PRATARMĖ

Per savo Bažnyčią Kristus tęsia iš Tėvo gautąją misiją. Jis pasiuntė Dvylika skelbti Karalystės ir kviesti žmones atgailauti ir atsiversti, kviesti į metanoia (plg. Mk 6, 12). Prisikėlęs Kristus perdavė jiems savąją sutaikinimo galią: „Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“ (Jn 20, 22-23). Dėl Kristaus atliktojo Dvasios išliejimo Bažnyčia nesiliauja skelbusi Evangeliją, kvietusi žmones atsiversti ir teikusi nuodėmių atleidimo Sakramentą, kurio dėka atgailaujantys nusidėjėliai susitaikina su Dievu ir Bažnyčia ir išvysta prieš juos atsiveriantį išganymo kelią.

Šio Vademekumo ištakos – ypatingas Šventojo Tėvo sielovadinis jautrumas. Parengti šią pagalbinę priemonę kunigams jis patikėjo Popiežiškajai Šeimos Tarybai. Padedamas patyrimo, kurį jis įgijo būdamas kunigu ir vyskupu, Popiežius įsitikino, kokios svarbios yra aiškios ir patikimos gairės, kuriomis pokalbiuose su žmonėmis galėtų remtis Sutaikinimo sakramento teikėjai. Bažnyčios Magisteriumo doktrinos santuokos bei šeimos temomis turtingumas, ypač po Vatikano II Susirinkimo, iškėlė poreikį deramai apibendrinti apie kai kuriuos santuokinio gyvenimo moralės klausimus.

Nors doktrinos lygiu Bažnyčia gerai įsisąmoninusi Atgailos sakramento reikalavimus, negalima neigti, jog įgyvendinant šį mokymą pastoracijos praktikoje susidarė tam tikra tuštuma. Tad doktrinos duomenys sudaro šio Vademekumo pagrindą, ir ne mūsų uždavinys juos čia kartoti, nors jie ir primenami įvairiose vietose. Mes gerai žinome visą turtą, krikščionių bendruomenei pasiūlytą enciklika Humanae vitae, vėliau - enciklika Veritatis splendor ir apaštališkaisiais paraginimais Familiaris consortio bei Reconciliatio et paenitentia. Mes taip pat žinome, kaip veiksmingai ir sintetiškai Bažnyčios doktrina šiais klausimais apibendrinta Katalikų Bažnyčios katekizme.

„Sužadinti žmogaus širdyje atsivertimą bei atgailą ir pasiūlyti jam sutaikinimo dovaną yra ypatinga Bažnyčios misija <...>. Tai nėra misija, kurią sudarytų keli teoriniai teiginiai ir etinio idealo skelbimas nerodant pastangų jam įgyvendinti. Priešingai, ją norima išreikšti per tikslias tarnybos funkcijas, nukreiptas į konkrečią atgailos ir sutaikinimo praktiką“ (Apaštališkasis paraginimas Reconciliatio et paenitentia, 23).

Džiaugiamės galėdami kunigams įteikti šį dokumentą, parengtą Šventojo Tėvo prašymu ir kompetentingai bendradarbiaujant su teologijos profesoriais bei kai kuriais ganytojais.

Dėkojame visiems, prisidėjusiems prie šio dokumento rengimo. Ypač dėkingi esame Tikėjimo Mokslo Kongregacijai ir Apaštališkajai Penitenciarijai.

---

ĮŽANGA

1. Dokumento tikslas

Šeima, kurią Vatikano II Susirinkimas apibrėžė kaip Bažnyčios šeimos šventovę bei „pirmąją ir gyvąją visuomenės ląstelę“ [1], yra ypatingas Bažnyčios sielovados pastangų objektas. „Dabarties metu, kai šeimą atakuoja daugybė jėgų, kurios norėtų ją sunaikinti ar bent deformuoti, Bažnyčia supranta, kad ir visuomenės, ir Bažnyčios gerovė susijusi su šeimos gerove, stipriau ir tvirčiau jaučia savo pasiuntinybę skelbti visiems Dievo planus dėl santuokos ir šeimos“ [2].

Pastaraisiais metais – ir per Šventojo Tėvo žodžius, ir per platų dvasinį kunigų bei pasauliečių sutelkimą – Bažnyčia žymiai sustiprino pastangas padėti visai tikinčiųjų bendruomenei dėkingai ir tikėjimo pilnatve apmąstyti dovanas, Dievo duotas Santuokos sakramentu suvienytiesiems vyrams ir moterims, idant jie galėtų žengti autentišku šventumo keliu ir tikrai liudyti Evangeliją konkrečiomis jų gyvenimo aplinkybėmis.

Šiame kelyje santuokos ir šeimos šventumo link esminis vaidmuo tenka Eucharistijos ir Atgailos sakramentams. Pirmasis stiprina vienybę su Kristumi, malonės ir gyvybės šaltiniu, antrasis ją atkuria, kai ji būna sugriauta, arba didina bei tobulina sutuoktinių ir šeimos vienybę [3], kuriai kelia grėsmę ir žeidžia nuodėmė.

Norint padėti sutuoktinių poroms įsisąmoninti jų šventumo kelią ir įgyvendinti jų misiją, itin svarbu ugdyti jų sąžinę ir siekti, kad jos vykdytų Dievo valią savitoje santuokinio gyvenimo srityje, t. y. santuokinės bendrystės ir tarnavimo gyvybei srityse. Evangelijos šviesa ir sakramento malonė sudaro būtinus santuokinės meilės, kurios šaltinis yra Dievas Kūrėjas, iškilumo ir pilnatvės elementus. Iš tiesų „šią meilę Viešpats ypatingos malonės dovanomis teikėsi kilninti, tobulinti ir išaukštinti“ [4].

Momentas, kai sutuoktiniai prašo Sutaikinimo sakramento ir jį priima, yra nepaprastai svarbus išganingasis įvykis, skatinantis atverti savo gyvenimą autentiškos meilės reikalavimams bei Dievo planui. Jis teikia puikią progą pagilinti jų tikėjimą ir konkrečiai padėti jiems įgyvendinti Dievo valią savo gyvenime.

„Būtent Atgailos arba Sutaikinimo sakramentas rengia kelią kiekvienam individui, netgi tiems, kuriuos slegia didelės ydos. Per šį sakramentą kiekvienas asmuo gali nepaprastu būdu patirti gailestingumą, t. y. meilę, galingesnę už nuodėmę“ [5].

Kadangi Sutaikinimo sakramento teikimas patikėtas kunigams, šis dokumentas pirmiausiai skirtas nuodėmklausiams, kuriems norima pasiūlyti kai kurias praktines gaires dėl tikinčiųjų išpažinties bei išrišimo santuokinio skaistumo klausimais. Sykiu šis vademecum ad praxim confessariorum turėtų teikti atsparos tašką ir susituokusiems penitentams, kad šie iš Sutaikinimo sakramento gautų vis daugiau naudos ir įgyvendintų savo pašaukimą atsakingai tėvystei laikydamiesi dieviškojo įstatymo, kurio autoritetingai moko Bažnyčia. Jis taip pat padės tiems, kurie rengiasi santuokai.

Atsakingo gyvybės perdavimo problema yra itin subtili katalikų moralinio mokymo apie santuokinį gyvenimą vieta. Tai ypač pasakytina apie Sutaikinimo sakramento teikimą, kur doktrinos teiginiai susiduria su konkrečiomis žmogiškomis situacijomis ir dvasiniais paskirų tikinčiųjų takais. Iš tiesų kilo būtinybė priminti tvirtus atsparos taškus, leidžiančius sielovados reikalavimus atitinkančiu būdu įvertinti tiek naujus kontracepcijos metodus, tiek padėties, susijusios su visu šiuo reiškiniu, pablogėjimą [6]. Šiame dokumente neketinama kartoti viso enciklikos Humanae vitae, apaštališkojo paraginimo Familiaris consortio ir kitų Vyriausiojo Kunigo ordinarinio Magisteriumo dokumentų mokymo, bet norima tik pateikti pasiūlymus bei gaires tikinčiųjų, ieškančių pagalbos Sutaikinimo sakramente, dvasinės gerovės labui ir įveikti neatitikimus bei neapibrėžtumus nuodėmklausių praktikoje.

2. Santuokinis skaistumas Bažnyčios doktrinoje

Krikščioniškoji tradicija visuomet priešpriešino santuokinės sąjungos ir šeimos gerumą bei dorumą gausioms erezijoms, kylančioms nuo pat Bažnyčios pradžios. Santuoką, nustatytą Dievo sulig pačiu kūrimu, Kristaus grąžintą prie pirmųjų ištakų bei iškeltą iki sakramento garbės, sudaro artima sutuoktinių meilės ir gyvenimo bendrystė, savo prigimtimi orientuota į vaikų, kuriuos Dievas nori jiems patikėti, gerovę. Tiek dėl sutuoktinių ir vaikų gerovės, tiek dėl pačios visuomenės gerovės natūralūs saitai nebepriklauso nuo žmogaus sprendimo [7].

Santuokinio skaistumo dorybė „apima žmogaus vientisumą ir savęs dovanojimo visuotinumą“ [8], ir per tai lytiškumas „tampa tikrai žmogiška asmens savastimi, kai jis įjungiamas į vieno asmens santykį su kitu, į visišką ir laiko nesaistomą abipusį vyro ir moters savęs padovanojimą neribotam laikui“ [9]. Ši dorybė, siejama su intymiais sutuoktinių santykiais, reikalauja išlaikyti „abipusio atsidavimo pilnutinę prasmę ir vaikų gimdymą tikros meilės kontekste“ [10]. Todėl, kalbant apie pagrindinius moralinius santuokinio gyvenimo principus, būtina turėti galvoje, „kad tarp santuokiniu aktu reiškiamos sutuoktinių vienovės ir tuo pačiu aktu reiškiamo žmonių dauginimosi egzistuoja Dievo nustatytas nesuardomas ryšys, kurio žmonės savo nuožiūra negali pažeisti“ [11].

Šiame amžiuje Vyriausieji Kunigai paskelbė įvairių dokumentų, kuriuose dėstomos pagrindinės moralinės tiesos apie santuokinį skaistumą. Iš jų ypač reikėtų paminėti Pijaus XI encikliką Casti connubii (1930) [12], gausias Pijaus XII kalbas [13], Pauliaus VI encikliką Humanae vitae (1968) [14], Jono Pauliaus II apaštališkąjį paraginimą Familiaris consortio (1981) [15], laišką šeimoms Gratissimam sane [16] ir encikliką Evangelium vitae (1995). Greta jų verta paminėti pastoracinę konstikuciją Gaudium et spes (1965) [17] ir Katalikų Bažnyčios Katekizmą (1992) [18]. Svarbūs yra su šiais mokymais derantys Vyskupų konferencijų, taip pat ganytojų ir teologų, išplėtojusių šią temą ir pagilinusių jos supratimą, dokumentai. Pravartu paminėti ir daugelio susituokusių asmenų pavyzdį; jų įsipareigojimas krikščioniškai įgyvendinti žmogiškąją meilę veiksmingiausiai prisideda prie šeimos naujosios evangelizacijos.

3. Santuokos „gėrybės“ ir savęs dovanojimas

Santuokos sakramento dėka sutuoktinių poros iš Kristaus Atpirkėjo gauna malonės dovaną, sutvirtinančią ir išaukštinančią tikinčios bei vaisingos meilės bendrystę. Šventumas, kuriam jos pašauktos, pirmiausia yra dovanotoji malonė.

Asmenys, pašaukti gyventi santuokoje, įgyvendina savo pašaukimą mylėti [19] per visišką savęs dovanojimą, atitinkamai išreiškiamą kūno kalba [20]. Iš abipusio sutuoktinių savęs dovanojimo kaip jo vaisius kyla gyvybės dovana vaikams, kurie yra jų santuokinės meilės ženklas ir vainikas [21].

Kontracepcija, tiesiogiai nukreipta prieš gyvybės perdavimą, išduoda ir iškraipo santuokai būdingą pasiaukojančią meilę, „pakeisdama visiško atsidavimo vertybę“ [22] ir prieštaraudama Dievo nustatytai meilei, kurioje buvo leista dalyvauti sutuoktinių poroms.

NUODĖMKLAUSIŲ VADEMEKUMAS

Šį Vademekumą sudaro rinkinys teiginių, kuriuos nuodėmklausiams reikia turėti galvoje teikiant Sutaikinimo sakramentą, idant jie geriau padėtų sutuoktinių poroms krikščioniškai įgyvendinti pašaukimą tėvystei arba motinystei jų asmeninėmis ir socialinėmis aplinkybėmis.

1. Šventumas santuokoje

1. Visi krikščionys turėtų būti deramai įsisąmoninę savo pašaukimą šventumui. Kvietimas sekti Kristumi iš tiesų skirtas kiekvienam tikinčiųjų bendrijos nariui; visi jie raginami siekti krikščioniškojo gyvenimo pilnatvės ir meilės tobulumo kiekvieno iš jų būklėje [23].

2. Meilė yra šventumo siela. Savo pačia prigimtimi meilė – dovana, Dvasios įlieta į širdį – apima ir iškelia žmogiškąją meilę, padarydama ją pajėgią tobulai save dovanoti. Meilė padeda priimti atsižadėjimą, palengvina dvasinę kovą ir daro savęs dovanojimą džiaugsmingesnį [24].

3. Vien savo jėgomis žmonės negali pasiekti tobulo savęs dovanojimo. Jie tampa tam pajėgūs Šventosios Dvasios malonės dėka. Iš tiesų būtent Kristus apreiškia pirmapradę santuokos tiesą ir, išlaisvindamas žmogaus širdį iš bet kokio užkietėjimo, įgalina jį tobulai ją įgyvendinti [25].

4. Kelyje į šventumą krikščionis patiria ir žmogiškąjį silpnumą, ir Viešpaties palankumą bei gailestingumą. Tad krikščioniškųjų dorybių – vadinasi, ir santuokinio skaistumo – praktikavimo kertinis akmuo remiasi tikėjimu, leidžiančiu mums suvokti Dievo gailestingumą, ir atgaila, nuolankiai priimančia dieviškąjį atleidimą [26].

5. Sutuoktiniai įgyvendina visišką savęs dovanojimą vedybiniame gyvenime ir santuokinėje sąjungoje, krikščionių akimis žiūrint, atgaivintoje sakramento malone. Jų savita sąjunga ir gyvybės perdavimas yra esminiai jų šventumo santuokoje uždaviniai [27].

2. Bažnyčios mokymas apie atsakingą gyvybės perdavimą

1. Būtina stiprinti sutuoktinių požiūrį į žmogaus gyvybę kaip neįkainojamai brangią vertybę ir skatinti jų troškimą paversti savo šeimą gyvybės šventove [28]: „Pats Dievas dalyvauja žmogaus tėvystėje ir motinystėje visai kitaip, negu pradedant visus kitus sutvėrimus ‘žemėje’.“ [29]

2. Tėvai turėtų laikyti savo misiją garbe ir atsakingu uždaviniu, nes jie, pašaukdami būtin naują žmogiškąjį asmenį, sukurtą pagal Dievo paveikslą ir panašumą, Kristuje atpirktą ir pašvęstą amžinosios laimės gyvenimui, tampa Viešpaties bendradarbiais [30]. „Būtent šis naujai būtybei savo paveikslą perteikiančio Dievo bendradarbio vaidmuo lemia didybę sutuoktinių, pasirengusių ‘bendradarbiauti su Kūrėjo ir Išganytojo meile; tai jis per sutuoktinius nuolat gausina ir turtina savo šeimą’“ [31].

3. Iš čia kyla krikščioniškasis džiaugsmas ir pagarba tėvystei ir motinystei. Naujuose Bažnyčios dokumentuose ši [abiejų sutuoktinių] tėvystė vadinama „atsakinga“, norint pabrėžti sutuoktinių sąmoningumą ir dosnumą jų misijos perduoti gyvybę, turinčią savyje amžinybės vertę, atžvilgiu ir atkreipti dėmesį į jų kaip auklėtojų vaidmenį. Sutuoktinių poroms, kurios šiuo klausimu turėtų ieškoti tinkamų patarimų, tikrai privalu giliai ir tikėjimo dvasia apsvarstyti savo šeimos dydį ir nuspręsti, kaip tai konkrečiai įgyvendinti laikantis moralinių santuokinio gyvenimo kriterijų [32].

4. Bažnyčia visada mokė, kad kontracepcija, t. y. kiekvienas santuokinis aktas, sąmoningai padarytas nevaisingu, yra blogis iš esmės. Šis mokymas laikytinas galutiniu ir nekeistinu. Kontracepcija labai priešiška santuokiniam skaistumui; ji prieštarauja gyvybės perdavimo gėriui (prokreacinis santuokos aspektas) ir santuokinių abipusiam savęs dovanojimui (vienijantysis santuokos aspektas); ji daro žalą tikrai meilei ir neigia suverenų Dievo vaidmenį perduodant žmogaus gyvybę [33].

5. Ypatingas ir didesnis moralinis blogis yra naudoti abortyvaus poveikio priemones, trukdančias implantuotis ką tik apvaisintam embrionui arba netgi pašalinančias jį ankstyvojoje nėštumo stadijoje [34].

6. Vis dėlto nuo bet kokios kontracepcinės praktikos esmingai skiriasi elgesys sutuoktinių porų, kurios, visada likdamos iš pagrindų atviros gyvybės dovanai, išgyvena savo intymumą tiktai nevaisingais periodais, kai jas tam skatina atsakingos tėvystės motyvai. Tai tiesa ir antropologijos, ir moralės požiūriu, nes pagrįsta skirtinga asmens ir lytiškumo samprata [35].

Liudijimas porų, metų metais gyvenusių pagal Kūrėjo planus ir dėl palyginti rimtų priežasčių leistinai naudojusių metodus, teisėtai vadinamus „natūraliais“, patvirtina, kad sutuoktiniams įmanoma įgyvendinti skaistumo ir santuokinio gyvenimo reikalavimus tarpusavyje sutariant ir visiškai save dovanojant.

3. Pastoracinės gairės nuodėmklausiams

1. Dėl penitentų elgesio atsakingo gyvybės perdavimo klausimais nuodėmklausys turėtų atsižvelgti į keturis aspektus: a) į pavyzdį Viešpaties, kuris „geba nusileisti iki kiekvieno sūnaus palaidūno, kiekvieno žmogaus vargo ir pirmiausia bet kokio moralinio vargo, nuodėmės“ [36]; b) į protingą apdairumą klausiant dėl tokių nuodėmių; c) į pagalbą penitentams ir jų padrąsinimą, kad šie deramai atgailautų ir visiškai išpažintų sunkias nuodėmes; d) į patarimus, kurie padėtų visiems žmonėms laipsniškai žengti šventumo keliu.

2. Sutaikinimo sakramento teikėjai visada turėtų būti įsisąmoninę, kad šis sakramentas įsteigtas vyrams ir moterims, kurie yra nusidėjėliai. Todėl, nesant aiškaus įrodymo, liudijančio priešingai, jis priims penitentus, besiartinančius prie klausyklos, tardamas, kad susitaikinti su gailestinguoju Dievu juos pastūmėjo gera valia, gimstanti, nors ir įvairiais laipsniais, iš atgailaujančios ir nuolankios širdies (Ps 50, 19) [37].

3. Kai priimti sakramentą nori atsitiktiniai penitentai, kurie ilgą laiką nebuvo išpažinties ir leidžia numanyti esant sunkią bendrąją padėtį, pirma negu ėmus tiesiai ir konkrečiai klausti dėl atsakingo gyvybės perdavimo ir skaistumo apskritai, būtina padėti jiems suprasti šias pareigas tikėjimo požiūriu. Todėl, jeigu nuodėmių išpažinimas buvo pernelyg glaustas ar mechaniškas, bus būtina pagelbėti penitentams naujai pažvelgti į savo gyvenimą Dievo akivaizdoje ir jų asmenines aplinkybes atitinkančiais bendrais klausimais dėl įvairių dorybių ir/arba pareigų [38] teigiamu būdu priminti jiems kvietimą į meilės šventumą ir pareigų perduoti gyvybę bei auklėti vaikus svarbą.

4. Jeigu klausia arba konkrečius momentus paaiškinti prašo – kad ir implicitiškai – penitentas, nuodėmklausys turėtų atsakyti atitinkamai – protingai ir diskretiškai [39], nepritardamas klaidingoms nuomonėms.

5. Nuodėmklausys privalo įspėti penitentus dėl objektyviai sunkių Dievo įstatymo pažeidimų ir siekti, kad jie, tikrai trokšdami išrišimo ir Dievo atleidimo, pasiryžtų iš naujo apmąstyti ir pataisyti savo elgesį. Pasikartojantis nuslydimas į kontracepcijos nuodėmes pats savaime nėra pagrindas išrišimui atsakyti; vis dėlto išrišimo nevalia teikti, jei pakankamai neatgailaujama arba nesama pasiryžimo daugiau nebenusidėti. [40].

6. Penitentas, reguliariai einantis išpažinties pas tą patį kunigą, neretai trokšta daugiau negu vien išrišimo. Nuodėmklausiui privalu žinoti, kaip vadovauti, kad jis arba ji tobulintų visas krikščioniškąsias dorybes ir šitaip darytų pažangą santuokinio gyvenimo šventumo kelyje [41]. Tai, be abejo, bus lengviau tada, kai egzistuos autentiško dvasinio vadovavimo santykis, net jei jis taip nevadinamas.

7. Iš penitento Sutaikinimo sakramentas reikalauja nuoširdaus gailėjimosi, formaliai pilnutinio visų mirtinų nuodėmių išpažinimo ir pasiryžimo, Dievui padedant, daugiau nebenusidėti. Paprastai nuodėmklausiui nebūtina išsamiau klausinėti dėl nuodėmių, padarytų dėl jų blogio neįveikiamo nežinojimo arba dėl nepakaltinamos sprendimo klaidos. Tokios nuodėmės neužtraukia kaltės, tačiau nesiliauja būti blogis ir netvarka. Tai pasakytina ir apie objektyvų kontracepcijos blogį: ji įvesdina į poros santuokinį gyvenimą pražūtingą įprotį. Todėl būtina tinkamiausiu būdu stengtis išlaisvinti moralinę sąžinę iš tokių klaidų [42], prieštaraujančių santuokinio gyvenimo kaip visiško savęs dovanojimo prigimčiai.

Reikia turėti galvoje, kad sąžinė turėtų būti ugdomos pirmiausia per katechezę, tiek bendrąją, tiek konkrečiai skirtą sutuoktinių poroms, tačiau ir Sutaikinimo sakramento momentu visada privalu padėti sutuoktiniams ištirti save konkrečių santuokinio gyvenimo pareigų požiūriu. Kai nuodėmklausys mano esant būtina penitentą klausinėti, jis tai turėtų daryti diskretiškai ir pagarbiai.

8. Be abejo, visada, net kalbant apie santuokinį skaistumą, galiojančiu reikėtų laikyti principą, pagal kurį labiau derėtų leisti penitentui išlaikyti gerą tikėjimą tada, kai jo klaida remiasi subjektyviai neįveikiamu nežinojimu. Tai taikytina ir atvejui, kai galima numanyti, kad penitentas, nors ir pamokytas gyventi tikėjimo gyvenimą, nėra pasirengęs pakeisti savo elgesį, bet, priešingai, vėl nusidės formaliu požiūriu. Tačiau ir šiais atvejais nuodėmklausys turėtų stengtis pastūmėti tokius penitentus vis labiau įsileisti į savo gyvenimą Dievo planą, įskaitant ir tuos reikalavimus. Šiuo tikslu jis galėtų siūlyti maldą, įspėti, paraginti juos ugdyti sąžinę, patarti geriau susipažinti su Bažnyčios mokymu.

9. Pastoracinį „laipsniškumo dėsnį“, kurio nevalia painioti su „įstatymo laipsniškumu“, siekiančiu sumažinti mums keliamus jo reikalavimus, sudaro reikalavimas ryžtingai nusigręžti nuo nuodėmės ir sykiu tolydus žengimas visiškos vienybės su Dievo valia ir meilės kupinais jo reikalavimais kryptimi [43].

10. Kita vertus, neleistina daryti savo silpnumo moralinės tiesos kriterijumi. Nuo pat pirmo Jėzaus žodžio paskelbimo krikščionys suvokia „neatitikimą“ tarp moralės įstatymo – ir natūralaus, ir evangelinio – ir žmogaus galių. Lygiai taip pat jie supranta, kad savo silpnumo pripažinimas yra būtinas ir patikimas kelias, kuriuo žengiant atsiveria erdvė Dievo gailestingumui [44].

11. Sakramentinio išrišimo nevalia atsakyti tiems, kurie, atgailaudami dėl sunkaus nusižengimo santuokiniam skaistumui ir nepaisydami pakartotinių nuopuolių, trokšta ateityje kovoti su nuodėme. Nuodėmklausys turėtų vengti rodyti pasitikėjimo tiek Dievo malone, tiek penitento nusistatymu stoką, reikalaudamas žmogiškai neįmanomų, absoliučiai nepriekaištingo elgesio ateityje garantijų [45].

12. Kai penitentas rodo pasirengimą pripažinti moralės mokymą, ypač tada, kai jis reguliariai priima sakramentą ir pasitiki jo teikiama dvasine pagalba, naudinga sužadinti pasitikėjimą dieviškąja Apvaizda ir padėti penitentui ištirti save Dievo akivaizdoje. Šiuo tikslu bus būtina patikrinti motyvų, skatinančių apriboti tėvystę ar motinystę, pagrįstumą ir metodų, pasirinktų naujam gimimui atidėti ar išvengti, leistinumą.

13. Ypatingų sunkumų kyla tada, kai bendradarbiaujama su nuodėme sutuoktinio, sąmoningai darančio susivienijimo veiksmą nevaisingą. Pirmiausia būtina skirti bendradarbiavimą tikrąja prasme nuo smurto ar neteisingo primetimo, kuriems kitas sutuoktinis išties negali atsispirti [46]. Toks bendradarbiavimas gali būti leistinas, jeigu vienu metu patenkinamos trys sąlygos:

1) sutuoktinio bendradarbiavimo veiksmas negali būti neleistinas savyje [47];
2) esama palyginti svarių motyvų, skatinančių bendradarbiauti su kito sutuoktinio nuodėme;
3) siekiama padėti kitam sutuoktiniui nusigręžti nuo tokio elgesio (kantrybe, malda, meile ir pokalbiais, nors nebūtinai veiksmo metu ir kiekviena proga).

14. Be to, bendradarbiavimą su blogiu būtina rūpestingai įvertinti, jeigu naudojamos priemonės, galinčios pasižymėti abortyviu poveikiu [48].

15. Krikščionių poros liudija Dievo meilę pasaulyje. Todėl jos, padedamos tikėjimo ir nepaisydamos žmogiškojo silpnumo patirties, turi būti įsitikinusios, kad su dieviškosios malonės pagalba santuokiniame gyvenime įmanoma laikytis Dievo valios. Dažnas ir atkaklus kreipimasis į maldą, Eucharistiją ir Sutaikinimo sakramentą yra būtina savitvardos sąlyga [49].

16. Iš kunigų laukiama, kad jie, katechizuodami ir rengdami poras santuokai, taip pat mokydami ir teikdami Sutaikinimo sakramentą, kontracepcijos veiksmo blogiui taikytų vieningus kriterijus ir būtų visiškai ištikimi Bažnyčios magisteriumui.

Vyskupai čia turėtų būti itin budrūs, nes šitokios vienybės stoka – tiek katechizacijos, tiek Sutaikinimo sakramento srityse – neretai trikdo tikinčiuosius [50].

17. Pastoracinė išpažinties praktika bus veiksmingesnė, jeigu ją lydės nuolatinė ir visapusiška katechezė apie krikščionių pašaukimą santuokinei meilei ir apie jos džiaugsmingą bei įpareigojantį matmenį, jos malonę bei asmeninį įpareigojimą [51], ir jeigu bus patarėjų bei centrų, kuriuos nuodėmklausys galėtų rekomenduoti penitentams teisingai informacijai apie natūralius metodus gauti.

18. Idant moralines nuorodas dėl atsakingo gyvybės perdavimo būtų galima pritaikyti konkrečiai, neįkainojamą nuodėmklausių darbą būtina papildyti katecheze [52]. Nuodugnus sąžinės švietimas dėl aborto nuodėmės tikrai sudaro neatskiriamą šio uždavinio dalį.

19. Kalbant apie aborto nuodėmės išrišimą, visada privalu atsižvelgti į kanonų nuostatas. Jeigu atgaila nuoširdi ir sunku nukreipti penitentą pas kompetentingą autoritetą, kuriam patikėtas išrišimas be cenzūros, išrišti pagal kan. 1357 gali kiekvienas nuodėmklausys, uždėdamas atitinkamą atgailą ir atkreipdamas dėmesį į rekurso būtinybę, galbūt ir siūlydamasis parengti bei perduoti jį pats [53].

PABAIGA

Vienu pagrindinių uždavinių, ypač šiandieniame pasaulyje, Bažnyčia laiko pareigą skelbti gailestingumo slėpinį, aiškiausiai apreikštą Jėzaus Kristaus Asmenyje, ir įgyvendinti gailestingumą [54].

Tinkamiausia vieta gailestingumą skelbti ir įgyvendinti yra Atleidimo sakramento šventimas.

Būtent šie pirmieji trimečio pasirengimo trečiajam tūkstantmečiui metai, skirti Jėzui Kristui, vieninteliam pasaulio Išganytojui vakar, šiandien ir per amžius (plg. Žyd 13, 8), gali duoti puikią progą pastoraciniam šio mokymo atnaujinimui ir katechetiniam jo pagilinimui vyskupijose ir ypač daugybės maldininkų lankomosiose šventovėse, kur atleidimo Sakramentą teikia gausus nuodėmklausių būrys.

Tebūna kunigai visada atsidėję šiai tarnybai, nuo kurios priklauso amžinoji sutuoktinių palaima ir kuria taip pat didele dalimi remiasi jų dabartinio gyvenimo giedrumas ir laimė. Tebūna jiems kunigai tikrai gyvi Tėvo gailestingumo liudytojai!

Vatikanas, 1997 m. vasario 12 d.

Kard. ALFONSO LOPEZ TRUJILLO
Popiežiškosios Šeimos Tarybos Prezidentas

FRANCISCO GIL HELLIN
Sekretorius