Rugsėjo 27-ąją švenčiame Pasaulinės turizmo organizacijos skatinamą Pasaulinę turizmo dieną, kurią Šventasis Sostas rėmė nuo pat pirmojo jos minėjimo 1980 metais.

Šių metų tema „Turizmas suartina kultūras“ norima pabrėžti kelionių svarbą padedant susitikti įvairioms pasaulio kultūroms, ypač mūsų dienomis, kai dėl šiuolaikinių komunikacijos priemonių ir sumažėjusių išlaidų į kitas šalis keliauja daugiau negu devyniasdešimt milijonų žmonių.

Šiuo požiūriu turizmas prieš akis iškyla kaip „veikla, griaunanti kultūras skiriančias užtvaras ir skatinanti pakantą, pagarbą ir tarpusavio supratimą. Mūsų dažnai susiskaldžiusiame pasaulyje šios vertybės yra taikesnės ateities pagrindas“ [1].

Remdamiesi plačia kultūros sąvoka, kuri, be istorijos ar meninio bei etnografinio paveldo, apima gyvenimo būdus, santykius, įsitikinimus ir vertybes, ne tik patvirtiname egzistuojant kultūrinę įvairovę, bet ir, laikydamiesi Bažnyčios magisteriumo, vertiname tai kaip teigiamą dalyką. Todėl, pasak Benedikto XVI, „jei įvairovė laikoma teigiamu veiksniu, tai būtina laiduoti, kad žmonės ne tik pripažintų kitų kultūrų egzistavimą, bet ir trokštų, kad jos juos praturtintų“ [2], perimdami iš jų tai, kad jose gera, teisinga ir gražu.

Turizmas siūlo visas šio tikslo siekimo galimybes. Pasauliniame turizmo etikos kodekse tvirtinama, jog „praktikuojamas pakankamai atvira dvasia, jis yra nepamainomas asmeninės saviugdos, abipusės pakantos ir tautų bei kultūrų teisėtų skirtumų ir įvairovės pažinimo veiksnys“ [3]. Tai jau savaime gali padėti susitikti bei plėtoti dialogą, nes sueinama į tiesioginį sąlytį su kitomis vietomis, gyvensenomis ir kitomis pasaulio matymo ir istorijos suvokimo formomis. Todėl turizmas yra neabejotinai labai vertingas dalykas.

Tačiau kalbant apie dialogą, pirmutinė sąlyga vis dėlto yra mokėjimas klausytis, norėjimas būti klausinėjamam kito, troškimas atrasti žinią, glūdinčią kiekviename paminkle, kiekvienoje kultūrinėje apraiškoje, visa tai darant pagarbiai, be išankstinio nusistatymo ar atmetimo ir vengiant paviršutiniškumo ar šališkumo. Todėl taip svarbu yra „mokėti priimti“ ir „mokėti keliauti“. Tai reiškia, kad turistinė veikla organizuotina atsižvelgiant į priimančiosios šalies ypatybes, įstatymus ir papročius. Turistai, prieš išvykdami, turėtų susipažinti su šalimi, kurią ketina aplankyti. Kartu juos priimančioji bendruomenė ir turizmo darbuotojai privalo pažinti juos lankančių turistų gyvensenas ir lūkesčius [4].

Turint prieš akis tai, kad kiekviena kultūra, kaip tokia, ribota, skirtingų kultūrų susitikimas leidžia praturtinti kiekvienos iš jų tikrovę. Tai nedviprasmiškai išreiškė palaimintasis Jonas Paulius II teigdamas, kad „skirtingumas, kai kurių laikomas tokia didele grėsme, puoselėjant pagarbų dialogą gali tapti žmogaus egzistencijos slėpinio gilesnio supratimo šaltiniu“ [5].

Vienas iš turizmo pastoracijos tikslų turėtų būti mokyti ir rengti krikščionis taip, kad šie kultūriniai susitikimai per jų keliones neštų vaisių, būtų ne prarastos progos, bet asmeniškai praturtintų, padėtų pažinti kitą ir save patį.

Šiame dialoge, kuris yra kultūrų suartėjimo vaisius, Bažnyčia turi daug ką pasiūlyti. „Ir kultūros srityje, – moko Benediktas XVI, – krikščionybė turi siūlyti galingiausią atnaujinimo ir dvasinio sustiprinimo jėgą, tai yra Dievo Meilę, kuri padaro save žmogaus meile“ [6]. Bažnyčios kultūrinis paveldas plačiąja, anksčiau paaiškinta žodžio prasme išties milžiniškas, gimstantis iš tikėjimo patirties, iš kultūros ir Evangelijos susitikimo kaip krikščionių bendruomenės gilios religinės patirties vaisiaus. Meno kūriniams ir istorinei atminčiai neabejotinai būdingas milžiniškas evangelizacijos potencialas, jei jie įterpiami į via pulchritudinis, grožio kelio, „itin tinkamo ir patrauklaus tako Dievo slėpinio link“ [7], kontekstą.

Turizmo pastoracijos pirmutinis tikslas turėtų būti parodyti tikrąją šio kultūrinio paveldo, gimusio iš karšto tikėjimo ir dėl Dievo garbės, reikšmę. Šia linkme tebėra aktualūs palaimintojo Jono Pauliaus II žodžiai turizmo pastoracijos darbuotojams: „Padėdami lankytojams grįžti prie šiuos statinius pastatydinusio tikėjimo trykštančių šaltinių ir darydami regimą gyvųjų akmenų, sudarančių krikščionių bendruomenes, Bažnyčią, prisidedate prie ugdymo žvilgsnio, leidžiančio sielai išvysti dvasinę tikrovę“ [8]. Todėl svarbu šį paveldą pateikti autentiškai, atskleidžiant jo tikrąją religinę prigimtį, įkeliant jį į liturginį kontekstą, kuriame ir kuriam jis gimė.

Suvokdami, kad Bažnyčia „egzistuoja, kad evangelizuotų“ [9], turime visada savęs klausti: kaip priimti žmones šventose vietose, kad jie geriau pažintų ir labiau pamiltų Viešpatį? Kaip palengvinti Dievo ir kiekvieno iš ten besilankančių žmonių susitikimą? Pirmiausia pabrėžtina tinkamo priėmimo svarba, būtinybė „paisyti kiekvienos grupės ir kiekvieno asmens ypatybių, jo širdies lūkesčių ir autentiškų dvasinių poreikių“ [10]; tai reiškiasi įvairiais elementais, pradedant paprastomis smulkmenomis, kaip antai, asmeniniu pasirengimu klausytis, ir baigiant globa viešnagės metu.

Šiuo atžvilgiu, taip pat siekiant plėtoti dialogą tarp kultūrų ir pasinaudoti kultūriniu paveldu evangelizacijos labui, derėtų imtis konkrečių pastoracinių iniciatyvų. Visos jos turėtų būti įtrauktos į plačią aiškinimo programą, kartu su istorine bei kultūrine informacija aiškiai ir prieinamai atskleidžiančią pirminę ir giliąją šių kultūrinių apraiškų reikšmę, taikant šiuolaikines bei patrauklias priemones ir naudojantis turimais asmeniniais ir technologiniais ištekliais.

Tarp konkrečių siūlymų minėtina idėja parengti turistinius maršrutus, siūlančius aplankyti vyskupijos svarbiausias religinio bei kultūrinio paveldo vietas. Kartu skatintina objektus atverti ilgesniam laikui ir sukurti tinkamo priėmimo struktūrą. Šia linkme svarbus dvasinis ir kultūrinis turizmo gidų ugdymas, todėl pravartu pasverti galimybę steigti katalikiškąsias gidų organizacijas. Taip pat naudingos „turistų vadovų pavidalo vietinės publikacijos, interneto svetainės ar labiau specializuotos paveldo apžvalgos, turint pedagoginį tikslą iškelti aikštėn kūrinių dvasią, įkvėpimo šaltinį bei žinią ir moksline analize padėti giliau suprasti kūrinius“ [11].

Turistų apsilankymo nederėtų traktuoti tiesiog kaip ikievangelizacinės stadijos, bet, priešingai, turime laikyti tai platforma, leidžiančia aiškiai ir išreikštai skelbti Jėzų Kristų.

Naudodamasis proga, taip pat norėčiau oficialiai pranešti, kad 2012 m. balandžio 23–27 d. Kankune (Meksika) vyks 7-asis Pasaulinis turizmo pastoracijos kongresas. Šis renginys, kurį mūsų Popiežiškoji taryba organizuoja kartu su Meksikos vyskupų konferencija ir Kankuno-Chetumalio prelatūra, neabejotinai bus gera proga toliau svarstyti konkrečius pasiūlymus, kurių šiandien reikalauja turizmo pastoracija.

+ Antonio Maria Vegliò
Prezidentas

+ Joseph Kalathiparambil
Sekretorius