PRATARMĖ

Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija išleidžiama Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracinės tarybos iniciatyva po ilgo, atidaus ir daugiadisciplininio pasirengimo.

Žmogiškoje realybėje nieko neįvyksta atsitiktinai, ir net chronologiniai sutapimai gali turėti simbolinę reikšmę. Šis ilgai lauktas dokumentas yra išleidžiamas tik keletui mėnesių praėjus po to, kai 1994 m. vasario 11 d. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II įsteigė Popiežiškąją Gyvybės Akademiją; savo idėjomis, veikla ir tikslais ši Akademija glaudžiai susijusi su Popiežiškosios sveikatos apsaugos darbuotojų pastoracinės tarybos veiklos tikslais.

Ši Taryba nuoširdžiai džiaugiasi, kad Chartija buvo taip sklandžiai ir greitai aprobuota Tikėjimo mokslo kongregacijos: tai patvirtina visišką dokumento patikimumą ir autoritetingumą.

Šio deontologinio sveikatos apsaugos darbuotojų kodekso nurodymų studijavimas ir taikymas yra svarbus dėl daugelio priežasčių. Jo paskelbimas užpildo tą tuštumą, kuri buvo jaučiama tiek pačios Bažnyčios, tiek ir visų tų, kurie solidarizuojasi su jos kilnia gyvybės gynimo misija.

Nepaprastai didelė mokslo ir technologijos pažanga plačioje sveikatos ir medicinos srityje pagimdė atskirą bioetikos, arba gyvybės etikos, discipliną. Būtent todėl, ypač nuo Pijaus XII laikų, Bažnyčios Magisteriumas įsitraukė į sprendimą tų sudėtingų problemų, kurios yra sąlygojamos nepertraukiamo medicinos ir moralės ryšio. Šioje srityje nėra tokios problemos, kurią būtų galima spręsti atsietai nuo Hipokrato etikos ir krikščioniškosios moralės. Tai ir pagrindžia Sveikatos apsaugos darbuotojų chartijos reikalavimą, kad medicinoje būtų taikoma išsami ir visuminė Bažnyčios pozicija, teigianti vienintelį ir absoliutų kiekvieno žmogaus ir visos gyvybės vertingumą.

Tuo remdamasi, po įvadinio sveikatos apsaugos darbuotojų, ar, tikriau, „gyvybės tarnų“,vaidmens ir uždavinių aptarimo, Chartija susikaupia ties trimis svarbiausiomis temomis: prokreacija, gyvenimu ir mirtimi.

Objektyvią dokumento vertę saugo ir tiesioginis popiežių bei Romos Kurijos dokumentų citavimas. Šie šaltiniai akivaizdžiai išryškina tai, kad Bažnyčia, gindama gyvybės šventumą, kartu grindžiamųjų bioetikos problemų srityje laikosi pozicijos, kuri yra konstruktyvi ir atvira tikrajai mokslo ir technologijos pažangai, kai ji derinasi su teisingos civilizacijos vystymusi.

Chartijos pirmuosiuose puslapiuose sveikatos apsaugos darbuotojo veikla yra prilyginama „krikščioniškojo liudijimo“ išraiškai. Kukliai, tačiau didžiuodamiesi mes galime teigti, jog ši Sveikatos apsaugos darbuotojų chartija yra dalis „naujosios evangelizacijos“ – tos evangelizacijos, kuri įgauna savo tikrąją išraišką tarnaudama gyvybei ir kenčiantiesiems pagal Kristaus pavyzdį.

Tad mes viliamės, kad ši knyga – įrankis taps integralia pradinio ir nuolatinio sveikatos apsaugos darbuotojų ugdymo dalimi ir kad šių medikų veikla akivaizdžiai paliudys gyvybę ginančios Bažnyčios širdies ir glėbio atvirumą visiems žmonėms, nes ir Kristaus žinia skelbiama visiems žmonėms.

Kardinolas FIORENZO ANGELINI
Popiežinės pastoracinės pagalbos sveikatos apsaugos darbuotojams tarybos Prezidentas

---

ĮVADAS

GYVYBĖS TARNAI

Tarnystė gyvybei

1. Sveikatos apsaugos darbuotojų veikla – tai neįkainojamos vertės tarnystė gyvybei. Ji išreiškia gilų žmogišką ir krikščionišką atsidavimą, kuris pasireiškia ne vien tik kaip techninė veikla, bet ir kaip pasiaukojimas ir meilė savo artimui. Tai „krikščioniškojo liudijimo išraiška“ [1]. Sveikatos apsaugos darbuotojo profesija kviečia „tapti žmogaus gyvybės tarnais ir sargais“ [2].

Gyvybė yra pirminis ir fundamentalus asmens gėris. Todėl rūpinimasis fizine žmogaus gyvybe – tai giliai humaniška veikla. Būtent šiam tikslui savo veiklą paskiria profesionalūs arba savanoriai sveikatos apsaugos darbuotojai. Tai gydytojai ir seselės, ligoninių kapelionai, vienuolės ir vienuoliai, administratoriai, slaugės ir savanoriai, įvairiais būdais besidarbuojantys žmogaus sveikatos profilaktikai, gydymui ir reabilitavimui.

Rūpestingas budėjimas

Pagrindinė ir simbolinė medicininės globos išraiška – tai švelnus ir dėmesingas budėjimas prie ligonio lovos. Būtent taip gydant ir slaugant kenčiantįjį išreiškiamos didelės humanistinės ir krikščioniškosios vertybės.

Asmeninis ryšys, paremtas pasitikėjimu ir sąžine

2. Sveikatos apsaugos darbuotojo veikla yra pagrįsta ypatingais žmonių tarpusavio santykiais. Tai yra „pasitikėjimo ir sąžinės susitikimas“ [3]. „Pasitikėjimas“ tų, kurie kenčia ir serga – kurie stokoja; jie patiki save sąžinei tų, kurie gali padėti ligoje, pasirūpinti jais ir gydyti. Toks žmogus yra sveikatos apsaugos darbuotojas“ [4].

Užuojauta

Jam ligonis nėra tik dar vienas klinikinis atvejis“ ar „nepažįstamasis, kuriam galima pritaikyti savo žinias“, bet visų pirma yra „sergantis žmogus, reikalingas nuoširdžios užuojautos tikrąja šio žodžio prasme“ [5].

Tai reikalauja meilės: buvimo šalia, dėmesio, supratimo, mokėjimo dalytis, dosnumo, geranoriškumo, kantrybės, dialogo. „Mokslinio ir profesinio išmanymo“ nepakanka. Būtina „asmeniškai įsigyventi į konkrečią kiekvieno paciento būklę“ [6].

Visuminis paciento suvokimas

3. Saugoti ir gerinti sveikatą, vadinasi, tarnauti gyvybei aprėpiant jos visumą. Iš tikrųjų „liga ir kentėjimas – tai reiškiniai, kuriuos giliau patyrinėjus visada iškyla klausimų, pranokstančių medicinos ribas ir siekiančių žmogaus būklės šiame pasaulyje esmę. Todėl akivaizdu, kad socialinėje bei sveikatos apsaugos tarnyboje turėtų dirbti žmonės, kurie turi visuminę žmogaus ir ligos sampratą ir, ja vadovaudamiesi, iš tiesų humaniškai padeda kenčiančiam ligoniui“ [7].

Visiškas atsidavimas

Krikščioniškos dvasios gaivinamas sveikatos apsaugos darbuotojas daug lengviau suvokia misionierišką savo profesijos reikšmę: „Čia visapusiškai pasireiškia jo asmeninis žmogiškumas, čia iš jo reikalaujama visiško atsidavimo“ [8].

Kalbėti apie sveikatos apsaugos darbuotojo pasiuntinybę, vadinasi, kalbėti apie pašaukimą [9]: apie atsiliepimą į transcendentinį šaukimąsi, kurį išsako kenčianti ir maldaujanti ligonio veido išraiška. Rūpintis ligoniu su meile – tai atlikti dievišką misiją, kuri viena gali motyvuoti ir palaikyti visų nesavanaudiškiausią, atsiduodantį ir ištikimą įsipareigojimą ir suteikti jam kunigišką reikšmę“ [10].

„Atskleisdamas savo atpirkimo misijos esmę, Jėzus sako: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą,- kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10). Kaip tik šiame 'gyvenime' visi žmogaus gyvenimo atžvilgiai bei tarpsniai pasiekia tikrąją reikšmę“ [11].

Sveikatos apsaugos darbuotojas – tai gerasis samarietis, kuris sustoja prie sužeistojo ir meile tampa jo 'artimu' (plg. Lk 10, 29–37 ) [12].

Talkinimas Dievo meilei

4. Tai reiškia, kad sveikatos apsauga – tai gausios Dievo meilės kenčiančiam žmogui įrankis, o kartu meilės Dievui parodymas, išreikštas per rūpestį žmogumi. Krikščioniui tai Kristaus, kuris „vaikščiojo darydamas gera ir gydydamas visus“ (Apd 10, 38), gydančios meilės tęsinys [13]. Ir drauge tai meilė Kristui: jis yra tas sergantis žmogus – „aš buvau ligonis“, – priėmęs sergančio brolio veidą; sergančiajam parodytą meilę Kristus priima kaip meilę jam pačiam: „Jūs padarėte tai man“ (Mt 25, 31–40) [14].

Profesijos, pašaukimo ir misijos jungtis

Profesija, pašaukimas ir misija susijungia krikščioniškoje gyvenimo ir sveikatos vizijoje. Šioje šviesoje mediko darbas įgauna kitą, aukštesnę prasmę, kurią galima apibūdinti kaip „tarnavimą gyvybei“ ir „gydymo tarnystę“ [15]. „Gyvybės pasiuntinys“ [16] – medikas yra „pasiuntinys to Dievo, kuris Šventajame Rašte atsiskleidžia kaip 'gyvybės mylėtojas' (Išm 11, 26)“ [17] .Tarnauti gyvybei – tai tarnauti Dievui kiekviename žmoguje: tai reiškia „tapti Dievo padėjėju grąžinant sveikatą sergančiam kūnui“ [18] ir garbinti Dievą, su meile besirūpinant gyvybe, ypač silpna ir sergančia. [19]

Įsitraukimas į Bažnyčios sielovadą

5. Bažnyčia, kuri „tarnavimą silpnam ir sergančiam laiko  integralia savo pasiuntinybės dalimi“ [20], imasi jo kaip savo tarnystės uždavinio [21]. „Mediciną Bažnyčia visada laikė svarbia parama savo misijai, skirtai žmonijai atpirkti“. Iš tikrųjų „tarnavimas žmogaus dvasiai negali būti iki galo veiksmingas, jei netarnaujama jo psichofizinei visumai. Bažnyčia gerai žino, kad fizinis blogis įkalina dvasią, lygiai kaip dvasinis blogis pavergia kūną“ [22].

Iš to aiškėja, kad gydomoji sveikatos apsaugos darbuotojų tarnystė yra susijusi su Bažnyčios sielovada [23] ir evangelizavimo [24] darbu. Tarnavimas gyvybei tampa išganymo tarnyste, skelbiančia atpirkėjo Jėzaus meilę. „Gydytojai, medicinos seserys, sanitarai, visas personalas ir savanoriai pagalbininkai yra pašaukti meile sergantiems ir kenčiantiems būti gyvu Kristaus ir jo Bažnyčios paveikslu“ [25]: „gyvybės evangelijos“ [26] liudytojais.

Techninė profesinė kompetencija

6. Tarnavimas gyvybei yra tikras tik būdamas ištikimas moraliniam įstatymui, kuris griežtais reikalavimais nusako jo vertę ir užduotis. Be techninio profesinio pasiruošimo, sveikatos apsaugos darbuotojas turi paisyti etinių normų. „Etinės normos, besiremiančios pagarba asmeniui ir ligonių teisėms, turi šviesti ir vadovauti tiek moksliniams tyrimams, tiek jų rezultatų taikymui“ [27]. Būdamas ištikimas moraliniam įstatymui, sveikatos apsaugos darbuotojas esti ištikimas žmogaus asmeniui, kurio vertę šis įstatymas gina, ir Dievui, kurio išmintis įstatyme atsispindi.

Etinė atsakomybė

Jis veikia vadovaudamasis direktyvomis, kurias nubrėžia šiuolaikinės etikos sritis, vadinama bioetika. Čia Bažnyčios magisteriumas * atsargiai ir atidžiai stengiasi atsakyti į klausimus, iškylančius plėtojantis biologijos ir medicinos mokslams ir keičiantis kultūros etosui. Tiek katalikams, tiek nekatalikams sveikatos apsaugos darbuotojams bioetinis magisteriumas teikia principų ir elgesio normų šaltinį, kuris apšviečia jų sažinę ir skatina darant medicininius sprendimus visada gerbti gyvybę ir jos orumą, ypač vartojant sudėtingas modernias biotechnines priemonės.

Religinis bei etinis profesinis lavinimasis

7. Nuolatinė medicinos mokslo plėtra reikalauja iš sveikatos apsaugos darbuotojų gero profesinio pasiruošimo ir tolesnio tobulėjimo savo srityje.

Jiems taip pat turėtų būti suteikti rimti „religiniai etiniai pagrindai“ [28], kurie „paskatintų juos gerbti žmogiškąsias ir krikščioniškąsias vertybes ir grynintų jų moralinę sąmonę“. Yra būtina „ugdyti jų autentišką tikėjimą ir tikrą moralės supratimą nuoširdžiame dvasiniame ryšyje su Dievu, kuris yra visų gėrio ir tiesos idealų pagrindas“ [29].

„Visi sveikatos apsaugos darbuotojai turėtų būti mokomi moralės ir bioetikos“ [30]. Šiam tikslui pasiekti asmenys, atsakingi už sveikatos apsaugos darbuotojų mokymą, turėtų stengtis steigti bioetikos kursus ir katedras.

Kurti etikos komitetus

8. Sveikatos apsaugos darbuotojų ir ypač gydytojų negalima palikti vienų, užkrauti jiems didžiulę atsakomybę sprendžiant kaskart sudėtingesnius bei painesnius klinikinius atvejus, atsirandančius dėl šiandienos medicinai prieinamų biotechninių galimybių, kai daugelis jų dar yra tik eksperimentuojamos, taip pat svarstant socialines bei medicinines kai kurių klausimų išvadas.

Siekiant palengvinti sprendimus ir juos prižiūrėti, pagrindiniuose gydymo centruose turėtų būti įkurti etikos komitetai. Šios komisijos medicininiai sprendimai ir kompetencija turi sąveikauti su bendra priemonių visuma ligonio labui bei saugoti ligonio orumą ir paties gydytojo atsakomybę [31].

Veiklos sritis: sveikatos apsauga ir sveikatos priežiūra

9. Sveikatos apsaugos darbuotojų veiklos sritis apibrėžiama ne tik terminu sveikatos apsauga, bet ir terminu sveikatos priežiūra. Sveikatos apsaugos terminas ir samprata apima visa, kas siejasi su profilaktika, diagnostika, gydymu ir reabilitacija, su fizinės, psichinės ir dvasinės asmens gerovės siekimu. Kita vertus, sveikatos priežiūra apima visa, kas susiję su sveikatos apsaugos politika, įstatymų leidyba, programomis ir struktūromis (įstaigomis) [32].

Pilnutinė sveikatos apsaugos samprata atsispindi ir sveikatos priežiūroje. Iš tikrųjų „įvairios institucijos yra labai svarbios ir būtinos, tačiau nė viena jų negali atstoti žmogaus širdies, žmogiškos užuojautos, meilės ir iniciatyvos padedant kenčiantiesiems“ [33].

Medicinos humanizavimas

Praktinis reikalavimų ir pareigų, kylančių iš sveikatos apsaugos ir jos priežiūros sampratų, sujungimas ir vienovė yra pagrindinis medicinos humanizavimo būdas. Tai turi vykti asmeniniu ir profesiniu lygiu, t. y. „mediko ir ligonio santykiuose“, bei socialiniu politiniu lygiu, apimant įstatymines ir technologines struktūras, išsaugant žmogiškuosius ir krikščioniškuosius poreikius visuomenėje bei institucinėse ir technologinėse infrastruktūrose. Ir vienas, ir kitas lygis yra būtini, kadangi medicinos humanizavimas nėra vien tik meilės bei gailestingumo reikalas, bet ir „teisingumo pareiga“ [34]. „Šis humanizavimas stiprina „gyvybės ir meiles kultūrą“, be kurios  tiek individo, tiek ir pačios visuomenės  gyvenimas netenka tikrojo žmogiškumo“ [35].

Ištikimybė etikos principams

10. Ši sveikatos apsaugos darbuotojų chartija siekia laiduoti sveikatos apsaugos darbuotojų ištikimybę etiniams principams pasirenkant gydymo priemones ir elgesio būdus, kuriuose įsikūnija tarnavimas gyvybei.

Aptarsime, kaip ši ištikimybė turi apimti visas žmogaus gyvenimo fazes: prokreaciją (gyvybės perdavimą), gyvenimą ir mirtį.

I dalis
PROKREACIJA

Žmogiškosios prokreacijos vertė ir orumas

11. „Biblijos pasakojime žmogaus skirtingumą nuo visų kitų tvarinių aiškiausiai rodo tai, kad tik žmogaus sukūrimas vaizduojamas kaip atskiro Dievo sprendimo rezultatas, kaip apmąstytas siekimas žmogų su Kūrėju sujungti ypatingu ryšiu: „Padarykime žmogų pagal mūsų paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 26). Dievo duodama žmogui gyvybė yra dovana, per kurią Dievas dalijasi savimi su savo kūriniu“ [36].

„Pats Dievas, taręs, jog „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18), „iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį“ (Mt 19, 4) ir, norėdamas juos padaryti ypatingais savo kūrimo darbo dalininkais, palaimino vyrą ir moterį sakydamas: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“ (Pr 1, 28). Todėl naujo žmogaus gimimas yra „giliai žmogiškas ir religiškas įvykis, kadangi apima abu sutuoktinius, tapusius „vienu kūnu“ (Pr 2, 24), kaip Kūrėjo Dievo bendradarbius“ [37].

Vykdydami savo misiją, sveikatos apsaugos darbuotojai skatina tėvus atsakingai perduoti gyvybę ir rūpinasi, kad jie tam turėtų reikiamas sąlygas, šalina kliūtis ir saugo juos nuo invazinių technikų, kurių nedera taikyti žmogiškajai prokreacijai.

Genetinė manipuliacija

Genetikos perspektyvos

12. Vis platesnės žinios apie žmogaus genetinį paveldą (genomą), genų aktyvumo nustatymas, įgalinantis juos keisti, modifikuoti ar sumainyti, atveria medicinai naują, nenusakomą ateitį ir kartu iškelia naujų ir labai subtilių etinių problemų.

Skirtinga gydomųjų ir negydomųjų intervencijų etinė vertė

Moralės požiūriu visiškai skiriasi grynai gydomosios manipuliacijos, kurių tikslas išgydyti ligą, sukeltą genetinių ar chromosominių anomalijų (genų terapija), nuo manipuliacijų, keičiančių žmogaus genetinį paveldą. Gydymas, dar vadinamas „genų chirurgija“, „bus laikomas iš principo pageidautinu, jei jis tikrai sieks kelti žmogaus asmens gėrį, nepažeisdamas jo neliečiamumo ir neblogindamas jo gyvenimo sąlygų“ [38].

Genomą keičiančios manipuliacijos yra neleistinos

13. Kita vertus, įsikišimas, kuris nėra tiesiogiai gydomasis, bet kurio tikslas yra „sukurti žmonių, atrinktų pagal lytinius požymius ar kitokias nustatytas savybes“, kuris keičia individo ir žmonių rūšies genotipą, „pažeidžia žmogaus asmens orumą, jo neliečiamumą ir identitetą. Argumentai, kad tai gali duoti naudą žmonijai ateityje, minėtų veiksmų anaiptol nepateisina“ [39]: „nei socialinė, nei mokslinė nauda, nei ideologinės priežastys negali įsikišimo į žmogaus genomą padaryti teisėto, ir tik gydomoji nauda jį įteisina. Vienintelis tokių intervencijų tikslas gali būti padėti žmogiškajai būtybei natūraliai vystytis“ [40].

Bažnyčia pritaria genetinėms operacijoms su somatinėmis ląstelėmis gydomaisiais tikslais

14. Bet kuriuo atveju tokios intervencijos „negali iškreipti gyvybės pradėjimo dėsnių, nes prokreacija yra susijusi ne tik su biologiniu, bet ir dvasiniu santuokoje gyvenančių gimdytojų susijungimu“ [41].

Reikia neigiamai vertinti visas genetines manipuliacijas su žmogaus embrionu. Kita vertus, intervencija į žmogaus kūno ląsteles gydomaisiais tikslais ar manipuliacijos su gyvūnų ir augalų ląstelėmis, skirtos farmacijai plėtoti, moralinių prieštaravimų nekelia.

Vaisingumo reguliavimas

Gyvybės pratęsimas ir atsakingas bendradarbiavimas su Dievu

15. „Nemėginant nuvertinti kitų santuokos tikslų, reikia pasakyti, kad tikra santuokinė meilė ir iš jos išplaukianti  šeimos sandara kreipia sutuoktinius į bendradarbiavimą su Kūrėjo ir Išganytojo meile taip, kad per juos Dievas šią šeimą pagausintų ir praturtintų“ [42]. „Kai dviejų žmonių santuokinei sąjungai gimsta naujas žmogus, į pasaulį su savimi jis atsineša ypatingą paties Dievo paveikslą ir panašumą: asmens genealogija įrašyta pačioje jo gimdymo biologijoje. Teigdami, kad sutuoktiniai, tapdami gimdytojais ir bendradarbiaudami su Dievu, pradeda naują žmogų ir jį pagimdo, vadovaujamės ne vien biologijos dėsniais. ... Pradėti kūdikį – tai pratęsti žmonijos Sukūrimą [43].

„Atsakingais tėvais gali būti laikomi tie sutuoktiniai, kurie apgalvotai ir kilniaširdiškai nusprendžia turėti gausią šeimą arba kurie dėl svarbių priežasčių ir laikydamiesi moralinių nuostatų nusprendžia tam tikrą ar neribotą laiką neturėti daugiau vaikų“ [44]. Pastaruoju atveju liečiama gimstamumo reguliavimo problema.

Moralumo kriterijai

16. Veikloje, susijusioje su gimstamumo reguliavimu, moralinis įvertinimas „priklauso ne tik nuo gerų ketinimų ir motyvų įvertinimo; jį nulemia objektyvūs kriterijai, išplaukiantys iš paties žmogaus asmens ir jo poelgių orumo“ [45]. Šis klausimas liečia vyro ir moters bei jų intymiausių santykių orumą. Pagarba šiam orumui parodo, kiek tikra yra jų santuokinė meilė.

Pats santuokos aktas išreiškia „neatsiejamą ryšį tarp dviejų santuokinės sueities reikšmių: susijungimo ir gyvybės pratęsimo“ [46]. Iš tikrųjų veiksmai, kuriais partneriai labiausiai save išreiškia ir kurie stiprina jų sąjungą, yra tie patys, kuriais pradedama gyvybė ir atvirščiai [47].

Santuokos ir tėvystės ryšys

Meilė, sau išreikšti pasinaudojanti „kūno kalba“, yra tuo pačiu metu ir sujungianti, ir pradedanti gyvybę: „Santuokinė ir tėvystės prasmė joje reiškiasi kartu“ [48]. Šis ryšys glūdi santuokinės sueities vidinėje sandaroje: „žmogus negali nutraukti jo savo iniciatyva“, nepažeisdamas savo asmeniui deramo orumo „ir santuokinės meilės vidinės tiesos“ [49].

Natūralių ir dirbtinių metodų etinis skirtumas

17. Taigi yra leistina dėl rimtų priežasčių, remiantis moters vaisingumo ciklu, susilaikyti nuo santuokinės sueities vaisinguoju laikotarpiu, bet kontracepcijos metodų taikymas yra neleistinas“ [50].

Natūralūs gimstamumo planavimo metodai pripažįsta santuokinę sueitį, kuri, nors ir nėra vainikuojama naujos gyvybės pradėjimu, tačiau savo esme išlieka gyvybei atvira [51]. „Būtent šis atvirumas gyvybei daro leistinus atsakingos tėvystės atveju taikomus natūralius gimstamumo reguliavimo metodus. Moksliniu požiūriu šie metodai tampa kaskart tikslesni ir praktiškai leidžia žmonėms rinktis sprendimus, suderinamus su moralinėmis vertybėmis“ [52]. Dirbtiniai metodai prieštarauja „vyro ir moters bei jų intymiausiųjų santykių prigimčiai“ [53]. Šiuo atveju lytinė jungtis tampa visiškai nesusijusi su prokreacija: pats intymus aktas nebetenka savo natūralaus atvirumo gyvybei. „Šitaip iškraipomas ir suklastojamas pats pirminis žmogaus lytiškumo turinys ir dirbtinai atskiriamos dvi reikšmės, glūdinčios pačioje santuokos akto prigimtyje, – susijungimas ir gyvybės pradėjimas: tokiu būdu išduodama santuokos jungtis, o santuokos vaisingumas paverčiamas priklausomu nuo vyro ir moters užgaidų“ [54].

Tai atsitinka „kiekvienoje veikloje, kuria, arba numatant santuokinę sueitį, arba jos metu, arba besivystant jos natūralioms pasekmėms, kaip tikslo ar kaip priemonės siekiama panaikinti pastojimo galimybę“ [55].

Antropologinis metodų ir priemonių skirtumas

18. Taigi „skirtumas tarp kontracepcijos ir natūralaus ciklo ritmo sekimo yra tiek moralinis, tiek antropologinis“ [56].

„Tai nėra paprastas skirtumas tarp technikų ir metodų, kur lemtų natūralus ar dirbtinis procedūros pobūdis“ [57]. Veikiau tai skirtumas „tarp dviejų nesuderinamų žmogaus asmens ir žmogiškojo lytiškumo sampratų“ [58]. Reikia tad pripažinti ir motyvuoti šį skirtumą: „Giliausią kiekvieno natūralaus metodo prasmę sudaro ne jo efektyvumas ar biologinis patikimumas, bet suderinamumas su krikščioniškąja lytiškumo, kaip santuokinės meilės išraiškos, vizija“ [59]. „Dažnai teigiama, jog saugi ir visiems prieinama kontracepcija yra efektyviausia priemonė prieš abortus...Pažvelgus atidžiau aišku, kad šis kaltinimas nepagrįstas...Ir tikrai, abortus remianti kultūra yra ypač stipri kaip tik ten, kur atmetamas Bažnyčios mokymas apie kontracepciją“ [60].

Natūralių metodų prokreacinė ir vienijanti reikšmė

19. Dar labiau negu praktiškais nurodymais, kaip elgtis, natūralieji metodai rūpinasi santuokinės meilės prasme, kuri rodo kryptis poros gyvenimui ir jį sąlygoja: „Pasirenkant natūralų ritmą, derinamasi prie asmens – moters ciklų, mezgasi dialogas tarp sutuoktinių, atsiranda tarpusavio pagarba, dalijamasi atsakomybe, skatinama savikontrolė... Tiek apskritai santuoka, tiek jos kūniškoji išraiška praturtėja tokiomis vertybėmis kaip švelnumas ir prisirišimas, kurie sudaro žmogaus lytiškumo vidinę dvasią“ [61].

Sveikatos apsaugos darbuotojų pagalba skatinant šį humanišką ir krikščionišką požiūrį

20. Pasitaikant galimybėms, sveikatos apsaugos darbuotojai gali puoselėti šią humanišką ir krikščionišką lytiškumo sampratą, pateikdami sutuoktiniams, o dar pirmiau jaunimui, reikiamą informaciją, kad jie elgtųsi atsakingai, gerbtų ypatingą žmogaus lytiškumo orumą“ [62].

Todėl Bažnyčia skatina sveikatos apsaugos darbuotojų atsakomybę „padedant sutuoktiniams mylėti vienas kitą taip, kad būtų išlaikoma pagarba jų meilę išreiškiančio santuokos akto vidiniam turiniui ir tikslams“ [63].

Dirbtinis apvaisinimas

Žmogiškosios prokreacijos išskirtinumas

21. Kai biotechnologijos, ištobulintos apvaisinant gyvūnus, buvo pradėtos taikyti žmonėms, tapo įmanoma kištis į žmogiškosios prokreacijos vyksmą. Todėl iškilo klausimas dėl moralinio tokių intervencijų leistinumo „Įvairios dirbtinės reprodukcijos technikos, kurios, atrodytų, tarnauja gyvybei ir kurios dažnai šia intencija taikomos, iš tikrųjų atveria duris naujiems gyvybei gresiantiems pavojams“ [64].

Etinis įvairių procedūrų vertinimo kriterijus turėtų remtis žmogiškosios prokreacijos originalumu, „kylančiu iš paties žmogaus asmens ypatingumo“ [65]. „Pati gamta įsakmiai ragina, kad žmogiškoji gyvybė būtų perduodama asmenišku bei sąmoningu veiksmu, kuris privalo paklusti švenčiausiems dieviškiems dėsniams: nekintamiems ir nekeičiamiems įstatymams, kuriuos reikia pripažinti ir vykdyti“ [66]. Toks asmeniškas veiksmas yra intymus sutuoktinių meilės susivienijimas, kai jie pilnutinai dovanodamiesi vienas kitam pradeda naują gyvybę. Tai vientisas, neišskaidomas veiksmas, tuo pat metu sujungiantis ir perduodantis gyvybę, santuokinis ir paverčiantis sutuoktinius gimdytojais [67].

Šis aktas, ši abipusio dovanojimosi išraiška, pasak Šventojo Rašto, padarantis vyrą ir moterį „vienu kūnu“ [68], yra gyvybės šaltinis.

Dievo dovana ir santuokinės meilės vaisius

22. Žmogus neturi teisės nepripažinti ir negerbti tų prasmių ir vertybių, kurios priklauso žmogiškosios gyvybės esmei nuo paties jos pradėjimo momento. „Todėl neleistina naudotis tokiomis priemonėmis ir vadovautis taisyklėmis, kurios gali būti leistinos reguliuojant gyvūnų ir augalų dauginimąsi“ [69]. Žmogaus asmens orumas reikalauja, kad jis į pasaulį ateitų kaip Dievo dovana ir kaip vaisius santuokinės sueities – tai yra tokio akto, kuris vienintelis  deramai ir nepakeičiamai išreiškia sujungiančią ir gyvybę pradedančią sutuoktinių meilę, akto, kuris dėl pačios jo prigimties negali būti pakeistas kuo nors kitu.

Pagalba, bet ne santuokinio akto pakeitimas

Visos priemonės ir intervencijos prokreacijos srityje įmanomos tik kaip pagalba, bet ne kaip santuokinio akto pakaitalas. Iš tikrųjų „gydytojas turi tarnauti žmonėms ir žmogiškajai prokreacijai: jis neturi teisės elgtis su jais pagal savo norą arba primetinėti savo valią. Medicininė intervencija nepažeidžia asmens orumo tada, kai ji siekia pagelbėti santuokos aktui. Tačiau kartais medicininė intervencija atstoja santuokinę sueitį... Šiuo atveju medikų veiksmai ne tarnauja santuokos aktui, kaip turėtų, bet pasisavina prokreacinę funkciją, o tai prieštarauja sutuoktinių ir laukiamo kūdikio orumui ir neliestinoms teisėms“ [70].

Pagalba prokreacijai santuokoje

23. Dirbtinių priemonių taikymas nebūtinai turi būti draudžiamas, kai jomis siekiama vien padėti natūraliam aktui arba garantuoti, kad normaliai atliktas santuokinis aktas pasiektų savo tikslą (pradėtų naują gyvybę)“ [71]. Tai homologinis dirbtinis apvaisinimas santuokoje vartojant partnerio sėklą, gaunamą normalaus santuokinio akto metu.

Homologinis FIVET (Fertilization in vitro with embryo transfer) neleistinas

24. „Bet homologinis FIVET (apvaisinimas in vitro perkeliant embrioną) neleistinas, nes apvaisinama ne normalaus santuokinio akto metu“; „kūdikis turi būti sutuoktinių meilei būdingo akto vaisius“ [72], o ne prasidėti šalia jo, ne in vitro, kai technikai nustato sąlygas ir lemia padarinius [73]. Tai nesiderina su žmogiškajai prokreacijai būdinga „dovanojimo“ logika, bet tada vyrauja „gamybos ir valdymo logika“, sava daiktams ir padariniams. Šiuo atveju kūdikis gimsta ne kaip „meilės dovana“, o kaip laboratorijos „gaminys“ [74].

Pats FIVET metodas „suardo žmogiškosios prokreacijos vientisumą, kylantį iš kūniškos ir dvasinės jungties neatskiriamumo santuokinėje sueityje“. Apvaisinimas įvyksta ne sutuoktinių kūnuose, o išorinėje aplinkoje. Jis esti „nei aktualiai įvykdomas, nei pozityviai norimas kaip specifinės santuokinės jungties išraiška ir vaisius“, bet tik kaip techninės intervencijos „rezultatas“ [75]. „Žmonės nebelaiko gyvybės nuostabia Dievo dovana, „šventybe“, patikėta jų atsakomybei, vadinasi, ir meilės pilnam rūpesčiui ir „pagarbai“. Pati gyvybė virsta paprastu „daiktu“, o žmogus savinasi į ją išimtinę teisę, leidžiančią ją visiškai valdyti ir įvairiais būdais ja manipuliuoti [76].

Skirtumas tarp noro turėti vaiką ir teisės į jį

25. Kad ir koks didelis būtų sutuoktinių troškimas turėti kūdikį, jis nesuteikia teisės taikyti tokias technikas, kurios yra priešingos žmogiškosios prokreacijos esmei ir pažeidžia naujojo žmogaus orumą [77].

Vien troškimas turėti vaikų dar nesuteikia teisės jų turėti. Vaikas yra asmuo ir turi savo, kaip „subjekto“, orumą. Todėl vaikas, kaip toks, negali būti sumanytas kaip „objektas“. Iš tikrųjų vaikas yra teisių subjektas: vaikas turi teisę būti pradėtas su absoliučia pagarba jo asmeniui [78].

Kiti neigiami apvaisinimo „in vitro“ veiksniai

26. Be priežasčių, susijusių su asmenybės ir žmogaus prasidėjimo orumu, homologinis FIVET yra moraliai nepriimtinas ir dėl aplinkybių bei pasekmių, susijusių su šio metodo praktikavimu šiuo metu. Iš tikrųjų taikant šį metodą žūsta daug embrionų, o tai tolygu abortams. Taip pat jie gali būti užšaldomi, o tai reiškia, kad vadinamųjų atsarginių embrionų gyvybė sustabdoma, dažnai ir sunaikinama [79].

Nepriimtinas yra apvaisinimas „post mortem“, kuris vyksta vartojant mirusio sutuoktinio sėklą, paimtą jam tebesant gyvam.

Tai veiksniai, kurie ir taip morališkai neleistiną procedūrą padaro dar labiau nepriimtiną [80].

Heterologinio FIVET neetiškumas

27. Heterologinės technikos etiškai nepriimtinos, nes apvaisinimas vyksta ne santuokoje. Pasinaudojimas svetimomis, o ne sutuoktinių gametomis nesuderinamas su santuoka ir sutuoktinių ištikimybe, pažeidžia vaiko teisę būti pradėtam ir gimti santuokoje. „Gyvybės pradėjimas tada išreiškia troškimą ar tiesiog pasiryžimą 'bet kokia kaina' turėti kūdikį, o ne dėl to, kad žymi visišką kito žmogaus priėmimą, taigi ir atvirumą gyvenimo pilnatvei, kurią ženklina kūdikio atsiradimas“ [81].

Taikant šią techniką, ignoruojamas bendras ir vienijantis sutuoktinių pašaukimas tėvystei ir motinystei, nes „tėvu ir motina galima tapti tik vienam per kitą“; ši technika „suardo jungtį tarp genetinės tėvystės, nėštumo ir vaiko auklėjimo atsakomybės“, o tai per šeimą neigiamai atsiliepia visuomenės gyvenimui [82].

Kitos priežastys, dėl kurių būtina uždrausti šį metodą, yra prekyba gametomis ir jų eugeninė atranka.

Vienišų asmenų ir sugyventinių dirbtinis apvaisinimas neleistinas

28. Dėl tų pačių priežasčių, sustiprintų dar ir santuokos nebuvimu, yra morališkai nepriimtinas dirbtinio apvaisinimo taikymas vienišiems asmenims ir sugyventiniams [83]. „Šitaip iškraipomas ir suklastojamas pirminis žmogaus lytiškumo turinys, dirbtinai atskiriamos dvi prasmės, glūdinčios pačioje santuokos akto prigimtyje – susijungimas ir gyvybės pradėjimas: tokiu būdu išduodama santuokos jungtis, o santuokos vaisingumas paverčiamas priklausomu nuo vyro ir moters užgaidų“ [84].

Neleistinas motinystės pakaitalas

29. Lygiai taip pat moters, santuokos ir žmogaus pradėjimo orumą pažeidžia „surogatinė“ motinystė.

Implantuoti į moters gimdą genetiškai  jai svetimą embrioną arba tiesiog  apvaisinti ją su sąlyga, kad ji atiduos naujagimį klientui, reiškia atskirti nėštumą nuo motinystės, sumenkinti ją iki inkubacijos, kuri negerbia vaiko teisės „būti pradėtam, išnešiotam ir pagimdytam bei išauklėtam jo paties tėvų“ [85].

Sveikiname gyvybę kaip Dievo dovaną

30. Morališkai neteisėtais laikomi patys minėtieji žmogaus apvaisinimo metodai, o ne šių technikų vaisius, kuris visada yra žmogiškoji būtybė; ją reikia sveikinti kaip Dievo gerumo dovaną ir su meile puoselėti [86].

Kitos procedūros, pažeidžiančios žmogaus embriono orumą

31. Šiandieninės dirbtinio apvaisinimo technikos gali sukelti kai kieno norą mėginti apvaisinimą jungiant žmogaus gametas su gyvulio gametomis, implantuoti žmogaus embrioną į gyvulio ar dirbtinę gimdą, kurti žmogiškąsias būtybes belyčiu būdu, taikant genų klonavimo, ląstelių dalijimo ir partenogenezės metodus.

Tokios procedūros pažeidžia embriono ir prokreacijos žmogiškąjį orumą ir todėl laikytinos morališkai smerktinomis [87].

Pagarbos žmogiškosios prokreacijos išskirtinumui paliudijimas

32. Medicina, siekianti visuminės asmens gerovės, negali nesirūpinti etikos dėsniais, susijusiais su žmogaus gimimu.

Todėl mes „karštai kreipiamės“ į gydytojus ir mokslininkus ir prašome jų „parodyti deramos pagarbos žmogaus embrionui ir prokreacijai pavyzdį“ [88].

Tarnystė asmens vientisumui ir jo psichofizinei gerovei

33. Medicinos tarnystė gyvybei lydi žmogų visą jo gyvenimą. Ji rūpinasi jo sveikata, ją gina ir puoselėja kaip „psichofizinę asmens gerovę ir vientisumą, nes jame „įsikūnija gyvybė“ [89]. Sveikatos apsaugos darbuotojų darbas yra tarnystė, besiremianti  žmogaus asmens orumu ir jo teise gyventi; ji neapsiriboja tik ligų prevencija, gydymu ir sveikatos reabilitacija, bet taip pat apima visapusišką asmens sveikatos puoselėjimą.

Parama nuo prasidėjimo iki mirties

34. Ši atsakomybė sveikatos apsaugos darbuotojus įpareigoja tarnauti gyvybei „nuo pačios jos pradžios iki natūralios pabaigos“, tai yra „nuo prasidėjimo akimirkos iki mirties“ [90].

II dalis
GYVYBĖ

Pradžia ir gimimas gyvenimui

Naujos žmogiškosios būtybės pradžia

35. „Nuo tos akimirkos, kai kiaušinėlis yra apvaisinamas, prasideda nauja gyvybė, kuri priklauso ne tėvui, ne motinai, o naujai, savarankiškai besivystančiai žmogiškajai būtybei. Ji niekada netaptų žmogiškąja, jei tokia nebūtų nuo tos akimirkos... Jau nuo apvaisinimo prasideda naujos gyvybės istorija, ir kiekvienai iš jos gyvybinių galių reikia laiko susiderinti ir pasirengti veiklai“ [91].

Individuali zigotos prigimtis

Naujausi žmogaus biologijos atradimai tvirtina, kad „po apvaisinimo atsiradusioje zigotoje jau yra susiformavęs naujo žmogiškojo individo biologinis identitetas“ [92]. Autonomiškos būtybės nuosavas individualumas, viduje apspręstas ir save realizuojantis, tolydžio atsiskleidžia. Biologinis individualumas, o kartu ir individuali zigotos prigimtis egzistuoja nuo pat pastojimo. „Kaip galima manyti, kad bent viena šio nuostabaus gyvybės skleidimosi akimirka galėtų būti atskirta nuo išminties ir meilės kupinos Kūrėjo veiklos ir atiduota žmogaus užgaidoms?“ [93] Taigi yra klaidinga ir beprasmiška kalbėti apie preembrioną, jei tai turėtų reikšti užsimezgusios žmogiškosios būtybės ikižmogišką gyvybės stadiją arba būseną [94].

Rūpinimasis užgimsiančios gyvybės vystymusi

36. Prenatalinė gyvybė yra absoliučiai žmogiška kiekvienoje vystymosi fazėje. Sveikatos apsaugos darbuotojai privalo ją gerbti, saugoti ir ja rūpintis taip pat, kaip bet kuriuo žmogumi.

Būtent ginekologams ir akušeriams „tenka rūpestingai prižiūrėti šį stebuklingą ir slaptingą gimimo vyksmą motinos įsčiose, užtikrinti jo tolesnį normalų vystymąsi ir sudaryti palankias sąlygas jo laimingai baigčiai, apvainikuotai naujagimio atėjimu į pasaulį“ [95].

Perėjimas nuo augimo įsčiose prie fiziologinio savarankiškumo

37. Vaiko gimimas pažymi svarbų ir reikšmingą pastojimo metu prasidėjusio vyksmo momentą. Ne kokybinis „šuolis“, ne nauja pradžia, bet vienas to paties nenutrūkstamo vyksmo etapų. Gimdymas yra gyvybės perėjimas nuo augimo įsčiose prie  fiziologinio savarankiškumo.

Nuo užgimimo kūdikis geba gyventi fiziologiškai nepriklausomai nuo motinos ir užmegzti naujus santykius su išoriniu pasauliu.

Atsitinka (ankstyvojo gimdymo atveju), kad ta nepriklausomybė ne iš karto įgyjama. Tuomet sveikatos apsaugos darbuotojai privalo padėti naujagimiui, sukurdami visas įmanomas sąlygas nepriklausomybei greičiau įgyti.

Krikštas gresiant mirčiai

Tačiau jeigu, nepaisant visų pastangų, kūdikio gyvybė kelia rimtų būgštavimų, sveikatos apsaugos darbuotojai turi pasirūpinti jo krikštu Bažnyčios numatytomis sąlygomis. Neturint galimybės rasti įprastą Bažnyčios tarną – kunigą ar diakoną, turintį teisę suteikti sakramentą, – sveikatos apsaugos darbuotojas yra įgaliotas jį suteikti [96].

Gyvybės vertė: kūno ir sielos vienybė

Išskirtinis kiekvienos žmogiškosios būtybės orumas

38. Žmogaus gyvybei visiškai teisėtai priklausanti pagarba, apsauga ir rūpinimasis kyla iš tik jai savito orumo. „Tarp visų kūrinių ji turi unikalią vertę“. Žmogus iš tikro yra „vienintelis kūrinys, kurio Dievas norėjo dėl jo paties“ [97]. Viskas yra sukurta žmogui. Vien tik žmogus, sukurtas pagal Dievo atvaizdą ir panašus į Dievą (plg. Pr 1, 26–27), nėra ir negali būti skirtas niekam kitam, tik vienam Dievui, kuriam jis egzistuoja. Vien tik žmogus yra asmenybė: jam būdingas „mąstančios būtybės orumas ir tikslai“ [98].

Kūniškoji ir dvasiškoji gyvybė

39. Žmogiškoji gyvybė vienu metu neatsiejamai yra ir kūniška, ir dvasiška. „Dėl esminės vienybės su dvasine siela, kūnas negali būti traktuojamas tik kaip audinių, organų ir funkcijų derinys, jis negali būti vertinamas lygia greta su gyvūnų kūnu: jis yra sudedamoji dalis asmens, kuris per jį reiškiasi ir veikia“ [99]. „Kiekvienos žmogiškosios asmenybės, josios nepakartojamo savitumo esmę sudaro ne tiktai siela, bet ir kūnas, kadangi tiktai kūne ir per kūną apčiuopiame konkretų, realų asmenį“ [100].

Glaudi įvairių žmogiškosios būtybės lygmenų vienybė

40. Bet kuri intervencija į žmogaus kūną „paliečia ne tiktai audinius, organus ir jų funkcijas, bet įvairiais lygmenimis ir patį asmenį“ [101]. Gydomoji veikla niekada neturi išleisti iš akiračio „itin glaudžios žmogiškosios būtybės vienovės, tiek akivaizdžios visų kūno funkcijų sąveikos, tiek fizinės, emocinės, intelektinės ir dvasinės plotmių vienybės“. Negalima atskirti „techninio klausimo, iškilusio gydant tam tikrą ligą, nuo dėmesio, kuris turi būti skiriamas ligonio asmeniui visapusiškai. Reikia tai priminti šiuo metu, kada medicinos mokslas krypsta į atskirų disciplinų specializaciją“ [102].

Kūnas kaip asmenybės išraiška

41. Kūnas, savo biologine sandara ir dinamika atskleisdamas asmenybę, yra moralinės atskaitos pagrindas ir šaltinis [103]. Tai, kas egzistuoja ir kas vyksta biologiškai, nėra nesvarbu. Atvirkščiai, tai turi etinę reikšmę, tai yra veiklos indikatyvas – imperatyvas [104]. Kūnas yra tipinga asmeninė tikrenybė santykių su kitais žmonėmis, Dievu bei pasauliu ženklas ir vieta. [105] Negalima izoliuotis nuo kūno ir paversti sielą moralės kriterijumi ir šaltiniu: subjektyvūs jausmai ir troškimai negali atstoti ar nepaisyti objektyvių fizinių sąlygų. Tendencija subjektyvius jausmus ir troškimus laikyti svarbesniais už objektyvią kūno tikrovę lemia tai, kad psichologija padaroma viršesnė už etiką bei teisę ir savo ruožtu individualūs troškimai ar techninės galimybės paverčiami elgesio ir intervencijų į gyvybę teisėtumo arbitru.

Dėmesys kūniškajai tikrovei

Sveikatos apsaugos darbuotojas negali nekreipti dėmesio į kūniškąją asmens realybę ir pasiduoti vien tenkinimui poreikių, subjektyviai išreikštų arba surašytų teisiniuose dokumentuose, bet  prieštaraujančių objektyviai gyvybės prigimčiai.

Gyvybės nepriklausomumas ir neliečiamumas

Kūnas priklauso Dievui

42. „Asmens neliečiamumas – paties Dievo neliečiamumo atspindys – pirmiausia pasireiškia žmogaus gyvybės neliečiamumu“ [106]. „Klausimas „Ką tu padarei?“ (Pr 4, 10), kuriuo Dievas kreipiasi į Kainą, kai tas nužudo savo brolį Abelį, paaiškina kiekvieno žmogaus išgyvenimą: sąžinės gelmės žmogui nuolatos primena apie gyvybės – jo paties ir kitų žmonių gyvybės – neliečiamumą; tai dalykas, kuris jam nepriklauso, nes ji yra Dievo, Kūrėjo ir Tėvo, dovana bei nuosavybė [107].

Asmenybės orumo pažeidimas

Kūnas, neatskiriamai nuo sielos, yra išskirtinio asmenybės žmogiškosios vertės kilnumo dalis: kūnas-subjektas, o ne kūnas-objektas ir, kaip toks, nedisponuotinas bei neliečiamas [108]. Negalima disponuoti kūnu kaip nuosavybe. Neleistina gaminti jo kopijos, tarsi kokio daikto ar įrankio, kuris grynai tau priklausytų ir kurį galėtum visiškai valdyti.

Kiekviena neteisėta intervencija į kūną yra asmens orumo pažeidimas, – taigi ir Dievo, kuris yra jo absoliutus ir vienintelis Valdovas, įžeidimas: „ Žmogus nėra savo gyvybės šeimininkas, jis tik gauna teisę ja laikinai naudotis; jis nėra jos savininkas, o tik jos prižiūrėtojas, nes tik Dievas yra gyvybės Valdovas“ [109].

Gyvybės šventumas

43. Gyvybės priklausomybė Dievui, [110] o ne žmogui, suteikia jai tą šventumo bruožą, [111] keliantį gilios pagarbos jausmą: „gyvybė, būdama dieviškosios kilmės, tampa nedisponuotina, neliečiama, tai yra – šventa“ [112]. Ji nedisponuotina ir nepažeistina, nes yra šventa: ji yra „šventa iš prigimties ir kiekvienas sveikas protas gali tai pripažinti, netgi nepriklausomai nuo religinio tikėjimo [113].

Medicininė gydomoji veikla pirmiausia yra dėmesingas tarnavimas tam šventumui ir jo saugojimas: profesija, ginanti vertę žmogaus gyvybės, „šio gėrio savyje“, tai yra ne dėl santykio su kuo kitu ar kitais, o tik su Dievu, todėl nelaikytina priemone [114]. „Žmogaus gyvybė kyla iš Dievo; tai Jo dovana, Jo paveikslas ir panašumas, dalijimasis Jo gyvybės alsavimu. Taigi Dievas yra vienatinis šios gyvybės Viešpats, žmogus negali daryti su ja, ką tik nori" [115].

Gyvybės šventumas

44. Šiais biomedicinos technologijų dinamiškos plėtros laikais, kai didėja neteisėtų manipuliacijų žmogaus gyvybe rizika, tai turi būti tvirtai teigiama ir su bendra atsakomybe suvokiama. Kalba eina ne apie metodų esmę, o apie jų tariamą etinį neutralumą. Ne visa, kas techniškai įmanoma, savaime turėtų būti laikoma ir morališkai leistina.

Techninė galimybė ir etinis teisėtumas

Techninės galimybės turi būti matuojamos pagal etinį teisėtumą, nusakantį jų žmogiškąjį atitikimą, tai yra jų efektyvų panaudojimą globojant ir gerbiant žmogiškojo asmens orumą  ir pagarbą jam [116].

Mokslas išvien su išmintimi

45. Mokslas ir technika „negali patys savaime nurodyti žmogaus būties ir jo pažangos prasmės. Jie yra skirti tarnauti žmogui, iš kurio kyla bei kurio dėka plėtojasi, o jų tikslus nurodo bei ribas apibrėžia asmuo ir jo moralinės vertybės“ [117].

Dėl šios priežasties mokslas turi susivienyti su išmintimi. Mokslas ir technika yra linkę į kraštutinumus, jie diena iš dienos plečia savo erdvę. Protas ir sąžinė užbrėžia jiems neperžengtinas žmogiškumo ribas [118].

Teisė gyventi

Dievo valdžia gyvybei ir žmogaus teisė gyventi

46. Aukščiausioji Dievo valdžia gyvybei pagrindžia ir užtikrina žmogaus teisę gyventi, kuri tačiau nereiškia šio valdžios gyvybei [119]. Tai veikiau – teisė gyventi pagal žmogiškąjį orumą [120], turėti garantuotą ir apsaugotą tą pagrindinį, pirminį ir neliečiamą gėrį, kuris yra visų kitų asmenų gėrių ir teisių šaltinis ir sąlyga [121]. „Šios teisės subjektas yra žmogiškoji būtybė bet kuriuo savo vystymosi metu – nuo pat pradėjimo iki natūralios mirties; taip pat kiekvienoje būklėje: sveika ar serganti, stipruolis ar invalidas, turtuolis ar skurdžius“ [122].

Paciento teisių ir galių ribos

47. Teisė į gyvybę ragina sveikatos apsaugos darbuotoją susimąstyti ties dviem dalykais. Pirma, kalbant apie gyvybę, kuria jis turi rūpintis, jis sau nepriskiria valdymo teisės, kurios neturi nei jis pats, nei pacientas, ir kurios šis negali jam suteikti [123].  Paciento teisė nėra nei nuosavybės teisė, nei absoliuti teisė, ji yra susijusi su tikslais, sąlygotais prigimties, ir yra tų tikslų apribota [124]. „Niekas negali savavališkai pasirinkti gyventi ar numirti; absoliutus tokio sprendimo šeimininkas tėra vienas Kūrėjas, kuriame „gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28)“ [125].

Čia, kalbant apie pačios subjekto teisės disponuoti savo gyvybe ribas, „iškyla moralinė gydytojo, kuris veikia gavęs paciento sutikimą, veiklos riba“ [126].

Privalėjimas globoti gyvybę

48. Antra, sveikatos apsaugos darbuotojas aktyviai imasi įtvirtinti tą teisę – jo profesijos „pagrindinį tikslą“, kuris yra „teigti žmogaus teisę į savo gyvybę ir orumą“ [127]. Jis darbuojasi, atitinkamai įsipareigojęs rūpintis sveikatos profilaktine ir terapine pasauga [128] ir žmonių gyvenimo bei jų gyvenamosios aplinkos kokybės gerinimu, savo srityje vartodamas jam priklausančias priemones [129]. „Savo kelionėje vadovaujamės ir stiprinamės meilės įstatymu: meilės, kurios šaltinis ir pavyzdys – žmogumi tapęs Dievo Sūnus, „mirtimi suteikęs pasauliui gyvenimą'“ [130].

Profsąjunginių teisių antraeiliškumas

49. Pagrindinė ir pirminė kiekvieno žmogaus teisė į gyvybę ir iš jos išplaukianti teisė į sveikatos apsaugą yra viršesnė už sveikatos apsaugos darbuotojų profsąjungines teises.

Iš to galima padaryti prielaidą, kad kiekvienas teisėtas sveikatos apsaugos darbuotojo reikalavimas turi būti taip išreiškiamas, kad būtų išsaugotos ligonio teisės gauti būtiną jo būklę atitinkantį gydymą. Taigi streiko atveju esminės ir būtinos medicininės paslaugos, reikalingos sveikatai išsaugoti, turi būti garantuotos netgi ypatingomis įstatymų priemonėmis.

Profilaktika

Profilaktikos pirmenybė

50. Sveikatos išsaugojimas pirmiausia įpareigoja sveikatos apsaugos darbuotoją darbuotis profilaktikos srityje.

„Geriau visai nesirgti, nei pasveikti“: žmogus išvengia ligos keliamų nepatogumų ar kančių, sumažėja visuomenės ekonominės ir kitokios gydymui skiriamos išlaidos.

Profilaktika ir pagrindinė jos sritis

51. Gydomoji profilaktika siaurąja prasme, apimanti tam tikrų vaistų skyrimą, skiepijimą, pirminius tyrimus, kuriais nustatomi polinkiai į tam tikras ligas, nurodymus dėl gyvensenos ir įpročių, siekiant neleisti ligoms atsirasti, plisti ar sunkėti, yra sveikatos apsaugos darbuotojų kompetencijos sritis. Gydomoji profilaktika gali būti taikoma visiems visuomenės nariams, žmonių grupėms arba atskiriems asmenims.

Profilaktika ir jos plačioji apimtis

52. Egzistuoja taip pat  gydomoji profilaktika plačiąja prasme, kai sveikatos apsaugos darbuotojų veikla yra tik viena iš visuomenės mastu atliekamos profilaktikos sudedamųjų dalių. Tai profilaktika, nukreipta prieš vadinamąsias socialines ligas, tokias kaip toksikomanija, alkoholizmas, rūkymas, AIDS; prieš sunkumus, su kuriais susiduria kai kurios žmonių socialinės grupės: paaugliai, invalidai, senyvo amžiaus žmonės; prieš susijusią su dabartiniu gyvenimo būdu sveikatos grėsmę, kurią kelia mityba, aplinka, darbas, sportas, eismas miestuose, transporto priemonių naudojimas ir elektriniai namų apyvokos prietaisai.

Bendros visuomenės pastangos

Šiuo atveju profilaktika yra prioritetinė priemonė, be to, visų efektyviausia, jeigu ne vienintelė įmanoma. Ji reikalauja sutelkti bendras visų visuomenėje veikiančių jėgų pastangas. Profilaktika šiuo atveju yra daugiau nei medicininė gydomoji veikla. Kalba eina apie būtinybę paveikti kultūrą grąžinant prarastas vertybes, mokyti jų, skleidžiant kuklesnio, atsakingesnio gyvenimo būdą, informuojant apie rizikos veiksnius, formuojant politinį judėjimą už globos ir rūpybos įstatyminį sunorminimą.

Profilaktikos efektyvumą ir naudą pirmiausia lemia ne jos metodai, bet juos grindžianti motyvacija, savo ruožtu turinti įtakos tos profilaktikos konkretizavimui ir kultūriniam paplitimui.

Liga

Asmenybės, kaip visumos, kančia

53. Būdama neatskiriama aukščiausios asmenybės vertės dalis, kūniškoji gyvybė savo prigimtimi atspindi žmogaus būklės trapumą. Jis ypač pasireiškia liga ar skausmu, kuriuos asmens visuma išgyvena kaip kančią. „Liga ir kančia yra patirtis, daranti įtaką ne tik žmogaus kūnui, bet apimanti visą žmogų kaip sielos ir kūno vienovę“ [131].

Adekvatus sveikatos apsaugos darbuotojo elgesys

Liga nėra vien tik mediciniškai aprašomas klinikinis faktas. Ji atspindi žmogaus kaip ligonio būseną. Sveikatos apsaugos darbuotojai privalo elgtis su ligoniu, atsižvelgdami į šią integralią žmogiškumo viziją. Jie privalo gerai išmanyti savo profesinę techniką ir kartu aiškiai suvokti vertybes, galinčias įprasminti ligą ir jų pačių veiklą, kad susidūrimas su kiekvienu klinikiniu atveju taptu žmogišku bendravimu.

Prisidėjimas prie išganymo

54. Krikščionis iš savo tikėjimo žino, kad liga ir kentėjimas prisideda prie Atpirkėjo kryžiaus aukos vaisingumo. „Kristaus atpirkimas ir jo išganomoji malonė pasiekia kiekvieną žmogų jo žmogiškajame būvyje, taigi ir ligoje, kančioje bei mirties valandą“ [132]. „Ant Kryžiaus atnaujinamas Mozės, dykumoje iškėlusio žaltį (Jn 3, 14–15; plg. Sk 21, 8–9), stebuklas, jis tampa visiškai ir galutinai tobulas. Ir šiandien kiekvienas žmogus, kurio gyvybei gresia pavojus, žvelgdamas į tą, kurį perdūrė, aptinka tikrą viltį rasti laisvę ir atpirkimą“ [133]. „Išgyventa glaudžiame santykyje su Jėzaus kančiomis liga ir kančia gauna „stulbinantį dvasinį vaisingumą“. Taigi ligonis kartu su apaštalu gali tarti: „Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“ (Kol 1, 24) [134].

Trejopas išganymas

Krikščioniškoje šviesoje naujai suvokus ligos prasmę, galima trejopa ligonio nuostata ligos atžvilgiu: „sąmoningo savo būklės suvokimo“, jos nepervertinant ir nesumenkinant; „priėmimo be aklos rezignacijos“, tačiau su ramiu suvokimu, kad Viešpats gali ir nori blogį paversti gėriu; „aukojimo“ iš meilės Viešpačiui ir broliams“ [135].

Parama ligonio šeimai

55. Kad ir kas būtų, visuomet per ligonį yra paliečiama ligonio šeima. Pagalba šeimos nariams ir jų bendradarbiavimas su sveikatos apsaugos darbuotojais yra viena vertingiausių medicininės pagalbos sudedamųjų dalių. Ligonio šeimos atžvilgiu sveikatos apsaugos darbuotojas tiek asmeniškai, tiek kaip organizuoto sambūrio narys yra pašauktas rūpestį ligoniu sieti su patarimais, paaiškinimais, nurodymais ir parama jo šeimai [136].

Diagnostika

Diagnostika ir prognozė humaniškoje ir krikščioniškoje ligos vizijoje

56. Sveikatos apsaugos darbuotojas, vadovaudamasis šia visapusiškai humaniška ir grynai krikščioniška ligos vizija, pirmiausia stengiasi išaiškinti ir išanalizuoti ligą: jis ligą diagnozuoja ir atitinkamai prognozuoja. Kiekvieno gydymo sąlyga yra preliminarus ir tikslus patologijos nustatymas pagal simptomus ir priežastis.

Paciento poreikiai ir nuogąstavimai

57. Siekdamas tai įgyvendinti, sveikatos apsaugos darbuotojas turėtų nuoširdžiai atsižvelgti į paciento poreikius ir nuogąstavimus bei vengti dvigubo pavojaus – „nusikratymo“ ir „įnirtingos“ diagnostikos.

Nusikratymo ir terapinio atkaklumo pusiausvyra

Pirmuoju atveju pacientas yra priverstas klajoti nuo vienų specialistų ar medicinos įstaigų prie kitų, negalėdamas rasti tinkamo ir pasirengusio imtis gydyti jo ligą gydytojo ar diagnostikos centro. Perdėta klinikinių sričių ir tarnybų specializacija bei pasidalijimas, nors ir garantuoja puikų profesinį išmanymą, vargina ligonį, kai jo gyvenamojoje vietoje esančios medicinos tarnybos negali garantuoti dėmesingo ir visapusiško jo negalios gydymo.

Antruoju atveju, atvirkščiai, stengiamasi bet kokia kaina surasti ligą. Kartais dėl tingumo, ieškant naudos arba veržiantis pirmauti, pripažįstama patologijos ir paverčiamos medicininėmis problemos, kurios visiškai nėra medicininio gydomojo pobūdžio. Tokiu atveju žmogui nepadedama geriau suvokti savo negalią, jis tik susidaro klaidingą nuomonę apie save ir savo poreikius.

Gydomasis diagnostikos pobūdis

58. Atmetus tuos kraštutinumus, diagnostika, atliekama atsižvelgiant į asmenybės orumą ir neliečiamumą,- ypač turint omenyje vis labiau plintančių instrumentinių metodų taikymą, – paprastai nesukelia etinio pobūdžio problemų. Iš esmės ji priklauso gydymui, yra skirta sveikatai gerinti. Vis dėlto išankstinė diagnostika gali sukelti ypatingų problemų, susijusių su psichologinio pobūdžio padariniais ir diskriminavimu, kuriam galimybių gali suteikti prenatalinė diagnostika. Tai visiškai nauja, sparčiai besivystanti galimybė, kurią iš esmės verta aptarti atskirai.

Prenatalinė diagnostika

Prenatalinės diagnostikos etinės problemos

59. Vis geresnis gimdoje esančios gyvybės pažinimas ir jo būdų plėtojimasis šiandien teikia daugiau galimybių diagnostikai, susijusiai su prenataline gyvybe ir leidžiančiai imtis vis ankstesnio ir efektyvesnio gydymo. Prenatalinė diagnostika atspindi bet kurio diagnostinio įsikišimo moralinę kokybę. Kartu ji kelia specifinių etinių problemų, susijusių su diagnostine rizika ir su tikslais, dėl kurių prašoma ją atlikti ir dėl kurių ji praktikuojama.

Rizikos veiksnio įvertinimas

60. Kalbant apie įvairius diagnostikos metodus ir kiekvieno jų keliamą riziką, reikia pasakyti, kad rizikos veiksnys pirmiausia liečia pradėto vaisiaus ir tik iš dalies motinos gyvybę bei fizinį integralumą. Štai kodėl „reikia kruopščiai įvertinti galimas neigiamas pasekmes, galinčias atsirasti dėl kurio nors konkretaus tyrimo metodo“ ir „vengti diagnostikos procedūrų, pakankamai negarantuojančių jų tikslų dorumo ir esminio nekenksmingumo“. Ir jeigu susiduriama su tam tikra rizika, diagnostikos reikiamybė turi būti pagrįsta rimtomis indikacijomis, kurios turėtų būti apsvarstytos diagnostikos konsiliume [137].

Teisėta diagnostika: pasverta rizika

Todėl „tokia diagnostika yra leistina, jeigu būdai, taikomi gavus tinkamai informuotų tėvų sutikimą, išsaugo embriono ir motinos gyvybę bei integralumą nesukeldami jiems pernelyg didelę riziką“ [138].

Diagnostika, prieštaraujanti moralės nuostatoms

61. Tikslai, dėl kurių prašoma atlikti prenatalinę diagnostiką ir dėl kurių ji praktikuojama, turi visuomet būti palankūs vaikui ir jo motinai, nes jų kryptis yra leisti terapiškai įsikišti ir nuraminti nėščias motinas, kankinamas abejonių dėl vaisiaus deformacijų ir gundomas nutraukti nėštumą, bei parengti jas priimti gyvybę, paženklintą negalia.

Prenatalinė diagnostika „aiškiai prieštarauja moralės nuostatoms, kai, priklausomai nuo jos rezultatų, numatomas abortas: diagnozė, patvirtinanti nukrypimą arba paveldimą ligą, neturėtų prilygti mirties nuosprendžiui“ [139].

Lygiai taip pat neteisėta yra bet kuri valdžios, medicinos institucijos ar mokslo organizacijos direktyva bei programa, kuri palaiko tiesioginį prenatalinės diagnostikos ir aborto ryšį. Specialistas, kuris, vadovaudamasis diagnoze ir skelbdamas rezultatus, savo valia susietų arba skatintų susieti prenatalinę diagnostiką ir abortą, nusikalstų bendradarbiavimu neleistiname veiksme [140].

Gydymas ir readaptacija

Gydymas ir reabilitacijos procedūros

62. Po diagnostikos ateina eilė gydymui ir readaptacijai: taikomi gydymo ir slaugos būdai, padedantys pacientui pasveikti ir individualiai bei socialiai reintegruotis.

Gydymas yra esminė medicininė veikla, kurios tikslas – kovoti su liga jos priežasčių, pasireiškimo ir komplikacijų lygmeniu. Readaptacija savo ruožtu apima daugelį medicinos, psichoterapijos, fizioterapijos bei fizinių treniruočių, kurių tikslas – grąžinti arba pagerinti psichofizines galimybes asmenų, kurių gebėjimas integruotis, bendrauti bei darbingumas vienaip ar kitaip yra sumažėjęs.

Visapusiška asmens gerovė

Gydymo ir readaptacijos „tikslas yra ne vien kūno gerovė ir sveikata, bet visas asmuo, ištiktas kūno ligos“ [141]. Kiekvienas gydymas, siekiantis visapusiškos asmens gerovės, nepasitenkina tiktai klinikine sėkme, bet suvokia readaptaciją kaip paties individo atkūrimą atgaunant ligos nusilpnintą jo aktyvumą ir iš naujo sužadinti fizines jo funkcijas.

Pareiga gydytis ir gydyti

63. Ligonis privalo gauti visą įmanomą gydymą, koks tik yra naudingas jo sveikatai [142]. Atsakomybė ir rūpinimasis savo paties sveikata diktuoja kiekvienam „pareigą gydytis ir leistis būti gydomam“. Taigi „tie, kurie yra įpareigoti gydyti ligonius, privalo tai uoliai atlikti ir juos aprūpinti gydymo priemonėmis, kurias laiko būtinomis ar naudingomis“ [143]. Ne tik tomis, kurių tikslas išgydyti, bet malšinančiomis skausmą ar palengvinančiomis būklę, kai nėra vilties išgyti.

Proporcingi ir neproporcingi gydymo būdai

64. Sveikatos apsaugos darbuotojas, neturėdamas galimybių išgydyti, niekada neturi atsisakyti slaugyti [144]. Jis turi taikyti visus „proporcingo“ gydymo būdus, tačiau neturi pareigos imtis „neproporcingo“ gydymo.

Atsižvelgiant į ligonio būklę, laikomi įprastiniais tokie gydymo būdai, kai tarp naudojamų priemonių ir siekiamo tikslo egzistuoja tikslios proporcijos santykis. Nesant tokios proporcijos, gydymo būdai laikytini ekstraordinariniais.

Patikros kriterijai

Norint patikrinti ir nustatyti proporcijos santykio tikslumą ar netikslumą konkrečioje situacijoje, reikia „kruopščiai įvertinti galimas priemones, lyginant įvairius terapijos tipus, jų sudėtingumo ir rizikos laipsnį, būtinas išlaidas ir taikymo galimybes, taip pat – tikėtinus rezultatus, atsižvelgiant į ligonio būklę bei jo fizines ir moralines jėgas“ [145].

Proporcingumo principo paaiškinimai

65. Gydymo bei jo priemonių proporcingumo principas, apie kurį čia kalbama, gali būti apibūdintas ir taikomas taip:

– „Kai nėra kitokios išeities, ligoniui sutikant, leistina imtis pažangiausiai medicinai prieinamų priemonių, net jeigu jos tėra tik bandymų stadijos ir esama tam tikos rizikos“.

Kada leistina nutraukti gydymą

– „Leistina liautis vartoti tokias priemones, kai rezultatai nepateisina laukiamų vilčių“, nes nebelieka proporcijos tarp „priemonių bei personalo pastangų“ ir „numatomų rezultatų“, arba „kai taikomi metodai sukelia didesnes paciento kančias ar nepatogumus nei jų teikiama nauda“.

Atsisakymas nėra tolygus savižudybei

– „Visuomet yra leistina tenkintis įprastinėmis priemonėmis, kurias gali pasiūlyti medicina; taigi nieko negalima versti imtis gydymo būdo, nors jau įsigalėjusio, kuris būtų susijęs su pavojais ar per daug brangus“. Toks atsisakymas „nėra tolygus savižudybei“. Jis greičiau reiškia „arba paprasčiausią susitaikymą su žmogaus būkle, arba norą išvengti medicininės priemonės, neproporcingos tikėtiniems rezultatams, arba vengimą per didelių šeimos ar visuomenės išlaidų“ [146].

Gydomasis manipuliavimas organizmu

66. Norint grąžinti pacientui sveikatą, kai nėra kitų priemonių, gali pasirodyti būtinos operacijos, kurių metu modifikuojami arba iš dalies ar visiškai pašalinami organai.

Visumos principas

Gydomąjį manipuliavimą organizmu pateisina visumos principas [147] – jį galima vadinti ir gydytinumo principu, kuriuo vadovaujantis „kiekvienas atskiras organas priklauso kūno visumai ir turi jai paklusti konflikto atveju. Taigi tas, kuriam leista manipuliuoti visu organizmu, turi teisę paaukoti atskirą organą, jeigu jo palikimas arba veikla kelia visam organizmui didelį pavojų, kurio  kitaip neįmanoma išvengti“ [148].

Teisėtas disponavimas fizine gyvybe

67. Fizinė gyvybė, viena vertus, išreiškia asmenį ir iš jo gauna savo vertę, todėl su ja negalima elgtis kaip su kokiu daiktu, kita vertus – asmuo ja neapsiriboja ir ji nesudaro aukščiausiojo asmens gėrio [149].

Štai kodėl galima teisėtai disponuoti kuria nors savo kūno dalimi asmens gėriui. Taip pat ją galima aukoti arba ja rizikuoti aukščiausių gėrių – „Dievo šlovės, sielų išganymo ar artimo meilės“ – labui [150]. „Kūniškąją gyvybę reikia pripažinti esminiu gėriu, kuris sąlygoja visus kitus gėrius Žemėje, tačiau yra aukštesnių vertybių, dėl kurių gali būti teisėta ar net būtina rizikuoti ją prarasti“ [151].

Nuskausminimas ir anestezija

Dvejopas skausmo  aspektas

68. Skausmas, viena vertus, tarnauja gydymui, nes „žadina fizinę ir psichinę žmogaus reakciją prieš ligos antpuolį“ [152]; kita vertus, jis šaukiasi medicinos pagalbos – raminamo ar skausmą malšinamo gydymo.

Atgailos ir išganymo prasmė

69. Krikščioniui skausmas įgyja kitokią prasmę – atgailos ir išganymo. „Tai iš tikro yra dalyvavimas Kristaus kančioje ir prisidėjimas prie atpirkimo aukos, kurią Jis atidavė Aukščiausiojo valios garbei. Taigi mes neturime stebėtis, kad kai kurie krikščionys pageidauja vartoti mažiau analgetikų ir savanoriškai priima bent dalį savo kančių, norėdami sąmoningai prisijungti prie Kristaus kentėjimų“ [153].

Skausmo humanizavimas

Krikščioniškai motyvuotas ir krikščioniško tikėjimo palaikomas susitaikymas su skausmu visiškai neverčia manyti, kad kiekviena kančia ir skausmas turi būti kenčiami bet kuria kaina ir kad negalima įsikišti ir jų palengvinti [154]. Atvirkščiai, tai gali būti vienas iš skausmo humanizavimo būdų. Tas pats krikščioniškasis gailestingumas reikalauja, kad sveikatos apsaugos darbuotojai lengvintų fizinę kančią.

Anestezijos ir nuskausminimo  teisėtumas ir reikalingumass

70. „Ilgai trunkantis skausmas trukdo pasiekti aukštesnes vertybes ir įgyvendinti aukščiausius siekius“ [155]. Jis gali kenkti asmens psichofiziniam integralumui. Per didelė kančia gali sumažinti ar panaikinti dvasios viešpatavimą. Dėl tos priežasties, kai kančia tampa nebepakeliama, sveikatos apsaugos darbuotojui leistina ir netgi privalu imtis priemonių prieš skausmą, jį lengvinti ir šalinti. Lygiai taip pat  moralės atžvilgiu priimtinas ir deramas yra tyrinėtojo darbas, kuriuo jis siekia „skausmą padaryti pavaldų žmogui“ [156].

Anestezija, kaip ir nuskausminimas, „tiesiog priešindamasi tam, kuo skausmas labiausiai trikdo ir drumsčia, sugrąžina žmogų jam pačiam ir suteikia jam galimybę žmogiškiau išgyventi kančią“ [157].

Aukštesniųjų žmogaus galių prislopinimo bei nuslopinimo teisėtumas

71. Kartais medikamentais bei nuskausminimo ir anestezijos metodais sukeliamas sąmonės ir svarbiausių žmogaus funkcijų praradimas arba prislopinimas. Jeigu tokio įsikišimo tiesioginis tikslas yra ne atimti sąmonę ir savarankiškumą, o sumažinti skausmo jutimą, ir jeigu tai atliekama tiktai klinikinio poreikio mastu, toks įsikišimas turi būti pripažintas etiškai teisėtu [158].

Sąmoningas paciento sutikimas

Gydytojo įsikišimas kaip dialogo pasekmė

72. Kai ligoniui reikalingas medicininis įsikišimas, sveikatos apsaugos darbuotojas turi gauti jo įsakmų arba nebylų sutikimą.

Iš tikro jis neturi „paciento atžvilgiu jokios ypatingos ar nepriklausomos teisės. Paprastai gydytojas gali veikti tik tuomet, kai pacientas su tuo įsakmiai ar neįsakmiai (tiesiogiai ar netiesiogiai) sutinka“ [159]. Be tokio sutikimo jis sau priskirtų neteisėtą galią [160].

Be to, sveikatos sugrąžinimas yra žmogiškas ryšys: dialoginis, o ne kaip su daiktu. Pacientas nėra „bevardis individas“ – medicinos žinių taikymo objektas, o „atsakingas asmuo, kuris turi būti raginamas aktyviai prisidėti prie savo sveikatos gerinimo iki visiško pasveikimo. Jam turi būti suteikta galimybė pačiam rinktis, o ne aklai priimti, ką kiti nusprendžia ar parenka“ [161].

Teisė į sąmoningą sutikimą

Kad ligonis galėtų tikrai sąmoningai ir laisvai pasirinkti, reikia jį tiksliai supažindinti su jo liga ir gydymo galimybėmis, su galima rizika, sunkumais ir pasekmėmis [162]. Tai reiškia, kad klausiama paciento informuoto sutikimo.

Sutikimo prielaidos ir aspektai

73. Kalbant apie sutikimo prielaidas, reikia atskirti pacientą, gebantį suvokti bei panorėti, nuo paciento, kuris to negali.

Pirmuoju atveju sutikimas nėra savaime suprantamas: jis turi būti aiškus ir neabejotinas.

Antruoju atveju, atvirkščiai, sveikatos apsaugos darbuotojas gali, o išskirtinėmis situacijomis privalo manyti, jog yra savaime suprantamas ligonio sutikimas, kad jis imtųsi gydymo veiksmų, kuriuos pagal savo mokslines žinias ir sąžinę laiko reikalingais.

Pasitikėjimo gydymu principas

Ligonio sąmonės ir valios trumpalaikio praradimo atveju vadovaujamasi pasitikėjimo gydymu principu, tai yra pirmapradžio pasitikėjimo principu, pagal kurį pacientas atidavė save į gydytojo rankas; ilgalaikio sąmonės ir valios netekimo atveju – laikomasi atsakomybės už gydymą principo, kuris įpareigoja sveikatos apsaugos darbuotoją prisiimti atsakomybę už paciento sveikatą.

Giminių pasitelkimas

74. Gimines reikia informuoti, kai taikomi įprasti gydymo būdai, ir pasitelkti, kai sprendžiamas retų gydymo būdų taikymo ar jų pasirinkimo reikalingumas.

Moksliniai tyrimai ir bandymai

Mokslo pažanga ir eksperimentiniai tyrimai

75. Gydomoji veikla, kuri tampa vis efektyvesnė gerinant sveikatą, dėl tos pačios priežasties yra atvira naujų galimybių paieškai, o šios yra nenutrūkstamų ir vis platesnių mokslinių tyrimų ir bandymų, atskleidžiančių naujausias gydymo galimybes, rezultatas.

Dėsninga, kad bet kuris taikomasis mokslas yra priverstas eiti tyrimų ir bandymų keliu: mokslo pažanga suo tuo yra struktūriškai susijusi. Biomedicinos mokslo šakos ir jo plėtra negali nepaklusti šitam dėsniui. Tačiau jų veikla yra susijusi su ypatinga taikymo ir stebėjimo sritimi  – žmogaus asmens gyvybe.

Dėmesys žmogaus asmens  gyvybės orumui

Dėl savo ypatingos vertės žmogaus gyvybė turi būti moksliškai tiriama ir klinikiniai bandymai su ja atliekami deramai atsargiai, kaip elgiantis su būtybe, turinčia subjekto, o ne objekto vertę. Taigi medicinos mokslui neturi būti suteikiamos tokios tyrimų teisės, kokiomis naudojasi mokslai, tiriantys daiktus. „Etikos normos, kurių pagrindas – pagarba asmenybės orumui, turi nušviesti bei drausminti ir mokslinių tyrimų, ir jų rezultatų taikymo fazes“ [163].

Nemoralūs yra moksliniai tyrimai, priešiški tikrajam asmen gėriui

76. Mokslinių tyrimų fazės metu etikos normos reikalauja darbuotis „žmogaus gerovės labui“ [164]. Amoralūs būtų visi moksliniai tyrimai, prieštaraujantys tikrajam asmens gėriui. Energijos ir išteklių investavimas į juos prieštarautų humaniškiesiems mokslo ir jo pažangos tikslams [165].

Bandymų fazės, t.y. mokslinio tyrimo rezultatų patikrinimo taikant juos žmogui, metu etikos normų globojamas asmens gėris reikalauja atsižvelgti į pirmines prielaidas, daugiausiai susijusias su paciento sutikimu ir rizika.

Visiškai sąmoningas laisvas sutikimas

77. Pirmiausia – paciento sutikimas. Jis „turi būti informuotas apie bandymą, jo tikslus ir galimą pavojų taip, kad galėtų sutikti arba nesutikti visiškai sąmoningai ir laisvai. Iš esmės gydytojas turi tik tiek galios ir teisių paciento atžvilgiu, kiek jų jam suteikia pats pacientas“ [166].

Toks sutikimas gali būti savaime suprantamas, kada jis naudingas pačiam pacientui ir kai kalba eina apie eksperimentus, susijusius su gydymo parinkimu.

Atitinkama rizika ir pavojus

78. Antras dalykas – rizika. Visi bandymai savo prigimtimi yra rizikingi. Atsižvelgiant į tai, „negalima reikalauti, kad kiekvienas pavojus ir rizika būtų pašalinti. Tai peržengtų žmogaus galimybių ribas, sukaustytų visus rimtus mokslinius tyrimus ir labai dažnai viskas baigtųsi paciento nenaudai. Tačiau yra pavojaus lygis, kurio peržengti neleidžia moralė“ [167].

Specifiniai kriterijai

Žmogiškosios būtybės gyvybe negalima taip rizikuoti, kaip kitų būtybių gyvybe. Yra slenkstis, kurį peržengus rizika tampa nepriimtina humaniškuoju požiūriu. Šį slenkstį pažymi nepažeidžiama žmogaus gerovė, kuri draudžia „sukelti pavojų jo gyvybei, jo pusiausvyrai, jo sveikatai arba pasunkinti jo negalią“ [168].

Išsami dokumentacija ir tvirtos garantijos

79. Bandymas negali būti inicijuojamas ir plačiai  atliekamas, jeigu nėra imtasi visų saugumo priemonių, garantuojančių įsikišimo nekenksmingumą ir rizikos sumažinimą. Viską grindžianti preklinikinė fazė, kruopščiai patikrinta, turi apimti ir išsamią dokumentaciją, ir kuo tvirčiausias farmakotoksikologines garantijas, ir operacijų saugumą [169].

Siekiant tokių garantijų, naudingi ir reikalingi naujų medikamentų ir metodų bandymai turi būti atliekami su gyvūnais, prieš imant taikyti juos žmogui. „Yra pripažinta, kad gyvūnas tarnauja žmogui ir todėl gali būti bandymų objektas, tačiau su juo reikia elgtis kaip su Dievo kūriniu, skirtu prisidėti prie žmogaus gerovės, bet ne piktnaudžiauti“ [170]. Galima padaryti išvadą, kad kiekvienas bandymas „privalo būti atliekamas gerbiant gyvūną ir nesukeliant jam nereikalingų kančių“ [171].

Proporcingos rizikos principas

Kai yra sukurtos tokios garantijos, klinikinės fazės metu atliekami bandymai su žmogumi turi atitikti proporcingos rizikos principą, t.y. deramos proporcijos tarp numatomos naudos ir rizikos principą. Čia reikia atskirti bandymus su sergančiu žmogumi, kurių tikslai yra gydomieji, nuo bandymų su sveiku žmogumi, kuriais siekiama mokslinių ir humanitarinių tikslų.

Kriterijai, susiję su asmeniniais paciento ypatumais

80. Atliekant bandymus su sergančiu asmeniu, derama proporcija nustatoma sulyginant ligonio būklę ir numatomą bandomų medikamentų ar priemonių efektą. Tačiau rizikos visuma, kuri gali pasirodyti proporcinga ir leistina vieno ligonio atžvilgiu, nebus tokia pati kitam ligoniui.

Priemonių, dar neapsaugotų nuo rizikos, taikymo leistinumas

Galioja anksčiau paskelbtas principas, kuriuo vadovaujantis, „kai nėra kitokių išeities būdų, ligoniui sutikus, leistina imtis priemonių, kuriomis disponuoja naujausioji medicina, net jeigu jų kūrimas tėra tik bandymų stadijos ir egzistuoja tam tikra rizika. Sutikdamas su jomis, ligonis gali parodyti kilnumo žmonijos gerovės vardan pavyzdį“ [172]. Bet visuomet priklauso „didelė pagarba pacientui, kuriam taikomi nauji, dar tik bandomi, gydymo būdai, kai jų rizikingumas yra dar gan didelis“ [173].

„Beviltiškais atvejais, kai ligonis mirs, jeigu nebus įsikišta, ir kai egzistuoja vaistai, priemonė ar operacija, kurie, nors ir nebūdami visiškai nepavojingi, dar teikia tam tikrą sėkmės galimybę, sveikas protas neprieštarauja, kad gydytojas, gavęs ligonio įsakmų ar nebylų sutikimą, imtųsi taikyti tokį gydymą“ [174].

Bandymai su sveiku asmeniu, solidarumo principas

81. Klinikiniai bandymai gali būti atliekami su sveiku žmogumi, kuris savanoriškai pasisiūlo „savo iniciatyva prisidėti prie medicinos pažangos ir kartu prie visuomenės gerovės“. Tuomet, „išsaugant esminį nepažeidžiamumą, pacientas gali teisėtai prisiimti tam tikrą riziką“ [175].

Tai įteisina žmogiškasis bei krikščioniškasis solidarumas, kuris skelbia: „Atidavimas dalelės savęs, paisant moralės normų užbrėžtų ribų, gali tapti ypač girtinu labdarybės pavyzdžiu ir sudaryti sąlygas ryškiam dvasiniam tobulėjimui, kuris kompensuotų galimo neesminio fizinių galių sumažėjimo riziką“ [176].

Bet kuriuo atveju visuomet būtina nutraukti bandymus, kai jų rezultatai apvilia.

Eksperimentai su žmogaus embrionu ir vaisiumi

82. Kadangi prenatalinėje fazėje esančiam žmogiškajam individui reikia pripažinti žmogaus asmens orumą, žmogaus embriono ir vaisiaus moksliniams tyrimams ir bandymams su jais yra taikomos etinės normos, galiojančios jau gimusiam kūdikiui ir kiekvienai žmogiškajai būtybei. Mokslinis tyrimas – tam tikro fenomeno stebėjimas nėštumo metu – leistinas tik tuomet, kai „yra moralinis tikrumas, jog nebus pakenkta nei užgimsiančio vaiko, nei jo motinos gyvybei ir nepažeidžiamumui, ir su sąlyga, kad sutinka jo tėvai“ [177].

Išimtinai tik gydymo tikslais

Bandymai yra leistini tik siekiant išimtinai gydymo tikslų ir kai joks kitas gydymas neįmanomas. „Jokie tikslai, nors ir iš esmės kilnūs, tokie kaip nauda mokslui, kitiems žmonėms ar visuomenei, jokiu būdu negali pateisinti bandymų su žmogaus embrionu ar vaisiumi: gyvybingais ir negyvybingais, esančiais motinos įsčiose ar išorėje. Sąmoningas sutikimas, kurio paprastai reikia klinikiniams bandymams, negali būti duotas tėvų, nes jiems nepriklauso nei gimsiančio kūdikio fizinis nepažeidžiamumas, nei jo gyvybė. Kita vertus, bandymai su embrionu ir vaisiumi visada yra susiję su rizika, negana to, dažniausiai galima tikrai numanyti nuostolį jų fiziniam nepažeidžiamumui arba tiesiog mirtį. Žmogaus embriono ar vaisiaus vartojimas kaip bandymo objekto ar įrankio yra nusikaltimas jų, kaip žmogiškųjų būtybių, orumo atžvilgiu“. „Praktika palaikyti žmogaus embriono gyvybę in vivo arba in vitro, siekiant eksperimentinių ar komercinių tikslų, yra visiškai priešinga žmogiškajam orumui“ [178].

Organų donorystė ir transplantacija

Moralinė organo atidavimo ir persodinimo vertė

83. Transplantacinės medicinos bei chirurgijos pažanga ir paplitimas šiandien įgalina gydymą ir garantuoja pasveikimą daugelio pacientų, kurie dar neseniai galėjo laukti tik mirties arba geriausiu atveju riboto skausmingo egzistavimo [179]. Tokia „tarnystė gyvybei“ [180], kuri apima tiek organų donorystę, tiek jų persodinimą, apibrėžia jų moralinę vertę ir įteisina šią medicininę praktiką. Medicininė praktika turi gerbti tam tikras sąlygas, esmingai susijusias su donoru ir dovanojamais bei persodinamais organais. Bet kurio organo ar audinio persodinimas yra susijęs su eksplantu, kuris kažkiek pakeičia donoro kūno nepažeidžiamumą.

Persodinimas, atliekamas tam pačiam asmeniui

84. Autotransplantaciją, kai implantas paimamas ir persodinamas tam pačiam asmeniui, įteisina visumos principas, kuris leidžia disponuoti viena dalimi viso organizmo gerovei.

Vieno asmens organų persodinimai kitam asmeniui

85. Homotransplantaciją, kai donoras ir gavėjas tos pačios rūšies, įteisina solidarumo principas, kuris vienija žmogiškąsias būtybes, ir gailestingumas, skatinantis padėti kenčiantiems savo broliams [181].

Pastaba apie solidarumo principą

„Atsiradus organų persodinimui, kurio pradžia buvo kraujo perpylimai, žmogus atrado būdą dovanoti dalį savęs paties, savo kraujo, savo kūno, kad kiti galėtų toliau gyventi. Dėl mokslo, medikų ir slaugos personalo profesinio pasirengimo ir jų atsidavimo atsiranda naujų ir neįtikėtinų galimybių – mylėti savo artimus nauju būdu: Evangelijos žodžiais tariant, mylėti „iki galo“ (Jn 13, 1), vien žmogaus prigimties nubrėžtose ribose, kurių nevalia peržengti“ [182].

Homotransplantacijos metu galima persodinti ir gyvo, ir mirusio donoro organus.

Gyvo žmogaus organo donorystės teisėtumo kriterijai

86. Pirmuoju atveju organo paėmimas yra teisėtas, jeigu kalba eina apie organus, kurių paėmimas nesukelia sunkių ir nepataisomų pasekmių donorui. „Asmuo gali atiduoti tik tai, be ko jis gali apsieiti nepatirdamas rimto pavojaus savo gyvybei ar asmeniniam identitetui ir remdamasis tinkamais bei pamatuotais motyvais [183].

Mirusių žmonių donorystės teisėtumo kriterijai

87. Antruoju atveju mes susiduriame ne su gyva būtybe, o su lavonu. Su juo visuomet turi būti elgiamasi pagarbiai, kaip ir dera elgtis su žmogaus lavonu, tačiau jam nebūdingas mąstančios būtybės orumas ir aukščiausia gyvo asmens vertė. „Lavonas nėra tikrąja prasme teisių subjektas, kadangi jame nebėra asmenybės, kuri vienintelė gali būti teisių subjektu“. Štai kodėl sprendimas „panaudoti jį morališkai nepriekaištingam ir netgi kilniam tikslui „ne smerktinas, bet vertintinas teigiamai“ [184].

Diagnostika – tikrumo pagrindas

Tačiau reikia būti tikriems, jog žmogus miręs, kad nebūtų išprovokuojama mirtis arba paprasčiausiai pasiskubinama paimti organą. Lavono organų paėmimas yra teisėtas tik nustačius garantuotą donoro mirties diagnozę. Todėl reikia „imtis priemonių, kad žmogus nebūtų laikomas mirusiu, kol mirtis nėra tinkamu būdu konstatuota“ [185].

Kad asmuo būtų laikomas mirusiu, pakanka tik įsitikinti donoro smegenų mirtimi, kurios esmė – „negrąžinamas visų smegenų funkcijų nutrūkimas“. Kai konstatuojama visiška smegenų mirtis, po įprastinių patikrinimų yra leistina paimti organus  ir dirbtinai palaikyti jų veiklą bei gyvybingumą, kad būtų galima juos persodinti [186].

Išimtį sudarantys organai

88. Etiniu požiūriu ne visi organai gali būti donorystės objektas. Į persodinimo sritį neįeina galvos smegenys ir lytinės liaukos, kurios nulemia žmogaus asmeniškumo ir jo prokreacijos identitetą. Kalba eina apie organus, kurie būtent įkūnija nė su niekuo nesulyginamą asmens pobūdį, kurį medicina privalo saugoti.

Skirtingų rūšių būtybių organų persodinimai

89. Egzistuoja ir heterologinės transplantacijos, kai organas paimamas iš subjekto, kuris yra kitos rūšies nei gavėjas. „Negalima sakyti, kad bet kuris audinio persodinimas iš vienos rūšies individo kitos rūšies individui yra smerktinas, bet dar labiau yra tiesa, jog ne visi įmanomi persodinimai yra leistini ar nesmerktini. Turi būti apsvarstomas kiekvienas atskiras atvejis ir atskirai atsižvelgiama į kiekvieną persodintiną audinį ar organą. Gyvūno lytinių liaukų persodinimas žmogui yra atmestinas, nes tai amoralu; tačiau ne iš žmogaus organizmo paimtos ragenos persodinimas žmogui nesukeltų jokių sunkumų, jeigu būtų biologiškai įmanomas ir patartinas“ [187].

Kai kurių organų persodinimo amoralumas

Greta heterologinių transplantacijų reikia paminėti ir dirbtinių organų persodinimą, kurio teisėtumą sąlygoja efektyvi nauda žmogui ir pagarba jo orumui.

Atidavimas kaip auka

90. Transpalantacijų medicininė intervencija „yra neatskiriama nuo humaniškojo davimo akto“ [188]. Gyvas ar miręs asmuo, kurio organas yra imamas, privalo turėti teisę būti pripažintas davėju – donoru, t.y. tuo, kuris savo noru sutiko netekti organo.

Persodinimo prielaida yra išankstinis, savanoriškas ir sąmoningas donoro arba teisėtai jam atstovaujančio asmens, dažniausiai jo artimiausių giminaičių, apsisprendimas. „Tai ryžtas padovanoti be jokio užmokesčio kurią nors kūno dalį dėl kito žmogaus sveikatos ir gerovės. Ta prasme medicininis veiksmas yra donoro aukos veiksmas – nuoširdus savęs aukojimas, įkūnijantis esminį pašaukimą meilei ir bendrystei“ [189].

Pašaukimas skleisti meilę ir po mirties

Biomedicinos pažangos suteikta galimybė „skleisti savo pašaukimą meilei ir peržengus mirties ribą“ turėtų skatinti dar gyvus žmones „dovanoti savo kūno dalį kaip auką, kuri bus atiduota tik po jų mirties“. Tai „didelės meilės išraiška, meilės, kurios esmė – padovanoti gyvybę kitiems“ [190].

Medicininės intervencijos tarpininkaujantis pobūdis

91. Sudarydamas dalį šios meilės aukojimo „ekonomijos“, pats medicininis persodinimo veiksmas ir net paprastas kraujo perpylimas nėra medicininė „intervencija kaip kitos“. Jis yra neatskiriamas nuo donoro aukos veiksmo ir gyvybę dovanojančios meilės“ [191].

Čia sveikatos apsaugos darbuotojas „tampa tarpininku kažko ypatingai reikšmingo – žmogaus savęs dovanojimo, netgi po mirties, kad kitas galėtų gyventi“ [192].

Priklausomumas

Priklausomumo fenomeno plitimas

92. Priklausomumas medicininiu gydomuoju požiūriu yra būklė, kai priprantama prie kokios nors medžiagos ar produkto, tokio kaip medikamentai, alkoholis, narkotikai, tabakas, kurių individas jaučia nesuvaldomą poreikį ir kurių negavimas gali sukelti psichofizinių sutrikimų.

Priklausomumo fenomenas mūsų visuomenėje plinta vis sparčiau, kelia susirūpinimą ir kai kuriais atvejais yra dramatiškai stiprėjantis. Tai, viena vertus, susiję su vertybių ir gyvenimo prasmės krize, kurią išgyvena mūsų visuomenė ir dabartinė kultūra [193], ir, kita vertus – su stresais ir nusivylimu, kurį kelia efektyvumo siekimas, aktyvizmas ir didžiulis visuomeninių santykių anonimiškumas bei konkurencija.

Sąsajos su gydymu

Be abejonės, priklausomumo sukeltos ligos ir ligonių gydymas nėra vien medicinos uždavinys. Vis dėlto jai tenka rūpintis profilaktika ir specifiniu gydymu

Narkotikai

Toksikomanijos priežastys

93. Narkotikai, arba toksikomanija, beveik visada kyla iš apgailėtino bėgimo nuo asmeninės atsakomybės, besąlygiško prieštaravimo socialinei struktūrai, kuri atmetama nepasiūlant jokių rimtų jos keitimo būdų, ir yra vertybių trūkumu motyvuojamo mazochizmo išraiška.

Kas vartoja narkotikus, tas arba nesupranta gyvybės vertės ir prasmės, arba jas prarado ir kelia gyvybei pavojų, kartais net mirtiną; daugybė perdozavimo atvejų yra sąmoningos savižudybės. Narkomano mąstymas tampa nihilistinio pobūdžio, ir daug nesvarstydamas jis verčiau renkasi mirties nebūtį nei gyvenimo pilnatvę.

Etinis narkotikų vartojimo įvertinimas

94. Moralės atžvilgiu „narkotikų vartojimas visuomet yra neleistinas, nes jis reiškia nepagrįstą ir beprasmišką atsisakymą mąstyti, norėti ir veikti kaip laisvam asmeniui“ [194].

Narkotikų vartojimo, kaip neteisėto pomėgio, įvertinimas – tai ne narkomano pasmerkimas. Narkomanas išgyvena savo būklę kaip „slegiančią vergystę“, iš kurios jį reikia išlaisvinti [195].

Sugrįžimo kelias

Sugrįžimo kelias nėra etinio apkaltinimo ar legalių represijų kelias, jis turėtų krypti į reabilitaciją, kuri, nedangstydama galimų narkomano kalčių, padeda jam išsilaisvinti ir sugrįžti į visuomenę.

Grąžinti gyvenimo džiaugsmą

95. Narkomano dezintoksikacija pranoksta medicininio gydymo ribas. Tarp kitko, vaistai čia negelbsti arba gelbsti tik truputį. Išvadavimas nuo narkotikų yra išimtinai žmogiška intervencija, kurios tikslas – „suteikti egzistencijai visą jos aiškią prasmę“ [196], padėti narkomanui „įgauti pasitikėjimą savimi ir išganingą savigarbą, kuri leistų jam vėl pajusti gyvenimo džiaugsmą [197].

Padedant nusikratyti toksikomanijos, svarbiausia yra „pasistengti pažinti žmogų ir suprasti jo vidinį pasaulį, kad jam būtų suteikta pagalba grąžinant arba iš naujo atrandant savo žmogiškąjį orumą, padėti jam, kaip aktyviai mąstančiai būtybei,  atgaivinti ir stiprinti savo jėgas, kurias prislopino narkotikai, aktyvinant valios mechanizmus, naujai ir su pasitikėjimu orientuojantis į kilnius idealus“ [198].

Narkotikai yra nukreipti prieš gyvybę

96. Narkotikai yra nukreipti prieš gyvybę. „Negalima kalbėti nei apie „narkotikų vartojimo laisvę“, nei apie „teisę į narkotikus“, kadangi žmogus neturi teisės kenkti pats sau: jis nei gali, nei privalo kada nors išsižadėti Dievo jam suteikto asmeninio orumo“ [199] ir juo labiau neturi jokios teisės versti kitus mokėti už jo pasirinkimą.

Alkoholizmas

Alkoholizmo etinis įvertinimas

97. Skirtingai nuo narkotikų, alkoholis nėra iš prigimties neteisėtas: „jo saikingas vartojimas neprieštarauja moralės nuostatoms“ [200]. Iki tam tikros ribos vynas yra maisto produktas.

„Smerktinas yra tik piktnaudžiavimas alkoholiu“ [201]: alkoholizmas, kuris sukelia priklausomumą, aptemdo sąmonę ir, pasiekus chronišką fazę, labai kenkia organizmui ir gebėjimui mąstyti.

Visapusiška gydymo veikla

98. Alkoholikas yra ligonis ir jam reikalingas medicininis gydymas bei parama solidarumo ir psichoterapijos požiūriu. Alkoholikui turi būti taikomi visapusiškai humaniški readaptacijos metodai“ [202].

Rūkymas

Etinis nikotinizmo įvertinimas

99. Tas pats pasakytina ir apie rūkymą, kurio etinis neleistinumas susijęs ne su pačiu rūkymu, bet su piktnaudžiavimu rūkalais. Šiandien visiems žinoma, kad perdėtas rūkymas kenkia sveikatai ir sukelia priklausomumą, vedantį, prie to, kad šio piktnaudžiavimo slenkstis kasdien leidžiasi vis žemiau. Rūkymas kelia įtikinėjimo ir profilaktikos problemą, kurią reikia spręsti pasitelkus sanitarinį švietimą, informaciją, netgi reklaminio pobūdžio.

Psichotropikai

Psichotropikų paskirtis

100. Psichotropikai yra speciali grupė medikamentų, skirtų susijaudinimui, kliedėjimui, haliucinacijoms numalšinti arba nerimui ir depresijai sumažinti [203].

Didelio atsargumo kriterijai

101. Norint užkirsti kelią ir sumažinti priklausomumo nuo psichotropikų ir pripratimo riziką, psichotropiniai preparatai turi būti vartojami tik paskyrus gydytojui. „Psichotropinės medžiagos, esant medicininėms indikacijoms, taikomos norint palengvuinti griežtai apibrėžtais atvejais fizines ar psichines kančias, turi būti parenkamos labai atsargiai, kad būtų išvengta pavojingų pripratimo ar priklausomumo formų“ [204].

„Sveikatos apsaugos valdymo institucijos, gydytojai, mokslinių tyrimų centrų atsakingieji darbuotojai privalo visomis jėgomis mažinti tokią riziką, pasitelkdami profilaktines ir informavimo priemones“ [205].

Etinis teisėtumas

102. Psichotropikai, skiriami gydymo tikslu ir atsižvelgiant į deramą pagarbą asmenybei, yra etiškai teisėti. Jiems galioja bendros gydomųjų intervencijų leistinumo sąlygos.

Psichinio ligonio gebėjimo apsispręsti paisymas

Ypač svarbu tinkamai informuoti ligonį ir gerbti jo teisę atsisakyti gydymo, atsižvelgiant į psichinio ligonio gebėjimą priimti sprendimus. Parenkant ir skiriant šiuos vaistus, taip pat reikia laikytis gydymo proporcingumo principo, pagrįsto kruopščia simptomų arba priežasčių, dėl kurių žmogus priverstas prašyti vaistų, analize [206].

Psichotropikų vartojimas ne gydymo tikslais neteisėtas

103. Doriniu požiūriu psichotropikų vartojimas ne gydymo tikslais ir piktnaudžiavimas jais, siekiant suaktyvinti normalius sugebėjimus arba dirbtinai sukelti euforijos nuotaikas, yra neteisėtas. Psichotropikai yra vartojami tuo pačiu pagrindu, kaip ir bet kuri narkotinė medžiaga, ir todėl čia taikytini etiniai įvertinimai, suformuluoti ankstesniuose skyriuose kalbant apie narkotikus.

Psichologija ir psichoterapija

Kūno patologijos psichologinė pusė

104. Jau seniai įrodyta, kad beveik kiekvienoje kūno patologijoje yra ir psichologinis komponentas: kaip dalinė jos priežastis ar atgarsis. Šiuo dalyku rūpinasi psichosomatinė medicina, kuri pabrėžia santykio gydytojas – pacientas terapinę vertę [207].

Sveikatos apsaugos darbuotojas turi rūpintis savo santykiais su pacientu, kad jo žmogiškosios savybės prisidėtų prie jo profesinių žinių ir kad jo išmanymas taptų veiksmingesnis giliau pažįstant ligonį. Kai į ligonį žiūrima su meile ir žmogiškumu, apgaubtu visapusiškai humaniška ligos vizija ir stiprinamu tikėjimu [208], sukuriamas gydytojo – ligonio ryšys, turintis gydomąjį poveikį.

Psichoterapinis arba išlaisvinantis kelias ir žengimas pirmyn

105. Kai kuriuos psichinio pobūdžio negalavimus ir ligas galima nustatyti ir gydyti pasitelkiant psichoterapiją. Šis būdas aprėpia daugybę metodų, padedančių vienam žmogui padėti kitam išgyti ar bent pagerinti sveikatos būklę.

Psichoterapija yra iš esmės augimo procesas, tai atsikratymas vaikystės problemų arba praeities, individo skatinimas įgyti savo identitetą, vaidmenį ir prisiimti atsakomybę.

106. Terapinio įsikišimo požiūriu psichoterapija yra morališkai priimtina [209], žinoma, su pagarba žvelgiant į paciento asmenybę, į kurią įsibrauti ji turi galimybę.

Vidinio pasaulio neliečiamumas

Ši pagarba reikalauja. kad pichoterapeutas nepažeistų kito žmogaus intymumo be jo sutikimo ir kad neperžengtų tokio sutikimo ribų. „Lygiai kaip neteisėta yra pasisavinti kito žmogaus turtą arba kėsintis į jo kūno vientisumą be jo sutikimo, taip neleistina prieš žmogaus valią brautis į jo vidinį pasaulį, kad ir kokie būtų taikomi būdai ir metodai“ [210].

Ta pati pagarba verčia nedaryti įtakos ir netaikyti prievartos paciento valios atžvilgiu. „Psichologas, suinteresuotas vien tik paciento gerove, kuo atidžiau laikysis ribos, kurią jo veiksmams nubrėžia moralė, kadangi jis savo rankose, taip sakant, laiko psichines žmogaus galias, jo gebėjimą laisvai veikti ir įgyvendinti aukščiausias vertybes, kurias apima jo asmeninė paskirtis ir socialinis pašaukimas“ [211].

Aukšto etikos suvokimo poreikis

107. Moralės požiūriu privilegijuotinos psichoterapijos šakos yra logoterapija ir patariamoji psichoterapija (kaunselingas). Tačiau ir visos šakos yra priimtinos, jeigu praktikuojamos psichoterapeutų, kuriuos įkvepia aukštas etikos suvokimas.

Pastoracinis rūpestis ir Ligonių patepimo sakramentas

Ligonio teisė ir Bažnyčios pareiga

108.  Pastoracinis rūpestis apima dvasinę ir religinę pagalbą ligoniams. Tai yra pagrindinė ligonio teisė ir Bažnyčios pareiga (Mt 10, 8; Lk 9, 2; 10, 9). Kas jos negarantuoja, nesuteikia, nesudaro jai tinkamų sąlygų arba netgi jai trukdo, tas pažeidžia tą teisę ir yra neištikimas tai pareigai.

Pagrindinis ir ypatingas pastoracinis rūpestis

Tai yra pagrindinis ir ypatingas, tačiau ne išskirtinis ligonių sielovados uždavinys. Dėl būtinos sąveikos tarp asmenybės fizinio, psichinio ir dvasinio lygmenų ir privalėjimo liudyti savo tikėjimą kiekvienas sveikatos apsaugos darbuotojas stengiasi sukurti reikiamas sąlygas, kad religinių apeigų atlikimas būtų garantuotas kiekvienam įsakmiai ar nebyliai prašančiam žmogui [212]. „Taigi amžinoji Dievo gyvybė skelbiama ir duodama Jėzuje, „gyvenimo Žodyje“. Šio skelbimo, šios dovanos dėka ir žemiškuoju laikotarpiu fizinis bei dvasinis mūsų gyvenimas įgyja visą vertę bei prasmę, nes iš tikrųjų Dievo amžinasis gyvenimas yra tikslas, į kurį yra nukreiptas ir pašauktas mūsų gyvenimas šiame pasaulyje“ [213].

Sudaryti sąlygas religinei pagalbai

109. Religinė pagalba apima gydymo struktūrų viduje patalpų ir priemonių, reikalingų tokiai pagalbai, buvimą. Sveikatos apsaugos darbuotojas privalo padaryti viską, kad sudarytų palankias sąlygas religinei pagalbai ir patenkintų tokį ligonio prašymą.

Ten, kur tokios pagalbos dėl atsitiktinių ar bendrų priežasčių negali suteikti sielovados darbininkai, privalo leistinu ir įmanomu mastu tai tiesiogiai atlikti sveikatos apsaugos darbuotojas, gerbdamas paciento laisvę ir tikėjimą bei aiškiai suvokdamas, kad vykdydamas šį darbą jis nepažeidžia savo pareigos teikti gydymo pagalbą kaip tokią.

Išgyventi Kristuje Dievo gailestingumą

110. Religinė pagalba ligoniams įeina į platesnę sritį sveikatos sielovados, t.y. Bažnyčios dalyvavimo ir veiklos, skirtos skelbti Aukščiausiojo žodį ir malonę tiems, kurie kenčia, ir tiems, kurie kenčiančiais rūpinasi.

Evangelizuoti ligą ir švęsti sakramentus

Tarnystėje visų tų – kunigų, tikinčiųjų ir pasauliečių, kurie pavieniui ar bendruomeniškai atsideda ligonių sielovadai, – reiškiasi Dievo gailestingumas, kuris Kristuje pasilenkė prie žmogaus kančios: taip savitu ir visų geriausiu būdu yra skelbiama Evangelija, šventumas ir artimo meilė [214]. Ligonių sielovadai priklauso savi momentai katechezėje, liturgijoje ir artimo meilės tarnystėje.

Liudyti gydomąją gailestingumo galią

Atitinkamai kalbama apie ligos evangelizavimą padedant ligoniui suvokti atperkamąją kančios, išgyventos drauge su Kristumi, prasmę; apie sakramentų – kaip visa atkuriančios ir gaivinančios Dievo malonės ženklų, – šventimą; apie gydomosios gailestingumo galios liudijimą pasitelkiant „diakonia“ (tarnystę) ir „koinonia“ (bendrystę).

Dievo artumas per Ligonių patepimo sakramentą

111. Teikiant sielovados pagalbą, Dievo meilė, kupina tiesos ir malonės, prisiartina prie ligonių atskiru ir ypatingu sakramentu – Ligonių patepimu [215].

Ypatingas sakramento poveikis

Teikiamas kiekvienam krikščioniui, kurio gyvybei gresia pavojus, šis sakramentas yra atgaiva kūnui ir sielai; palengvinimas ir stiprybė jo kūniškajai bei dvasinei visumai; šviesa, nušviečianti kančios ir mirties paslaptį, ir viltis, atverianti žmogaus dabartį dieviškajai ateičiai. „Visas žmogus gauna pagalbą išganymui, atsigaivina labiau pasitikėdamas Dievu ir gauna naujų jėgų priešintis nelabojo gundymams ir mirties baimei“ [216].

Tinkama paruošiamoji katechezė

Dėl savo teikiamos ligoniui veiksmingos malonės Ligonių patepimo sakramentas „nėra sakramentas tik tų, kurie jau priėjo gyvenimo pabaigą“. Kaip tik todėl „tinkamas jį gauti laikas, be jokios abejonės, yra būtent ligos ar senatvės metas, kai tikinčiajam ima grėsti mirties pavojus“ [217]. “Kaip ir kiekvienam sakramentui, Ligonių patepimui turi būti pasirengiama atitinkama katecheze, kad jį gaunantysis – ligonis būtų sąmoningas ir atsakingas sakramento malonės subjektas, o ne nesąmoningas besiartinančios mirties ritualo objektas“ [218].

Patepimo teikėjai

112. Vienintelis Ligonių patepimo sakramento teikėjas yra kunigas: jis rūpinasi jo suteikimu „tikintiesiems, kurių sveikatos būklė yra smarkiai susilpnėjusi dėl senatvės ar ligos“. Negalios sunkumui nustatyti pakanka „apdairaus arba patikimo įvertinimo“.

Bendruomeniškas Ligonių patepimo sakramento šventimas gali pagelbėti nugalėti negatyvius nusistatymus prieš šį sakramentą ir įvertinti jo prasmę, taip pat jo reikšmę bažnytinei bendrystei.

Patepimo kartojimas

Ligonių patepimo sakramentą galima pakartoti, jeigu ligonis, pasveikęs nuo ligos, dėl kurios buvo gavęs šį sakramentą, vėl suserga arba jeigu, sergant ta pačia liga, jo būklė pablogėja.

Asmenys, kuriems reikėtų suteikti sakramentą

Šį sakramentą galima suteikti prieš chirurginę operaciją, kai ši reikalinga „dėl pavojingos ligos“. Seniems žmonėms galima teikti šį sakramentą, „kai jų jėgos smarkiai silpsta, netgi kai jie sunkiai neserga“. Esant reikiamoms sąlygoms, galima šį sakramentą teikti vaikams, „jeigu jie jau pakankamai sugeba protauti“.

Netekusiems sąmonės arba nesugebantiems protauti ligoniams jis teikiamas, „jeigu manoma, kad jie patys, būdami tikintieji, esant sąmonei būtų prašę šventojo Patepimo arba bent jau leidę tai suprasti“. „Jau mirusiam pacientui negalima teikti sakramento“ [219]. „Kai abejojama, ar ligonis buvo pasiekęs protavimo amžių, ar iš tikrųjų sunkiai serga arba ar dar yra gyvas, sakramentas turi būti teikiamas“ [220].

Tiesioginė Viatiko prasmė

113. Eucharistija kaip Viatikas ligoniui turi ypatingą prasmę ir veiksmingumą. „Kristaus kūno ir kraujo Viatikas sustiprina tikintįjį ir tampa jam prisikėlimo garantu, kaip Viešpats yra pasakęs: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6, 54) [221]. Eucharistija ligoniui – gyvybės ir vilties ramstis. „Viatiko komunija savo prigimtimi yra ypatingas ženklas dalyvavimo Mišių aukos paslaptyje – Viešpaties mirties ir jo grįžimo pas Tėvą paslaptyje“ [222]. Taigi krikščionio pareiga yra prašyti ir gauti Viatiką, o ganytojiškoji Bažnyčios pareiga yra jam jį suteikti [223]. Viatiko teikėjas yra kunigas. Jį gali pavaduoti diakonas arba ekstraordinarinis Eucharistijos teikėjas [224].

III dalis
MIRTIS

Rūpinimasis iki natūralios baigties

114. Tarnauti gyvybei sveikatos apsaugos darbuotojams reiškia rūpintis ja iki natūralios baigties.

Gyvybė yra Dievo rankose. Jis yra jos Viešpats ir tik Jis nustato paskutinę akimirką. Kiekvienas ištikimas tarnas saugo tą Dievo valios išsipildymą kiekvieno jo globai patikėto žmogaus gyvenime. Jis nemano galįs nuspręsti, kada kas turi mirti, taip pat nuspręsti, kaip ir kodėl kas turi gyventi.

Mirtinai sergantieji

Sveikatos apsaugos darbuotojas ir mirtinai sergantis ligonis

115. Kai sveikatos būklė pablogėja nepagydomai ir mirtinai, žmogus pradeda baigiamąjį savo žemiškojo egzistavimo tarpsnį. Gyvenimas jam pamažu tampa vis labiau nepatikimas ir sunkus. Prie skausmo ir fizinės kančios prisideda išsiskyrimo psichologinė ir dvasinė drama, kurią reiškia ir ženklina mirtis.

Taigi mirtinai sergantysis yra toks asmuo, kuriam labai reikia žmogiškos ir krikščioniškos globos; gydytojai ir medicinos seserys yra pašaukti šiomis aplinkybėmis įnešti savo kvalifikuotą ir nepakeičiamą indėlį.

Ypatinga medikų globa mirštančiajam pažymėtina tuo, kad ir mirštantis žmogus būtų pripažįstamas ir vertinamas kaip gyvas. „Mirties akivaizdoje ir pačioje mirtyje labiau nei bet kada reikia švęsti ir aukštinti gyvybę. Ji privalo būti visiškai gerbiama, saugojama ir puoselėjama taip pat tame žmoguje, kuris išgyvena jos natūralią baigtį... Nuostata mirtinai sergančiojo atžvilgiu dažnai tampa išmėginimu įvertinančiu sveikatos apsaugos darbuotojų, pradedant gydytojais, teisingumą ir meilę, sielos kilnumą, atsakomybę ir profesinius sugebėjimus [225].

Paskutinis žmogaus gyvenimo momentas

116. Mirtis priklauso gyvybei kaip jos galutinė fazė ir privalo būti gerbiama kaip jos paskutinis momentas. Taigi šiuo atveju sveikatos apsaugos darbuotojo gydomosios atsakomybės reikia lygiai taip pat, kaip ir bet kuriuo kitu žmogaus gyvenimo momentu.

Mirtis šeimoje

Mirštantysis ne tik neturi būti traktuojamas kaip neišgydomas ir paliktas vienas su savimi ir savo šeima, bet privalo būti dar kartą patikėtas gydytojų ir medicinos seserų globai. Ši globa, kartu su kapelionų, socialinių darbuotojų, savanorių slaugytojų, šeimos narių ir draugų globa, leidžia mirštančiajam susitaikyti su mirtimi ir išgyventi ją [226]. Padėti žmogui numirti reiškia padėti jam intensyviai išgyventi mirtį kaip paskutinę gyvenimo patirtį. Kai įmanoma ir kai mirtinas ligonis pageidauja, privalu sudaryti jam galimybę užbaigti savo gyvenimą šeimoje, pasirūpinant atitinkama sanitarine priežiūra.

Paliatyviosios ir simptominės priemonės

117. Mirtinai sergančiajam turi būti taikomos gydomosios priemonės, palengvinančios mirties kančią. Turime omenyje vadinamąsias paliatyviąsias ir simptomines priemones.

Visų svarbiausia pagalba yra su meile budėti prie mirštančiojo [227].

Žmogiškas ir krikščioniškas sveikatos apsaugos darbuotojo buvimas šalia

Tai yra tikrąja prasme medicininis bei sanitarinis buvimas šalia, kuris, nežadindamas iliuzijų, leidžia mirštančiajam jaustis gyvam tarp gyvųjų, nes patiria kitų dėmesį bei rūpestį kaip ir kiekvienas, kam to reikia. Atidus ir rūpestingas buvimas šalia žadina sergančiojo pasitikėjimą` ir viltį bei sutaiko jį su mirtimi [228]. Tai nepaprastas patarnavimas, kurį medicinos personalas savo žmogiška ir krikščioniška laikysena pirmiau negu savo veiksmais gali ir privalo suteikti mirštančiajam, kad vietoj atmetimo ateitų priėmimas, o baimę nugalėtų viltis.

Tokiu būdu žmogaus mirtis, kuri šiandien „dažnai pilnose žmonių ir judriose salėse kontroliuojama gydytojų ir personalo, besidominčio pirmiausia biofizikiniu ligos aspektu“, nebus įsprausta į „grynai medicinines kategorijas“. Šios „vis labiau juntamos, kaip pagarbos stoka sudėtingai kenčiančio žmogaus būklei“ [229].

Tikėjimas kaip dvasinės pusiausvyros ir ramybės šaltinis

118. „Prieš mirties paslaptį žmogus yra bejėgis; sukrėstos jo žmogiškosios aksiomos. Ir būtent tokio sukrėtimo akivaizdoje krikščionio tikėjimas... tampa jam dvasinės pusiausvyros ir ramybės šaltiniu. Tai, kas atrodė neturį reikšmės, įgauna prasmę ir vertę“ [230].

Amžinojo gyvenimo viltis

Kai žmogaus gyvenime įvyksta toks „sukrėtimas“, šią lemtingą jo gyvenimo valandą sveikatos apsaugos darbuotojo teikiamas Kristaus tikėjimo ir vilties liudijimas turi lemiamą reikšmę. Iš tikrųjų tai atveria naujus prasmės, tai yra prisikėlimo ir gyvenimo, akiračius žmogui, matančiam, jog žemiškojo gyvenimo perspektyvų jis jau neturi.

„Niekas negali paneigti, kad labiau už bet kurią žmogišką paguodą didžiulė pagalba mirštančiajam yra tikėjimas į Dievą ir amžinojo gyvenimo viltis“ [231]. Jei gydytojai ir medicinos seserys įkvepia tikėjimą ir viltį, įvyksta aukščiausios formos mirties humanizavimas. Tai reiškia daugiau negu palengvinti kentėjimą. Tai reiškia „palengvinti nueiti pas Dievą“ [232].

Orus mirimas

Mirštančio žmogaus orumo išsaugojimas

119. Teisė gyventi mirtinai sergančiajam – tai „teisė mirti giedrai, išlaikant krikščionišką ir žmogišką orumą“ [233].

Tai negali reikšti teisės nusižudyti ar nužudyti kitą, bet reiškia teisę išgyventi mirtį žmogiškai bei krikščioniškai ir nevengti jos bet  kuria kaina. Šiuolaikinis žmogus pamažu įsisąmonino tą teisę, kad mirties valandą būtų apsaugotas nuo „technizacijos, kurioje slypi piktnaudžiavimo pavojus“ [2]34.

Terapinis atkaklumas neleistinas

Šiuolaikinė medicina iš tikrųjų disponuoja priemonėmis, galinčiomis dirbtinai vilkinti mirtį, bet iš to pacientas negauna jokios realios naudos. Paprasčiausiai palaikoma jo gyvybė arba sugebama kažkurį laiką pratęsti gyvenimą sunkių kančių kaina. Tokį atvejį apibūdintume kaip „terapinį atkaklumą“, kai, panaudojant ypač alinančias ir varginančias ligonį priemones, jis pasmerkiamas dirbtinai pratęsiamai agonijai“ [235].

Tai prieštarauja mirštančiojo orumui ir moraliniam jo uždaviniui priimti mirtį bei natūralią jos eigą. „Mirtis – tai neišvengiamas žmogaus gyvenimo faktas“ [236], negalima bergždžiai jos vilkinti,  bet kuria kaina bėgant nuo jos“ [237].

Priemonių proporcingumo taisyklė

120. Sveikatos apsaugos darbuotojas, žinantis, kad nėra „nei gyvenimo šeimininkas, nei mirties nugalėtojas“, vertindamas priemones, „privalo tinkamai pasirinkti, t.y. paisyti paciento ir atitinkamai reaguoti į jo tikrąją būklę“ [238].

Čia taikoma minėta „priemonių proporcingumo taisyklė“, kurią reikėtų taip apibūdinti: „Kai, nepaisant visų pastangų, mirtis aiškiai neišvengiama ir jau nebetoli, galima sąžiningai ryžtis „atsisakyti gydymo, kuris užtikrintų tiktai netikrą, varginantį gyvenimo pratęsimą, tačiau nenutraukiant normalios pagalbos, teikiamos ligoniams panašiais atvejais“. Dėl to gydytojui nereikia nerimauti, tarsi būtų nepagelbėjęs pavojuje esančiam žmogui [239].

Neleistina atsakyti ligoniui priklausančio maisto ir gėrimų

Maistas ir gėrimas, netgi dirbtinai teikiami, priklauso prie normalių priemonių ir visada duotini ligoniui, jei tik netampa jam našta; jų nedavimas gali reikšti tikrą ir faktinę eutanaziją.

Priežiūra, gerbianti gyvybę ir mirtį

121. Gydytojui ir jo bendradarbiams nepriklauso nulemti žmogaus gyvybę ar mirtį. Kalbame paprasčiausiai apie buvimą gydytoju, kitaip tariant, apie ieškojimą ir sprendimą pagal  žinias ir sąžinę, kaip pagarbiai patarnauti jam patikėto ligonio gyvybei ir mirčiai. Ši atsakomybė nereikalauja visuomet ir kiekvienu atskiru atveju išnaudoti visas įmanomas priemones. Ji gali netgi reikalauti atsisakyti kai kurių priemonių skaitantis su giedru ir ramiu mirties, glaudžiai susijusios su gyvenimu, sutikimu. Gali taip pat reikšti pagarbą ligonio, kuris atmeta tokių priemonių vartojimą, valiai [240].

Nuskausminamųjų priemonių vartojimas mirtinų ligų atveju

Humanizuojantys vaistai

122. Prie vaistų, duodamų mirtinai sergančiam ligoniui, priklauso ir nuskausminamosios priemonės. Sumažindamos ligos eigos dramatiškumą, jos prisideda prie mirties humanizavimo ir priėmimo [241].

Bet tai nėra visuotinė elgesio norma [242]. Negalima visiems primesti „didvyriškos laikysenos“ [243]. Betgi „skausmas sumažina moralinę asmens jėgą“ [244]; kančios „nualina ir išsekina fiziškai, gesina dvasią, silpnina moralines jėgas, užuot jas palaikiusios. Tuo tarpu skausmo malšinimas veda prie organinio ir psichinio atsipalaidavimo, padeda melstis, įgalina didžiadvasiškai save dovanoti.“ [245].

Laikysena, atitinkanti žmogiškąjį ir krikščioniškąjį išmintingumą

„Žmogiškasis ir krikščioniškasis išmintingumas pataria daugumai ligonių pavartoti vaistus, kurie sušvelnina arba pašalina skausmus, nors jie gali sukelti apsvaigimą ir sumažinti sąmoningumą. O dėl tų, kurie negali išreikšti savo norų, pagrįstai manoma, kad jie trokšta nuskausminamųjų priemonių, ir galima jiems jas teikti pagal gydytojų nurodymus“ [246].

Vis dėlto nuskausminamųjų priemonių taikymas mirštantiesiems neapseina be painiavos.

Mirties pagreitinimo rizika

123. Pirmiausia nuskausminamųjų priemonių vartojimas gali ne tik sumažinti skausmą, bet ir pagreitinti mirtį.

Kai reikalauja „proporcingi motyvai“, „yra leistina saikingai pavartoti narkotikų, kurie palengvins kančias, bet ir pagreitins mirtį“ [247]. „Tokiu atveju mirties niekaip netrokštama ir jos nesiekiama, net jeigu dėl rimtos priežasties rizikuojama ja; paprasčiausiai siekiama efektyviai numalšinti skausmus medicinai prieinamais analgetikais“ [248].

Nenuslopinti mirštančiojo sąmonės

124. Beje, nuskausminamosios priemonės gali slopinti mirštančiojo sąmonę. Tokį jų vartojimą reikia ypač pasverti [249].

„Be rimtų priežasčių nedera atimti mirštančiajam sąmonę“ [250]. Kartais sistemingas narkotinių priemonių, dėl kurių ligonis praranda sąmonę, taikymas slepia nesąmoningą sveikatos apsaugos darbuotojų norą nebepalaikyti ryšio su mirštančiuoju. Tuo ne tiek siekiama palengvinti ligonio kančias, kiek veikiau norima išvengti nepatogumų aplinkiniams. Mirštančiajam atimama galimybė „išgyventi savo mirtį“ panardinant jį į žmogui nederamą nesąmoningą būklę [251]. Todėl narkotikų davimas vien tam, kad mirštantysis sąmoningai neišgyventų savosios baigties, yra „iš tikrųjų smerktina praktika“ [252].

Kada anestezija leistina

Visai kas kita, kai sąmonę slopinančios nuskausminamosios priemonės taikomos esant rimtoms klinikinėms indikacijoms, dėl smarkių ir nepakeliamų skausmų. Tokiu atveju anestezija gali būti leistina tik anksčiau minėtomis sąlygomis, tai yra jei mirštantysis yra įvykdęs ar dar galės įvykdyti savo moralines, šeimynines ir religines pareigas [253].

Tiesos sakymas mirštančiajam

Pasakyti tiesą

125. Kai iškyla reikalas mirštančiajam ir iš viso tiems, kuriuos palietė neišgydoma liga, pasakyti tiesą apie diagnozę ir prognozę, atsiranda problema, kaip tai padaryti.

Atsakomybė, apibrėžta atitinkamų pareigų

Mirties perspektyva apsunkina ir dramatizuoja žinių suteikimą, bet neatleidžia nuo pareigos pasakyti tiesą. Mirštančiojo ir aplinkinių bendravimas negali remtis apsimetinėjimu. Tai negarbinga mirštančiojo atžvilgiu ir neveda prie mirties humanizavimo. Žmogus turi teisę sužinoti savo gyvybės būklę. Esant mirtinai ligos diagnozei ir prognozei, ta teisė ne sumažėja, bet dar padidėja.

Su šiuo informavimu siejasi svarbi ir niekam kitam neperduodama atsakomybė. Esama atsakomybės, susijusios su gydymo procedūromis, kurias reikia atlikti  informuotam pacientui sutinkant.

Artėjant mirčiai, ateina atsakomybė įvykdyti atitinkamas pareigas, liečiančias santykius su šeima, sutvarkyti eventualius profesinius reikalus, išpildyti įsipareigojimus kitiems žmonėms. Mirties artėjimas reikalauja iš tikinčiojo būti pasiruošusiam visiškai sąmoningai atlikti tam tikrus veiksmus, ypač susitikti bei susitaikinti su Dievu per Atgailos sakramentą.

Mirtis – esmingas gyvenimo momentas

Negalima žmogaus palikti be sąmonės jo gyvenimo lemtingąją valandą nušalinant jį nuo paties savęs bei savo paskutinių svarbiausių sprendimų. „Mirtis yra per daug esmingas momentas, kad būtų nutylima jos perspektyva“ [254].

Taktiškas ir diferencijiuotas priėjimas

126. Pareiga pasakyti tiesą mirtinai sergančiajam reikalauja iš personalo diferencijuoto priėjimo ir žmogiško takto.

Ši pareiga įvykdoma ne abstrakčiu ir abejingu diagnozės ir susijusios su ja prognozės pranešimu. Tiesos negalima nutylėti, bet taip pat ji neturi būti pateikta  kaip brutali realybė. Ją reikia pasakyti su meile ir švelnumu, kviečiant drauge tai išgyventi visus, kurie vienaip ar kitaip būna prie ligonio.

Tarpusavio pasitikėjimas tiesoje ir meilėje

Svarbu nustatyti su ligoniu tokį pasitikėjimo, priėmimo ir dialogo santykį, kuris mokėtų parinkti laiką ir žodžius. Yra toks pasakymo būdas, kai atpažįstama ir pagerbiama ligonio savijauta prisitaikant prie jos. Yra toks kalbėjimas, kada mokama išgirsti ligonio klausimus ir jie dar paskatinami, kad pamažu suvoktų savo sveikatos būklę. Kas stengiasi būti su ligoniu ir yra jautrus jo likimui, tas mokės surasti žodžius ir atsakymus, kurie leis bendrauti tiesoje ir meilėje: „išreiškiant tiesą meilėje“ (Ef 4,15).

Solidarus bendravimas su ligoniu

127. „Kiekvienu atskiru atveju esti savų reikalavimų, tai priklauso nuo kiekvieno jautrumo ir sugebėjimų, nuo santykių su ligoniu ir jo būklės. Numatant galimas reakcijas (maištas, depresija, rezignacija ir t.t.), reikia būti pasiruošusiam jas ramiai ir taktiškai sutikti“ [255]. Svarbiausia ne tiksliai pasakyti, bet solidariai bendrauti su ligoniu. Ne tik pranešti klinikinius duomenis, bet perteikti jų reikšmę.

Dalijimosi ir bendrystės santykiai

Esant tokiems santykiams, mirties perspektyva nebeatrodo tokia neišvengiama ir bauginanti; pacientas nesijaučia pamestas ir nuteistas myriop. Tokiu būdu perduodama tiesa neatima iš jo vilties, kadangi leidžia jaustis gyvam dalijimosi ir bendrystės santykiuose. Jis nėra vienišas su savo kančia; jaučiasi teisingai suprastas, susitaikinęs pats su savimi ir kitais. Yra pats savimi kaip asmuo. Jo gyvenimas, nepaisant visko, turi prasmę ir skleidžiasi tolyn peržengdamas mirties slenkstį.

Mirties momentas

Organizmo elementų irimas

128. Reanimacijos technologija ir gyvų organų poreikis persodinimo operacijoms šiandien iš naujo verčia susimąstyti, kaip diagnozuoti mirties momentą.

Mirtį žmonės mato ir patiria kaip suirimą, sunykimą, nutrūkimą [256]. „Ateina mirtis, kai dvasinis pradas, palaikantis asmenybės vientisumą, jau nebegali atlikti savo funkcijų organizme, kurio patys sau palikti elementai suyra. Aišku, ši destrukcija nepaliečia visos žmogaus esybės. Krikščioniškas tikėjimas – ir ne tik jis – konstatuoja dvasinio žmogaus prado pomirtinį tęsimąsi. Tikėjimas stiprina krikščionio viltį „atrasti savo integruotą asmenybę, perkeistą ir galutinai laimėtą Kristuje (plg. 1 Kor 15, 22)“ [257].

Skausmingas, bet kupinas vilties nutrūkimas

Šis kupinas vilties tikėjimas nepaneigia, kad „mirtis yra skausmingas nutrūkimas“. Pats nutrūkimo momentas nėra tiesiogiai pastebimas, ir jo ženklus atpažinti yra keblu“ [258]. Šiuos ženklus nustatyti ir išaiškinti gali tik medicina, tai nėra tikėjimo ir moralės kompetencija: „gydytojui priklauso... nustatyti tikslų bei precizišką mirties ir mirties momento apibrėžimą“ [259]. „Mokslininkai, tyrinėtojai  ir specialistai privalo tęsti savo tyrinėjimus ir studijas, kad kuo preciziškiau apibrėžtų tikslų mirties momentą ir neginčytiną jos požymį“ [260].

Remiantis tokiu apibrėžimu, išsprendžiamos problemos ir moraliniai konfliktai, keliami naujų technologijų ir naujų gydymo galimybių. Moralinė teologija negali nepripažinti biomedicininio apibrėžimo kaip lemiamo kriterijaus.

Biomedicininis mirties apibrėžimas

129. Popiežiškoji Mokslų Akademija yra autoritetingai prisidėjusi iš esmės svarstant šį klausimą. Ji yra pateikusi biomedicininį mirties apibrėžimą: „Asmuo yra miręs, kai negrįžtamai prarado visokį gebėjimą integruoti ir koordinuoti fizines bei protines kūno funkcijas“.

Antra, kalbant apie mirties momento nustatymą, ji prapažino „Mirtis įvyksta: a) kai galutinai sustoja savaiminės širdies ir kvėpavimo funkcijos; arba b) kai konstatuojamas negrįžtamas visos smegenų veiklos sustojimas“. Iš tikro „smegenų mirtis yra tikras mirties kriterijus, kadangi širdies ir kvėpavimo funkcijų sustojimas labai greitai atveda prie smegenų mirties“ [261].

Tikėjimas ir moralė pripažįsta šiuos mokslo konstatavimus, tačiau vėlgi reikalauja iš sveikatos apsaugos darbuotojų kuo kruopščiau taikyti įvairius klinikinius ir instrumentinius metodus mirčiai tiksliai diagnozuoti, kad asmuo nebūtų pripažįstamas mirusiu ir traktuojamas kaip miręs, kai to nėra.

Religinė pagalba mirštantiesiems

Mirties evangelizavimas

130. Krizė, kurią sukelia mirties artėjimas, veda krikščionį ir Bažnyčią dalytis ta tiesos šviesa, kokią tik tikėjimas gali suteikti mirties slėpiniui.

Mirtis yra įvykis, įvedantis žmogų į Dievo gyvenimą, apie kurį tik Apreiškimas gali pasakyti tiesos žodį. Ši tiesa privalo būti su tikėjimu skelbiama mirštančiajam. „Pilnas malonės ir tiesos“ (Jn 1, 14) Evangelijos skelbimas lydi krikščionį nuo gyvenimo pradžios iki pabaigos. Paskutinis Evangelijos žodis yra žodis apie gyvenimą, kuris nugali mirtį ir žmogiškajam mirimui atveria didžiausią viltį.

Evangelizavimo formos

131. Taigi reikia evangelizuoti mirtį, kitaip tariant, skelbti Evangeliją mirštančiajam. Ši ganytojiška pareiga tenka visai bažnytinei bendruomenei ir kiekvienam jos nariui, atsižvelgiant į jo turimas atsakomybes. Svarbiausias uždavinys priklauso sveikatos apsaugos kapelionui, ypatingu būdu pašauktam ganytojiškai mirštančiųjų globai plačiąja prasme suvokiamoje ligonių sielovados srityje.

Toks uždavinys kapelioną įpareigoja ne tik asmeniškai aptarnauti pavestą jo globai ligonį, bet ir tobulinti ligonių sielovadą religinių tarnybų organizavimo lygiu, ugdyti sveikatos apsaugos darbuotojus bei puoselėti jų jautrų požiūrį į mirštantįjį ir įtraukti į pagalbą šeimos narius ir bičiulius.

Evangelijos skelbimą mirštančiajam išreiškia ir aktualizuoja meilė, malda ir sakramentai.

Meilė Dievui artimo asmenyje

132. Meilė reiškia atsiduodantį ir priimantį artimumą, kuris užmezga su mirštančiuoju veiksmingą bendrumą, apimantį dėmesį, suvokimą, kantrybę, palankumą ir neatlyginamumą.

Meilė mato jame, kaip niekame kitame, kenčiančio ir mirštančio Kristaus veidą, kuris ragina jį mylėti. Meilė mirštančiajam – tam „varguoliui“, atsisveikinančiam su visomis pasaulio gėrybėmis, – yra puikiausia meilės Dievui išraiška artimo asmenyje (plg. Mt 25, 31–40).

Mylėti jį krikščioniškai reiškia padėti jam suvokti slėpiningą Dievo artumą ir leisti jį pajusti; brolio meilėje reiškiasi Tėvo meilė.

Bendrystė su Dievu šventųjų bendravime

133. Meilė atveria ryšį su mirštančiuoju maldai, taigi bendrystei su Dievu. Joje jis kreipiasi į Dievą kaip į Tėvą, kuris priima grįžtančius pas Jį vaikus.

Žadinti mirštančiojo maldos nusiteikimą ir melstis kartu su juo reiškia atverti mirštančiajam dieviškojo gyvenimo akiračius; kartu reiškia įeiti į tą „šventųjų bendravimą“, per kurį nauju būdu užsimezga, atrodytų, mirties negrįžtamai sutraukomi ryšiai.

Gelbstintis sakramentinis Kristaus artumas

134. Gražiausias maldos su mirštančiuoju momentas yra sakramentų – Dievo gelbstinčiojo artumo malonės kupinų ženklų – šventimas.

Ligonių patepimo sakramentas, per kurį Šventoji Dvasia papildo krikščionio supanašėjimą su Kristumi pradėtą krikštu, galutinai padaro jį blogio ir mirties velykinio pergalėjimo dalyviu.

Viatikas – eucharistinis maistas, susivienijimo su Kristumi duona, suteikia mirštančiajam jėgų pradėti paskutinį ir lemiamą gyvenimo kelionės tarpsnį.

Atgaila yra Sutaikinimo sakramentas; mirštantysis Dievo ramybėje yra susitaikinęs su savimi ir sutaikintas su artimaisiais.

Kupinas meilės tikėjimas

135. Šiame kupiname meilės tikėjime negalia mirties slėpinio akivaizdoje nėra išgyvenama kaip baimė ir nerimas. Krikščionis randa viltį, o joje, nepaisant visko, – gyvenimą ir mirtes nugalėjimą.

Gyvybės panaikinimas

Neliečiama teisė gyventi

136. Žmogaus gyvybės neliečiamumas reiškia ir grindžia, iš esmės imant,  kiekvieno tiesiogiai žudančio veiksmo neleistinumą. „Pats Kūrėjo apdovanoto gyvybe asmens neliečiamumas ženklina ir reikalauja, kad nekaltos žmogiškosios būtybės teisė gyventi būtų neliečiama nuo pradėjimo momento iki natūralios mirties“ [262].

Pats Dievas „keršija už kiekvieną nekaltą gyvybę“: „Aš pareikalauju, kad žmogus atsakytų už žmogaus gyvybę – kiekvienas už savo brolį“ (Pr 9, 5; Mt 19, 18; Rom 13, 9). Jo įsakymas yra kategoriškas: „Nežudyk“ (Iš 20, 13); „Nepaskelbsi mirties nuosprendžio nekaltajam ir sąžiningajam, nes aš neišteisinsiu nedorėlio“ (Iš 23, 7) [263].

Išskirtinė Dievo teisė

137. Dėl šios priežasties „niekam negalima kėsintis į nekalto žmogaus gyvybę, nes tai prieštarauja Dievo meilei jam, pažeidžia jo neatmetamą ir nepaneigiamą pagrindinę teisę“ [264].

Nepriklauso jokiai valdžiai

Šią teisę žmogui tiesiogiai suteikia Dievas (ne tėvai, visuomenė, žmonių valdžia). „Taigi neegzistuoja joks žmogus, jokia valdžia, joks mokslas, jokios medicininės, eugeninės, socialinės, ekonominės, moralinės „indikacijos“, kurios galėtų pripažinti arba suteikti tikrą teisinį pagrindą tiesiogiai disponuoti nekalta žmogaus gyvybe, tai yra disponuoti siekiant gyvybės sunaikinimo: ar tai kaip tikslo, ar kaip priemonės kitam tikslui; tai savaime jokiu būdu neleistina“ [265] .

Konkrečiai „niekas ir jokios sąlygos negali duoti teisės nužudyti nekaltą žmogiškąją būtybę: vaisių ar embrioną, kūdikį, suaugusįjį ar senelį, nepagydomai sergantį ar beesantį agonijoje asmenį. Taip pat niekam nevalia prašyti tokio mirtį nešančio veiksmo nei sau, nei kam kitam, patikėtam jo priežiūrai, ir nevalia tam įsakmiai ar numanomai pritarti. Taip pat negali tokio veiksmo teisiškai įsakyti ar jį leisti jokia valdžia. Tai iš tikro yra Dievo įsakymo pažeidimas, žmogaus orumo paniekinimas, nusikaltimas gyvybei, pasikėsinimas prieš žmoniją“ [266] .

Pareiga saugoti gyvybę

138. Sveikatos apsaugos darbuotojams, kaip „gyvybės tarnams, bet ne mirties įrankiams“ [267], „tenka uždavinys saugoti gyvybę, sergėti jos vystymąsi per visą egzistavimą, gerbiant Kūrėjo nubrėžtą planą“ [268] .

Neleistina žmogžudystė ir savižudybė

Ši budri žmogaus gyvybės saugojimo tarnystė atmeta žmogžudystę kaip moraliniu požiūriu sunkų nusikaltimą, prieštaraujantį gydytojo misijai, taip pat yra priešinga savanoriškai mirčiai, tai yra savižudybei, kaip „nepriimtinai“, įspėdama kiekvieną gundomą tai padaryti.

Tarp gyvybės nutraukimo priemonių, žudančių ar savižudiškų, yra dvi – nėštumo nutraukimas ir eutanazija, – kurioms gyvybės tarnystė šiandien privalo būti ypač atidi ir tam tikru laipsniu pranašiška dėl kultūrinio ir teisinio konteksto, labai dažnai ne tik kad abejingo, bet netgi palankaus jų plitimui [269].

Abortas

Nėštumo nutraukimas neleistinas

139. Žmogaus asmenybės neliečiamumas nuo pradėjimo momento draudžia nutraukti nėštumą, t.y. žudyti gyvybę prieš gimimą. Tai yra „tiesioginis žmogiškosios būtybės pagrindinės teisės gyventi pažeidimas“ [270] ir „siaubingas nusikaltimas“ [271].

Nusikaltamas abėjingumas ir palankumas abortui

Reikia tiesiogiai kalbėti apie gyvybės žudymą abortais, apie juos kaip sunkius nusikaltimus moralei, turint omenyje lengvabūdišką šios praktikos taikymą ir etinį abejingumą, savo ruožtu sąlygojamą hedonistinės ir utilitarinės kultūros, kurią nulėmė teorinis bei praktinis materializmas ir kuri suformavo abortui palankią mąstyseną.

Turinčio gimti nenorimo vaiko gyvybės sunaikinimas – gana paplitęs reiškinys, kurį finansuoja valstybės iždas, leidžia ir garantuoja permisyvioji teisėtvarka [272]. Visa tai pragaištingu būdu skatina daugelį žmonių nejausti jokios atsakomybės gimsiančios gyvybės atžvilgiu ir subanalina sunkią nuodėmę [273]. „Nelaimei, ši nerimą kelianti padėtis toli gražu ne nyksta, o tik dar labiau plečiasi: įsigali naujas kultūrinis klimatas, suteikiantis nusikaltimams gyvybės atžvilgiu naują – ir, jei tai įmanoma, – dar nedoresnį pavidalą. Tai kelia juo didesnį susirūpinimą: plačios viešosios nuomonės sritys pateisina tam tikrus nusikaltimus gyvybei individualios laisvės teisių vardan, ir šiuo pagrindu pretenduoja ne tik būti atleistos nuo bausmės, bet dar gauti valstybės įteisinimą, kad tokie veiksmai būtų atliekami visiškai laisvai, nemokamai, padedant sveikatos apsaugos sistemoms“ [274].

Netoleruotinas joks gyvybės panaikinimas

140. Bažnyčia, kaip ir kiekvienas mylintis gyvybę žmogus, negali taikstytis su tokia mąstysena ir garsiai šaukia saugoti gyvybę, ypač beginklę ir nepažįstamą, kokia yra embrioninė ir gemalinė gyvybė.

Ji ragina sveikatos apsaugos darbuotojus laikytis profesinės ištikimybės, kuri nepripažįsta jokio gyvybę žudančio veiksmo, nepaisant „nesupratimo, nesusipratimų rizikos, taip pat rimtų diskriminavimo atvejų, kuriuos šis tvirtumas gali užtraukti“ [275]. Medicininė sanitarinė ištikimybė neleidžia jokios intervencijos – chirurginės ar farmacinės – siekiančios nutraukti nėštumą bet kurios jo fazės metu.

Kraštutinių atvejų įvertinimass

141. Tiesa, kai kuriais atvejais atmetant abortą statomos į pavojų didelė vertybė, dėl kurių kyla savaime suprantamas noras jas apsaugoti. Pavyzdžiui, kai esama pavojaus motinos sveikatai, kai sunku auginti dar vieną vaiką, kai yra rimta vaisiaus deformacija ar kai buvo pastota dėl išžaginimo.

Negalima nepripažinti ar suprastinti šių sunkumų ir juos remiančių įrodymų. Bet reikia pripažinti, kad nė vienas iš jų negali objektyviai duoti teisę disponuoti kito gyvybe, net pradinėje fazėje. „Gyvybė iš tikro yra pernelyg svarbi vertybė, kad ją būtų galima lyginti net su didžiausiais nepatogumais“ [276].

Ištikimybė mediko pašaukimui

142. Etinis aborto, kaip iš esmės smerktino veiksmo, neleistinumas liečia kiekvieną tiesioginio nėštumo nutraukimo formą. Vartoti vaistus ar priemones kliudančias embrionui įsitvirtinti gimdoje ar sukeliančias persileidimą taip pat yra abortinis veiksmas. Prie abortinės veiklos prisideda gydytojas, kuris sąmoningai skiria tokius vaistus arba taiko tokias priemones.

Jei abortas įvyksta kaip numatomas – bet nei ketinamas, nei norimas, tik grynai toleruojamas – gydomosios veiklos padarinys, gelbstint išimtinai motinos sveikatą, tai yra moraliai legalu. Tokiu atveju abortas yra netiesioginis rezultatas veiksmo, kuriuo tiesiogiai nebuvo siekiama aborto [277].

Sąžinės protesto teisė ir pareiga

143. Abortams palankiai įstatymų leidybai sveikatos apsaugos darbuotojas „privalo priešintis mandagiai, bet ryžtingai“ [278]. „Žmogus niekada negali paklusti įstatymui, kuris iš esmės yra nemoralus, o toks ir yra abortą įteisinantis įstatymas“ [279].

Tai reiškia, kad gydytojai ir medicinos seserys turi pareigą reikšti sąžinės protestą. Didi, grindžiamoji gyvybės vertė šią pareigą paverčia svarbiu moraliniu uždaviniu medicinos personalui, kai įstatymas jį skatina praktikuoti abortus arba artimai juose bebndradarbiauti.

Dievo įstatymo pirmenybė

Neliečiamos gyvybės vertės ir ją saugančio Dievo įstatymo įsisąmoninimas turi pirmenybę prieš kiekvieną žmonių išleistą įstatymą. Kai pastarasis prieštarauja pirmajam, sąžinė pareiškia savo pirminę teisę ir Dievo įstatymo pirmenybę: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apd 5,29).

Tiesumas ir dvasia laikantis tiesos

„Ne visuomet lengva sekti sąžinės balsą laikantis Dievo įsakymų. Kai kada tai gali sukelti sunkumų ir pareikalauti aukų. Kartais reikia didvyriškos drąsos norint išlikti ištikimam moraliniams reikalavimams. Tačiau būtina aiškiai pareikšti, kad pastovi ištikimybė tikrai ir tauriai sąžinei yra tikrasis žmogaus asmenybės vystymosi kelias“ [280].

Juridinio neteisingumo demaskavimas

144. Autentiškai motyvuotas sveikatos apsaugos darbuotojo sąžinės protestas ne tik išreiškia ištikimybę savo pašaukimui, bet ir yra svarbus teisinės neteisybės, nukreiptos prieš nekaltą ir beginklę gyvybę, visuomeninio pasmerkimo ženklas.

Nuodėmė, ekskomunika ir Gyvybės Evangelija

145. Aborto nuodėmės sunkumas ir tai, kaip lengvai jis vykdomas, įstatymams ir šiuolaikiniam mentalitetui pataikaujant, verčia Bažnyčią ekskomunikuoti krikščionį, kuris tai padaro: „Kas įvykdo abortą, pačiu to veiksmo atlikimu užsitraukia ekskomunikos bausmę“ [281].

Ryžtingas ir patikimas liudijimas

Ekskomunika turi visų pirma profilaktinę ir auklėjamąją reikšmę. Tai ryžtingas Bažnyčios priminimas, siekiantis pažadinti sąžinės jautrumą, atitraukti nuo veiksmo, visiškai nesuderinamo su Evangelijos reikalavimais, ir pažadinti besąlygišką ištikimybę gyvybei. Negalima priklausyti Bažnyčios bendrystei ir abortu įžeidinėti Gyvybės Evangeliją.

Gimsiančios gyvybės apsaugojimas ir priėmimas, jos nesulyginamumas su jokiomis kitomis vertybėmis – tai ryžtingas ir patikimas liudijimas, kokį, nieko nepaisydamas, privalo skelbti krikščionis.

Pareigos abortuoto vaisiaus atžvilgiu

146. Sveikatos apsaugos darbuotojai turi ypatingų pareigų abortuoto vaisiaus atžvilgiu.

Abortuotas vaisius, jei dar yra gyvas, pagal galimybes privalo būti pakrikštytas [282].

Jau mirusiam vaisiui priklauso žmogaus palaikams skirtina pagarba. Tai reiškia, kad negalima jų naikinti kaip kokių atliekų. Palaikai, kiek tik leidžia galimybės, privalo būti atitinkamai palaidoti.

Vaisius taip pat negali tapti eksperimentų ir organų persodinimo objektu, kai nėštumas nutraukiamas motinos valia. Tai būtų niekšiškas instrumentinis žmogaus gyvybės traktavimas.

Eutanazija

Eutanazijos išplitimo problema

147. Eutanazijai dirvą ruošia: mentalitetas, vis mažiau linkęs pripažinti gyvybę kaip vertybę pačią savyje, vien nuo Dievo priklausančią, nepaisant egzistavimo pasaulyje būdo; tokia gyvybės kokybės samprata, kuri ją vertina psichofizinio veiksmingumo ir pasitenkinimo požiūriu, bet neįžvelgia jokios prasmės kančioje ar invalidume ir todėl jų bet kokia kaina ir bet kuriomis priemonėmis vengia; pažiūra į mirtį arba kaip į beprasmę pabaigą, nutraukiančią dar galėjusį tęstis gyvenimą, arba kaip į išsilaisvinimą iš egzistencijos, kuri suvokiama kaip nebetekusi prasmės. Visa tai sukuria tokią kultūrą, kuri, palikusi nuošalyje Dievą, palieka žmones vien jų pačių ir laisvai nustatytų valstybės įstatymų atsakomybei“ [283]. Kur yra paplitusios tokios pažiūros, „gali pasirodyti logiška“ ir „humaniška“ pribaigti „be skausmo“ savo ar kito gyvybę, kada jos tęsimasis teduotų kentėjimą ir didelį vargą.

Palankus eutanazijai mentalitetas yra nepriimtinas

„Bet tai iš tikro yra absurdiška ir nežmoniška“ [284]. Eutanazija yra žmogžudystė, kurios negali pateisinti joks tikslas. Eutanazija suprantama kaip „veiksmas ar veiksmo nedarymas, kuris savaime ir kryptingai sukelia mirtį, idant baigtųsi kentėjimai. Taigi eutanazija pareina nuo valios ketinimų ir taikomų metodų“ [285].

Eutanazija kaip žmogžudystė

Mirštančių ligonių, negalios ištiktų vaikų, psichinių ligonių, pagyvenusių žmonių, nepagydomomis ligomis sergančių asmenų skausmo ir kančių keliama užuojata neįgalina imtis jokios, aktyvios ar pasyvios, eutanazijos. Tai ne pagalba suteikiama ligoniui , bet tyčia nužudomas žmogus .

Neegzistuoja teisė į eutanaziją

148. Medicininis ir paramedicininis personalas – ištikimas uždaviniui „visuomet tarnauti gyvybei ir globoti ją iki pabaigos“ [286] – negali teikti paslaugų jokiai eutanazijos praktikai, net suinteresuotam asmeniui, o juo labiau jo artimiesiems reikalaujant. Individas neturi teisės į eutanaziją, nes neturi teisės savivališkai disponuoti savo gyvybe. Taigi joks sveikatos apsaugos darbuotojas negali būti nesamos teisės vykdytoju.

Ori mirtis

Visiškai kita yra jau minėta teisė mirti žmogiškai ir krikščioniškai oriai. Tai tikra ir pagrįsta teisė; svaikatos apsaugos personalas yra pašauktas ją pagerbti rūpindamasis mirštančiuoju ir priimdamas natūralią gyvenimo pabaigą. Yra esminis skirtumas tarp „mirties sukėlimo“ ir „sutikimo mirti“; pirmuoju atveju yra gyvybę žudantis veiksmas, antruoju – gyvybė priimama iki galo.

Kupina meilės globa ir buvimas šalia

149. „Sunkiai sergančiųjų, kartais besišaukiančių mirties, prašymai neturi būti suprasti kaip tikros  eutanazijos noro išraiška; jie beveik visada yra nerimo kupinas pagalbos ir meilės šauksmas. Be medicininės priežiūros, ligonis reikalauja meilės, žmogiškos ir antgamtinės šilumos, kuria gali ir privalo jį apgaubti visi aplinkiniai: tėvai ir vaikai, gydytojai ir medicinos seserys“ [287].

Ligonis, apgaubtas meilės kupino žmogiško ir krikščioniško buvimo šalia, nepasiduoda beviltiškumui ir baimei, kaip tas, kuris jaučiasi paliktas vienų vienas kentėti ir mirti ir prašo, kad nutrauktų jo gyvybę. Būtent todėl eutanazija rodo pralaimėjimą to, kas ją skelbia, kas ją nusprendžia ir praktikuoja. Eutanazija toli gražu nėra gailestingumo veiksmas; tai individualus ir visuomeninis savigailos veiksmas, bėgimas nuo nepakeliama laikomos būklės.

Medicina turi tarnauti tik gyvybei

150. Eutanazija griauna gydytojo ir paciento ryšį. Paciento, nes šis kreipiasi į gydytoją kaip į tą, kuris gali jam parūpinti mirtį. Gydytojo, nes jis nebėra absoliutus gyvybės laiduotojas: ligonis turi bijoti, kad gydytojas jį pribaigs. Ryšys tarp gydytojo ir paciento yra pasitikėjimo ryšys gyvybės pagrindu, toks privalo likti. Eutanazija yra „nusikaltimas“, kuriame jokiu būdu negali bendradarbiauti sveikatos apsaugos darbuotojai kaip tie, kurie išskirtinai ir visuomet garantuoja gyvybę [288]. Eutanazija medicinos mokslui reiškia „atžangą ir bejėgiškumą, be to, pažeidžia mirštančiojo asmens orumą“ [289]. Jos plitimas, kaip tolesnis mirties žygis po aborto, privalo būti pripažintas „dramatišku šaukimu“ į aktyvų ir besąlygišką ištikimumą gyvybei [290].