Pratarmė

„Dabartinė pasaulio situacija reikalauja visų veiklos, paremtos aiškiu ekonominių, socialinių, kultūrinių ir dvasinių aspektų išmanymu. Žmogiškųjų reikalų žinovė Bažnyčia, netrokšdama kaip nors kištis į valstybių politiką, siekia tik vieno dalyko – Dvasios Guodėjos vadovaujama tęsti darbą, kurio ėmėsi pats Kristus, atėjęs į pasaulį tiesos liudyti, gelbėti, o ne smerkti, tarnauti, o ne kad jam būtų tarnaujama“ [1].

Šiais pranašiškos ir visada aktualios enciklikos Populorum progressio (1967 m.) žodžiais popiežius Paulius VI aiškiai nubrėžė Bažnyčios artimo santykio su pasauliu „trajektorijas“. Šios trajektorijos akcentuoja didelę žmogaus kilnumo vertę bei bendrojo gėrio paiešką ir daro tautas atsakingas ir laisvas veikti vadovaujantis iškiliausiais siekiais.

Pasaulio išgyvenama ekonomikos ir finansinė krizė visus, individus ir tautas, kviečia nuodugniai ištirti socialinį sugyvenimą pagrindžiančius principus ir kultūrines bei moralines vertybes. Bet to negana. Krizė įpareigoja nacionalinio, regioninio bei tarptautinio lygmens privačius veikėjus ir viešąją valdžią rimtai apmąstyti krizės priežastis ir politinio, ekonominio bei techninio pobūdžio sprendimus.

Šiuo atžvilgiu, pasak popiežiaus Benedikto XVI, „krizė įpareigoja mus naujaip planuoti savo kelią, nusistatyti naujas taisykles, surasti naujų įsipareigojimo formų, gręžtis į teigiamas patirtis ir šalintis neigiamų. Tada krizė taps dingstimi įžvelgti, kas yra kas, ir parengti naują planą. Dabartinės akimirkos sunkumų būtina imtis vadovaujantis šia veikiau pasitikėjimo negu nevilties ženklinama laikysena“ [2].

Patys G20 vadovai Pitsburge 2009 m. priimtame Pareiškime patvirtino: „Ekonominė krizė rodo perėjimo į naują darnios, atsakomybe grįstos globalinės ekonominės veiklos erą svarbą“ [3].

Atsiliepdama į Šventojo Tėvo kvietimą ir sykiu persiimdama tautų, pirmiausia tų, kurios labiausiai kenčia dėl dabartinės situacijos, rūpesčiais Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba, gerbdama civilinės bei politinės valdžios kompetenciją, trokšta pasidalyti savo pateiktais apmąstymais tema „Dėl tarptautinių finansinių ir monetarinių sistemų reformos globaliniame viešosios valdžios kontekste“.

Tikimės, kad tie apmąstymai bus pasaulio vadovams ir visiems geros valios žmonėms naudingi, skatins atsakomybę ne vien už dabarties, bet ir už ateities kartas, kad niekada neišnyktų geresnės ateities ir pasitikėjimo žmogaus kilnumu bei gebėjimu daryti gera viltis.

Kiekvienas pavienis asmuo ir kiekviena bendruomenė atsakingi už bendrojo gėrio skatinimą. Ištikima savo etiniam ir religiniam pašaukimui, tikinčiųjų bendruomenė turi pirmutinė klausti, ar žmonių šeimos turimos priemonės tinkamos globaliniam bendrajam gėriui įgyvendinti. Bažnyčia savo ruožtu pašaukta be išimties skatinti visų troškimą prisidėti prie „milžiniško žmonių užmojo“ amžių tėkmėje „gerinti savo gyvenimo būklę“; toks veikimas „pats savaime atitinka Dievo planą“ [4].

1. Ekonominė plėtra ir nelygybė

Pasaulį šiandien apėmusios ekonomikos ir finansų krizės priežasčių daug. Dėl to, kiek jų ir kiek jos reikšmingos, nesutariama: vieni pirmiausia pabrėžia klaidingą ekonomikos ir finansų politiką, kiti – politikos, ekonomikos ir finansų institucijų struktūrinį silpnumą, treti kaltina etinį nuosmukį visais pasaulinės ekonomikos, kurioje vis labiau įsigali utilitarizmas ir materializmas, lygmenimis. Visose krizės plėtojimosi stadijose visada galima aptikti techninių klaidų ir moralinės atsakomybės matmens derinį.

Materialinių gėrybių ir paslaugų mainuose kiekį riboja gamtiniai veiksniai, gamybinis pajėgumas ir įvairialypis darbas, kurie lemia kaštų ir kainų santykius, leidžiančius tam tikromis sąlygomis našiai paskirstyti turimus išteklius.

Pinigų ir finansų srityje dinamika kitokia. Pastaraisiais dešimtmečiais bankai išplėtė kreditavimą, tai lėmė generavimą pinigų, kurie savo ruožtu skatino dar labiau plėsti kreditavimą. Šitai ekonomikos sistemą įstūmė į infliacijos spiralę, kurios riba tapo kredito institucijoms nebepakeliama rizika – joms iškilo bankroto, turėsiančio neigiamų padarinių visai ekonomikos ir finansų sistemai, pavojus.

Po Antrojo pasaulinio karo nacionalinės ekonomikos plėtojosi, nors dėl to nepaprastai aukojosi milijonai, maža to, milijardai žmonių, kurie kaip gamintojai bei verslininkai ir taupytojai bei vartotojai savo elgesiu rodė pasitikėjimą laipsniška, reguliuojama pinigų ir finansų plėtra, paisančia realaus ekonomikos augimo perspektyvų.

Nuo praėjusio amžiaus dešimto dešimtmečio pinigai ir kreditavimo priemonės, priešingai, globaliniu lygmeniu augo daug sparčiau negu pajamų gamyba, net ir atsižvelgiant į dabartines kainas. Iš to radosi perdėm likvidūs telkiniai ir spekuliaciniai burbulai, vėliau virtę plintančiomis ir viena po kitos kylančiomis mokumo ir pasitikėjimo krizėmis.

Pirmoji krizė, siautusi septintajame dešimtmetyje iki aštuntojo pradžios, buvo susijusi su naftos kainomis. Po jos kilo krizių besivystančiose šalyse, pavyzdžiui, pirmoji Meksikos krizė devintajame dešimtmetyje, paskui Brazilijoje, Rusijoje, Korėjoje ir vėl Meksikoje dešimtajame dešimtmetyje, taip pat Tailande ir Argentinoje.

Nekilnojamojo turto burbulą ir neseną finansų krizę irgi sukėlė per didelė pinigų ir finansinių įrankių gausa globaliniu mastu.

Globalinei pinigų ir finansų sistemai grėsmę kėlusios krizės besivystančiose šalyse buvo sustabdytos išsivysčiusių šalių pastangomis, tuo metu 2008-aisiais pratrūkusi krizė išsiskyrė, palyginti su ankstesnėmis krizėmis, esmingai svarbesniu ir smarkiai griaunamuoju veiksniu. Ji kilo Jungtinėse Valstijose, vienoje iš globalinei ekonomikai bei finansams reikšmingiausių sričių ir tiesiogiai paveikė valiutą, kuria šiandien tebesiremia didžiuma tarptautinės prekybos sandorių.

Dėl liberalistinio požiūrio, nepalankiai traktuojančio viešą kišimąsi į rinką, pasirinkta leisti svarbiai tarptautinei finansų institucijai bankrutuoti, tikintis šitaip apriboti krizę ir jos padarinius. Deja, tai sukėlė didžiulį nepasitikėjimą, paskatinusį staigiai pakeisti nuostatas ir pareikalauti įvairialypio, nepaprastai didelės apimties (daugiau nei 20 procentų bendrojo vidaus produkto) viešojo įsikišimo, siekiant užkirsti kelią neigiamiems padariniams, galėjusiems sukrėsti visą tarptautinę finansų sistemą.

Įtaka vadinamajai „realiajai“ ekonomikai, kamuojamai sunkumų kai kuriose srityse, pirmiausia statybos, ir paplitusios pesimistinės ekonominės prognozės sąlygojo neigiamą gamybos ir tarptautinės prekybos tendenciją, turėjusią rimtų atgarsių darbo rinkoje ir padarinių, kurių iki šiol galbūt dar ligi galo neįvertinome. Kaštai milijonams išsivysčiusiose ir besivystančiose šalyse didžiuliai.

Šalyse ir srityse, kur trūksta tokių elementarių gėrybių kaip sveikata, maistas ir pastogė, daugiau negu milijardas žmonių priversti išgyventi iš mažesnių nei vienas doleris per dieną vidutinių pajamų.

Globalinė ekonominė gerovė, tradiciškai matuojama nacionalinėmis pajamomis ir pajėgumais, antrojoje XX a. pusėje kilo žmonijos istorijoje neregėtu mastu ir neregėta sparta.

Tačiau nepaprastai išaugo ir nelygybė įvairiose šalyse ir tarp jų pačių. Kai kurios labiau industrializuotos ir išsivysčiusios šalys bei ekonominės zonos žymiai padidino savo pajamas, tuo metu kitos šalys, tiesą sakant, liko už bendrojo ekonomikos gerėjimo borto, o jų padėtis net pablogėjo.

Po Vatikano II Susirinkimo popiežius Paulius VI enciklikoje Populorum progressio 1967 m. dėl žalingų padarinių pasaulio pusiausvyrai ir taikai jau aiškiai ir pranašiškai pasmerkė pavojus, keliamus liberalistinio ekonomikos plėtros supratimo. Popiežius nurodė, kad gyvybės apsauga ir asmens kultūrinio bei moralinio augimo skatinimas yra būtinos autentiško vystymosi sąlygos. Tuo remdamasis Paulius VI pareiškė, kad pilnatviškas globalinis vystymasis yra „naujas taikos vardas“ [5].

Po keturiasdešimt metų, 2007-aisiais, Tarptautinis valiutos fondas savo metiniame pareiškime pripažino artimą ryšį tarp netinkamai valdomo globalizacijos proceso ir didelės nelygybės pasaulyje [6]. Šiandien šiuolaikinės komunikavimo priemonės visiems žmonėms, turtingiems ir vargšams, aiškiai parodo didžiulę ekonominę, socialinę ir kultūrinę nelygybę, keliančią įtampas ir galingus migracinius sujudimus.

Vis dėlto būtina pakartoti, jog globalizacijos procesas ir jo teigiami aspektai yra pasaulio ekonomikos didžiulės plėtros XX amžiuje pagrindas. Pravartu priminti, kad nuo 1900 iki 2000-ųjų pasaulio gyventojų pagausėjo beveik keturis kartus, o turto pasaulyje pagaminta daug daugiau, todėl ryškiai pakilo pajamų, tenkančių vienam asmeniui, vidurkis. Deja, turto paskirstymas netapo teisingesnis, negana to, dažnai pablogėjo.

Kas pastūmėjo pasaulį tokia taikos atžvilgiu problemiška kryptimi?

Pirmiausia taisyklių nevaržomas ir nekontroliuojamas ekonominis liberalizmas. Tai ideologija, „ekonominio apriorizmo“ forma, siekianti išrutulioti iš teorijos rinkos funkcionavimo dėsnius ir laikanti juos kapitalistinio vystymosi dėsniais, bet perlenkianti kaip kuriuos aspektus. Ekonominei ideologijai, a priori nustatančiai rinkos funkcionavimo ir ekonomikos vystymosi dėsnius neatsižvelgiant į tikrovę, kyla grėsmė virsti įrankiu, pajungtu interesams šalių, faktiškai besimėgaujančių ekonominiais bei finansiniais privalumais.

Taisyklės ir kontrolė, kad ir kokios netobulos, nacionaliniu ir regioniniu lygmeniu dažnai jau egzistuoja, o taikyti ir įtvirtinti tokias taisykles bei kontrolę tarptautiniu lygmeniu sunku.

Kapitalistinio vystymosi nelygybes ir iškrypimus dažnai lemia ne tik ekonominis liberalizmas, bet ir utilitaristinė ideologija, t. y. teorinis ir praktinis požiūris, anot kurio, tai, kas naudinga asmeniui, veda prie bendrojo gėrio. Tokia „maksima“ turi tiesos, tačiau nevalia ignoruoti, kad ne visada tai, kas naudinga individui, nors ir teisėta, prisideda prie bendrojo gėrio. Siekiant bendruomenės gėrio, tą, kas naudinga asmeniui, dažnai turi pranokti solidarumo dvasia.

XX a. trečiajame dešimtmetyje kai kurie ekonomistai jau įspėjo, kad, neturint taisyklių ir kontrolės, reikėtų vengti pernelyg pasitikėti teorijomis, šiandien virtusiomis tarptautiniu lygmeniu vyraujančiomis ideologijomis bei praktikomis.

Vienas iš niokojančių tokių ideologijų vaisių praėjusio amžiaus paskutiniais dešimtmečiais ir pirmaisiais šio šimtmečio metais yra krizė, kurioje pasaulis tebeskendi.

Savo socialinėje enciklikoje popiežius Benediktas XVI tiksliai įvardijo ne tik ekonomikos ir finansų, bet ir savo prigimtimi pirmiausia moralės krizės šaknis. Pasak popiežiaus, ekonomikai, kad teisingai funkcionuotų, būtina etika, ir ne kokia nors, bet draugiška žmogui [7]. Jis toliau smerkia utilitarizmo bei individualizmo vaidmenį ir atkreipia dėmesį į atsakomybę tų, kurie tuo persiėmę šitai skatino kaip visų ekonomikos ir politikos veikėjų, veikiančių ir sąveikaujančių socialiniame kontekste, optimalų elgesį. Be to, Benediktas XVI įvardija ir pasmerkia naują ideologiją, technokratijos ideologiją.

2. Technologijos vaidmuo ir etinis iššūkis

Didžiulę ekonominę ir socialinę plėtrą praėjusiame amžiuje, turėjusią ir šviesių momentų, ir tamsių šešėlių, taip pat daug nulėmė tolesnis technikos vystymasis ir pastaraisiais dešimtmečiais informacijos technologijų pažanga bei jų pritaikymas ekonomikoje ir pirmiausia finansų srityje.

Vis dėlto, norėdami skaidriai aiškinti dabartinį naują socialinį klausimą, turime vengti klaidos, irgi neoliberalistinės ideologijos vaisiaus, laikyti visas problemas, kurių būtina imtis, vien techninės prigimties. Šitaip traktuojant problemas, išvengiama būtinybės suvokti bei įvertinti jas kaip etines. Šiame kontekste Benediktas XVI savo enciklikoje atkreipia dėmesį į technokratinės ideologijos pavojų, t. y. į technikos suabsoliutinimą, linkusį „pagimdyti negebėjimą suvokti tai, ko neįmanoma paaiškinti vien materija“ [8], ir sumenkinti sprendimų, priimamų ekonomikos ir finansų sistemoje dirbančio konkretaus individo, vertę, taip susiaurinant juos iki vien techninių kintamųjų. Užsisklendimas „anapusybei“, kuris suprantamas kaip kažkas daugiau nei technika, ne tik neleidžia surasti tinkamų problemų sprendimų, bet ir dar labiau materialiai ir morališkai nuskurdina pagrindines krizės aukas.

Taigi žvelgiant į reiškinio sudėtingumą, nevalia išleisti iš akių ar nepakankamai įvertinti etinių bei kultūrinių veiksnių svarbos. Juk krizė aikštėn iškėlė savanaudiškumo, kolektyvinio godumo ir gėrybių gviešimosi didžiuliu mastu paženklintą elgesį. Niekas negali būti patenkintas matydamas, kad žmogus gyvena kaip „vilkas kitam žmogui“, anot Hobbeso pabrėžtos sampratos. Niekas ramia sąžine negali taikstytis, kad kai kurios šalys vystosi kitų sąskaita. Nesuradus sprendimų, kaip panaikinti įvairias neteisingumo formas, neigiami padariniai socialiniu, politiniu ir ekonominiu lygmeniu kurs didėjančio priešiškumo ir net smurto aplinką ir galiausiai pakirs pačius demokratinių institucijų pamatus, net ir tvirčiausius.

Pripažindamos buvimo pirmenybę turėjimo ir etikos pirmenybę ekonomikos atžvilgiu, žemės tautos turėtų pereiti prie solidarumo etikos, kaip jų veiklą įkvepiančio motyvo, atsisakydamos visų vargano savanaudiškumo formų ir persiimdamos globalinio bendrojo gėrio, pranokstančio vien kontingentiškus ir dalinius interesus, logika. Galiausiai dėl visų žmonių bendrojo kilnumo jie turėtų gyvai jaustis priklausantys žmonių šeimai: „Už mainų lygiavertiškumo logiką ir už įvairias su tuo susijusias teisingumo formas svarbiau tai, kas priklauso žmogui tik todėl, kad jis yra žmogus, atsižvelgiant į jo iškilų kilnumą“ [9].

Jau 1991-aisiais, žlugus marksistiniam komunizmui, palaimintasis Jonas Paulius II atkreipė dėmesį į pavojų „garbinti rinką kaip stabą, nekreipiant dėmesio į tas gėrybes, kurios dėl savo prigimties negali būti įprastomis prekėmis“ [10]. Šiandien į tą įspėjimą būtina nedelsiant atsižvelgti ir paskuti keliu, labiau derančiu su asmens ir žmogaus šeimos kilnumu ir transcendentiniu pašaukimu.

3. Globalizacijos valdymas

Statydinant broliškesnę bei teisingesnę žmonių šeimą ir, pirmiau negu tai, transcendencijai atvirą naująjį humanizmą, itin aktualus yra palaimintojo Jono XXIII mokymas. Pranašiškoje enciklikoje Pacem in terris jis pabrėžė, kad pasaulis žengia vis didesnės vienybės link. Tada atkreipė dėmesį, kad žmonių bendruomenėje stinga atitikties tarp politinės organizacijos „pasaulio lygmeniu ir objektyvių visuotinio bendrojo gėrio poreikių“ [11]. Jis taip pat išreiškė viltį, kad vieną dieną bus sukurta „pasaulinė viešoji valdžia“ [12].

Turint prieš akis sudėtingo globalizacijos reiškinio sąlygotą pasaulio vienijimąsi ir svarbą garantuoti, šalia kitokio kolektyvinio gėrio, laisvos ir stabilios pasaulio ekonomikos ir finansų sistemos, tarnaujančios realiai ekonomikai, gėrį, Pacem in terris mokymas šiandien atrodo dar svarbesnis ir vertas būti nedelsiant konkretizuotas.

Sekdamas Pacem in terris, Benediktas XVI pats išreiškė poreikį sukurti pasaulinę viešąją valdžią [13]. Tai atrodo akivaizdu turint galvoje tai, kad klausimų, spręstinų globaliniu lygmeniu, vis daugiau. Paimkim, pavyzdžiui, taiką ir saugumą, nusiginklavimą ir ginklų kontrolę, pagrindinių žmogaus teisių skatinimą ir apsaugą, ekonomikos valdymą ir plėtros politiką, migracijos srautų reguliavimą ir mitybos garantavimą, aplinkos apsaugą. Visose šiose srityse vis labiau ryškėja didėjanti valstybių ir pasaulio regionų tarpusavio priklausomybė ir ne tik kokiu nors sektoriumi apsiribojančių bei izoliuotų, bet sisteminių ir visa apimančių, solidarumo ir subsidiarumo įkvėptų, į visuotinį bendrąjį gėrį orientuotų atsakymų poreikis.

Popiežius primena: jei tokiu keliu nebus einama, „tarptautinei teisei, nepaisant įvairiose srityse pasiektos pažangos, grės pavojus priklausyti nuo jėgos pusiausvyros tarp stipresniųjų“ [14].

Enciklikoje Pacem in terris Jonas XXIII mums primena, kad viešosios valdžios tikslas yra pirmučiausia tarnauti bendrajam gėriui. Todėl ji aprūpintina struktūra ir tinkamais, veiksmingais mechanizmais, atitinkančiais jos užduotį ir į ją dedamus lūkesčius. Tai ypač aktualu globalizuotame pasaulyje, kuriame individai ir tautos darosi vis artimiau susiję bei vienas nuo kito priklausomi, bet sykiu vyrauja spekuliacinio pobūdžio pinigų ir finansų rinkos, darančios žalą realiajai ekonomikai, ypač silpnesnių šalių.

Tai sudėtingas ir keblus procesas. Tokia viršnacionalinė valdžia turėtų turėti realistinę struktūrą ir būti kuriama laipsniškai siekiant veiksmingų ir našių monetarinių ir finansinių sistemų, t. y. laisvų ir stabilių rinkų, drausminamų tinkamų teisinių priemonių, prisidedančių prie darnaus vystymosi ir visų socialinės pažangos, besivadovaujančių meilės ir tiesos vertybėmis [15]. Šios visą pasaulį aprėpiančios valdžios nevalia primesti jėga, ji turi išaugti iš laisvo ir bendro susitarimo, iš nuolatinių istorinių pasaulio bendrojo gėrio reikalavimų ir nebūti prievartos ar smurto vaisius. Ji turi kilti iš sąžinės ir laisvės laipsniško brendimo, iš didėjančios atsakomybės suvokimo. Vadinasi, tokių elementų kaip abipusis pasitikėjimas, autonomija ir dalyvavimas nevalia laikyti paviršutiniškais. Pritarimo iš vis daugiau tokį patį įsitikinimą puoselėjančių šalių siektina nuoširdžiu dialogu, kuris, užuot nustūmęs į šalį, atsižvelgtų į mažumos nuomonę. Tad pasaulinė valdžia turėtų nuosekliai įtraukti visas tautas į bendradarbiavimą prisidedant savuoju dorybių ir civilizacijos paveldu.

Pirma pasaulinės politinės valdžios įsteigimo turėtų būti preliminari konsultacijų stadija, iš kurios išnirtų įteisinta institucija, kuri būtų veiksmingas vadovas ir sykiu leistų kiekvienai tautai išreikšti savo dalinį gėrį bei jo siekti. Vykdyti tokią valdžią, kuri tarnaus visų ir kiekvieno gerovei, neišvengiamai reikės super partes, t. y. pakylant aukščiau kiekvieno dalinio požiūrio ar kiekvieno dalinio gėrio ir prieš akis turint bendrąjį gėrį. Jos sprendimai neturėtų būti labiau pažengusių šalių didesnės galios silpnesniųjų atžvilgiu vaisius. Priešingai, jais atsižvelgtina į visų interesus, ne tik į privilegijuotų grupių naudą, nesvarbu, kas jas sudarytų, privatūs lobistai ar nacionalinės vyriausybės.

Tačiau viršnacionalinė institucija, „tautų bendrijos“ iš­raiška, ilgai neišsilaikys, jei nebus pripažinta ir be išlygų gerbiama šalių įvairovė kultūros, materialinių ir nematerialinių išteklių, istorinių ir geografinių sąlygų lygmeniu. Tokios valdžios veiksmingumą sumažintų ir įsitikinimu grįsto sutarimo, maitinamo pasaulio bendrijos nepaliaujamos moralinės vienybės, stygius.

Kas galioja nacionaliniu lygmeniu, galioja ir globaliniu. Asmuo nesukurtas besąlygiškai tarnauti valdžiai, priešingai, būtent pastaroji turi tarnauti asmeniui paisydama iškilios žmogaus kilnumo vertybės. Panašiai ir vyriausybės neturi besąlygiškai tarnauti pasaulinei valdžiai. Veikiau pastaroji turi pagal subsidiarumo principą tarnauti įvairioms valstybėms narėms, kurdama, be kita ko, socialines, ekonomines, politines ir teisines sąlygas, būtinas, kad egzistuotų veiksmingos ir našios rinkos, kurios tokios būna tada, kai nėra perdėtai saugomos paternalistinės nacionalinės politikos ir nėra silpninamos viešųjų finansų ir bendrojo nacio­nalinio produkto sisteminių deficitų, trukdančių rinkoms pasauliniame kontekste veikti kaip atviroms ir konkurencingoms institucijoms.

Pasak Bažnyčios magisteriumo tradicijos, kurią energingai tęsia Benediktas XVI [16], santykius tarp valstybės ir vietinių bendruomenių, tarp viešųjų ir privačiųjų institucijų, neišskiriant nė monetarinių ir finansinių institucijų, turėtų reguliuoti subsidiarumo principas. Lygiai taip aukštesniu lygmeniu juo turėtų remtis santykiai tarp galimos būsimos pasaulinės viešosios valdžios ir regioninių bei nacionalinių institucijų. Tas principas laiduoja ir demokratijos teisėtumą, ir sprendimų, priimamų tų, kurie yra tam pašaukti, veiksmingumą. Jis leidžia gerbti asmens ir asmenų bendruomenės laisvę ir kartu imtis atsakomybės už tikslus ir jiems tenkančias pareigas.

Anot subsidiarumo logikos, aukštesnioji valdžia teikia savo subsidium, t. y. savo pagalbą, tik tada, kai asmuo ir socialiniai bei finansiniai subjektai iš pagrindų netinkami ar neįstengia patys atlikti tai, ko iš jų reikalaujama [17]. Remiantis solidarumo principu statydinamas tvarus ir vaisingas santykis tarp pasaulio piliečių visuomenės ir pasaulio viešosios valdžios, valstybėms, tarpinėms struktūroms, įvairioms institucijoms, įskaitant ekonomines ir finansines, ir piliečiams priimant sprendimus dėl pasaulinio bendrojo gėrio, pranokstančio nacionalinį gėrį.

Enciklikoje Caritas in veritate rašoma, kad „globalizacija vairuotina subsidiariai, suskirstytina į kelias pakopas ir įvairias tarpusavyje bendradarbiaujančias plotmes“ [18]. Tik taip galima išvengti centrinės valdžios biurokratinio izoliavimosi pavojaus – izoliavimosi, kuris keltų grėsmę, kad ji neteks teisėtumo dėl per didelio atotrūkio nuo tikrovės, pagrindžiančios jos egzistenciją, ir nesunkiai pasiduos paternalistinėms, technokratinėms ar hegemoninėms pagundoms.

Vis dėlto iki viešosios valdžios, turinčios visuotinę jurisdikciją, sukūrimo dar laukia ilgas kelias. Būtų logiška, kad reforma prasidėtų nuo Jungtinių Tautų dėl šios organizacijos pasaulinės atsakomybės, gebėjimo suburti pasaulio tautas, užduočių įvairovės ir specializuotų agentūrų. Tokių reformų vaisius būtų didesnis gebėjimas rinktis politiką ir sprendimus, kurie saistytų, nes siektų įgyvendinti bendrąjį gėrį vietiniu, regioniniu ir pasauliniu lygmeniu. Politikos plotmėje labiausiai neatidėliotinos yra priemonės pasaulinio socialinio teisingumo linkme – silpniausioms šalims žalos nedaranti finansinė ir monetarinė politika [19], taip pat pastangos laiduoti laisvas bei stabilias rinkas ir teisingą pasaulio turtų paskirstymą per pavyzdžio neturinčias globalinio fiskalinio solidarumo formas, kurias aptarsime vėliau.

Žengiant pasaulinės viešosios valdžios sukūrimo link, governance (t. y. vien horizontalaus koordinavimo be aukštesnės valdžios super partes) klausimų nevalia atsieti nuo shared government (t. y. sistemos, kur, be horizontalaus koordinavimo, egzistuoja aukštesnė valdžia super partes), kurio funkcijos proporcingos laipsniškam pasaulio politinės visuomenės vystymuisi, klausimų. Pasaulinės viešosios valdžios negalima įsteigti be jau funkcionuojančio daugiašališkumo ne tik diplomatiniu, bet ir pirmiausia darnaus vystymosi ir taikos programų lygmeniu. Pasaulinės vyriausybės neįmanoma pasiekti politiškai neišreiškiant pirmesnių tarpusavio priklausomybės ir bendradarbiavimo formų.

4. Tarptautinių finansinių ir monetarinių sistemų

reformos, atitinkančios visų tautų poreikius, link

Ekonomikos ir finansų srityje didžiausius sunkumus kelia veiksmingų struktūrų, galinčių tarptautinės ekonomikos ir tarptautinių finansų lygmeniu garantuoti ne tik governance, bet ir shared government sistemą, stygius.

Ką galima pasakyti apie šią perspektyvą? Kokius žingsnius konkrečiai žengti?

Turint prieš akis dabartinę pasaulinę ekonomikos ir finansų sistemą, pabrėžtini du esminiai veiksniai: pirmas yra laipsniškas Brenton Woods institucijų veiksmingumo menkėjimas nuo aštuntojo dešimtmečio pradžios. Konkrečiai Tarptautinis valiutos fondas neteko esminio pasaulio finansų stabilizavimo elemento – galimybės reguliuoti pinigų masę ir prižiūrėti sistemos prisiimamą kreditų rizikos dydį. Galiausiai jis nebedisponuoja tuo „visuotiniu bendruoju gėriu“, koks yra pasaulio monetarinės sistemos stabilumas.

Antras veiksnys yra minimalus rinkinys visiems galiojančių taisyklių, būtinų norint valdyti sparčiau nei realioji ekonomika augusią globalinę finansų sistemą. Spartus, nelygus augimas atsirado, viena vertus, dėl kapitalo judėjimo kontrolės atsisakymo bei polinkio dereguliuoti bankinę ir finansinę veiklą ir, kita vertus, dėl finansinės technologijos pažangos, sąlygotos informacijos technologijos.

Struktūriniu lygmeniu monetarinė ir finansinė veikla antrojoje praėjusio amžiaus pusėje augo daug sparčiau nei prekių ir paslaugų gamyba. Tokiomis sąlygomis kredito kokybė nusmuko tiek, kad kredito institucijas įstūmė į neprotingai didelį pavojų. Pakanka mesti žvilgsnį į didelių ir mažų kredito institucijų likimą devintojo bei dešimtojo dešimtmečio ir galiausiai 2008-ųjų krizių metu.

Vėlgi XX a. antrojoje pusėje didėjo tendencija nustatyti ekonomikos ir finansų politikos strategines kryptis labiau išsivysčiusių šalių klube ir didesnėse ar mažesnėse jų grupėse. Neneigiant teigiamų to aspektų, negalima nepastebėti, jog taip elgiantis nebuvo ligi galo paisoma atstovavimo principo, ypač kalbant apie mažiau išsivysčiusias ar kylančias šalis.

Poreikis atsižvelgti į daugiau šalių balsus paskatino išplėsti šias grupes ir pereiti, pavyzdžiui, nuo G7 prie G20. Toks žingsnis buvo teigiamas, nes į pasaulinės ekonomikos bei finansų formavimą leido įtraukti daug gyventojų turinčias besivystančias ir kylančias šalis.

Tad G20 aplinkoje gali bręsti konkrečios tendencijos, kurios, tinkamai išplėtotos atitinkamuose techniniuose centruose, galės pakreipti kompetentingus nacionalinius ir regioninius organus į esamų institucijų tvirtinimą ir naujų, aprūpintų tinkamais ir veiksmingais įrankiais, sukūrimą tarptautiniu lygmeniu.

Negana to, patys G20 vadovai savo baigiamajame pareiškime 2009 m. Pitsburge pareiškė: „Ekonomikos krizė rodo būtinybę pereiti į naują atsakomybe grįstos darnios ekonominės veiklos erą.“ Siekdami įveikti krizę ir pradėti naują atsakomybės erą, vadovai, be techninių ir trumpalaikių priemonių, pasiūlė „reformuoti globalinę architektūrą taip, kad ji tenkintų XXI a. poreikius“, ir „sukurti aplinką, kurioje būtų rengiama politika ir priemonės, kurių reikėtų išvien imtis, kad globalinė plėtra taptų stipri, darni ir subalansuota“ [20].

Todėl būtina pradėti apmąstymo ir reformavimo procesą kūrybiškoms ir realistinėms kryptims ištirti pasinaudojant teigiamais jau egzistuojančių institucijų ir forumų privalumais.

Ypatingas dėmesys skirtinas tarptautinės monetarinės sistemos reformai ir konkrečiai įsipareigojimui sukurti kokią nors globalinio monetarinio valdymo formą, neišreikštai jau glūdinčią Tarptautinio valiutos fondo įstatuose. Akivaizdu, kad tam tikru mastu tai priverstų aptarti egzistuojančias mainų sistemas, siekiant rasti veiksmingų koordinavimo ir priežiūros priemonių. Nustatant egzistuojančių įrankių laipsniško pritaikymo etapus, į šį procesą taip pat įtrauktinos kylančios ir besivystančios šalys.

Ryškėja savotiško „pasaulio centrinio banko“, reguliuojančio monetarinių mainų srautus ir sistemas, kaip daro nacionaliniai centriniai bankai, poreikis. Norint tinkamai atsakyti į dabartinius klausimus, būtina iš naujo atrasti taikos, koordinavimo ir bendros vizijos logiką, atvedusią prie Brenton Woods susitarimų. Regioniniu lygmeniu toks procesas galėtų prasidėti stiprinant egzistuojančias institucijas, kaip antai Europos centrinį banką. Vis dėlto, norint sukurti atitinkamas viešąsias institucijas, laiduojančias bendrų sprendimų vieningumą ir sąryšingumą, apmąstymo reikia ne tik ekonomikos ir finansų, bet ir pirmiausia politikos lygmeniu.

Šios priemonės suvoktinos kaip tam tikri pirmi žingsniai viešosios valdžios, turinčios visuotinę jurisdikciją, link, kaip pirmas pasaulio bendruomenės pastangų pakreipti institucijas bendrojo gėrio kryptimi etapas. Paskui turėtų eiti kiti etapai, turint galvoje, kad mums pažįstama dinamika gali išryškėti, bet sykiu ir būti lydima pokyčių, kurių šiandien neįmanoma numatyti.

Šiame procese būtina atkurti dvasinio matmens bei etikos ir kartu su tai politikos, atsakingos už bendrąjį gėrį, pirmumą ekonomikos ir finansų atžvilgiu. Norint duoti pradžią rinkoms ir finansų institucijoms, veiksmingai tarnaujančioms asmeniui, vadinasi, gebančioms atsiliepti į bendrojo gėrio ir visuotinės brolystės reikalavimus, pranokstančioms bet kokią lėkšto ekonomizmo ir merkantilizmo formą, ekonomika ir finansai sugrąžintini į savo tikrojo pašaukimo ir tikrųjų funkcijų, įskaitant socialinę, ribas atsižvelgiant į jų akivaizdžią atsakomybę visuomenei.

Remiantis tokiu etiniu požiūriu, pravartu, pavyzdžiui, pagalvoti:

a) apie finansinių transakcijų apmokestinimą nustatant teisingus procentų dydžius, bet proporcingus operacijų, ypač tų, kurios atliekamos „antrinėje“ rinkoje, sudėtingumui. Toks apmokestinimas labai skatintų globalinį ir darnų vystymąsi pagal socialinio teisingumo ir solidarumo principus. Tai taip pat padėtų sukurti pasaulinį rezervo fondą krizės ištiktų šalių ekonomikoms remti ir jų monetarinėms bei finansinėms sistemoms atgaivinti;

b) apie bankų rekapitalizacijos viešaisiais ištekliais formas, paramą susiejant su sąlyga laikytis „dorybingos“ ir realiajai ekonomikai palankios elgsenos;

c) apie paprasto kreditavimo ir investment banking apibrėžimus. Tokia perskyra leistų veiksmingiau drausminti nekontroliuojamas ir neribojamas „šešėlines rinkas“.

Sveiko realizmo jausmas reikalauja būtino laiko, kad būtų pasiektas platus sutarimas, tačiau perspektyvoje išlieka visuotinis bendrasis gėris ir jo neišvengiami reikalavimai. Negana to, tiems, kurie universitetuose ir kitose institucijose pašaukti ugdyti rytojaus vadovus, pravartu rimtai stengtis rengti juos jų pareigai nuolatos kintančiame pasaulyje įžvelgti globalinį viešąjį gėrį ir jam tarnauti. Šiuo metu tarp etinio ugdymo ir techninio rengimo žiojinčią spragą būtina užpildyti ypač įtaigiai atskleidžiant neišvengiamą abiejų praxis ir poièsis lygmenų sinergiją.

To pat turėtų siekti ir visi, turintys galimybę apšviesti pasaulio viešąją nuomonę, idant šis naujas pasaulis būtų sutinkamas ne baimingai, bet viltingai ir solidariai.

Pabaiga

Visuomenėje, gebančioje sutelkti milžiniškus išteklius, bet kultūriniu ir moraliniu lygmeniu nepakankamai suvokiančioje, kaip juos tinkamai panaudoti, dabartinėmis netikrumo sąlygomis esame kviečiami nepasiduoti ir pirmiausia statydinti prasmingą ateitį būsimoms kartoms. Nereikia bijoti siūlyti naujovių, net jei jos gali išjudinti ankstesnes galios pusiausvyras, engusias silpniausiuosius. Tai žemėn beriamos sėklos, kurios sudygs ir greitai duos vaisių.

Pasak Benedikto XVI, visose plotmėse – socialinėje, politinėje, ekonominėje, profesinėje – neatidėliotinai reikia žmonių, turinčių drąsos teisingu gyvenimu tarnauti bendrajam gėriui ir jį skatinti [21]. Tik jiems pavyks gyventi regint toliau negu daiktų regimybė ir išvysti spragą tarp to, kas jau realiai egzistuoja, ir to, kas galima, bet niekada neišbandyta.

Paulius VI pabrėžė „priekin žvelgiančios vaizduotės“, gebančios įžvelgti dabartyje glūdinčias galimybes ir nukreipti žmones į naują ateitį, revoliucinę jėgą [22]. Išlaisvindamas vaizduotę, žmogus išlaisvina savo egzistenciją. Bendruomeninės vaizduotės pastangomis įmanoma perkeisti ne tik institucijas, bet ir gyvenimo būdus bei žadinti visoms tautoms geresnę ateitį.

Šiuolaikinės valstybės savo laiku tapo struktūruotos visumos, suverenitetą sutelkusios savo teritorijoje. Bet socialinės, kultūrinės ir politinės sąlygos pamažu pakito. Jų tarpusavio priklausomybė padidėjo – tad tapo natūralu galvoti apie integruotą ir vis labiau bendros sistemos valdomą tarptautinę bendruomenę, – tačiau neišnyko ir blogoji nacionalizmo forma, kai valstybė jaučiasi galinti autarkiškai siekti savo piliečių gerovės.

Šiandien visa tai atrodo anachronistiška ir siurrealu. Visos tautos, mažos ir didelės, drauge su jų vyriausybėmis pašaukos įveikti „gamtos būvį“, verčiantį valstybes amžinai kovoti viena su kita. Globalizacija, nepaisant jos neigiamų aspektų, tautas vis labiau vienija skatindama jas judėti naujo viršnacionalinio „teisės būvio“, kurį palaiko intensyvesnis ir vaisingesnis bendradarbiavimas, linkme. Kaip praeityje nacionalinių valstybių atsiradimas padarė galą visoms „anarchinėms“ kovoms tarp konkuruojančių klanų ir karalysčių, lygiai taip šiandienė žmonija turi įsipareigoti pereiti nuo anarchinės kovos tarp nacionalinių darinių būvio prie naujo darnesnės, poliarchinės, kiekvienos tautos tapatybę kaip vieną iš daugiabriaunių vienos žmonijos turtų gerbiančios tarptautinės visuomenės modelio. Toks perėjimas, nedrąsiai jau vykstantis, laiduos taiką ir saugumą, plėtrą ir laisvas, stabilias bei skaidrias rinkas visų šalių, nepaisant jų dydžio ar galios, piliečiams. Jonas Paulius II atkreipia mūsų dėmesį: „Kaip individualiose valstybėse, pagaliau atėjus laikui, asmeninio kraujo keršto ir represijų sistema užleido vietą įstatymo valdžiai, taip panaši pažanga dabar neatidėliotinai būtina ir tarptautinėje bendrijoje“ [23].

Dabar, kai gyvybiškai svarbioms bendroms žmonių šeimos gėrybėms iškilo pavojus, individualioms valstybėms neįstengiant jų skatinti bei apsaugoti savo jėgomis, atėjo metas pamąstyti apie visuotinę kompetenciją turinčias institucijas.

Egzistuoja galutinio „vestfališkosios“ tarptautinės tvarkos įveikimo sąlygos valstybėms jaučiant poreikį bendradarbiauti, bet nesinaudojant proga integruoti savo atitinkamus suverenitetus tautų bendrojo gėrio labui.

Šiandienei kartai tenka užduotis pripažinti ir sąmoningai priimti šią naujojo pasaulio dinamiką įgyvendinant visuotinį bendrąjį gėrį. Žinoma, tokia pertvarka vyks kiekvienai tautai laipsniškai ir subalansuotai perduodant dalį savo galios pasaulio ir regioninei valdžiai, bet tai yra būtina tuomet, kai žmonių visuomenės bei ekonomikos dinamika ir technologijos pažanga peržengia sienas, kurios globalizuotame pasaulyje ir taip yra ganėtinai suirusios.

Naujos visuomenės kūrimas, naujų institucijų, turinčių visuotinį pašaukimą ir visuotinę kompetenciją, statydinimas yra kiekvieno be išimties pareiga. Nuo to priklauso žmonijos bendrasis gėris ir pati ateitis.

Šiame kontekste kiekvienas krikščionis yra Dvasios itin kviečiamas ryžtingai ir dosniai įsipareigoti tam, kad daugybė dabartinių dinamikų pakryptų brolystės ir bendrojo gėrio perspektyvos linkme. Visapusiško tautų ir kiekvieno asmens vystymosi baruose dar laukia nepaprastai daug darbo. Pasak Vatikano II Susirinkimo tėvų, tokia užduotis yra ir socialinė, ir dvasinė, mat „kiek toji pažanga gali prisidėti prie geresnio žmonių visuomenės sutvarkymo, tiek ji didžiai svarbi Dievo karalystei“ [24].

Pasaulyje, sparčiai judančiame globalizacijos keliu, orientavimasis į pasaulinę valdžią tampa vieninteliu horizontu, suderinamu su nauja mūsų laiko tikrove ir žmonijos poreikiais. Vis dėlto neužmirština, kad tas perėjimas, turint prieš akis sužeistą žmogaus prigimtį, nebus be skausmo ir kančių.

Pasakojimu apie Babelio bokštą (Pr 11, 1–9) Biblija perspėja, kad tautų „įvairovė“ gali virsti savanaudiškumo priemone ir susiskaldymo įrankiu. Žmonijai gresia realus pavojus, kad tautos nustos suprasti viena kitą, o kultūriniai skirtumai nulems neatitaisomas priešpriešas. Babelio bokšto įvaizdis taip pat mus įspėja, jog turime vengti vien regimos „vienybės“, kai savanaudiškumas ir susiskaldymai nepranyksta ir to­dėl visuomenės pamatai nėra tvirti. Abiem atvejais Babelio bokštas rodo, kuo tautos ir individai gali virsti nepripažindami savo vidinio transcendentinio kilnumo ir brolystės.

Babelio dvasia yra priešybė Sekminių Dvasiai (Apd 2, 1–12), visai žmonijai skirtam Dievo planui, būtent vienybei tiesoje. Tik santarvės dvasia, pakylanti virš susiskaldymų ir konfliktų, leis žmonijai autentiškai būti viena šeima ir pradėti kurti naują pasaulį, įsteigiant bendrajam gėriui tarnausiančią pasaulinę viešąją valdžią.

Kardinolas Peter K. A. Turkson
Prezidentas

Vyskupas Mario Toso
Sekretorius