Pasaulinės organizacijos Pasaulinei turizmo dienai pasiūlyta tema „Turizmas – įvairovės šventimas“ atveria kelius susitikti su žmogumi apimant visą jo įvairovę ir antropologinį turtingumą.

Įvairovė yra faktas, tikrovė, tačiau, kaip primena popiežius Benediktas XVI, tai drauge ir pozityvus veiksnys, kažkas gero, ne tik grėsmė ar pavojus, taigi Šventasis Tėvas nori, kad „žmonės ne tik priimtų kitų kultūrų egzistavimą, bet ir norėtų būti jų praturtinti” [1].

Įvairovės patirtis būdinga žmogiškajai egzistencijai, taip pat todėl, kad kiekvieno vystymasis rutuliojasi skirtingais žingsniais, skatinančiais žmogaus augimą ir brandą. Tai yra nuoseklus atradimas, kai, lygindamiesi su mus supančiais žmonėmis bei aplinka, išskiriame save iš to, kas į mus nepanašu.

Pozityviai vertindami kitoniškumą susiduriame su paradoksu: viena vertus, pastebime, jog šiuo globalizacijos metu kultūros ir religijos vis labiau tarpusavyje artėja, o pačioje kultūrų šerdyje kyla tikras taikos troškimas; kita vertus, matome nesusipratimus, išankstines nuostatas ir giliai įsišaknijusias klaidingas sampratas, kurios sudaro kliūtis ir lemia susiskaldymą. Tai mumyse glūdinti to, kas kitoniška ir nepažįstama, baimė.

Todėl turime padaryti viską, kas įmanoma, kad diskriminaciją, ksenofobiją, netoleranciją paverstume supratimu ir tarpusavio priėmimu žengdami pagarbos, švietimo ir atviro, konstruktyvaus bei susiejančio dialogo keliais.

To siekiant svarbus vaidmuo tenka Bažnyčiai, remiantis tvirtu popiežiaus Pauliaus VI įsitikinimu, išreikštu jo enciklikoje Ecclesiam suam: „Bažnyčia turi leistis į dialogą su pasauliu, kuriame gyvena. Bažnyčia turi pasakyti žodį, pranešti žinią, vesti pokalbį“ [2]. Tai reiškia konstruktyvų ir atvirą dialogą, kuris, idant būtų autentiškas, „turi vengti nukrypti į reliatyvizmą ir sinkretizmą, turi būti įkvėptas nuoširdžios pagarbos kitiems ir gaivinamas didžiadvasiškos susitaikinimo ir broliškumo dvasios“ [3].

Šiuo atžvilgiu turizmas taip pat sudaro progą dialogui ir klausymuisi, kadangi žmones supažindina su kitais gyvensenos būdais, kitomis religijomis, kitais požiūriais į pasaulį ir istoriją [4]ir kviečia neužsisklęsti savo kultūroje, bet atsiverti įvairiopoms mąstysenoms ir gyvensenoms [5]. Todėl neturėtų stebinti, kad ekstremistinės atšakos ir fundamentalistinės pakraipos teroristų grupės nurodo turizmą kaip pavojų ir naikintiną dalyką. Karštai vilkimės, jog tarpusavio pažinimas padės kurti teisingesnę, labiau palaikančią ir broliškesnę visuomenę.

Su įvairove susijusi pirminė žmogaus patirtis šiandien išgyvenama taip pat virtualiajame pasaulyje, kosminiame megalopolyje, kuris nuolat siūlomas kiekvienam. Dėka šios pirmosios, virtualios ir kinematinės „turizmo“ formos kitoniškumas stebimas iš arti, ir tai padeda priartinti kitą, kuris yra skirtingas ir nutolęs. Šis „turizmas“ pirmiausia švenčia įvairovę.

Tačiau visų pirma turizmas, suprantamas kaip fizinis mobilumas, susiduria su natūralia, ekologine, socialine, kultūrine, paveldo bei religijų įvairove, taip pat leidžia mums pamatyti drauge nuveiktą darbą, tautų bendradarbiavimą, žmonių vienybę nuostabioje ir jaudinamoje pasiekimų įvairovėje.

Tačiau atskleidžiant įvairovę randasi paradoksų ir ribotumų: jei turizmas plėtojasi be etikos ir atsakomybės, tuo pat metu iškyla uniformiškumo ir grožio kaip fascinatio nugacitatis (plg. Išm 4, 12) pavojus. Pavyzdžiui, būna, kad vietos gyventojai iš savo tradicijų daro reginį turistams, siūlydami įvairovę kaip komercinį produktą ir siekdami vien pasipelnyti.

Visa tai reikalauja pastangų tiek iš lankytojų, tiek iš vietinių gyventojų laikytis atvirumo, pagarbos, artumo ir pasitikėjimo nuostatų, idant trokšdami sutikti kitus, gerbdami jų asmeninę, kultūrinę ir religinę įvairovę, jie būtų atviri dialogui ir supratimui [6].

Įvairovės pagrindas glūdi Dievo slėpinyje. Kuriantysis Žodis yra visos rūšių įvairovės, ypač žmogaus, Dievo „atvaizdo ir panašumo“, šaltinis. Šis poetinis biblinis Žodis yra įvairovė, kiekvieno kūrinio tapatybės šaltinis, kadangi Kūrėjas buvo pirmutinis, kontempliavęs visko, ką sukūrė, grožį ir gerumą (plg. Pr 1). Dievas – ta nuostabi galia, kuri yra visos įvairovės vienybės principas, pasirodantis kaip „Dvasios apraiška bendram labui“ (1 Kor 12, 7). Kontempliuodamas įvairovę žmogus atpažįsta dieviškumo žymę žmogiškuosiuose pėdsakuose. Tikinčiajam įvairovės visuma atveria kelius priartėti prie begalinės Dievo didybės. Turizmas kaip reiškinys, leidžiantis švęsti įvairovę, mums gali tapti krikščioniškas ir pastūmėti kontempliatyviam išpažinimui.

Dievas patiki Bažnyčiai užduotį formuoti naują kūriniją Jėzuje Kristuje Dvasios dėka iš naujo suvienijant jame kaip galvoje (plg. Ef 1, 9–10) visus žmogiškosios įvairovės turtus, kuriuos nuodėmė pavertė susiskaldymais ir konfliktais [7], idant Sekminių Dvasia prisidėtų „prie naujos visuomenės steigimo. Toje visuomenėje įvairios kalbos ir kultūros nebebus, kaip po Babelio, neįveikiamos kliūtys, bet leis įvairovėje kurti naują bendravimo ir bendrystės būdą“ [8].

Šie apmąstymai gali padrąsinti žmones, įsitraukusius į ypatingą turizmo sielovadą, ypač atžvilgiu tų, kurie dėl šio reiškinio kažkaip kenčia. Vis dėlto tai yra mūsų laikų ženklas, atnešantis pozityvių aspektų, kuriuos iš naujo iškėlėme neseniai minėdami 40 metų nuo vadovo Peregrinans in terra paskelbimo.

Tegu dieviškasis dvelksmas nugali visokią ksenofobiją, diskriminaciją, rasizmą ir suartina tuos, kurie yra nutolę, kontempliuojant Dievo laiminamos žmonių šeimos vienovę ir įvairovę. Dvasia vienija mus vienybėje ir ramybėje, darnoje ir tarpusavio pripažinime. Joje yra septynių kūrimo dienų tvarka ir grožis. Tegu Dvasia įžengia į kančios paženklintą žmonijos istoriją ir turizmo dėka.

Iš Vatikano 2009 m. birželio 24 d.

Arkivyskupas Antonio Maria Veglio
Pirmininkas

Arkivyskupas Agostino Marchetto
Sekretorius