PRATARMĖ

Šiandien labai paplitęs reiškinys, stipriai besibeldžiantis į krikščionių bendruomenės sąžinę, yra de facto gyvenimo sąjungų gausėjimas visoje visuomenėje ir iš to kylanti antipatija patvariai santuokai. Stengdamasi įžvelgti „laiko ženklus“, Bažnyčia negali neskirti dėmesio šiai tikrovei.

Popiežiškoji šeimos taryba, suvokdama rimtus tokios padėties socialinius bei pastoracinius padarinius ir siekdama deramai išanalizuoti šią sudėtingą ir Bažnyčiai bei pasauliui taip reikšmingą problemą, 1999 metais ir pirmaisiais 2000 metų mėnesiais surengė kelis studijų susitikimus, kuriuose dalyvavo iškilios asmenybės ir garsūs specialistai iš viso pasaulio.

Pateikiamas dokumentas yra šio darbo vaisius. Jame aptariama aktuali ir sunki problematika, susijusi su žmogiškųjų santykių centriniu branduoliu, labai kebliu šeimos ir gyvybės artimo ryšio klausimu, jautriausiomis žmogaus širdies zonomis. Sykiu dėl dabartinės tarptautinės politinės padėties neginčytinos viešosios reikšmės būtinas ir neatidėliotinas yra orientuojantis žodis, pirmiausia skirtinas už šiuos dalykus atsakingiems asmenims. Tai asmenys, kurie vykdo įstatymų leidimo užduotis ir turi galią teisiškai sutvirtinti santuokos instituciją arba, priešingai, remdamiesi tikrovės neatitinkančiu požiūriu į asmenines problemas, susilpninti bendrąjį gėrį, laiduojantį šios natūralios institucijos apsaugą.

Šie apmąstymai taip pat skiriami sielų ganytojams, kuriems šiandien tenka vesti tiek daug krikščionių pagarbos šiai santuokos institucijos saugomai ir krikščioniškojo sakramento patvirtinamai natūraliai vertybei linkme. Santuoka besiremianti šeima atitinka Kūrėjo planą „iš pradžių“ (Mt 19, 4). Dievo karalystėje galima sėti tiktai žmogaus širdyje įrašytos tiesos sėklą, kuri vienintelė geba duoti „vaisių kantrumu“ (Lk 8, 15); tiesą, virstančią gailestingumu, supratimu ir kvietimu įžvelgti Jėzuje „pasaulio šviesą“ (plg. Jn 8, 12) bei iš blogio pančių išlaisvinančią jėgą.

Galiausiai šiuo dokumentu norima teigiamai prisidėti prie dialogo, kuris iškeltų aikštėn šių dalykų tiesą bei iš pačios natūralios tvarkos kylančius reikalavimus, dalyvaujant socialiniuose-politiniuose debatuose bei dalijantis atsakomybe už bendrąjį gėrį.

Tepadaro Dievas, kad šie blaivūs ir atsakingi apmąstymai, artimi tokiai daugybei geros valios žmonių, būtų naudingi gyvenimo bendruomenei, kurios reikia Bažnyčiai ir pasauliui, – būtent šeimai.

Vatikanas, 2000 m. liepos 26 d.

Kardinolas Alfonso Lopez Trujillo
Prezidentas

Vyskupas Francisco Gil Hellin
Sekretorius

---

ĮŽANGA

1. Vadinamosios „de facto gyvenimo sąjungos“ pastaraisiais metais tapo ypač regimos. Reikalaujama įteisinti jas instituciškai ir net prilyginti šeimoms, kilusioms iš santuokinio įsipareigojimo. Matydama tokios svarbos problemą, ateityje galinčią turėti tiek daug padarinių visai žmonių bendruomenei, Popiežiškoji šeimos taryba pateikiamais apmąstymais norėtų atkreipti dėmesį į pavojus, kuriuos toks pripažinimas bei prilyginimas sukeltų santuokinio ryšio tapatybei, ir į didelę žalą, kuri būtų padaryta šeimai ir visuomenės bendrajam gėriui.

Išnagrinėjus de facto gyvenimo sąjungų socialinį aspektą, jų esminius elementus bei egzistencinius motyvus, dokumente pereinama prie jų teisinio pripažinimo bei prilyginimo problemos, siejant tai su santuoka grįsta šeima ir visa visuomene. Toliau aptarinėjama šeima kaip socialinė gėrybė, akcentuojant ugdytinas objektyvias vertybes ir visuomenei tenkančią teisingumo pareigą ginti ir skatinti santuoka besiremiančią šeimą. Po to nuodugniau analizuojami tam tikri reikalavimo prilyginti aspektai krikščioniškosios santuokos atžvilgiu. Galiausiai pateikiami bendrieji pastoraciniai kriterijai, kuriais derėtų vadovautis orientuojant krikščionių bendruomenes.

Čia pateikti svarstymai skiriami ne tik tiems, kurie Katalikų Bažnyčią aiškiai pripažįsta kaip „gyvojo Dievo Bažnyčią, tiesos stulpą ir atramą“ (plg. 1 Tim 3, 15), bet ir kitų Bažnyčių bei bažnytinių bendruomenių krikščionims, taip pat asmenims, nuoširdžiai besirūpinantiems šiuo brangiu gėriu, būtent šeima, visuomenės pagrindine ląstele. Vatikano II Susirinkimas moko: „Asmens ir žmonių visuomenės apskritai bei krikščionių bendrijos gerovė glaudžiai susijusi su santuokos ir šeimos bendruomenės klestėjimu. Todėl krikščionys drauge su kitais, aukštai vertinančiais šią bendruomenę, nuoširdžiai džiaugiasi įvairiopa parama, šiandien skatinančia žmones vis labiau puoselėti šią meilės bendruomenę bei gerbti gyvybę ir šitaip padedančia sutuoktiniams bei tėvams atlikti savo kilnųjį uždavinį“ [1].

I. DE FACTO GYVENIMO SĄJUNGOS

De facto gyvenimo sąjungų socialinis aspektas

2. Posakiu „de facto gyvenimo sąjungos“ aprėpiama visa daugialypė ir heterogeniška žmogiškoji tikrovė, kurios bendras elementas yra gyvenimas kartu (lytinio pobūdžio) nesusituokus. De facto gyvenimo sąjungoms būdinga ignoruoti, atidėti ar net apskritai atmesti santuokinį įsipareigojimą. Tai turi rimtų padarinių.

Santuokoje santuokinės meilės sandora viešai prisiimamos visos pareigos, kylančios iš taip sudaryto ryšio. Toks viešas pareigų prisiėmimas yra ne tik naudingas patiems sutuoktiniams bei jų vaikams, jų emocinei brandai ir sklaidai, bet ir gėris kitiems šeimos nariams. Santuoka grįsta šeima taip pat yra esminis ir brangus gėris visai visuomenei, kurios pamatai tvirtai remiasi vertybėmis, konkrečiai pasireiškiančiomis šeiminiuose santykiuose, kurių patvarumą laiduoja santuoka. Gėris, kylantis iš santuokos, ne mažiau esminis ir Bažnyčiai, laikančiai šeimą „namų Bažnyčia“ [2]. Visam tam iškyla pavojus, kai santuokos institucijos implicitiškai atsisakoma de facto gyvenimo sąjungų praktikavimu.

3. Pasitaiko, kad lytiškumu trokštama naudotis arba naudojamasi kitaip, negu Dievo įrašyta į žmogaus prigimtį ir jo aktų savitai žmogiškąjį tikslą. Tada tarpasmenė meilės kalba paneigiama ir objektyvia netvarka smarkiai suardomas Kūrėjo ir žmonių giminės Išganytojo norėtasis gyvenimo dialogas. Katalikų Bažnyčios mokymas viešuomenei gerai žinomas, todėl čia nebūtina jo kartoti [3]. Tačiau šios problemos socialinis matmuo reikalauja papildomų apmąstymų, siekiant parodyti, ypač tiems, kurie vykdo viešąsias pareigas, jog nepageidautina tokioms privačioms situacijoms teikti viešojo intereso rangą. Dangstantis noru reglamentuoti bendrą gyvenimą socialiniu ir teisiniu lygmeniu, iš tiesų stengiamasi pripažinti de facto gyvenimo sąjungas instituciškai. Tada santuoka grįstos šeimos nenaudai jos taptų institucijomis, kurių teisės ir pareigos būtų patvirtintos teisiškai. Taip de facto gyvenimo sąjungos faktiškai būtų teisiškai prilygintos santuokai. Toks gyvenimas kartu nesusituokus, pastatytas į vieną gretą su santuoka, arba jai prilygintas tiesos ir teisingumo sąskaita, viešai būtų vertinamas kaip „geras“. Taip būtų smarkiai pakenkta santuokai, natūraliai, neabejotinai gyvybiškai svarbiai, pamatinei ir visam socialiniam kūnui reikalingai institucijai.

De facto gyvenimo sąjungų esminiai elementai

4. Ne visoms de facto gyvenimo sąjungoms būdinga ta pati socialinė reikšmė ir ta pati motyvacija. Mėginant nustatyti jų tikslius bruožus, šalia tokių neigiamų aspektų kaip santuokinio ryšio atidėliojimas, ignoravimas ar atmetimas į akis krinta keli elementai. Pirmiausia tai, kad šis santykis yra visiškai praktinis (faktinis). Čia reikia patikslinti, jog toks ryšys suponuoja bendrą gyvenimą nesusituokus, lydimą lytinių santykių (tai skiria jį nuo kitų bendro gyvenimo formų) ir pasižymintį tam tikra patvarumo tendencija (tai skiria jį nuo sporadiško ar atsitiktinio bendro nesantuokinio gyvenimo). De facto gyvenimo sąjungos neapima jokių santuokinių teisių ir pareigų bei nepretenduoja į santuokiniam ryšiui būdingą patvarumą. Jos išsiskiria tvirtu reikalavimu nesudaryti jokio ryšio. Tad nuolatinis nestabilumas, nulemtas galimybės nutraukti bendrą gyvenimą, yra vienas iš de facto gyvenimo sąjungų požymių. Taip pat egzistuoja tam tikras daugiau ar mažiau aiškiai išreikštas „įsipareigojimas“ būti tarpusavyje „ištikimiems“ tol, kol trunka ryšys.

5. Kai kurios de facto gyvenimo sąjungos aiškiai yra konkretaus sprendimo vaisius. „Bandomoji“ de facto gyvenimo sąjunga dažna tarp tų, kurie ketina tuoktis ateityje, tačiau su sąlyga, jog turės sąjungos be santuokinio ryšio patirtį. Tai savotiška santuokos „išankstinė sąlyga“ ir ją galima palyginti su „bandomąja“ santuoka [4], tačiau nuo pastarosios ji skiriasi tuo, kad siekia tam tikro socialinio pripažinimo.

Kai kurie kartu gyvenantys asmenys teisina savo pasirinkimą ekonominiais sumetimais ar noru išvengti teisinių sunkumų. Tačiau tikrieji motyvai gana dažnai glūdi daug giliau. Neretai tokiais pretekstais dangstoma mąstysena, menkai tevertinanti lytiškumą. Tokia mąstysena paženklinta pragmatizmo, hedonizmo ir meilės be atsakomybės sampratos. Tai leidžia išvengti įsipareigojimo patvariam ryšiui, atsakomybės, autentiškai santuokinei meilei būdingų teisių ir pareigų.

Kitais atvejais tokias de facto gyvenimo sąjungas sudaro išsiskyrę asmenys. Tada jos būna alternatyva santuokai. Dėl įstatymų, leidžiančių lengvai išsiskirti, santuoka praranda savo tapatybę asmens sąmonėje. Čia derėtų pabrėžti, jog pasitikėjimo santuokos institucija netektį gali taip pat lemti ankstesnių jų pačių ar tėvų skyrybų neigiama ir traumuojanti patirtis. Šis nerimą keliantis reiškinys tapo gana įprastas ekonomiškai stipriose šalyse.

Neretai kartu gyvenantys asmenys atvirai atmeta santuoką dėl ideologinių motyvų. Tokiu atveju kalbama apie alternatyvos, tam tikro būdo išgyventi savo lytiškumą pasirinkimą. Tokie asmenys laiko santuoką nepriimtinu dalyku, priešingu jų ideologijai, „neleistinu jų asmeninės gerovės prievartavimu“ arba „karštos meilės antkapiu“; visi tokie posakiai rodo žmogiškosios meilės tikrosios prigimties, jos nesavanaudiškumo, kilnumo ir grožio, paremto žmogiškųjų santykių pastovumu bei ištikimumu, nepažinimą.

6. Tačiau de facto gyvenimo sąjungos ne visada yra tokio aiškaus ir sąmoningo sprendimo rezultatas; kartais asmenys, gyvenantys kartu nesusituokę, pareiškia, jog jie tiktai toleruoja ar pakenčia tokią padėtį. Kai kuriose šalyse daugelio de facto gyvenimo sąjungų atsiradimą lemia neprielankumas santuokai, kurį skatina ne ideologiniai motyvai, bet tinkamo atsakomybės ugdymo stygius dėl neturto bei išstūmimo į paribį. Dėl pasitikėjimo santuoka stokos taip pat gali būti kalti šeimoje patirti santykiai, ypač Trečiojo pasaulio šalyse. Be to, svarbus veiksnys, į kurį privalu atsižvelgti, yra neteisingumo situacijos ir nuodėmės struktūros. Tokias sunkias situacijas dar labiau pabloginti gali kultūroje vyraujančios vyro vaidmenį pabrėžiančios ar rasistinės nuostatos.

Šioje aplinkoje dažnos de facto gyvenimo sąjungos, kurių partneriai pareiškia norą iš pat pradžių autentiškai bendrai gyventi, laiko save vyru ir žmona ir stengiasi vykdyti į santuokines panašias pareigas [5]. Neturtas, kurio priežastis gana dažnai yra pusiausvyros stokojanti pasaulinė ekonomikos tvarka bei struktūrinės švietimo spragos, labai apsunkina tikrosios šeimos ugdymą.

Kitur labai paplitęs yra bendras nesantuokinis gyvenimas (trumpesnį ar ilgesnį laikotarpį) iki pirmojo vaiko prasidėjimo ar gimimo. Tokie papročiai atitinka senovines ir tradicines praktikas, ypač gajas tam tikrose Afrikos bei Azijos srityse ir susijusias su vadinamąja „santuoka etapais“. Tai praktikos, priešingos žmogaus orumui, sunkiai išnaikinamos ir žyminčios moralinį smukimą, kurį dar labiau stiprina būdinga ir gana apibrėžta socialinė problematika. Tokių sąjungų, keliančių rimtą iššūkį tikėjimo įkultūrinimui trečiajame krikščioniškosios eros tūkstantmetyje), negalima priskirti prie čia mums rūpimų de facto gyvenimo sąjungų (kurios reiškiasi anapus bet kurios tradicinio pobūdžio kultūrinės antropologijos).

De facto gyvenimo sąjungų problematikos sudėtingumas ir daugialypiškumas labai išryškėja atkreipus dėmesį į tai, kad tam tikrais atvejais jos pirmiausia susijusios su ekonominiais motyvais. Tai, pavyzdžiui, pasitaiko ekonomiškai stipriose šalyse, kur pagyvenę žmonės tenkinasi de facto gyvenimo sąjunga, nes baiminasi, jog susituokus padidės mokesčiai ar bus prarasta pensija.

Asmeniniai motyvai ir kultūrinis veiksnys

7. Derėtų paklausti, kokios gilesnės priežastys šiuolaikinėse visuomenėse sukėlė religinės ir civilinės santuokos krizę ir davė pradžią iniciatyvoms, kuriomis siekiama de facto gyvenimo sąjungas pripažinti bei prilyginti santuokai. Taigi, atrodo, jog nestabilioms situacijoms, apibūdinamoms labiau neigiamu (santuokinio ryšio nebuvimu) negu teigiamu aspektu, teikiamas toks pats rangas kaip santuokai. Iš tiesų tokias situacijas įtvirtina gausybė santykių, bet visos jos yra labai toli nuo tikro ir visiško, patvaraus ir socialiai pripažinto abipusio atsidavimo. Įvairių ekonominio, sociologinio ir psichologinio pobūdžio priežasčių, prisidedančių prie meilės privatizavimo ir santuokos institucinės prigimties slopinimo, sudėtingumas perša mintį nuodugniau panagrinėti ideologinę bei kultūrinę perspektyvą, kuria remdamasis pamažu išsiplėtojo ir įsitvirtino šiandiene forma mums pažįstamas de facto gyvenimo sąjungų reiškinys.

Santuokų ir šeimų, kurias kaip tokias pripažįsta įvairių valstybių įstatymai, mažėjimą ir kartu gyvenančių nesusituokusių porų daugėjimą lemia ne izoliuotas ir spontaniškas kultūrinis sąjūdis, bet istoriniai pokyčiai šiandienėse visuomenėse kultūriniu momentu, kurį kai kurie autoriai vadina „postmodernizmu“. Akivaizdu, kad agrarinio pasaulio susiaurėjimas, ekonomikos paslaugų sektoriaus plėtojimasis, vidutinio gyvenimo amžiaus didėjimas, darbo vietos ir asmeninių santykių nepastovumas, po vienu stogu gyvenančių šeimos narių sumažėjimas, socialinių bei ekonominių reiškinių globalizacija susilpnino šeimą ir prisidėjo prie mažesnės šeimos idealo. Tačiau ar to pakanka šiandienei santuokos padėčiai paaiškinti? Santuokos institucija patyrė mažesnę krizę ten, kur šeimos tradicijos išliko tvirtos.

8. Šiame santuokos institucijos kultūrinio ir žmogiško destruktūrinimo procese nevalia nuvertinti „lyties (gender) ideologijos“ įtakos. Buvimą vyru ar moterimi iš esmės lemianti ne lytis, bet kultūra. Tokia ideologija griauna šeimos bei tarpasmeninių santykių pagrindus. Dėl jos reikšmės šiuolaikinėje kultūroje bei poveikio de facto gyvenimo sąjungų reiškiniui ją reikėtų panagrinėti išsamiau.

Integruojantis žmogaus asmenybei, labai svarbus veiksnys yra tapatybė. Vaikystės ir paauglystės metais žmogus pamažu įsisąmonina savąjį „aš“, savo tapatybę. Savoji tapatybė įsisąmoninama per savęs ir, vadinasi, savo lytiškumo pažinimą. Kalbama apie tapatybės ir skirtingybės suvokimą. Specialistai paprastai skiria seksualinę tapatybę (tai yra savo lyties psichinės-biologinės tapatybės ir jos skirtingumo nuo kitos lyties suvokimą) ir „lyties“ (gender) tapatybę (tai yra tam tikros lyties asmenų visuomenėje atliekamo vaidmens psichinės-socialinės ir kultūrinės tapatybės suvokimą). Asmeniui tinkamai ir harmoningai integruojantis seksualinė ir „lyties“ (gender) tapatybė viena kitą papildo, nes asmuo gyvena visuomenėje pagal kultūrinį modelį, atitinkantį jo lytį. Tad „lyties“ (gender) seksualinės tapatybės kategorija yra psichinio-socialinio ir kultūrinio pobūdžio. Kai asmenybės integraciją lydi asmens vidinės tiesos pilnatvės, kūno ir sielos vienybės pripažinimas, ji harmoningai atitinka seksualinę tapatybę.

1960–1970 metais paplito teorija (specialistų šiandien bendrai vadinama „konstruktyvistine“), pasak kurios, „lyties“ (gender) seksualinė tapatybė yra ne tik bendruomenės ir individo sąveikos vaisius, bet net apskritai nepriklauso nuo asmens seksualinės tapatybės. Kitaip tariant, vyriškoji ir moteriškoji „lytis“ visuomenėje yra išskirtinai socialinių veiksnių vaisius, visiškai nesusijęs su seksualiniu asmens matmeniu. Vadinasi, pateisintina bet kuri seksualinė elgsena, net homoseksualumas. Visuomenė privalo pasikeisti taip, kad šalia vyriškosios ir moteriškosios „lyties“ socialinio gyvenimo sąrangoje atsirastų vietos ir kitoms „lytims“ [6].

Vaisinga dirva „lyties“ ideologijai tapo didžiausio neoliberalizmo individualistinė antropologija [7]. Panašaus statuso santuokai ir de facto gyvenimo sąjungoms reikalavimas šiandien paprastai teisinamas iš „lyties“ ideologijos pasiskolintomis kategorijomis bei sąvokomis [8]. Atsirado net tam tikra tendencija vadinti „šeima“ bet kurią konsensuso pagrindu sudarytą sąjungą, ignoruojant žmogiškosios laisvės natūralų polinkį į abipusį atsidavimą ir jo esminius elementus, kurie yra santuokos institucijos, žmonijos bendrojo gėrio, pamatas.

II. SANTUOKA GRĮSTA ŠEIMA IR DE FACTO GYVENIMO SĄJUNGOS

Šeima, gyvenimas ir de facto gyvenimo sąjungos

9. Būtina gerai suprasti, kuo iš esmės skiriasi santuoka nuo de facto gyvenimo sąjungų. Būtent tuo remiasi šeimos, kuriai pradžią duoda santuoka, ir bendruomenės, kilusios iš de facto gyvenimo sąjungos, skirtumas. Šeimos bendruomenė gimsta iš sutuoktinių susijungimo sandoros. Ši santuokinės meilės sandora pagrindžia santuoką. Vadinasi, santuoka yra ne viešųjų galių kūrinys, bet už juos ankstesnė natūrali ir pirmapradė institucija. De facto gyvenimo sąjungose paprastai egzistuoja abipusis prisirišimas, tačiau jos neturi šeimą pagrindžiančio viešo ir pirmapradžio santuokinio ryšio. Šeima ir gyvenimas sudaro pirmapradę vienybę, kurią visuomenė privalo saugoti, nes tai yra gyvas žmonių kartų tęstinumo (gyvybės perdavimo ir auklėjimo) branduolys.

Šių dienų atvirose ir demokratinėse visuomenėse valstybė ir viešosios galios neturi paversti de facto gyvenimo sąjungų institucija, suteikdamos joms panašų statusą, kokį turi santuoka ir šeima, ir juo labiau prilyginti jas santuoka grįstai šeimai. Tai būtų savavališkas galios taikymas, neprisidedantis prie bendrojo gėrio, nes santuoka ir šeima dėl savo pirmapradiškumo visiškai ir radikaliai pranoksta ir viršija suverenią valstybės galią. Blaivaus nešališkumo dvasia, laisva nuo visokio savavališkumo ir demagogiškumo, kviečia įvairiose politinėse bendruomenėse rimtai apmąstyti gyvybiškai svarbų ir būtiną santuoka grįstos šeimos indėlį į bendrąjį gėrį, lyginant tai su emocinėmis nesantuokinio gyvenimo sąjungomis. Neatrodo protinga manyti, jog šeimos bendruomenių, neatsiejamų nuo tvarios ir monogaminės santuokos institucijos, gyvybiškai svarbių funkcijų galėtų masiškai, tvirtai ir nuolatinai imtis de facto gyvenimo sąjungos, grįstos vien emociniais ryšiais. Santuoka grįsta šeima turėtų būti rūpestingai saugoma ir remiama kaip esminis socialinio gyvenimo, stabilumo bei socialinės taikos veiksnys vadovaujantis platesne, visuomenės ateities bei bendrojo intereso iš akių neišleidžiančia vizija.

10. Lygybė įstatymo atžvilgiu turi paisyti teisingumo principo, reikalaujančio traktuoti lygius lygiai, skirtingus skirtingai, kitaip tariant, kiekvienam teisingai atiduoti savo. Šis teisingumo principas būtų pažeistas, jei de facto gyvenimo sąjungos būtų teisiškai traktuojamos panašiai ar lygiai taip pat, kaip santuoka grįsta šeima. Jei santuokinė šeima ir de facto gyvenimo sąjungos nėra nei panašios, nei lygiavertės savo teisėmis, funkcijomis ir tarnavimu visuomenei, tai jos negali turėti panašaus ar lygiaverčio teisinio statuso.

Pretekstas, pateikiamas tų, kurie spaudžia pripažinti de facto gyvenimo sąjungas (jų „nediskriminavimas“), iš tiesų apima santuokinės šeimos diskriminaciją, nes tada ji būtų sulyginta su visomis kitomis bendro nesantuokinio gyvenimo formomis, neatsižvelgiant į tai, ar įsipareigojama laikytis abipusės ištikimybės, gimdyti ir auklėti vaikus, ar ne. Kai kuriose politinėse bendruomenėse šiandien juntama tendencija diskriminuoti santuoką, suteikiant de facto gyvenimo sąjungoms panašų ar tokį patį institucinį statusą, kokį turi santuoka ir šeima, yra rimtas socialinės moralinės sąmonės smukimo, „silpno mąstymo“ bendrojo gėrio atžvilgiu, jei ne įtakingų spaudimo grupių vykdomos tikros ideologinės prievartos, ženklas.

11. Principų lygmeniu visuomet būtina išlaikyti viešojo ir privačiojo intereso skyrimą. Visuomenė ir viešosios galios viešąjį interesą privalo ginti ir skatinti; kalbant apie privatųjį interesą, valstybė turi apsiriboti laisvės laidavimu. Viešasis interesas susijęs su viešąja teise, tuo tarpu visa, kas atitinka privatųjį, turi būti palikta privatumo sričiai. Santuoka ir šeima yra viešasis interesas, nes yra pagrindinė visuomenės ir valstybės ląstelė. Kaip tokias, jas privalu pripažinti bei ginti. Du ar daugiau asmenų, nusprendusių gyventi kartu, gali praktikuoti lytinius santykius ar to atsisakyti, tačiau toks bendras gyvenimas nėra viešasis interesas. Viešosios galios turėtų vengti kištis į tokį privataus pobūdžio sprendimą. De facto gyvenimo sąjungos yra privačių elgsenų padarinys ir turėtų neperžengti privatumo plotmės. Jų viešasis pripažinimas ar prilyginimas santuokai, privačiuosius interesus pakeliant į viešųjų interesų rangą, pakenktų santuoka grįstai šeimai. Susituokdami vyras ir moteris įsteigia sąjungą, apimančią visą gyvenimą ir pačia savo prigimtimi orientuotą į sutuoktinių gerovę, vaikų gimdymą bei auklėjimą. Skirtingai negu de facto gyvenimo sąjungų atveju, susituokiant viešai ir formaliai visuomenės labui prisiimami esminiai įsipareigojimai bei uždaviniai, kuriuos vykdyti galima išreikalauti juridiškai.

De facto gyvenimo sąjungos ir santuokinė sandora

12. Vertinant de facto gyvenimo sąjungas, nevalia išleisti iš akių ir subjektyviojo matmens. Priešais mus konkretūs žmonės su savo požiūriu į gyvenimą, tikslais, vienu žodžiu, „istorija“. Turime atsižvelgti į asmenų, kurie irgi gali klysti, individualios sprendimo laisvės ir orumo egzistencinę tikrovę. Tačiau reikalaujant viešai pripažinti de facto gyvenimo sąjungas peržengiamas vien individualių laisvių lygmuo. Todėl pravartu imtis šios problemos remiantis socialinės etikos požiūriu: žmogiškasis individas yra asmuo ir dėl to socialinė būtybė; žmogus yra ir socialus, ir racionalus [9].

Asmenys gali susitikti per dialogą ir, kiek tai susiję su bendruoju gėriu, remtis bendromis vertybėmis bei bendrais reikalavimais. Šioje srityje visuotinis atramos taškas, kriterijus gali būti tiktai tiesa apie žmogaus gėrį, objektyvi, transcendentinė ir visiems vienoda tiesa. Pasiekti šią tiesą ir jos laikytis yra asmeninės laisvės ir brandos sąlyga, tikrasis tvarkingo bei vaisingo bendro visuomenės gyvenimo tikslas. Išskirtinis dėmesys subjektui, individui, jo tikslams bei sprendimams, nė kiek nepaisant socialinio bei objektyvaus, į bendrąjį gėrį orientuoto matmens, yra savavališko ir nepriimtino, objektyvioms vertybėms aklo, žmogaus orumui priešingo ir socialinei tvarkai žalingo individualizmo rezultatas. „Tad reikia skatinti apmąstymus, kurie ne tik tikintiesiems, bet ir visiems geros valios žmonėms padėtų atrasti santuokos ir šeimos vertę. Katalikų Bažnyčios katekizme rašoma: Šeima yra pirminė visuomeninio gyvenimo ląstelė. Tai natūrali bendruomenė, kur vyras ir moteris pašaukti vienas kitam iš meilės atsiduoti ir dovanoti gyvybę. Autoritetas, pastovumas ir tarpusavio ryšių paženklintas gyvenimas šeimoje deda laisvės, saugumo ir broliškumo pamatus visuomenėje [10]. Klausydamasis žmogaus širdyje įrašyto moralės įstatymo, protas gali iš naujo atrasti šeimą. Šeima kaip meile grįsta ir jos gaivinama bendruomenė [11] savo jėgą semia iš galutinės meilės sandoros, kuria vyras ir moteris abipusiškai atsiduoda, kartu tapdami Dievo bendradarbiais dovanojant gyvybę“ [12].

Vatikano II Susirinkimas nurodo, kad vadinamoji laisvoji meilė (amore sic dicto libero) [13] ardo ir griauna santuoką. Kaip esminio elemento jai trūksta santuokinės meilės, pagrįstos asmeniniu bei neatšaukiamu sutikimu, kuriuo sutuoktiniai vienas kitą atiduoda ir priima, taip duodami pradžią teisiniam ryšiui ir sukurdami teisingumo viešuoju matmeniu patvirtintą vienetą. Tai, ką Susirinkimas vadina „laisvąja“ meile, kuri yra priešinga tikrajai santuokinei meilei, buvo sėkla, sudaiginusi – ir visuomet daiginanti – de facto gyvenimo sąjungas. Vėliau, vykstant spartiems socialiniams-kultūriniams pokyčiams, ji lėmė dabartinių iniciatyvų, siekiančių suteikti šioms faktinėms sąjungoms viešąjį statusą, atsiradimą.

13. De facto gyvenimo sąjungų klausimo, kaip ir bet kurios kitos žmogiškosios problemos, reikia imtis vadovaujantis ir racionalia perspektyva, tiksliau recta ratio [14]. Šiuo klasikinės etikos posakiu norima parodyti, kad tikrovės suvokimas ir proto sprendimas turi būti objektyvūs, nepriklausomi nuo tokių sąlygojančių veiksnių kaip netvarkingas emocionalumas, silpnumas skausmingų situacijų, skatinančių paviršutinišką užuojautą, akivaizdoje, galimi ideologiniai prietarai, socialinis ar kultūrinis spaudimas, spaudimo grupių ar politinių partijų įtaka. Tiesa, krikščionis laikosi santuokos ir šeimos vizijos, kurios antropologinis ir teologinis pagrindas harmoningai šaknijasi iš Dievo žodžio, Bažnyčios tradicijos ir Magisteriumo kylančioje tiesoje [15]. Tačiau tikėjimo šviesa moko, kad Santuokos sakramentas yra ne koks nors vėlesnis ir išoriškas dalykas, savotiškas išorinis sutuoktinių meilės „sakramentinis“ priedėlis, bet, priešingai, natūrali santuokinės meilės tikrovė, Kristaus paimta į Naujosios Sandoros tvarką kaip išganymo ženklas ir priemonė. Vadinasi, de facto gyvenimo sąjungų problema gali ir turi būti traktuojama vadovaujantis recta ratio. Tai pirmiausia ne krikščioniškojo tikėjimo, bet racionalumo klausimas. Priešpriešinti šioje srityje konfesinę „katalikiškąją mintį“ „pasaulietiškajai minčiai“ būtų klaidinga [16].

III. DE FACTO GYVENIMO SĄJUNGOS VISUOMENĖS VISUMOJE

Prilyginimo problemos socialinis ir politinis matmuo

14. Tam tikros radikalios kultūrinės įtakos (pavyzdžiui, jau aptartoji „lyties“ [gender] ideologija) šeimos institucijai yra kenksmingos. „Tačiau dar didesnį nerimą kelia tiesioginis šeimos institucijos puolimas, vykdomas vienu metu kultūriniu, politiniu, įstatyminiu ir administraciniu lygmeniu. Aiškiai linkstama prilyginti šeimą gana skirtingoms bendro nesantuokinio gyvenimo formoms, neatsižvelgiant į įvairias pamatines etinio ir antropologinio pobūdžio aplinkybes“ [17]. Todėl pirmiausia svarbu apibrėžti šeimos tapatybę. Ši tapatybė neatsiejama nuo vyro ir moters santuokinio ryšio pastovumo, laikomo vertybe bei reikalavimu. Šį pastovumą išreiškia bei patvirtina vaikų gimdymo bei auklėjimo visos visuomenės labui perspektyva. Santuokos ir šeimos pastovumas remiasi ne tik su tai susijusių asmenų gera valia, bet ir instituciškumu, kurį santuokinio gyvenimo pasirinkimui suteikia valstybės viešasis pripažinimas. Šio pastovumo pripažinimas, apsauga ir skatinimas atitinka visų interesą, ypač silpniausiųjų, tai yra vaikų.

15. Kitas pavojus, kuris išryškėja nagrinėjant mus dominančios problemos socialines implikacijas, yra subanalinimas. Kai kas mano, jog de facto gyvenimo sąjungų pripažinimas bei prilyginimas santuokai ir šeimai neturėtų mūsų perdėm jaudinti, nes tokių atvejų nėra daug. Tačiau šiuo atveju yra kaip tiktai priešingai. Toks kiekybinis problemos traktavimas verstų suabejoti, ar naudinga kelti de facto gyvenimo sąjungų problemą kaip turinčios pirmutinę reikšmę, ypač tada, kai rimtai santuokos ir šeimos apsaugos problemai (dabartinei ir būsimai) vargiai skiriama pakankamai deramo dėmesio vykdant šeimos politiką, kuri realiai darytų įtaką socialiniam gyvenimui. Nediferencijuotas individų laisvės rinktis aukštinimas, iš akių išleidžiant bet kurią socialinių vertybių tvarką, kyla iš santuokos ir šeimos visiškai individualistinės ir privatizuotos sampratos, aklos jų objektyviam socialiniam matmeniui. Be to, nevalia užmiršti, kad gyvybės perdavimas yra visuomenės „genetinis“ principas, o vaikų auklėjimas – pirmapradė visuomenės audinio perteikimo ir kultūros vieta, jos struktūrinės konfigūracijos esminis branduolys.

De facto gyvenimo sąjungų pripažinimas ir prilyginimas santuokai diskriminuoja santuoką

16. Viešai pripažįstant de facto gyvenimo sąjungas, sukuriama asimetriška teisinė padėtis: visuomenė įsipareigoja kartu gyvenantiems asmenims, tuo tarpu pastarieji jos atžvilgiu neprisiima santuokai būdingų pareigų. Padėtis pasidaro dar keblesnė, kai šios sąjungos santuokai prilyginamos, nes tada jos santuokos atžvilgiu privilegijuojamos, t. y. atleidžiamos nuo kai kurių esminių pareigų visuomenei. Taip pripažįstama paradoksali disociacija, galiausiai kenkianti šeimos institucijai. Kalbant apie nesenus įstatyminius pasiūlymus prilyginti de facto gyvenimo sąjungas, net homoseksualų, šeimoms (nevalia užmiršti, kad jų pripažinimas yra pirmasis žingsnis prilyginimo šeimoms link), parlamento nariams derėtų priminti, jog jiems privalu tam priešintis, nes „įstatymų leidėjai, ypač parlamentų nariai katalikai, neturėtų savo balsais remti tokių įstatymų projektų, kurie kaip priešingi bendrajam gėriui bei tiesai apie žmogų yra tikrai neteisingi“ [18]. Tokie įstatymų projektai visiškai neatitinka prigimtinio įstatymo ir todėl yra nesuderinami su įstatymo kilnumu. Augustinas yra pasakęs: Non videtur esse lex, quae iusta non fuerit [19]. Būtina pripažinti galutinį teisinės tvarkos pagrindą [20]. Tai ne pretenzija primesti visai visuomenei tam tikrą elgesio „modelį“, bet santuoka grįstos šeimos nepamainomo indėlio į bendrąjį gėrį pripažinimas. Visur, kur šeima išgyvena krizę, svyruoja ir visuomenė.

17. Šeima turi teisę tikėtis iš visuomenės apsaugos ir palaikymo; tai pripažįsta daugelis galiojančių konstitucijų visame pasaulyje [21]. Kalbama apie teisingą pripažinimą, jog santuoka grįsta šeima visuomenėje atlieka esminę funkciją. Šią pirmapradę šeimos teisę atitinka valstybės ne tik moralinė, bet ir pilietinė pareiga. Ši santuoka grįstos šeimos teisė būti visuomenės ir valstybės saugoma bei palaikoma turi būti įtvirtinta įstatymu. Tai klausimas, susijęs su bendruoju gėriu. Tomas Akvinietis skaidria argumentacija atmeta moralinio ir pilietinio įstatymų prieštaravimo vienas kitam galimybę; jie vienas nuo kito skiriasi, bet nėra nesutaikomi; tarp jų nėra nei vienbalsiškumo, nei prieštaravimo [22]. Pasak Jono Pauliaus II, „svarbu, kad tie, kurie buvo pašaukti valdyti tautų likimus, pripažintų ir sustiprintų santuokos instituciją; iš tiesų santuoka turi ypatingą teisinį statusą, pripažįstantį sutuoktinių teises bei pareigas ir vienas kito, ir vaikų atžvilgiu; šeimos vaidmuo visuomenėje, kurios tęstinumą ji laiduoja, yra pats svarbiausias. Šeima skatina jaunimo socializaciją ir, perduodama vertybes bei kasdien leisdama patirti broliškumą ir solidarumą, prisideda prie smurto reiškinių ribojimo. Ieškant teisėtų sprendimų šiuolaikinėje visuomenėje, jos nevalia statyti greta su paprasčiausiomis asociacijomis ar sąjungomis; pastarosios negali naudotis ypatingomis teisėmis, išskirtinai susijusiomis su santuokinio įsipareigojimo ir santuoka grįstos šeimos kaip gyvenimo ir tvarios meilės bendruomenės, gyvybei atviro, visiško ir ištikimo sutuoktinių vienas kitam atsidavimo vaisiaus, apsauga“ [23].

18. Politikai privalo suvokti problemos rimtumą. Vakarų šalyse mūsų dienomis politinė veikla neretai teikia pirmenybę pragmatiniams aspektams apskritai bei vadinamajai „balansavimo politikai“ konkrečiais klausimais ir visaip vengia diskusijos dėl principų, galinčios sugriauti sunkius ir netvirtus partijų, aljansų ar koalicijų kompromisinius susitarimus. Tačiau ar tokia politika neturėtų veikiau remtis aiškiais principais, pagarba esminėms vertybėms, pamatinių postulatų aiškumu? „Jei nėra jokios galutinės tiesos, vadovaujančios politinei veiklai ir nurodančios jai kryptį, idėjas ir įsitikinimus, nesunku priversti tarnauti jėgai. Demokratija be vertybių, kaip rodo istorija, lengvai virsta atviru arba menkai pridengtu totalitarizmu“ [24]. Įstatymų leidimo užduotis neatsiejama nuo politinės atsakomybės; todėl politikams tenka pareiga budriai vengti (turint omenyje ne tik principus, bet ir jų taikymą) bet kurios moralinio įstatymo ir pilietinio įstatymo neatitikties, galinčios turėti rimtų padarinių dabar ir ateityje, ir ginti teisinės tvarkos auklėjamąją bei kultūrinę vertę [25]. Viešasis interesas veiksmingiausiai ginamas ne demagogiškai nuolaidžiaujant spaudžiančioms grupėms, mėginančioms išrūpinti de facto gyvenimo sąjungoms aukštesnį statusą, bet energingai bei sistemingai skatinant nuoseklią šeimos politiką, kuria siekiama paversti santuoka grįstą šeimą socialinės politikos centru bei varikliu ir aprėpti plačią šeimos teisių sritį [26]. Šventasis Sostas apmąstė šį klausimą Šeimos teisių chartijoje [27], kur nepritarė sampratai, pripažįstančiai valstybei vien socialinės pagalbos funkciją.

Santuokos ir „de facto gyvenimo sąjungų“ skirtingumo antropologiniai pagrindai

19. Santuoka remiasi gerai apibrėžtomis antropologinėmis prielaidomis, skiriančiomis ją nuo kitokio pobūdžio sąjungų ir besišaknijančiomis – anapus konkretaus veikimo, „to, kas faktiška“, srities – moters ir vyro kaip asmenų būtyje.

Tarp tokių prielaidų galima paminėti: moters ir vyro lygybę, nes „abu yra asmenys“ [28] (nors skirtingu būdu); abiejų lyčių tarpusavio papildomumą [29], lemiantį natūralų potraukį ir skatinantį gimdyti vaikus; meilės vienas kitam galimybę, kurią lytinis skirtingumas bei papildomumas sąlygoja taip, kad „ši meilė ypatingu būdu išreiškiama ir patobulinama santuokos aktu“ [30]; galimybę – kurią turi laisvė – sudaryti pastovų ir galutinį, tai yra teisiškai įpareigojantį, ryšį [31]; galiausiai santuokinio ir šeiminio gyvenimo, pirmutinės auklėjimo ir atvėrimo visuomenei per giminystės ryšius (prisidedančius prie žmogaus asmens ugdymo) aplinkos, socialinį matmenį [32].

20. Pripažinus specifinės vyro ir moters meilės galimybę, akivaizdu, jog tokia meilė (dėl pačios savo prigimties) krypsta į tam tikrą intymumą bei išskirtinumą, vaikų gimdymą ir gyvenimo bendro projekto formulavimą. Kai to norima ir norima taip, kad kitam laiduojamas gebėjimas to reikalauti, tada tikrai galima kalbėti apie dviejų žmogaus asmenų abipusį dovanojimą ir priėmimą. „Amor coniugalis (santuokinė meilė) nėra tiktai ir pirmiausia jausmas; priešingai, tai savo esme įsipareigojimas kitam asmeniui, įsipareigojimas, prisiimtas konkrečiu valios aktu. Būtent toks įsipareigojimas meilei suteikia coniugalis savybę. Įsipareigojimą prisiėmus ir priėmus sutikimo aktu, meilė virsta santuokine ir niekada nepraranda šio pobūdžio“ [33]. Būtent tai Vakarų istorinė krikščioniškoji tradicija vadina santuoka.

21. Vadinasi, kalbama apie pastovų bendrą projektą, kylantį iš vaisingos santuokinės meilės kaip teisiškai įpareigojančio dalyko laisvo ir visiško dovanojimo. Teisingumo matmuo santuokai būdingas kaip pirmapradei socialinei institucijai (duodančiai pradžią visuomenei). „Jie laisvi švęsti savo santuoką, lygiai taip pat laisvai vienas kitą pasirinkę; tačiau atlikdami šį aktą, jie įsteigia asmeninę padėtį, kur meilė tampa privaloma ir turinti teisinio pobūdžio padarinių“ [34]. Gali būti kitokių lytiškumo išgyvenimo būdų – net priešingų natūraliems potraukiams, kitokių bendro gyvenimo formų, kitokių ryšių tipų – pagrįstų ar nepagrįstų lytiniu skirtingumu ir kitokių priemonių gimdyti vaikus. Tačiau santuoka grįsta šeima išsiskiria tuo, kad ji yra vienintelė institucija, apimanti visus minėtuosius elementus vienu metu ir nuo pradžių.

22. Derėtų pabrėžti tam tikrų antropologinių principų, susijusių su moters ir vyro ryšiu, pamatiškumą ir nepamainomumą ne tik bendram gyvenimui, bet taip pat ir pirmiausia visų asmenų orumo gynybai. Šių principų branduolys ir esminis elementas yra dviejų orumu lygių, tačiau lytiškumu skirtingų ir vienas kitą papildančių asmenų santuokinė meilė. Pavojus iškilęs būtent santuokos kaip natūralios ir žmogiškos tikrovės prigimčiai ir per tai visos visuomenės gerovei. „Kaip visi žinome, šiandien diskutuojama ne tik dėl santuokos ypatybių ir tikslų, bet ir abejojama pačios institucijos verte ir naudingumu. Net ir saugantis nederamų apibendrinimų, negalima ignoruoti plintančio de facto gyvenimo sąjungų reiškinio (plg. Familiaris consortio, 81) ir atkaklių viešosios nuomonės formavimo kampanijų, kuriomis siekiama suteikti santuokinį kilnumą net tos pačios lyties asmenų sąjungoms“ [35].

Štai pamatinis principas: kad meilė taptų autentiška ir laisva santuokine meile, ji turi būti laisvu santuokinio sutikimo aktu paversta teisiškai įpareigojančia meile. „Remiantis šiais principais, – baigė popiežius, – galima nustatyti ir suvokti esminį skirtumą tarp grynos de facto gyvenimo sąjungos – net jei ji tvirtintų, jog šaknijasi meilėje, – ir santuokos, kur meilė virsta ne tik moraliniu, bet ir griežtai teisiniu įpareigojimu. Abipusiškai prisiimtas ryšys savo ruožtu veiksmingai stiprina iš jo kilusią meilę, skatina jos pastovumą sutuoktinių, vaikų ir pačios visuomenės labui“ [36].

Iš tikrųjų santuoka, kuri pagrindžia šeimą, nėra vien „būdas įgyvendinti lytiškumą kaip porai“; jei ji būtų tiktai tai, ji tebūtų vienas būdas iš galimų kitų [37]. Ji taip pat nėra vien tiktai dviejų asmenų jausmingos meilės išraiška: šis bruožas priskiriamas meilei apskritai draugystės prasme. Santuoka daugiau negu tai: ji yra moters ir vyro sąjunga, apimanti visą jų kaip moters ir vyro būtį. Tokia sąjunga įsteigiama tiktai partnerių laisvos valios aktu, tačiau jos specifinį turinį lemia žmogaus – vyro ir moters – būties struktūra, būtent abipusis atsidavimas ir gyvybės perdavimas. Toks atsidavimas visu vyro ir moters tarpusavio papildomumo matmeniu, norint vienas kitam priklausyti teisiškai, vadinamas santuoka, ir partneriai tada tampa sutuoktiniais: „Tokia santuokinė bendrystė kyla iš vyro ir moters natūralaus tarpusavio papildomumo ir yra maitinama asmeninio sutuoktinių noro dalytis visu savo gyvenimu, tuo, ką jie turi, ir kas yra: dėl to ji yra giliai žmogiško poreikio vaisius ir ženklas“ [38].

Santuokos prilyginimas homoseksualiems santykiams – dar didesnė blogybė

23. Tiesa apie santuokinę meilę leidžia geriau suvokti rimtus socialinius homoseksualių ryšių institucionalizavimo padarinius. „Akivaizdu, koks nederamas yra reikalavimas priskirti santuokinę tikrovę dviejų tos pačios lyties asmenų sąjungai. Pirmiausia tam prieštarauja objektyvi negalimybė padaryti tokią partnerystę vaisingą perduodant gyvybę pagal Dievo planą, įrašytą į pačią žmogaus struktūrą. Be to, tam trukdo prielaidų Kūrėjo norėtajam vyro ir moters tarpasmeniniam papildomumui tiek fiziniu-biologiniu, tiek psichologiniu lygmeniu stygius“ [39]. Santuokos nevalia nužeminti iki homoseksualaus santykio lygio; tai prieštarauja sveikam protui [40]. Reikalavimo traktuoti homoseksualų poras kaip de facto gyvenimo sąjungas moralinės ir teisinės implikacijos yra itin rimtos [41]. „Homoseksualų ‘de facto gyvenimo sąjungos’, kita vertus, yra apgailėtinas iškraipymas to, kas turėtų būti vyro ir moters meilės ir gyvenimo bendrystė, ženklinama gyvybei atviro abipusio atsidavimo“ [42]. Tačiau padėtis dar rimtesnė, kai siekiama – tai liudija tam tikros nesenos iniciatyvos – prilyginti tokias sąjungas „legaliai santuokai“ [43]. Negana to, iniciatyvos suteikti homoseksualų gyvenimo sąjungoms galimybę teisiškai įsivaikinti vaikus tampa dar vienu rimtu pavojingu veiksniu [44]. „Du vyrai ar dvi moterys negali sudaryti tikros šeimos, ir dar mažiau galima suteikti tokiai sąjungai teisę įvaikinti šeimos neturinčius vaikus“ [45]. Priminti tiesos apie santuokinę meilę socialinę transcendenciją ir, vadinasi, pabrėžti, jog pripažinti homoseksualius ryšius ar – dar blogiau – prilyginti juos santuokai būtų didelė klaida, nėra jokia tokių žmonių diskriminacija. Tuo tarpu tai ignoruoti reikštų smarkiai pakenkti bendrajam gėriui, reikalaujančiam, kad santuokinė sąjunga būtų įstatymų pripažįstama, skatinama ir saugoma kaip šeimos pagrindas [46].

IV. TEISINGUMAS IR ŠEIMA KAIP SOCIALINIS GĖRIS

Šeima – teisiškai gintinas socialinis gėris

24. Santuoka ir šeima yra pirmutinės svarbos socialinis gėris: „Šeima visada išreiškia naują žmogaus gėrio matmenį ir dėl to lemia naują atsakomybę. Tai atsakomybė už ypatingą bendrąjį gėrį, apimantį žmogaus, kiekvieno šeimos bendruomenės nario gėrį. Žinoma, tas gėris ‘sunkus’ (bonum arduum), bet drauge ir nuostabus“ [47]. Tiesa, ne visi sutuoktiniai ir ne visos šeimos plėtoja visą galimą asmeninį ir socialinį gėrį [48]. Tačiau tada įsikišti ir, parūpindama reikiamų priemonių, prie joms būdingų vertybių plėtojimo prisidėti turi visuomenė. Juk „reikia visomis išgalėmis stengtis, kad šeima būtų pripažinta kaip pirminė ir tam tikra prasme ‘suvereni’ visuomenė. Jos ‘suverenumas’ būtinas visuomenės gerovei“ [49].

Skatintinos objektyviosios socialinės vertybės

25. Taip suprantama santuoka ir šeima yra visuomenės gėris, nes apsaugo patiems sutuoktiniams brangų gėrį. Juk „šeima, natūrali visuomenė, egzistuoja pirmiau nei valstybė ar kokia kita bendruomenė ir turi jai būdingas neatimamas teises“ [50]. Viena vertus, buvimo sutuoktiniu socialinis matmuo implikuoja juridinio saugumo principą: kadangi tapimas sutuoktiniu ar sutuoktine susijęs su būtimi – ne tik veikimu, šio naujo asmeninės tapatybės ženklo kilnumas turi būti viešai pripažintas, o jo teikiamas visuomenei gėris – branginamas pagal jo tikrąją vertę [51]. Akivaizdu, jog gera visuomenės tvarka skatinama tada, kai santuoka ir šeima reiškiasi kaip tai, kas jos yra iš tikrųjų, būtent kaip patvari tikrovė [52]. Be to, visavertis sutuoktinių abipusis atsidavimas, potencialiai apimantis tėvystę bei motinystę, ir iš to atsirandanti – išskirtinė ir tvirta – tėvų ir vaikų sąjunga išreiškia besąlygišką pasitikėjimą, kuris visus stiprina ir praturtina [53].

26. Kita vertus, žmogaus asmens orumas reikalauja, kad žmogus gimtų iš santuokos ryšiais susisaisčiusių tėvų, iš artimos, visa apimančios, abipusės ir nuolatinės – teisiškai įpareigojančios – sąjungos, būdingos santuokiškam būviui. Vadinasi, tai yra gėris vaikams. Tiktai tokios kilmės dėka galima iš tikrųjų apsaugoti vaikų tapatybę ne tik genetiniu bei biologiniu, bet ir biografiniu bei istoriniu požiūriu [54]. Be to, santuoka yra tinkamiausia žmogiška ir žmoginanti aplinka vaikams sutikti, aplinka, geriausiai laiduojanti emocinį saugumą, socialinės integracijos ir auklėjimo proceso vieningumą ir tęstinumą. „Artimas motinos ir pradėto vaisiaus ryšys ir nepamainomas tėvo vaidmuo reikalauja, kad vaikas gimtų šeimoje, garantuojančioje jam, kiek įmanoma, abiejų tėvų buvimą. Jų ypatingas indėlis į šeimą ir per ją į visuomenę vertas didžiausio pripažinimo“ [55]. Galiausiai nepertraukiama santuokos, motinystės/tėvystės ir giminystės (tėvų ir vaikų, brolių ir seserų ir pan.) seka apsaugo visuomenę nuo daugybės rimtų problemų, kurios išnyra būtent tada, kai šių įvairių elementų grandinė pertraukiama ir kiekvienas tampa nepriklausomas nuo kitų [56].

27. Santuokinė sąjunga kaip socialinė tikrovė yra gėris ir kitiems šeimos nariams. Santuokiniu ryšiu grįstose šeimose ne tik gimsta ir dalyvauti bendrose užduotyse mokosi jaunosios kartos; jos taip pat sudaro ankstesnėms kartoms (seneliams) progą prisidėti prie visų praturtinimo: perteikti savo patirtį, dar kartą pajusti savo reikalingumą, visavertiškai išgyventi savo kaip asmens orumą jaučiantis vertinamam bei mylimam dėl savęs paties, dalyvaujant taip dažnai vaisingame dialoge tarp kartų. Juk „šeima tai vieta, kur susieina įvairios kartos, padedančios viena kitai augti žmogiška išmintimi ir derinti individo teises su kitais socialinio gyvenimo reikalavimais“ [57]. Sykiu pagyvenę žmonės gali su pasitikėjimu ir ramiai žvelgti į ateitį, žinodami, jog yra supami ir globojami tų, kuriais jie patys ilgus metus rūpinosi. Negana to, yra žinoma, jog tada, kai šeima tikrai atlieka savo vaidmenį, pagyvenę žmonės susilaukia tokio dėmesio, kokio negali atstoti – bent kai kuriais aspektais – išorinių institucijų, net aukštos kokybės ir aprūpintų pažangiomis techninėmis priemonėmis, teikiama priežiūra [58].

28. Galima paminėti taip pat tokius iš santuokinės bendrystės, santuokos pagrindo ir šeimos versmės, kylančius gėrius visai visuomenei kaip piliečio identifikavimo principas; giminystės – gyvenimo visuomenėje pirminių ryšių pagrindo – unitarinio pobūdžio ir jos pastovumo principas; kultūrinių gėrybių ir vertybių perteikimo principas; subsidiškumo principas: šeimos išnykimas priverstų valstybę imtis funkcijų, kurias šeima atlieka iš prigimties; ekonomiškumo principas, įskaitant teisinius dalykus: žlugus šeimai, valstybei tektų dažniau kištis tiesiogiai sprendžiant problemas, kurios turėtų pasilikti ir būti sprendžiamos privataus gyvenimo srityje, ir tai daugiau kainuotų tiek finansiškai, tiek psichologiškai. Be to, dera neužmiršti, kad „šeima yra daugiau negu vien teisinis, socialinis ir ekonominis vienetas, tai – meilės ir solidarumo bendruomenė, nepakartojamai gebanti mokyti kultūrinių, etinių, socialinių, dvasinių ir religinių vertybių, esmingai svarbių jos pačios ir visuomenės narių tobulėjimui ir gerovei, ir jas perduoti“ [59]. Galiausiai šeimos suirimas, užuot padidinęs individualią laisvę, padarytų individus pažeidžiamesnius ir bejėgiškesnius valstybės galios atžvilgiu; tai skurdintų ir valstybę, kuriai prireiktų vis sudėtingesnės teisinės sistemos.

Visuomenė ir valstybė privalo ginti ir skatinti santuoka grįstą šeimą

29. Glaustai tariant, žmogiškasis, socialinis ir materialinis santuoka grįstos šeimos skatinimas ir elementų, sudarančių jos vieningą visumą, teisinė apsauga ne tik yra gėris kiekvienam atskiram šeimos nariui; tai taip pat prisideda prie tarpasmeninių santykių struktūros bei gero jų funkcionavimo apskritai, padeda laiduoti galių pusiausvyrą, laisvę, pedagoginius interesus, piliečių tapatybę, paskirstyti funkcijas tarp įvairių socialinių institucijų: „Iš to kyla lemiamas ir nepakeičiamas šeimos vaidmuo kuriant gyvybės kultūrą“ [60]. Nevalia užmiršti, kad jei šeimos krizė tam tikromis aplinkybėmis ir tam tikrais aspektais buvo viena iš padidėjusio valstybės kišimosi į šeimai priklausančias sritis priežasčių, tai ne mažiau tiesa ir tai, jog daugeliu kitų atvejų ir kitais aspektais įstatymų leidėjų iniciatyvos buvo didelės daugybės santuokų ir šeimų sunkumų, kartais ir žlugimo priežastis. „Įvairių kultūrų patirtis per ilgą istoriją parodė, kad visuomenei būtina pripažinti ir ginti šeimos instituciją. Visuomenė ir ypač valstybė bei tarptautinės organizacijos privalo globoti šeimą politinio, ekonominio, socialinio ir teisinio pobūdžio priemonėmis, kurių tikslas stiprinti šeimos vienybę ir patvarumą, idant ji galėtų atlikti savo specifinę funkciją“ [61].

Šiandien labiau negu bet kada anksčiau būtina – šeimos ir visos visuomenės labui – skirti didžiausią dėmesį santuokai ir šeimai iškilusioms problemoms, vadovaujantis didžiausios pagarbos jų laisvei dvasia. Reikia įstatymų, kurie, neapribodami jų sprendimo laisvės, laiduotų jų esminius elementus, būtent įstatyminių nuostatų, susijusių su moters darbu, nesuderinamu su jos kaip žmonos ir motinos statusu [62]; su „sėkmės kultūra“, trukdančia dirbantiesiems suderinti savo profesines pareigas su šeimos gyvenimu [63]; su sprendimu turėti vaikų, kurį pagal savo sąžinę turi priimti patys sutuoktiniai [64]; su pastovumo, kurio sutuoktinių poros teisėtai siekia, apsauga [65]; su religijos laisve ir teisių kilnumu bei lygumu [66]; su principais, pagal kuriuos norima auklėti vaikus, ir jų pasirinkimu [67]; su finansiniu traktavimu ir kitais paveldimo pobūdžio dalykais (palikimas, butas ir t. t.); su teisėta šeimos autonomija; ir galiausiai su pagarba bei parama jos iniciatyvoms politikos srityje, ypač tada, kai tai svarbu šeimos aplinkai [68]. Iš čia kyla būtinybė socialiniu lygmeniu aiškiai skirti nevienodos prigimties reiškinius, jų teisinius aspektus bei indėlį į bendrąjį gėrį ir tuos reiškinius atitinkamai traktuoti. „Viešosios galios turėtų palaikyti institucinę santuokos vertę; nesusituokusių porų būvio nevalia prilyginti galiojančiu būdu sudarytai santuokai“ [69].

V. KRIKŠČIONIŠKOJI SANTUOKA IR DE FACTO GYVENIMO SĄJUNGOS

Krikščioniškoji santuoka ir socialinis pliuralizmas

30. Bažnyčia jau kelerius metus gyvai ir atkakliai akina pasitikėti žmogaus asmeniu, jo laisve, orumu bei vertybėmis ir dėti viltis į visas silpnybes įveikti padedantį Dievo išganomąjį veikimą pasaulyje. Sykiu ji reiškia didelį susirūpinimą dėl gausių kėsinimųsi į žmogaus asmenį ir jo orumą, atkreipdama dėmesį į tam tikras vadinamajai „postmodernistinei“ kultūrai būdingas ideologines prielaidas, kurios temdo vertybes, kylančias iš vidinių tiesos apie žmogaus būtį reikalavimų, ir trukdo jas įgyvendinti. „Tai jau nebe ribotos ir atsitiktinės priešpriešos, bet visuotinis ir sistemingas, tam tikromis antropologijos bei etikos koncepcijomis grindžiamas mėginimas užginčyti moralinį paveldą. Šių koncepcijų pradinį tašką daugiau ar mažiau užmaskuotai veikia mąstymo kryptys, siekiančios nutraukti būtiną ir esminį ryšį tarp žmogaus laisvės ir tiesos“ [70].

Kai laisvė atsiejama nuo tiesos, „prarandama bet kokia užuomina į bendrąsias, absoliučiai visus saistančias vertybes bei tiesą, o visuomenės gyvenimas atsistoja ant lakių visiško reliatyvizmo smiltynų. Tokioje situacijoje viskas tampa derybų, susitarimo objektu: net pirmoji iš visų pamatinių teisių, teisė į gyvybę“ [71]. Šį įspėjimą galima tikrai taikyti ir santuokos bei šeimos tikrovei, šios pirmapradės teisės įgyvendinimo nepakartojamai versmei ir žmogiškai vagai. Jis aktualus tada, kai iškraipoma laisvės sąvoka bei patirtis, laisvę suprantant „ne kaip gebėjimą įgyvendinti Dievo plano tiesą apie santuoką ir šeimą, bet kaip autonominę galią siekti, dažnai nepaisant kitų, savo egoistinės gerovės“ [72].

31. Remdamasi šiuo principu, krikščionių bendruomenė nuo pat pradžių krikščioniškosios santuokos instituciją laikė veiksmingu Kristaus sąjungos su savo Bažnyčia ženklu. Jėzus Kristus išaukštino santuoką, padarydamas ją išganomuoju įvykiu naujoje Atpirkimo tvarkoje. Kitaip tariant, santuoka yra Naujosios Sandoros sakramentas [73]. Tai esminis aspektas stengiantis suprasti dviejų pakrikštytųjų santuokinio ryšio turinį ir reikšmę. Savo ruožtu Bažnyčios magisteriumas taip pat aiškiai nurodė, kad „Santuokos sakramentas iš visų sakramentų išsiskiria tuo, jog aprėpia tikrovę, jau egzistuojančią kūrimo tvarkoje; tai santuokinė sandora, įsteigta Kūrėjo ‘pradžioje’“[74].

Visuomenėje, dažnai nukrikščionėjusioje ir nutolusioje nuo tiesos apie žmogaus asmenį vertybių, šiandien būtina atkakliai akcentuoti santuokinio ryšio, „kuriuo vyras ir moteris sudaro viso gyvenimo bendruomenę, savo prigimtimi orientuotą į sutuoktinių gerovę ir vaikų auklėjimą“ [75], turinį – ryšio, kurį Dievas natūralioje Kūrimo tvarkoje įsteigė „nuo pradžių“ [76]. Tai turi blaiviai apmąstyti ne tik praktikuojantys tikintieji, bet ir tie, kurie šiandien nuo religinės praktikos yra nutolę, neturi tikėjimo ar laikosi kitokių įsitikinimų, trumpai tariant, visi žmonės, vyrai ir moterys, pilietinės bendruomenės nariai ir atsakingieji už bendrąjį gėrį. Būtina priminti santuoka grįstos šeimos prigimtį, tai, kad šeima pasižymi ne tik istoriniu bei konjunktūriniu, bet taip pat ontologiniu pobūdžiu, pranokstančiu visas epochų, vietų ir kultūrų kaitas, ir iš to kylančiu teisiniu matmeniu.

Šeimos sekuliarizacija Vakaruose

32. Iš pradžių – bent krikščioniškąją tradiciją turinčiose Vakarų šalyse – santuokos institucijos sekuliarizacijos procesas prasidėjo nuo vestuvių, tai yra nuo santuokos šventimo būdo. Nepaisant visko, tautinėje sąmonėje ir pasaulietinėje teisinėje sistemoje kurį laiką išliko tokie principai kaip brangi santuokos neišardomumo vertybė ir ypač dviejų pakrikštytųjų sudaryto ir įvykdyto sakramentinio santuokos ryšio absoliutus neišardomumas [77]. Kai tai, ką Vatikano II Susirinkimas pavadino „skyrybų epidemija“, plačiai įsitvirtino įvairiose įstatyminėse sistemose, šio didelio žmonijos laimėjimo amžių raidoje vertė visuomenės sąmonėje ėmė pamažu temti. Ankstyvoji Bažnyčia nemėgino sureliginti ar sukrikščioninti romėniškąją santuokos sampratą, bet, vadovaudamasi aiškiu Kristaus noru, grąžino šiai institucijai Kūrimo pradžioje turėtąją reikšmę. Neabejotina, jog ankstyvoji Bažnyčia jau aiškiai suvokė, kad natūralus santuokos pobūdis Kūrėjo nuo pradžių buvo sumanytas kaip Dievo meilės savo tautai ženklas ir, atėjus laiko pilnatvei, kaip Kristaus meilės savo Bažnyčiai ženklas. Juk tai, ką ji, vadovaudamasi Evangelija ir aiškiai išreikštais Kristaus mokymais, pirmiausia padarė, buvo santuokos grąžinimas prie jos ištakų suvokiant, jog „pats Dievas yra įkūręs santuoką su įvairiomis jos vertybėmis ir tikslais“ [78]. Kita vertus, ji suvokė, kad ši natūrali institucija yra labai svarbi „žmonių giminės tęstinumui, pavienių šeimos narių asmeniniam ugdymui bei amžinajam jų likimui ir pačios šeimos bei visos žmonijos orumui, pastovumui, taikai ir klestėjimui“ [79]. Paprastai tie, kurie tuokiasi pagal nustatytus (Bažnyčios ar valstybės, nelygu atvejis) būdus, gali ir nori sudaryti tikrą santuoką. Polinkis į santuokinę sąjungą žmogui įgimtas, ir iš tokio sprendimo kyla santuokinės sandoros teisinis aspektas ir tikro santuokinio ryšio pradžia.

Santuoka, santuokinės meilės institucija ir kitokio pobūdžio sąjungos

33. Į natūralią santuokos tikrovę atsižvelgiama Bažnyčios kanoninėje teisėje [80]. Kanonų teisė iš esmės apibūdina pakrikštytųjų santuoką tiek in fieri – santuokos sudarymo momentu, – tiek kaip nuolatinį būvį, kur klostosi santuokiniai ir šeiminiai ryšiai. Šiuo požiūriu bažnytinė jurisdikcija santuokos klausimu yra nedviprasmiška ir autentiškai gina šeimos vertybes. Tačiau santuokinio būvio pamatiniai principai santuokinės meilės ir jos sakramentinės prigimties klausimais ne visuomet visiškai suprantami ir gerbiami.

34. Kalbant apie santuokinę meilę, dažnai sakoma, jog meilė yra santuokos pagrindas, o pastaroji – gyvenimo ir meilės bendruomenė, tačiau ne visada pakankamai pabrėžiama, kad santuoka yra santuokinė institucija, išleidžiant iš akių sutikimo aktui būdingą teisinį matmenį. Santuoka yra institucija. Į tai neatsižvelgiant, krikščioniškosios santuokos ir de facto gyvenimo sąjungų klausimu dažnai kyla rimtų nesusipratimų: de facto gyvenimo sąjungą sudarantys partneriai irgi gali tvirtinti, kad jų ryšys remiasi „meile“ (tačiau tai meilė, kurią Vatikano II Susirinkimas vadina sic dicto libero) ir kad jie sudaro gyvenimo ir meilės bendruomenę (tačiau ta bendruomenė iš esmės skiriasi nuo communitas vitae et amoris coniugalis, tai yra santuokos [81]).

35. Kalbant apie pamatinius principus, susijusius su santuokos sakramentine prigimtimi, dalykas darosi sudėtingesnis. Bažnyčios ganytojai privalo iš tiesų atsižvelgti į nenusakomus malonės lobius, kylančius iš krikščioniškosios santuokos sakramentinės prigimties bei jos poveikio santuoka grįstiems šeimos ryšiams. Dievas norėjo, kad pirmapradė santuokinė sandora, Kūrimo santuoka, būtų nuolatinis Kristaus ryšio su Bažnyčia ženklas ir, vadinasi, tikras Naujosios Sandoros sakramentas. Būtina gerai įsisąmoninti, jog tas sakramentinis pobūdis nėra kažkas, kas prie santuokos prigimties pridedama papildomai ar iš išorės. Priešingai, pati santuoka, kurios Kūrėjas norėjo kaip neišardomos, Kristaus atperkamuoju darbu buvo iškelta į sakramento garbę, nė kiek nesumažinant jos tikrovės natūralumo. Šio sakramento ypatingumo, palyginti su kitais, nesuvokimas dažnai duoda pradžią sakramentinės santuokos sąvoką temdantiems nesusipratimams. Rengiant santuokai ši sąvoka ypač svarbi: pagirtinos pastangos rengti sužadėtinius švęsti šį sakramentą bus bergždžios, jei šie gerai neįsisąmonins santuokos, kurią jie ketina sudaryti, absoliutaus neišardomumo. Pakrikštytieji ateina į Bažnyčią ne tik švęsti šventę pagal specialias apeigas, bet sudaryti santuoką visam gyvenimui, švęsti Naujosios Sandoros sakramentą. Per šį sakramentą jie dalyvauja Kristaus ir Bažnyčios ryšio slėpinyje ir išreiškia savo artimą bei neišardomą ryšį [82].

VI. KRIKŠČIONIŠKOSIOS GAIRĖS

Problemos pagrindo išreiškimas: „pradžioje taip nebuvo“

36. Krikščionių bendruomenė nėra abejinga de facto gyvenimo sąjungų reiškiniui. Tokios sąjungos be jokio – pilietinio ar religinio – teisinio institucinio ryšio pasitaiko vis dažniau, ir Bažnyčia privalo skirti joms savo pastoracinį dėmesį [83]. Remdamasis ne tik protu, bet pirmiausia iš tikėjimo kylančiu „tiesos spindesiu“, tikintysis geba vadinti dalykus tikraisiais jų vardais: gera – geru ir bloga – blogu. Dabartinėje reliatyvizmu persiėmusioje ir visus skirtumus – net esminius – tarp santuokos ir faktinių gyvenimo santykių nutrinti linkusioje aplinkoje reikia didelės išminties ir drąsios laisvės, norint nepasiduoti dviprasmybėms ar kompromisams, žinant, jog pavojingiausia krizė, galinti ištikti žmogų, yra gėrio ir blogio sumaišymas, neleidžiantis „nustatyti ir palaikyti individų ir bendruomenių moralinės tvarkos“ [84]. Tikrai krikščioniškai apmąstant laiko ženklus žmogiškosios meilės, gilios tiesos aptemimo daugybės mūsų amžininkų širdyje aplinkybėmis, dera grįžti prie tyrų Evangelijos vandenų.

37. „Tuomet pas jį atėjo fariziejų. Spęsdami pinkles, jie paklausė: ‘Ar galima vyrui dėl kokios nors priežasties atleisti žmoną?’ Jis atsakė: ‘Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sutvėrė žmones kaip vyrą ir moterį ir pasakė: Todėl vyras paliks tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Tai jie – jau nebe du, o vienas kūnas. Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria’. Tada jie klausė: ‘O kodėl Mozė liepė duoti skyrybų raštą, atleidžiant žmoną?’ Jis atsakė: ‘Mozė leido jums atleisti savo žmonas dėl jūsų širdies kietumo. Bet pradžioje taip nebuvo. Taigi aš jums sakau: kas atleidžia žmoną – jei ne dėl ištvirkavimo – ir veda kitą, svetimauja’“ (Mt 19, 3–9). Šie Viešpaties žodžiai gerai žinomi, kaip ir jo mokinių reakcija: „Jei tokie vyro ir moters reikalai, tai neverta vesti“ (Mt 19, 10). Tokia reakcija aiškiai atitinka ano meto epochoje vyravusią mąstyseną, nugręžtą nuo Kūrėjo pirmapradžio plano [85]. Mozės padaryta nuolaida atspindi nuodėmės, kuri reiškėsi duritia cordis forma, buvimą. Šiandien galbūt dar labiau negu anksčiau reikia atsižvelgti į šią supratimo kliūtį, šį valios paralyžių, šią negebą valdyti aistrų, trapumo daugelio veiksnių, skatinančių dabartinį de facto gyvenimo sąjungų plitimą, slaptą priežastį.

De facto gyvenimo sąjungos, trapumo veiksniai ir sakramentinė malonė

38. Bažnyčios ir krikščioniškosios santuokos dėka pilietinė visuomenė amžių raidoje pripažino santuokos pirmapradiškumą, į kurį savo atsakyme dėmesį atkreipė Kristus [86]. Santuokos pirmapradiškumas visada lieka aktuali problema, kaip ir sunkumas – dėl duritia cordis – tai pripažinti ir išgyventi kaip giliai žmogaus gelmėse slypinčią tiesą. Santuoka yra natūrali institucija, kurios savybes galima pažinti protu nepriklausomai nuo kultūros [87]. Toks tiesos apie santuoką pažinimas taip pat susijęs su moraline tvarka [88]. Tačiau nevalia užmiršti, kad žmogaus prigimtis, sužeista nuodėmės ir atpirkta Kristaus, ne visuomet geba aiškiai skirti tiesas, Dievo įrašytas į jo širdį. Todėl Bažnyčia ir jos Magisteriumas irgi turi gyvai mokyti bei liudyti pasaulyje savo krikščioniškąją žinią [89]. Čia taip pat svarbu pabrėžti, jog santuokinis gyvenimas negali pasiekti savo autentiškos pilnatvės be malonės [90]. Tad, pastoraciškai tiriant de facto gyvenimo sąjungų problematiką, būtina neišleisti iš akių nei žmogiškojo trapumo, nei tikrai bažnytinės patirties bei katechezės, kreipiančių į malonės gyvenimą, maldą ir sakramentus, ypač Susitaikinimo, svarbos.

39. Reikia skirti trapumo veiksnių, duodančių pradžią de facto gyvenimo sąjungoms, kurioms būdinga vadinamoji „laisvoji“ meilė ir santuokinei meilei būdingo ryšio ignoravimas ar atmetimas, įvairius elementus. Be to, būtina skirti, kaip sakėme anksčiau, de facto gyvenimo sąjungas, į kurias kai kas įsitraukia verčiamas sunkių aplinkybių, ir tas, kurios, kaip tokios, pasirenkamos savanoriškai „vadovaujantis paniekos, protesto ar atmetimo paženklinta nuostata visuomenės, šeimos institucijos, socialinės ir politinės tvarkos atžvilgiu arba vien malonumo troškimu“ [91]. Galiausiai reikia atsižvelgti ir į tuos, kuriuos į de facto gyvenimo sąjungas įstumia „didžiausias neišprusimas ar skurdas, kartais tikrai neteisingos gyvenimo sąlygos ar taip pat tam tikras psichologinis nebrandumas, dėl kurio jie svyruoja ir bijo sudaryti pastovų ir galutinį ryšį“ [92].

Vadinasi, etiniai vertinimai, pastoracija ir krikščionių veikla politiniame gyvenime turi atsižvelgti į gausybę situacijų, įvardijamų anksčiau apibūdinta [93] bendrąja „de facto gyvenimo sąjungų“ sąvoka. Kad ir kokios būtų jų priežastys, šios sąjungos kelia „rimtų pastoracinių problemų būtent dėl sunkių padarinių, dėl to jaučiamų tiek religiniu bei moraliniu (santuokos religinės prasmės, suvokiamos Dievo sandoros su savo tauta šviesoje, praradimas; sakramentinės malonės netekimas; dideli papiktinimai), tiek socialiniu lygmeniu (šeimos sampratos griovimas; ištikimybės jausmo, taip pat visuomenės atžvilgiu, silpnėjimas; galimas psichologinis vaikų traumavimas; egoizmo didėjimas)“ [94]. Štai kodėl Bažnyčia taip jautriai stebi nesantuokinių bendro gyvenimo sąjungų reiškinio plitimą, ypatingą dėmesį skirdama šio reiškinio moraliniam ir pastoraciniam matmeniui.

Krikščioniškosios santuokos liudijimas

40. Iniciatyvos, kuriomis įvairiose krikščionybės tradiciją turinčiose šalyse imta siekti de facto gyvenimo sąjungoms palankių įstatymų, sukėlė didelį ganytojų ir tikinčiųjų nerimą. Atrodo, jog gana dažnai nežinoma, kaip į šį reiškinį atsakyti, ir reakcija būna tiktai gynybinė, galinti daryti įspūdį, jog Bažnyčia paprasčiausiai nori išlaikyti status quo, tartum santuoka grįsta šeima būtų Bažnyčios kultūrinis modelis („tradicinis“ modelis), kurį trokštama išsaugoti nepaisant didelių mūsų epochos permainų.

Tokiomis aplinkybėmis derėtų pagilinti santuokinės meilės teigiamus aspektus, idant Evangelijos tiesą dar kartą būtų galima įkultūrinti taip, kaip tai pavyko mūsų eros pirmųjų amžių krikščionims. Ši nauja šeimos evangelizacija pirmiausia skirta krikščionių šeimoms, kurios, būdamos evangelizacijos objektas, taip pat yra pirmutinės evangelizuotojos, skleidžiančios „broliškos meilės“ „gerą naujieną“ [95] ne tik žodžiais, bet pirmiausia asmeniniu liudijimu. Neatidėliotinai būtina iš naujo atrasti santuokinės meilės stebuklo socialinę vertę, nes de facto gyvenimo sąjungų reiškinį lydi ideologiniai veiksniai, kurie jį dangsto ir duoda pradžią neteisingai žmogaus lytiškumo bei vyro ir moters ryšio sampratai. Dėl to toks pirmapradiškai svarbus yra krikščioniškųjų santuokų malonės gyvenimas Kristuje. „Krikščioniškoji šeima taip pat yra Bažnyčios, kunigiškosios tautos, dalis. Per Santuokos sakramentą, kuriame ji šaknijasi ir kurio yra maitinama, Viešpats Jėzus ją nepaliaujamai gaivina, kviečia ir įpareigoja vesti dialogą su Dievu per sakramentinį gyvenimą, savo egzistencijos auką ir maldą. Tai kunigiškoji užduotis, kurią šeima gali ir privalo įgyvendinti kasdieniu santuokos bei šeimos gyvenimu artimai vienydamasi su Bažnyčia; būtent taip krikščioniškoji šeima pašaukta šventėti ir šventinti bažnytinę bendruomenę ir pasaulį [96].

41. Sutinkamos įvairiose visuomenės aplinkose krikščioniškosios santuokos gali tinkamiausiai konkrečiai parodyti šiuolaikiniam žmogui (kurio subjektyvumas iš dalies sugriautas ir kuris po daugelio fragmentiškų patirčių jaučiasi išsekintas „laisvosios“ meilės, priešingos tikrai santuokinei meilei, bergždžių paieškų), kad jis gali susigrąžinti savo žmogiškąją būtį, padedant jam suvokti subjektyvybės tikrovę, tobulai įgyvendintą Jėzuje Kristuje sudarytoje santuokoje. Toks susidūrimas su tikrove yra vienintelis galimas būdas sužadinti širdyje tėvynės, kurios neišdildomą atminimą turi kiekvienas asmuo, ilgesį. Nusivylusiems žmonėms, ciniškai klausiantiems: „Argi gali kas nors gera kilti iš žmogaus širdies?“ būtina gebėti atsakyti: „Ateikite ir pamatykite mūsų santuoką, mūsų šeimą“. Tikras liudijimas, per kurį krikščionių bendruomenė, padedama Dievo, tampa Dievo gailestingumo žmonėms ženklu, gali būti svarbiausias atspirties taškas. Be to, visur galima konstatuoti, kokia paveiki ir teigiama gali būti tikinčių krikščionių įtaka. Sąmoningai rinkdamiesi tikėjimą ir gyvybę, jie savo amžininkams yra tartum raugas, patamsius apšviečianti šviesa. Tad pastoracinis rūpinimasis jų rengimu santuokai bei šeimai ir tolesnė jų globa yra esmingai svarbūs Bažnyčios ir pasaulio gyvenimui [97].

Tinkamas rengimas santuokai

42. Bažnyčios magisteriumas daug kartų yra akcentavęs, ypač po Vatikano II Susirinkimo, rengimo santuokai įprastinėje pastoracijoje svarbą ir nepamainomumą. Toks rengimas neturi apsiriboti vien informavimu, kas yra santuoka Bažnyčiai, bet privalo būti tikra auklėjamoji kelionė, tikėjimo ir vertybių ugdymo priemonė. Popiežiškoji šeimos taryba aptarė šį svarbų Bažnyčios pastoracijos aspektą dokumentuose Žmogaus lytiškumo tiesa ir reikšmė (1995 m. gruodžio 8 d.) ir Rengimas Santuokos sakramentui (1996 m. gegužės 13 d.), išryškindama rengimo santuokai pamatinį pobūdį ir turinį.

43. „Rengti santuokai, santuokiniam ir šeimos gyvenimui, yra itin svarbu siekiant Bažnyčios gerovės. Juk Santuokos sakramentas turi didelę vertę visai krikščionių bendruomenei ir pirmiausia sutuoktiniams, kurių sprendimas negali būti improvizuotas ar skubotas. Ankstesniais laikais rengiant santuokai buvo galima tikėtis santuokos vertybes bei privalumus pripažįstančios visuomenės paramos. Bažnyčia be sunkumų ir abejonių gynė santuokos šventumą suvokdama, jog Santuokos sakramentas kaip gyvoji Dievo tautos ląstelė yra Bažnyčios garantas. Bažnytinės bendruomenės, bent jau tos, kurios buvo iš pagrindų evangelizuotos, rėmė santuoką ryžtingai, vieningai ir sutelktai. Išsiskyrimų bei santuokinių nesėkmių paprastai pasitaikydavo retai, o skyrybos būdavo laikomos socialine nelaime (plg. Gaudium et spes, 47). Šiandien, priešingai, dažnai tenka būti ryškaus šeimos nuosmukio bei tam tikro santuokos vertybių irimo liudininku. Daugelyje tautų, ypač ekonomiškai stipriose šalyse, santuokų sumažėjo. Santuoka paprastai atidedama vėlesniam laikui, daugėja skyrybų bei išsiskyrimų, net pirmaisiais santuokinio gyvenimo metais. Visa tai neišvengiamai verčia vis kelti pastoracinio rūpesčio kupiną klausimą, ar besituokiantieji tikrai yra gerai pasirengę. Rengimo Santuokos sakramentui bei santuokiniam gyvenimui problema šiandien išnyra kaip didelė pastoracinė būtinybė – pirmiausia, žinoma, dėl sutuoktinių, tačiau sykiu ir dėl visos krikščionių bendruomenės, taip pat visuomenės gerovės. Štai kodėl visur didėja suinteresuotumas bei daugėja iniciatyvų norint tinkamai ir laiku atsiliepti į rengimo Santuokos sakramentui problemą“ [98].

44. Mūsų dienomis, priešingai negu kitomis epochomis, problema nėra vien santuokai pakankamai nepasirengę jaunuoliai. Sklandant pesimistinei, struktūriškumą griaunančiai ir subjektyvybę ardančiai antropologinei vizijai, daugelis jų net apskritai abejoja, ar santuokoje gali egzistuoti tikras atsidavimas, sukuriantis ištikimą, vaisingą ir neišardomą ryšį. Tokia vizija gali paskatinti atmesti santuokos instituciją kaip iliuzinę tikrovę, skirtą tiktai itin specialiai parengtiems žmonėms. Dėl to taip svarbu yra krikščioniškai ugdyti teisingą ir realistišką su santuoka susijusios laisvės kaip gebėjimo atrasti santuokinio atsidavimo gėrį ir į tai atsigręžti idėją.

Šeimos katechezė

45. To siekiant svarbus vaidmuo tenka prevencinei veiklai per šeimos katechezę. Krikščioniškųjų šeimų liudijimas nepamainomas tiek jų vaikams, tiek visuomenei, kurioje jie gyvena. Ginti šeimą neturėtų vieni ganytojai: pačios šeimos privalo reikalauti pagarbos savo teisėms bei tapatybei. Šeimos katechezėms šeimos pastoracijoje šiandien rezervuota pirmutinė vieta. Šios katechezės imasi šeimos tikrovės plačiai, visapusiškai ir sistemiškai, remdamosi tikėjimo kriterijumi ir Dievo žodžio šviesa – žodžio, kurį bažnytiškai ir sąžiningai laikydamiesi Bažnyčios magisteriumo aiškina teisėti ir kompetentingi ganytojai, tokiame katechetiniame procese tikrai prisidedantys prie išganomosios tiesos apie žmogų gilinimo. Būtina stengtis parodyti Evangelijos racionalumą bei įtikimumą santuokos ir šeimos atžvilgiu, atitinkamai pertvarkant Bažnyčios švietimo sistemą [99]. Santuokos ir šeimos aiškinimas remiantis teisinga antropologine vizija nustebina ir pačius krikščionis, kurie sužino, kad tai ne tik tikėjimo klausimas. Tai patvirtina jų tikėjimą ir skatina veikti liudijant asmeniniu gyvenimu ir vykdant savitą pasauliečių apaštalavimo misiją.

Komunikavimo priemonės

46. Šiandienė šeimos vertybių ir šeimos sampratos krizė, juntama valstybės sistemose ir kultūros perteikimo priemonėse – spaudoje, televizijoje, internete, kine ir t. t., – verčia atnaujinti pastangas siekiant laiduoti šeimos vertybių buvimą komunikavimo priemonėse. Užtenka, pavyzdžiui, prisiminti žiniasklaidos vaidmenį griaunant socialinį jautrumą tokioms situacijoms kaip svetimavimas, skyrybos ar net de facto gyvenimo sąjungos, ar didelę žalą darančias iškraipytas „vertybes“ (arba geriau „antivertybes“), kurios kartais pateikiamos kaip normalios gyvenimo alternatyvos. Iš akių taip pat nereikia išleisti ir tai, kad, nepaisant pagirtino įsipareigojusių krikščionių, bendradarbiaujančių tokiose komunikavimo priemonėse, indėlio, tam tikri televizijos serialai bei laidos ne tik neprisideda prie religinio ugdymo, bet net skleidžia dezinformaciją ir religinę ignoranciją. Tokie veiksniai nėra pamatiniai kultūros formavimo elementai, tačiau jie daro nemenką įtaką ir turi būti priskirti prie sociologinių veiksnių, į kuriuos būtina atsižvelgti realistiškais kriterijais grindžiamoje pastoracijoje.

Socialinis įsipareigojimas

47. Daugeliui mūsų amžininkų, kurių vidujiškumą tam tikra prasme „sugriovė“ ideologijos, santuoka atrodo beveik neįsivaizduojamas dalykas, o santuokinė tikrovė nieko nereiškia. Kaip Bažnyčios pastoracija galėtų ir jiems tapti išganymo įvykiu? Čia pagrindinis vaidmuo turėtų tekti atsakingas užduotis šiose aplinkose turinčių katalikų politinei ir įstatyminei veiklai. Įstatymai smarkiai lemia tautos etosą. Šiuo požiūriu itin svarbu akinti įveikti abejingumo pagundą politikos ir įstatymų leidimo srityje, akcentuojant būtinybę viešai liudyti asmens orumą. de facto gyvenimo sąjungų prilyginimas šeimai, kaip matėme, pakeistų į bendrąjį visuomenės gėrį orientuotą tvarką ir nuvertintų santuoka grįstą šeimos instituciją. Vadinasi, tai būtų blogis asmenims, šeimoms ir visuomenei. „Politinės įmanomybės“ ir jos raidos laike negalima atsieti nuo pamatinių tiesos apie žmogaus asmenį principų, turinčių lemti nuostatas, konkrečias iniciatyvas ir ateities programas [100]. Lygiai taip pat būtų naudinga skatinti suabejoti demokratijos ir etinio reliatyvizmo neišardomo ryšio, kuriuo remiasi daug įstatymo leidimo iniciatyvų de facto gyvenimo sąjungas prilyginti šeimai, „dogma“.

48. De facto gyvenimo sąjungų problema yra didelis iššūkis krikščionims, kurie turėtų gebėti parodyti racionalų tikėjimo aspektą, santuokos ir šeimos Evangelijos gilų racionalumą. Bet kuris šios Evangelijos skelbimas, neįstengiantis atsakyti į tokį racionalumo (suprantamo kaip artima žmogaus desiderium naturale ir Bažnyčios skelbiamos Evangelijos atitiktis) iššūkį, bus neveiksmingas. Štai kodėl šiandien labiau negu anksčiau būtina parodyti santuokinės meilės instituciją pagrindžiančios tiesos apie žmogų vidinį įtikimumą. Skirtingai negu kiti sakramentai, santuoka priklauso Kūrimo tvarkai ir yra įrašyta į natūralią žmonių giminės dinamiką. Antra vertus, reikia stengtis apmąstyti pamatinius pagrindus, esminius principus, įkvepiančius švietimo veiklą įvairiose aplinkose bei institucijose. Kokia filosofija vadovaujasi šiandienės švietimo įstaigos Bažnyčioje ir kaip šie principai paverstini rengimu santuokai ir šeimai kaip pagrindiniams ir būtiniems visuomenės branduoliams?

Pastoracinis rūpinimasis ir prieitys

49. Supratingumo kupina laikysena egzistencinės problematikos ir asmenų, sudarančių de facto gyvenimo sąjungą, pasirinkimo atžvilgiu yra teisėta ir tam tikromis aplinkybėmis privaloma. Kai kurios tokios situacijos gali net kelti užuojautą. Pagarba asmens orumui nėra diskusijos objektas. Tačiau supratingumas tokių situacijų atžvilgiu ir pagarba asmeniui neturi reikšti pateisinimo. Tokiomis sąlygomis veikiau būtina pabrėžti, kad tiesa jiems patiems yra esminis gėris ir autentiškos laisvės veiksnys. Tiesos sakymas yra ne įžeidimas, bet, priešingai, artimo meilės forma. Išganingo Kristaus mokymo priėmimas neatmetant nieko yra „iškili meilės sieloms forma“ [101], jei jis lydimas kantrumo ir gerumo, kurių pavyzdį parodė pats Viešpats [102]. Krikščionys taip pat turėtų stengtis suprasti individualias, socialines, kultūrines ir ideologines de facto gyvenimo sąjungų plitimo priežastis. Būtina neužmiršti, jog protinga ir taktiška pastoracija gali tam tikrais atvejais prisidėti prie „institucinio“ tokių sąjungų reabilitavimo. Žmones, gyvenančius tokiomis aplinkybėmis, bažnytinės bendruomenės įprastinėje pastoracijoje reikia traktuoti kaskart individualiai ir protingai, rodyti dėmesį jų problemoms bei sunkumams, kantriai su jais kalbėtis ir konkrečiai padėti, ypač jei yra vaikų. Ir šiuo pastoracijos aspektu pirmenybė skirtina prevencijai.

PABAIGA

50. Ištisus amžius tautų išmintis, nors vienur kitur su kai kuriomis išlygomis, iš esmės pripažino santuoka grįstos šeimos egzistavimą ir pamatinę bei nepamainomą jos misiją. Šeima yra būtinas nepamainomas gėris visai visuomenei. Ji turi būti visos visuomenės teisiškai pripažįstama, saugoma ir skatinama. Juk vienaip ar kitaip darant žalą šiam brangiam ir būtinam žmonijos gėriui, nukenčia visa visuomenė. Visuomenei nevalia likti abejingai de facto gyvenimo sąjungų socialinio reiškinio ir jo implikuojamo santuokinės meilės nuvertinimo akivaizdoje. De facto gyvenimo sąjungų pripažinimas, kai jos viešai pakeliamos į tą patį rangą kaip santuoka grįstos šeimos ar net joms prilyginamos, yra klaidingas sprendimas ir paprasčiausias problemos užgniaužimas. Tai ne tik kenkia santuokai (ir yra kėsinimasis į šeimą, šią būtiną natūralią instituciją, kurią šiandien, priešingai, reikėtų puoselėti tikra šeimos politika), bet ir žymi žmogiškosios vyro ir moters meilės antropologinės tiesos ir nuo to neatsiejamos būtinybės būti pastovia bei gyvybei atvira vienybe visišką nesupratimą, kuris tampa dar grėsmingesnis tada, kai ignoruojamas esminis ir neperžengiamas skirtumas tarp santuokinės meilės, kylančios iš santuokos instituto, ir homoseksualių santykių. Viešosios valdžios „abejingumas“ šiuo klausimu labai panašus į apatišką nesidomėjimą visuomenės gyvasties ar mirties, jos veržimosi į ateitį ar nuosmukio perspektyva. Nesiimant tinkamų priemonių, toks „neutralumas“ smarkiai sugriaus socialinį audinį ir būsimųjų kartų pedagogiką.

Nepakankamas santuokinės meilės ir jos vidinio atvirumo gyvybei vertinimas ir to nulemiamas šeimos gyvenimo nepastovumas yra socialinis reiškinys, reikalaujantis deramo visų besirūpinančiųjų šeimos gerove, ypač krikščionių, dėmesio. Pirmiausia būtina pažinti tikrąsias (ideologines ir ekonomines) tokios padėties priežastis ir nenusileisti demagoginiams spaudimo grupių, nepaisančių visuomenės bendrojo gėrio, reikalavimams. Katalikų Bažnyčia, sekdama Jėzumi Kristumi, laiko šeimą ir santuokinę meilę Gailestingumo Dievo bendrystės su žmonija dovana, brangiu šventumo ir malonės, spindinčios pasaulyje, lobiu. Štai kodėl ji kviečia visus kovojančius už žmogaus reikalą suvienyti pastangas ir bendromis jėgomis skatinti šeimą ir jos giliausią gyvybės versmę – santuokinę sąjungą.