1. Pasaulio turizmo organizacijos rugsėjo 27-ąją minimai Pasaulinei turizmo dienai šiemet parinkta tema „Turizmas ir bendruomenės plėtra“. Šventasis Sostas, suvokdamas šiandienę turizmo socialinę bei ekonominę svarbą, nori lydėti šį reiškinį savo požiūriu, ypač atsižvelgdamas į evangelizacijos kontekstą.

Pasaulio turizmo organizacija savo visuotiniame Etikos kodekse teigia, jog turizmas turėtų būti naudinga veikla bendruomenėms, kurioms jis skirtas: „Vietiniai gyventojai turi būti susiję su turizmo veikla ir atitinkamai naudotis iš šios veiklos kildinamomis ekonominėmis, socialinėmis ir kultūrinėmis gėrybėmis, ypač kuriant tiesiogines ar netiesiogines darbo vietas“[1]. Tai reiškia, kad tarp šių dviejų tikrovių užmegztinas abipusis ryšys, kuris vestų į tarpusavio praturtinimą.

Sąvoka „bendruomenės plėtra“ yra glaudžiai susijusi su platesne samprata, priklausančia Bažnyčios socialiniam mokymui: tai „integrali žmogiškoji plėtra“. Ši sąvoka leidžia suprasti ir aiškinti anksčiau minėtąją. Šiuo atžvilgiu daug aiškumo teikia popiežiaus Pauliaus VI žodžiai enciklikoje Populorum progressio: „plėtra nesuvestina vien į ekonominį augimą. Kad plėtra būtų tikra, ji privalo būti integrali, tai yra ugdyti kiekvieną žmogų, apimdama jo visumą“ [2].

Kaip turizmas gali prisidėti prie šios plėtros? Siekiant šio tikslo integrali žmogiškoji plėtra, taigi ir bendruomenės plėtra turizmo srityje, turi būti kreipiama į subalansuotą pažangą, kuri būtų tvari ir pagarbi trijose srityse: ekonominėje, socialinėje ir aplinkos, apimančios taip pat ekologinę sferą ir kultūrinį kontekstą.

2. Turizmas yra pamatinis ekonominės plėtros variklis dėl reikšmingo indėlio į bendrąjį vidaus produktą (tarp 3 ir 5 proc. pasaulio mastu), darbo vietas (7–8 proc. darbo vietų) ir eksporto apimtis (pasaulio mastu 30 proc. eksportuojamų patarnavimų) [3].

Šiuo metu pasaulyje pastebima turizmo krypčių diversifikacija, kai bet kuri planetos vieta tampa potencialiu turizmo traukos tikslu. Todėl turizmo sektorius yra tarp geriausiai įgyvendinamų ir tvariausių galimybių mažinant skurdą vargingiausiuose regionuose. Jei turizmas tinkamai plėtojamas, jis gali tapti vertingu pažangos, darbo vietų kūrimo, infrastruktūros plėtros ir ekonominio augimo instrumentu.

Suvokiame tai, ką pabrėžė popiežius Pranciškus sakydamas, kad „žmogiškasis orumas yra susijęs su darbu“, taigi esame kviečiami imtis bedarbystės problemos „kūrybingumo ir solidarumo priemonėmis“ [4]. Svarstant apie tai, turizmas pasirodo esąs vienas iš sektorių, kuriame geriausiai galima kurti plačią „kūrybingų“ darbų įvairovę. Šios darbo vietos gali būti naudingos labiausiai vargstančioms grupėms, tarp jų moterims, jaunimui ar etninėms mažumoms.

Svarbu, kad turizmo ekonominė nauda pasiektų visus vietos visuomenės sektorius ir turėtų tiesioginį poveikį šeimoms. Drauge, kiek įmanoma, reikia išnaudoti vietinius žmogiškuosius išteklius. Taip pat esmingai svarbu, kad, gaunant naudos, būtų paisoma etinių kriterijų, pirmiausia būtina gerbti žmones tiek bendruomenės lygmeniu, tiek kiekvieną asmenį ir vengti „grynai ekonominio visuomenės suvokimo, kai egoistiškai siekiama naudos neatsižvelgiant į socialinio teisingumo kriterijus“ [5]. Niekas negali kurti savo klestėjimo kitų sąskaita [6].

„Bendruomenės plėtros“ siekiančio turizmo nauda negali būti redukuojama tik į ekonomiką; yra ir kitų, tolygios ar net didesnės svarbos aspektų. Tarp jų minėtina: kultūrinis praturtinimas, žmonių susitikimų galimybė, „ryšių gėrybių“ kūrimas, tarpusavio pagarbos ir tolerancijos skleidimas, viešųjų ir privačiųjų organizacijų bendradarbiavimas, socialinių saitų ir pilietinės visuomenės stiprinimas, bendruomenės socialinių sąlygų gerinimas, tolygios socialinės ir ekonominės plėtros skatinimas, darbo vietų jaunimui rengimas, – tai tik keletas iš daugelio kitų dalykų.

3. Pagrindinė turizmo plėtros veikėja turi būti vietos bendruomenė, atliekanti savo vaidmenį aktyviai dalyvaujant socialiniams partneriams, institucijoms ir civilinei valdžiai. Svarbu sukurti tinkamas koordinavimo ir dalyvavimo struktūras, kuriose būtų plėtojamas dialogas, daromi susitarimai, telkiamos pastangos ir nustatomi bendri tikslai bei priimami sprendimai, grindžiami sutarimu. Turizmo plėtra nėra kažkas, kas daroma „dėl“ bendruomenės, bet veikiau yra tai, kas daroma „su“ bendruomene.

Negana to, turizmo traukos kryptis nėra vien tik gražūs peizažai ar patogi infrastruktūra, pirmiausia tai vietos bendruomenė su savita fizine aplinka ir kultūra. Būtina plėtoti turizmą, kuris vystosi darnoje su bendruomene, svetingai priimančia į savo erdvę, turinčią savo tradicines ir kultūrines formas, savo paveldą ir gyvenimo stilių. Šiame pagarbiame susitikime vietos gyventojai ir lankytojai gali užmegzti produktyvų dialogą, puoselėjantį toleranciją, pagarbą ir tarpusavio supratimą.

Vietos bendruomenė turi jaustis pašaukta saugoti savo gamtinį ir kultūrinį paveldą, jį globoti, juo didžiuotis, gerbti ir iškelti jo vertę, kad galėtų šiuo paveldu dalytis su turistais ir perduoti tai ateities kartoms.

Taip pat vietos krikščionys turėtų gebėti parodyti savo meną, tradicijas, istoriją, moralines bei dvasines vertybes, o visų pirma visus šiuos dalykus kildinantį ir įprasminantį tikėjimą.

4. Bažnyčia, būdama žmogiškumo ekspertė, trokšta bendradarbiauti šiame integralios žmogiškosios ir bendruomeninės plėtros procese, siūlydama krikščioniškąją plėtros viziją, dalydamasi savo indėliu: „globalia žmogaus ir žmogiškosios tikrovės perspektyva“ [7].

Remdamiesi tikėjimu, mes galime įprasminti asmenį, bendruomenę, brolystę, solidarumą, teisingumo siekį, pašaukimą būti kūrinijos prižiūrėtojais (ne savininkais) ir, veikiant Šventajai Dvasiai, toliau bendradarbiauti Kristaus darbe.

Tęsdami tai, ką popiežius Benediktas XVI ragino daryti įsipareigojusius turizmo sielovadai, mes privalome dar labiau stengtis „nušviesti šią tikrovę socialiniu Bažnyčios mokymu ir plėtoti etiško bei atsakingo turizmo kultūrą tokiu būdu, kad būtų gerbiamas asmenų ir tautų orumas, kad jis būtų visiems atviras, teisingas, tolygus ir ekologiškas“ [8].

Su ypatingu džiaugsmu matome, kaip Bažnyčia daugelyje pasaulio vietų atpažino turizmo sektoriaus potencia­lą ir inicijavo paprastus, bet veiksmingus projektus.

Vis daugėja krikščioniškųjų draugijų, organizuojančių atsakingą turizmą į mažiau išsivysčiusius regionus, taip pat puoselėjančių vadinamąjį „solidarumo arba savanorystės turizmą“, kai žmonės išnaudoja atostogas bendradarbiaudami besivystančiose šalyse vykdomuose projektuose.

Taip pat verta paminėti tolygų ir solidarų turizmą nepalankiuose regionuose skatinančias programas, plėtojamas vyskupų konferencijų, vyskupijų ar vienuolijų, kurios lydi vietines bendruomenes, padeda joms kurti apmąstymo galimybes, puoselėti ugdymą ir lavinimą, konsultuoja ir bendradarbiauja projektų redagavimo darbuose, padeda palaikyti dialogą su valdžia ar kitomis grupėmis. Visa tai leidžia kurti turizmą, kurio vadybą vykdo vietinės bendruomenės per partneriškus susivienijimus ar turizmo srityje specializuotas mikroįmones (apgyvendinimo, restoranų, gidų paslaugų, meno dirbinių ir kt.).

Be to, turizmo zonose yra daug parapijų, kurios priima lankytojus ir siūlo liturginius, ugdomuosius ir kultūrinius renginius vildamosi, jog atostogos „pasitarnaus žmogiškajam ir dvasiniam augimui, tvirtai įsitikinus, kad net šiuo metu negalime užmiršti Dievo, kuris niekada nepamiršta mūsų“ [9]. Parapijos siekia plėtoti „draugišką sielovadą“, leidžiančią priimti žmones atvirumo ir broliškumo dvasia, rodant gyvos ir svetingos bendruomenės veidą. Kad šis svetingumas galėtų veiksmingiau reikštis, reikia bendradarbiauti su kitais svarbiais sektoriais.

Šie pastoraciniai pasiūlymai tampa svarbesni ypač plėtojant „patirtinį turizmą“: tai toks turizmas, kai siekiama užmegzti ryšius su vietos žmonėmis ir leisti lankytojams jaustis priimančios bendruomenės nariais dalyvaujant jos kasdieniame gyvenime, akcentuojant kontaktų ir dialogo vertę.

Bažnyčios įsitraukimas į turizmo sferą reiškiasi gausiais projektais, kilusiais iš daugybės patirčių, daugelio kunigų, vienuolių ir pasauliečių pastangų, entuziazmo ir kūrybingumo, – jie bendradarbiauja siekdami vietos bendruomenės socialinės, ekonominės, kultūrinės ir dvasinės plėtros ir padeda jai viltingai žvelgti į ateitį.

Bažnyčia, suvokdama savo pirminę misiją evangelizuoti, nori nuolankiai pasiūlyti savo bendradarbiavimą, atsiliepdama į konkrečias žmonių, ypač labiausiai vargstančiųjų, aplinkybes. Tai kyla iš įsitikinimo, kad mes „evangelizuojame ir mėgindami atsiliepti į įvairius iššūkius“ [10].

Vatikanas, 2014 m. liepos 1 d.

Kardinolas Antonio Maria Veglio
Pirmininkas

Vyskupas Joseph Kalathiparambil
Sekretorius