Broliams ir seserims „ramybė ir meilė su tikėjimu nuo Dievo Tėvo ir Viešpaties Jėzaus Kristaus. Malonė visiems, kurie myli mūsų Viešpatį Jėzų Kristų negęstančia meile.“ Tokiu nuoširdžiu ir karštu sveikinimu šventasis Paulius baigia savo laišką Efezo krikščionims (6, 23–24). Tokiais pačiais žodžiais mes, Sinodo tėvai, susirinkę Romon į Šventojo Tėvo Benedikto XVI vadovaujamą Vyskupų sinodo XII paprastąją generalinę asamblėją, pradedame savo žinią, skirtą daugybei tų, kurie įvairiose pasaulio dalyse seka Kristumi kaip mokiniai ir tebemyli jį negęstančia meile.

Jiems iš naujo siūlome Dievo žodžio balsą bei šviesą, pakartodami seną paraginimą: „Tas žodis yra tau labai arti, – jis yra tavo lūpose ir tavo širdyje, kad vykdytumei“ (Įst 30, 14). Ir pats Dievas kiekvienam pasakys: „Marusis, imk sau į širdį ir išgirsk ausimis visus mano žodžius, kuriuos tau sakau“ (Ez 3, 10). Visiems dabar siūlome trijų etapų dvasinę kelionę, iš Dievo amžinybės bei begalybės nuvesiančią į mūsų namus ir mūsų miestų gatves.

I. ŽODŽIO BALSAS: APREIŠKIMAS

1. „Tada Viešpats kalbėjo jums iš ugnies. Girdėjote jo žodžių garsą, bet jo išvaizdos nesuvokėte – vien balsą“ (Įst 4, 12). Ir čia kalbantis Mozė primena išgyvenimus, Izraelio patirtus rūsčioje Sinajaus dykumos vienatvėje. Viešpats pasirodė ne kaip paveikslas, atvaizdas ar statula, panašiai kaip aukso veršis, bet kaip „balsas“. Tai tas pats balsas, perskrodęs nieko tylą kūrimo pradžioje: „Pradžioje <…> Dievas tarė: Tebūna šviesa! Ir šviesa pasirodė. <…> Pradžioje buvo Žodis. <…> ir Žodis buvo Dievas. <…> Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Pr 1, 1.3; Jn 1, 1.3).

Kūrinija atsiranda ne iš kovos tarp dievybių, kaip mokė antikinė Mesopotamijos mitologija, bet iš nieką nugalinčio ir būtį sukuriančio žodžio. Psalmininkas gieda: „Viešpaties žodžiu buvo padaryti dangūs ir jo burnos alsavimu visos jų galybės. <…> Juk jis tarė, ir pasaulis pasidarė, jis įsakė, ir visa atsirado“ (Ps 33, 6.9). O šv. Paulius pakartoja: Dievas „atgaivina numirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus“ (Rom 4, 17). Tad egzistuoja pirmasis, „kosminis“, apreiškimas, kūrinijai prieš visą žmoniją esant panašiai į atverstą knygą, kurioje galima perskaityti Kūrėjo žinią: „Dangūs apsakinėja Dievo garbę, dangaus skliautas skelbia jo rankų darbą. Apie tai diena dienai pasakoja ir naktis nakčiai duoda žinią. Be jokio kalbesio ir be jokių žodžių, – negirdėti jų balso, – betgi jų žinia skamba visoje žemėje“ (Ps 19, 2–5).

2. Tačiau dieviškasis žodis aptinkamas ne tik žmonijos istorijos pradžioje. Vyras ir moteris, sukurti „pagal Dievo paveikslą ir panašumą“ (Pr 1, 27) ir nešiojantys į juos įspaustą Dievo paveikslą, gali su savo Kūrėju užmegzti dialogą arba per nuodėmę nuo jo nutolti ir jį atstumti. Tad Dievo žodis atperka ir teisia, įsiveržia į istoriją, turinčią jai būdingą gyvenimo bei įvykių audinį: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo šauksmus <…>. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia, nužengiau išgelbėti iš egiptiečių rankų ir nuvesti iš to krašto į gerą ir erdvų kraštą“ (Iš 3, 7–8). Vadinasi, Dievas dalyvauja žmonių reikaluose, kurie, Viešpačiui veikiant istorijoje, įtraukiami į aukštėlesnį išganymo planą, „kad visi žmonės būtų išganyti ir pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4).

3. Tad būties ir istorijos, kūrimo ir atpirkimo pradžioje yra veiksmingas kuriamasis bei išganomasis Dievo žodis. Viešpats artinasi prie žmonijos skelbdamas: „Aš, Viešpats, tai pasakiau ir padariau“ (Ez 37, 14). Tačiau dieviškasis balsas siekia dar vieno dalyko – rašytinio žodžio, graphé arba graphaí, Šventojo Rašto, kaip jis vadinamas Naujajame Testamente. Jau Mozė nuo Sinajaus kalno viršūnės nusileido „nešdamas rankose dvi Sandoros lenteles – plokštes, prirašytas abiejose pusėse: viena ir kita jų pusė buvo prirašyta. Lentelės buvo Dievo darbas ir raštas buvo Dievo raštas, įrėžtas lentelėse“ (Iš 32, 15–16). Ir būtent Mozė lieps Izraeliui šias „Sandoros lenteles“ saugoti ir nurašyti. „O visus šio Mokymo žodžius labai aiškiai parašysi ant anų akmenų“ (Įst 27, 8).

Šventasis Raštas yra Dievo žodžio „liudijimas“ rašytiniu pavidalu, kanoninis, istorinis ir literatūrinis paminklas, liudijantis kuriamojo ir išganomojo Apreiškimo įvykį. Tad Dievo žodis pirmesnis už Bibliją ir ją pranoksta, nors ji irgi yra Dievo įkvėpta ir siūlo veiksmingą Dievo žodį (plg. 2 Tim 3, 16). Štai kodėl mūsų tikėjimo šerdis ne vien knyga, bet išganymo istorija ir, kaip pamatysime, asmuo, Jėzus Kristus, kūnu, žmogumi, istorija tapęs Dievo Žodis. Būtent todėl, kad Dievo žodžio horizontas toks platus ir pranoksta Bibliją, ją skaitančiajam būtina nuolatinė Šventosios Dvasios, vedančios „į tiesos pilnatvę“ (Jn 16, 13), pagalba. O tai yra didžioji Tradicija, „tiesos Dvasios“, Šventojo Rašto, autentiškai aiškinamo per Bažnyčios Magisteriumą, sergėtojos veiksmingas buvimas Bažnyčioje. Ji įgalina suprasti, perteikti ir liudyti Dievo žodį. Pats šventasis Paulius, skelbdamas pirmąjį krikščionių Credo, pripažįsta „perduodąs“ tai, ką yra „gavęs“ iš Tradicijos (1 Kor 15, 3–5).

II. ŽODŽIO VEIDAS: JĖZUS KRISTUS

4. Graikiškajame originale tėra trys pamatiniai žodžiai: Lógos sarx eghéneto, „Žodis tapo kūnu“. Tai ne tik poetinio ir teologinio šedevro, koks yra Jono evangelijos prologas, aukščiausiasis taškas (1, 14), bet ir pati krikščioniškojo tikėjimo šerdis. Amžinasis ir dieviškasis Žodis įžengia į erdvę bei laiką ir priima žmogiškąjį veidą bei tapatybę: taip atsiranda galimybė prie jo prisiartinti ir tiesiogiai paklausti, ką ir padarė Jeruzalėje buvusių graikų grupė: „Norėtume pamatyti Jėzų!“ (Jn 12, 20–21). Žodžiai be veido nėra tobuli, nes tada susitikimas nėra pilnatviškas, kaip savo dramatiškų ieškojimų pabaigoje pareiškė Jobas: „Buvau girdėjęs gandus apie tave, bet dabar mano akys regi tave“ (42, 5).

Kristus yra Žodis, kuris buvo pas Dievą ir buvo Dievas, „neregimojo Dievo atvaizdas, visos kūrinijos pirmgimis“ (Kol 1, 15), bet sykiu jis yra ir Jėzus iš Nazareto, vaikščiojęs Romos imperijos atkampios provincijos keliais, kalbėjęs vietine kalba, turėjęs žydų tautos bei jos kultūros bruožų. Tad realus Jėzus Kristus yra sužeidžiamas ir marus kūnas, istorija ir žmogiška prigimtis, bet kartu ir šlovė, dieviškumas, slėpinys – tas, kuris mums apreiškė Dievą, kurio niekas niekada nėra matęs (plg. Jn 1, 18). Dievo Sūnus išlieka toks net ir būdamas kape gulintis negyvas kūnas, ir prisikėlimas tai gyvai bei veiksmingai liudija.

5. Krikščioniškoji tradicija kūnu tapusį Dievo Žodį dažnai sugretindavo su knyga tapusiu Žodžiu. Tai aikštėn iškyla jau Credo, išpažįstant, kad Dievo Sūnus „Šventosios Dvasios veikimu priėmė kūną iš Mergelės Marijos“, taip pat išpažįstant tikėjimą į Šventąją Dvasią, „kalbėjusią per pranašus“. Vatikano II Susirinkimas toliau tęsia šią seną tradiciją, anot kurios, pasak šv. Ambraziejaus: „Sūnaus kūnas yra mums perteiktas Raštas“ (In Lucam VI, 33), ir aiškiai pareiškia: „Juk Dievo žodžiai, išreikšti žmonių lūpomis, pasidarė panašūs į žmonių kalbą, kaip kitados Tėvo Žodis, priėmęs trapų žmogaus kūną, tapo panašus į žmones“ (DV 13).

Biblija išties yra ir „kūnas“, „raidė“, ji reiškiasi konkrečiomis kalbomis, literatūrinėmis bei istorinėmis formomis, su antikine kultūra susijusiomis sąvokomis, išlaiko dažnai tragiškų įvykių atminimą, jos puslapiuose neretai gausu kraujo ir smurto, joje skamba žmogaus juokas ir teka ašaros, į viršų kyla nelaimingojo malda ir įsimylėjėlio džiugesys. Dėl šio „kūninio“ matmens Biblijai būtina istorinė ir literatūrinė analizė, įgyvendinama įvairiais Biblijos egzegezės siūlomais metodais ir prieities būdais. Kiekvienam Šventojo Rašto skaitytojui, net paprasčiausiam, privalu tinkamai pažinti šventąjį tekstą ir suvokti, kad Dievo žodis įvilktas į konkrečius žodžius, kuriais save išreiškia ir pritaiko, idant žmonių būtų girdimas ir suprantamas. Tai būtina pareiga: ją atmetus, galima nuslysti į fundamentalizmą, kuriuo praktiškai paneigiamas Dievo žodžio įsikūnijimas istorijoje, nepripažįstama, jog tas žodis Biblijoje išreiškiamas šifruotina, studijuotina bei suprastina žmogiškąja kalba, ir ignoruojama, kad dieviškasis įkvėpimas nepanaikina istorinės tapatybės ir žmogiškųjų autorių asmenybės. Tačiau Biblija yra ir amžinasis Dievo žodis ir todėl reikalauja kitokio supratimo, kurį teikia Šventoji Dvasia, atskleidžianti žmogiškuosiuose žodžiuose glūdintį transcendentinį Dievo žodžio matmenį.

6. Tad norint vientisai ir pilnatviškai suprasti Šventąjį Raštą, būtini „gyvoji visos Bažnyčios tradicija“ (plg. DV 12) ir tikėjimas. Apsiribojant vien „raidėmis“, Biblija telieka iškilmingas praeities dokumentas, taurus etinis ir kultūrinis liudijimas. Kita vertus, atmetant įsikūnijimą, galima įpulti į dviprasmišką fundamentalizmą arba miglotą spiritualizmą ar psichologizmą. Tad trokštant, kad Jėzaus Kristaus Šventojo Rašto dieviškoji ir žmogiškoji vienybė nebūtų sugriauta, egzegetinis pažinimas turi būti neatskiriamai susijęs su dvasine ir teologine tradicija.

Tokia atgauta darna leis Kristaus veidui vėl sušvisti visu spindesiu ir padės mums atrasti kitą vienybę, gilią vidinę Šventojo Rašto vienybę, jo esmę, tai, kad septyniasdešimt trys knygos sujungtos į vieną „kanoną“, vieną vienintelį Dievo ir žmogaus dialogą, vieną vienintelį išganymo planą. „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs mūsų protėviams per pranašus, o dabar dienų pabaigoje jis prabilo į mus per savo Sūnų“ (Žyd 1, 1–2). Kristus šitaip retrospektyviai apšviečia visą išganymo istorijos kelią bei atskleidžia jos nuoseklumą, reikšmę ir kryptį.

Jis yra antspaudas, laike besiplėtojančio ir Biblijoje liudijamo dialogo tarp Dievo ir jo kūrinių „Alfa ir Omega“ (Apr 1, 8). Šio galutinio užantspaudavimo šviesoje visą savo prasmę įgyja Mozės ir pranašų žodžiai, kaip pats Jėzus tai nurodė pavasario popietę, pakeliui iš Jeruzalės į Emausą kalbėdamasis su Kleopu bei jo draugu ir jiems aiškindamas, „kas visuose Raštuose apie jį pasakyta“ (Lk 24, 27).

Būtent dėl to, kad Apreiškimo šerdis yra veidą turintis Dievo Žodis, galutinis Biblijos pažinimo tikslas yra „ne etinis siekis ar kokia nors didi idėja, bet susitikimas su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį“ (Deus caritas est, 1).

III. ŽODŽIO NAMAI: BAŽNYČIA

Kaip Senajame Testamente dieviškoji išmintis vyrų ir moterų mieste pasistatė septyniais šulais paremtus namus (plg. Pat 9, 1), lygiai taip ir Naujajame Testamente Dievo žodis turi savo namus – Bažnyčią, kurios pavyzdys yra pirmapradė Jeruzalės bendruomenė, Petru ir apaštalais besiremiančią (plg. LG 13) ir šiandien per apie Petro įpėdinį susibūrusius vyskupus savo užduotį sergėti, skelbti ir aiškinti Dievo žodį toliau tęsiančią Bažnyčią. Apaštalų darbuose (2, 42) Lukas nusako jos architektūrą, kurios pagrindą sudaro keturi idealūs stulpai: „Jie ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų.“

7. Pirmiausia minima apaštalų didaché, t. y. Dievo žodžio skelbimas. Apaštalas Paulius mums iš tiesų primena, kad „tikėjimas iš klausymo, o klausymas – kai skelbiamas Kristaus žodis“ (Rom 10, 17). Iš Bažnyčios pasigirsta balsas šauklio, pateikiančio kérygma, pirmutinę ir pamatinę žinią, paties Jėzaus paskelbtą savo viešojo veikimo pradžioje: „Atėjo įvykdymo metas, Dievo karalystė čia pat! Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (Mk 1, 15). Apaštalai skelbia Dievo karalystės aušrą bei lemiamą Dievo įsikišimą į žmogiškąją istoriją, skelbdami Kristaus mirtį ir prisikėlimą: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, kuriuo galėtume būti išgelbėti“ (Apd 4, 12). Krikščionys liudija šią savo viltį „švelniai ir atsargiai, turėdami gryną sąžinę“, nebėgdami nuo atmetimų ir persekiojimų audros, net jei ir būna kartais jos užklumpami, nes žino, kad „verčiau kentėti už gerus darbus negu už piktus“ (plg. 1 Pt 3, 16–17).

Bažnyčioje po to suskamba katechezė: ji skirta Šventojo Rašto šviesoje pagilinti krikščionyje Kristaus slėpinį, idant jo „būtų paženklintas visas žmogus“ (plg. Jonas Paulius II. Catechesi tradendae, 20). Tačiau skelbimo viršūnė yra pamokslas, daugeliui krikščionių ir šiandien tebesantis svarbiausias susitikimo su Dievo žodžiu momentas. Sakydamas pamokslą, kunigas turi būti ir pranašas. Juk jis privalo ne tik autoritetingai ir suprantamai, įtaigia ir turininga kalba skelbti „nuostabius Dievo darbus, atliktus vykstant išganymui“ (SC 35), pirma aiškiai ir gyvai perskaičius liturgijos siūlomus biblinius tekstus, bet taip pat aktualizuoti juos, turėdamas prieš akis klausytojų išgyvenamus laikus bei momentus, ir žadinti jų širdyse atsivertimo ir gyvenimiškojo įsipareigojimo poreikį: „Ką mums daryti?“ (Apd 2, 37).

Skelbimas, katechezė ir homilija suponuoja skaitymą ir supratimą, išskleidimą ir aiškinimą, širdies ir proto įtraukimą. Per pamokslą vyksta dvejopas judėjimas. Pirmiausia grįžtama prie šventųjų tekstų, išganymo istoriją gimdančių įvykių, posakių šaknų, norint suprasti jų reikšmę ir žinią. Po to vėl grįžtama į dabartį, į šiandienę aplinką to, kuris klauso ir skaito, – visada Kristaus, kaip šviečianti gija vienijančio abu Raštus, šviesoje. Tai tas pats, ką pats Jėzus, kaip minėta, yra padaręs kelyje iš Jeruzalės į Emausą lydimas dviejų mokinių. Taip pat elgsis ir kelyje iš Jeruzalės į Gazą diakonas Pilypas, su etiopų valdininku pradėdamas simbolinį dialogą: „Ar ir supranti, ką skaitąs? <…> Kaip galiu suprasti, jei man niekas nepaaiškina?“ (Apd 8, 30–31). O tikslas bus tobulas susitikimas su Kristumi sakramente. Taip aikštėn iškyla Bažnyčią, Dievo žodžio namus, remiantis antrasis stulpas.

8. Tai duonos laužymas. Emauso scena (plg. Lk 24, 13–35) vėl pavyzdinė, parodanti, kas kasdien vyksta mūsų Bažnyčiose: po Jėzaus pamokslo apie Mozę ir pranašus prie stalo laužoma eucharistinė duona. Tai Dievo artimo dialogo su savo tauta akimirksnis, Kristaus krauju užantspauduotos Naujosios Sandoros (Lk 22, 20) aktas, paaukotu kūnu save kaip maistą siūlančio Dievo Žodžio iškiliausias darbas ir Bažnyčios gyvenimo bei misijos versmė ir viršūnė. Evangelijų pasakojimas apie Paskutinę vakarienę, Kristaus aukos atminimas, skelbiant tai per Eucharistijos šventimą šaukiantis Šventosios Dvasios, virsta įvykiu ir sakramentu. Todėl Vatikano II Susirinkimas labai primygtinai pabrėžia: „Bažnyčia visuomet gerbė dieviškuosius Raštus taip, kaip ir patį Viešpaties kūną, nesiliaudama, ypač šventojoje liturgijoje, imti ir teikti tikintiesiems gyvenimo duoną tiek nuo Dievo žodžio, tiek nuo Kristaus kūno stalo“ (DV 21). Todėl krikščioniškojo gyvenimo šerdis turėtų būti „Žodžio liturgija ir Eucharistijos liturgija“, kurios „taip glaudžiai susijusios, kad sudaro vieną dievogarbos veiksmą“ (SC 56).

9. Trečias dvasinio Bažnyčios, Dievo žodžio namų, statinio stulpas yra maldos, suaustos, pasak šventojo Pauliaus, iš „psalmių, himnų ir dvasinių giesmių“ (plg. Kol 3, 16). Ypatinga vieta neabejotinai tenka Valandų liturgijai, tobulai Bažnyčios maldai, krikščioniškųjų metų dienoms bei laikams suteikiančiai ritmą ir ypač savo psalmėmis siūlančiai tikintiesiems kasdienį dvasinį maistą. Greta bendruomeninio Dievo žodžio šventimo Tradicija įvedė lectio divina praktiką, maldingą skaitymą Šventojoje Dvasioje, gebantį tikinčiajam atverti Dievo žodžio lobius ir padėti sutikti Kristų, gyvąjį Dievo Žodį.

Lectio divina pradedama teksto skaitymu (lectio), keliant klausimą, ar autentiškai pažįstamas jo tikrasis turinys: ką Biblijos tekstas, kaip toks, sako? Toliau eina meditacija (meditatio) klausiant: ką Biblijos tekstas sako mums? Tada pereinama prie maldos (oratio), suponuojančios dar vieną klausimą: ką Viešpačiui, atsiliepdami į jo žodį, turėtume atsakyti? Ji užbaigiama kontempliacija (contemplatio), kurios metu, priimdami tai kaip Dievo dovaną, apžvelgiame tikrovę jo žvilgsniu ir savęs klausiame: kokio atsivertimo protu, širdimi ir gyvenimu mūsų prašo Viešpats?

Maldingas Dievo žodžio skaitytojas dvasioje prieš akis turi Mariją, Viešpaties Motiną, kuri „dėmėjosi visus šiuos dalykus ir svarstė juos savo širdyje“ (Lk 2, 19; plg. 2, 51), t. y. – kaip sakoma graikiškajame originale – atrado patį branduolį, didžiajame Dievo plane sujungiantį, atrodytų, atsietus įvykius, darbus ir dalykus. Bibliją skaitančiam tikinčiajam prieš akis galėtų būti ir Mortos sesuo Marija, kuri klausosi Viešpaties žodžių atsisėdusi prie jo kojų, neleisdama išoriniams rūpesčiams visiškai pagauti sielos ir pripildyti „geriausiajai daliai“ skirtos erdvės, kuri iš mūsų neturi būti atima (plg. Lk 10, 38–42).

10. Galiausiai pasiekiame paskutinį Bažnyčią, Dievo žodžio namus, remiantį stulpą – koinonía, brolišką bendravimą, kitaip tariant, agapę, krikščioniškąją meilę. Juk yra taip, kaip mums sako Jėzus: norint tapti jo broliu ar seserimi, reikia būti tarp tų, „kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo“ (Lk 8, 21). Autentiškai klausytis reiškia paklusti ir veikti, leisti gyvenime viešpatauti teisingumui ir meilei, savo gyvenime ir visuomenėje liudyti atsiliepiant į pranašų raginimą nuolatos jungti Dievo žodį ir gyvenimą, tikėjimą ir teisingumą, kultą ir socialinį įsipareigojimą. Tą patį daugkart kartojo ir Jėzus, pradedant garsiuoju Kalno pamokslo įspėjimu: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: Viešpatie, Viešpatie!, įeis į Dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“ (Mt 7, 21). Šiame pasakyme, regis, suskamba Izaijo perteiktas Dievo žodis: „Ši tauta tik liežuviu tesiartina prie manęs, vien tik lūpomis tegarbina mane, – jos širdis yra nutolusi nuo manęs“ (29, 13). Šie įspėjimai skirti ir Bažnyčioms, ištikimai nesiklausančioms Dievo žodžio.

Kaip pastebi šventasis Grigalius Didysis, šventąjį Benediktą ir kitus didžiuosius Dievo vyrus laikęs bendrystės su Dievu ir broliais liudytojais, t. y. gyvuoju Dievo žodžiu, šitai turėtų rodyti jau tikinčiųjų veidas ir rankos. Teisusis ir ištikimasis ne tik „aiškina“ Raštą, bet pirmiausia „plėtoja“ jį kaip gyvą ir praktikuojamą tikrovę. Todėl: viva lectio, vita bonorum, teisiojo gyvenimas yra gyvas Dievo žodžio skaitymas. Jau šventasis Jonas Auksaburnis atkreipia dėmesį, kad apaštalai nuo Galilėjos kalno, kur susitiko su Prisikėlusiuoju, priešingai nei Mozė, nusileidžia be prirašytų akmens plokščių: nuo šio momento gyva Evangelija turėjo tapti jų pačių gyvenimas.

Dievo žodžio namuose taip pat sutinkame kitų Bažnyčių ir Bažnytinių bendruomenių brolių ir seserų, kurie, nepaisant vis dar egzistuojančių susiskaldymų, bendrai su mumis garbina ir myli Dievo žodį, pirminės ir tikros mūsų vienybės, nors ir netobulos, pradą ir šaltinį. Toks saitas stiprintinas bendrais Biblijos vertimais, šventojo teksto platinimu, ekumenine bibline malda, egzegetiniu dialogu, įvairių Šventojo Rašto aiškinimų studijomis bei aptarimu, įvairiose dvasinėse tradicijose išlikusių vertybių mainais, Dievo žodžio bendru skelbimu bei liudijimu sekuliarizuotame pasaulyje.

IV. ŽODŽIO KELIAI: MISIJA

„Nes iš Ziono ateis mokymas ir Viešpaties žodis iš Jeruzalės“ (Iz 2, 3). Įasmenintas Dievo žodis „išžengia“ iš savo namų, šventyklos, ir leidžiasi pasaulio keliais pasitikti didžiosios piligrimystės, į kurią išsirengė žemės tautos, ieškodamos tiesos, teisingumo ir taikos. Juk ir šiuolaikiniame sekuliarizuotame mieste – kur, regis, vyrauja netikėjimas ir abejingumas, blogis nugali gėrį, susidaro įspūdis, jog Babilonas pasiekė pergalę prieš Jeruzalę, – gyvas slaptas ilgesys, vilties daigas, laukimo drebulys. Kaip parašyta Amoso knygoje: „Tikrai ateina dienos, <…> kai nusiųsiu badą į kraštą. Ne duonos badą ar vandens troškimą, bet Dievo žodžių badą“ (8, 11). Štai į tokį badą atsakytina Bažnyčios evangelizacine misija.

Delsiančius apaštalus Prisikėlusysis irgi ragina palikti saugias savo horizonto ribas: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, <…> mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs“ (Mt 28, 19–20). Visa Biblija kupina raginimų „netylėti“, „galingai kviesti“, „skelbti žodį tinkamu ir netinkamu laiku“, būti abejingumo tylą sudraskančiais sergėtojais. Prieš mus atsiveriantys keliai nėra vien tie, kuriais ėjo šventasis Paulius ar pirmieji Evangelijos skelbėjai, o po jų – misionieriai, pasiekę tautas tolimose šalyse.

11. Šiandien komunikacijos tinklas apima visą pasaulį, ir naują reikšmę įgyja Kristaus raginimas: „Ką jums kalbu tamsoje, sakykite vidur dienos, ir ką šnibždu į ausį, garsiai skelbkite nuo stogų“ (Mt 10, 27). Be abejo, šventasis žodis pirmiausia turi tapti skaidrus ir išvertas į daugybę mūsų planetos kalbų būti platinamas spausdinto teksto pavidalu. Tačiau Dievo žodžio balsas turi skambėti ir per radiją, interneto informaciniais kanalais, būti virtualiai platinamas online, per CD, DVD, ipod ir kitas priemones. Jis privalo būti regimas televizijos ir kino ekranuose, spaudoje, kultūriniuose ir visuomeniniuose įvykiuose.

Ši naujoji komunikacija, palyginti su tradicine, įgijo savitą raiškos gramatiką, todėl šiam darbui reikia būti pasirengusiems ne tik techniškai, bet ir kultūriškai. Šiandieniame amžiuje, kuriame vyrauja vaizdas, perteikiamas pirmiausia per komunikavimo priemonių hegemoną – televiziją, vis dar reikšminga ir patraukli išlieka Kristaus mėgta komunikacijos forma. Jis pasitelkdavo simbolius, pasakojimą, pavyzdžius, kasdienę patirtį, palyginimus: „Ir jis daug jiems kalbėjo palyginimais. <…> ir be palyginimų jis jiems nekalbėjo“ (Mt 13, 3.24). Skelbdamas Dievo karalystę, Jėzus visada atsižvelgdavo į savo klausytojus, niekada nekalbėdavo miglota, abstrakčia ir dangiška kalba, bet, trokšdamas atvesti nuo kasdienybės prie Dangaus karalystės apreiškimo, patraukdavo juos pradėdamas nuo jiems gerai pažįstamų žemiškų dalykų. Šiame kontekste ypatingą reikšmę įgyja Jono perteiktas epizodas: „Buvo tokių, kurie norėjo jį suimti, bet nė vienas nepakėlė prieš jį rankos. Taigi sargyba sugrįžo tuščiomis pas aukštuosius kunigus bei fariziejus, o tie klausė: Kodėl neatvedėte? Sargybiniai atsiliepė: Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!“ (7, 44–46).

12. Kristus vaikšto mūsų pasaulio keliais ir sustoja prie mūsų namų durų: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20). Šeima, gyvenanti už šių namų mūro su savo džiaugsmais ir dramomis, yra svarbi erdvė, į kurią turėtų įžengti Dievo žodis. Biblija kupina trumpų ir ilgų šeimos istorijų, o psalmininkas labai gyvai tapo giedrą prie stalo sėdinčio, žmonos „lyg vaisingo vynmedžio“ ir vaikų „lyg vynmedžio atžalų“ (Ps 128) supamo tėvo paveikslą. Pirmieji krikščionys liturgiją švęsdavo kasdienėje savo namų aplinkoje; panašiai šeimai Paschos šventimą buvo patikėjęs Izraelis (plg. Iš 12, 21–27). Dievo žodis perteikiamas šiuo kartų lygmeniu, tėvams esant „pirmiems tikėjimo skelbėjams“ (plg. LG 11). Psalmininkas mums vėlgi primena: „…dalykus, kuriuos girdėjome ir žinojome, apie kuriuos mums tėvai pasakojo. Neslėpsime jų nuo savo vaikų, bet būsimai kartai pasakosime apie Viešpaties galybę ir jo darbus šlovingus. <…> jų vaikai, kurie dar gims, – kad ir šie iš eilės pasakotų jį savo vaikams“ (Ps 78, 3–4.6).

Todėl kiekvienuose namuose turėtų būti ypatingoje vietoje laikoma, skaitoma ir meldžiantis naudojama Biblija. Šeima turėtų pasiūlyti ugdymo per maldą, katechezę ir didaktiką formų ir modelių, kad „vaikinai ir merginos, ir seni žmonės, ir maži vaikai“ (Ps 148, 12) galėtų išgirsti, suprasti, aukštinti Dievo žodį bei juo gyventi. Atitinkamos ir savitos pedagogikos adresatai pirmiausia turėtų būti jaunosios kartos, vaikai ir jaunuoliai: tokia pedagogika turėtų leisti jiems pajusti Kristaus asmenybės žavesį. Jų protas ir širdis atvertini per susitikimus su suaugusiaisiais ir jų autentišką liudijimą, teigiamą draugų įtaką ir didžiąją Bažnyčios bendruomenę.

13. Palyginime apie sėjėją Jėzus mums primena, kad dirva gali būti sausa, uolinga, apaugusi erškėčiais (plg. Mt 13, 3–7). Kas leidžiasi pasaulio keliais, aptinka slėnių, kur įsitaisę kančia ir skurdas, pažeminimas ir priespauda, išstūmimas į paribį ir vargas, fizinės bei psichinės ligos, vienatvė. Kelių danga karo ir smurto neretai sutepta krauju, valdžios rūmuose artimai susipynę korupcija ir neteisingumas. Girdėti persekiojamųjų, ištikimai klausančių savo sąžinės ar besilaikančių tikėjimo, šauksmas. Daug žmonių užklupti egzistencinių krizių, neturi širdyje nieko, kas jų gyvenimui suteiktų prasmę ir vertę. Tokie žmonės slankioja „kaip šešėliai“, „niūrūs“ (Ps 39, 7). Daug kas taip pat jaučia slegiamą Dievo tylą, jo tariamą nebuvimą ir abejingumą: „Nejau amžinai mane užmirši? Kaip dar ilgai slėpsi nuo manęs savo veidą?“ (Ps 13, 2). Galiausiai prieš akis iškyla mirties slėpinys. Toks galingas, kančios kupinas dūsavimas, iš žemės kylantis į dangų, nepertraukiamai vaizduojamas Biblijoje, siūlančioje istorinį ir įkūnytą tikėjimą. Pakanka prisiminti smurto ir priespaudos paženklintus puslapius, smarkius ir nepaliaujamus Jobo šauksmus, primygtinius prašymus psalmėse, Koheleto išgyvenamą jaudulį keliančią vidinę krizę, pranašų galingus socialinės neteisybės pasmerkimus. Be jokio gailesčio taip pat smerkiama giliai įsišaknijusi nuodėmė, kurios visa griaunamoji jėga nuo žmonijos pradžios vaizduojama pamatinėje Pradžios knygoje (3 sk.). Mysterium iniquitatis, „blogio slėpinys“, tikrai veikia istorijoje, tačiau jis demaskuojamas Dievo žodžio, garantuojančio, kad blogis gėrio nugalėtas Kristuje.

Tačiau Rašte pirmiausia vyrauja Kristaus asmuo; savo viešąją tarnybą jis pradeda vilties žinia žemės mažiausiesiems: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems – regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų“ (Lk 4, 18–19). Savo rankas jis vis deda ant pasiligojusio ar užteršto kūno, savo žodžiais skelbia teisingumą, įkvepia nelaimingiesiems drąsos, nusidėjėliams atleidžia. Pagaliau jis pats nusileidžia į žemiausią lygmenį, atsisako savo šlovės, „priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones“, nusižemina, „tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (Fil 2, 7–8). Dėl to jis pajaučia mirties baimę („Tėve, tau viskas įmanoma. Atitolink nuo manęs šitą taurę!“), vienatvę, būdamas apleistas ir draugų išduotas, nukryžiuotas panyra į žiauriausio fizinio skausmo tamsą ir net Tėvo tylos tamsybę („Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“) ir nusileidžia į giliausią kiekvieno žmogaus bedugnę – mirtį („Jėzus, garsiai sušukęs, atidavė dvasią“). Jam tikrai galima pritaikyti Izaijo žodžius apie Dievo tarną: „skausmų vyras, apsipratęs su negalia“ (53, 3).

Ir vis dėlto net ir šiuo kraštutiniu momentu jis nepaliauja būti Dievo Sūnus: savuoju meilės kupinu solidarumu ir pasiaukojimu jis į žmonijos ribas bei jos blogį įterpia dievystės sėklas, t. y. išlaisvinimo ir išganymo pradą. Dovanodamasis mums, jis pripildo jo prisiimamą bei išgyvenamą skausmą ir mirtį atpirkimo ir atveria mums prisikėlimo aušrą. Tad krikščioniui tenka užduotis skelbti šį dieviškąjį vilties žodį dovanojant save vargšams bei kenčiantiesiems, liudijant savo tikėjimą tiesos ir gyvenimo, šventumo ir malonės, meilės ir taikos karalyste, skelbti meilės kupinu artumu, ne teisiančiu ir smerkiančiu, bet palaikančiu, apšviečiančiu, paguodžiančiu ir atleidžiančiu, besiremiančiu Jėzaus žodžiais: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu!“ (Mt 11, 28).

14. Pasaulio keliuose Dievo žodis leidžia mums, krikščionims, intensyviai susitikti su žydų tauta, su kuria mus artimai sieja bendras Senojo Testamento raštų pripažinimas bei meilė jiems, o ir Kristus „kūno atžvilgiu“ kilęs iš Izraelio tautos (Rom 9, 5). Visi judaizmo šventieji raštai apšviečia Dievo ir žmogaus slėpinį, atskleidžia mąstymo ir moralės lobius, nužymi išganymo istorijos kelią iki jos tobulo įgyvendinimo ir įtaigiai rodo Dievo žodžio įsikūnijimą permainingame žmogaus gyvenime. Jie leidžia mums pilnatviškai pažinti Kristų, pareiškusį, jog jis atėjęs ne panaikinti Įstatymo ir Pranašų, bet įvykdyti (plg. Mt 5, 17); jie yra kelias į dialogą su išrinktąja tauta, gavusia iš Dievo „įvaikystę, garbę, sandoras, įstatymų leidybą, Dievo garbinimą ir pažadus“ (Rom 9, 4). Be to, jie mums leidžia savąjį Šventojo Rašto aiškinimą praturtinti vaisingais žydų egzegetinės tradicijos ištekliais.

„Tebūna palaiminta tauta manoji – Egiptas ir manųjų rankų darbas – Asirija, ir manasis paveldas – Izraelis“ (Iz 19, 25). Tad Viešpats savo palaiminimo apsiaustą išskleidžia virš visų žemės tautų trokšdamas, kad visi žmonės „pasiektų tiesos pažinimą“ (1 Tim 2, 4). Ir mes, krikščionys, pasaulio keliuose esame kviečiami, neįpuldami į sinkretizmą, iškreipiantį ar pažeminantį dvasinę tapatybę, užmegzti pagarbos kupiną dialogą su kitų religijų vyrais ir moterimis, ištikimai klausančiais ir besilaikančiais savo šventųjų knygų nurodymų, pirmiausia priklausančiais islamui, kuris į savo tradiciją iš Biblijos perėmė nesuskaičiuojamą daugybę asmenų, simbolių bei temų ir liudija mums nuoširdų tikėjimą į vienatinį, atjaučiantį ir gailestingą Dievą, visos būties Kūrėją ir žmonijos Teisėją.

Krikščionis, be to, atranda bendrybių su didžiosiomis religinėmis Rytų tradicijomis, savo raštuose mokančiomis mus pagarbos gyvybei, kontempliacijos, tylos, paprastumo, asketizmo, tokiomis kaip budizmas. Induizme aukštinama šventybės pajauta, auka, piligrimystė, pasninkavimas ir šventieji ženklai. Konfucianizme mokoma išminties ir šeimos bei visuomenės vertybių. Nuoširdų dėmesį taip pat turėtume rodyti tradicinėms religijoms ir jų dvasinėms vertybėms, reiškiamoms sakytinėmis apeigomis bei kultūromis, bei plėtoti su jomis pagarbų dialogą. Bendradarbiauti siekdami teisingesnio ir taikesnio pasaulio bei plėtodami dialogą nuoširdžiai liudyti Dievo žodį, galintį atverti naujus ir platesnius tiesos ir meilės horizontus, turime ir su tais, kurie netiki Dievo, tačiau trokšta „daryti, kas teisinga, mylėti ištikima meile ir nuolankiai eiti su savo Dievu“ (Mch 6, 8).

15. Savo laiške menininkams (1999) Jonas Paulius II priminė, kad „Šventasis Raštas tapo savotišku neaprėpiamu žodynu (P. Claudel) ir ikonografiniu atlasu (M. Chagall), gaivinusiu krikščioniškąją kultūrą ir meną“ (5). Goethe’ė buvo įsitikinęs, kad Evangelija yra „Europos gimtoji kalba“. Biblija yra, kaip kartais mėgstama sakyti, visuotinės kultūros „didysis kodeksas“: menininkai dvasiškai pamirkydavo savo teptukus spalvingoje Biblijos puslapiuose randamų istorijų, simbolių, asmenų abėcėlėje; remdamiesi Šventuoju Raštu, pirmiausia psalmėmis, savo harmonijas kūrė muzikai; rašytojai šimtmečiais pasitelkdavo senuosius pasakojimus, tapusius egzistenciniais palyginimais; poetai keldavo Dievo slėpinio, blogio, meilės, mirties ir gyvenimo klausimus, užsikrėsdami poetiniu Biblijos puslapius gaivinančiu įkarščiu; mąstytojai, mokslininkai ir pati visuomenė dažnai pasirinkdavo Biblijai būdingas dvasines ir etines sampratas (tereikia, pavyzdžiui, prisiminti Dešimt įsakymų) kaip atramos taškus ar ir kaip kritikuotinas pozicijas. Net ir tada, kai Šventojo Rašto koks nors asmuo ar kokia nors idėja būdavo vaizduojami iškreiptai, žinota, jog Biblija mūsų civilizacijai nepamainoma ir esmingai reikšminga.

Kaip tik dėl to Biblija – mokanti mus ir via pulchritudinis, t. y. grožio kelio, kuriuo žengdami galėtume Dievą pažinti ir jį pasiekti („Giedokite Dievui šlovės himną!“ – esame kviečiami Ps 47, 8) – būtina ne tik tikintiesiems, bet ir visiems norintiems iš naujo atrasti tikrąją įvairių kultūrinių raiškos formų reikšmę ir pirmiausia mūsų pačių istorinę, pilietinę, žmogiškąją ir dvasinę tapatybę. Joje šaknijasi mūsų didybė ir jos dėka galime su savo tauriu paveldu be nevisavertiškumo jausmo prisistatyti kitoms civilizacijoms ir kultūroms. Todėl Bibliją visi turėtų pažinti ir studijuoti šiuo nepaprastu grožio ir žmogiškojo bei kultūrinio vaisingumo aspektu.

Vis dėlto Dievo žodis nėra, pasitelkiant įtaigų Pauliaus įvaizdį, prirakintas (plg. 2 Tim 2, 9) prie kultūros; priešingai, jis trokšta peržengti sienas, ir būtent apaštalas buvo išskirtinis Biblijos žinios įkultūrinimo naujose kultūrinėse koordinatėse architektas. Bažnyčia ir šiandien pašaukta vykdyti tą patį plėtodama subtilų, tačiau būtiną procesą, kuriam galingą impulsą davė popiežius Benediktas XVI. Ji turi rūpintis, kad Dievo žodis įsiskverbtų į įvairias kultūras ir galėtų būti išreiškiamas jų kalbomis, supratimais, simboliais ir religinėmis tradicijomis. Tačiau sykiu jis turi gebėti išlaikyti tikrąją savo turinio esmę, sergėdamasis iškraipymų pavojaus. Tad Bažnyčia turi leisti aikštėn iškilti Dievo žodžio siūlomoms vertybėms, idant jos būtų apvalytos ir taptų vaisingos. Savo kelionės į Afriką metu 1980 m. Jonas Paulius II Kenijos vyskupams pasakė, kad „įkultūrinimas bus tikras Dievo žodžio įkūnijimo atspindys tada, kai kultūra, Evangelijos perkeista ir atgaivinta, savo pačios tradicijoje pagimdys originalių gyvenimo, šventimo ir krikščioniškojo mąstymo raiškos formų“.

BAIGIAMOJI PASTABA

„Tuomet balsas, kurį buvau girdėjęs iš dangaus, vėl ėmė kalbėti su manimi ir tarė: Eik, paimk atvyniotą knygelę iš angelo <...> Jis [angelas] man atsakė: Imk, suvalgyk ją! Ji bus karti viduriuose, bet burnoje ji bus saldi kaip medus. Aš paėmiau knygelę iš angelo rankos ir ją suvalgiau. Ji buvo mano burnoje saldi tarytum medus, bet kai prarijau, mano viduriuose ji apkarto“ (Apr 10, 8–11).

Broliai ir seserys visame pasaulyje, atsiliepkime ir mes į šį kvietimą! Prisiartinkime prie Dievo žodžio stalo, kad maitintumės ir gyventume „ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Įst 8, 3; Mt 4, 4)! Šventasis Raštas, pasak vienos didžiųjų krikščioniškosios kultūros asmenybių, „kiekvienai padėčiai“ įkvepia „ramybės ir baimės“ (B. Pascal. Mintys, 532).

Dievo žodis yra saldesnis „už medų, už gryniausią korio medų“ (Ps 19, 11), jis „žibintas mano kojoms ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105), bet kartu ir „kaip ugnis“, „kaip trupinantis uolą kūjis“ (Jer 23, 29). Jis kaip lietus, laistantis žemę, darantis ją vaisingą ir leidžiantis želti joje augalams bei suželdinantis ir sausas mūsų dvasines dykumas (plg. Iz 55, 10–11). Jis taip pat yra „gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Žyd 4, 12).

Mūsų kupinas meilės žvilgsnis taip pat krypsta į mokslininkus, katechetus ir visus kitus Dievo žodžio tarnus, kuriems už jų brangią ir svarbią tarnybą norime giliai ir nuoširdžiai padėkoti. Mūsų mintys taip pat krypsta į persekiojamus ar dėl Dievo žodžio ir dėl to, kad liudijo Viešpatį Jėzų, nužudytus mūsų brolius ir seseris (plg. Apr 6, 9): kiek daug liudytojų ir kankinių pasakoja mums apie Dievo žodžio galybę (plg. Rom 1, 16), savo tikėjimo, savo vilties ir meilės Dievui bei žmonėms ištaką.

Nutilkime ir pamaldžiai klausykimės Dievo žodžio, ir pasiklausę išlaikykime tylą, kad jis toliau tarp mūsų būtų, gyventų ir mums kalbėtų. Tesuskamba jis dienos pradžioje, kad Dievas tartų pirmą žodį, ir leiskime jam nuaidėti mumyse vakare, kad Dievas tartų paskutinį žodį.

Brangūs broliai ir seserys, „jus sveikina visi esantys su mumis. Pasveikinkite visus, kurie myli mus tikėjime. Malonė su jumis visais!“ (plg. Tit 3, 15).