Įžanga

Situacija ir problema

1. Be daugybės sunkumų, su kuriais šiandien susiduria tėvai, visose socialinėse aplinkose neišvengiamai kyla problema, kaip kuo tinkamiau parengti vaikus suaugusiųjų amžiui, ypač tada, kai norima perteikti tikrąją lytiškumo reikšmę. Šio apskritai ne naujo sunkumo priežastys yra įvairios.

Anksčiau šeimoje nebūdavo aiškiai išreikšto lytinio auklėjimo, tačiau objektyviai pamatines vertybes apsaugoti bei išlaikyti padėdavo pagarba joms persiėmusi bendroji kultūra. Tradicinių modelių poveikiui didelėje visuomenės – ir ekonomiškai stiprių, ir ekonomiškai silpnų šalių – dalyje sumenkus, vaikai neteko nedviprasmiškų bei teigiamų orientyrų, tuo tarpu tėvai nėra pasirengę tinkamiems atsakymams. Tokią padėtį dar labiau pasunkina tai, kad sunkiai beįžiūrima tapo tiesa apie žmogų, – be kita ko, ir dėl polinkio lytiškumą subanalinti. Atsirado kultūra, kurioje visuomenė bei žiniasklaida perdėm dažnai pateikia vien nuasmenintą, pramoginę ir neretai pesimistinę informaciją, neatsižvelgdamos į vaikų bei jaunuolių brendimo bei ugdymo etapus, ir, negana to, daro tai laisvės iškreiptos individualistinės sampratos poveikio sąlygomis bei aplinkoje be pamatinių gyvybės, žmogiškosios meilės ir šeimos vertybių.

Pagaliau tokių funkcijų imasi ir lytinio švietimo programas plėtoti pasirengusi mokykla, dažnai pakeisdama šeimą ir paprastai siekdama tiktai informuoti. Kartais tai baigiasi tiesiog sąžinės deformavimu. Patys tėvai dėl užduoties sunkumo ir pasirengimo stygiaus daugeliu atvejų yra atsisakę vykdyti savo pareigą šioje srityje ar sutikę perleisti ją kitiems.

Tokiomis aplinkybėmis daug tėvų katalikų kreipiasi į Bažnyčią, prašydami gairių bei pasiūlymų dėl jų vaikų auklėjimo, ypač vaikystės bei paauglystės laikotarpiais. Kartais patys tėvai, susidūrę su jų vaikams mokykloje pateikiama informacija, iškelia aikštėn jiems kylančius sunkumus. Tad Popiežiškoji šeimos taryba ne kartą ir primygtinai buvo prašyta pateikti tėvams gaires šioje subtilioje auklėjimo srityje.

2. Dėmesinga šeimos matmeniui, kuris būdingas auklėjimui meilės bei teisingo savo lytiškumo įgyvendinimo linkme, ir įsisąmoninusi nepakartojamą tikinčiųjų bendruomenės „žmogiškumo patirtį“, mūsų dikasterija norėtų pasiūlyti keletą pastoracinio pobūdžio gairių, pagrįstų išmintimi, sklindančia iš Viešpaties žodžio, ir vertybėmis, kuriomis švyti Bažnyčios mokymas.

Tad tokią pagalbą norėtume susieti su esminėmis ištarmėmis dėl lytiškumo tiesos bei reikšmės ir perkelti į autentiškos bei turtingos antropologijos aplinką. Siūlydami šią tiesą, suvokiame, kad kiekvienas, „kas tik brangina tiesą“ (Jn 18, 37), girdi žodį To, kuris yra Tiesa kaip asmuo (Jn 14, 6).

Šis vadovas nėra nei moralės teologijos traktatas, nei psichologijos žinynas; jame norima deramai atsižvelgti į mokslo laimėjimus, socialines kultūrines šeimos sąlygas ir visuomet naujas bei visose epochose konkrečiai įgyvendinti galimas Evangelijos vertybes.

3. Šioje srityje Bažnyčia remiasi tam tikromis neabejotinomis tiesomis, kuriomis vadovautasi ir rengiant šį dokumentą.

Meilė, kurią maitina bei išreiškia vyro ir moters susitikimas, yra Dievo dovana; tad ji yra teigiama jėga, priklausoma nuo jų kaip asmenų brandos, ir sykiu vertinga savęs dovanojimo versmė – atsidavimo, kurio siekti kviečiamas kiekvienas, norintis save įgyvendinti bei būti laimingas gyvendamas tą gyvenimą, kuriam jis yra pašauktas. Iš tiesų žmogus pašauktas meilei kaip įsikūnijusi dvasia, tai yra kaip siela ir kūnas, sudarantys vieningą asmenį. Taigi žmogiškoji meilė apima ir kūną, o kūnas irgi išreiškia dvasinę meilę [1]. Vadinasi, lytiškumas nėra tai, kas vien biologiška, bet, priešingai, turi ryšį su vidujiškiausiu asmens branduoliu. Lytiškumas kaip fizinis atsidavimas įgyvendinamas ir pasiekia savo prasmės pilnatvę tada, kai išreiškia moters ir vyro asmeninį atsidavimą iki mirties. Ši meilė, kaip ir visas asmens gyvenimas, neapsaugota nuo trapumo, kuris yra pirmapradės nuodėmės padarinys, ir dažnoje socialinėje-kultūrinėje aplinkoje nėra išvengusi neigiamų, kartais iškrypėliško bei trauminio pobūdžio žymių. Tačiau dėl Viešpaties išganomojo darbo teigiamas skaistumo praktikavimas tapo reali galimybė bei džiaugsmo pagrindas ir pašauktiems į santuoką – per pasirengimo laikotarpį iki jos ir vėliau santuokiniame gyvenime, – ir gavusiems ypatingo pašaukimo į pašvęstąjį gyvenimą dovaną.

4. Atpirkimo, taip pat paauglių bei jaunuolių ugdomosios raidos požiūriu skaistumo dorybė skleidžiasi susivaldymo – pagrindinės dorybės, malonės pakylėtos bei praturtintos per krikštą,– erdvėje ir turėtų būti suvokiama ne kaip suvaržymas, bet kaip gautos brangios bei dosnios dovanos, būtent meilės, skaidri išraiška ir sykiu atsidavimo, įgyvendinamo per kiekvieno ypatingą pašaukimą, apsauga. Tad skaistumas yra „dvasinė galia, gebanti ginti meilę nuo savanaudiškumo bei agresyvumo pavojų ir išskleisti ją iki galo“ [2].

Katalikų Bažnyčios katekizme skaistumas apibūdinamas ir tam tikra prasme apibrėžiamas taip: „Skaistumas reiškia sėkmingą lytiškumo integraciją į asmenį ir, vadinasi, vidinę žmogaus vienybę jo fizinės bei dvasinės būties požiūriu“ (2337).

5. Skaistumo dorybės ugdymas auklėjant jaunuolius save įgyvendinti bei atsiduoti suponuoja tėvų bendradarbiavimą, kaip ir susivaldymo, tvirtumo ir išmintingumo dorybių ugdymo atveju. Skaistumas kaip dorybė neįmanomas be gebėjimo savęs atsižadėti, aukotis ir laukti.

Dovanodami gyvybę, tėvai bendradarbiauja su Dievo kuriamąja galia ir gauna naujos atsakomybės dovaną – užduotį ne tik maitinti savo vaikus ir tenkinti jų materialinius bei kultūrinius poreikius, bet pirmiausia perteikti jiems gyvą tikėjimo tiesą bei auklėti juos skiepijant Dievo ir artimo meilę. Tokia yra pirmutinė tėvų pareiga „namų bažnyčioje“ [3].

Bažnyčia visada laikėsi nuomonės, kad tėvai turi teisę ir pareigą būti savo vaikų pirmutiniais ir pagrindiniais auklėtojais.

Remiantis Vatikano II Susirinkimu, Katalikų Bažnyčios katekizme primenama: „Jaunuoliai turėtų būti tinkamai ir laiku supažindinami, geriausiai savo šeimos židinyje, su santuokinės meilės kilnumu, uždaviniais ir įgyvendinimu“ [4].

6. Iššūkiai, metami šiandienės mąstysenos bei socialinės aplinkos, tėvams neturėtų atimti drąsos. Viena vertus, pravartu priminti, jog su panašiais materialistinio hedonizmo iššūkiais krikščionims teko grumtis nuo evangelizacijos pradžios. Negana to, „mūsų civilizacija, nors ir turinti daug teigiamų aspektų materialinėje bei kultūrinėje plotmėje, turėtų suvokti, kad daugeliu požiūriu ji yra serganti civilizacija, smarkiai deformuojanti žmogų. Kodėl taip atsitinka? Priežastis ta, kad mūsų visuomenė nutolo nuo visos tiesos apie žmogų, nuo tiesos, kas yra vyras ir moteris kaip asmenys. Dėl to ji negali deramai suprasti, kas iš tikrųjų yra asmenų dovana santuokoje, tėvystei ir motinystei tarnaujanti atsakinga meilė, tikroji gyvybės perdavimo ir auklėjimo didybė“ [5].

7. Tad tėvų auklėjamasis darbas yra būtinas. „Dovanodami gyvybę tėvai dalyvauja kuriamojoje Dievo veikloje, o auklėdami jie yra jo pedagogikos, tėviškos ir sykiu motiniškos, dalininkai. <...> Per Kristų visas auklėjimas šeimoje ir kitur įsiterpia į Dievo išganomosios pedagogikos, kuri skirta žmonėms bei šeimoms ir kurios viršūnė – velykinis Viešpaties mirties bei prisikėlimo slėpinys, matmenį“ [6].

Tėvai, vykdydami savo kartais sudėtingą ir sunkią užduotį, turėtų ne nuleisti rankas, bet pasitikėti Dievo Kūrėjo ir Kristaus Atpirkėjo pagalba, prisimindami, kad Bažnyčia meldžiasi už juos žodžiais, kuriuos popiežius Klemensas I kėlė į Viešpatį už vykdančius valdžią Jo vardu: „Duok jiems, Viešpatie, sveikatos, taikos, santarvės ir stiprybės, kad jie nekliudomi vykdytų Tavo duotąją suverenią valdžią. Tai Tu, dangaus Valdove, amžių Karaliau, teiki žmonių vaikams šlovę, garbę ir galią tvarkyti žemės reikalus. Pakreipk, Viešpatie, jų valią siekti to, kas gera ir malonu Tavo akimis, kad, pamaldžiai, taikiai ir romiai vykdydami Tavo jiems duotąją valdžią, jie susilauktų Tavo palankumo“ [7].

Kita vertus, tėvai, dovanoję ir svetingai sutikę gyvybę meilės aplinkoje, turi tokių auklėjimo galimybių, kokių neturi niekas kitas: jie neprilygstamai pažįsta savo vaikų nepakartojamą tapatybę ir iš patirties išmano tikrosios meilės paslaptis bei žino jos galimybes.

I. PAŠAUKTI TIKRAJAI MEILEI

8. Žmogus, kaip Dievo paveikslas, yra sukurtas mylėti. Ši, mums aiškiai apreikšta Naujajame Testamente tiesa yra susijusi su Trejybės vidinio gyvenimo slėpiniu: „Dievas yra meilė (1 Jn 4, 8) ir savyje išgyvena asmeninio meilės bendravimo slėpinį. Kurdamas žmogų pagal savo paveikslą <...>, Dievas suteikė vyrui ir moteriai pašaukimą, vadinasi, gebėjimą bei užduotį mylėti ir bendrauti. Tad meilė yra pagrindinis ir įgimtas kiekvieno žmogaus pašaukimas“ [8]. Asmeninei laisvei ir iš jos išplaukiančiam susivaldymui visą prasmę teikia atsidavimas bendraujant ir draugaujant su Dievu ir kitais [9].

Žmogiškoji meilė kaip atsidavimas

9. Tad žmogus pajėgus ir aukštesnei meilei, ne vien geidulingajai, kuri viską traktuoja kaip objektą savo potraukiams tenkinti, bei draugystei ir aukojimuisi, pajėgus pripažinti bei mylėti asmenis dėl jų pačių. Tai meilė, galinti, kaip ir Dievo meilė, būti dosni; gėrio kitam asmeniui trokštama todėl, kad suvokiama, jog jis vertas mylėti. Tai meilė, gimdanti asmenų bendrystę, nes kiekvienas laiko kito gerovę savo gerove. Tai atsidavimas tam, kuris mus myli, gerumui atsiskleidžiant, tampant tikrove per asmenų bendrystę ir sužinant, ką reiškia mylėti ir būti mylimam.

Kiekvienas žmogus kviečiamas draugystės bei aukojimosi meilei ir išlaisvinamas iš polinkio į egoizmą kitų meile, pirmiausia tėvų ar juos atstojančių asmenų ir galiausiai Dievo, iš kurio kyla kiekviena tikra meilė ir per kurio meilę žmogus tegali patirti, kaip labai jis mylimas. Štai kur krikščionybės auklėjamosios galios šaknys: „Dievas myli žmogų! Tai paprasta, bet jaudinanti žinia, kurią Bažnyčia skolinga žmogui“ [10]. Šitaip Kristus atskleidė žmogui jo tikrąją tapatybę: „Kristus, naujasis Adomas, apreikšdamas Tėvo bei jo meilės slėpinį, aiškiai parodo žmogui, koks jis turėtų būti ir koks jo aukščiausias pašaukimas“ [11].

Kristaus apreikšta meilė, „kuriai apaštalas Paulius pirmajame Laiške korintiečiams paskyrė himną, <...> yra reikli meilė. Tačiau būtent tai yra jos grožio priežastis, nes, būdama reikli, ji kuria tikrąjį žmogaus gėrį ir spinduliuoja jį kitiems“ [12]. Tad meilė gerbia ir statydina asmenį, nes „meilė yra tikra, kai kuria asmeninį ir bendruomeninį gėrį, kai kuria tą gėrį ir dovanoja jį kitiems“ [13].

Meilė ir žmogaus lytiškumas

10. Žmogus pašauktas mylėti ir dovanoti save kūnu ir dvasia. Moteriškumas ir vyriškumas yra viena kitą papildančios dovanos. Dėl to žmogaus lytiškumas yra konkretaus gebėjimo mylėti, kuriuo Dievas apdovanojo vyrą ir moterį, neatsiejama dalis. „Lytiškumas yra pamatinis asmenybės sandas, vienas iš jos būties, raiškos, bendravimo su kitais, taip pat žmogiškosios meilės jautimo, išreiškimo bei išgyvenimo būdų“ [14]. Šį meilės kaip atsidavimo gebėjimą, be kita ko, atspindi kūno, į kurį įspaudžiamas asmens vyriškumas ir moteriškumas, santuokinis pobūdis. „Žmogaus kūnas su jo lytimi, jo vyriškumu ir moteriškumu, kūrimo slėpinio požiūriu ne tik yra vaisingumo bei gyvybės perdavimo šaltinis, kaip visoje gamtos tvarkoje, bet nuo pat 'pradžios' apima ir 'santuokinį' aspektą, tai yra gebėjimą išreikšti meilę, būtent tokią meilę, kai žmogus-asmuo tampa dovana ir per tai įgyvendina savo būties bei egzistencijos tikrąją prasmę“ [15]. Kiekviena meilės forma visada neatsiejama nuo vyriškumo ar moteriškumo.

11. Taigi žmogaus lytiškumas yra gėris, dalis sukurtosios dovanos, kurią Dievas matė esant „labai gerą“, kai sukūrė žmogų pagal savo paveikslą bei panašumą ir „kaip vyrą ir moterį sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Lytiškumas yra būdas užmegzti ryšį su kitu ir jam atsiverti; dėl to jo tikrasis tikslas yra meilė, tiksliau sakant, meilė kaip dovanojimas ir priėmimas, kaip davimas ir gavimas. Santykis tarp vyro ir moters yra iš pagrindų meilės santykis. „Lytiškumas, nukreiptas, pakylėtas ir užbaigtas meilės, tampa tikrai žmogiškas“ [16]. Tokiai meilei virtus tikrove santuokoje, atsidavimu per kūną išreiškiamas dovanos papildomumas bei visetas. Santuokinė meilė tada tampa galia, praturtinanti bei tobulinanti asmenį ir prisidedanti prie meilės civilizacijos kūrimo. Ir priešingai, jei lytiškumas stokoja dovanai būdingos prasmės bei reikšmės, tada įsivyrauja „daiktų, ne asmenų civilizacija, kurioje asmenimis naudojamasi kaip daiktais. Vartojimo civilizacijoje moteris gali tapti vyrui daiktu, vaikai – tėvams našta, <...>“ [17].

12. Dievo dovana – ši didžioji tiesa ir pamatinis faktas – turėtų būti tėvų ir vaikų krikščioniškosios sąžinės centre. Čia kalbama apie dovaną, kurią mums Dievas dovanojo pašaukdamas mus gyventi, egzistuoti kaip vyrą ar moterį nepakartojamoje egzistencijoje, kupinoje neišsemiamų galimybių dvasiškai ir morališkai tobulėti: „Žmogaus gyvybė yra dovana, gauta tam, kad būtų dar kartą dovanota“ [18]. „Iš tiesų dovana, taip sakant, atidengia ypatingą asmens egzistencijos ar, teisingiau, pačios asmens esmės bruožą. Tardamas: 'negera žmogui būti vienam' (Pr 2, 18), Viešpats Dievas tvirtina, jog žmogus, būdamas vienas, iki galo neįgyvendina šios esmės. Jis ją įgyvendina tiktai egzistuodamas kartu su 'kitu' ir dar giliau bei tobuliau – egzistuodamas 'kito labui'“ [19]. Santuokinė meilė kaip tobula dovana, būdinga šiai gyvenimo būklei, tampa tikrove tiktai atsiveriant ir dovanojant save kitam asmeniui. Negana to, dovanojimasis, palaikomas ypatingos malonės, įprasmina ir pašaukimą į pašvęstąjį gyvenimą, prakilnų būdą atsiduoti vienam Dievui nepadalyta širdimi [20] siekiant geriau tarnauti Bažnyčiai. Bet visomis gyvenimo sąlygomis bei aplinkybėmis šią dovaną dar nuostabesnę daro atperkamoji malonė, per kurią tapome „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4) ir esame kviečiami gyventi antgamtinėje meilės bendrystėje su Dievu ir broliais. Tėvams krikščionims net kebliausiose situacijose nevalia užmiršti, kad bet kurios asmeninės ir šeimyninės istorijos pagrindas yra Dievo dovana.

13. „Žmogus, kaip įkūnyta dvasia arba siela, kuri reiškiasi per kūną, ir kūnas, formuojamas nemirtingos sielos, pašauktas mylėti kaip vieninga visuma. Meilė apima ir žmogaus kūną, o kūnas dalyvauja dvasinėje meilėje“ [21]. Pačią lytiškumo kaip tarpasmeninio santykio reikšmę reikia suvokti krikščioniškojo Apreiškimo šviesoje: „Lytiškumas būdingas vyrui ir moteriai ne tik biologiniu, bet ir psichologiniu bei dvasiniu lygmeniu, ir jo žymę turi bet kuri jų išraiška. Toks skirtingumas, susijęs su abiejų lyčių tarpusavio papildomumu, visiškai atitinka Dievo planą pagal kiekvieno pašaukimą“ [22].

Santuokinė meilė

14. Santuokoje įgyvendinama meilė apima ir sykiu pranoksta draugystę. Meilė tarp vyro ir moters tampa tikrove tada, kai jie kiekvienas pagal savo vyriškumą ir moteriškumą atsiduoda vienas kitam kaip visuma ir santuokine sandora įsteigia Dievo norėtąją asmenų bendruomenę vaikams pradėti, gimti ir augti. Šiai santuokinei meilei ir tiktai jai skirtas lytinis atsidavimas, kuris „tikrai žmogiškas būna tik tada, kai sudaro neatsiejamą meilės, suvienijančios vyrą ir moterį ligi mirties, dalį“ [23]. Katalikų Bažnyčios katekizme primenama: „Santuokoje fizinis sutuoktinių suartėjimas tampa jų dvasinės bendrystės ženklu ir laidu. Santuokiniai pakrikštytųjų ryšiai pašventinti sakramentu“ [24].

Gyvybei atvira meilė

15. Aišku, santuokinės meilės autentiškumo požymis yra atvirumas gyvybei: „Meilė savo giliausia tikrove yra dovana iš esmės, ir santuokinė meilė, leidžianti sutuoktiniams vienas kitą 'pažinti <...>, nesibaigia jais dviem, bet parengia juos didžiausiam atsidavimui, per kurį jie tampa Dievo bendradarbiais, dovanodami gyvybę naujam žmogui. Vadinasi, dovanodamiesi vienas kitam, jie dovanoja ne tik save, bet ir naują tikrovę – vaiką, gyvą jų meilės atspindį, nuolatinį santuokinės vienybės ženklą ir gyvą bei neišardomą jų tėviškosios bei motiniškosios būties sintezę“ [25]. Remdamiesi tokia meilės bei gyvenimo bendryste, sutuoktiniai gali įgyti žmogiškųjų bei dvasinių turtų ir sukurti teigiamą aplinką; ir viena, ir kita būtina pasiūlyti vaikams, norint palaikyti jų auklėjimą mylėti ir būti skaisčiam.

II. TIKROJI MEILĖ IR SKAISTUMAS

16. Idant galėtų skleistis, tiek nekaltybę išsauganti meilė, tiek ir santuokinė meilė – kaip parodysime vėliau, dvi asmens pašaukimo į meilę įgyvendinimo formos – reikalauja, kad kiekvienas įsipareigotų gyventi skaisčiai pagal savo padėtį. Katalikų Bažnyčios katekizme teigiama, kad lytiškumas „tampa tikrai asmeniškas ir žmogiškas, kai integruojamas į vieno asmens santykį su kitu, į visišką ir laiko požiūriu neribotą abipusį vyro ir moters savęs dovanojimą“ [26]. Akivaizdu, jog augti meile, kiek tai apima nuoširdų atsidavimą, padeda jausmų, aistrų ir emocijų valdymas, vedantis į savitvardą. Neįmanoma duoti to, ko neturi. Jei asmuo nėra savo paties šeimininkas – juo būti įgalina dorybės ir, konkrečiai, skaistumo dorybė,– jis savimi nedisponuoja ir dėl to negali savęs dovanoti. Skaistumas yra dvasinė galia, išvaduojanti meilę iš savanaudiškumo ir agresyvumo. Skaistumui silpnėjant, asmens meilė proporcingai tampa vis savanaudiškesnė, vadinasi, yra nebe atsidavimas, bet troškimo tenkinimas siekiant malonumo.

Skaistumas kaip atsidavimas

17. Skaistumą džiugiai išpažįsta tas, kuris moka gyventi atsidavęs, niekaip nevergaudamas egoizmui. Tai reiškia, kad asmuo jau išmokęs būti dėmesingas kitiems, bendrauti su jais ir gerbti jų kaip kitoniškų orumą. Skaisčiam asmeniui nebūdingas dėmesio sutelkimas vien į save, savanaudiški santykiai su kitais. Skaistumas daro asmenybę harmoningą, brandžią ir kupiną vidinės ramybės. Šis dvasios ir kūnų tyrumas padeda išsiugdyti tikrą savigarbą ir sykiu gebėjimą gerbti kitus, nes įgalina įžvelgti juose asmenis, kuriuos privalu gerbti kaip sukurtus pagal Dievo paveikslą ir per malonę tapusius Dievo vaikais, atkurtais Kristaus, pašaukusio „jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą“ (1 Pt 2, 9).

Savitvarda

18. „Skaistumas moko susitvardyti, vadinasi, ugdo žmogaus laisvę. Alternatyva akivaizdi: arba žmogus valdo savo aistras ir pasiekia ramybę, arba leidžiasi būti jų valdomas ir tampa nelaimingas“ [27]. Kiekvienas asmuo iš patirties žino, kad skaistumas reikalauja atmesti tam tikras nuodėmingas mintis, žodžius ir veiksmus; tai mums ne kartą ir visiškai aiškiai primena šv. Paulius (plg. Rom 1, 18; 6, 12–14; 1 Kor 6, 9–11; 2 Kor 7, 1; Gal 5, 16–23; Ef 4, 17–24; 5, 3–13; Kol 3, 5–8; 1 Tes 4, 1–18; 1 Tim 1, 8–11; 4, 12). Tam reikia gebėjimo ir pasirengimo tvardytis, žyminčių vidinę laisvę bei atsakomybę už save bei kitus ir sykiu liudijančių tikėjimo pamokytą sąžinę. Tokia savitvarda reiškia ir progų, provokuojančių bei skatinančių nusidėti, vengimą, ir mokėjimą įveikti savo paties prigimties instinktinius impulsus.

19. Šeimai veiksmingai prisidedant prie auklėjimo pastangų ir skatinant lavinti visas dorybes, ugdyti skaistumą pasidaro lengviau ir pavyksta išvengti vidinių konfliktų, net ir tada, kai jaunuoliams tam tikrais momentais pasitaiko pakliūti į ypač keblias situacijas.

Kai kam, atsidūrusiam aplinkoje, kur skaistumas užgauliojamas bei niekinamas, skaistus gyvenimas gali pareikalauti didžiulių, kartais didvyriškų pastangų. Tačiau kad ir kaip būtų, padedamas Kristaus malonės, sklindančios iš jo kaip mylinčio Bažnyčią Sutuoktinio, skaisčiai gyventi gali kiekvienas net nepalankiausiomis aplinkybėmis.

Tai, kad visi yra pašaukti į šventumą, kaip primena Vatikano II Susirinkimas, padeda lengviau suprasti, jog kiekvienas gali celibatiniame ar santuokiniame gyvenime pakliūti į situacijas – ir vienaip ar kitaip tai kiekvienam atsitinka ilgesniam ar trumpesniam laikui, – kur didvyriški dorybės aktai yra būtini [28]. Taigi ir santuokinis gyvenimas suponuoja džiaugsmingą ir reiklų kelią į šventumą.

Santuokinis skaistumas

20. „Susituokę asmenys pašaukti į santuokinį skaistumą; kiti praktikuoja skaistumą susilaikydami“ [29]. Tėvai žino, jog jų vaikų auklėjimo skaisčios meilės bei gyvybės šventumo kryptimi veiksmingiausia prielaida yra jų pačių santuokinis skaistumas. Tai reiškia, jog jie suvokia, kad jų meilėje dalyvauja Dievo meilė, ir dėl to lytinis atsidavimas neatsiejamas nuo pagarbos Dievui ir jo meilės planui, nuo ištikimybės, sąžiningumo bei dosnumo sutuoktinio ir gyvybės, kuri galbūt atsiras iš jų meilės akto, atžvilgiu.

Tiktai taip jų atsidavimas gali būti artimo meilės išraiška [30]. Tad santuokoje krikščionis pašauktas atsiduoti paisydamas teisingo asmeninio santykio su Dievu, išreikšdamas savo tikėjimą ir meilę Dievui, taigi atsiduoti su ištikimybe bei dosniu vaisingumu, būdingu dieviškajai meilei [31]. Tik taip galima tinkamai atsakyti į Dievo meilę bei išpildyti jo valią, kurią pažinti padeda jo įsakymai. Nėra teisėtos meilės, kuri savo aukščiausiu lygmeniu nebūtų ir Dievo meilė. Mylėti Viešpatį reiškia vykdyti jo įsakymus: „Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų“ (Jn 14, 15) [32].

21. Idant galėtų skaisčiai gyventi, vyrui ir moteriai reikia nuolatinio Šventosios Dvasios apšvietimo. „Santuokos dvasingumo šerdis <...> yra skaistumas ne tik kaip moralinė (meilės išugdyta) dorybė, bet ir kaip dorybė, susijusi su Šventosios Dvasios dovana, pirmiausia pagarbos viskam, kas kyla iš Dievo, dovana (donum pietatis) <...>. Tad vidinė santuokinio gyvenimo tvarka, leidžianti ‘meilės apraiškoms’ skleistis teisinga proporcija bei reikšme, yra ne tik sutuoktinių praktikuojamos dorybės, bet ir Šventosios Dvasios, su kuria jie bendradarbiauja, dovanų vaisius“ [33].

Kita vertus, įsitikinę, kad jų pačių skaistus gyvenimas bei kasdienės pastangos liudyti šventumą yra jų auklėjamosios veiklos prielaida bei sąlyga, tėvai turėtų traktuoti kiekvieną puolimą, nukreiptą prieš jų vaikų dorybę bei skaistumą, kaip įžeidžiantį jų pačių tikėjimo gyvenimą ir grasinantį nuskurdinti jų gyvenimo ir malonės bendrystę (plg. Ef 6, 12).

Skaistumo ugdymas

22. Skaistumo ugdymu siekiama trijų tikslų: a) išlaikyti šeimoje meilės, dorybės ir pagarbos Dievo dovanoms, ypač gyvybės dovanai, teigiamą aplinką [34]; b) padėti vaikams pamažu suvokti lytiškumo bei skaistumo vertę, palaikant jų brendimą pamokomu žodžiu, pavyzdžiu ir malda; c) padėti jiems suvokti bei atrasti savo pašaukimą į santuoką ar į Dievo karalystei pašvęstą nekaltybę, atsižvelgiant į jų nusistatymus, polinkius bei Dvasios dovanas ir visa tai gerbiant.

23. Vykdant šią užduotį, kitų auklėtojų pagalba įmanoma, tačiau jie pakeisti tėvus gali tiktai esant rimtoms fizinio ar moralinio negebėjimo priežastims. Šiuo klausimu Bažnyčios magisteriumas yra pareiškęs aiškią nuomonę [35], taikytiną visam vaikų auklėjimui: „Tėvų auklėjamasis vaidmuo toks svarbus, kad juo beveik niekuo neįmanoma pakeisti. Tėvai privalo šeimoje sukurti meilės ir pagarbos Dievui bei žmogui kupiną aplinką, skatinančią visapusišką asmeninį bei socialinį vaikų auklėjimą“ [36]. Auklėjimas yra tėvų užduotis, nes auklėjamoji veikla yra gimdymo tąsa ir, negana to, savojo žmogiškumo dovanojimas [37] – tam jie įsipareigoja per santuokos apeigas. „Tėvai yra pirmieji ir pagrindiniai savo vaikų auklėtojai, ir šioje srityje jų kompetencija pagrindinė: jie auklėtojai, nes jie tėvai. Savąja auklėjimo užduotimi jie dalijasi su kitais individais ar institucijomis, pavyzdžiui, Bažnyčia ir valstybe; tai privalo vykti visada teisingai taikant subsidiarumo principą. Šis principas suponuoja, jog tėvams padėti leistina ir net privalu, tačiau nepažeidžiant esminių bei neperžengtinų ribų, kurias nustato tėvų pirmoji bei pagrindinė teisė ir konkrečios galimybės. Tad subsidiarumo principas tarnauja tėvų meilei ir prisideda prie šeimos židinio gerovės. Juk tėvai vieni nepajėgūs patenkinti visų auklėjimo proceso reikalavimų, ypač mokymo ir plačioje socializacijos srityje. Taip subsidiarumas papildo tėvišką bei motinišką meilę ir sutvirtina jos kaip pagrindo pobūdį tuo, kad kiti auklėjimo proceso dalyviai gali vykdyti savo pareigas tiktai tėvų vardu, jiems pritariant ir iš dalies jų įpareigoti“ [38].

24. Pozitivyzmo dvasios kupina šiandienė kultūra ypač priešinasi auklėjimo projektams, akcentuojantiems atsidavimui atvirą lytiškumą bei tikrąją meilę; į tai Laiške šeimoms dėmesį atkreipia Šventasis Tėvas: „Nūdienos civilizacijos plėtra susijusi su mokslo bei technologijos pažanga, kuri neretai būna vienpusiška ir dėl to pasižyminti grynai pozityvistiniais bruožais. Pozityvizmo vaisiai, kaip žinoma, yra agnosticizmas teorijos srityje ir utilitarizmas praktikos bei etikos srityse. <...> Utilitarizmas yra gamybos ir vartojimo civilizacija, ‘daiktų’, o ne ‘asmenų’ civilizacija; tai civilizacija, kurioje asmenimis naudojamasi kaip daiktais. <...> Norint tuo įsitikinti, užtenka panagrinėti kai kurias lytinio auklėjimo programas, imtas įgyvendinti mokyklose nepaisant daugelio tėvų priešingos nuomonės ir netgi protestų“ [39].

Tokiomis aplinkybėmis tėvai, remdamiesi Bažnyčios mokymu ir jos padedami, turėtų susigrąžinti tai, kas yra jų užduotis, ir susivieniję, jei tai būtina ar naudinga, imtis auklėjamosios veiklos, pasižyminčios tikrosiomis asmens bei krikščioniškos meilės vertybėmis, ir įveikti etinį utilitarizmą užimant aiškią poziciją. Kad auklėjimas atitiktų tikrosios meilės reikalavimus, tėvai turėtų to imtis vadovaudamiesi savo autonomiška atsakomybe.

25. Negana to, Bažnyčios magisteriumas, kalbėdamas apie rengimą santuokai, pabrėžia, kad ir šioje auklėjimo srityje pagrindinis vaidmuo turėtų tekti šeimai [40].

Žinoma, „permainos, įvykusios beveik visose dabartinėse visuomenėse, reikalauja, kad ne tik šeima, bet ir visuomenė bei Bažnyčia stengtųsi deramai rengti jaunuolius atsakomybei už savo ateitį“ [41]. Būtent dėl to auklėjimas šeimoje nuo ankstyviausių metų pasidaro dar svarbesnis: „Išankstinis rengimas prasideda jau ankstyvoje vaikystėje, taikant išmintingą šeimos pedagogiką, padedančią vaikui atrasti save kaip būtybę, apdovanotą turtinga bei sudėtinga psichika, ir ypatingą asmenybę, turinčią savų stiprybių bei silpnybių“ [42].

III. PAŠAUKIMO PERSPEKTYVOJE

26. Vatikano II Susirinkimas moko, jog šeimai tenka pagrindinis vaidmuo ugdant bei brandinant visus pašaukimus: „Iš šio santuokinio ryšio kyla šeima, kurioje gimsta nauji žmonių visuomenės nariai ir Šventosios Dvasios malone per krikštą padaromi Dievo vaikais, kad Dievo tauta išliktų laiko tėkmėje. Tokioje savotiškoje namų bažnyčioje tėvams privalu žodžiu ir pavyzdžiu būti savo vaikams pirmaisiais tikėjimo šaukliais ir skatinti kiekvieno jų ypatingą pašaukimą, ypač dvasinį“ [43]. Pašaukimų klestėjimas yra šeimos teisingos pastoracijos ženklas: „Kur egzistuoja šviesi ir veiksminga šeimos pastoracija, natūralu priimti gyvybę kaip Dievo dovaną ir lygiai taip pat lengviau Dievo balsui suskambėti bei būti dosniai išgirstam“ [44].

Nesvarbu: ar kalbėtume apie pašaukimą į santuoką, ar – į nekaltybę bei celibatą, ir viena, ir kita yra pašaukimas į šventumą. Iš tiesų dokumente Lumen gentium Vatikano II Susirinkimas pateikia mokymą apie visuotinį pašaukimą į šventumą: „Apdovanoti tokiomis gausiomis bei didžiomis ižganymo priemonėmis, visi tikintieji, nepriklausomai nuo visų sąlygų bei luomų, kiekvienas savaip yra Viešpaties pašaukti į tobulumą šventumu, kuriuo tobulas pats Tėvas“ [45].

1. PAŠAUKIMAS ĮSANTUOKĄ

27. Pašaukimui į santuoką geriausiai rengiama ugdant tikrąją meilę. Šeimoje vaikai ir jaunuoliai gali išmokti įgyvendinti žmogaus lytiškumą tvirto krikščioniškojo gyvenimo aplinkoje. Pamažu jie atranda, kad patvari krikščioniškoji santuoka nėra susitarimo ar vien lytinio potraukio rezultatas. Santuoka dėl to, kad yra pašaukimas, negalima be rūpestingai apgalvoto sprendimo, abipusio įsipareigojimo Dievo akivaizdoje ir nuolatinio jo pagalbos prašymo malda.

Pašaukti į santuokinę meilę

28. Tėvai krikščionys, auklėdami savo vaikus meilės linkme, pirmiausia gali remtis savo pačių santuokinės meilės suvokimu. Enciklikoje Humanae vitae teigiama, jog „tikroji santuokinės meilės prigimtis ir kilnumas geriausiai išryškėja suvokiant, kad ji kyla iš aukščiausio šaltinio – Dievo, kuris yra meilė (plg. 1 Jn 4, 8) ir Tėvas, 'nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi savo vardą' (Ef 3, 15). Santuoka anaiptol nėra nei atsitiktinumo, nei aklo gamtos jėgų veikimo padarinys. Ji yra išmintingai ir apvaizdingai Dievo Kūrėjo įsteigta jo meilės planui žmonijoje įgyvendinti. Todėl sutuoktiniai abipusiu atsidavimu, kuris santuokoje jiems būdingas bei išskirtinis, siekia asmeninės vienas kitą tobulinančios bendrystės, idant, gimdydami bei auklėdami naujus žmonės, būtų Dievo bendradarbiai. Negana to, pakrikštytiesiems santuoka suteikia sakramentinio malonės ženklo kilnumą, nes išreiškia Kristaus ir Bažnyčios vienybę“ [46].

Laiške šeimoms Šventasis Tėvas pabrėžia: „Šeima iš tikrųjų yra asmenų bendruomenė, o jų egzistavimo ir gyvenimo drauge būdas yra bendrystė, communio personarum“ [47]. Remdamasis Vatikano II Susirinkimo mokymu, Šventasis Tėvas primena, jog „tarp dieviškųjų Asmenų vienybės ir Dievo vaikų vienybės tiesa ir meile“ yra tam tikro panašumo [48]. „Tokia nepaprastai prasmės kupina formuluote pirmiausia patvirtinama tai, kas lemia vidujiškiausią kiekvieno vyro ir kiekvienos moters tapatybę. Ši tapatybė yra gebėjimas gyventi tiesoje ir meilėje, negana to, tai tiesos ir meilės kaip asmens gyvenimo esminio matmens poreikis. Tas tiesos ir meilė poreikis atveria žmogų ir Dievui, ir kūriniams, atveria kitiems asmenims, gyvenimui 'bendrystėje', pirmiausia santuokai ir šeimai“ [49].

29. Pasak enciklikos Humanae vitae, meilei būdingi keturi požymiai: meilė yra žmogiška (juslinė ir dvasinė), visa apimanti, ištikima ir vaisinga [50].

Šie bruožai pagrįsti tuo, kad „santuokoje vyras ir moteris taip artimai susivienija, kad, Pradžios knygos žodžiais tariant, tampa 'vienu kūnu' (Pr 2, 24). Du žmonės, kurie pagal savo fizinę sandarą yra vyras ir moteris, nors ir fiziškai skirtingi, turi vienodą gebėjimą gyventi 'tiesoje ir meilėje'. Šis gebėjimas, būdingas žmogui kaip asmeniui, turi ir dvasinį, ir fizinį matmenį. <...> Iš tokio susivienijimo kilusiai šeimai vidinio tvirtumo suteikia sutuoktinių sandora, Kristaus pakelta į sakramento rangą. Šeimos bendruomeninė prigimtis, jos kaip 'bendrystės' esminiai požymiai kyla iš tos pamatinės sutuoktinių bendrystės, kuri pratęsiama per vaikus. 'Ar sutinkate pagal Dievo valią susilaukti vaikų ir juos auklėti <...>?' – klausia celebrantas per sutuoktuvių apeigas. Sutuoktinių atsakymas atspindi giliausią juos vienijančios meilės tiesą“ [51]. Ta pačia formule per sutuoktuvių apeigas jaunavedžiai pasižada „visą gyvenimą vienas kitą mylėti ir gerbti“ [52], nes jų ištikimybė vienas kitam išplaukia iš asmenų bendrystės, kylančios iš Kūrėjo plano, Trejybės Meilės ir sakramento, kuriuo išreiškiama tikroji Kristaus ir Bažnyčios vienybė.

30. Krikščioniškoji santuoka yra sakramentas, kuriuo lytiškumas įjungiamas į šventumo kelią per ryšį, sustiprinamą vienybės neišardomumo: „Krikščionims sutuoktiniams sakramento dovana yra kartu pašaukimas ir įsakymas, kad jie, nepaisydami visų išbandymų bei sunkumų, visuomet liktų vienas kitam ištikimi ir didžiadvasiškai klusnūs šventajai Viešpaties valiai: 'Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria'“ [53].

Tėvai nerimą keliančios šiandienės situacijos akivaizdoje

31. Šiandien, deja, net ir krikščioniškose visuomenėse tėvams tenka pagrįstai nerimauti dėl savo vaikų būsimų santuokų patvarumo. Vis dėlto, nepaisydami didėjančio skyrybų skaičiaus ir aštrėjančios šeimų krizės, jie turėtų neprarasti optimizmo ir stengtis ugdyti savo vaikus kuo krikščioniškiau, idant jie būtų pajėgūs įveikti įvairius sunkumus. Iš tikrųjų skaistumo meilė, kurią tėvai padeda ugdytis, skatina vyro ir moters abipusę pagarbą bei lemia gebėjimą užjausti, būti švelniam, pakančiam, didžiadvasiam ir pirmiausia aukos dvasią, be kurios negalima ilgalaikė meilė. Tada vaikai įžengs į santuokos būvį vadovaudamiesi realistine išmintimi, kurią omenyje turi šv. Paulius mokydamas, kad vyras ir žmona turi nuolatos pelnyti vienas kito meilę, puoselėdami abipusę kantrybę bei prisirišimą (plg. 1 Kor 7, 3–6; Ef 5, 21–23).

32. Per tokį išnkstinį skaistybės ugdymą šeimoje paaugliai ir jaunuoliai išmoksta įgyvendinti lytiškumą asmens matmeniu, atmesdami kiekvieną lytiškumo atskyrimą nuo meilės, kuri suprantama kaip atsidavimas, ir kiekvieną santuokinės meilės atskyrimą nuo šeimos.

Tėvų pagarba gyvybei ir jos perdavimo slėpiniui apsaugos vaiką ar jaunuolį nuo klaidingos nuomonės, jog abu santuokinio akto matmenis, būtent susivienijimo ir gyvybės perdavimo, galima perskirti savo nuožiūra, ir šeima tada bus laikoma neatsiejama pašaukimo į santuoką dalimi.

Krikščioniškai auklėjant skaistumo linkme šeimoje, nevalia nutylėti, kokių moralės požiūriu rimtų padarinių turi susivienijimo ir gyvybės perdavimo matmenų vienas nuo kito atskyrimas santuokiniame gyvenime. Taip pirmiausia atsitinka tada, kai taikoma kontracepcija ir apvaisinama dirbtinu būdu: pirmuoju atveju trokštama lytinio malonumo ir į santuokinį aktą kišamasi norint išvengti apvaisinimo; antruoju atveju trokštama apvaisinimo, ir santuokinis aktas pakeičiamas techniniu procesu. Ir viena, ir kita prieštarauja santuokinės meilės tiesai ir visiškai sutuoktinių bendrystei.

Todėl auklėjant skaistumo linkme jaunuoliai turėtų būti rengiami atsakingai tėvystei ar motinystei, susijusiems su momentu, „kai vyras ir moteris, susivienydami į 'vieną kūną', gali tapti tėvais. Šis momentas nepaprastai reikšmingas ir jų tarpasmeniniams santykiams, ir jų tarnavimui gyvybei: perduodami gyvybę naujai žmogiškajai būtybei, jie gali tapti tėvais – tėvu ir motina. Dviejų santuokinės sąjungos matmenų, susivienijimo ir gyvybės perdavimo, negalima dirbtinai perskirti neiškreipiant giliausios santuokinio akto tiesos“ [54].

Taip pat būtina supažindinti jaunuolius su dar sunkesniais lytiškumo ir gyvybės perdavimo atskyrimo padariniais, kuriuos lemia sterilizacija ir abortai ar nuo santuokinės meilės atsieto lytinio gyvenimo praktikavimas iki santuokos ir už jos ribų.

Nuo šio auklėjamojo momento, įrašyto į Dievo planą, lytiškumo kaip tokio struktūrą, giliausią santuokos bei šeimos esmę, labai priklauso dorovinė tvarka ir santuokinė harmonija šeimoje – taigi ir tikroji visuomenės gerovė.

33. Tėvai, vykdantys savo teisę bei pareigą ugdyti savo vaikų skaistumą, gali būti tikri, kad jie šitaip jiems padeda kurti patvarias bei vieningas šeimas ir iš anksto patirti, kiek tai įmanoma, rojaus džiaugsmus: „Kaip galėčiau pavaizduoti laimę tos santuokos, kurią suvienija Bažnyčia, stiprina Eucharistijos auka, antspauduoja palaiminimas, paskelbia angelai ir Tėvas patvirtina? <...> Abu yra kaip broliai ir vienas kito tarnai, neatskiriami nei kūnu, nei dvasia. <...> Jais džiaugiasi Kristus ir siunčia jiems savo ramybę; kur yra du, ten yra ir Jis, o kur yra Jis, ten nebegali būti blogio“ [55].

2. PAŠAUKIMAS Į NEKALTYBĘ (VIRGINITAS) IR CELIBATĄ

34. Krikščioniškasis Apreiškimas siūlo du pašaukimus į meilę – santuoką ir nekaltybę. Dabarties visuomenėje krizę išgyvena ne tik santuoka ir šeima, bet ir neretai pašaukimai į kunigystę bei vienuoliškąjį gyvenimą. Abi sritys viena nuo kitos neatskiriamos: „Kai santuoka negerbiama, negali egzistuoti ir Dievui pašvęsta nekaltybė; kai žmogaus lytiškumas netraktuojamas kaip iškili, Kūrėjo dovanota vertybė, neturi prasmės ir jo atsisakymas dėl Dangaus karalystės“ [56].

Šeimos nuosmukį lydi pašaukimų stygius. Ir priešingai, kur tėvai didžiadvasiškai priima gyvybę, ten didžiadvasiškesni ir vaikai, kai kalbama apie savęs siūlymą Dievui. „Šeimoms privalu vėl imti rodyti dosnią meilę gyvybei ir jai tarnauti pirmiausia priimant Dievas duotus vaikus su atsakomybės jausmu, neatskiriamai lydimo giedro pasitikėjimo“ ir šį pasirengimą priimti vaikus papildytų ne tik „tolesnėmis auklėjimo pastangomis <...>, bet ir privaloma, galbūt kartais primirštama, užduotimi padėti paaugliams bei jaunuoliams įžiūrėti kiekvienai gyvybei būdingą pašaukimo matmenį Dievo plane <...>. Žmogaus gyvybė įgyja pilnatvę, kai virsta atsidavimu, kuris gali reikštis per santuoką, Dievui pašvęstąją skaistybę, atsidavimą artimui dėl idealo, kunigo tarnybos pasirinkimą. Tėvai tikrai pasitarnaus savo vaikų gyvybei padėdami jiems paversti savo gyvenimą dovana, gerbdami jų brandžius sprendimus ir su džiaugsmu skatindami kiekvieną pašaukimą, neišskiriant nė pašaukimo į kunigystę ir vienuoliškąjį gyvenimą“ [57].

Būtent todėl popiežius Jonas Paulius II, kalbėdamas apie lytinį auklėjimą paraginime Familiaris consortio, pabrėžia: „Tėvai krikščionys, pastebėję dieviškojo kvietimo požymius, skirs ypatingą dėmesį bei dės pastangas, kad būtų auklėjama nekaltybės ar celibato kaip atsidavimo, kuris yra esminė žmogaus lytiškumo prasmė, aukščiausiosios formos linkme“ [58].

Tėvai ir pašaukimai į kunigystę bei vienuoliškąjį gyvenimą

35. Todėl tėvai turėtų džiaugtis, matydami viename iš savo vaikų ženklus, liudijančius Dievo kvietimą į aukščiausiąjį nekaltybės ar celibato pašaukimą iš meilės Dievo karalystei. Tada jie taip pat turėtų pritaikyti skaisčiosios meilės ugdymą tokių vaikų poreikiams, drąsindami juos šiame kelyje ligi įstojimo į seminariją ar vienuolijos ugdymo namus arba ligi tol, kol subręs tas ypatingas pašaukimas atsiduoti nepadalyta širdimi. Jiems privalu gerbti bei pripažinti kiekvieno iš savo vaikų laisvę ir skatinti jų asmeninį pašaukimą nesistengiant įpiršti kokio nors apibrėžto pašaukimo.

Vatikano II Susirinkimas aiškiai pabrėžia ypatingą ir garbingą tėvų, kuriems padeda mokytojai bei dvasininkai, užduotį: „Tėvai turėtų puoselėti bei saugoti vaikų vienuoliškuosius pašaukimus krikščioniškuoju auklėjimu“ [59]. „Ugdyti pašaukimus reikia visai krikščionių bendruomenei <...>. Daugiausia čia pasitarnauja šeimos, kurios, persiėmusios tikėjimo, meilės ir pamaldumo dvasia, virsta tartum pirmąja seminarija, ir parapijos, kurių vaisingame gyvenime jaunuoliai patys aktyviai dalyvauja“ [60]. „Tėvai ir mokytojai, taip pat visi, kurie kaip nors atsako už berniukų ir jaunų vyrų auklėjimą, privalo juos auklėti taip, kad jie pažintų Viešpaties rūpinimąsi savo kaimene, pajaustų Bažnyčios poreikius ir būtų pasirengę, Viešpačiui pašaukus, kartu su pranašu dosniaširdiškai atsiliepti: ‘Štai aš, siųsk mane’ (Iz 6, 8)“ [61].

Tokia šeimos aplinka, reikalinga vienuoliškiesiems bei kunigiškiesiems pašaukimams bręsti, primena mums labai rimtą daugelio šeimų padėtį kai kuriose šalyse – šeimų, kuriose maža gyvybės, nes jos nusprendusios neturėti vaikų ar turėti tik vieną vaiką, ir kuriose sunkiai įmanomi pašaukimai bei tinkamas socialinis auklėjimas.

36. Tikrai krikščioniška šeima pajėgs padaryti krikščioniškojo celibato bei skaistumo vertę suprantamą ir tiems savo vaikams, kurie nėra susituokę ar dėl nuo jų valios nepriklausančių priežasčių nėra pajėgūs santuokai. Tinkamai ugdyti vaikystės ir jaunystės laikotarpiu, jie įstengs lengviau pakelti savo padėtį. Negana to, tokioje padėtyje jie gali įžiūrėti Dievo valią ir per tai atrasti savo gyvenime pašaukimo bei ramybės prasmę [62]. Šiems asmenims, ypač kuriuos kamuoja kokios nors fizinės negalės, derėtų atskleisti didžiules savęs įgyvendinimo bei dvasinio vaisingumo galimybes, atviras, padedant tikėjimui bei Dievo meilei, tam, kuris imasi padėti savo neturtingiems ir vargstantiems broliams.

IV. TĖVAS IR MOTINA KAIP AUKLĖTOJAI

37. Dievas, suteikęs sutuoktiniams privilegiją bei didelę atsakomybę tapti tėvais, taip pat apdovanoja juos malone tinkamai atlikti savo misiją. Negana to, auklėjant vaikus, tėvams šviečia dvi pamatinės tiesos: „pirmoji ta, kad žmogus pašauktas gyventi tiesoje ir meilėje; antroji – kad kiekvienas žmogus save įgyvendina nesavanaudiškai save dovanodamas“ [63]. Kaip sutuoktinius, tėvus ir santuokos sakramentinės malonės teikėjus, tėvus kasdien ypatingomis dvasinėmis jėgomis palaiko Kristus, mylintis ir maitinantis savo Sužadėtinę – Bažnyčią.

Kaip sutuoktiniams, per santuokos ryšį tapusiems „vienu kūnu“, jiems tenka ta pati pareiga auklėti savo vaikus noriai bendradarbiaujant bei palaikant gyvą abipusį dialogą. Šios auklėjimo misijos naujas bei ypatingas šaltinis yra Santuokos sakramentas, „kuriuo jie pašvenčiami tikrai krikščioniškam vaikų auklėjimui, tai yra kviečiami dalyvauti Dievo Tėvo ir Kristaus Ganytojo valdžioje bei meilėje, taip pat motiniškoje Bažnyčios meilėje ir apdovanojami išminties, patarimo, tvirtybės ir visomis kitomis Šventosios Dvasios dovanomis, kad padėtų vaikams augti kaip žmonėms ir krikščionims“ [64].

38. Skaistybės ugdymo kontekste „tėvystė-motinystė“ taip pat apima vienišą tėvą ar motiną ir įtėvius. Vienišo tėvo ar vienišos motinos užduotis tikrai nėra lengva, nes trūksta kito sutuoktinio paramos ir kitos lyties gimdytojo vaidmens bei pavyzdžio. Tačiau Dievas palaiko vienišus tėvus ir vienišas motinas ypatinga meile ir kviečia juos imtis šios užduoties su tokiu pat dosnumu bei jautrumu, kokie būdingi mylint bei prižiūrint savo vaikus kitose šeimos gyvenimo srityse.

39. Taip pat yra asmenų, kviečiamų tam tikrais atvejais užimti tėvų vietą: tai, pavyzdžiui, tie, kurie tartum tėvai imasi nuolatinai globoti našlaičius ar pamestus vaikus. Jiems irgi tenka užduotis auklėti vaikus bei jaunuolius visose srityse, įskaitant skaistumo, ir malonė daryti tai pagal tuos pačius principus, kuriais vadovaujasi ir tėvai krikščionys.

40. Vykdydami savo užduotį, tėvai niekada neturėtų jaustis vieniši. Juos remia ir drąsina Bažnyčia, tikra, jog niekas kitas geriau už juos šios užduoties neatliks. Lygiai taip ji stiprina tuos vyrus ir moteris, kurie, neretai didelės aukos kaina, dovanoja tėvų neturintiems vaikams tam tikrą tėviškos meilės bei šeimos gyvenimo formą. Bet kuriuo atveju visi jie turėtų imtis šios užduoties, vadovaudamiesi maldos, atvirumo ir klusnumo moralinėms tikėjimo bei proto tiesoms dvasia ir traktuodami vaikus bei jaunuolius kaip asmenis, Dievo vaikus ir Karalystės paveldėtojus.

Tėvų teisės ir pareigos

41. Prieš imant aptarinėti praktines jaunuolių auklėjimo skaistumo linkme detales, svarbu, kad tėvai suvoktų savo teises ir pareigas, pirmiausia valstybės ir mokyklos atžvilgiu, nes jos abi linkusios imtis iniciatyvos lytinio švietimo srityje.

Dokumente Familiaris consortio Šventasis Tėvas vėl patvirtina: „Tėvų teisė ir pareiga auklėti yra esminė, nes susijusi su žmogaus gyvybės perdavimu; palyginti su kitų auklėjamąja pareiga, dėl tėvų ir vaikų ryšio nepakartojamumo pirminė ir pirmapradė; nepamainoma ir neatimama ir dėl to tokia, kuri negali būti kitiems visiškai perleista ar kitų uzurpuota“ [65], išskyrus, kaip minėjome pradžioje, fizinės ar psichologinės negalimybės atvejus.

42. Šis mokymas remiasi Vatikano II Susirinkimu [66] ir taip pat suformuluotas Šeimos teisių chartijoje: „Kadangi tėvai suteikė savo vaikams gyvybę, jie turi pradinę, pirminę ir neatimamą teisę juos auklėti; taigi jie <...> turi teisę auklėti savo vaikus pagal savo moralinius bei religinius įsitikinimus, atsižvelgdami į kultūrines šeimos tradicijas, skatinančias vaiko gerovę ir orumą; jie taip pat turėtų iš visuomenės gauti būtiną pagalbą ir paramą, kad galėtų tinkamai atlikti savo kaip auklėtojų vaidmenį“ [67].

43. Popiežius pabrėžia, kad tai ypač taikytina lytiškumo atveju: „Lytinis auklėjimas yra tėvų teisė ir pareiga ir turėtų vykti rūpestingai jiems vadovaujant ir namie, ir jų parinktose bei kontroliuojamose auklėjimo institucijose. Šia prasme Bažnyčia taip pat pabrėžia subsidiarumo principą, kurio turėtų paisyti mokykla, dalyvaudama lytiniame auklėjime ir vadovaudamasi ta pačia dvasia kaip ir tėvai“ [68].

Šventasis Tėvas priduria: „Atsižvelgiant į asmens lytiškumo artimą ryšį su jo etinėmis vertybėmis, vaikus reikia auklėti taip, kad jie pažintų ir gerbtų dorovines normas kaip atsakingo asmeninio augimo žmogiškojo lytiškumo požiūriu būtiną ir vertingą laidą“ [69]. Doroviškai auklėti šioje sunkioje srityje geriau už deramai tam pasirengusius tėvus nepajėgs niekas.

Tėvų pareigos reikšmė

44. Ši teisė taip pat suponuoja pareigą auklėti. Jei tėvai deramai neugdo savo vaikų skaistumo požiūriu, jie neatlieka aiškiai apibrėžtos pareigos. Lygiai taip pat jie bus kalti, jei pakęs, kad jų vaikai už namų sienų būtų ugdomi amoraliai ar nederamai.

45. Šiandien ši užduotis ypač sunki dėl per visuomenės bendravimo priemones skleidžiamos pornografijos, platinamos komerciniais sumetimais ir bukinančios paauglių jautrumą. Nuo to tėvai turėtų gintis dvejopai – preventyviai bei kritiškai auklėdami savo vaikus ir energingai skųsdamiesi valdžiai. Tėvai kaip atskiri ar susivieniję asmenys turi teisę ir pareigą rūpintis savo vaikų gerove ir reikalauti iš valdžios prevencinių bei represinių įstatymų, nukreiptų prieš vaikų bei paauglių jautrumo išnaudojimą [70].

46. Šią tėvų užduotį, nurodydamas jos kryptį bei tikslą, pabrėžia Šventasis Tėvas: „Tokios kultūros sąlygomis, kai žmogaus lytiškumas smarkiai 'subanalinamas', nes aiškinamas bei išgyvenamas ribotai ir skurdžiai, siejant jį vien su kūnu bei egoistiniu malonumu, tėvų auklėjimo tarnyba turėtų ryžtingai siekti lytiškumo kultūros, kuri tikrai ir visiškai atitiktų asmenį; juk lytiškumas yra viso asmens – kūno, jausmų ir sielos – turtas ir jo tikriausia reikšmė yra kreipti asmenį į savęs dovanojimą meilėje“ [71].

47. Jokiu būdu neturime užmiršti, kad čia kalbama apie teisę irpareigą, tėvų krikščionių praeityje menkai suvoktą ir vykdytą, galbūt dėl to, kad problema tada nebuvo tokia rimta kaip šiandien, arba dėl to, kad jų užduotį iš dalies atlikdavo vyraujančių socialinių modelių poveikis ir Bažnyčios bei katalikiškosios mokyklos pastangos šioje srityje. Imtis šios auklėjimo užduoties tėvams šiandien nelengva, nes ji atrodo labai sudėtinga ir net pranokstanti šeimos galimybes, taip pat dėl to, kad dažniausiai neįmanoma remtis tuo, ką šioje srityje darė jų pačių tėvai.

Todėl Bažnyčia laiko savo pareiga stengtis – taip pat šiuo dokumentu – grąžinti tėvams pasitikėjimą savo gebėjimais ir padėti jiems atlikti savo užduotį.

V. UGDYMO ŠEIMOJE KRYPTYS

48. Tad šeimos aplinka yra normali ir įprastinė vieta mokyti vaikus bei jaunuolius tvirtinti bei lavinti meilės, nuosaikumo, tvirtumo ir skaistumo dorybes. Kaip namų bažnyčia šeima tikrai yra turtingiausio žmogiškumo mokykla [72]. Tai ypač pasakytina apie dorovinį ir dvasinį auklėjimą, ypač tokioje srityje kaip skaistumas, kur persipina fiziniai, psichologiniai ir dvasiniai aspektai, laisvės išraiškos ir socialinių modelių įspaudai, natūrali gėda ir galingi instinktai, būdingi žmogaus kūno prigimčiai. Visi šie aspektai susiję su žmogaus asmens, kuris pašauktas bendradarbiauti su Dievu ir sykiu paženklintas trapumo žyme, orumo bent pasąmoningu suvokimu. Krikščioniškuose namuose tėvai pajėgūs vesti savo vaikus į jų asmenybės tikrąją brandą pagal Kristaus matą jo mistiniame Kūne – Bažnyčioje [73].

Šeimai, nors ir turinčiai tokių jėgų, dar reikia valstybės ir visuomenės paramos pagal subsidiarumo principą: „Gali pasitaikyti, kad šeima, nusprendusi gyventi visiškai pagal pašaukimą, pasirodys esanti be valstybės būtinos paramos ir neturinti pakankamų išteklių. Neatidėliotinai būtina skatinti ne tik šeimos, bet ir socialinę politiką, kurios pagrindinis tikslas būtų šeima. Jai reikėtų padėti garantuojant atitinkamus išteklius bei veiksmingas palaikymo priemones tiek vaikų auklėjimo, tiek pagyvenusiųjų priežiūros srityje“ [74].

49. Atsižvelgdami į tai ir į realius sunkumus, šiandien jaunuoliams kylančius dažnoje šalyje, ypač veikiant socialinio bei moralinio smukimo veiksniams, tėvai turėtų drįsti daugiau siūlyti ir daugiau reikalauti. Nevalia tenkintis tuo, kad išvengta blogiausio, – kad vaikai nevartoja narkotikų, nedaro nusikaltimų. Jie turi daryti viską, kad auklėdami perteiktų jiems tikrąsias, tikėjimo, vilties ir meilės dorybių atnaujintas vertybes – laisvės, atsakomybės, tėvystės ir motinystės, tarnavimo, profesinio darbo, solidarumo, sąžiningumo, meno, sporto, džiaugsmo, kylančio iš žinojimo, kad jie yra Dievo vaikai ir visų žmonių broliai, ir kitokias.

Esminė namų aplinkos vertė

50. Naujausi psichologijos ir pedagogikos rezultatai sutampa su visuotine patirtimi tuo, kad akcentuoja lemiamą meilės kupinos aplinkos šeimoje reikšmę harmoningam ir veiksmingam lytiniam auklėjimui, ypač pirmaisiais kūdikystės ir vaikystės metais ir galbūt jau laikotarpiu iki gimimo, kai formuojasi vaiko jausmų pasaulio dinamika bei gelmė. Pabrėžiama sutuoktinių pusiausvyros, palankumo bei supratingumo reikšmė. Taip pat akcentuojama giedro santykio tarp sutuoktinių, jų pozityvaus buvimo – ir tėvo, ir motinos – šiais tapatybės formavimuisi svarbiausiais metais ir pasitikėjimą žadinančios meilės kupino santykio su vaiku vertė.

51. Tam tikri rimti trūkumai ar pusiausvyros stygius tėvų tarpusavio santykiuose (pavyzdžiui, vieno ar abiejų tėvų nedalyvavimas šeimos gyvenime, dėmesio auklėjimui stoka ar perdėtas griežtumas) yra veiksniai, galintys pažeisti vaikų emocijas bei jausmus. Tokie sutrikimai gali sujaukti jų paauglystę ir kartais lydėti juos visą gyvenimą. Tėvams būtina rasti laiko pabūti ir pasikalbėti su savo vaikais. Vaikai kaip dovana ir įpareigojimas yra jų svarbiausia užduotis, nors ne visada atrodo labai pelninga: ji svarbesnė už profesiją, už malonumą, svarbesnė už visuomeninę padėtį. Per tokius pokalbius – metams bėgant jų turi būti vis daugiau – tėvai turėtų mokėti atidžiai klausytis, stengtis suprasti vaikus ir gebėti pripažinti, jog kai kuriose maišto formose gali glūdėti dalelė tiesos. Sykiu tėvai turės padėti vaikams tinkamai reikšti savo būgštavimus bei troškimus, išmokyti juos apmąstyti daiktų tikrovę ir taikyti savo protą. Tai reiškia ne primesti tam tikrą elgesio būdą, bet parodyti antgamtinius bei žmogiškus motyvus, skatinančius taip elgtis. Didžiausios sėkmės susilauks tie tėvai, kurie skirs savo vaikams laiko ir tikrai su meile nusileis iki jų lygio.

Auklėjimas gyvenimo ir meilės bendruomenėje

52. Krikščioniškoji šeima geba sukurti meilės Dievui persunktą aplinką, įgalinančią autentiškai vienas kitam atsiduoti [75]. Vaikai, kurie tai patiria, labiau linkę gyventi pagal moralines tiesas, kurias mato praktikuojamas tėvų gyvenime. Jie jais pasitikės ir išmoks meilės, įveikiančios visokią baimę, – niekas labiau neskatina mylėti už žinojimą, jog esi mylimas. Taip tėvų savo vaikams liudijamos abipusės meilės ryšys taps patikima jų giedro jausmų pasaulio apsauga. Šis ryšys taurins intelektą, valią ir emocijas, atstumdamas visa, kas galėtų pažeminti ar nuvertinti žmogiškojo lytiškumo dovaną, nes šeimoje, kurioje vyrauja meilė, žmogiškasis lytiškumas visada bus laikomas pašaukimo į atsidavimą mylint Dievą ir kitus dalimi: „Šeima yra pirmoji ir pagrindinė socialinio gyvenimo mokykla: kaip meilės bendruomenė, ji laiko atsidavimą kryptį teikiančiu bei jos brendimą lemiančiu įstatymu. Atsidavimas, gaivinantis abipusę sutuoktinių meilę, yra atsidavimo, praktikuotino santykiuose tarp brolių ir seserų bei įvairių šeimoje gyvenančių kartų, pavyzdys ir standartas. Kasdien džiugiais ir sunkiais momentais namuose išgyvenama bendrystė bei dalijimasis yra konkrečiausia ir veiksmingiausia pedagogika, kuria vaikai rengiami aktyviai, atsakingai ir vaisingai įsitraukti į platesnę visuomeninę erdvę“ [76].

53. Galiausiai auklėjimu autentiškos meilės linkme – o tokia ji negali būti, jei nėra gero linkinti – taip pat mokoma priimti mylimą asmenį ir traktuoti jo gerovę kaip savo, taigi mokoma teisingo santykio su kitais. Vaikai, paaugliai ir jaunuoliai turi išmokti, kaip rasti teisingą santykį su Dievu, savo tėvais, broliais ir seserimis, tos pačios ar kitos lyties draugais ir suaugusiais.

54. Taip pat nevalia užmiršti, kad auklėjimas mylėti yra visa apimanti tiesa. Pažangos steigiant teisingus santykius su kuriuo nors vienu asmeniu nebus, jei sykiu to paties nebus daroma ir visų kitų asmenų atžvilgiu. Auklėjimas skaistumo linkme kaip auklėjimas meilės linkme sykiu yra, kaip jau minėta, dvasios, jautrumo ir jausmų lavinimas. Požiūris į kitus žmones nemažai priklauso nuo to, kaip tvarkomasi su spontaniškais jausmais jų atžvilgiu, vienus ugdant, kitus slopinant. Skaistumas kaip dorybė niekada nėra tiktai gebėjimas elgtis laikantis išorinių elgesio taisyklių; priešingai, ji reikalauja išlaisvinti ir išskleisti prigimties ir malonės dinamiką, kuri yra mūsų įžvelgimo, kad dieviškasis įstatymas garantuoja augimą bei laisvę, pagrindinis ir imanentinis elementas [77].

55. Todėl reikia pabrėžti, kad auklėjimas skaistumo linkme neatsiejamas nuo pastangų puoselėti visas kitas dorybes, pirmiausia krikščioniškąją meilę, pasižyminčią pagarba, nesavanaudiškumu bei tarnavimu ir galiausiai vadinamą artimo meile (caritas). Lytiškumas yra toks svarbus gėris, kad jį būtina apsaugoti laikantis tikėjimo apšviesto proto tvarkos: „Juo gėris didesnis, juo labiau reikia paisyti proto tvarkos“ [78]. Iš to išplaukia, jog auklėjant skaistumo linkme būtina „savitvarda, suponuojanti tokias dorybes kaip drovumas, nuosaikumas, pagarba sau ir kitiems, atvirumas artimui“ [79].

Taip pat svarbu tai, ką krikščioniškoji tradicija vadina jaunesniosiomis skaistumo seserimis (kuklumas, pasirengimas paaukoti savo įgeidžius), puoselėjamomis tikėjimo ir maldos gyvenimo.

Drovumas ir kuklumas

56. Praktikuoti drovumą ir kuklumą žodžiais, poelgiais ir drabužiais yra labai svarbu norint kurti skaistumo sklaidai tinkamą aplinką, tačiau tai turi būti gerai motyvuota pagarba savo paties kūnui ir kitų orumui. Tėvai, kaip sakėme, turėtų budriai rūpintis, kad tam tikros amoralios mados ir nuostatos nepažeistų namų visumos, ypač netinkamai naudojantis žiniasklaida [80]. Šiuo požiūriu Šventasis Tėvas akcentavo būtinybę „skatinti tėvus, kuriems pirmiausia tenka atsakomybė už auklėjimą, įvairių lygių atsakingus žiniasklaidos darbuotojus ir viešosios valdžios institucijas artimiau bendradarbiauti, kad šeimos nebūtų paliktos vienos tokioje svarbioje jų auklėjamosios misijos srityje. <...> Žinoma, reikia teigiamai vertinti sveiko pasilinksminimo, informacijos bei auklėjimo pasiūlą, turinį ir programas, tai yra dalykus, papildančius tai, kas siūloma šeimoje ir mokykloje. Deja, tai nekeičia fakto, kad ypač kai kuriose šalyse daug visokiausio smurto kupinų laidų bei publikacijų, tiesiog bombarduojančių individą naujienomis, griaunančiomis moralės principus ir neleidžiančiomis sukurti aplinkos, tinkamos perteikti žmogaus asmens orumą atitinkančias vertybes perteikti“ [81].

Apie naudojimąsi konkrečiai televizija Šventasis Tėvas yra pasakęs: „Gyvensena – ypač ekonomiškai stipriose šalyse – pernelyg dažnai leidžia šeimoms nusiimti atsakomybę auklėti savo vaikus. Išvengti šios pareigos padeda televizija ir tam tikros publikacijos, užimančios vaikų bei jaunuolių laisvalaikį. Negalima neigti, jog tai kažkiek pateisinama, nes perdėm dažnai trūksta struktūrų ir infrastruktūrų prasmingam jaunuolių laisvalaikiui skatinti bei plėtoti ir pakreipti jų energiją geresne linkme“ [82]. Kita lengvinanti aplinkybė yra tai, kad abu tėvai užsiėmę darbais namie ir ne namie. „Dėl to daugiausiai nukenčia būtent tie jaunuoliai, kuriems labiausiai reikia pagalbos atsakingajai laisvei išskleisti. Privalu – ypač tikintiesiems, laisvę mylintiems vyrams ir moterims – apsaugoti vaikus bei jaunuolius nuo agresijų, kurias jie patiria ir per žiniasklaidą. Niekam nevalia vengti šios pareigos teisinant savo neveiklumą tam tikromis priežastimis“ [83]. „Tėvai kaip vartotojai irgi turi naudotis žiniasklaida saikingai, kritiškai, budriai ir išmintingai“ [84].

Teisėtas privatumas

57. Pagarba privatumui turi būti traktuojama kaip artimai susijusi su drovumu ir kuklumu, kuriais spontaniškai ginasi asmuo, trokštantis pagarbos bei meilės ir nenorintis būti laikomas malonumo objektu ir kaip toks traktuojamas. Jei vaikai ar jaunuoliai matys, kad jų teisėtas privatumas gerbiamas, jie suvoks, kad ir iš jų laukiama tokios pat nuostatos kitų atžvilgiu. Taip jie išmoks puoselėti savąjį atsakomybės Dievui jausmą, skleidžiant savo vidinį gyvenimą bei ugdant asmeninės laisvės skonį, t.y. tai, kas daro juos gebančius mylėti Dievą ir kitus.

Savitvarda

58. Visa tai, bendrai imant, siejasi su savitvarda, būtina gebėjimo atsiduoti sąlyga. Vaikus bei jaunuolius reikėtų skatinti branginti bei praktikuoti savitvardą ir susivaldymą, gyventi tvarkingai, asmeniškai aukotis meilės Dievui dvasia, gerbti save ir būti dosniam kitiems, ne užgniaužiant savo jausmus bei polinkius, bet nukreipiant juos į dorybingą gyvenimą.

Tėvai kaip pavyzdžiai savo vaikams

59. Geru pavyzdžiu ir vadovavimu tėvai esmingai sustiprina jaunuolių skaistumo ugdymą. Motina, vertinanti savo motiniškąjį pašaukimą bei savo vietą namie, ypač padeda savo dukterims skleisti moteriškumo bei motinystės savybes ir duoda savo sūnus aiškų, tvirtą ir taurų moters pavyzdį [85]. Tėvas, kurio elgesys kupinas vyriškojo orumo ir neturi vadinamojo „machizmo“ požymių, bus patrauklus pavyzdys sūnums ir žadins dukterims pagarbą, žavėjimąsi ir saugumo jausmą [86].

60. Tai pasakytina ir apie pasirengimo aukotis ugdymą šeimose, šiandien kaip niekada anksčiau juntančioms materializmo ir konsumerizmo spaudimą. Tiktai tada vaikai augs „deramai laisvi nuo materialinių gėrybių, įvaldydami paprastą ir santūrią gyvenseną, lydimą įsitikinimo, kad 'žmogaus vertę daugiau lemia tai, kas jis yra, negu tai, ką jis turi'. Visuomenėje, krečiamoje bei skaldomoje įtampos bei konfliktų, sukeliamų smarkaus įvairių individualizmo bei egoizmo atmainų susidūrimo, vaikai turi įgyti ne tik tikrojo teisingumo, kuris vienintelis garantuoja pagarbą kiekvieno žmogaus asmens orumui, bet ir tikrosios meilės kaip nuoširdaus rūpinimosi bei nesuinteresuoto tarnavimo kitiems, ypač neturtingiausiems bei vargingiausiems, jausmą“ [87]. „Tad auklėjimas neatsiejamai susijęs su 'meilės civilizacija', nuo jos priklauso ir labai prisideda prie jos kūrimo“ [88].

Gyvybės ir tikėjimo šventovė

61. Niekas negali neigti, kad pirmutinis pavyzdys ir didžiausia pagalba, kuriuos tėvai gali pasiūlyti savo vaikams, yra dosnumas gyvybės atžvilgiu, neužmirštant, jog taip tėvai padeda vaikams priprasti prie paprastesnės gyvensenos. Negana to, „tikrai geriau palikti savo vaikus be tam tikrų malonumų ar materialinių privalumų negu be brolių ir seserų, galinčių padėti jiems bręsti kaip žmonėms ir suvokti gyvenimo grožį visais jo tarpsniais ir visoje įvairovėje“ [89].

62. Galiausiai primenama, kad, siekdama šių tikslų, šeima pirmiausia turėtų būti tikėjimo ir maldos namai, kuriuose juntamas Dievo Tėvo buvimas, priimamas Jėzaus Žodis, jaučiamas Dvasios dovanotos meilės ryšys, mylima ir padėti meldžiama skaisčiausioji Dievo Motina [90]. Tokio maldos bei tikėjimo gyvenimo turinys yra „pats šeimos gyvenimas, visomis įvairiomis jo aplinkybėmis laikomas Dievo kvietimu ir gyvenamas kaip sūniškas atsakas į jo kvietimą. Džiaugsmai ir kančios, viltys ir nusivylimai, gimimai ir gimtadienių šventės, tėvų santuokos sukaktys, išvykimai, išsiskyrimai ir sugrįžimai, svarbūs ir lemtingi sprendimai, brangių asmenų mirtis ir t.t. – visa tai ženklina meilės kupiną Dievo buvimą šeimos istorijoje ir turėtų būti tinkami momentai dėkoti, prašyti, su pasitikėjimu atiduoti šeimą į bendro Tėvo danguje rankas“ [91].

63. Būtent tokioje maldos aplinkoje, kupinoje Dievo buvimo bei tėvystės suvokimo, reikia pagarbiai mokyti tikėjimo ir moralės tiesų, jas suprasti bei į jas skverbtis, skaityti Dievo žodį ir su meile juo gyventi. Tada Kristaus tiesa kurs šeimos bendruomenę, besiremiančią tėvų pavyzdžiu ir vadovavimu, – tėvų, „įsiskverbiančių į didžiausias savo vaikų širdies gelmes ir paliekančių įspaudą, kurio neįstengs panaikinti jokie būsimi jų gyvenimo įvykiai“ [92].

VI. PAŽINIMO ETAPAI

64. Pirmiausia tėvams tenka pareiga supažindinti savo vaikus su žmogaus gyvybės slėpiniais, nes šeima „tikrai yra geriausia aplinka, garantuojanti palaipsniško auklėjimo lytinio gyvenimo srityje pareigos vykdymą. Šeimai būdinga jausmų įvairovė, tinkama, nepaliekant dvasios žaizdų, padaryti priimtiną sudėtingiausią tikrovę bei integruoti ją į pusiausvirą ir turtingą asmenybę“ [93]. Ši pirminė tėvų užduotis, kaip minėjome, apima tėvų teisę į tai, kad jų vaikai negali būti įpareigoti lankyti mokykloje užsiėmimus šia tema, jei jų turinys nesutampa su jų pačių religiniais ir moraliniais įsitikinimais [94]. Mokyklos užduotis yra ne pakeisti šeimą, bet, priešingai, „padėti tėvams ir užbaigti jų darbą, skatinant vaikus bei paauglius traktuoti lytiškumą kaip viso asmens, sukurto kaip vyras ir moteris pagal Dievo paveikslą, vertybę ir užduotį“ [95].

Čia norėtume priminti, ko dokumente Familiaris consortio moko Šventasis Tėvas: „Bažnyčia ryžtingai prieštarauja, kad su lytiškumu susijusi informacija būtų pateikiama atsietai nuo moralės principų; toks daug kur paplitęs informavimo būdas yra ne kas kita, kaip supažindinimas su malonumo patirtimi ir akstinas prarasti – dar nekaltybės metais – dvasinę giedrą atveriant kelią ydai“ [96].

Pirma pateiksime keturis bendruosius principus ir po to aptarsime įvairias vaiko vystymosi stadijas.

Keturi principai dėl informacijos apie lytiškumą teikimo

65. 1. Kiekvienas vaikas yra unikalus ir nepakartojamas asmuo, todėl jo ugdymas turi būti individualizuotas. Kadangi tėvai pažįsta, supranta ir myli kiekvieną iš savo nepakartojamų vaikų, jie geba geriausiai parinkti tinkamą momentą reikiamai informacijai suteikti, atsižvelgdami į vaikų fizinės bei dvasinės brandos lygį. Niekam nevalia iš sąžiningų tėvų atimti šios įžvalgumo galios [97].

66. Kiekvienas vaikas bręsta skirtingai, todėl intymiausi aspektai, biologiniai ar emociniai, turėtų būti perteikti kalbantis asmeniškai [98]. Kalbėdamiesi su kiekvienu vaiku meilės ir pasitikėjimo aplinkoje, tėvai perduoda ir kažkiek savo pačių atsidavimo, leidžiančio jiems prabilti apie emocinį lytiškumo matmenį, kurio kitaip neįmanoma perteikti.

67. Patirtis rodo, kad toks dialogas plėtojasi geriau, jei biologinę, emocinę, moralinę ir dvasinę informaciją dukroms perteikia motina, o sūnums – tėvas. Motinos turi ypatingą ryšį su dukterimis, o tėvai – su sūnumis, nes abi pusės suvokia atitinkamai savo lyties vaidmenį, emocijas ir problemas. Šį natūralų ryšį privalu gerbti. Todėl vienišas tėvas ar vieniša motina turėtų itin jautriai kalbėtis su priešingos lyties vaiku, ir jis arba ji galėtų patikėti perteikti intymiausias detales patikimam asmeniui, kuris būtų tokios pat lyties kaip vaikas. Tokiam papildomam bendradarbiavimui tėvai galėtų pasieiškoti patyrusių ir gerai išsilavinusių auklėtojų mokykloje ar parapijos bendruomenėje, taip pat katalikų susivienijimuose.

68. 2. Aiškinant niekada nevalia atsisakyti moralinio matmens. Tėvai turėtų pabrėžti, kad krikščionys pašaukti įgyvendinti lytiškumą pagal Dievo, kuris yra Meilė, planą, tai yra neatsiejamai nuo santuokos, pašvęstosios skaistybės ir celibato [99]. Jie turėtų akcentuoti teigiamą skaistumo vertę ir gebėjimą žadinti tikrą meilę kitiems asmenims. Tai pagrindinis ir svarbiausias moralinis skaistumo aspektas. Tiktai asmuo, gebantis būti skaistus, įstengia mylėti santuokoje ar nekaltybės būvyje.

69. Jau ankstyviausiame vaiko amžiuje tėvai gali pastebėti prasidedant jo instinktyvią genitalinę veiklą. Tikrai nėra represyvu švelniai taisyti tokius įpročius, vėliau galinčius tapti nuodėmingais, ir prireikus pamokyti vaiką kuklumo pagal jo amžių. Visada svarbu tam tikros, asmens orumui bei skaistumui prieštaraujančios elgsenos moralinį atmetimą pagrįsti tinkamais, teisingais ir įtikinimais proto ir tikėjimo argumentais, taigi remiantis pozityvia perspektyva ir iškilia asmens orumo samprata. Daugelis tėvų pamokymų tėra priekaištai ar įspėjimai, kurie vaikų akimis kyla baiminantis pakenkti savo socialinei padėčiai ar viešajai reputacijai, o ne iš jų tikrajai gerovei dėmesingos meilės. „Todėl prašau, rimtai taisykime ydas ir aistras, puolančias mus visais amžiais. Juk jei kiekvienoje savo gyvenimo stadijoje vengsime vargų, kurių reikalauja dorybė, visur patirsime laivo sudužimą ir pasieksime uostą be dvasinių lobių“ [100].

70. 3. Ugdyti skaistumą bei laiku teikti informaciją apie lytiškumą reikia platesniame auklėjimo meilės linkme horizonte. Taigi informacijos apie lytiškumą, kad ir teikiamos kartu su objektyviais moraliniais principais, neužtenka. Nuolat remti reikia ir vaiko dvasinio gyvenimo augimą, idant biologinę sklaidą ir impulsus, kuriuos jis ima justi, visada lydėtų auganti meilė Dievui, Kūrėjui ir Atpirkėjui, ir vis geresnis kiekvieno žmogiškojo asmens bei jo kūno orumo įsisąmoninimas. Kristaus ir Bažnyčios slėpinio šviesoje tėvai gali parodyti teigiamą žmogaus lytiškumo vertę, atskleisdami asmeniui būdingą pašaukimą į meilę ir visuotinį pašaukimą į šventumą.

71. Todėl kalbantis su vaikais niekada neturėtų trūkti patarimų, padedančių jiems augti meile Dievui bei artimui ir įveikti sunkumus. „Šios priemonės yra juslių ir dvasios drausmė, budrumas ir protingumas siekiant išvengti progų nusidėti, drovumo saugojimas, saikingumas pramogaujant, uoli malda ir dažnas Atgailos bei Eucharistijos sakramentų priėmimas. Jaunuoliai turėtų ypač puoselėti pamaldumą skaisčiausiajai Dievo Motinai“ [101].

72. Norėdami išmokyti vaikus tikrai kritiškai bei savarankiškai vertinti aplinką, kurioje jie dažnai būna, ir įpratinti juos prie nepriklausomos laikysenos žiniasklaidos atžvilgiu, tėvai savo elgesiu visada turėtų būti teigiami pavyzdžiai ir rodyti būdus, kuriais gyvybinę energiją ir draugystės bei solidarumo jausmą galima nukreipti į plačią visuomenės ir Bažnyčios sritį.

Susidūrę su iškrypusiais polinkiais bei elgesio būdais, reikalaujančiais didelio apdairumo ir atsargumo stengiantis deramai pažinti bei įvertinti padėtį, tėvai taip pat turėtų kreiptis į dalykiškai ir morališkai gerai pasirengusius bei patikimus specialistus, kurie nustatytų simptomų priežastis ir rimtai bei nedviprasmiškai padėtų šiems asmenims įveikti sunkumus. Pedagoginė veikla turėtų ne gniaužti reiškinį, bet taikyti į priežastis [102]. Prireikus tėvai turėtų kreiptis pagalbos į tokius kvalifikuotus asmenis – gydytojus, auklėjimo specialistus ir psichologus, pasižyminčius krikščioniškuoju jautrumu.

73. Tėvų auklėjamosios veiklos tikslas yra perteikti vaikams įsitikinimą, kad skaistumas jų gyvenimo aplinkybėmis galimas ir neša džiaugsmą. Džiaugsmą kelia savo brandaus bei harmoningo jausminio gyvenimo, kuris kaip Dievo dovana ir meilės dovana skirtas atsidavimui pagal savo pašaukimą įgyvendinti, suvokimas. Žmogus, kuris yra vienintelė Žemės būtybė, kurios Dievas norėjo dėl jos pačios, „gali visiškai save atrasti tiktai nuoširdžiai save atiduodamas kitam“ [103]. „Kristus paskelbė įstatymus visiems <...>. Netrukdau tau vesti nei draudžiu linksmintis, tačiau noriu, kad tai vyktų nuosaikiai, be begėdystės, kaltės ir nuodėmės. Neįsakau tau pasitraukti į kalnus ir dykumas, bet reikalauju, kad gyvendamas miesto viduryje būtum geras, kuklus ir skaistus“ [104].

74. Dievo pagalbos niekada netrūks, jei kiekvienas asmuo stengsis atsiliepti į jo malonę. Palaikydami, ugdydami ir gerbdami savo vaikų sąžinę, tėvai turėtų rūpintis, kad jų vaikai visiškai sąmoningai priiminėtų sakramentus, ir patys rodyti pavyzdį. Jei vaikai ir jaunuoliai patirs Dievo malonės veikimą ir jo gailestingumą per sakramentus, jie įstengs gyventi skaisčiai jo garbei, laikydami skaistumą Dievo dovana ir meilės jam bei kitiems žmonėms išraiška. Reikalingą ir antgamtinę pagalbą teikia Susitaikinimo sakramentas, ypač jei įmanoma kreiptis į tą patį nuodėmklausį. Dvasinis vadovavimas, nors ir nebūtinai sutampa su nuodėmklausio vaidmeniu, labai padeda pamažu mokant pagal brendimo stadijas ir yra vertingas kaip moralinė parama.

Siekiant ugdymą išplėsti ir pagilinti, taip pat pateikti dorybės pavyzdžių bei liudijimu, daug padeda gerai parinktų ir rekomenduojamų knygų skaitymas.

75. Nustačius teiktinos informacijos tikslus, reikia, pradedant vaikyste, tiksliau numatyti jos pateikimo momentus bei būdus.

4. Tėvai turėtų teikti šią informaciją labai subtiliai, tačiau nedviprasmiškai ir tinkamu laiku. Tėvai gerai žino, kad savo vaikus reikia traktuoti individualiai, atsižvelgiant į jų fiziologinės bei psichologinės sklaidos asmenines ypatybes ir į kultūrinę gyvenamąją aplinką bei kasdienę paauglio patirtį. Norėdami įvertinti, kaip reikėtų kalbėti su kiekvienu vaiku, tėvai turėtų pirma ieškoti Viešpaties šviesos malda ir aptarti tai vienas su kitu, kad jų žodžiai nebūtų nei perdėm tiesmukiški, nei perdėm migloti. Aiškinti vaikui pernelyg išsamiai yra žalinga, tačiau per ilgai užvilkinti pirmąjį supažindinimą neprotinga, nes kiekvienas asmuo šiuo požiūriu yra iš prigimties smalsus ir anksčiau ar vėliau pats ima klausti, ypač kultūroje, kur galima net viešai daug ko pamatyti.

76. Apskritai pirmosios mažam vaikui teikiamos žinios apie lytiškumą susijusios ne su genitališkumu, bet su nėštumu ir brolių bei seserų gimimu. Natūralus vaiko smalsumas pabunda, kai jis, pavyzdžiui, pastebi pirmuosius motinos nėštumo ženklus ir supranta, kad ji laukiasi vaiko. Tėvai gali pasinaudoti tokia džiugia patirtimi ir pakalbėti su vaiku apie nėštumą, tačiau visada tiktai Dievo įstabaus kuriamojo darbo kontekste – Dievo, kuris viską sutvarkė taip, kad nauja jo dovanotoji gyvybė būtų sergėjama motinos kūne ir arti jos širdies.

Pagrindinės vaiko vystymosi stadijos

77. Svarbu, kad tėvai atsižvelgtų į savo vaikų poreikius skirtingomis jų vystymosi stadijomis. Turėdami omenyje, kad kiekvienam vaikui reikia individualizuoto ugdymo, tėvai gali derinti auklėjimo meilės linkme stadijas su konkrečiais kiekvieno vaiko poreikiais.

1. Nekaltybės metai

78. Stadiją nuo penkerių metų amžiaus iki puberteto, kurio pradžia laikytinas momentas, kai pasirodo pirmieji berniuko ar mergaitės kūno keitimosi ženklai (lytinių hormonų padidėjusios gamybos regimas rezultatas), galima vadinti, popiežiaus Jono Pauliaus II žodžiais tariant, „nekaltybės metais“ [105]. Šio ramybės bei giedrumo periodo nevalia trikdyti nebūtina lytine informacija. Iki tol, kol fizinis lytinis vystymasis pasidaro regimas, normalu, kad vaiką domina kiti gyvenimo aspektai. Rudimentinis, instinktyvus mažo vaiko lytiškumas būna pranykęs. Šiuo amžiaus tarpsniu berniukai ir mergaitės ne itin domisi lytiniais klausimais ir pirmenybę teikia bendravimui su tos pačios lyties vaikais. Norint išvengti trikdžių šiuo svarbiu natūraliu augimo periodu, tėvams derėtų suvokti, kad apdairus auklėjimas skaisčios meilės linkme šiuo amžiaus tarpsniu turėtų būti netiesioginis, rengiantis pubertetui, kai bus reikalinga tiesioginė informacija.

79. Šios vystymosi stadijos metu kūnas ir jo funkcijos vaikams paprastai nekelia problemų. Jie pripažįsta būtinybę padoriai elgtis bei rengtis. Nors ir suvokdamas fizinį abiejų lyčių skirtingumą, augantis vaikas menkai domisi genitalijų funkcijomis. Šiam amžiaus tarpsniui būdingą kūrinijos stebuklų atradimą ir atitinkamas patirtis namie bei mokykloje taip pat derėtų sieti su įvairiomis katechezės ir rengimo sakramentams bažnytinėje bendruomenėje stadijomis.

80. Vis dėlto ir šis vaikystės periodas savaip reikšmingas psichinio ir lytinio vystymosi požiūriu. Augantis vaikas, berniukas ar mergaitė, iš tėvų pavyzdžio ir per patirtį šeimoje mokosi, ką reiškia būti vyru ar moterimi. Žinoma, nereikėtų trukdyti berniukams reikšti natūralų švelnumą ar jautrumą nei atriboti mergaičių nuo jėgos reikalaujančios fizinės veiklos. Tačiau, kita vertus, tam tikrose visuomenėse, kur vykdomas ideologinis spaudimas, tėvams nederėtų būti perdėm priešiškai nusistačiusiems to, kas vadinama „vaidmenų stereotipizacija“, atžvilgiu. Nevalia ignoruoti ar menkinti realių abiejų lyčių skirtumų, ir sveikoje šeimos aplinkoje vaikai supras, jog natūralu, kad šį lyčių skirtingumą atitinka tam tikras vyro ir moters vaidmenų šeimoje bei namie skirtingumas.

81. Šiuo tarpsniu paprastai lavėja mergaičių motiniškas dėmesingumas mažiems vaikams, motinystei ir namų ūkiui. Nuolat kaip pavyzdį pateikiant Švenčiausiosios Mergelės Marijos motinystę, jas reikia skatinti suvokti savo moteriškumą kaip vertybę.

82. Berniukui ši vystymosi stadija palyginti rami. Dažnai jam tai tinkamiausias laikotarpis nustatyti gerus ryšius su tėvu. Šiuo periodu jis privalo suprasti, kad jo vyriškumas, nors ir laikytinas dieviškąja dovana, nėra pranašumo moters atžvilgiu ženklas, bet, priešingai, Dievo kvietimas imtis tam tikrų vaidmenų bei tam tikro pobūdžio atsakomybės. Berniukus reikia kreipti nuo polinkio į perdėtą agresyvumą ir noro įrodinėti savo vyriškumą fiziniu šaunumu.

83. Vis dėlto ir šioje vaikystės stadijoje gali kilti įvairių problemų, susijusių su moraline bei lytine informacija. Kai kurios šiandienės visuomenės programiškai bei kryptingai mėgina primesti vaikams pirmalaikę lytinę informaciją.

Tačiau šioje vystymosi stadijoje vaikai dar nepajėgūs iki galo suprasti lytiškumo jausminio matmens vertės. Jie negali suvokti su lytiškumu susijusių vaizdų deramoje moralės principų aplinkoje, kitaip tariant, pirmalaikės lytinės informacijos suvienyti su moraline atsakomybe. Tokia informacija grasina suardyti jų emocinio pasaulio bei auklėjimo raidą ir sujaukti šio gyvenimo periodo natūralų giedrumą. Tėvai turėtų mandagiai, bet tvirtai atmesti bet kuriuos mėginimus pažeisti jų vaikų nekaltybę, nes tai kelia grėsmę augančių ir teisę į nekaltybę turinčių asmenų dvasinei, moralinei ir emocinei sklaidai.

84. Dar viena problema kyla, kai vaikai pirmalaikę lytinę informaciją gauna per žiniasklaidą arba iš savo suklaidintų ar per anksti lytiniais klausimais informuotų bendraamžių. Šiuo atveju tėvai turėtų imtis rūpestingai aiškinti apie lytiškumą, kad pataisytų amoralią bei klaidingą informaciją ar sustabdyti nepadorias kalbas.

85. Gana dažnai vaikų atžvilgiu taikoma lytinė prievarta. Tėvai turėtų saugoti savo vaikus, tai yra mokyti juos kuklumo ir atsargumo svetimų žmonių atžvilgiu, taip pat tinkamai informuoti lytiškumo klausimais, nesileidžiant į smulkmenas, galinčias juos sutrikdyti ar išgąsdinti.

86. Kaip pirmaisiais gyvenimo metais, taip ir vaikystės laikotarpiu tėvai turėtų skatinti vaikų bendradarbiavimo, paklusnumo, dosnumo ir aukojimosi dvasią, taip pat gebėjimą save apmąstyti ir sublimuoti. Iš tiesų šioje vystymosi stadijoje vaiką traukia intelektinė veikla, o intelektinės refleksijos taikymas leidžia įgyti galios bei gebos supančią tikrovę ir netrukus kūno instinktus taip kontroliuoti, kad tai būtų galima paversti intelektine bei racionalia veikla.

Nedisciplinuotas ar išlepintas vaikas vėliau linkęs būti nebrandus bei morališkai silpnas, nes asmeniui, leidusiam susiformuoti savanaudiškiems ar netvarkingiems įpročiams, bus sunku laikytis skaistumo ir būti kitiems dėmesingam bei pagarbiam. Tėvai turėtų pateikti vaikui objektyvius to, kas teisinga, ir to, kas klaidinga, standartus ir per tai kurti patikimą moralinį gyvenimo pagrindą.

2. Pubertetas

87. Pubertetas, apimantis pradinį paauglystės tarpsnį, yra laikas, kai tėvai pašaukti ypač rūpintis krikščionišku savo vaikų auklėjimu. Tai laikotarpis, kai „žmogus atranda save ir savo vidinį pasaulį, kuria kilnius planus, atbunda meilei, kartu patiria biologinius lytiškumo impulsus; trokšta būti drauge su kitais, nepaprastai intensyviai džiaugiasi gyvenimo atradimo svaiguliu. Tačiau dažnai tai būna ir gelmės siekiančių klausimų, neramių, kartais, regis, apviliančių ieškojimų, tam tikro nepasitikėjimo kitais ir užsisklendimo savyje, kartais pirmųjų nesėkmių ir nusivylimų metas“ [106].

88. Tėvai turėtų skirti ypatingą dėmesį savo vaikų vystymuisi ir jų fiziniams bei psichologiniams pokyčiams, lemiantiems asmenybės brandą. Jiems nedera rodyti savo nerimo, baimės ir perdėto susirūpinimo ir sykiu nevalia leisti, kad bailumas ar patogumo troškimas trukdytų jų pastangoms. Tai išties svarbus skaistumo vertybės mokymo etapas, kurį turi atitikti ir informavimo lytiškumo klausimais būdas. Šiuo periodu auklėjimas turėtų taip pat apimti genitalinį aspektą, kurį privalu pateikti ir vertybių, ir tikrovės kaip visumos lygmeniu. Negana to, tai reiškia sąryšio su gyvybės perdavimu, santuoka ir šeima – sąryšio, kurio niekada nevalia išleisti iš akių autentiškai lytiškai auklėjant, – suvokimą [107].

89. Remdamiesi sūnų bei dukterų patiriamais kūno pokyčiais, tėvai turėtų būti pasirengę – tarpusavio pasitikėjimo bei draugystės aplinkoje – išsamiau supažindinti su lytiškumu, kai tik mergaitės išsipasakoja savo motinoms ir berniukai – savo tėvams. Pagrindą tokiam pasitikėjimo ir draugystės santykiui reikia padėti jau pirmaisiais gyvenimo metais.

90. Kita svarbi tėvų užduotis yra sekti dukterų fiziologinę raidą ir padėti joms džiugiai priimti savo moteriškumo vystymąsi fiziniu, psichologiniu ir dvasiniu požiūriu [108]. Todėl paprastai derėtų aptarti vaisingumo ciklus ir jų reikšmę. Tačiau dar nėra būtina išsamiai aiškinti apie lytinę sueitį, nebent to būtų aiškiai prašoma.

91. Labai svarbu padėti paaugliams berniukams suprasti lytinių organų fizinio bei fiziologinio vystymosi etapus anksčiau, negu jie apie tai sužinos iš savo draugų ar negerų kėslų turinčių asmenų. Fiziologinius faktus apie vyriškąjį pubertetą reikia pateikti giedroje aplinkoje, teigiamai ir santūriai, atskleidžiant santuokos, šeimos ir tėvystės perspektyvą. Paauglių berniukų bei mergaičių mokymas turėtų taip pat apimti išsamią ir pakankamą informaciją apie priešingos lyties, kuria vis labiau domimasi, fizines ir psichologines ypatybes.

Papildoma sąžiningo gydytojo ar psichologo informacija tėvams šioje srityje gali praversti, jei nebus atsieta nuo tikėjimo ir kunigo auklėjamojo darbo.

92. Per pasitikėjimo kupiną ir atvirą dialogą tėvai gali savo dukteris ne tik mokyti sutikti kiekvieną emocinę sumaištį, bet ir skatinti puoselėti krikščioniškojo skaistumo vertybę kitos lyties atžvilgiu. Berniukus ir mergaites reikia mokyti taip, kad jie pažintų motinystės grožį ir nuostabią gyvybės perdavimo tikrovę, taip pat gilią nekaltybės prasmę. Šitaip jiems bus padedama priešintis vyraujančiam hedonizmui ir lemiamu savo gyvenimu momentu neužsikrėsti šiandien, deja, labai paplitusia „kontraceptine mąstysena“, su kuria mergaitėms teks susidurti vėliau, santuokoje.

93. Puberteto metu berniuko psichologiniai ir emociniai išgyvenimai gali padaryti jį pažeidžiamą erotinėms fantazijoms, ir jis gali pajusti pagundą įgyti lytinės patirties. Tėvai privalo būti arti savo sūnų ir taisyti polinkį į hedonistinį bei materialistinį mėgavimąsi lytiškumu. Todėl jie turėtų priminti berniukams Dievo dovaną, jų gautą tam, kad su Juo bendradarbiautų ir įgyvendintų „Kūrėjo palaiminimą laikų pradžioje gimimo aktu perduoti Dievo paveikslą iš žmogaus žmogui“, per tai stiprindami jų suvokimą, kad „vaisingumas yra santuokinės meilės ženklas ir vaisius, visiško sutuoktinių atsidavimo vienas kitam gyvas liudijimas“ [109]. Taip sūnūs sykiu išmoks deramai gerbti moteris. Tėvai turi informuoti bei mokyti ne todėl, kad jų sūnūs negalės kitaip sužinoti apie lytinius dalykus, bet todėl, kad jie pažintų tai teisingai.

94. Pozityviai ir protingai tėvai vykdys tai, ko reikalauja Vatikano II Susirinkimo tėvai: „Svarbu laiku ir tinkamai pamokyti jaunuolius, geriausiai savo šeimos židinyje, apie santuokinės meilės kilnumą, užduotis ir įgyvendinimą, kad, įpratinti skaisčiai gyventi, atėjus metui, galėtų įžengti į santuoką po garbingų sužieduotuvių“ [110].

Pozityvus aiškinimas apie lytiškumą visada turėtų būti dalis ugdymo plano, lemiančio krikščionišką kontekstą, kuriame privalu pateikti visą su gyvybe, lytine veikla, anatomija ir higiena susijusią informaciją. Todėl pirmenybė visuomet teiktina dvasiniams ir moraliniams matmenims ir dviem ypatingiems tikslams: Dievo įsakymų kaip gyvenimo būdo perteikimui ir tiesios sąžinės ugdymui.

Jaunuoliui, klausiančiam, ką jam reikėtų daryti, kad įgytų amžinąjį gyvenimą, Jėzus atsako: „Jei nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų“ (Mt 19, 17); ir, išvardijęs tuos, kurie susiję su artimo meile, apibendrina juos patogia formule: „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mt 19, 19). Idant jaunuoliai neatsietų Dievo įsakymų nuo jų ryšio su turtingu ir iš egoizmo išlaisvintu vidiniu gyvenimu, labai svarbu juos pateikti kaip Dievo dovaną (rašytus paties Dievo pirštu, plg. Iš 31, 18) bei sandoros su Juo išraišką ir kaip Jėzaus patvirtintus savo paties pavyzdžiu [111].

95. Sąžinės ugdymas turėtų prasidėti nuo žinių apie meilės planą, Dievo parengtą kiekvienam žmogui, apie teigiamą bei išlaisvinančią moralės įstatymo vertę, apie nuodėmės sąlygojamą trapumą ir malonės priemones, stiprinančias žmogų kelyje į gėrį ir išganymą.

„Žmogaus viduje slypinti sąžinė“ – kuri, pasak Vatikano II Susirinkimo, „yra slaptingiausia žmogaus šerdis ir šventykla“ [112] – „reikiamu momentu jam liepia daryti gera ir vengti bloga. Ji taip pat įvertina konkrečius pasirinkimus, geriems pritardama, blogus smerkdama. Ji nusilenkia tiesai, paremtai aukščiausiuoju Gėriu – Dievu; žmogus jaučia Jo trauką ir priima Jo įsakymus“ [113].

Iš tiesų „sąžinė yra proto sprendimas, kuriuo žmogus suvokia konkretaus ketinamo atlikti, atliekamo ar jau atlikto veiksmo dorinę vertę“ [114].Todėl sąžinės ugdymas reikalauja supažindinti su tiesa bei Dievo planu ir neturi būti painiojamas su miglotu subjektyviu jausmu ar asmenine nuomone.

96. Atsakydami į vaikų klausimus, tėvai turėtų pateikti gerai apgalvotus argumentus skaistumo vertybės naudai ir mokėti parodyti intelektinį bei žmogišką silpnumą teorijų, skatinančių suvaržymų nepažįstančią ir hedonistinę elgseną. Jie turi atsakinėti aiškiai, nei perdėm sureikšmindami lytinės patologijos problematiką, nei duodami pagrindo klaidingai manyti, jog lytiškumas yra kažkas gėdinga ar purvina, nes tai didžiulė Dievo, suteikusio žmogaus kūnui gebėjimą dauginti gyvybę ir per tai dalyvauti jo kuriamojoje galioje, dovana. Iš tiesų ir Šventajame Rašte (plg. Gg 1–8; Oz 2; Jer 3, 1–3; Ez 23 ir t. t.), ir krikščioniškoje mistinėje tradicijoje [115] santuokinė meilė visada buvo laikoma Dievo meilės mums simboliu bei atvaizdu.

97. Kadangi puberteto metu berniukai ir mergaitės yra ypač jautrūs emocinei įtakai, tėvai privalo pokalbiu ir savo gyvensena padėti vaikams atsispirti neigiamai išorės įtakai, galinčiai paskatinti juos nuvertinti krikščioniškąjį ugdymą meilės ir skaistumo srityje. Ypač konsumerizmo karštligės krečiamose visuomenėse tėvams reikia kartais atkreipti didesnį dėmesį – per daug to neparodant – į savo vaikų santykius su priešingos lyties jaunuoliais. Kai kurie kalbėsenos bei rengimosi įpročiai, nors priimtini socialiai, moralės požiūriu yra netinkami ir traktuotini kaip būdas banalinti lytiškumą, paverčiant jį vartojimo objektu. Todėl tėvai turėtų perteikti savo vaikams krikščioniškojo kuklumo, santūrios aprangos ir būtino savarankiškumo madų atžvilgiu vertybes, būdingas vyro ar moters brandžiai asmenybei [116].

3. Paauglystė gyvenimo plane

98. Asmens vystymosi raidoje paauglystė yra savęs projektavimo ir dėl to savo pašaukimo atradimo periodas. Dėl fiziologinių, socialinių ir kultūrinių priežasčių šis laikotarpis šiandien paprastai trunka ilgiau negu anksčiau. Tėvai krikščionys turi „taip rengti savo vaikus gyvenimui, kad jie galėtų visiškai atlikti savo vaidmenį pagal iš Dievo gautą pašaukimą“ [117]. Tai nepaprastai svarbi užduotis, iš esmės tėvų misijos viršūnė. Ši užduotis svarbi visada, tačiau ypač šiuo vaikų gyvenimo laikotarpiu: „Negana to, kiekvieno pasauliečio gyvenime būna ypač svarbių ir lemiamų momentų, kuriais atpažįstamas Dievo pašaukimas <...>. Tokiems momentams priklauso paauglystės ir jaunystės metai“ [118].

99. Labai svarbu nepalikti jaunuolių vienų ieškoti savo asmeninio pašaukimo. Svarbus, kartais lemiamas, būna tėvų patarimas, taip pat kunigo ar kitų atitinkamai išsilavinusių asmenų – parapijose, organizacijose, vaisinguose naujuose bažnytiniuose sąjūdžiuose ir pan., – galinčių jiems padėti atrasti Dievo norėtąją jų gyvenimo prasmę bei įvairialypes visuotinio pašaukimo į šventumą formas, pagalba. „Kristaus 'eik paskui mane' galima išgirsti įvairiuose keliuose, kuriais keliauja dieviškojo Atpirkėjo mokiniai ir išpažinėjai“ [119].

100. Ištisus amžius pašaukimo sąvoka buvo taikoma tiktai kunigystei bei vienuoliškajam gyvenimui. Atsimindamas Viešpaties pamokymą: „Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mt 5, 48), Vatikano II Susirinkimas atnaujino visuotinį pašaukimą į šventumą [120]. „Šis pabrėžtiną kvietimą į šventumą, – šiek tiek vėliau rašė popiežius Paulius VI, – galima laikyti būdingiausiu šio Susirinkimo mokymo elementu ir, sakytume, jo galutiniu tikslu“ [121]. Tai pakartojo ir popiežius Jonas Paulius II: „Vatikano II Susirinkimas apie visuotinį pašaukimą į šventumą kalba nepaprastai aiškiai. Galima sakyti, kad Susirinkimas, sušauktas evangeliškai atnaujinti krikščionių gyvenimą, laikė tai svarbiausia užduotimi visiems Bažnyčios sūnums ir dukterims [122]. Pašaukimas į šventumą nėra paprastas moralinis priesakas, tai – neišvengiamas Bažnyčios slėpinio reikalavimas“ [123].

Dievas kviečia į šventumą kiekvieną. Kiekvienam asmeniui jis turi parengęs aiškiai apibrėžtą planą, asmeninį pašaukimą, kurį kiekvienas privalo įžvelgti, priimti ir išskleisti. Visiems krikščionims – kunigams ir pasauliečiams, susituokusiems ir gyvenantiems celibate – galioja tautų apaštalo žodžiai: „Jūs, Dievo išrinktieji, šventieji ir numylėtiniai“ (Kol 3, 12).

101. Todėl katechizuojant ir ugdant šeimoje ir už jos ribų niekada neturi trūkti to, ko Bažnyčia moko ne tik apie iškilią nekaltybės ir celibato vertybę [124], bet ir apie pašaukimą į santuoką, kurios krikščioniui niekad nevalia traktuoti kaip vien žmogiškojo nuotykio. Pasak šv. Pauliaus, „tai didis slėpinys, – aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią“ (Ef 5, 32). Ar pavyks jaunuoliams perteikti šį tvirtą, Bažnyčios ir žmonijos gerovei transcendentinės reikšmės įsitikinimą „didžia dalimi priklauso nuo tėvų ir nuo jų namie kuriamo šeimos gyvenimo“ [125].

102. Tėvai turėtų nuolat stengtis savo gyvenimu rodyti ištikimybės Dievui bei ištikimybės vienas kitam santuokinėje sandoroje pavyzdį ir tai liudyti. Jų pavyzdys ypač lemiamas paauglystėje, laikotarpiu, kai jaunuoliai ieško gyvų ir patrauklių elgesio pavyzdžių. Kadangi su lytiškumu susijusios problemos šiuo laikotarpiu dažnai pasidaro aktualesnės, tėvai turėtų protingu patarimu padėti savo vaikams mylėti skaistumo grožį bei galią, akcentuodami maldos ir dažno bei vaisingo sakramentų priėmimo, ypač asmeninės išpažinties, neįkainojamą vertę skaisčiam gyvenimui. Be to, tėvams reikia gebėti prireikus pozityviai ir ramiai paaiškinti savo vaikams tokias tvirtas krikščioniškosios moralės tiesas kaip santuokos neišardomumas, ryšys tarp meilės ir gyvybės perdavimo ir ikisantuokinių santykių, aborto, kontracepcijos bei masturbacijos amoralumas. Kalbant apie tokį amoralų ir santuokinio atsidavimo prasmei prieštaraujantį elgesį, verta atkreipti dėmesį į tai, kad „dviejų santuokinės sąjungos matmenų, susivienijimo ir gyvybės perdavimo, negalima dirbtinai perskirti neiškreipiant giliausios santuokinio akto tiesos“ [126]. Tėvams čia daug pagelbėtų Bažnyčios dokumentų, kuriose nagrinėjamos šios problemos, nuodugnus ir apgalvotas pažinimas [127].

103. Masturbacija yra ypač sunkus ir savaime neleistinas nukrypimas, kurio negalima morališkai pateisinti net atsižvelgiant į tai, kad „paaugliška brandumo stoka (kuri kartais gali išlikti ir po šio amžiaus tarpsnio), sutrikusi psichologinė pusiausvyra ar įprotis gali daryti elgesiui įtaką, sumažinančią poelgio savanoriškumo laipsnį ir taip lemiančią, kad subjektyviai ne visada esama sunkios kaltės“ [128]. Todėl paaugliams reikėtų padėti įveikti tokios netvarkos apraiškas, neretai žyminčias šiam amžiui būdingus vidinius konfliktus ir daugeliu atveju egoistišką požiūrį į lytiškumą.

104. Ypatinga problema, galinti kilti lytinio brendimo bei savęs atradimo procesų metu, yra homoseksualumas, vis labiau plintantis urbanizuotose visuomenėse. Su šiuo reiškiniu reikia supažindinti remiantis pusiausvyrą išlaikančiu vertinimu ir Bažnyčios dokumentų šviesoje [129]. Jaunuoliams būtina padėti skirti to, kas normalu, ir to, kas nenormalu, subjektyvios kaltės ir objektyvios netvarkos sąvokas, vengiant visko, kas galėtų kelti priešiškumą, ir, kita vertus, parodant, jog lytiškumas, struktūriškai orientuotas taip, kad galėtų būti papildomas, susijęs su santuoka, gyvybės perdavimu ir krikščioniškuoju skaistumu. „Homoseksualūs santykiai esti tarp vyrų arba moterų, jaučiančių išimtinį arba vyraujantį lytinį potraukį tos pačios lyties asmenims. Skirtingais amžiais ir skirtingose kultūrose homoseksualumo formos buvo labai įvairios. Jo kilmė psichiniu požiūriu dar menkai išaiškinta“ [130]. Polinkį, kuris gali būti įgimtas, reikia skirti nuo homoseksualių veiksmų, „savaime netvarkingų“ [131] ir prieštaraujančių prigimtiniam įstatymui [132].

Daugeliu atveju, ypač tada, kai homoseksualūs veiksmai dar nėra virtę įpročiu, teigiamų rezultatų gali duoti tinkama terapija. Bet kuriuo atveju tokius asmenis reikia traktuoti pagarbiai ir taktiškai, vengiant visų neteisingo diskriminavimo formų. Tėvai, vaikystės ar paauglystės metais pastebėję tokį savo sūnaus ar dukters polinkį ar atitinkamą elgesį, turėtų kreiptis į patyrusius ir kvalifikuotus asmenis, kad suteiktų visą galimą pagalbą.

Daugeliui homoseksualių asmenų tokia būklė yra išbandymas. „Su jais reikia elgtis pagarbiai, su užuojauta, taktiškai, vengti kaip nors neteisingai juos atstumti. Tie asmenys pašaukti vykdyti Dievo valią savo gyvenime ir, jei yra krikščionys, sunkumus, su kuriais gali susidurti dėl savo polinkio, turi vienyti su Viešpaties kryžiaus auka“ [133]. „Homoseksualūs žmonės pašaukti į skaistumą“ [134].

105. Lytiškumo teigiamos reikšmės asmens harmoningumui bei sklaidai, taip pat asmeniniam pašaukimui šeimoje, visuomenėje ir Bažnyčioje suvokimas yra auklėjimo horizontas, būtinas visoms paauglio vystymosi stadijoms. Niekada nevalia užmiršti, kad netvarkingas mėgavimasis lytiškumu pamažu griauna asmens gebėjimą mylėti, nuoširdų atsidavimą, kuris yra lytiškumo tikslas, pakeisdamas malonumu ir kitus asmenis paversdamas pasitenkinimo objektais. Taip silpninamas tikrosios vyro ir moters meilės – visada atviros gyvybei – jausmas ir pati šeima. Negana to, tai skatina niekinti žmogaus gyvybę, kurią būtų buvę galima pradėti, laikant ją blogiu, tam tikromis sąlygomis keliančiu grėsmę asmeniniam malonumui [135]. „Lytiškumo subanalinimas yra vienas svarbiausių veiksnių, lėmusių panieką gimstančiai gyvybei. Tik tikra meilė pajėgi išsaugoti gyvybę“ [136].

106. Reikia taip pat atsiminti, kad paaugliai ekonomiškai stipriose šalyse būna visiškai užvaldyti ir kartais išmušti iš pusiausvyros savosios tapatybės, savo gyvenimo plano paieškos problemų ir lytiškumo integravimo į brandžią bei sveikų nuostatų asmenybę sunkumų, taip pat problemų, susijusių su savęs ir savo kūno priėmimu. Dėl to šiuo metu atsiranda specializuotų paauglių konsultavimo bei gydymo centrų, neretai turinčių grynai hedonistinius tikslus. Kita vertus, ugdymą šiuo labai konstruktyviu, bet ne be pavojų laikotarpiu turėtų lydėti sveika kūno kultūra, skatinanti priimti save kaip dovaną ir įsikūnijusią dvasią, atvirą Dievui ir visuomenei.

Atsakant į tai, kas – ypač gerovės visuomenėse – siūloma hedonistinių grupių, labai svarbu skiepyti jaunuoliams žmogiškojo bei krikščioniškojo solidarumo idealus ir nurodyti konkrečius būdus, kaip įsitraukti į Bažnyčios susivienijimus bei sąjūdžius ir savanorišką katalikiškąją bei misijinę tarnybą.

107. Šiuo periodu labai svarbios draugystės. Priklausomai nuo gyvenamosios aplinkos sąlygų bei socialinių papročių paauglystė yra laikas, kai jaunuoliai yra autonomiškesni santykių su kitais ir šeimos gyvenimo kasdienio režimo požiūriu. Neatimdami jų teisėtos autonomijos, tėvai prireikus turėtų mokėti pasakyti „ne“ savo vaikams [137] ir sykiu lavinti juos vertinti viską, kas gražu, tauru ir tikra. Tėvams taip pat reikia atsižvelgti į paauglių savivertės jausmą, kuriam skleidžiantis gali pasitaikyti sumaišties tarpsnis, kai neaišku, kas yra asmens orumas ir ko jis reikalauja.

108. Meilės ir kantrybės kupinais patarimais tėvai padės jaunuoliams išvengti perdėto užsisklendimo savyje. Prireikus jie taip pat juos pamokys eiti savo keliu nepaisant socialinių papročių, gniaužiančių tikrąją meilę ir skatinančių niekinti dvasinę tikrovę: „Būkite blaivūs, budėkite! Jūsų priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pat kentėjimus tenka iškęsti jūsų broliams visame pasaulyje. O visų malonių Dievas, pašaukęs jus į savo amžinąją garbę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, pastiprins, pastatys ant tvirto pagrindo“ ( 1 Pt 5, 8–10).

4. Pilnametystės link

109. Šiuo dokumentu nesiekiama aptarinėti tiesioginio rengimo santuokai, taip kaip reikalauja krikščioniškasis ugdymas ir siūlo šiais laikais Bažnyčia [138]. Vis dėlto negalima užmiršti, kad tėvų misija nesibaigia vaikams sulaukus pilnametystės, kuri, be to, atskirų kultūrų ir teisės sistemų suvokiama skirtingai. Ypatingi ir reikšmingi momentai jaunuolių gyvenime – tai įžengimas į darbo pasaulį ar įstojimas į aukštesnio lavinimo mokyklą, kai susiduriama – kartais šiurkščiai, tačiau kartais ir naudingai – su kitokiais elgesio modeliais bei aplinkybėmis, t. y. su tai, kas yra asmeninis iššūkis tikrąja to žodžio prasme.

110. Palaikydami pasitikėjimo kupiną dialogą, skatinantį atsakomybės jausmą ir sykiu gerbiantį teisėtą bei būtiną savarankiškumą, tėvai patarimu ir pavyzdžiu visada turėtų būti savo vaikams atrama, idant platesnės socializacijos procese jie turėtų galimybę tapti brandžia, vidujai ir visuomeniškai vientisa asmenybe. Ypač reikėtų rūpintis, kad vaikai ne nutrauktų tikėjimo ryšio su Bažnyčia ir jos veikla, bet, priešingai, jį dar sustiprintų; kad jie mokėtų pasirinkti tinkamus mokytojus ir gyvenimo modelius; ir kad gebėtų kaip krikščionys veikti kultūrinėje ir socialinėje srityje, nebijodami išpažinti, kad yra krikščionys, neprarasdami pašaukimo jausmo ir nesiliaudami ieškoję savo ypatingo pašaukimo.

Laikotarpiu, žadančiu sužadėtuves ir prisirišimą, galintį baigtis šeimos sukūrimu, tėvų vaidmuo neturėtų apsiriboti vienais draudimais ar pastangomis – tai dar mažiau pageidautina – primesti sužadėtinį ar sužadėtinę. Priešingai, jiems privalu padėti savo vaikams nustatyti būtinas rimto, sąžiningo ir daug žadančio ryšio sąlygas ir remti juos aiškaus ir nuoseklaus krikščioniškojo tikėjimo liudijimo bendraujant su priešingos lyties asmeniu kelyje.

111. Tėvai turėtų vengti paplitusios nuomonės, jog dukteris būtina visaip raginti puoselėti nekaltybės dorybę bei vertybę, tuo tarpu to reikalauti iš berniukų nėra reikalo, tarsi jiems būtų viskas leista.

Kalbant apie krikščioniškąją sąžinę, požiūrį į santuoką ir šeimą, apie kiekvieną pašaukimą, galioja šv. Pauliaus patarimas filipiečiams: „<...> mąstykite apie tai, kas teisinga, garbinga, tiesu, tyra, mylėtina, giriama, apie visa, kas dorybinga ir šlovinga“ (Fil 4, 8).

VII. PRAKTINĖS GAIRĖS

112. Tad ugdantiems dorybes tėvams tenka užduotis autentiškai auklėti savo vaikus meilės linkme. Žmogaus gyvybės pirmąjį gimimą kaip gyvybės perdavimo akto rezultatą turi lydėti antrasis gimimas, tėvams padedant vaikui išsiugdyti savo asmenybę.

Toliau pateikiami siūlymai, apibendrinantys ir perkeliantys į praktiką tai, kas buvo pasakyta [139].

Siūlymai tėvams ir auklėtojams

113. Tėvams siūlytina įsisąmoninti savo auklėjamąjį vaidmenį ir ginti bei vykdyti šią teisę ir pareigą [140]. Tai reiškia, kad bet kuri auklėjamoji veikla, susijusi su auklėjimu meilės linkme ir atliekama šeimai nepriklausančių asmenų, be tėvų sutikimo neleistina ir laikytina ne jų darbo pakaitalu, bet papildu. Iš tiesų „lytinis auklėjimas yra tėvų teisė ir pareiga, ir tai turėtų būti daroma rūpestingai jiems vadovaujant ir namie, ir jų parinktose bei kontroliuojamose auklėjimo institucijose“ [141]. Dažnai tėvai ir suvokia savo vaidmenį, ir pakankami stengiasi, tačiau yra gana vieniši, beginkliai ir dažnai priversti jaustis kaltais. Grupės, susivienijimai ir institucijos turi ne tik juos suprasti, bet ir remti bei jiems padėti.

1. Siūlymai tėvams

114. 1. Tėvams siūlytina vienytis su kitais tėvais ne tik savo kaip pirmutinių savo vaikų auklėtojų, ypač auklėjant meilės linkme, vaidmeniui ginti, palaikyti ir stiprinti [142], bet ir kovai su žalingomis lytinio auklėjimo formomis ir siekiant garantuoti, kad vaikai būtų auklėjami pagal krikščioniškuosius principus ir būdu, atitinkančiu jų asmeninį vystymąsi.

115. 2. Tada, kai vaikus auklėti meilės linkme padeda kiti, tėvams siūlytina išsamiai susipažinti su tokio papildomo auklėjimo turiniu bei metodais [143]. Niekas negali įpareigoti vaikų bei jaunuolių slėpti tai, kas susiję su mokymo už šeimos ribų turiniu bei metodais.

116. 3. Suprantame, kad tėvams sunku ir dažnai neįmanoma pilnavertiškai dalyvauti visuose papildomuose užsiėmimuose už namų ribų. Vis dėlto jie turi teisę būti supažindinti su programos struktūra bei turiniu. Bet kuriuo atveju nevalia neigti jų teisės dalyvauti užsiėmimuose [144].

117. 4. Tėvams siūlytina dėmesingai sekti kiekvieną lytinio auklėjimo, teikiamo jų vaikams už namų ribų, formą ir uždrausti vaikams dalyvauti, kai šis auklėjimas neatitinka jų pačių principų [145]. Toks tėvų sprendimas neturėtų būti dingstis jų vaikus diskriminuoti [146]. Kita vertus, tėvai, atsiėmę savo vaikus iš tokių užsiėmimų, privalo pasirūpinti jų tinkamu, kiekvieno vaiko ar jaunuolio vystymosi stadiją atitinkančiu ugdymu.

2. Siūlymai visiems auklėtojams

118. 1. Kadangi kiekvienas vaikas ar jaunuolis turi gebėti įgyvendinti savo lytiškumą pagal krikščioniškuosius principus ir, vadinasi, praktikuoti skaistumo dorybę, nė vienam auklėtojui, net tėvams, nevalia kėsintis į jo teisę būti skaisčiam (plg. Mt 18, 4–7) [147].

119. 2. Siūlytina gerbti vaiko ir jaunuolio teisę būti deramai savo tėvų informuojamam moralės bei lytiškumo klausimais būdu, skatinančiu jo troškimą būti skaisčiam bei ugdomam skaistumo linkme [148].

120. 3. Siūlytina gerbti vaiko ar jaunuolio teisę pasitraukti iš lytinio švietimo bet kurios formos užsiėmimų, teikiamų už namų ribų [149]. Už tokį sprendimą nevalia bausti ar diskriminuoti nei vaikų, nei kitų šeimos narių.

Keturi praktiniai principai ir jų ypatingosios taisyklės

121. Atsižvelgiant į šiuos siūlymus, auklėjimą meilės linkmei galima konkretizuoti remiantis keturiais praktiniais principais.

122. 1. Žmogaus lytiškumas yra šventas slėpinys, pateiktinas remiantis Bažnyčios tikėjimo bei moralės mokymu ir visada atsižvelgiant į pirmapradės nuodėmės padarinius.

Šis mokymo principas, kupinas krikščioniškosios pagarbos bei realizmo, turėtų sąlygoti kiekvieną auklėjimo meilės linkme momentą. Amžiuje, kuriame žmogaus lytiškumas netekęs slėpiningumo, tėvai turėti rūpintis, kad lytiškumas nebūtų banalinamas nei per jų pačių mokymą, nei per iš kitų gaunamą pagalbą. Ypač reikia išlaikyti gilią pagarbą vyro ir moters skirtingybei, atspindinčiai paties Dievo meilę ir kuriamąją galią.

123. Perteikiant katalikų tikėjimo ir moralės mokymą apie lytiškumą, reikia atsižvelgti į išliekamus pirmapradės nuodėmės padarinius, tai yra į žmogiškąjį silpnumą ir Dievo malonės būtinybę norint atsispirti pagundoms ir išvengti nuodėmės. Šiuo požiūriu kiekvieno žmogaus sąžinę privalu ugdyti aiškiai, tiksliai ir pagal dvasines vertybes. Tačiau katalikiškoji moralė niekada nepasiriboja mokymu, kaip išvengti nuodėmės. Jai taip pat rūpi krikščioniškųjų vertybių ir gebėjimo atsiduoti įgyvendinant savo gyvenimo pašaukimą ugdymas.

124. 2. Vaikams ir jaunuoliams reikia pateikti tiktai informaciją, pritaikytą kiekvienai jų individualaus vystymosi stadijai.

Apie šį savalaikiškumo principą jau buvo kalbėta aptarinėjant įvairias vaikų ir jaunuolių vystymosi stadijas. Tėvai ir visi jiems padedantys turėtų atsižvelgti: a) į skirtingas vystymosi stadijas, ypač „nekaltybės metus“ ir pubertetą; b) į būdą, kuriuo kiekvienas vaikas ar jaunuolis patiria įvairius gyvenimo etapus; c) į ypatingas, su šiais etapais susijusias problemas.

125. Šio principo šviesoje atsiskleidžia savalaikiškumo svarba ypatingų problemų atvejais.

a) Vėlyvojoje paauglystėje jaunuolius reikia pirma supažindinti su vaisingumo ženklais ir tada su natūraliu vaisingumo reguliavimu, tačiau tiktai turint priešais akis auklėjimo meilės linkme, santuokinės ištikimybės ir Dievo plano, susijusio su gyvybės perdavimu ir pagarba žmogaus gyvybei, horizontą.

b) Apie homoseksualumą iki paauglystės kalbėti nederėtų, nebent tam tikromis aplinkybėms iškiltų ypatinga ir rimta problema [150]. Šią temą galima aiškinti tiktai skaistybės, išganymo ir „tiesos apie žmogaus lytiškumo sąsają su šeimos gyvenimu, kaip to moko Bažnyčia“ [151] ,sąvokomis.

c) Lytinių iškrypimų, kurie palyginti reti, reikia neaptarinėti, išskyrus atvejus, kai tėvai individualiais patarimais turi atsiliepti į tikrai rimtas problemas.

126. 3. Vaikams ir jaunuoliams, nesvarbu kokio amžiaus, nevalia pateikti – kiekvienam atskirai ar kaip grupei – jokios erotinio pobūdžio medžiagos.

Šiuo padorumo principu turi būti saugoma krikščioniškojo skaistumo dorybė.

Todėl perteikiant su lytiškumu susijusią informaciją auklėjimo meilės linkme aplinkoje, mokymas visada privalo būti „pozityvus ir protingas“ [152] bei „aiškus ir taktiškas“ [153]. Šiais keturiais Katalikų Bažnyčios pavartotais žodžiais atmetama kiekviena nepriimtino turinio lytinio auklėjimo forma [154].

Negana to, grafinius ir realistinius vaiko gimimo vaizdus, pavyzdžiui, filme, net jei jie nebūtų erotiniai, reikia leisti pažinti laipsniškai, siekiant nesukelti mergaitėms ir merginoms baimės ir neigiamos nuostatos gyvybės perdavimo atžvilgiu.

127. 4. Nieko nevalia akinti, juolab įpareigoti, poelgiui, kuriuo objektyviai nusižengiama drovumui arba subjektyviai pažeidžiamas asmens jautrumas ar privatumo jausmas.

Šiuo pagarbos vaikui principu atmetamos visos nederamos vaikų ar jaunuolių įtraukimo formos. Tarp jų, be kita ko, paminėtini šie piktnaudžiavimo lytiškai auklėjant metodai: a) bet kuris „draminis“ vaizdavimas, taigi pamėgdžiojimai ar inscenizacijos, kuriais perteikiami genitalinio ar erotinio pobūdžio dalykai; b) tokio pobūdžio vaizdų ir schemų piešimas, modelių darymas ir t. t.; c) reikalavimas asmeniškai atsakyti į su lytiškumu susijusius klausimus [155] ar viešinti šeimos reikalus; d) žodžiu ar raštu egzaminavimas genitalinio ar erotinio pobūdžio klausimais.

Atskiri metodai

128. Tėvai ir visi jiems padedantys turėtų vadovautis šiais principais ir taisyklėmis, taikydami įvairius metodus, laikomus tinkamais patyrusių tėvų ir specialistų. Dabar supažindinsime su šiais siūlomais metodais, nurodydami ir tuos, kurių privalu vengti kartu su juos skatinančiomis bei įkvepiančiomis ideologijomis.

a) Siūlytini metodai

129. Įprastinis ir pagrindinis metodas, jau pasiūlytas šiame vadove, yra asmeninis tėvų dialogas su savo vaikais, tai yra individualus ugdymas šeimoje. Pasitikėjimo kupino ir atviro dialogo su savo vaikais, dialogo, atsižvelgiančio ne tik į vystymosi stadijas, bet ir į jaunuolius kaip individus, išties niekuo neįmanoma pakeisti. Tačiau tėvams prireikus kitų pagalbos yra įvairių naudingų metodų, kuriuos galima pasiūlyti kaip tėvų išbandytus ir derančius su krikščioniškuoju protingumu.

130. 1. Kaip pora ar kaip atskiri asmenys tėvai gali susitikti su kitais auklėti meilės linkme pasirengusiais tėvais, kad pasinaudotų jų patirtimi ir kompetencija. Tokie žmonės gali tėvams patarti ir supažindinti juos su bažnytinės valdžios aprobuotomis knygomis bei kitomis pagalbinėmis priemonėmis.

131. 2. Tėvai, kurie nėra pasirengę susidurti su auklėjimo meilės linkme problemomis, gali drauge su savo vaikais dalyvauti susirinkimuose, vadovaujamuose patyrusių ir patikimų asmenų, pavyzdžiui, gydytojų, dvasininkų ar auklėtojų. Laisvesnės aplinkos sumetimais kartais patartina rengti susirinkimus, kuriuose dalyvautų tik berniukai arba tik mergaitės.

132. 3. Tam tikromis aplinkybėmis tėvai gali patikėti kai kuriuos lytinio auklėjimo klausimus patikimam asmeniui, jei prireikia ypatingos kompetencijos ar atskirais atvejais pastoracinės pagalbos.

133. 4. Katechizuoti moralės klausimais gali patikimi asmenys, kurie puberteto ir paauglystės laikotarpiu ypač turėtų akcentuoti lytinę etiką. Tėvams derėtų domėtis moraline katecheze, teikiama jų vaikams ne namie, ir naudotis ja kaip savo auklėjamojo darbo ramsčiu. Tokia katechezė neturėtų apimti intymiausių biologinių ar emocinių lytiškumo aspektų, kurie yra individualaus ugdymo šeimoje objektas [156].

134. 5. Pačių tėvų religinis ugdymas, ypač nuodugnus katechetinis suaugusiųjų rengimas meilės tiesos srityje, yra brandaus tikėjimo, kuriuo jie gali vadovautis auklėdami savo vaikus, pagrindas [157]. Tokia suaugusiųjų katechezė ne tik leidžia jiems giliau suprasti santuokinę gyvenimo ir meilės bendruomenę, bet ir padeda išmokti geriau bendrauti su savo vaikais. Be to, tėvai, auklėdami savo vaikus meilės linkme, daug įgis ir patys, nes pamatys, kad ši meilės tarnyba padeda jiems tinkamai įvertinti „'dovaną', kurią gauna per vaikus“ [158]. Kad tėvai gebėtų atlikti savo auklėjamąjį darbą, padedant ekspertams reikia rengti bei siūlyti specialaus ugdymo kursus.

b) Vengtini metodai ir ideologijos

135. Šiandien tėvai turėtų būti budrūs, kad jų vaikai nebūtų amoraliai auklėjami taikant įvairius metodus, platinamus grupių, kurių pozicijos bei interesai prieštarauja krikščioniškajai moralei [159]. Visų nepriimtinų metodų nurodyti neįmanoma. Čia pateikiami tiktai keli labiausiai paplitę, keliantys grėsmę tėvų teisėms ir jų vaikų moraliniam gyvenimui.

136. Pirmiausia tėvai turėtų atmesti sekuliarizuotą ir gimstamumui priešišką lytinį švietimą, nustumiantį Dievą į gyvenimo pakraštį ir traktuojantį vaiko gimimą kaip pavojų. Tokį lytinį švietimą skleidžia abortus, sterilizaciją ir kontracepciją remiančios didelės organizacijos ir tarptautiniai susivienijimai, norintys primesti klaidingą, žmogaus lytiškumo tiesai priešingą gyvenimo būdą. Dirbdamos nacionaliniu ar regioniniu lygiu, tokios organizacijos mėgina sėti tarp vaikų ir jaunuolių „grėsmingo gyventojų pertekliaus“ baimę, siekdamos per tai paskleisti kontraceptinę, tai yra „gyvybei priešišką“, mąstyseną. Jos skleidžia klaidingas jaunuolių „reprodukcinės sveikatos“ ir „lytinių bei reprodukcinių teisių“ idėjas [160]. Be to, kai kurios gimstamumui priešiškos organizacijos remia klinikas, kurios, pažeisdamos tėvų teises, siūlo jaunuoliams abortą ir kontracepciją, taip skatindamos palaidą gyvenimą ir gausindamos nepilnamečių nėštumo atvejus. „Kaip galime, žvelgdami į dutūkstantuosius metus, nesusimąstyti apie jaunuolius? Kas jiems siūloma? ‘Daiktų’, ne ‘asmenų’ visuomenė. Teisė nuo ankstyviausių metų daryti, ką nori, be jokių suvaržymų, jei tik tai ‘saugu’. Nesavanaudiškas savęs dovanojimas, savo instinktų tramdymas, atsakomybės jausmas laikoma idėjomis, priklausančiomis kitam amžiui“ [161].

137. Jau laikotarpiu iki paauglystės, vadovaujantis katalikiškosios moralės ir pagarbos gyvybei dvasia, pamažu galima atskleisti chirurgiškai ar chemiškai atliekamo aborto amoralumą [162].

Sterilizacijos ir kontracepcijos nederėtų aptarinėti iki paauglystės, o ir vėliau tai reikėtų daryti tik remiantis Katalikų Bažnyčios mokymu [163]. Kartu būtina pabrėžti vaisingumo natūralaus reguliavimo moralines, dvasines ir fizinės sveikatos vertybes ir nurodyti dirbtinių metodų keliamus pavojus bei etines problemas. Ypač derėtų atkreipti dėmesį į esminį ir gilų skirtumą tarp natūralių ir dirbtinių metodų, tiek Dievo plano santuokos atžvilgiu, tiek „sutuoktinių visiško atsidavimo vienas kitam“ įgyvendinimo [164] ir atvirumo gyvybei aspektu.

138. Kai kuriose visuomenėse veikia profesinės seksualinių auklėtojų, patarėjų ir terapeutų draugijos. Kadangi jų darbas neretai remiasi žalingomis, moksliškai nepagrįstomis teorijomis, uždaromis autentiškai antropologijai ir neįvertinančiomis tikrosios skaistumo reikšmės, tėvams tokių draugijų atžvilgiu reikėtų būti atsargiems, nesvarbu, kiek jos būtų pripažįstamos oficialiai. Iš jų veiklos ir publikacijų, plačiai paplitusių įvairiose šalyse, nesunku nustatyti, kad jų požiūris į lytiškumą nesuderinamas su Bažnyčios mokymu.

139. Piktnaudžiaujama taip pat tada, kai vaikai lytiškai auklėjant mokomi – net grafiniu metodu – intymiausių lytinių santykių detalių. Šiandien tai dažnai motyvuojama noru išmokyti „saugaus sekso“, pirmiausia dėl AIDS plitimo. Tokiomis aplinkybėmis tėvai turėtų atmesti vadinamojo „safe sex“ arba „safer sex“, pavojingos ir amoralios politikos, besiremiančios klaidinga nuomone, jog prezervatyvas yra tinkama apsauga nuo AIDS, reklamavimą. Tėvai turėtų atkakliai akcentuoti nesantuokinį susilaikymą ir ištikimybę santuokoje kaip vienintelį tikrą ir patikimą būdą apsisaugoti nuo šios užkrečiamos ligos.

140. Kita labai paplitusi prieitis, kuri gali būti žalinga, vadinama „vertybių aiškinimusi“. Jaunuoliai akinami kuo „autonomiškiau“ apmąstyti ir išsiaiškinti moralinius dalykus ir priimti sprendimus šioje srityje, neatsižvelgiant nei į bendrųjų moralės normų objektyvią tikrovę, nei į sąžinės ugdymą vadovautis apibrėžtais, Bažnyčios magisteriumo patvirtintais krikščioniškosios moralės priesakais [165]. Jaunuoliams įteigiama mintis, jog moralės kodeksas yra pačių susikuriamas dalykas, tartum žmogus būtų moralės šaltinis ir kriterijus.

Tačiau vertybių aiškinimosi metodas apriboja jaunuolių tikrąją laisvę ir autonomiją tikrumo stokojančiu jų vystymosi periodu [166]. Praktiškai atsitinka taip, kad pirmenybė teikiama daugumos nuomonei, be to, jaunuoliams tenka narplioti morališkai labai sudėtingas situacijas, tolimas moraliniams sprendimams, kuriuos jiems reikia daryti kasdienybėje, kai gėris ir blogis lengvai atpažįstami. Šis nepriimtinas metodas, labai artimas moraliniam reliatyvizmui, skatina abejingumą moralės normoms ir permisivizmą.

141. Tėvai taip pat turėtų rūpintis, kad lytinio švietimo temos nebūtų įterpiamos į kitų, iš esmės naudingų dalykų (pavyzdžiui, sveikatos ir higienos, asmeninio vystymosi, šeimos gyvenimo, vaikų literatūros, socialinių ir kultūrinių studijų ir t.t.) aptarinėjimą. Tokiais atvejais sunkiau kontroliuoti lytinio švietimo turinį. Įterpimo metodą ypač taikomas gimstamumo kontrolės linkme orientuoto lytinio švietimo šalininkų arba šalyse, kur vyriausybė negerbia tėvų teisų šioje srityje. Tačiau lygiai tokia pati iškreipta būtų ir katechezė, jei neatsiejama religijos ir moralės vienybė taptų dingstimi į tikybos mokymą įtraukti su lytiškumu susijusią biologinę bei emocinę informaciją, kurią namie ir vadovaudamiesi savo išmintingu sprendimu turėtų teikti tėvai [167].

142. Galiausiai kaip bendrosios gairės reikia neužmiršti to, kad visus skirtingus lytinio auklėjimo metodus tėvai privalo vertinti remdamiesi Bažnyčios principais ir moralinėmis normomis, išreiškiančiomis žmogiškąsias vertybes kasdieniame gyvenime [168]. Reikėtų atsižvelgti ir į galimus neigiamus įvairių metodų padarinius vaikų ir jaunuolių asmenybei.

Įkultūrinimas ir auklėjimas meilės linkme

143. Autentiškai auklėjant mylėti, būtina atsižvelgti į tėvų ir jų vaikų gyvenamąją aplinką. Kaip išpažįstamo tikėjimo ir konkretaus gyvenimo suvienijimas įkultūrinimas, reiškia tokį tikėjimo ir kultūros santykį, kur Kristus ir jo Evangelija turi besąlygišką pirmenybę kultūros atžvilgiu. „Krikščioniškasis tikėjimas, kadangi pranoksta kiekvieną natūralią ir kultūrinę tvarką, viena vertus, suderinamas su visomis kultūromis, jei šios paklūsta sveikam protui ir gerai valiai, ir, kita vertus, yra veiksnys, smarkiai išjudinantis kultūros dinamines jėgas. Santykių tarp tikėjimo ir kultūros visuma paaiškinama vienu principu: malonė gerbia prigimtį, išgydo jos turimas nuodėmės žaizdas, ją stiprina ir kelia. Iškelti ją ligi dieviškojo gyvenimo yra ypatinga malonės paskirtis, tačiau to neįmanoma padaryti, nepagydžius prigimties ir iškėlimu į antgamtinę tvarką nepastūmėjus prigimties jai būdingu būdu leistis tobulumo pilnatvės link“ [169]. Todėl tiesmukiško ir per ankstyvo lytinio auklėjimo niekada negalima teisinti vyraujančia sekuliarizuota kultūra. Priešingai, tėvai turi mokyti savo vaikus suprasti šios kultūros jėgas ir nebijoti jų iššūkio, kad jie visada galėtų eiti Kristaus keliu.

144. Tradicinėse kultūrose tėvai neturėti pritarti praktikoms, priešingoms krikščioniškajai moralei, pavyzdžiui, puberteto apeigoms, kartais numatančioms jaunuolių įvesdinimą į lytines praktikas, arba veiksmams, priešingiems asmens orumui bei teisėms, pavyzdžiui, mergaičių genitalijų žalojimui. Taigi Bažnyčios vadovybei tenka užduotis nustatyti, ar vietiniai papročiai suderinami su krikščioniškąja morale. Tačiau kuklumo ir santūrumo lytinių dalykų srityje tradicijas, būdingas įvairioms visuomenėms, būtina gerbti visur. Sykiu privalu išlaikyti jaunuolių teisę į tinkamą informaciją. Be to, reikia gerbti ypatingą šeimos vaidmenį tokiose kultūrose [170], nesistengiant primesti jokių vakarietiškų lytinio auklėjimo modelių.

VIII. PABAIGA

Parama tėvams

145. Padėti tėvams vykdyti savo pagrindinę teisę ir pareigą auklėti savo vaikus meilės linkmei galima įvairiais būdais. Tokia parama niekada nereiškia tėvų teisės ir pareigos ugdyti atėmimo ar apribojimo, nes ši teisė ir pareiga yra „pirminė ir pirmapradė“, „nepamainoma ir neatimama“ [171]. Todėl vaidmuo, kurį padėdami tėvams atlieka kiti, visada yra a) subsidiarus, nes pirmenybė visuomet teiktina tėvų ugdomajam vaidmeniui, ir b) subordinuotas, tai yra pavaldus tėvų dėmesingam vadovavimui bei kontrolei. Visiems privalu paisyti teisingos tėvų ir jiems šį užduotį vykdyti padedančių asmenų bendradarbiavimo tvarkos. Akivaizdu, jog kiti pirmiausia turėtų padėti ne vaikams, bet jų tėvams.

146. Asmenys, pašaukti padėti tėvams auklėti savo vaikus meilės linkme, turėtų būti nusistatę ir pasirengę mokyti pagal Katalikų Bažnyčios autentišką moralinę doktriną. Negana to, jie turi būti brandūs, pasižymėti nepriekaištinga moraline reputacija, būti ištikimi savo krikščioniškojo gyvenimo būdui – santuokiniam ar vienišam, pasauliečio, vienuolio ar kunigo. Jie privalo ne tik iki smulkmenų išmanyti perteikiamą moralinę bei lytinę informaciją, bet ir būti jautrūs tėvų ir šeimos teisėms bei vaidmeniui, taip pat vaikų ir jaunuolių poreikiams bei problemoms [172]. Tad, remdamiesi šio dokumento principais ir turiniu, jie turėtų vadovautis ta pačia dvasia, „kuri gaivina tėvus“ [173]. Tačiau jei tėvai mano, jog gebės patys garantuoti tinkamą auklėjimą meilės linkme, jie neįpareigoti priimti pagalbą.

Vertingi auklėjimo meilės linkme šaltiniai

147. Popiežiškoji šeimos taryba puikiai suvokia didžiulį tinkamos medžiagos, specialiai parengtos tėvams vadovaujantis šiame dokumente išdėstytais principais, poreikį. Šioje srityje kompetentingi ir šių principų teisingumu įsitikinę tėvai turėtų prisidėti prie tokios medžiagos rengimo. Taip jie galėtų padaryti savo patirtį ir išmintį prieinamas, kad jomis, mokydami savo vaikus skaistumo, galėtų pasinaudoti kiti tėvai. Tokie tėvai taip pat susilauks paramos ir dėmesio iš atitinkamos bažnytinės vadovybės, atsakingos už tinkamos medžiagos skleidimą ir to, kas doktrinos, savalaikiškumo, tokio auklėjimo turinio bei metodo požiūriu prieštarauja šiame dokumente pateiktiems principams, pašalinimą ar pataisymą [174]. Šie principai taip pat galioja visoms šiuolaikinėms visuomenės bendravimo priemonėms. Popiežiškoji šeimos taryba ypač sieja viltis su vyskupų konferencijų pastangomis tėvus išjudinti ir jiems padėti. Prireikus jos mokės apginti šeimos ir tėvų teises bei jiems priklausančią sritį ir nuo valstybinių auklėjimo programų.

Solidarumas su tėvais

148. Vykdydami meilės tarnybą savo vaikų labui, tėvai turi susilaukti kitų Bažnyčios narių paramos ir bendradarbiavimo. Tėvų teises būtina pripažinti, saugoti ir palaikyti siekiant garantuoti ne tik nuodugnų vaikų ir jaunuolių ugdymą, bet ir teisingą tėvų bei jiems šią užduotį vykdyti padedančių asmenų bendradarbiavimo tvarką. Lygiai taip pat dvasininkai ir vienuoliai parapijose, kitose apaštalavimo srityse turėtų remti bei skatinti tėvus ugdyti savo vaikus. Savo ruožtu tėvams reikėtų atsiminti, kad šeima nėra vienintelė ar išskirtinė ugdymo bendruomenė. Jie turėtų puoselėti nuoširdžius ir gyvus ryšius su jiems padėti galinčiais asmenimis, niekada neužmiršdami savo pačių neatimamų teisių.

Viltis ir pasitikėjimas

149. Gausių iššūkių krikščioniškajam skaistumui akivaizdoje tėvams suteiktos prigimties ir malonės dovanos visada liks patikimiausias pagrindas, kuriuo remdamasi Bažnyčia ugdo savo vaikus. Šeimoje auklėjama daugiausia netiesiogiai, meilės ir švelnumo kupinoje aplinkoje, kurią sukuria tyrai ir dosniai mylinčių tėvų buvimas ir pavyzdys. Jei vykdant šią auklėjimo meilės linkme užduotį tėvais bus pasitikima, jie įstengs savo meilės jėga įveikti mūsų laikų iššūkius ir problemas.

150. Todėl Popiežiškoji šeimos taryba ragina tėvus su pasitikėjimu, išmintingai ir išmanančiai vykdyti su savo vaikų auklėjimu susijusias teises ir pareigas, jaučiantis palaikomiems Dievo dovanos. Atlikdami šia kilnią užduotį tėvai turėtų visada pasitikėti Dievu per maldą į Šventąją Dvasią, švelnųjį Globėją ir visokio gėrio Teikėją. Tegu jie prašo Švenčiausiosios Mergelės Marijos, gražiosios meilės Mergelės Motinos ir ištikimo tyrumo pavyzdžio galingo užtarimo ir apsaugos. Tegu jie šaukiasi ir šventojo Juozapo, jos teisaus ir skaistaus vyro, ir tegu seka jo ištikimybės ir širdies tyrumo pavyzdžiu [175]. Tegu tėvai nuolatos remiasi meile, kurią jie dovanoja savo vaikams, meile, kuri išsklaido baimę, „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa išveria“ (1 Kor 13, 7). Tokia meilė krypsta ir turi krypti į amžinybę, pabaigos neturinčią palaimą, pažadėtą mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus visiems, kurie juo seka: „Palaiminti tyraširdžiai; jie regės Dievą“ (Mt 5, 8).

Vatikanas, 1995 m. gruodžio 8 d.

Kardinolas ALFONSO LOPEZ TRUJILLO
Popiežiškosios šeimos tarybos prezidentas

Vyskupas ELIO SGRECCIA
Popiežiškosios šeimos tarybos sekretorius