Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba labai dėkoja visiems priėmusiems šį kvietimą ir taip gausiai susirinkusiems. Man asmeniškai tai suteikia progą išreikšti didelį džiaugsmą nuoširdžiu ir šiltu sveikinimo žodžiu. Kreipiuosi į jus apaštalo žodžiais, kurie geriau išreiškia šio momento nuotaiką ir sudaro reikšmingą kontekstą mūsų bendriems apmąstymams: „Aš dėkoju savo Dievui, kada tik jus prisimenu, visuomet, kiekvienoje maldoje, su džiaugsmu už jus visus besimelsdamas, už jūsų bendradarbiavimą Evangelijos labui nuo pirmosios dienos iki šiandien. Esu tikras, kad tas, kuris jumyse pradėjo šį gerą darbą, jį ir pabaigs iki Kristaus Jėzaus dienos“ (Fil 1, 3–6).

Naujoji evangelizacija 27 metus buvo pal. Jono Pauliaus II mokymo tema; daugelis iš jūsų įtikėjote šiuo skelbimu ir paskyrėte savo gyvenimą evangelizavimo tarnybai. Praėjusiais metais Benediktas XVI su pranašiška intuicija rašė: „Perimdamas savo garbingų pirmtakų rūpinimąsi manau, kad dera pasiūlyti adekvačius atsakymus, idant visa Bažnyčia, leisdamasi atgaivinama Šventosios Dvasios galios, pasirodytų pasauliui misionierišku polėkiu, įgalinančiu plėtoti naująją evangelizaciją. Tai taikytina pirmiausia seniai įsteigtoms Bažnyčioms, gyvuojančioms skirtingose situacijose, turinčioms skirtingus poreikius ir todėl laukiančioms skirtingų evangelizacijos impulsų“ (Motu proprio Ubicumque et semper, kuriuo 2010 m. rugsėjo 21 d. įsteigta Popiežiškoji naujosios evangelizacijos taryba). Nuo tada mūsų Popiežiškoji taryba pradėjo žengti pirmuosius žingsnius. Tekste yra trys dalykai, kuriuos dera priminti, nes jie nurodo, ką reikia atlikti.

1. Turime pateikti „adekvačius atsakymus“. Pasaulio išgyvenama krizė yra iš esmės antropologinio pobūdžio. Sekuliarizacijos padariniai nulėmė neteisėtą Dievo nušalinimą, o tai stipriai iškraipė asmeninės tapatybės orientyrus: žmogus negeba nuteisinti savęs ir pats kreipti savo būtį. Taip pat Bažnyčia yra atsidūrusi šioje situacijoje dėl gilios tikėjimo krizės, kurią sukėlė abejingumas, esminio Bažnyčios mokymo turinio nepažinimas ir palaipsnis nutolimas nuo krikščionių bendruomenės, dėl to prarandamas priklausomybės bendruomenei jausmas.

2. Būtinas naujas „misionieriškas polėkis“. Jis turi įveikti visus sunkumus, kurie dešimtmečiais lėmė neteisingą Bažnyčios misijos supratimą, nesuvokiant kiekvieno pakrikštytojo būtinos užduoties skelbti išgelbėjimo Evangeliją. Daugelis klaidingai ėmė galvoti, kad eksplicitiškas skelbimas nebereikalingas, o paprastas gyvenimo liudijimas taps nauja evangelizavimo forma. Tačiau liudijimo pati esmė apima taip pat eksplicitišką skelbimą, paaiškinant, kodėl pasirenkama sekti Kristų. Be to, pirmiausia akcentuojant tai, kas vienija, nepadėjo įveikti sunkumų dėl susiskaldymų tarp krikščionių ir kitų religijų.

3. Šventasis Tėvas taip pat teigia, jog esama „skirtingų situacijų“, kurioms reikia „skirtingų evangelizacijos impulsų“. Ši įžvalga tiesiogiai susijusi su visais čia susirinkusiais. Esate reiškėjai įvairių charizmų, veikiančių skirtingomis metodologijomis; tačiau pirmiausia visi esate naujosios evangelizacijos veikėjai. Todėl svarbu, kad nesumenktų išraiškų tarpusavio papildomumas, išlaikant vieningumą bendro projekto, kurį Bažnyčia siekia vykdyti per naująją evangelizaciją, per ją numatydama siektiną tikslą.

Kaip matome, mums visiems būtina vis giliau įsisąmoninti būtinybę naujo misionieriško polėkio, kuris būtų palaikomas mūsų klusniu atsiliepimu į Šventosios Dvasios veikimą; taip pat labai svarbu, kad įsipareigotume giliai apmąstyti ir imtis atitinkamų veiksmų, skirtingais būdais atsiliepdami į naujosios evangelizacijos iššūkius. Todėl maldos momentas išlieka būtinas pamatas, ant kurio statydinama mintis ir veikla taip, kad abi neštų veiksmingų malonės vaisių.

Naujoji evangelizacija nėra institucijos ar dikasterijos įvesta naujovė. Ji jau šiandien regima kasdienėje daugybės žmonių veikloje. Tai vyskupijų, parapijų bendruomenės, kunigai, vienuolijos, naujos pašvęstojo gyvenimo patirtys, seni ir nauji judėjimai, kurie jau kuris laikas su entuziazmu išgyvena naujosios evangelizacijos patirtį, o jų angažavimosi vaisiai regimi ypač jaunimo pasaulyje. Jūsų buvimas ne tik išreiškia įvairių bažnytinių organizacijų tikrovę – čia dalyvauja 33 vyskupų konferencijos ir 115 bažnytinių organizacijų, – bet taip pat ženklina didžiulį dinamizmą ir akivaizdžiai parodo, kaip tikėjimas tampa iššūkiu daugeliui krikščionių, – kad ištikimai laikantis Evangelijos tiesos ir klausantis gyvo Bažnyčios žodžio kvietimas atsiversti ir šiandien taptų išganinga patirtimi. Tai galime išreikšti Šventojo Tėvo žodžiais: „Šiandien gyvename naujosios evangelizacijos epochoje. Evangelijos skelbimui atsiveria platūs horizontai, o senos krikščioniškosios tradicijos kraštai kviečiami iš naujo rasti tikėjimo grožį. Šios misijos veikėjai yra vyrai ir moterys, su šv. Pauliumi galintys ištarti: „Man gyvenimas – tai Kristus.“ Tai asmenys, šeimos, bendruomenės, sutinkančios darbuotis Viešpaties vynuogyne pagal Evangelijos įvaizdį (plg. Mt 20, 16). Jie yra nuolankūs ir didžiadvasiški darbininkai, neprašantys kito atlygio, tik galimybės dalyvauti Jėzaus ir jo Bažnyčios misijoje… Brangūs bičiuliai, Evangelija perkeitė pasaulį, ir tas perkeitimas tebevyksta, tarsi upei drėkinant didžiulį lauką (2011 m. rugsėjo 11 d. Viešpaties angelo malda). Naujoji evangelizacija turi tapti šia upe, drėkinančia šiandienos pasaulį, kuriame gyvena ir dirba žmonės.

Siekiant pateikti išsamų naujosios evangelizacijos apibrėžimą kyla grėsmė susiaurinti jos esmei būdingą turtingumą bei sudėtingumą; kyla pavojus nuskurdinti evangelizacinę veiklą, instrumentiškai suvedant ją vien į praktiką. Turime be perdėtos retorikos pakartoti, jog evangelizacijos darbas, nors jį sunku apibrėžti, neturi būti vykdomas vien dekoratyviai, jis visada privalo būti nukreiptas į esmę, visuomet pradedant nuo žmogaus ir jo jaučiamo Dievo troškimo. Naujoji evangelizacija reikalauja mokėti pagrįsti savo tikėjimą, parodant Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, vienintelį žmonijos Gelbėtoją. Jei sugebėsime tai padaryti, galėsime mūsų amžininkams pateikti atsakymus, kurių jie laukia. Naujoji evangelizacija iš naujo pradedama nuo įsitikinimo, jog malonė veikia ir perkeičia tiek, kad atverčia širdį, taip pat daro mūsų liudijimą įtikinamą. Žvelgti į ateitį su viltingu tikrumu reiškia nelikti užsisklendus savotiškame romantizme, kai žvelgiama vien į praeitį, taip pat nesileisti į utopiją, nevaldomai pasiduodant neįgyvendinamų hipotezių apžavams. Tikėjimas įpareigoja mus šiandien išgyvenamoje tikrovėje, todėl neatsiliepti reikštų nepažinimą ir baimę; bet kuriuo atveju mums, krikščionims, tai nedera. Likdami užsidarę savo bažnyčiose, gal ir sulauktume tam tikros paguodos, tačiau tai reikštų, kad Sekminės buvo veltui. Atėjo laikas atverti duris ir iš naujo skelbti prisikėlusį Kristų – esame jo liudytojai. Jei šiandien kas norėtų atpažinti krikščionis, turėtų vadovautis jų įsipareigojimu tikėti, o ne jų intencijomis. Todėl giliau nagrinėjant naujosios evangelizacijos temą svarbu išskirti kai kurias vietas, kurios šiandien ypač atviros naujoviškam pastoraciniam veikimui.

Pirmoji sritis, susijusi su kiekvienu iš mūsų, yra pažadinti kiekvieno pakrikštytojo suvokimą, raginant rimtai žvelgti į savo krikštą. Veikiausiai pirmutinis ir tikrasis evangelizacijos iššūkis kyla iš vadinamosios „įprastinės pastoracijos“, kur tikintieji gyvena ir buriasi bendruomenėje. Privilegijuota vieta išlieka vyskupija, nes pirmasis evangelizuotojas visuomet yra vyskupas vienybėje ir bendrystėje su savo kunigais. Daugybėje iniciatyvų, kurias išbando vietinės Bažnyčios, reikia rasti formą, pagal kurią visa bendruomenė iš naujo suvoktų savo esmingą evangelizacinę užduotį. Naujoji evangelizacija ženklina perspektyvos pokytį, nuo „misijų liaudžiai“ pereinant į „misijas vykdančią liaudį“.

Negalime likti pasyvūs, turime kuo geriau įgyvendinti siekį, kad parapijos bendruomenė suvoktų, jog ji pati toje teritorijoje yra misionieriška bendruomenė. Parapija, sudaryta iš atskirų namų ir pati būdama namais, išlieka įprastinės pastoracijos pamatinė struktūra, kur sakramentinis gyvenimas ir ugdymas, meilės liudijimas ir tikėjimo perteikimas sudaro vieną visumą, kuri turi būti palaikoma bendru visų dalyvavimu bei atsakomybe. Parapija, kuri užsisklęstų, nepriimdama kitų bažnytinio gyvenimo išraiškų, neatitiktų savo esminės užduoties reikšti svetingą priėmimą ir organišką bendruomeninio gyvenimo sintezę, atsisakytų evangelizacinės jėgos, leidžiančios sutikti žmones ten, kur jie dirba ir veikia už parapijos ribų, ir kur parapija jų neįstengia pasiekti.

Ypatingas ryšys naująją evangelizaciją sieja su liturgija. Liturgija yra esminis veikimas, per kurį Bažnyčia išreiškia savo buvimą pasaulyje, tarpininkaudama Jėzaus Kristaus apreiškimui. Bažnyčios gyvenimui nuo pat pradžių būdingas liturginis veikimas. Bendruomenei skelbiant, tai buvo reiškiama liturgine malda, regimu ir veiksmingu išganymo ženklu. Tai nebuvo vien žmonių savavališkas skelbimas, bet Dvasios veikimas, įgyvendintas per paties Kristaus buvimą tikinčiųjų bendruomenėje. Atskirti šiuos du momentus, reikštų nesuprasti Bažnyčios. Bažnyčia gyva liturginiu veikimu, kuris yra tarsi gyvybiniai syvai jos skelbimui, o įvykdytas skelbimas grįžta į liturgiją kaip jos veiksminga atbaiga. Lex credendi ir lex orandi sudaro vieną visumą, kur net sunku užčiuopti vieno pradžią ir kito pabaigą. Taigi naujoji evangelizacija turės gebėti paversti liturgiją savo gyvybine erdve, kad ji visapusiškai išreikštų įvykdytą skelbimą. Naujosios evangelizacijos įgyvendinimo atmainų bei perspektyvų daugybė atsispindi taip pat liturgijos turtingume. Liturginio veikimo įvairiopumas ir jį sudarančių apeigų daugybė akivaizdžiai parodo, kad vienintelis ašinis slėpinys gali būti reiškiamas įvairiomis formomis nesusilpninant ryšio su vieninteliu išpažįstamu tikėjimu. Nepamirškime, kad gyvename pasaulyje, kuriam vis labiau reikia į slėpinį vedančių ženklų.

Liturginis veikimas nenutolina žmogaus nuo jo paties, priešingai, vis labiau leidžia jam suvokti savo gyvenimo esmę ir susieti jį su didesniu slėpiniu. Šiame kontekste norėčiau priminti pamatinę vertę to, ką naujoji evangelizacija įžvelgia Sutaikinimo sakramente. Tai anaiptol nėra svetima tema; apie tai kalbėti visiškai teisėta, nes čia pačia savo būtimi patiriama meilė ir tiesa. Svarbu, kad Išpažinties sakramentas ir dvasinis vadovavimas užimtų tinkamą, jei ne centrinę vietą. Čia galime rasti teminių sąšaukų, kurios labai aktualios pereinant į veikimo plotmę. Pirmiausia mąstau apie prarandamą nuodėmės suvokimą, kuris iš dalies kyla dėl to, kad prarandamas priklausomybės bendruomenei suvokimas. Jeigu nėra atskaitos bendruomenei, ypač sunku suvokti ir spręsti apie savo gyvenseną. Mūsų laikų žmogus užsisklendęs individualizme, nebeįstengia pakelti konfrontacijos ir pasiduoda iliuzijai, kad jo gyvensena priklauso tik nuo jo paties ir kad jam socialinės atsakomybės nereikia. Išpažinties sakramentas verčia suvokti tiesos vertę žmogaus gyvenimui, nes susieja jį su bendruomene. Idealų ir prieštaravimų kupinam gyvenimui atleidimo reikia kaip meilės ir gailestingumo patirties; išpažintis leidžia suvokti tiek vieną, tiek kitą aspektą. Mūsų visuomenėje, kurioje, regis, pamirštama atleidimo prasmė ir vis labiau reiškiasi tokios reakcijos kaip smurtas, pagieža ir kerštas, vis labiau reikia atleidimo liudytojų ir gailestingumo ženklų. Jei žmonės nėra tiesiogiai patyrę, ką reiškia būti mylimiems ir sulaukti atleidimo, sunku įsivaizduoti, kad jie galėtų išreikšti tokius ženklus. Išpažintis yra veiksminga priemonė, perkeičianti žmogų. Nereikia pamiršti apie būtinybę patiems stoti gyvenimo tikrovės akivaizdon be jokių iliuzijų. Kai ne vieną yra užvaldžiusi visagalybės jausena, o tikrovė sumaišoma su sapnu manant, kad visa galima įsigyti ar pasisavinti, atsigręžti ir padaryti apyskaitą tikrovės akivaizdoje yra ne nuostolis, bet neatidėliotinas poreikis.

Benediktas XVI enciklikoje Caritas in veritate yra pasakęs, jog „pasaulis kenčia dėl minties stygiaus“(CV, 53). Nedera manyti, kad naujajai evangelizacijai netaikytina ši įžvalga. Mąstymo stygius nuskurdina ir susilpnina tikėjimą manant, kad jis neįstengia visų suvienyti. Kultūros sfera sudaro gyvybinę erdvę suvokiant Evangelijos vertę ir pasaulio perkeitimui geriau pritaikytą kalbėseną. Nedera pakliūti į spąstus manant, neva naujajai evangelizacijai reikia tik naujos komunikavimo technikos ar paprastai patiriamo įkvėpimo; jiems abiem reikia juos palaikančio proto, siekiančio suprasti jį supantį pasaulį ir mokėti įsiterpti į kultūrą, atsižvelgiant į įvairius kultūros aspektus ir užčiuopiant regimus patologijos ženklus, – o jų terapija dažnai nėra gera dėl analizės silpnumo. Turime minties galią, kuri yra nuolat atnaujinama tikėjimo, lydimo proto, kurį be paliovos gaivina troškimas pažinti. Priešinamės ribojančiam tiesos paiešką, rezignuojančiam protui, todėl priešinamės kultūrai, kuri gamina vien efemeriškus pavidalus. Turime gilią mintį, mokančią skaityti tikrovę vieningame ir globaliame pasaulyje ir įžvelgti žmogaus grožį ir gerumą, nors jis ir paženklintas nuodėmės buvimu. Prieš mus atsiveria tokia istorinė galimybė, kokių retai pasitaiko pasaulio scenoje. Turime iš naujo atrasti pagrindinį kelią ir sutelkti žvilgsnį į esmę; tik tuomet taps įmanomas tikras įsipareigojimas, brandi mintis, kuri mūsų amžininkams būtų nuosekli ir tikėtina. Ugdymas yra „rizika“, kurią verta patirti, nes ji leidžia mums būti iniciatyviems visuotinio silpnumo akivaizdoje.

Šiame kontekste reikia sutelkti didžiausias pastangas ugdant šeimą ir ginant ją įvairių subtilių jos vientisumui gresiančių apraiškų akivaizdoje. Šeima sudaro natūralią erdvę, kurioje perduodamas tikėjimas ir asmeniniam gyvenimui būdingos pamatinės vertybės. Bažnyčioje paplitęs įsitikinimas dėl šeimos svarbos ir jos centrinės vietos visuomenės gyvenime; tačiau būtinos tolesnės pastangos, ypač naujosioms kartoms skleidžiant supratimą, jog šeimos tvirtumas negali remtis ankstesniais netikrumo paženklintais sprendimais, iš pagrindų pakertančiais tikrą meilę ir nepadedančiais ugdyti bendrystės siekių.

Svarbi dalis yra angažavimasis politiniame gyvenime. Akivaizdu, kad susiduriame su daugybe tradicijų, kylančių iš įvairių kultūrų; vis dėlto katalikams nedera vengti angažuotis politiniame gyvenime. Galimos bent dvi kryptys. Pirma, tiesiogiai įsipareigojant ir imantis viešų pareigų institucijose; antra, aktyviai pilietiškai dalyvaujant, jaučiant atsakomybę dėl visuomenės ateities. Šventasis Tėvas daugelį kartų pareiškė troškimą, kad augtų nauja politinio gyvenimo vadovų klasė. Ji galės veikti juo veiksmingiau ir vaisingiau, juo labiau remsis tikėjimu ir suvoks Bažnyčios socialinio mokymo svarumą bei būtinybę subsidiariai reikštis visuomenėje.

Paskutinė apmąstymų sritis yra nulemta imigracijos reiškinio. Šiandien Vakarai išgyvena situaciją, kuri labai skiriasi nuo praeities. Šiuo atveju siekiame nagrinėti ne šio reiškinio socialinės plotmės padarinius, bet jo poveikį naujajai evangelizacijai. Pastarųjų dešimtmečių imigracija reiškė milijonų krikščionių judėjimą. Europa, Jungtinės Amerikos Valstijos, Kanada ir Australija gerai žino, ką reiškia imigrantai iš Rytų Europos, Vidurio Rytų, Lotynų Amerikos ir Filipinų: daugiausia tai katalikai ir krikščionys. Jie yra turtas ne tik ekonominiu lygmeniu, bet ir naujosios evangelizacijos požiūriu. Šiandienos visuomenė dažnai negailestinga ir linkusi nugramzdinti naujuosius imigrantus abejingumo sūkuryje, trukdydama jiems išlaikyti tikėjimą ir tradicijas. Taip neturi būti. Mūsų bendruomenės privalo būti atviros ir priimančios, nes jų tradicijos gali būti tas turtas, gebantis apeliuoti į mūsų abejingumą. Žinoma, jų išgyvenamam liaudiškajam maldingumui dažnai reikia geresnio tikėjimo turinio pažinimo. Vis dėlto naujoji evangelizacija gyvuoja ir per šį vaisingą dalijimąsi tradicijomis, kuris išreiškia pagarbą ir tarpusavio papildomumą. Galiausiai apsvarstytinas ir masinis kitų religijų migrantų dalyvavimas. Jie išreiškia žmogaus troškimą siekti Absoliuto ir parodo kelius, nusidriekiančius į senąsias išminties tradicijas. Jų rimtumas ir širdies tiesumas ieškant Dievo yra kelias, galintis nuvesti į susitikimą su Jėzumi Kristumi, ir dažnai tai įvyksta. Šios religijos gali tapti „parengimu Evangelijai“ (Lumen gentium, 16). Naujoji evangelizacija, kaip ir bendrai suvokiama evangelizacija, negali būti atskirta nuo visiems skirto eksplicitiško Jėzaus Kristaus skelbimo ir negali niekam atimti galimybės susitikti su išganančiu žodžiu. Išlaikydami deramą pagarbą visiems ir apdairiai atsižvelgdami į situaciją naujieji evangelizuotojai neturi vengti galimybės susitikti taip pat su tais, kurie nepriima krikščioniškojo tikėjimo. Jei kartais skelbimas nepriimamas, tai nereiškia, kad negalima rasti bendrai pripažįstamų vertybių puoselėjant žmogaus gyvybę ir jos orumą, taip pat saugant kūriniją. Reikėtų rimtai apmąstyti daugybės bažnytinių struktūrų įsipareigojimus šiose srityse, kad nebūtų apsiribojama vien patarnavimų teikimu, nors jie gyvybiškai svarbūs, bet būtų remiamasi misionierišku evangelizacijos polėkiu, laikantis tinkamo laiko ir nemažėjančios pagarbos.

Galiausiai yra sudėtinga komunikacijos pasaulio sritis. Apaštališkajame laiške, kuriuo įsteigta ši Popiežiškoji taryba, jai eksplicitiškai pavedama užduotis: „studijuoti ir puoselėti šiuolaikinių komunikavimo formų kaip naujosios evangelizacijos priemonių naudojimą“. Vien pažvelgus į tai, kas šiuo metu vyksta, akivaizdu, kad komunikavimo priemonės nėra vien tik įrankiai, bet ir autentiška kultūrinė raiška. Naujoji evangelizacija vyksta šio naujo „mediapolio“ viduje. Įvairūs balsai, tarp jų sociologų ir psichologų, atkreipia dėmesį į pavojus šiame naujame „mažajame dideliame interneto pasaulyje“, kuris plėtojasi ir iškelia daug problemų, ypač dėl įtakos asmenų ir masių elgsenai. Tačiau komunikavimo pasaulis neturi būti suvokiamas tik funkcionaliai; tai būtų pavojinga klaida. Tai reikštų ne vien nutolimą nuo šio pasaulio, bet ir visų pirma trukdytų suvokti jo tikrąją prigimtį ir įvairias jį sudarančias formas. Komunikavimo pasaulį apmąstyti vien technologinėmis sąvokomis reikštų jo redukavimą, tai nepadėtų įžvelgti jame besireiškiančio kultūros veido. Iš tikrųjų šis minties ir technologijų pasaulis turi didžiulių galimybių, kurios šiuo metu tik iš dalies pažintos ir naudojamos. Žvelgiant į šį pasaulį, tiek į tai, kas jame gera, tiek ir į tai, kas bloga, jis atrodo vis panašesnis į šiuolaikinį areopagą, nuo kurio šiuolaikinis krikščionis neturi šalintis. Iš naujųjų komunikavimo formų kylanti kalba turi būti pažinta, studijuojama ir, kiek įmanoma, vartojama, tačiau neišduodant mums pavestos nešti žinios ir siekiant, kad mūsų skelbimas būtų aiškus ir suprantamas.

Būtina stoti šio naujojo pasaulio akivaizdon, nes dabar jis sąlygoja mūsų kultūrą drauge su iš jos kylančiomis kalbomis bei elgsenomis. Aišku, kad visa tai nepaneigia tarpasmeninio susitikimo pirmenybės – tai tikras iššūkis, įpareigojantis naują evangelizuotoją pasitikti kiekvieną žmogų, nuoširdžiai ir tikėtinai dalijantis savo gyvenimiškąja patirtimi.

Susitikimo tema pasirinkome Apaštalų darbų žodžius „Viešpaties žodis vis augo ir plito “ (plg. Apd 12, 24). Tai išreiškia šio susitikimo tikslą ir apibrėžia apmąstomą perspektyvą. Evangelistas Lukas pasitelkia plastišką formą, leidžiančią patikrinti evangelizacijos darbą: pirmenybė teikiama Dievo žodžiui, kuris per bendruomenės veikimą sklinda į visą žemę ir augina Bažnyčią. Bažnyčia auga, augant Dievo žodžiui. Apaštalas meldžia, kad „Viešpaties žodis skintųsi kelią“ (2 Tes 3, 1); tai reiškia, kad ir mes turime žengti tuo pačiu žingsniu ir niekuomet nepavargti. Šv. Augustino žodžiai gali padėti rasti metodologiją mūsų misionieriškam angažavimuisi. Komentuodamas Evangelijos ištrauką, kur vyrai praardė namo stogą, kad galėtų nuleisti paralyžiuotąjį Jėzaus akivaizdon, jis rašo: „Ir tu turi taip elgtis, tarsi norėtum padaryti panašų dalyką vidiniame žmogaus pasaulyje: nukelti jo stogą ir prieš Viešpatį atnešti jo paralyžiuotą sielą, kurios visi nariai pažeisti ir negali daryti gerų darbų, kuri prislėgta savo pačios nuodėmių ir kenčia dėl savo geidulingumo ligos. Štai gydytojas, jis yra slaptoje, širdies viduje. Tai yra tikroji paslėptoji Rašto prasmė, kurią reikia paaiškinti. Jeigu esi priešais ligonį, kurio nariai pažeisti ir kuris iš vidaus paralyžiuotas, idant nugabentum jį pas gydytoją, praverk jo stogą ir nuleisk pro jį paralitiką, kitaip tariant, atskleisk, kas slypi jo širdyje. Parodyk jam jo negalią ir gydytoją, kuris jį gali išgydyti“ (Sermo, 46, 13).

Baigiant šiuos trumpus apmąstymus vėl pasitelkime Šventojo Rašto vaizdinius, kuriuos išsako pranašas Zacharijas. Skelbdamas Mesijo erą, jis tai išreiškia tokiais žodžiais: „taip kalbėjo Galybių Viešpats: Tomis dienomis dešimt vyrų iš visų kalbų genčių griebs judėją ir, nusitverdami jam už drabužio skverno, sakys: Leiskite eiti su jumis, nes mes girdėjome, kad Dievas yra su jumis“ (Zch 8, 23). Nėra iliuzija galvoti, kad ta pati scena tinka ir naujiesiems evangelizuotojams. Viso pasaulio žmonės nori nutverti Kristaus mokinį ir sakyti: „Norime eiti su jumis, nes supratome, jog Dievas yra su jumis.“ Ar gali būti reikšmingesnė naujosios evangelizacijos patirtis, kai liudijimas toks įtikinamas, kad galima pajusti bendrystę su Dievu!

Galiausiai dėl Popiežiškosios tarybos įsipareigojimo noriu jus patikinti, kad vykdydami naujosios evangelizacijos tarnybą, kaip sako šv. Paulius, esame pasirengę „būti su jumis visais jūsų pažangai ir tikėjimo džiaugsmui“ (plg. Fil 1, 25). Šventojo Tėvo vardu savo tarnystę pirmiausia skiriame vyskupams ir vyskupų konferencijoms, taip pat judėjimų, asociacijų ir pašvęstojo gyvenimo žmonėms. Ši tarnystė po būsimojo Vyskupų sinodo bus vis labiau formuluojama ir planuojama, tačiau jai reikės ir jūsų svarbios pagalbos ir palaikymo. Tikiuosi, kad dėl to naujajai evangelizacijai nepristigs kūrybiško veiksmingumo bei dinamikos kaskart vis iš naujo ir tikėtinai skelbiant mūsų Išganytoją Dievo Sūnų Jėzų Kristų.