingų pranašų gausėjimo. Būtina išmokyti suvokti skirtumą tarp amžinojo gyvenimo ir dvasių pasaulio, transcendentinės meditacijos ir krikščioniškosios meditacijos, stebuklo ir išgijimo tikėjimu, liturginių metų ciklo ir ryšio su gamta.

Įkrikščioninimas, katechezė ir katechumenatas. Daug kur jaučiamas didesnio rūpinimosi įkrikščioninimu poreikis, lydimas turiningesnės ir ilgesnės sakramentinės katechezės, kuri yra dieviškojo gyvenimo asmenyje augimo ir jo meilės Bažnyčiai būtina sąlyga, troškimo. Daug kas pabrėžia būtinybę pradėti arba atgaivinti suaugusiųjų katechezę, skirtą ne tik pažinimo spragoms užtaisinėti, bet pirmiausia asmeninei ir bažnytinei tikėjimo patirčiai skatinti. Siūlomos įvairios katechumenato formos; iš jų tikėjimo ugdymui bei augimui juo naudingi pasirodė bažnytiniai sąjūdžiai, kurių dėka įvairiose šalyse nepaliaujamai daugėja katechumenų ir randasi nauja karta tikinčiųjų, kartu iš naujo atrandančių tikėjimo į Kristų džiaugsmą dalijantis juo Bažnyčioje, užsidegimą, užkrečiamą entuziazmą ir gyvą viltį.

Skaityti bei studijuoti Bibliją parapijose padeda tinkamos programos. Sykiu kiekvienam asmeniui suteikiamos realios galimybės įgyvendinti savo teisę į tikrą tikėjimo mokymą, teisę, susijusią su pareiga nuolatos gilintis į tikėjimo turinius ir perteikti juos būsimoms kartoms [22]. Tokią veiklą naudinga taikyti prie tam tikrų grupių – vaikų, studentų, absolventų, jaunų ir pagyvenusių suaugusiųjų, bendruomenės vadovų – ypatybių. Iniciatyvos įvairiais ugdymo lygmenimis – Biblijos, moralės, Bažnyčios socialinio mokymo – padeda dalyviams imti žvelgti į savo gyvenamosios aplinkos įvykius Evangelijos šviesoje.

Švietimo institucijos. Bažnyčia disponuoja dideliu mokymo centrų, pradedant pradinėmis mokyklomis ir baigiant universitetais, tinklu. Milijonai jaunuolių kasdien lanko katalikiškas mokyklas ir mokymo centrus. Tai teikia didžiulę galimybę siūlyti autentiškai krikščionišką ugdymą, tikėjimui tampant visos tokių institucijų veiklos elementu. Daugelio šalių viešosiose mokyklose laiduotas tikybos mokymas, tikybos pamokas kartais, pavyzdžiui, Italijoje, lankant 90 proc. moksleivių. Kultūros pastoracijoje ryšiui su jaunuoliais mokykloje tenka didžiulis vaidmuo.

Ten, kur tikybos pamokų laiduoti neįmanoma, svarbu išlaikyti mokykloje religinį matmenį. Kai kuriose JAV valstijose tėvai ir mokytojai krikščionys – ir katalikai, ir protestantai – vieningai pareikalavo įvesti viešosiose mokyklose maldą. Tokia iniciatyva kilo ne iš viršaus, ne iš vyriausybės dekretų, bet iš paprastų bendruomenės narių, rinkusių parašus ir rengusių vietines kampanijas. Panašiu būdu jie pasiekė, kad istorijos programose būtų atsižvelgta į religijos svarbą bei jos reikšmingą vaidmenį kultūroje.

Labai svarbus Bažnyčios buvimas universitete [23] tiek mokymo, tiek pastoracijos lygmeniu. Ten, kur teologijos fakulteto nėra, Bažnyčia stengiasi plėtoti universitetinę pastoraciją, kuri nepainiotina su jaunimo pastoracija. Tokia pastoracija pirmutinį dėmesį turėtų skirti intelekto evangelizacijai, naujos sintezės tarp tikėjimo ir kultūros kūrimui ir pirmiausia kreipiama į profesorius bei dėstytojus, siekiant išsiugdyti intelektualų katalikų.

Seminarijose ir teologijos fakultetuose kaip dialogo su šiuolaikine kultūra disciplinos itin svarbios filosofija ir fundamentinė teologija. Jaučiamas naujų kursų bei programų mokslo ir tikėjimo dialogo srityje poreikis. Pavyzdys gali būti STOQ (Science, Theology and Ontological Quest – Mokslas, teologija ir ontologinė paieška) projektas [24], atsiradęs Romoje bendromis kelių popiežiškųjų universitetų globojant Popiežiškajai kultūros tarybai pastangomis ir turintis tikslą ugdyti kompetentingus asmenis dviejose – tikėjimo ir mokslo – srityse. Šis projektas jau tapo pavyzdžiu kitiems universitetiniams centrams visame pasaulyje.

Iš kitų skatintinų konkrečių iniciatyvų minėtinos šios: Gyvybės akademijų, bibliotekų, videotekų ir knygynų steigimas, krikščioniškosios pakraipos spaudos ir leidinių plėtojimas siekiant didelio tiražo.

Dialogo su netikinčiaisiais bei netikėjimo kultūra puoselėjimui labai svarbios taip pat yra specializuotos tarnybos, susijusios su vyskupų konferencijų kultūros ir netikėjimo komisijomis. Teologijos fakultetuose galėtų būti įsteigti netikėjimo tyrimų bei stebėjimo skyriai, kokie jau egzistuoja Zagrebe, Splite ir Popiežiškajame Urbono universitete. Šiems apmąstymams tęsti būtų labai naudingos nedidelės neformalios grupės. Ten, kur egzistuoja ateizmo katedra, Bažnyčios pastoracinei misijai galėtų daug padėti naujų netikėjimo formų apmąstymas.

2. 4. Grožis ir kultūrinis paveldas

Grožis yra vienas iš tinkamiausių būdų žmonėms prie Dievo priartinti ir jų dvasiniam troškuliui numalšinti. Jis yra „tai, kas žmonių širdyse įžiebia džiaugsmą, brangus vaisius, kuriam nebaisus laikas ir kuris vienija kartas bei skatina jas žavintis išgyventi bendrystę“ [25]. Simbolinė grožio kalba leidžia įvairių kultūrų vyrams ir moterims pajusti bendras vertybes, kurios, besišaknijančios jų antropologinėje tapatybėje ir jų žmogystės pirmapradėje patirtyje, padeda žmogui išlaikyti atvirą slėpinio ir absoliuto žavesiui širdį [26]. Šiame kontekste Bažnyčia atsiveria naujoms grožio epifanijoms, tai yra leidžiasi nauju via pulchritudinis keliu, vedančiu toliau graikų filosofijai būdingos grožio sampratos. Šventasis Raštas apreiškia mums Mesiją, „gražiausią iš žmonių sūnų“, dėl kiekvieno iš mūsų nusižeminusį bei tapusį „skausmų vyru“ (plg. Iz 53, 3). Globalizacijos kultūroje, kur pagrindinė vieta tenka facere (darymui), creare (kūrimui) ir laborare (dirbimui), Bažnyčia, idant atskleistų Gražųjį, kviečiama skatinti essere (buvimą), laudare (klausymąsi) ir contemplare (kontempliavimą). Tokia kryptis reikalauja ypatingos menininkams bei jų aplinkai skirtos pastoracijos, taip pat tinkamo kultūros paveldo įvertinimo.

Jau Vatikano II Susirinkimas pripažino dialogo su menininkais svarbą, o jų kūrinių nuolatinį bei palaimingą buvimą Bažnyčioje įvertino kaip būdą žmonių dvasiai į Viešpatį kelti. Siekiant plėtoti tiek Bažnyčią, tiek pačius menininkus praturtinančius abipusius ryšius, pravartu atsiverti bei tęsti dialogą su menininkų institucijomis bei organizacijomis. Juk nemažai menininkų yra atradę Bažnyčioje asmeninio kūrybiškumo erdvę, kur svetingumą lydi pasiūlymai, akistatos, įžvalgos. Tokiai pastoracijai reikalingi gerai kultūros ir meno požiūriu parengti pasauliečiai bei dvasininkai, gebantys pradėti dialogą su tais, „kurie aistringai ieško naujų grožio epifanijų, idant tai padovanotų pasauliui meninės kūrybos pavidalu“ [27].

Plėtoti tokią pastoraciją per grožį kaip tinkamą tikėjimo įkultūrinimo būdą padeda įvairiuose pasaulio regionuose rengiamos – kartais ir bendradarbiaujant su civiline valdžia – kultūros savaitės, meno festivaliai, sakralinio meno premijos, meno bienalės. Šią veiklą turėtų lydėti iniciatyvos, skatinančios tokią meninę patirtį, kur pagrindiniu įkvėpimo šaltiniu menininkams ir toliau lieka Kristaus asmuo ir tikėjimo slėpiniai.

Literatūros srityje daug žadančius mainus laiduoja literatūriniai būreliai, taip pat tokie susitikimai su poetais, literatais ir rašytojais – katalikais ir ne, – kokius rengia Popiežiškoji kultūros taryba.

Kita vertus, evangelizacijos priemonė lieka kultūrinis Bažnyčios paveldas. Krikščionybės įkvėpti monumentalūs statiniai, iškilę tikėjimo amžiais, autentiškai liudija Kristaus Evangelijos paženklintą kultūrą ir yra visada aktualios gero krikščioniškojo ugdymo gairės. Bažnyčių, ypač jų fasadų, restauracija, kartais vykdoma viešosios valdžios iniciatyva, yra akinimas atsiliepti į Jėzaus kvietimą: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų gerus jūsų darbus“ (Mt 5, 16).

Augti tikėjimu per grožio patirtį, asmeniškai susitinkant su Išganytoju per meno kūrinio kontempliavimą, daugeliui žmonių padeda sakralinės muzikos koncertai, religinio pobūdžio choreografijos ir sakralinio meno parodos. Tokios didelės, daugybės žmonių dėmesį patraukusios parodos, kaip Londono Behold the Saviour. Discovery of the Transcendent through the Face of Christ („Štai Išganytojas. Transcendencijos atradimas per Kristaus veidą“), Ispanijos Las edades del hombre („Žmogaus amžiai“) ir Romos Le Dieu caché („Pasislėpęs Dievas“), yra tipiški meno gebėjimo pasiekti nepatenkintą šiuolaikinio žmogaus širdį pavyzdžiai. Juk šiandien daug kas suvokia racionalios bei techninės kultūros negebėjimą atsiliepti į kiekvieno žmogaus jaučiamą gilų prasmės poreikį ir nepajėgia apmąstyti sudėtingą pasaulio ir žmogaus asmens, jo slėpinio tikrovę nepakartojamai teigiant savo laisvę ir kartu ieškant dažnai dirbtinės gerovės.

Kai kurių šalių universitetuose auga religijos dėstymo menų ir humanitarinių mokslų studentams poreikis. Iš tiesų, jie dažnai apie krikščionybę neturi nė elementarių žinių ir dėl to nebeįstengia suprasti savo meninio ir istorinio paveldo. Tokie specialūs kursai apie krikščionybę meno ir istorijos studentams teikia jiems galimybę per kultūros paveldą prisiliesti prie Kristaus Gerosios Naujienos.

Grožio kelias itin svarbus liturgijoje. Kai šventybės matmuo, paisant liturginių nuostatų, reiškiasi meniniu pavidalu, švenčiamas slėpinys gali pabudinti abejingąjį bei užkalbinti netikintįjį. Tada via pulchritudinis tampa džiaugsmo, išgyvenamo švenčiamose religinėse šventėse ir kituose tikėjimo susitikimuose, keliu.

2. 5. Nauja kalba Evangelijai skleisti: protas ir jausmas

Kardinolas Newmannas savo Grammar of Assent („Pritarimo gramatikoje“) pabrėžia dviejų evangelizacijos kanalų, širdies ir galvos, tai yra jausmo ir proto, svarbą. Šiandien vis daugiau svarbos teikiama emociniam asmens matmeniui, ir daugelis krikščionių būtent per tai iš naujo atranda tikėjimo laimę. Sykiu iracionalizmo kupinoje kultūroje, kurioje Bažnyčiai kaip „gerajam samariečiui“ tenka gydyti sužeistą protą, jie jaučia poreikį geriau pagrįsti savo tikėjimą ir todėl pageidauja tinkamo ugdymo.

Pirmutinė problema yra kalbos. Kaip perteikti Gerąją Naujieną apie Kristų, vienatinį pasaulio Išganytoją? Abejingumo ir reliatyvizmo kultūra, gimusi sekuliarizuotuose Vakaruose, nėra palanki objektyviu diskursu paremtam komunikavimui. Tokiomis sąlygomis dialogas ir net komunikavimas rimtai pasunkėja. Jei tokioje kultūroje gyvenantiems žmonėms sunku atrasti res significata, tai yra patį Kristų, tai tada naujosios evangelizacijos labui būtina permąstyti res significans, tai yra visa, kas prie jo ir tikėjimo slėpinių veda, prieš akis turint jų kultūrą.

Būti arti jaunuolių, stengtis suprasti jų gyvenseną bei kultūrą yra pirmasis žingsnis ieškant kalbos, gebančios perteikti jiems Dievo patirtį. Kai kurie kanalai, kaip antai MTV [28], savo sėkmę tarp jaunimo grindžia simpatijos ir pykčio, sarkazmo ir tolerancijos, atsakomybės jausmo ir egoizmo mišiniu. Iš dalies perėmus tokią kalbą, žinoma, apvalytą, Bažnyčios dialogas su jaunimu palengvėtų ir užmegztas tiesioginis asmeninis ryšys leistų iš vidaus perkeisti neigiamus jaunimo kultūros aspektus bei sustiprinti teigiamus. Žiniasklaida geba perteikti realių asmenų teigiamą atsivertimo bei tikėjimo patirtį.

Be to, Bažnyčia gali semti iš savo ilgaamžės tradicijos bei stengtis patraukti žmones muzika, liturgine ar populiariąja. Muzika iš tiesų turi didžiulį atvėrimo religijos matmeniui potencialą ir gali žavėti, kaip antai grigališkasis giedojimas, net nebažnytinius sluoksnius.

Kad krikščioniškasis liudijimas patrauktų kitą pasukti tikėjimo keliu, būtina reikšmingo santykio kultūra. Esmingai svarbus evangelizacijai yra asmens ir asmeninių santykių primatas. Autentiškas misionieriškasis sąlytis rutuliojasi per dialogą bei tarp asmenų statydinant ryšius. Toks atvirumas galimas tiktai būnant „arti“ besistengiančių plėtoti gerus santykius šeimoje ar pačioje krikščionių bendruomenėje ir išmintingiems bei kompetentingiems auklėtojams lydint moksleivius, paauglius, sutuoktinius. Pagyvenusiems žmonėms būtina ypatinga, jų poreikius atitinkanti pastoracija. Visa tai verčia krikščionių bendruomenę stengtis daryti viską, kad žmonės jaustųsi girdimi, suprantami, mylimi ir nelaikomi tiesiog kokios nors institucijos individais. Net ir religijos ir kultūros „supermarkete“, kur vyrauja jausmas, estetika ir emocija, galima pasiūlyti ieškantiems asmenims tvirtą ir išsamų atsakymą, pagrįstą tikėjimo į Jėzų Kristų, – tą, kuris savo gyvenimu, mirtimi ir prisikėlimu atsako į visus pamatinius žmogaus klausimus apie didį gyvenimo slėpinį, – tiesa, grožiu ir gerumu.

Naujasis amžius ir sektos daug ką patraukia žaisdami emocijomis. Kad atsakytų į šį iššūkį atsiliepdama į palaimintojo Jono XXIII kvietimą „naudotis gailestingumo vaistu, užuot žvanginus griežtumo ginklais“ [29], Bažnyčia turi eiti pasitikti visų Tiesos nuoširdžiai ieškančių žmonių bei rūpintis trapumo ir nerimo momentus išgyvenančiaisiais, dėl to tampančiais lengvu sektų grobiu. Tokiems sunkumus kenčiantiems žmonėms esame pašaukti rodyti kryžiaus slėpinį: jame, neįkliūdami į absurdo ar sentimentalumo spąstus, galime dalytis sužeistų žmonių kančiomis bei padėti jiems surasti galimybę įprasminti savo išbandymų ženklinamą gyvenimą.

Bažnyčioje, ypač didelėse parapijoje, labai svarbūs asmeniniai ryšiai. Atnaujinti bei pagilinti bendrystės gyvenimą padeda nedidelės, su bažnytiniais sąjūdžiais susijusius bendruomenės, atsižvelgiančios į antropologines ir geografines, kultūrines ir socialines žmonių ypatybes. Priklausomybės Dievo šeimai džiaugsmas yra regimas išganymo žinios ženklas, o Bažnyčia, šeimų šeima, tada atrodo tikra Dievo ir žmonių susitikimo „vieta“.

Misionieriška laikysena nuo Bažnyčios nutolusiųjų ir tų, kuriuos laikome netikinčiais ar abejingais, atžvilgiu visada turi būti tokia, kokia būdinga Gerajam Ganytojui, ieškančiam pražuvusios avies, kad parvestų ją į kaimenę. Esmingai svarbu dėmesingai bei broliškai sutikti ir bažnyčioje tik retkarčiais pasirodančiuosius, kurių vis daugėja [30]. Užmegzti dialogą su tokiais žmonės yra lengviau negu manoma. Dažnai, norint paskatinti juos pasitikėti Bažnyčia ir geriau ją suprasti, užtenka išdrįsti šiltai ir asmeniškai juos pakviesti [31].

Tikėjimo įkultūrinimas bei kultūros evangelizacija pasitelkiant tarpasmeninius ryšius leidžia kiekvienam suvokti Bažnyčią kaip savo namus bei jaustis joje kaip namuose. Tokių misionierių iš Vakarų, kaip Matteo Ricci ir De Nobili, Evangelijos skelbimas būdavo vaisingas todėl, kad Azijos tautos matydavo juos išmanant vietines kultūras, jų kalbą, papročius, jausdavo jų pagarbą bei troškimą mokytis abipusių mainų dvasia. Norint evangelizuoti kultūras, būtina su meile jas pažinti, giliai jas suprasti ir būti visose srityse kupinam tikros meilės.

2. 6. Katalikų kultūros centrai [32]

„Katalikų kultūros centrai teikia Bažnyčiai galimybę būti ir veikti kultūrinių mainų srityje. Iš tiesų jie yra viešieji forumai, leidžiantys Bažnyčiai, plėtojant kūrybinį dialogą, plačiai supažindinti su krikščionių įsitikinimais apie žmogų, moterį, šeimą, darbą, ekonomiką, visuomenę, politiką, tarptautinį gyvenimą, aplinką“ (Ecclesia in Africa, 103).

Katalikų kultūros centrai, pirmiausia tie, kurie sumanyti kaip kultūrinės laboratorijos, „atspindi gausią įvairovę: pavadinimų (kultūros centrai ar būreliai, akademijos, universitetų centrai, ugdymo namai), krypčių (teologija, ekumenizmas, mokslinis tyrimas, švietimas, menas ir t. t.), tematikos (kultūros srovės, vertybės, tarpkultūrinis ir tarpreliginis dialogas, mokslas, dailė ir t. t.), veiklos formų (konferencijos, diskusijos, kursai, seminarai, publikacijos, bibliotekos, meniniai bei kultūriniai renginiai, parodos ir t. t.). Pati katalikų kultūros centro sąvoka apima vienos šalies situacijų daugingumą ir turtingumą, ar tai būtų su Bažnyčios struktūromis (parapija, vyskupija, vyskupų konferencija, vienuolija) susijusios institucijos, ar privačios, bet visuomet išvien su Bažnyčia veikiančių katalikų iniciatyvos“ (Dėl kultūros pastoracijos, 32).

Katalikų kultūros centrai yra tinkamos kultūros pastoracijos vietos, kur, pademonstravus filmą ar surengus konferenciją, gali vykti debatai apie dabartines kultūros problemas. Atsakymas į kultūros keliamus klausimus leidžia pašalinti daugybę kliūčių, užstojančių kelią į tikėjimą, per klausymą gaunamą Dievo dovaną (plg. Rom 10, 17).

2. 7. Religinis turizmas

Vienose pasaulio dalyse tebevyrauja nežmoniškos darbo sąlygos, tuo tarpu kitose vis daugėja laisvalaikio. Turint prieš akis piligrimystės tradiciją, didelė svarba tenka religinio turizmo skatinimui. Tarp įvairių iniciatyvų, kuriomis trokštama atsiliepti į teisėtus abejingųjų bei bažnyčios nelankančiųjų lūkesčius, minėtinos tos, kuriomis mėginama religinio paveldo rodymą derinti su krikščioniškomis svetingumo pareigomis, tikėjimo ir meilės pasiūla. Štai keli momentai:

– atidaryti tarnybą koordinuoti vietinei bažnytinei veiklai su turizmo reikalavimais, siekiant padėti turistams suvokti vietinio krikščioniškojo paveldo, kuris pirmiausia yra kulto pobūdžio, savitumą;

– organizuoti renginius, steigti vyskupijos muziejus, rengti kultūrinius maršrutus, siekiant, kad vietinis menas, išsaugotas ateities kartoms, taptų katechezės ir auklėjimo priemone;

– rengiant įvairius religinius maršrutus, supažindinti su liaudiškuoju pamaldumu ir leisti patirti įvairiose tautose gyvo tikėjimo turtingumą, įvairumą ir visuotinumą;

– steigti gidų katalikų, supažindinančių su įvairiais vietiniais paminklais, organizacijas; rimtai pasirengę krikščionybės ir meno srityje, jie teiktų kokybišką kultūrinę paslaugą ir kartu liudytų tikėjimą;

– kurti vyskupijos internetines svetaines, skirtas supažindinti su tokia veikla.

3. Meilės kelias

„O labiausiai Dievo buvimą ir dalyvavimą parodyti padeda broliška tikinčiųjų tarpusavio meilė, kuomet jie, vieningi dvasia, darbuojasi Evangelijos tikėjimo labui ir šviečia kaip vienybės ženklas“ (Gaudium et spes, 21). Meilės liudijimas yra įtikinamiausias argumentas įrodinėjant meilės Dievo buvimą; tai – „prakilnusis kelias“, apie kurį kalba šventasis Paulius (1 Kor 13). Krikščioniškajame mene ir šventųjų gyvenime žėri Dievo, vis naujaip įsikūnijančio žmonių gyvenime, grožio bei meilės kibirkštis. Galiausiai pasaulį išgelbės grožis [33] – grožis, suprantamas kaip nusisekęs moralinis gyvenimas, kaip ir Kristaus pavyzdys, traukiantis žmones į gėrį. Reikšminga, kad graikai žmogaus gyvenimo idealu laikė kalokagathia, tai yra visų fizinių ir moralinių kokybių, grožio ir gėrio, turėjimą. Pasak filosofo Jaques‘o Maritaino, grožis toks pat transcendentinis, kaip ir gėris bei tiesa: ens et unum et bonum er verum et pulchrum convertuntur. Tokia sintezė rodosi krikščionių ir pirmiausia krikščionių bendruomenės gyvenime: čia kalbama ne apie „savęs parodymą“ bet kokia sąskaita, bet apie dalijimąsi tikėjimo į Kristų, Gerąją Naujieną visoms tautoms bei jų kultūroms, patyrimo džiaugsmu. Tada galima pasiekti pačią mūsų amžininkų netikėjimo ar abejingumo šerdį. Didieji mūsų laikų šventieji, ypač paskyrusieji savo gyvenimą vargšams, kartu su visų Bažnyčios šventųjų minia yra iškalbingiausias argumentas, akinantis vyrus ir moteris ieškoti Dievo ir į jų klausimus atsakantis: Kristus yra Grožis, „εγώ ειμί ο ποιμήν ο καλός“ (Jn 10, 11), Šventosios Dvasios malone traukiantis širdis į Tėvą.

Atleidimo ir krikščionių broliškos meilės liudijimu kaip karšta malda aprėpiami visi žmonės. Tą daryti, pasak šv. Augustino, kviečiami visi krikščionys: „Broliai, karštai raginame jus taip mylėti ne tik savo tikėjimo dalininkus, bet ir tuos, kurie toli, – pagonis, dar netikinčius į Kristų, taip pat nuo mūsų atsiskyrusiuosius... Broliai, skausmingai išgyvenkime dėl jų lygiai taip, kaip dėl savo brolių... Laikas parodyti jiems didelę meilę ir begalinį gailestingumą, meldžiant Dievą pažadinti jų išmintį, idant jie pasitaisytų ir suvoktų, jog tiesai priešpriešinti neturi absoliučiai jokio argumento“ [34].

4. Apibendrinant

Apibendrinus nurodymus, pastabas ir pasiūlymus, pateiktus žmonių, atstovaujančių įvairioms penkių žemynų kultūroms bei įvairialypei pastoracinei patirčiai, galima pabrėžti šiuos ypatingo dėmesio vertus momentus:

– Svarbu liudyti buvimo Dievo mylimu asmeniu grožį.

– Būtina atnaujinti krikščioniškąją apologetiką, siekiant švelniai ir pagarbiai parodyti mumyse gyvenančios vilties pagrindą (1 Pt 3, 15).

– Stengtis pasiekti homo urbanus viešai dalyvaujant visuomenės debatuose ir leisti Evangelijai susiliesti su kultūrą formuojančiomis jėgomis.

– Neatidėliotinai mokytis mąstyti pradedant mokykla ir baigiant universitetu bei turėti drąsos į vyraujančios kultūros, dažnai paženklintos netikėjimo ir religinio abejingumo, tylų perėmimą atsakyti naujais ir džiaugsmo kupinais krikščioniškosios kultūros pasiūlymais.

– Rodyti netikintiesiems, abejingiems Dievo klausimui, bet atviriems žmogiškosioms vertybėms, jog būti tikrai žmogiškam reiškia būti religingam, tai, kad žmogus savo žmogiškumo pilnatvę atranda Kristuje, tikrame Dieve ir tikrame žmoguje, ir kad krikščionybė yra Geroji Naujiena visiems visų kultūrų žmonėms.

PABAIGA: „DĖL TAVO ŽODŽIŲ UŽMESIU TINKLUS“ (Lk 5, 4)

Vatikano II Susirinkimo tėvai yra tvirtai pareiškę: „Pagrįstai galime manyti, jog žmonijos likimas atiduotas į rankas tiems, kurie vėlesnėms kartoms sugebės perduoti gyvenimo ir vilties motyvus“ [35]. Krikščionims tai – vilties valanda. Ši teologiškoji dorybė yra popiežiaus Jono Pauliaus II apaštališkojo paraginimo Novo millennio ineunte pagrindinė tema, po Didžiojo 2000 metų jubiliejaus visos Bažnyčios tikėjimo horizontas šiame istorijos pervartos taške. Šiandien, kaip ir vakar, tik Kristus geba būti gyvenimo ir vilties pagrindas. Mirties paslaptis, kančios, pirmiausia nekaltųjų, slėpinys šiandien, kaip ir vakar, papiktinimas tebėra visose kultūrose. Tačiau amžinojo gyvenimo troškimas žmogaus širdyje neužgeso. Tiktai Jėzus Kristus, nugalėjęs mirtį ir grąžinęs žmonėms gyvenimą, gali būti lemiamas atsakymas į kančią ir mirtį. Jis vienintelis yra tikrasis žmogaus troškulį numalšinančio gyvybės vandens nešėjas. Nėra kito kelio, kaip tik kontempliuoti Kristaus veidą, išgyventi tikėjimo, vilties ir meilės bendrystę Bažnyčioje ir liudyti pasauliui meilę ir malonės, maldos bei šventumo primatą. Naujų netikėjimo ir religinio abejingumo, tikinčiųjų sekuliarizacijos ir naujojo „aš“ religiškumo iššūkių akivaizdoje vilties pagrindas yra Dievo Žodis: „Tavo žodis – žibintas mano žingsniams ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105).

Kad atsinaujinusios tikinčiųjų bendruomenės galėtų liudyti grožį ir tiesą, Kristaus Evangelijos didybę ir neprilygstamą jėgą, Vakarų sekuliarizuotoms kultūroms būdingas dvasinės tuštumos ir dvasinio ieškojimo, institucijų ignoravimo ir emocinio jautrumo derinys reikalauja naujo užsidegimo, autentiško krikščioniško gyvenimo, drąsaus bei sumanaus apaštalavimo, gyvenimo tiesumo ir teisingo mokymo. Išaugę netikėjimo, religinio abejingumo ir naujojo religiškumo iššūkiai kviečia evangelizuoti naujas kultūras ir naują religinį troškimą, trečiojo tūkstantmečio pradžioje atgimstantį pagonišku bei gnostiniu pavidalu. Tokia yra neatidėliotina pastoracinė Bažnyčios misija mūsų laikais visų kultūrų atžvilgiu.

Po sunkaus darbo nakties Jėzus pakviečia Petrą grįžti į ežerą ir vėl užmesti tinklus. Nors tokios pastangos atrodo bergždžios, Petras, pasitikėdamas Viešpačiu, nesvyruodamas atsako: „Mokytojau, <...> dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“ (Lk 5, 4). Tinklai užgriebia tiek žuvų, kad net ima trūkinėti. Šiandien, po beveik dviejų tūkstančių metų darbo blaškomoje istorijos valtyje, Bažnyčia Viešpaties akinama „irtis į gilumą“, tolyn nuo kranto bei žmogiškojo saugumo, ir vėl užmesti tinklus. Atėjo metas kartu su Petru atsakyti: „Mokytojau, dėl tavo žodžio užmesiu tinklus“.