Rugsėjo 27-ąją švenčiama Pasaulinė turizmo diena, kasmet skatinama Pasaulio turizmo organizacijos (PTO). Šventasis Sostas šią iniciatyvą palaikė nuo pat pradžių laikydamas ją proga plėtoti dialogą su pilietiniu pasauliu, prisidėti savo konkrečiu, Evangelija paremtu indėliu ir atkreipti visos Bažnyčios dėmesį į šio sektoriaus svarbą ekonominiu bei socialiniu lygmeniu ir naujosios evangelizacijos kontekste.

Publikuojant šią Žinią tebegirdimi 7-ojo Pasaulinio kongreso turizmo pastoracijos klausimais aidai. Šis praėjusį balandį Cancúne (Meksika) vykęs Kongresas surengtas Popiežiškosios migrantų ir keleivių pastoracijos tarybos iniciatyva bendradarbiaujant su Cancún-Chetumalio prelatūra ir Meksikos vyskupų konferencija. Šio susirinkimo darbai ir išvados lydės mūsų pastoraciją artimiausiais metais.

Taip pat ir šią Pasaulinę dieną perimame PTO pasiūlytą temą „Turizmas ir darnioji energija: skatinti darniąją plėtrą“, derančią su dabartiniais Tarptautiniais darniosios energijos visiems metais, Jungtinių Tautų paskelbtais siekiant pabrėžti „būtinybę gerinti priėjimą prie patikimų, įkandamų, ekonomiškai perspektyvių, socialiai priimtinų ir aplinką tausojančių energetinių paslaugų ir išteklių darniosios plėtros labui“ [1].

Pastaraisiais dešimtmečiais turizmas reikšmingai plėtojosi. Remiantis Pasaulinės turizmo organizacijos statistika, numatoma, jog šiais metais iš užsienio atvykstančių turistų bus milijardas, o 2030-aisiais – du milijardai. Prie šio kiekio pridurtini dar didesni skaičiai, susiję su vietiniu turizmu. Toks augimas, neabejotinai teikiantis teigiamų padarinių, gali smarkiai paveikti aplinką, turint galvoje, be kitų veiksnių, besaikį energijos išteklių vartojimą, taršos didėjimą ir atliekų gamybą.

Turizmui tenka svarbus vaidmuo siekiant Tūkstantmečio plėtros tikslų, tarp kurių yra ir „darnios aplinkos garantavimas“ (7-asis tikslas), ir jis turi dėti visas pastangas, kad tie tikslai būtų pasiekti [2]. Todėl turizmas privalo prisitaikyti prie klimato kaitos sąlygų mažindamas šiltnamio efektą sukeliančių išmetamųjų dujų kiekį, kurios dabar sudaro 5 procentus.

Vis dėlto turizmas ne tik prisideda prie globalinio atšilimo, bet ir yra to auka.

„Darniosios plėtros“ sąvoka jau įsišaknijusi mūsų visuomenėje, ir turizmas nei gali, nei turi likti nuošalyje. Kalbėdami apie „darnųjį turizmą“ galvoje turime ne vieną kurį nors būdą, kaip antai kultūrinį, paplūdiminį ar nuotykinį turizmą. Bet kuri turizmo forma ir išraiška privalo būti darni ir negali būti kitokia.

Žengiant šiuo keliu, deramai atsižvelgtina į energetines problemas. Klaidinga manyti, kad „egzistuoja neribotas energijos ir išteklių kiekis, kad šitai galima sparčiai atnaujinti, kad įmanoma nesunkiai sugerti neigiamus manipuliavimo gamtos tvarka padarinius“ [3].

PTO generalinis sekretorius visiškai teisingai atkreipia dėmesį, kad „turizmas yra pasaulio kai kurių pačių pažangiausių darniosios energijos iniciatyvų avangarde“ [4]. Vis dėlto mes taip pat įsitikinę, jog laukia dar daug darbo.

Įsitikinusi, kad „Bažnyčia atsakinga už kūriniją ir kad tą atsakomybę turi reikšti viešai“ [5], Popiežiškoji migrantų ir keleivių pastoracijos taryba trokšta šioje srityje pasiūlyti savo indėlį. Mūsų užduotis ne pateikti konkrečius techninius sprendimus, bet parodyti, kad plėtros nevalia susiaurinti iki vien techninių, politinių ar ekonominių parametrų. Trokštame lydėti šią plėtrą tam tikromis tinkamomis etikos gairėmis, pabrėžiančiomis tai, kad kiekvienas augimas turi visada tarnauti žmogui ir bendrajam gėriui. Iš tiesų, Žinioje, adresuotoje minėtajam Cancúno kongresui, Šventasis Tėvas pabrėžė svarbą „apšviesti šį reiškinį Bažnyčios socialiniu mokymu ir skatinti etiško bei atsakingo turizmo kultūrą taip, kad jis gerbtų asmenų ir tautų orumą, būtų prieinamas visiems, teisingas, darnus ir ekologiškas“ [6].

Aplinkos ekologijos temos negalime atskirti nuo rūpinimosi tinkama žmogaus ekologija, suprantama kaip dėmesys visapusiškam žmogaus vystymuisi. Lygiai taip pat mūsų požiūrio į žmogų ir gamtą negalime atsieti nuo sąsajos, jungiančios juos su Kūrėju. Dievas patikėjo žmogui tinkamai valdyti kūriniją.

Siekiant „iš tikro pakeisti mąstyseną ir rinktis naujas gyvensenas“ [7], pirmiausia svarbu dėti daug auklėjamųjų pastangų. Toks proto ir širdies atsivertimas „turi leisti sparčiai įvaldyti bendro gyvenimo meną, gerbiantį žmogaus ir gamtos sandorą“ [8].

Reikia pripažinti, kad mūsų kasdieniai įpročiai kinta ir ekologinio jautrumo yra daugiau. Vis dėlto tiesa ir tai, jog atostogų laikotarpiu gresia pavojus greitai užmiršti šiuos motyvus ieškant tam tikrų patogumų, į kuriuos jaučiamės turį teisę, ir ne visada susimąstant apie to padarinius.

Būtina puoselėti atsakomybės bei išmintingumo etiką ir klausti savęs, kokį poveikį ir kokius padarinius sukels mūsų veiksmai. Šiuo atžvilgiu Šventasis Tėvas teigia: „Žmogaus elgesio su aplinka būdai daro poveikį jo elgesio su savimi pačiu būdams ir priešingai. Šiandienę visuomenę tai verčia rimtai peržiūrėti savo gyvenseną, daug kur pasaulyje linkstančią į hedonizmą bei vartojimą ir abejingą to daromai žalai“ [9]. Taigi verslininkus ir turistus svarbu akinti suvokti savo sprendimų bei nuostatų padarinius. Sykiu esmingai reikšminga „skatinti nuosaikumo paženklintas elgsenas“, apribojant „savąjį energijos poreikį“ ir gerinant „naudojimosi energija sąlygas“ [10].

Šios pamatinės idėjos neišvengiamai turi virsti konkrečiais veiksmais. Todėl siekiant darnių turistinių tikslų privalu skatinti bei remti visas energetiškai našias ir kuo mažiausią poveikį aplinkai darančias iniciatyvas, vedančias prie atsinaujinančios energijos vartojimo, taip skatinant taupyti išteklius ir vengti taršos. Šiuo atžvilgiu esmingai svarbu, kad bažnytinės turizmo struktūros ir Bažnyčios remiami atostogų pasiūlymai išsiskirtų, be kita ko, pagarba aplinkai.

Visi susiję sektoriai (verslas, vietinės bendruomenės, valdžia ir turistai) turi suvokti savo atitinkamą atsakomybę dėl turizmo darniųjų formų. Visoms suinteresuotoms pusėms būtina bendradarbiauti.

Bažnyčios socialinis mokymas primena, kad „aplinkos apsauga yra iššūkis visai žmonijai: tai bendra ir visuotinė pareiga, pareiga gerbti bendrąjį gėrį“ [11]. Žmogus yra to gėrio ne savininkas, bet „valdytojas“ (plg. Pr 1, 28), ir Dievas tą gėrį jam patikėjo valdyti tinkamai.

Pasak popiežiaus Benedikto XVI, „naujoji evangelizacija, kurios imtis visi esame pašaukti, reikalauja turėti prieš akis ir naudotis visomis turizmo reiškinio teikiamomis progomis pateikiant Kristų kaip aukščiausią atsakymą į šiandienio žmogaus klausimus“ [12].

Todėl visus kviečiame skatinti ir praktikuoti turizmą pagarbiai bei atsakingai, leidžiant jam išskleisti visą savo potencialą, kupiniems tikrumo, kad gamtos ir tautų grožio kontempliacija gali atvesti į susitikimą su Dievu.

Vatikanas, 2012 m. liepos 16 d.

Kardinolas Antonio Maria Vegliò
Prezidentas

Joseph Kalathiparambil
Sekretorius