Vasario 18 d. buvo paskelbtas Tarptautinio benamių sielovadai skirto susitikimo baigiamasis dokumentas. Susitikimą tema „Kristuje ir su Bažnyčia tarnaujant benamiams“, vykusį 2007 m. lapkričio 26–27 d., organizavo Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba. Susitikime dalyvavo 28 šalių vyskupų konferencijų atstovai bei ekspertai, taip pat vienuolijų, bažnytinių judėjimų ir draugijų atstovai. Susitikime kalbėjęs Popiežiškosios migrantų ir keleivių sielovados tarybos pirmininkas kardinolas Renato Raffaele Martino, pasitelkdamas popiežiaus Benedikto XVI enciklikos „Deus caritas est“ mintį, ragino vadovautis troškimu mylėti artimą ir įžvelgti jame Kristaus veidą, nors Evangelija ir nepateikia tiesioginių problemų sprendimo. Pasak jo, tarnyba benamiams tampa „giliu Dievo meilės apreiškimu žmonijai“. Tarybos sekretorius arkivyskupas Agostino Marchetto savo kalboje pabrėžė, jog benamystė reiškia pamatinių žmogaus teisių stoką. Esama įvairių šio globalaus reiškinio apraiškų, tačiau beveik visuomet tai stumia asmenį skurdo, marginalizacijos, sveikatos atžvilgiu spirale žemyn.

Išvados

1. Asmuo be nuolatinės gyvenamosios vietos dėl savo būklės lieka nepakartojamas, vienintelis ir unikalus. Visuomenėje, kurioje socialiniai santykiai interpretuojami kaip ekonominės naudos gavimo funkcija, Bažnyčia imasi uždavinio atkurti nepelnytai dovanojamų santykių vertę pačia giliausia prasme.

2. Mūsų istoriniame ir socialiniame kontekste vargšus kai kurie laiko žmonėmis, kuriems nepavyko tiek žmogiškosios prigimties, tiek poreikių atžvilgiu. Dėl to skurdas laikomas gyvenimo be vertybių padariniu, taigi ir kalte. Todėl į skurdą žvelgiama kaip į situaciją, iš kurios beveik neįmanoma išsilaisvinti. Jo nuolatinumas yra žymė visiems laikams, metanti dėmę žmogiškajai egzistencijai.

3. Žmogaus be nuolatinės gyvenamosios vietos likimas dar labiau paženklintas, jei tai laikoma „pasirinkimu“. Kas sau ar savo šeimai rinktųsi gyvenimą tenkinant laikinus poreikius arba egzistenciją, paženklintą nestabilumu? Nepaisant to, teisingumo paieška prasideda nuo vargšų pripažinimo, turint įsitikinimą, kad vadinti juos klaidingu vardu reiškia papildomą neteisybę.

4. Dažnai susiduriame su samprata, pagal kurią benamiai laikomi „kitokiais“ žmonėmis. Skurdas yra problema, kuri, atrodo, priklauso kitiems. Iš tikrųjų skirtumo nėra: gyvename „rizikos visuomenėje“, kur nė vienas negali tvirtinti esąs apsaugotas nuo rizikos tapti vargšu.

5. Visuose penkiuose žemynuose krikščioniškųjų bendruomenių pavyzdys ir atsidavimas „mažiausiems iš mažiausių“ yra regimas Dievo meilės žmogui ženklas, kad ir kur žmogus gyventų, kiekvienoje gyvenimo situacijoje. Tai dar labiau matoma specifinėje bendruomenių veikloje, net jei skiriasi metodologijos, o organizaciniai pasirinkimai būdingi vietovei, kur vykdoma pastoracinė veikla. Įvairios pamatinės vertybės apibūdina tikrovę ir sudaro jos teleologines sąlygas.

6. Tarp tų vertybių ypatinga svarba tenka „santykio matmeniui“. Jei priimama benamio būsena apibrėžiama kaip „asmens, išgyvenančio tiek medžiaginį, tiek asmeninį skurdą dėl sudėtingų, įvairių ir kintančių sunkumų“, kurie akivaizdžiai rodo, kad asmuo neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, galime sakyti, jog „santykių matmens“ stoka yra tai, kas gali drauge nulemti ir išprovokuoti gyvenimą skurde. Šiuo pagrindu galima nužymėti kelią didesnio pasitikėjimo ir tikro bei reikšmingo gyvenimo link, kai kiekvienas žmogus gali būti laikomas draugu. Tai įmanoma netgi ten, kur nėra „struktūrų“, pavyzdžiui, gatvėje. Todėl tai gali tapti ne tik pedagogikos, bet ir sielovados vieta ugdant žmogų ir nulemiant pokyčius.

7. Turėdama tokį tikslą Bažnyčia, vietinė bendruomenė veikia toje vietovėje, atkreipdama dėmesį į egzistuojančius poreikius ir siūlydama paramą ieškant sprendimų. Taip benamiai įvedami į susitaikinimo kelią, turint omenyje konkretaus regiono gyventojus. Susitaikinimas reikalauja būtino egzistencinio papildomumo. Iš tikrųjų tik per santykius žmogus gali rasti ir atpažinti save.

8. Nuolat vykstantys politiniai pokyčiai ir besikeičiantys socialiniai reiškiniai reikalauja vietinių Bažnyčių pranašiškos veiklos. Šiandien matome, kad jos tvirtai įsipareigojusios rūpintis gyvenimu per savo pasirinkimus ir liudijimą, jog Kristaus meilė yra neišsenkanti versmė išgydytai nuo abejingumo žaizdų žmonijai.

9. Kai kurie esminiai elementai nulemia „geresnę pastoracinę veiklą“ tarp benamių, o tai apima iš gilių santykių kylantį dalijimąsi bendru likimu, kai mūsų požiūris į vargšus nuskaistinamas. Toks nuskaistintas požiūris patvirtina įsitikinimą, kad yra žmonių, kurie savo širdyje nešiojasi kitų likimą, sykiu – per pastoracinių darbuotojų įsipareigojimą – patvirtinant, jog Dievas myli hic et nunc (čia ir dabar).

10. Patikėti santykių svarba, žmogiškojo ugdymo aspektą sugretinant su medžiagine pagalba, būti pedagogikos veikėjais ir nužymėti kelią pirmyn – tokį, kuriame vengiama marginalizacijos formų, – reiškia galvoti apie visapusišką sielovadą, ją siūlyti ir ja tikėti.

11. Benamiai pateikia iššūkį visai visuomenei, kuri pašaukta nešti bendrą atsakomybę puoselėjant jautrią problemos prieigą. Tai veikiau reiškia suprasti situaciją, negu rasti paaiškinimą, kuris gali išsigimti į netinkamą kategorizavimą. Tai reiškia atsižvelgti į asmenį ne kaip į objektą, dėl kurio siekiama įsikišti iš anksto numatytu būdu. Tai reikalauja intervencijos, kuri, užuot išskirdama žmogų, remtųsi tikro integravimo logika. Nepaisant to, priėmimas lieka ribotas, nepakankamai apimantis, padėtis trapi, taigi tai turi būti palaikoma laisvu ir nuolatiniu įsipareigojimu. Spontaniškumas, fragmentacija ir neryžtingumas trukdo integraliai, tęstinei ir nuolatinei prieigai.

12. Sąmoningumo ugdymo – suvokiamo hermeneutiniame procese – tikslas yra galvoti ir planuoti siekiant kitokios ateities, kai žmogaus orumas yra iš naujo atrandamas (ne tik grąžinamas). Būtent todėl, kad kiekvienas asmuo savo viduje saugoja savo unikalią ir nepakartojamą Dievo vaiko būtį, esmingai svarbu gerbti laiką, būtiną augti ir keistis. Tai taip pat taikytina bažnytinės bendruomenės, besirūpinančios artimu, atžvilgiu.

13. Visuose sielovados santykiuose reikia būti „teisingam“. Išgyventi tiesą, vykdant artimo meilę, turėtų būti kiekvienos galimos veiklos pagrindas. Ši tiesa reikalauja, kad būtų parodytas nepelnytas dovanojimas, kuris yra jos šaltinis ir pagrindas. Apibendrindami galime pasakyti, jog Bažnyčios, esančios arti savo vaikų, nepaisant, kad jie dažnai yra toli nuo „namų“, pirminis planas būti „druska ir šviesa“.

14. Todėl kiekvienos sielovadinės veiklos vidinė užduotis yra suteikti „namus“. Tai ne vien suteikti pastogę, bet pasiūlyti vietą, kur žmonės gali visapusiškai būti savimi išlaikydami savo orumą. Žodžiu, vietą, kur galima kurti namus santykių pagrindu ir plėtoti kiekvieną egzistencijos matmenį, taip pat ir dvasinį.

15. Pastebima tendencija, kad benamių daugėja tiek išsivysčiusiose, tiek besivystančiose šalyse, didmiesčiuose ir kaimo vietovėse, tarp piliečių ir imigrantų, vyrų, moterų ir visokio amžiaus vaikų.

16. Bažnyčia per daugelį savo institucijų atsideda padėdama benamiams, organizuodama sriubos valgyklas, prieglaudas, profesinį mokymą ir apgyvendinimą, teisinę pagalbą, apmokydama, kaip įsidarbinti (tai integracijos į bendruomenę proceso dalis), taip pat vykdydama sielovadą.

17. Čia yra vietos įprastinei, teritorinei Bažnyčios sielovadai, taip pat ypatingajai sielovadai, kuri turi būti visuminė, daugiaplanė, dvasinė, socialinė ir sutelkta į žmogiškuosius santykius.

18. Sielovada turi būti suvokiama plačiąja prasme kaip atsakas į dvasinius ir medžiaginius poreikius.

19. Integralią parapijos gyvenimo dalį sudaro svetingumo tarnystė, ypač marginalizuotųjų asmenų atžvilgiu. Kai bendruomenė susirenka be vargšų ir benamių, Bažnyčia yra „nepilna“. Taigi yra aiškus ryšys tarp artimo meilės darbų ir teisingumo reikalavimų.

Rekomendacijos

Visuomenei

1. Kadangi socialinė ir ekonominė tikrovė yra sudėtinga, o daryti teisingumo darbus reiškia gyventi teisingumu, būtina dirbti atsižvelgiant į visą sudėtingumą,vengiant fragmentiškumo. Negana to, vertybių praradimas destabilizuoja socialinį sambūvį, taigi vietinės Bažnyčios turėtų pateikti aksiologinį požiūrį, kreipiantį žmogų prie žmogaus.

2. Norint pasiekti šiuos tikslus, svarbu suformuoti vietinį tinklą, kur pripažįstama atsakomybė ir kompetencija teikiant pirmenybę labiau planavimui negu dalyvavimui neatidėliotinos pagalbos situacijomis. Taigi būtina plėtoti tiek vidinius bažnytinius, tiek bažnytinio gyvenimo ribas pranokstančius koordinacinius susitikimus siekiant apibrėžti bendrus tikslus. Taip pat turėtų būti tarpusavio supratimas analizuojant benamių poreikius ir siekiant į juos atsiliepti. Tokiu būdu gali būti plėtojama sielovada be stereotipų, „išankstinių nuostatų“ ir ideologinių perskyrų.

3. Nors yra organizacijų ar grupių, suvokiančių poreikį rūpintis benamiais, tinka grąžinti civilinės valdžios centrinėms ir vietinėms institucijoms jų atitinkamą atsakomybę.

4. Būtina plėtoti darbo ir apgyvendinimo sritis, ypač atsižvelgiant į pamatines teises. Drauge su šiais dalykais dera rūpintis sveikata, kuri yra ne vien negalavimų nebuvimas, bet taip pat sveikata, teikianti galimybę siekti egzistencinės gerovės.

5. Todėl kiekvienoje pastoracinėje veikloje benamių labui – suteikiant būstą, darbą, psichologinę pagalbą, padedant siekti išsilavinimo ir t. t. – reikia atsižvelgti į žmogaus ribotumą ir kiek įmanoma siekti išvengti klaidų. Tai reiškia, kad būtina turėti įmanomus ir pasiekiamus tikslus.

6. Kalbant apie žmones, gyvenančius kaip benamiai, būtina plėtoti naują pagarbią kalbėseną.

7. Vengiant kategoriškumo tarnystės veikla turėtų būti nukreipta į gyvenimo kokybės gerinimą siekiant ilgalaikių sprendimų, siūlomų pagarbiai ir atsižvelgiant į Bažnyčios socialinį mokymą apie žmogaus asmens orumą. Tokiais įsikišimais toliau siektina visiškai perkeisti situaciją.

Bažnyčios atžvilgiu

8. Bažnyčios įsipareigojimas benamiams turi būti grindžiamas pamatine tiesa, kad benamiuose yra kenčiantis ir prisikėlęs Kristus. Sekdami Kristaus pavyzdžiu turime jų klausytis, plėtoti tarpusavio pasitikėjimą ir užmegzti santykius. Siekdama šio tikslo Bažnyčia pozityviai angažuodamasi turi eiti pas juos į gatvę.

9. Norint geriau patarnauti benamiams reikia puoselėti bendradarbiavimą tarp bažnytinių institucijų ir padaryti galą polinkiui dirbti pavieniui, kartais konkurencijos dvasia. Būtina skatinti tinkamą bendradarbiavimą taip pat su civilinės valdžios, kitų religijų ar nereliginėmis institucijomis, siekiančiomis tų pačių tikslų ir besirūpinančiomis tais pačiais dalykais. Reikia aktyviai imtis ekumeninių iniciatyvų.

10. Būtina drąsinti benamius kuo labiau dalyvauti socialiniame bei bažnytiniame gyvenime. Jiems skirtose programose turi būti atsižvelgiama į jų patirtis, įsitikinimus, kultūrą bei poreikius, įtraukiant žmones į jų pačių reabilitaciją ir vengiant sukurti priklausomybę.

11. Dera kreiptis į žmones kaip unikalius individus, atpažįstant juose Dievo paveikslą ir panašumą, kiekvieną pavadinant vardu.

12. Nepaisant aplinkos, kurioje dirbama, sunkumų, būtina su įsitikinimu žengti teisingumo keliais, iš naujo patvirtinant Bažnyčios misijos ypatingumą.

13. Todėl būtina ir dera pažinti šią tikrovę tiek per studijas, tiek svetingai priimant žmones, o tai yra santykių rezultatas. Vargšai sudaro bažnytinės bendruomenės dalį ir, kaip tokie, turi būti svetingai priimami kaip kenčiančios šeimos, našlės ir kiti. Kiekvienas žmogus turi savo istoriją ir specifinių problemų, kurios žinotinos ir į jas atsižvelgtina. Į benamius turi būti žvelgiama kaip į teisių subjektus, o ne vien kaip į patenkintinų poreikių sąrašą.

14. Suteikti benamiams galią turėti savo balsą Bažnyčioje ir viešajame forume. Tai gali vykti teatro ar kitokios socialinio bendravimo priemonės forma.

15. Įtraukti studentus bei moksleivius: supažindinti juos su benamių situacija, kad jie imtųsi iniciatyvų atitinkamu lygmeniu.

16. Parapijose skatinti gerus šeimyninius bei bendruomeninius santykius, idant būtų galima atpažinti iškylančius vietinius poreikius bei imtis veiksmų preventyviai užkirsti kelią benamystei.

17. Dera naudotis bažnytiniais dokumentais kaip šaltiniu siekiant veiksmingai tarnauti benamiams.

18. Reikalingi atitinkami finansiniai ištekliai, leidžiantys pasauliečiams prisidėti prie benamių sielovados.

Vyskupų konferencijoms ir atitinkamoms Rytų Katalikų Bažnyčių hierarchinėms struktūroms

19. Vyskupų konferencijos ir atitinkamos Rytų Katalikų Bažnyčių hierarchinės struktūros turėtų ginti teisę į gyvenamąjį būstą ir plėtrą Populorum progressio dokumento dvasia. Tinkamas teisių gynimas kyla iš patikimos informacijos. Vietos vyskupai gali sužinoti apie tuos dalykus iš bažnytinių bei kitokių draugijų, veikiančių jų vyskupijose ar eparchijose.

20. Tvirto įsipareigojimo planas apima vyskupų konferencijų ir atitinkamų Rytų Katalikų Bažnyčių hierarchinių struktūrų suaktyvinimą, Šventojo Sosto pagalbą, Šventojo Tėvo mokymo teikiamą šviesą.

21. Šiame kontekste vyskupų konferencijos ir atitinkamos Rytų Katalikų Bažnyčių hierarchinės struktūros turėtų nurodyti gaires ieškant lėšų ir siekiant paremti veiklą, specialiai skirtą padėti benamiams planuoti kitokią ateitį, palaikyti tuos, kurie jau darbuojasi vargšų labui (kurie patys dažnai yra vargšai).

22. Šventoji liturgija šį rūpinimąsi gali išreikšti konkrečiais liturginiais ženklais, nurodančiais, kad vargšai Dievo širdyje užima svarbiausią vietą. Tam galėtų padėti diena, skirta kenčiantiems dėl kraštutinio skurdo (galbūt spalio 17-ąją, kai minima Pasaulinė diena prieš skurdą).

Vyskupijoms arba eparchijoms

23. Nenaudojami Bažnyčios ištekliai (pastatai) gali būti atiduoti disponuoti planuojant įperkamo būsto ar pastogės projektus. Vyskupijos arba eparchijos gali apsvarstyti benamių apgyvendinimo projektą, kaip konkretų šio pirmojo susitikimo ženklą, jei to dar nepadarė.

24. Seminaristai, vienuoliai ir pastoraciniai tarnautojai turi būti ugdomi katalikų socialinio mokymo ir vargšų bei marginalizuotųjų sielovados srityje.

25. Raginama, kad nuolatiniai diakonai daugiau darbuotųsi su vargšais ir benamiais.

26. Reikia užmegzti glaudesnį ryšį su vyrų bei moterų vienuolijomis ir draugijomis, turinčiomis seną socialinės tarnystės tradiciją.

Parapijoms ir bendruomenėms

27. Parapijos turėtų būti „svetingai priimančios bendruomenės“. Raginama įkurti parapijose socialinius komitetus, kurie puoselėtų ir susitelktų į fizinius gailestingumo darbus.

28. Homilijose ir kitose katechezės formose atkreiptinas dėmesys į benamystės rykštę ir atitinkamą krikščioniškąjį atsaką.

29. Kad krikščioniškoji bendruomenė būtų svetingai priimanti, ji turi atidėti šalin išankstinius nuosprendžius ir vykdyti pripažinimo veiklą. Šia prasme nėra vargšų, kurie būtų prerogatyva tik kažkieno veiklai. Bet kuriuo atveju visuomet naštą turi nešti bendruomenė, net jei atsakomybė už tą veiklą būtų deleguojama. Konkrečioje teritorijoje bendruomenė yra svetingai priimanti, kai suvokia poreikį ir įstengia lanksčiai atsiliepti „nebiurokratiniu“ būdu. Todėl bažnytinės bendruomenės gali imtis rizikos pranašiškai gyventi meile.

30. Tinkama, kad bažnytinės bendruomenės suvoktų jose glūdinčią kompetenciją. Tokią kompetenciją turi lydėti ugdymo pasiūla, galinti parūpinti elementų, naudingų suvokiant tikrovę.

31. Parapijose galima plėtoti „darbus, kurie yra ženklai“, patvirtinant krikščioniškosios bendruomenės pranašystę, interesą ir įsipareigojimą benamių labui. Vietiniu lygmeniu ypač dera pastebėti kančios, o dar anksčiau – nerimo simptomus. Pastariesiems galima preventyviai užkirsti kelią, daug erdvės skiriant klausantis, ką žmogus išgyvena bei patiria.

32. Kiekviena parapija ir kitos bažnytinės grupės turėtų puoselėti Evangelijos įgaliojimą priimti pašalietį ir tinkamiausiu būdu rūpintis vargstančiais ir benamiais. Kapelionai ir dvasiniai konsultantai turi būti pasirengę padėti benamiams, ypač kritinėmis jų gyvenimo situacijomis ir netekties laikotarpiais.

33. Vietinė bendruomenė, Bažnyčia, Dievo tauta taip pat kviečiama tikėti benamių ateitimi. Tai gali vykti per nuolatinį bendravimą tinkama forma ir tinkamu laiku. Kiekvieną kartą suteikti balsą „jo neturintiems“ (plg. vadinamųjų gatvės sienlaikraščių patirtį) yra proga pakeisti tai, su kuo benamiai save tapatina, tačiau taip pat ir tai, kuo visuomenė juos laiko ir kaip juos suvokia. Visa tai yra žingsnis didinant jų pasitikėjimą savimi ir gyvenimu.

Popiežiškosios tarybos atžvilgiu

34. Popiežiškoji migrantų ir keleivių sielovados taryba, padedama dalyvaujančiųjų, turėtų sudaryti organizacijų, dirbančių su benamiais, sąvadą, kad būtų lengviau dalytis pavyzdžiais, puoselėti komunikavimą ir koordinavimą.

35. Ta pati Popiežiškoji taryba kiekvienais metais gali skirti savaitę benamių sielovados poreikiams nagrinėti, galbūt tarptautinių dienų, skirtų šiems žmonėms, proga.

36. Šis susitikimas neturi būti pirmas ir paskutinis; jį reikia tęsti.