Naujosios evangelizacijos temos apmąstymą gali apibūdinti du teiginiai. Pirmasis priklauso filosofui, kuris, paprašytas apibūdinti dabartį, tai nusakė šiais žodžiais: „Pasaulio naktis yra vargingas laikas, nes jis tampa vis labiau varganas. Šiandien jis tapo tiek skurdus, kad nebeatpažįsta Dievo nebuvimo kaip netekties.“ Antrasis provokuojantis teiginys priklauso vienam iš vaisingiausių devynioliktojo amžiaus mąstytojų: „Kertinis klausimas yra šis – ar šiuolaikinėje visuomenėje įsišaknijęs žmogus, europietis, dar gali tikėti; tikėti į Dievo Sūnaus Jėzaus Kristaus dievystę? Tame iš tikrųjų glūdi visas tikėjimas.“ Pirmasis teiginys, priklausantis filosofui M. Heidegeriui, nurodo kultūrinę aplinką, kurioje suvokiamas naujosios evangelizacijos poreikis. Antrasis, F. Dostojevskio teiginys, įpareigoja sutelkti širdį į jos turinį. Tiek vienas, tiek kitas leidžia nubrėžti svarstymų apmatus, ypač žvelgiant į būsimąjį Vyskupų sinodą, skirtą naujajai evangelizacijai ir tikėjimo perteikimui.

Analizuojant mūsų laikmetį, vienas iš pirmiausia iškylančių dalykų yra siekis žūtbūtinai įgyti visišką autonomiją. Šiuolaikiniam žmogui ypač būdinga pavydžiai saugoti savo nepriklausomybę ir jaustis atsakingam dėl asmeninio gyvenimo. Dažnai pamirštamas santykis su transcendencija, žmogus tapo alergiškas bet kokiai spekuliatyviai minčiai ir apsiriboja paprastu istoriniu momentu, pasiduodamas iliuzijai, kad tikra yra tik tai, kas patikrinama moksliškai. Laikomasi savotiško pragmatinio empirizmo, faktus vertinant aukščiau už idėjas. Žmogus greitai ir be pasipriešinimo keičia mąstyseną ir gyvenseną, vis labiau tapdamas potyriams atviru kinetiniu objektu; jis trokšta būti įtrauktas į bet kokį, net jį patį viršijantį žaidimą, kai net nepridengtas narciziškumas pateikiamas kaip gyvenimo prasmės iliuzija. Individualių laisvių reikalavimai kyla tarsi sprogimas, atsiliepiantis lytinio gyvenimo srityje, tarpasmeniniuose ir šeimos santykiuose, laisvalaikio ir darbo veikloje. Į tai įtraukiama mokymo ir komunikavimo erdvė, ir taip perkeičiama visa gyvenimo aplinka. Trumpai tariant, susidaro visai nauja situacija, kurioje siekiama pakeisti senąsias, ypač krikščioniškąsias, vertybes.

Žvelgiant iš tokios perspektyvos, kai žmogus užima centrinę vietą ir pasidaro visokios būties atskaitos tašku, Dievas tampa nenaudinga hipoteze, vengtinu ir net naikintinu konkurentu. Šis virsmas palyginti lengvai įvyksta; prie to dažnai prisideda silpna teologija ir jausmais grindžiamas religingumas, nepajėgiantis atskleisti platesnio tikėjimo horizonto. Šiame kontekste Dievas praranda centrinę vietą. Tačiau to padarinys tai, kad pats žmogus netenka savo vietos. Gyvenimo prasmės „užtemimas“ apriboja žmogų taip, jog jis nebesugeba rasti vietos kūrinijoje ir visuomenėje. Jis pasiduoda prometėjiškai pagundai ir iliuzijai – neva pats kontroliuoja mirtį ir gyvenimą, nes sprendžia, kada, kaip ir kur. Kultūra, kurioje stabmeldiškai garbinamas kūno tobulumas, tampa selektyvi tarpasmeniniuose santykiuose, grindžiant juos fiziniu grožiu, o galiausiai pamirštant esmę. Taip nupuolama į savotišką narciziškumą, trukdantį grįsti gyvenimą nuolatinėmis tvirtomis vertybėmis, apsiribojant tuo, kas efemeriška.

Čia iškyla iššūkis, susijęs su ateitimi. Kas nori laisvės gyventi taip, tarsi Dievas neegzistuotų, gali tai daryti, tačiau turi žinoti, kur tai veda. Turi suvokti, kad toks pasirinkimas nežada nei laisvės, nei savarankiškumo. Vien galimybė disponuoti savo gyvenimu nepatenkina laisvės poreikio. Užslopindami žmogaus viduje glūdintį Dievo troškimą netampame savarankiški. Asmeninės laisvės mįslė išsprendžiama ne atmetant slėpinį, bet priimant jį. Toks yra kelias, kurį reikia nueiti; bet koks jo sutrumpinimas slepia riziką pasimesti brūzgynų tankmėje, iš kur nematyti nei išeities, nei siekiamo tikslo. Galima pastebėti, kad ši krizė yra pirmiausia kultūrinės ir antropologinės plotmės. Pats žmogus išgyvena krizę. Jis negeba atrasti savęs po girdėtų vilionių, ypač patikėjęs, jog pasiekė brandos amžių ir visiškai atsako už save nepriklausydamas nuo jokio autoriteto. Iš tikrųjų tas sirenų balsas yra viliojantis. Kai žmogus vis labiau atsiduria visa ko centre, palaikomas savo narciziškumo, jis negali pasiekti tiesos, nes neturi jokio pamato; belieka įvaryti paskutinį pleištą padarant jį iki galo savarankišką – nutolinti nuo Dievo. Keista konstatuoti tokią padėtį šalyse, suformuotose krikščioniškojo tikėjimo.

Daugelis pasirenka likti neutralūs religijos atžvilgiu, tačiau vargiai galima įsivaizduoti pražūtingesnę nuostatą. Vakarams religijos negali būti visos vienodos. Nesame atsidūrę tamsioje naktyje, kur viskas prarado spalvas. Proto pirmenybė, dėl kurios buvo kovojama per šimtmečius, negali būti paversta lakiomis egalitarizmo smiltimis, trukdančiomis kritikos balsui. Tai raginimas skirti religijas ir pripažinti savo šaknis bei gautą indėlį. Indiferentiškumas, agnosticizmas ir ateizmas ne tik neatsako į pamatinį klausimą dėl gyvenimo prasmės, bet ir neleidžia pasiekti vienybės. Nereikia kartoti kitų istorinių laikotarpių klaidų, kai siekiant naujybės būdavo nutraukiami ryšiai su praeitimi. Istorijos pažanga vyksta ne taip. Ne nušalinant krikščionybę ar jos atsižadant galima kurti geresnę visuomenę. Ji kuriama ne taip. Toks požiūris ne tik trumparegiškas, bet ir jo prielaidos klaidingos. Be krikščionybės nebus ugdoma nei individų, nei tautų brandi tapatybė.

Tiesa, mūsų istoriją sudaro šviesa ir šešėliai, tačiau nešame žinią apie tikrą žmogaus išlaisvinimą ir nuoseklią tautų pažangą. Pastaraisiais dešimtmečiais šios vertybės tarsi apsinešė rūdimis, joms kyla išdildymo pavojus ne dėl laiko tėkmės, bet dėl kultūros ir įstatymų leidybos reiškinių, keliančių grėsmę visuomenės audiniui. Plačiai atvertos durys įmanomoms teisėms neatnešė didesnio sutelktumo nei juo labiau neugdė atsakomybės. Veikiau galima konstatuoti nerimą keliantį užsidarymą individualizme be išeities, kuris anksčiau ar vėliau uždusina pavienius asmenis ir visuomenę.

Kelias, kurį esame kviečiami nueiti, nėra lengvas. Jame laukiančius iššūkius reikia priimti, analizuoti ir studijuoti, kuriant planus, kaip pasiekti tikrą visų pažangą. Tai ypatinga užduotis, ir būtina vengti pasikliauti vien savo jėgomis. Mes to nė negalėtume, nes esame katalikai, – atviri visiems ir trokštantys palydėti kiekvieną pasiūlydami tikėjimo bendrystę. Todėl reikia pasitraukti iš tokios neutralumo formos, kurioje užsisklendė daugelis šalių, atsiribodamos nuo savo istorijos. Jei Vakarų šalys gėdysis to, kas jos yra, jas palaikančių šaknų ir krikščioniškosios tapatybės, kuri dar ir šiandien jas formuoja, jos neturės ateities. Pasekmė tegali būti vien negrąžinamas nuosmukis.

Veiksmingai pasitarnauti ateičiai galima tik iš naujo pasitelkiant vertybinius principus kultūrinėje ir politinėje veikloje. Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į šeimą, kuri yra lemiamas veiksnys socialiniame audinyje. Susiduriant su bendru gimstamumo mažėjimu ir panieka gyvybei, keliančia grėsmę pačios civilizacijos išlikimui, būtina įsisąmoninti žmogiškosios gyvybės pirmenybę nuo prasidėjimo iki natūralios baigties. Senėjimo nuokalnė, į kurią pirmiausia rieda Vakarai, rodo žiemos laikotarpį, nuosmukį, pasirinktą šalių, kurios primetė kontraversišką stipriojo teisę nekaltų gyvybių atžvilgiu. Baimėje užsklęstam ir vis vienišesniam žmogui siūloma greita ir pašaipiai laiminga mirtis. Tai galutinė iliuzija, kuri gražiais žodžiais nusakoma kaip „saldi mirtis“, – tarsi mirtis neapimtų galutinės ribos dramos ir amžino egzistencijos klausimo, pergalės, o ne pasidavimo prašymo. Ši pavojingai slidi argumentacija, išradingai interpretuojama daugelio jos šalininkų, yra pernelyg nesaugi, kad būtų ginama kaip teisė; priešingai, joje slypi baimė ir priespauda, nes neįstengiama suteikti prasmės buvimui.

Šie pavyzdžiai ragina apmąstyti mūsų gebėjimą kurti procesą perduodant vertybes ir elementus, sudarančius mūsų tautų tapatybę, ir taip įsišaknyti įprasminant priklausomybę naujai ir drauge senai tikrovei. Mes, katalikai, nesitrauksime nuo atsakomybės ir nesutiksime būti nušalinti. Naujosios evangelizacijos darbas apima taip pat šį etapą. Esame įsitikinę, kad mūsų buvimas yra esmingai svarbus. Niekas kitas negali pakeisti to ypatingo mums priklausančio indėlio, kuris per tūkstantmečius paženklino beprecedentę humanizacijos istoriją. Be reikšmingo katalikų dalyvavimo mūsų šalys bet kuriuo atveju būtų skurdesnės, labiau izoliuotos ir mažiau patrauklios. Nenorime, jog taip įvyktų, ir todėl prašome, kad būtume išklausyti ir būtų suteikta galimybė dar kartą įrodyti mūsų tikėjimo grožį ir jo reikšmę tikrai visuomenės pažangai. Mūsų nešama viltis nepaprastai didinga, ji leidžia žvelgti su pasitikėjimu ir giedrumu į paženklintą sunkumų dabartį. Ši viltis neapgauna, nes ji yra stipri gyvenimo pažadu, pranokstančiu bet kokias ribas ir leidžiančiu sutelkti žvilgsnį į vienintelį būtiną tikslą – mylintį Dievą, priėmusį mūsų žmogiškąją būtį.

Mums tenka uždavinys ugdyti mintį, gebančią padėti pamatus epochai, kuri suteiks būsimosioms kartoms kultūrą ir leis joms gyventi tikroje laisvėje, orientuojantis į tiesą. Ši mintis dar nėra iki galo išplėtota, nors horizonte jau galima kai ką matyti. Kam priklauso kurti naują antropologiją, gebančią projektuoti naujos visuomenės modelius? Žinoma, tai ne vienos institucijos užduotis. Tai sinergiškas veikimas, sintetiškai apimant praeities paveldą, interpretuojant jį mūsų epochai būdingų pasiekimų šviesoje ir perduodant po mūsų ateisiančioms kartoms. Šia prasme Benediktas XVI ne kartą kėlė klausimus, susijusius su naująja evangelizacija, – į juos verta įsiklausyti, bandant duoti protu ir planavimo perspektyva grindžiamą atsakymą, skirtą ne tik naujajai evangelizacijai, bet taip pat turint omenyje ir ateities kartas ugdančią mintį. Lankydamasis Vokietijoje Evangelikų Bažnyčios atstovams jis sakė: „Dievo nebuvimas mūsų visuomenėje vis slogesnis, Jo apreiškimo istorija, pasakojama Rašte, atrodo įsikūrusi vis labiau tolstančioje praeityje. Ar reikia pasiduoti sekuliarizacijos spaudimui, tapti šiuolaikiškam praskiedžiant tikėjimą? Žinoma, tikėjimas šiandien turi būti naujaip mąstomas ir pirmiausia naujaip juo gyvenama, idant jis taptų dabartimi. Tačiau padės ne tikėjimo praskiedimas, bet gyvenimas juo mūsų dienomis. Štai pagrindinė ekumeninė užduotis, kurią įgyvendinti turime vieni kitiems padėti, – giliau ir gyviau tikėti. Mus, krikščionybę išgelbės ne taktikos, bet naujaip mąstomas ir naujaip įgyvendinamas tikėjimas, per kurį į mūsų pasaulį įžengia Kristus, o su juo kartu ir gyvasis Dievas“ (2011 m. rugsėjo 23 d.).

Kita proga tęsdamas tą pačią mintį popiežius sakė: „Matome, kad mūsų turtingame Vakarų pasaulyje yra stygius. Daugybei žmonių trūksta Dievo gerumo patyrimo. Jie neranda jokio kontakto su institucinėmis Bažnyčiomis ir tradicinėmis jų struktūromis. Kodėl taip yra? <…> Jiems reikia vietų, kur galėtų kalbėtis apie savo vidinį ilgesį. Esame kviečiami ieškoti naujų evangelizavimo kelių. Vienas iš tokių kelių galėtų būti mažos bendruomenės, kuriose draugystė būtų išgyvenama ir gilinama reguliariai ir bendrai garbinant Dievą“ (Kalba Vokietijos katalikų centrinio komiteto tarybai, 2011 m. rugsėjo 24 d.).

Kaip matome, šie ir kiti klausimai iškelia atsakomybę įgyvendinti naują tikėjimo apologiją. Tai nesvetimas tikėjimui momentas, priešingai, jis visiškai priklauso aktui, kuriuo įžengiama į tikėjimo logiką. Atrodo, kad pastaraisiais dešimtmečiais tikintieji nelabai rūpinosi, kaip įtikinamai pagrįsti savo tikėjimą. Gal įtikimumas sumenko ir dėl tokio pasirinkimo. Tradicijų ar įvairiopų patirčių pasitelkimas be įtikinimo galios negalėjo atlikti ugdymo vaidmens, ypač tos kultūros akivaizdoje, kurioje vis labiau atsižvelgiama į mokslo faktus. Kai kurių nuomone, situacija tapo sklerotiška, tarsi nepaliaujamas praeities formų kartojimasis galėtų sudaryti gynybinę tvirtovę, nepastebint, kad tai veikiau primena birias smiltis. Manyti, kad naujoji evangelizacija gali būti įgyvendinta vien atnaujinus praeities formas, yra tik iliuzija, kurios derėtų šalintis. Žinoma, tinkamas sprendimas nėra ekstravagantiškas naujovių išradinėjimas, siekiantis įtikti šiandienos žmogui, esančiam nuolatiniame judėjime ir atviram bet kokiai patirčiai, net nebandančiam turėti kritiško požiūrio. Įveiktinas kelias anaiptol nėra paprastas. Jis reikalauja, kad liktumėm ištikimi pagrindams, būtent todėl gebėtumėm statyti tai, kas būtų nuosekliai suderinama su praeitimi ir priimtina bei suprantama žmonėms, skirtingiems nuo praeities laikų. Esame kviečiami patvirtinti būtinybę įtikinamai pagrįsti savo tikėjimą (plg. 1 Pt 3, 15), žinodami, kad tai turime daryti „švelniai, atsargiai, turėdami gryną sąžinę“ (1 Pt 3, 16). Šių trijų dalykų priminimas yra labai svarbus. Tikintieji, aiškindami apie mumyse esančią viltį, neturi parodyti puikybės ar viršenybės kitų doktrinų atžvilgiu. Todėl būtina, kad naujoji evangelizacija būtų grindžiama nauja antropologine refleksija ir apologetiniu raktu, pristatant krikščioniškąjį įvykį ir dalijantis juo su mūsų laiko žmonėmis.

Tikėjimas turi savo įtikinamąją galią, kylančią iš jo esmės, pirmiausia iš jo ryšio su Apreiškimu ir, ne pirmutinėje vietoje, su protu. Taip pat ir tada, kai teisėtai ir deramai remiamasi protu, parodant tikėjimo pagrįstumą, – ir šiuo atveju protas patvirtina, jog tikėjimo aktas jį pranoksta, nes jis išplečiamas liturginiu veiksmu, primenant ir švenčiant slėpinį, ir liudijimu, kuriame meilė tampa aukščiausia tikėjimo forma. Todėl svarbu, kad nauja apologetika iš naujo grąžintų pirmenybę perkeičiančiam ir atverčiančiam slėpiniui ir mūsų laikų žmogui siektų pirmiausia ne įrodyti Dievo buvimą ar jo Apreiškimo tikrumą, bet parodyti,kaip be Dievo buvimo ir artumo žmogus tampa svetimas sau pačiam. Tuomet tiek meilė, tiek kančia netenka prasmės ir užsisklendžiama vis didesniame vienišume prarandant džiaugsmą gyventi.

Kadangi krikščionybės širdis yra Jėzus Kristus, susitikimas su juo reiškia nuoseklią skelbiamo turinio įžvalgą. Naujosios evangelizacijos kelias yra nužymėtas; esame pašaukti naujai skelbti Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo slėpinį, atnaujinant tikėjimą per atsivertimą. Jei mūsų akys gebėtų giliai įžvelgti įvykius, ženklinančius mūsų dienų žmonių gyvenimą, būtų lengva parodyti šiam skelbimui skirtiną privilegijuotą erdvę. Turime provokuoti mąstyti apie gyvybės ir mirties prasmę, apie gyvenimą anapus mirties; savo ruožtu egzistenciniams ir tapatybę apibrėžiantiems klausimams negali būti svetimas Jėzus Kristus. Naujosios evangelizacijos skelbimas neturės būtino veiksmingumo, išprovokuojančio tikėjimo atsaką, jei jame nebus stipriai akcentuojamas gyvybę gaubiantis slėpinys, susijęs su begaliniu Dievo – Jėzaus Kristaus slėpiniu. Žvelgiant iš šios perspektyvos kelią nurodo Gaudium et spes: „Iš tiesų žmogaus slėpinys tikrai nepaaiškėja niekur kitur, tik įsikūnijusio Žodžio slėpinyje. <…> Kristus, naujasis Adomas, pačiam žmogui pilnatviškai parodo, kas yra žmogus, ir atskleidžia jo pašaukimo kilnumą. <…> Juk jis, Dievo Sūnus, įsikūnijimu tarsi susijungė su kiekvienu žmogumi. Žmogaus rankomis jis darbavosi, žmogaus protu galvojo, žmogaus valia veikė, žmogaus širdimi mylėjo. Gimęs iš Mergelės Marijos, tikrai tapo vienu iš mūsų, viskuo į mus panašus, išskyrus nuodėmę“ (22).

Šio teksto šviesoje, kur pateikiami apmatai mūsų laikų naujajai antropologijai, paženklintai slėpinio pirmenybe, atsiveria nauji Bažnyčios pastoracinio veikimo horizontai. Naujosios evangelizacijos pirmutinis pašaukimas nėra nagrinėti Dievo egzistavimo problematiką, kaip atsaką ateizmui. Ji veikiau turi naujai pristatyti Jėzaus Kristaus asmenį ir suvokimą, kad jis kaip Dievo Sūnus galutinai apreiškė Dievo slėpinį. Šiame kontekste, laikantis ugdymo dinamikos, dera naujai pristatyti krikščionybę kaip religijos reiškinio viršūnę, taip pat imtis tikros religijos tematikos. Palikdami šiuos klausimus nuošaly dėl neteisingai suvokiamos tolerancijos arba likdami pasyvūs, kai viešoje kalbėsenoje vis labiau kontroliuojama krikščionybės raiška, nepasitarnautume tiems, kurie turi teisę išgirsti Apreiškimo tiesą.

Mūsų pirmutinis tikslas nėra įžengti į teorinių debatų areopagą ar įsitraukti į interpretacinius ginčus; savo veikimą turime pirmiausia kreipti į skelbimą, kad Dievas apsireiškė Jėzuje Kristuje ir jame yra gyvenimo prasmės išsipildymas. Dievas pirmiausia paliečia asmeninį kelią tų, kurie siekia įprasminti savo egzistenciją. Dievas randamas pranokstant mokslo horizontą kaip prasmės poreikis ir asmeniškai išgyvenama patirtis. Nemanau, kad naujajai evangelizacijai pirmiausia reikia leistis tradicinių arba naujų „Dievo buvimo įrodymų“ keliu. Ji turėtų siekti kitos perspektyvos. Jei norime sekti pradiniu ankstyvosios Bažnyčios pavyzdžiu, nesunkiai pamatysime, kad ji rinkosi kitą kelią. Petro kalba Sekminių dieną nubrėžia gaires: „Jėzų Nazarietį, Dievo jums patvirtintą galingais darbais, stebuklais ir ženklais, kuriuos per jį nuveikė Dievas tarp jūsų, kaip patys žinote; taigi tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus. Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės, nes buvo neįmanoma, kad jis liktų mirties grobis. <…> Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai. Dievo dešinės išaukštintas, jis gavo iš Tėvo Šventosios Dvasios pažadą ir ją dabar išliejo. Jūs tai matote ir girdite. <…> Tad tegu tvirtai įsitikina visi Izraelio namai: Dievas padarė Viešpačiu ir Mesiju tą Jėzų, kurį jūs nukryžiavote.“ Tie žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?“ Petras jiems atsakė: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės, tada gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas.“ Dar daugeliu kitų žodžių jis primygtinai ragino juos ir sakė: „Gelbėkitės iš šitos iškrypusios padermės!“ (Apd 2, 22–24. 33. 37–40).

Šis mūsų Bažnyčios istorijos puslapis yra nuoroda į procesą, kuris įvairiomis atmainomis turi būti įgyvendinamas Bažnyčioje kaip visad naujos ir aktualios Sekminės. Naujoji evangelizacija reikalauja gebėjimo pagrįsti savo tikėjimą, parodant Dievo Sūnų Jėzų Kristų, vienintelį žmonijos Gelbėtoją. Kiek gebėsime tai padaryti, tokiu mastu galėsime duoti mūsų laikų žmonėms atsakymą, kurio jie laukia. Naujosios evangelizacijos atspirtis yra įsitikinimas, jog malonė veikia ir perkeičia širdį, vesdama į atsivertimą; ji priklauso nuo mūsų liudijimo tikėtinumo. Žvelgti į ateitį su vilties tikrumu reiškia, kad neliekame užsisklendę nei savotiškame romantizme, žvelgiančiame vien į praeitį, nei nukrypstame į utopiją, susižavėję neįgyvendinamomis hipotezėmis. Tikėjimas įpareigoja šiandien, mūsų gyvenamu laiku, todėl neatsiliepti į tai reikštų neišmanymą ir baimę; bet kuriuo atveju mums, krikščionims, tai neleistina. Galėtume ieškoti šiokios tokios paguodos užsidarę savo bažnyčiose, tačiau tai padarytų Sekmines tuščiu dalyku. Laikas atverti duris ir iš naujo skelbti Kristaus prisikėlimą, kurio liudytojai esame.

Turime dėmesingai vengti, kad naujoji evangelizacija netaptų paprasta formule, kurioje viskas būtų perteikiama priešybėmis. Nors naujojoje evangelizacijoje yra netikrumo ir dviprasmybių, ji tinkamiausia atsiliepiant į Bažnyčios poreikius šiuo ypatingu istorijos momentu, ypač Vakaruose. Tačiau ši išraiška neturi sudaryti įspūdžio, kad kalbama apie kažką alternatyvaus ar lygiagretaus tam, ką Bažnyčia visuomet darydavo per dvidešimtį savo istorijos amžių. Naujoji evangelizacija nurodo skirtingą pavidalą to paties nekintamo Jėzaus duoto paliepimo Bažnyčiai nešti visiems jo Evangeliją. Naujosios evangelizacijos turinys nėra alternatyva tam turiniui, kuris buvo visuomet skelbiamas; priešingai, jis yra tas pats, nes skelbiamas Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, asmuo, kuris savo mirties ir prisikėlimo slėpiniu atpirko pasaulį, atverdamas jį tikintiems amžinojo gyvenimo vartus. Keičiasi išraiškos būdas, kuriuo ta pačia žinia dalijamasi pakitusiame socialiniame ir kultūriniame kontekste. Šiuo ypatingu atveju ji skiriama krikščionims, gyvenantiems kultūrinėje aplinkoje, kurioje sekuliarizmas nulėmė gilią tikėjimo krizę, kur žmonių elgsena kontrastingai skiriasi nuo tikėjimo nuostatų, o tikėjimo pagrindus reikia atrasti iš naujo. Naujosios evangelizacijos veikla pirmiausia nukreipta į katalikus, kurie gyvena senos krikščioniškosios tradicijos, tikėjimo suformuotos kultūros šalyse, šiuo metu išgyvenančiose efemeriškumo pagundą, abejingumo ar net priešiškumo nuostatas krikščionybės atžvilgiu.

Ypatingas ryšys sieja naująją evangelizaciją ir liturgiją. Liturgija yra pagrindinė veikla, per kurią Bažnyčia išreiškia savo buvimą pasaulyje kaip tarpininkė, perduodama Jėzaus Kristaus apreiškimą. Bažnyčios gyvenimui nuo pat pradžių būdingas liturginis veikimas. Bendruomenė skelbia išganymo Evangeliją, ir tai gyvai išreiškia liturginėje maldoje, kuri tampa regimu ir veiksmingu išganymo ženklu. Atskirti šiuos du momentus reikštų nesuprasti Bažnyčios. Liturginė veikla yra tarsi Bažnyčios skelbimo gyvybiniai syvai, o įvykdytas skelbimas grįžta į liturgiją kaip veiksmingas jos įgyvendinimas. Lex credendi ir lex orandi sudaro vienovę, kurioje net sunku įžvelgti vieno pradžią ir kito pabaigą. Naujoji evangelizacija turi sugebėti paversti liturgiją savo gyvybine erdve, kad vykdomas skelbimas įgytų pilnutinę prasmę. Naujosios evangelizacijos įgyvendinimo būdų ir perspektyvų įvairovė atsispindi liturgijos turtingume. Liturginio veiksmo daugialypumas, ją sudarančių apeigų įvairovė akivaizdžiai parodo, kaip slėpinio unikalumas ir centriškumas gali būti išreikštas skirtingomis formomis nesumenkinant jo ryšio su vieninteliu išpažįstamu tikėjimu.

Kita ypatinga naujosios evangelizacijos erdvė – meilės sritis. Čia Bažnyčia nenuilstamai reiškiasi pasauliui įvairiopais konkrečiais ženklais. Vyrai ir moterys, paklusdami Šventosios Dvasios veikimui, per du tūkstantmečius konkrečiose vietose aktualizavo ir regimai parodė Viešpaties žodį „Vargšų jūs visada turite su savimi“ (Jn 12, 8). Šiuo istoriniu laikotarpiu, kuriam būdingas individo užsisklendimas, be santykių galimybės, kur delegavimui teikiama pirmenybė tiesioginio dalyvavimo atžvilgiu, atsakomybė įpareigoja liudyti gebėjimą pasirūpinti broliu, suteikiant kuo geriausią pagalbą. Tai nieko naujo, tokia yra mūsų istorija. Vadovaudamiesi Viešpaties žodžiu laikome privilegija tai, ką pasaulis atmeta, kas, jo akimis, nenaudinga ir mažai veiksminga. Chroniški ligoniai, klajokliai, žmonės iš visuomenės paribių, neįgalieji ar kiti, kurie pasaulio akimis neturi ateities ir vilties, – į juos krypsta krikščionių įsipareigojimas. Turime įtaigių šventumo pavyzdžių, kai vyrai ir moterys, pagal šią programą konkrečiai skelbė Jėzaus Kristaus Evangeliją ir taip pradėjo tikrą kultūrinę revoliuciją. Šio šventumo akivaizdoje griūva visokie įmanomi pasiteisinimai; vietoj utopijos atsiranda įsitikinimas, o tiesos ir laisvės siekis susilieja į meilės sintezę, aukojantis ir nelaukiant atlygio.

Taigi neatidėliotinai svarbu kurti planą, kuris leistų krikščionims atkurti jų tapatybę, stiprinamą tikėjimo turinio, turtingą dėl priklausomybės Bažnyčiai ir gaivinamą bendruomeninių vertybių. Bažnyčia evangelizuoja ne todėl, kad yra susidūrusi su didžiuliu sekuliarizacijos iššūkiu, bet pirmiausia todėl, jog turi būti klusni Viešpaties paliepimui skelbti jo Evangeliją visai kūrinijai. Šioje paprastoje mintyje kondensuotai glūdi artimiausių dešimtmečių planas – perprasti Kristaus Bažnyčiai tenkančią atsakomybę šiuo ypatingu istorijos momentu. Bažnyčia egzistuoja, kad visais laikais skelbtų Evangeliją visiems žmonėms, kad ir kur jie būtų. Jėzaus paliepimas yra toks skaidrus ir aiškus, kad negalima teisintis jo nesupratus. Tikintieji jo žodžiu yra kviečiami pasaulio gatvėse skelbti, jog žadėtasis išganymas tapo tikrove. Skelbimas turi atitikti gyvenimo būdą, leidžiantį visada atpažinti Viešpaties mokinius. Evangelizaciją galime apibendrinti kaip Kristaus sekėjų gyvenimo stilių.

Galime ilgai diskutuoti, kas yra „naujoji evangelizacija“. Galime savęs klausti, ar šios sąvokos pažyminys turi prasmę, ar yra susijęs su tikrove. Tai, kad kalbama apie „naująją“ evangelizaciją, netaikoma jos turiniui, čia mintyje turimi skelbimo būdai ir sąlygos. Baigdami galime prisiminti Benedikto XVI mintį laiške Ubicumque et semper, kur pabrėžiama neatidėliotina būtinybė „pateikti tinkamus atsakymus, idant Bažnyčia prisistatytų šiandienos pasauliui savo misionierišku polėkiu ir galėtų vykdyti naująją evangelizaciją“. Popiežius savo kalboje pirmajame plenariniame mūsų dikasterijos posėdyje pridūrė: „Skelbti vienintelį pasaulio gelbėtoją Jėzų Kristų šiandien atrodo sudėtingiau negu praeityje; tačiau mūsų užduotis išlieka ta pati, kaip ir mūsų istorijos aušroje. Misija nepasikeitė, taip pat neturėtų pasikeisti apaštalus ir pirmuosius mokinius įkvėpęs entuziazmas bei drąsa. Šventoji Dvasia, raginusi juos atverti aukštutinio kambario duris ir padariusi juos evangelizuotojais (plg. Apd 2, 1–4), yra ta pati Dvasia, kuri šiandien ragina Bažnyčią iš naujo skelbti viltį mūsų laikų žmonėms. Šventasis Augustinas taip pat tvirtina, jog nedera manyti, kad evangelizacijos malonė buvo skirta tik apaštalams, o su jais malonės šaltiniai išseko: „Ši versmė pasirodo tekėdama, o ne tuomet, kai nustoja tekėti. Per apaštalus veikianti malonė perduodama ir kitiems, kurie bus kviečiami skelbti Evangelijos <…>, tas kvietimas tęsiasi iki pat šių dienų visame Viengimio Sūnaus kūne, kuris yra visame pasaulyje išplitusi Bažnyčia“ (Sermo 239, 1). Taip yra. Malonės versmė ir toliau liejasi iš to paties šaltinio, nes ir šiandien nenutrūkstamai imamasi atsakomybės perteikti tikėjimą būsimosioms kartoms.