Broliai ir seserys!

„Tebūna jums malonė bei ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus!“ (Rom 1, 7). Mes, vyskupai iš viso pasaulio, Romos vyskupo popiežiaus Benedikto XVI kvietimu susirinkę apmąstyti „naujosios evangelizacijos krikščioniškajam tikėjimui perduoti“, prieš grįždami į savo dalines Bažnyčias norėtume kreiptis į jus visus, idant palaikytume ir orientuotume tarnystę Evangelijai įvairioje aplinkoje, kurioje šiandien tenka liudyti Bažnyčiai.

1. Kaip samarietė prie šulinio

Leiskimės apšviečiami vieno Evangelijos puslapio – Jėzaus susitikimo su samariete (plg. Jn 4, 5–42). Nėra moters nei vyro, kurie savo gyvenime kaip ta samarietė tuščiu ąsočiu nebūtų stovėję prie šulinio vildamiesi numalšinti giliausią širdies troškimą, vienintelį galintį suteikti egzistencijai prasmę. Šiandien daug šulinių siūlosi numalšinti žmogaus troškulį, tačiau reikia būti apdairiam, kad išvengtum užteršto vandens. Norint netapti griaunamą poveikį turinčio nusivylimo auka, paiešką būtina kreipti tinkama linkme.

Kaip Jėzus prie Sicharo šulinio, taip ir Bažnyčia šiandien jaučia pareigą sėdėti šalia mūsų laiko vyrų bei moterų. Ji nori padaryti Viešpatį esamą jų gyvenime, kad jie galėtų jį sutikti, nes vien jo Dvasia yra vanduo, dovanojantis amžinąjį gyvenimą. Vienintelis Jėzus geba perskaityti mūsų širdies gelmes ir apreikšti mums tiesą apie mus: „Jis pasakė man viską, ką esu padariusi“, – išpažįsta moteris savo bendrapiliečiams. Ir šie paskelbti žodžiai, po kurių atsiveriant tikėjimui klausiama: „Ar tik jis nebus Mesijas?“, rodo, jog tas, kuris susitikęs su Kristumi priėmė naująjį gyvenimą, negali netapti pats tiesos ir vilties skelbėju kitiems. Atsivertusi nusidėjėlė pasidaro išganymo šauklė ir pas Jėzų atveda visą miestą. Nuo liudijimo priėmimo žmonės pereina prie asmeninės susitikimo patirties: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas.“

2. Naujoji evangelizacija

Mūsų laikų moteris ir vyrus vesti pas Jėzų, vesti į susitikimą su juo yra neatidėliotina užduotis visuose pasaulio regionuose, ir seniai, ir neseniai evangelizuotuose. Juk visur jaučiamas poreikis gaivinti tikėjimą, kuriam kultūrinėse aplinkose, trukdančiose jam šaknytis asmenyse, būti visuomenėje, aiškiai išreikšti turinį ir duoti atitinkamų vaisių, gresia pavojus būti užtemdytam.

Kalbama ne apie pradėjimą iš naujo, bet apie – su apaštališkąja dvasia, būdinga Pauliui, sakiusiam: „Vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“ (1 Kor 9, 16), – įsitraukimą į ilgą Evangelijos skelbimo kelią, kuriuo ši nuo pirmųjų krikščionybės amžių iki šiandien nuėjo per istoriją visuose pasaulio kraštuose statydindama tikinčiųjų bendruomenes. Nesvarbu, didelės ar mažos, jos visos yra misionierių ir daugybės kankinių, Jėzaus liudytojų kartų, kurias dėkingi atmename, atsidavimo vaisius.

Bet pakitę socialiniai, kultūriniai, politiniai ir religiniai scenarijai kviečia mus į kai ką nauja: atnaujinti savo tikėjimo bendruomeninę patirtį ir skelbimą vykdant evangelizaciją, „naują savo užsidegimu, metodais, raiška“ (Jonas Paulius II. Kreipimasis į CELAM 19-ąją asamblėją, 3. Port-au-Prince, 1983 03 09). Tokia evangelizacija, kaip mums priminė Benediktas XVI, „pirmiausia skirta žmonėms, kurie, nors ir pakrikštyti, nutolo nuo Bažnyčios ir gyvena nesiremdami krikščioniškąja praktika <...>, siekiant padėti tiems žmonėms iš naujo susitikti su Viešpačiu, kuris vienintelis suteikia mūsų gyvenimui giliąją prasmę ir pripildo jį džiaugsmo, padėti iš naujo atrasti tikėjimą, malonės šaltinį, teikiantį džiaugsmą ir viltį asmeniniame, šeimyniniame ir socia­liniame gyvenime“ (Benediktas XVI. Homilija per šv. Mišias iškilmingai pradedant Vyskupų sinodo 13-ąją ordinarinę asamblėją, 2012 10 07).

3. Asmeninis susitikimas su Kristumi Bažnyčioje

Prieš imdami kalbėti apie šios naujosios evangelizacijos formas, giliai įsitikinę norėtume pareikšti, kad tikėjimą visiškai lemia santykis su Jėzumi, kuris pirmas eina mūsų pasitikti. Naujosios evangelizacijos darbo esmė yra mūsų laikų vyrams ir moterims, kurių protai bei širdys neretai išsiblaškę ir kupini sumaišties, taip pat sau patiems iš naujo parodyti amžiną susitikimo su Kristumi grožį bei naujumą. Visus kviečiame kontempliuoti mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus veidą, įžengti į jo egzistencijos, dovanotos mums ligi kryžiaus, vėl kaip dovanos patvirtintos Tėvo, kuris prikėlė jį iš numirusių, ir duodamos mums per Dvasią, slėpinį. Jėzaus asmeniu atskleidžiamas Dievo Tėvo meilės visai žmonių giminei slėpinys. Jis nepanoro jai leisti nuslysti į negalimą autonomiją, bet vėl suvienijo ją su savimi atnaujinta meilės sutartimi.

Bažnyčia yra erdvė, kur istorijoje siūloma sutikti Kristų, nes jis pats jai patikėjo savo žodį, Krikštą, padarantį mus Dievo vaikais, savo Kūną ir Kraują, nuodėmių atleidimo malonę, pirmiausia Sutaikinimo sakramentu, bendrystės, atspindinčios patį Švenčiausiosios Trejybės slėpinį, patyrimą ir Šventosios Dvasios, pagimdančios meilę visiems, jėgą.

Turime kurti svetingas bendruomenes, kuriose visi išstumtieji į paribį galėtų surasti sau namus ir konkrečiai patirti bendrystę, karšta meilės jėga – „Žiūrėkite, kaip jie myli vienas kitą“ (Tertulijonas. Apologeticus, 39, 7) – patraukiančią šiandienių žmonių nusivylusį žvilgsnį. Tikėjimo grožis turi ypač suspindėti šventojoje liturgijoje ir pirmiausia sekmadienio Eucharistijoje. Juk būtent liturginiuose šventimuose Bažnyčia atsiskleidžia kaip Dievo darbas ir žodžiais bei gestais išryškina Evangelijos reikšmę.

Šiandien mums tenka užduotis Bažnyčios patirtis padaryti konkrečiai prieinamas, gausinti šulinių, prie kurių numalšinti troškulio ir sutikti Jėzų būtų kviečiami vyrai ir moterys, siūlyti gyvenimo dykumoje oazių. Už tai atsakingos krikščionių bendruomenės, o jose kiekvienas Viešpaties mokinys. Kiekvienam individui patikėtas nepamainomas liudijimas, kad Evangelija pasiektų visų be išimties gyvenimą. Tam reikia mūsų švento gyvenimo.

4. Susitikimo su Jėzumi progos ir Rašto klausymasis

Kai kas paklaus, kaip tai padaryti. Nebūtina išgalvoti kokių nors naujų strategijų, tarsi Evangelija būtų kažkoks religijų rinkoje siūlomas produktas. Tereikia iš naujo atrasti būdus, kuriais Jėzus prisiartindavo prie žmonių bei juos pašaukdavo, ir juos taikyti mūsų laikų sąlygomis.

Prisiminkime, pavyzdžiui, kaip Petrą, Andriejų, Jokūbą ir Joną Jėzus užkalbina jų darbo aplinkoje, kaip Zachiejaus paprastas smalsumas virto nuoširdžiu valgio pasidalijimu su Mokytoju, kaip romėnų šimtininkas prašė Jėzų išgydyti jam brangų asmenį, kaip neregys nuo prigimimo šaukėsi jo kaip išlaisvintojo iš atskirties, kaip Mortai ir Marijai už jų namų bei širdies svetingumą buvo atlyginta Jėzaus artumu. Vartydami Evangeliją, rastume nežinia kiek įvairių būdų, kuriais žmogaus gyvenimas įvairiausiomis sąlygomis atsivėrė Jėzaus artumui. Tas pat pasakytina ir apie tuos Rašto tekstus, kuriose pasakojama ankstyvosios Bažnyčios apaštalų misionieriavimo patirtis.

Dažnas Šventojo Rašto skaitymas, apšviestas tradicijos Bažnyčios, kuri jį mums perduoda ir autentiškai aiškina, yra ne tik privalomas žingsnis siekiant susipažinti su Evangelijos turiniu, t. y. Jėzaus asmeniu išganymo istorijoje, bet ir padeda mums atrasti naujas susitikimo su Jėzumi erdves, tikrai evangelinius būdus, įsišaknijusius pamatinėse mūsų gyvenimo sferose – šeimoje, darbe, draugystėje, neturte, gyvenimo išbandymuose ir t. t.

5. Evangelizuoti save pačius ir nusiteikti atsiversti

Būtų visiškai klaidinga manyti, kad naujoji evangelizacija asmeniškai mums patiems nebūtina. Šiomis dienomis dažnai girdėjome vyskupus sakant, jog Bažnyčia, kad galėtų evangelizuoti pasaulį, pirmiausia pati turėtų įsiklausyti į Dievo žodį. Kvietimas evangelizuoti virsta raginimu atsiversti.

Nuoširdžiai jaučiame pareigą pirma patiems atsiversti į galią Kristaus, kuris vienintelis geba visa padaryti nauja, pirmiausia mūsų varganą egzistenciją. Nuolankiai turime pripažinti, kad Jėzaus mokinių, ypač dvasininkų, skurdas, silpnybės ir nuodėmės susilpnino misijos įtikinamumą. Be abejo, suvokiame, ir pirmiausia mes, vyskupai, kad tikrai negalime prilygti Viešpaties pašaukimui ir priesakui skelbti Evangeliją tautoms. Žinome, jog turime nuolankiai pripažinti, kad esame pažeidžiami istorijos žaizdų, ir nesvyruodami pripažįstame savo asmenines nuodėmes. Tačiau taip pat esame įsitikinę, kad Viešpaties Dvasia gali atnaujinti savo Bažnyčią ir leisti suspindėti jos drabužiui, jei leisimės būti Jos ugdomi. Tai mums liudija šventųjų gyvenimas, kurį atminti ir pasakoti yra tinkama naujosios evangelizacijos priemonė.

Jei tas atnaujinimas būtų paliktas mūsų jėgoms, rastųsi rimtas pagrindas abejoti, bet atsivertimo ir evangelizacijos Bažnyčioje pirmutiniai veikėjai esame ne mes, bet paties Viešpaties Dvasia. Iš čia mūsų stiprybė ir tikrumas, kad blogis paskutinio žodžio netars nei Bažnyčioje, nei istorijoje. „Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneliūdi!“ – sakė Jėzus savo mokiniams (Jn 14, 27).

Naujosios evangelizacijos darbas remiasi šiuo jokio šešėlio netemdomu tikrumu. Pasitikime Dvasios, pamokysiančios, ką sakyti ir daryti net sunkiausiais momentais, įkvėpimu bei jėga. Todėl privalome baimę įveikti tikėjimu, nedrąsą – viltimi, abejingumą – meile.

6. Šiandieniame pasaulyje naudotis naujomis galimybėmis evangelizuoti

Giedrios drąsos teikia ir žvilgsnis į šiuolaikinį pasaulį. Mūsų negąsdina aplinkybės, kuriomis gyvename. Mūsų pasaulis kupinas prieštaravimų ir iššūkių. Tačiau jis išlieka Dievo kūrinys, tiesa, sužeistas blogio, bet vis dar pasaulis, kurį Dievas myli, jo žemė, į kurią galima sėti Dievo žodžio sėklą, kad ji vėl duotų vaisių.

Protuose ir širdyse tų, kurie žino, kad jų Viešpats nugalėjo mirtį, o jo Dvasia galingai veikia istorijoje, nėra vietos pesimizmui. Nuolankiai, bet ir ryžtingai, būdami tikri, kad tiesa galiausiai nugalės, artinamės prie šio pasaulio trokšdami perteikti Prisikėlusiojo kvietimą liudyti jo vardą. Mūsų Bažnyčia gyva ir istorijos iššūkius sutinka drąsiai tikėdama ir kupina daugybės savo narių liudijimo.

Žinome, kad šiame pasaulyje turime grumtis „su kunigaikštystėmis ir valdžiomis“, „dvasinėmis blogio jėgomis“ (Ef 6, 12). Nesislepiame nuo problemų, kurias kelia iššūkiai, pirmiausia globalizacijos reiškiniai. Tai mūsų negąsdina. Veikiau jas turėtume laikyti proga išplėsti Evangelijos erdvę. Progą įvairiomis formomis skleisti tikėjimą ir bendrystę, kaip ir praeityje, taip pat teikia migracija, net jei ją ir lydi daug kančių, kurias nuoširdžiai norėtume palengvinti tinkamai priimdami brolius. Sekuliarizacija, taip pat politikos ir valstybės hegemonijos krizė verčia Bažnyčią iš naujo apmąstyti savo dalyvavimą visuomenėje, bet jo neatsisakyti. Daug ir vis naujų skurdo formų atveria veikliai artimo meilei naujas erdves: Evangelijos skelbimas įpareigoja Bažnyčią būti su vargšais ir, sekant Jėzumi, prisiimti jų kančias. Net šiurkščiausiose ateizmo ir agnosticizmo formose jaučiamės galį įžvelgti – nors ir prieštaringais būdais – ne tuštumą, bet ilgesį, lūkestį, laukiantį tinkamo atsakymo.

Šiandienių vyraujančių kultūrų tikėjimui ir Bažnyčiai keliamų klausimų akivaizdoje atnaujiname savo pasitikėjimą Viešpačiu, būdami tikri, kad Evangelija ir tose aplinkose neša šviesą ir geba išgydyti žmogaus silpnybes. Ne mes atliekame evangelizacijos darbą, bet Dievas, kaip mums priminė popiežius: „Pirmutinis žodis, tikroji iniciatyva, tikroji veikla kyla iš Dievo ir tik įsitraukdami į tą dieviškąją iniciatyvą, tik melsdami tos dieviškosios iniciatyvos galime ir mes tapti – su Juo ir Jame – evangelizuotojais“ (Benediktas XVI. Meditacija per pirmąją Vyskupų sinodo 13-osios ordinarinės generalinės asamblėjos kongregaciją, 2012 10 08).

7. Evangelizacija, šeima ir pašvęstasis gyvenimas

Nuo pirmosios evangelizacijos tikėjimas ateinančioms kartoms natūraliai perduodamas šeimoje. Joje – kur, nemenkinant tėvo vaidmens bei atsakomybės, ypatingas vaidmuo tenka moteriai – kūdikiams ir vaikams tikėjimo ženklai bei pirmosios tiesos perteikiami, malda ugdoma, meilės vaisiai liudijami kiekvienai šeimai rūpinantis savo mažųjų augimu. Nepaisant geografinių, kultūrinių ir socialinių situacijų įvairovės, visi Sinodo vyskupai patvirtino esminį šeimos vaidmenį perduodant tikėjimą. Neįsivaizduojama jokia nauja evangelizacija nejaučiant ypatingos pareigos skelbti Evangeliją šeimoms ir palaikyti jas, vykdančias šią auklėjimo užduotį.

Mes neignoruojame to, kad šeima, kurios pagrindas yra vyro ir moters santuoka, padaranti juos gyvybei atviru „vienu kūnu“ (Mt 19, 6), šiandien visur krečiama krizės, supama gyvenimo modelių, keliančių jai sunkumų, nesulaukia visuomenės, kurios pagrindinė ląstelė ji yra, politikos dėmesio, nejaučia pagarbos savo gyvenimo ritmui, šeimą, vykdančią savo užduotis, ne visada palaiko bažnytinė bendruomenė. Bet kaip tik tai akina mus pasakyti, kad privalome itin rūpintis šeima bei jos užduotimis visuomenėje ir Bažnyčioje surasdami globos iki santuokos ir po jos būdų. Taip pat norėtume padėkoti daugybei sutuoktinių ir krikščioniškųjų šeimų, savo liudijimu teikiančių pasauliui bendrystės bei tarnystės pavyzdį, kuris yra broliškesnės ir taikingesnės visuomenės sėkla.

Taip pat apmąstėme šeimos ir bendro gyvenimo formas, neatspindinčias to vienybės ir meilės paveikslo, kurį mums patikėjo Viešpats. Yra porų, kartu gyvenančių be sakramentinio santuokos saito, gausėja netvarkingų šeiminių situacijų, atsirandančių žlugus ankstesnėms santuokoms: tai skausmingos situacijos, dėl kurių kenčia ir vaikų tikėjimo ugdymas. Visiems tokiems žmonėms norime pasakyti, kad Viešpaties meilė nė vieno neapleidžia, kad juos myli ir Bažnyčia, esanti visiems atviri namai, ir kad jie išlieka Bažnyčios nariai, net jei negali gauti sakramentinio išrišimo ir priimti Eucharistijos. Katalikiškos bendruomenės tebūna svetingos visiems gyvenantiems tokiuose būviuose ir tepadeda jiems ieškoti atsivertimo bei susitaikinimo.

Šeimos gyvenimas yra pirmutinė vieta, kur Evangelija susitinka su gyvenimo kasdienybe ir parodo savo gebą meilės horizonte perkeisti pamatines egzistencijos sąlygas. Bet Bažnyčios liudijimui ne mažiau svarbu ir parodyti, kad šis gyvenimas laike atbaigiamas už žmonių istorijos ribų ir krypsta į amžiną vienybę su Dievu. Jėzus samarietei prisistato ne kaip tas, kuris dovanoja gyvenimą, bet kaip tas, kuris dovanoja „amžinąjį gyvenimą“ (Jn 4, 14). Dievo dovana, sudabartinama tikėjimo, yra ne tiesiog geresnių gyvenimo sąlygų šiame pasaulyje pažadas, bet paskelbimas, kad galutinė gyvenimo prasmė yra anapus pasaulio, tai visiška vienybė su Dievu, kurios laukiame laikų pabaigoje.

Šio žmogiškosios egzistencijos prasmės antžemiško horizonto liudytojai Bažnyčioje ir pasaulyje yra visi tie, kuriuos Viešpats pašaukė į pašvęstąjį gyvenimą, tą gyvenimą, kuris kaip tik todėl, kad yra visiškai Jam pašvęstas praktikuojant neturtą, skaistumą ir klusnumą, yra ženklas būsimojo pasaulio, padarančio kiekvieną šio pasaulio gėrybę santykine. Iš Vyskupų sinodo šiuos mūsų brolius ir seseris tepasiekia padėka už jų ištikimybę Viešpaties pašaukimui ir už indėlį, kuriuo jie prisidėjo ir prisideda prie Bažnyčios misijos, lygiai kaip ir paraginimas neprarasti vilties šiais jiems nelengvais permainų laikais bei kvietimas liudyti ir skatinti naująją evangelizaciją įvairiose gyvenimo aplinkose, su kuriomis dera kiekvieno iš jų institutų charizma.

8. Bažnytinė bendruomenė ir evangelizuotojų gausa

Evangelijos darbas yra užduotis, tenkanti ne kam nors vienam, bet bažnytinei bendruomenei kaip tokiai, kurioje yra daug susitikimo su Jėzumi priemonių, kaip antai, Dievo žodis, sakramentai, broliška bendrystė, veikli artimo meilė, misija.

Šioje perspektyvoje išryškėja parapijos kaip Bažnyčios buvimo žmonių gyvenamoje teritorijoje vaidmuo, pasak Jono XXIII, to „kaimo šulinio“, iš kurio visi gali gerti šviežio Evangelijos vandens. Parapijos vaidmuo nepamainomas, net jei pakitusios sąlygos reikalauja suskaidymo į mažesnes bendruomenes arba bendradarbiavimo platesniuose kontekstuose ryšių. Todėl jaučiame pareigą paraginti mūsų parapijas tradicinę Dievo tautos pastoraciją papildyti naujomis misijos formomis, kokių reikalauja naujoji evangelizacija. Tos formos taip pat turėtų persunkti įvairias svarbias liaudiškojo pamaldumo formas.

Parapijoje esminė ir toliau išlieka kunigo, savo tautos tėvo ir ganytojo, tarnyba. Šios Sinodo asamblėjos vyskupai visiems kunigams reiškia padėką ir brolišką artumą už jų nelengvą darbą ir kviečia juos palaikyti artimesnius ryšius su kitais savo vyskupijos kunigais, intensyvinti dvasinį gyvenimą, įsitraukti į nuolatinį ugdymą, įgalinantį drąsiai sutikti permainas.

Greta kunigų palaikytini diakonai, lygiai kaip ir katechetų bei daugelio kitų tarnautojų ir darbuotojų pastangos skelbimo ir katechezės, liturginio gyvenimo ir karitatyvinės veiklos srityse, taip pat palaikytinos įvairios tikinčių vyrų ir moterų, už kurių atsidavimą daugybei tarnysčių mūsų bendruomenėje esame dėkingi, dalyvavimo bei bendros atsakomybės formos. Visų jų prašome, kad į savo buvimą bei tarnavimą Bažnyčioje jie žvelgtų iš naujosios evangelizacijos perspektyvos, rūpindamiesi tinkamu žmogiškuoju ir krikščioniškuoju ugdymu, tikėjimo pažinimu ir jautrumu šiandienės kultūros reiškiniams.

O dėl pasauliečių, tai ypatingą žodį norėtume tarti įvairioms senoms ir naujoms draugijoms, visiems bažnytiniams sąjūdžiams ir naujoms bendruomenėms – visi jie yra daugialypių Dvasios dovanų Bažnyčiai apraiška. Šioms gyvenimo bei įsipareigojimo formoms Bažnyčioje irgi norime padėkoti ir paraginti jas ištikimai laikytis savo charizmos ir rimtai puoselėti bažnytinę bendrystę, ypač konkrečiame dalinės Bažnyčios kontekste.

Liudyti Evangeliją nėra kieno nors privilegija. Su džiaugsmu pripažįstame, jog daug vyrų ir moterų paverčia savo gyvenimą Gerosios Naujienos ženklu pasaulyje. Ją taip pat atpažįstame gausybėje mūsų krikščionių brolių bei seserų, su kuriais mūsų vienybė dar nėra tobula, bet kurie Viešpaties krikštu irgi yra paskirti skelbėjais. Jaudinantis dalykas šiomis dienomis mums buvo proga išgirsti daugelį Bažnyčių ir Bažnytinių bendruomenių vadovų, liudijusių apie Kristaus troškulį bei savo atsidavimą Evangelijos skelbimui ir reiškusių įsitikinimą, kad pasauliui reikia naujosios evangelizacijos. Dėkojame Viešpačiui už tokią vienybę suvokiant misijos būtinybę.

9. Kad jaunimas galėtų sutikti Kristų

Mums ypač rūpi jaunimas, nes jis dabar sudaro žymią žmonijos bei Bažnyčios dalį ir yra jų ateitis. Jo atžvilgiu vyskupai irgi nusiteikę toli gražu ne pesimistiškai. Yra susirūpinę, bet ne pesimistai. Susirūpinę, nes į juos nukreiptos agresyviausios mūsų laikų atakos; ne pesimistai, nes pabrėžia, kad jėga, gelmėse varanti istoriją, yra Kristaus meilė, įžvelgia jaunuolių stiprų autentiškumo, tiesos, laisvės ir dosnumo lūkestį ir yra įsitikinę, kad tinkamas atsakas į tai yra Kristus.

Trokštame palaikyti tą jų ieškojimą ir raginame savo bendruomenes jaunimo sunkaus būvio akivaizdoje be išlygų laikytis įsiklausymo, dialogo ir drąsių siūlymų nuostatos. Išlaikyti, o ne numarinti jų užsidegimo jėgą. Taip pat remti, jų akimis, teisingą kovą su bendromis institucijomis bei spekuliacijomis pasaulietinių galių, kurios suinteresuotos išsklaidyti jų energiją ir sueikvoti jų polėkį savo naudai, atimti bet kokius dėkingumo lydimus praeities prisiminimus ir rimtus ateities planus.

Naujoji evangelizacija jaunimo pasaulyje yra sunki, bet ypač daug žadanti sritis. Tai parodė įvairios patirtys, pradedant aiškiai regimomis, kaip antai, Pasaulio jaunimo dienų, ir baigiant ne tokiomis matomomis, bet ne mažiau jaudinančiomis, pavyzdžiui, dvasingumo, tarnavimo ir misijos srityse. Sykiu pripažįstame aktyvų jaunuolių vaidmenį evangelizuojant pirmiausia savo pačių pasaulyje.

10. Evangelijos dialogas su kultūra, žmogaus patirtimi ir religijomis

Naujosios evangelizacijos šerdis yra Kristus ir dėmesys žmogaus asmeniui, kad iš tikrųjų įvyktų gyvas susitikimas su Juo. Tačiau jos horizontai platūs kaip pasaulis ir neužsisklendžia jokiai žmogiškajai patirčiai. Tai reiškia, kad ji ypač rūpestingai puoselėja dialogą su kultūromis, tikėdamasi rasti jose „Žodžio sėklų“, apie kurias kalbėjo senieji Bažnyčios tėvai. Naujajai evangelizacijai ypač reikalinga nauja tikėjimo ir proto sąjunga laikantis įsitikinimo, kad tikėjimas mokės pasinaudoti visais transcendencijai atviro sveiko proto vaisiais ir turi jėgos išgydyti visus ribotumus bei prieštaravimus, į kuriuos protas gali nupulti. Tikėjimas taip pat nenugręžia žvilgsnio nuo kankinamų klausimų, kuriuos kelia blogio egzistavimas žmogaus gyvenime bei istorijoje, ir vilties šviesos semiasi iš Kristaus Velykų slėpinio.

Tikėjimo ir proto susitikimas taip pat maitina krikščionių bendruomenės pastangas švietimo ir kultūros srityje. Ypatinga vieta tenka ugdymo ir tyrimų institucijoms – mokyklai ir universitetui. Visur, kur plėtojamas žmogaus pažinimas ir ugdoma, Bažnyčia pasirengusi noriai pasidalyti savo patirtimi ir prisidėti prie vientiso asmens ugdymo. Šiame kontekste ypatingas dėmesys skirtinas katalikiškosioms mokykloms bei universitetams, kur kiekvienam autentiškam kultūriniam bei ugdomajam keliui būdingą atvirumą transcendencijai turėtų papildyti progos susitikti su Jėzumi Kristumi ir jo Bažnyčia. Vyskupai dėkoja visiems, kurie čia darbuojasi kartais nelengvomis sąlygomis.

Evangelizacija reikalauja daug dėmesio skirti visuomenės komunikavimo priemonių pasauliui, ypač naujosioms medijoms, kur susieina daugybė gyvenimų, klausimų ir lūkesčių. Tai sritis, kurioje dažnai ugdoma sąžinė ir praleidžiama daug laiko – ir tai yra dar viena galimybė pasiekti žmogaus širdį.

Ypatinga tikėjimo ir proto susitikimo vieta šiandien yra dialogas su mokslais. Būdami apraiška dvasinio prado, Dievo dovanoto žmonėms ir leidžiančio jiems suvokti racionalias struktūras, kuriomis remiasi kūrinija, mokslai anaiptol nėra tolimi tikėjimui. Jei nesikėsintų žmogaus ir pasaulio sampratos įkalinti sausame materializme, mokslas ir technika taptų vertingi sąjungininkai darant gyvenimą žmogiškesnį. Dėkojame visiems, kurie darbuojasi šiame jautriame pažinimo lauke.

Lygiai taip pat norėtume padėkoti vyrams ir moterims, įsipareigojusiems kitai žmogaus dvasios raiškos sričiai, būtent įvairių formų – nuo seniausių iki naujausių – menui. Jų kūriniai – tie, kuriuose linkstama perteikti žmogaus stiebimąsi grožio link, – yra reikšmingas dvasingumo raiškos būdas. Dėkojame, kad jie savo gražiais kūriniais padeda parodyti mums Dievo veido ir kūrinių grožį. Grožio kelias yra ypač veiksmingas naujosios evangelizacijos kelias.

Neapsiribojant meno viršūne, mūsų dėmesį traukia visa žmogaus veikla kaip erdvė, kur žmogus savo darbu tampa dieviškojo kūrimo bendradarbiu. Ūkio ir darbo pasauliui norime priminti, kad iš Evangelijos šviesos kyla keli reikalavimai: apsaugoti darbą nuo sąlygų, neretai paverčiančių jį nepakeliama našta ir netikra ateitimi, grasinančia jaunimui nedarbu; žmogaus asmenį laikyti ūkinės pažangos centru, o šią pažangą – proga teisingumui ir žmonių giminės vienybei didinti. Darbu, kuriuo keičia pasaulį, žmogus taip pat pašauktas išsaugoti Dievo kūrinijai suteiktą veidą. Tokia atsakomybė tenka ir būsimosioms kartoms.

Evangelija taip pat apšviečia ligos sukeliamos kančios būvį. Krikščionis turi leisti pajusti Bažnyčios artumą ligoniams bei neįgaliesiems ir jos dėkingumą tiems, kurie jais profesionaliai ir žmogiškai rūpinasi.

Sritis, kurioje gali ir turi suspindėti Evangelijos šviesa, kad apšviestų žmonijos žingsnius, yra politika. Iš jos reikalaujama nesavanaudiškai ir skaidriai rūpintis bendruoju gėriu gerbiant visą žmogaus asmens kilnumą nuo pradėjimo akimirkos iki natūralios pabaigos, vyro ir moters santuoka pagrįstą šeimą, laisvę auklėti, taip pat skatinant religinę laisvę, šalinant neteisingumo priežastis, nelygybę, diskriminaciją, rasizmą, smurtą, badą ir karą. Krikščionys politikos srityje privalo aiškiai liudyti artimo meilės priesaką.

Pagaliau Bažnyčios dialogo natūralūs partneriai yra kitų religijų sekėjai. Evangelizuojama, nes tvirtai tikima Kristaus tiesa, o ne dėl priešiško nusistatymo kieno nors atžvilgiu. Kristaus Evangelija yra taika ir džiaugsmas, o jo mokiniai džiugiai pripažįsta viską, ką teisingo ir gero Dievo sukurtame pasaulyje geba įžvelgti žmogaus religinė dvasia ir kas pasireiškia įvairiomis religijomis.

Dialogu tarp įvairių religijų tikinčiųjų siekiama prisidėti prie taikos, atmetant bet kurį fundamentalizmą ir pasmerkiant bet kokį smurtą tikinčiųjų atžvilgiu kaip rimtą žmogaus teisių pažeidimą. Viso pasaulio Bažnyčios vieninga malda ir brolybe palaiko savo brolius bei seseris ir prašo tų, kurių rankose tautų likimai, ginti visų teisę į laisvą pasirinkimą, laisvą išpažinimą ir laisvą savo tikėjimo liudijimą.

11. Vatikano II Susirinkimo atminimas ir rėmimasis Katalikų Bažnyčios katekizmu Tikėjimo metais

Atvirame naujosios evangelizacijos kelyje kartais galime pasijusti kaip dykumoje, supami pavojų ir be orientyrų. Per pamokslą pradedant Tikėjimo metus popiežius Benediktas XVI kalbėjo apie pastaraisiais dešimtmečiais išplitusią dvasinę „dykrą“, bet kartu ir padrąsino, nes kaip tik „ta tuštuma gali padėti vėl atrasti tikėjimo džiaugsmą, jo gyvybišką svarbą mums, žmonėms. Dykumoje vėl atrandama vertė to, kas gyvenime esminga“ (Benediktas XVI. Pamokslas per šv. Mišias pradedant Tikėjimo metus, Roma, 2012 10 11). Kaip samarietė, taip ir mes dykumoje ieškome vandens ir šulinio, iš kurio jo galėtume pasisemti. Palaimintas tas, kuris ten sutinka Kristų!

Dėkojame Šventajam Tėvui už dovanotus Tikėjimo metus, kurie yra puiki naujosios evangelizacijos kelio pradžia. Dėkojame ir už tai, kad jis šiuos metus susiejo su 50-osiomis Vatikano II Susirinkimo pradžios metinėmis. Šio Susirinkimo mokymą mūsų laikais skleidžia Katalikų Bažnyčios katekizmas, kuris ir po dvidešimties metų nuo jo paskelbimo siūlomas kaip patikimas tikėjimo žinynas. Šie svarbūs jubiliejai leidžia mums iš naujo patvirtinti mūsų nepajudinamą ištikimybę Susirinkimo mokymui ir tvirtas pastangas jį iki galo įgyvendinti.

12. Slėpinio kontempliavimas ir stovėjimas vargšų pusėje

Šioje perspektyvoje tikinčiųjų dėmesį norėtume atkreipti į dvi tikėjimo gyvenimo išraiškas, kurios, mūsų akimis, yra itin svarbios kaip liudijimas vykdant naująją evangelizaciją.

Pirmoji yra kontempliacijos dovana bei patirtis. Tik iš adoruojančio žvilgsnio į Dievą – Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią, tik iš gilios tylos, tartum įsčios priimančios vienintelį išganomąjį Dievo žodį, gali kilti įtikimas liudijimas pasauliui. Tik tokia maldinga tyla gali sukliudyti gausybei pasaulio gausmų nustelbti išganymo žodį.

Ir vėl mūsų lūpos taria padėkos žodį, šįkart moterims ir vyrams, savo vienuolynuose bei eremuose gyvenimą paskiriantiems maldai ir kontempliacijai. Bet ir mums būtina savo kasdienį gyvenimą atverti kontempliacijos akimirkoms, į Dievą kreipiančioms dvasinėms ir fizinėms vietoms, vidinėms šventovėms ir šventykloms iš akmens, kurios padeda nepaskęsti patyrimo srautuose, erdvėms, kuriose visi gali jaustis priimti, net ir tie, kurie dar tiksliai nežino, ko ar kurio ieško.

Kitas naujosios evangelizacijos autentiškumo ženklas yra vargšų veidas. Stotis šalia to, kuris sužeistas gyvenimo, yra ne tik socialinis, bet ir pirmiausia dvasinis veiksmas. Juk vargšo veide suspindi pats Kristaus veidas: „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte“ (Mt 25, 40).

Mūsų bendruomenėje vargšams pripažįstama prioritetinė vieta, vieta, kur niekas neatstumiamas, bet apmąstoma, kaip Jėzus susijęs su jais. Vargšų buvimas mūsų bendruomenėse yra slėpiningai galingas, jis keičia žmones labiau negu paskaita, moko ištikimybės, leidžia pažinti gyvenimo trapumą, reikalauja maldos, vienu žodžiu, veda prie Kristaus.

Artimo meilės veiksmus savo ruožtu turi lydėti įsipareigojimas teisingumui kreipiantis į visus – vargšus ir turtinguosius. Todėl nuo naujosios evangelizacijos neatsiejamas Bažnyčios socialinis mokymas ir pastangos ugdyti krikščionis, įsipareigojančius tarnauti žmonių sugyvenimui socialiniame ir politiniame gyvenime.

13. Žodis Bažnyčioms įvairiuose pasaulio regionuose

Į Sinodo asamblėją susirinkusių vyskupų žvilgsnis taip pat aprėpia visas po pasaulį išsibarsčiusias bažnytines bendruomenes. Vieningas žvilgsnis, nes ir raginimas susitikti su Kristumi yra vienas, bet sykiu neužmirštantis įvairovės.

Ypatingas broliškos meilės ir dėkingumo kupinas Sinodo vyskupų žvilgsnis krypsta į jus, Rytų katalikų Bažnyčių krikščionys, tuos, kurie esate evangelizacijos pirmosios bangos įpėdiniai, ištikimai ir su meile išsaugoję jos patirtį, ir tuos, kurie esate Rytų Europoje. Naujoji evangelizacija šiandien Evangeliją jums siūlo per liturginį gyvenimą, katechezę, kasdienę maldą šeimoje, pasninką, šeimų tarpusavio solidarumą, pasauliečių dalyvavimą bendruomenės gyvenime ir dialogą su visuomene. Neretai jūsų Bažnyčioms tenka pakelti išbandymų ir vargų, kuriais jos paliudija savo dalyvavimą Kristaus kančioje. Kai kurie tikintieji priversti emigruoti ir prie pastoracijos bei evangelizacijos juos priėmusiose šalyse gali prisidėti išlaikydami gyvą savo priklausomybę kilmės bendruomenei. Ir toliau telaimina Viešpats jus už ištikimybę, o jūsų ateityje teišryškėja giedro išpažinimo bei tikėjimo praktikavimo taikos ir religijos laisvės aplinkoje horizontai.

Žvelgiame ir į jus, vyrai ir moterys krikščionys, gyvenantys Afrikos šalyse, ir dėkojame jums už Evangelijos liudijimą dažnai žmogui sunkiai pakeliamomis gyvenimo aplinkybėmis. Raginame jus suteikti evangelizacijai, gautai dar ne taip seniai, naujų impulsų, statydinti Bažnyčią kaip „Dievo šeimą“, stiprinti šeimos tapatybę ir remti kunigų bei katechetų darbą pirmiausia nedidelėse krikščionių bendruomenėse. Be to, akivaizdi būtinybė plėtoti Evangelijos susitikimą su senomis ir naujomis kultūromis. Dideli lūkesčiai ir primygtinis raginimas adresuojami įvairių Afrikos šalių politikams bei vyriausybėms. Bendradarbiaudami su visais geros valios žmonėmis, teskatina jie pagrindines žmogaus teises ir teišlaisvina žemyną iš jį vis dar kamuojančių konfliktų bei smurto.

Sinodo asamblėjos vyskupai kviečia ir jus, Šiaurės Amerikos krikščionys, džiugiai atsiliepti į pašaukimą imtis naujosios evangelizacijos ir dėkingai žvelgia į gausius tikėjimo, artimo meilės ir misijos vaisius, kuriuos davė jūsų dar jaunos krikščionių bendruomenės. Tačiau turime ir konstatuoti, kad daugelis šiuolaikinės kultūros apraiškų jūsų pasaulio šalyse šiandien labai toli nuo Evangelijos. Peršasi raginimas atsiversti, o iš atsivertimo išplaukia pareiga iš savo kultūros ne pasitraukti, bet joje pasilikti visiems siūlant tikėjimo šviesą ir gyvenimo jėgą. Kaip savo dosniose šalyse svetingai priimate naujas imigrantų bei pabėgėlių grupes, lygiai taip būkite pasirengę atverti savo namų duris ir tikėjimui. Likdami ištikimi Sinodo Amerikos klausimais įsipareigojimams, išvien su Lotynų Amerika nuolatos evangelizuokite savo bendrą žemyną.

Tokius pačius dėkingumo jausmus Sinodo asamblėja taip pat kreipia į Bažnyčias Lotynų Amerikoje ir Karibų jūros regione. Jūsų šalyse į akis pirmiausia krinta šimtmečių tėkmėje išsirutuliojusios liaudiškojo pamaldumo, veiklios artimo meilės ir dialogo su kultūromis, dar ir šiandien įsišaknijusiomis daugelio širdyse, formos. Šiandienių iššūkių, pirmiausia skurdo ir smurto, akivaizdoje Bažnyčią Lotynų Amerikoje bei Karibų jūros regione raginame dabar gyventi nuolatiniame misijos būvyje skelbiant vilties ir džiaugsmo Evangeliją, statydinant tikrai misionieriaujančių Jėzaus Kristaus mokinių bendruomenes ir savo sūnų bei dukterų pastangomis parodant, kad Evangelija gali būti naujos, teisingos ir broliškos visuomenės versmė. Religinis pliuralizmas jūsų Bažnyčioms irgi kelia daug klausimų ir reikalauja atnaujinto Evangelijos skelbimo.

Padrąsinti bei paraginti norėtume ir jus, Azijos krikščionys. Būdami mažuma žemyne, kuriame gyvena kone du trečdaliai pasaulio gyventojų, jūs esate vaisinga sėkla, kuri patikėta Šventosios Dvasios galiai auga plėtodama dialogą su įvairiomis kultūromis, senomis religijomis ir daugybe neturtingų žmonių. Net jei yra dažnai nustumta į visuomenės pakraštį ar netgi įvairiose vietovėse persekiojama, Bažnyčia Azijoje savo stipriu tikėjimu vertingai liudija Kristaus Evangeliją, skelbiančią teisingumą, gyvybę ir darną. Azijos krikščionys, pajuskite kitų pasaulio šalių krikščionių brolišką artumą – krikščionių, negalinčių užmiršti, kad būtent jūsų žemyne, Šventojoje Žemėje, gimė, gyveno, mirė ir prisikėlė Jėzus.

Pripažinimo ir vilties žodį vyskupai taria ir Europos žemyno Bažnyčioms. Šis žemynas šiandien iš dalies paženklintas kartais agresyvios sekuliarizacijos, iš dalies sužeistas ilgus dešimtmečius vyravusių Dievui ir žmogui priešiškų ideologijų. Dėkojame ne tik už praeitį, bet ir už dabartį; Evangelija Europoje davė pradžią ypatingoms ir viso pasaulio evangelizaciją paveikusioms tikėjimo išraiškoms bei patirtims, neretai persunktoms šventumo, kaip antai, turtingas teologinis mąstymas, charizminių išraiškų įvairovė, įvairialypės veiklios artimo meilės vargšams formos, gilios kontempliacinės patirtys, humanistinė kultūra, prisidėjusi prie asmens orumo suformulavimo bei visuotinės gerovės statydinimo. Mieli Europos krikščionys, dabarties sunkumai neturi atimti drąsos. Priešingai, laikykite juos įveiktinais iššūkiais ir proga džiugiau bei gyviau skelbti Kristų ir jo Evangeliją.

Galiausiai Sinodo vyskupai sveikina Okeanijos tautas, globojamas „Pietų kryžiaus“, ir dėkoja joms, kad jos liudija Jėzaus Evangeliją. Meldžiamės, kad ir jūs, kaip samarietė prie šulinio, gyvai pajustumėte naujo gyvenimo troškulį ir išgirstumėte Jėzaus žodį, kuris sako: „Jei tu pažintum Dievo dovaną“ (Jn 4, 10). Ir toliau uoliai skelbkite Evangeliją ir darykite Jėzų žinomą šiandieniame pasaulyje. Raginame jus sutikti jį savo kasdienybėje, klausytis jo ir malda bei meditacija atrasti malonę, įgalinančią ištarti: „Dabar žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“ (Jn 4, 42).

14. Marijos žvaigždė apšviečia dykumą

Šio vyskupų iš viso pasaulio tarpusavio bendrystės ir bendradarbiavimo su Petro įpėdiniu išgyvenimo pabaigoje mums ne mažiau aktualiai aidi Jėzaus priesakas apaštalams: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones... Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Mt 28, 19. 20). Bažnyčia siunčiama ne tik į kokią nors geografinę sritį, bet ir į slapčiausius mūsų amžininkų širdžių kampelius, kad atvestų juos į susitikimą su Jėzumi, Gyvuoju, sudabartinančiu save mūsų bendruomenėse.

Tas artumas pripildo mūsų širdis džiaugsmo. Dėkingi už šiomis dienomis gautas dovanas, užtraukiame šlovinimo himną: „Mano širdis šlovina Viešpatį... Didžių dalykų padarė man Viešpats“ (Lk 1, 46. 49). Marijos žodžiai yra ir mūsų: šimtmečių tėkmėje Viešpats išties padarė didžių dalykų savo Bažnyčiai įvairiausiose pasaulio dalyse, ir už tai mes jį aukštiname. Esame tikri, jog jis pažvelgs į mūsų varganumą, kad ir šiomis dienomis parodytų savo rankos galybę bei palaikytų mus naujosios evangelizacijos kelyje.

Marija rodo mums kelią. Mūsų kelionė, pasak popiežiaus Benedikto XVI, mums gali atrodyti kaip kelias per dykumą; žinome, kad ją turime pereiti pasiėmę su savimi esminius dalykus: Dvasios dovaną, Jėzaus palydą, jo Žodžio tiesą, mus pasotinančią Eucharistinę duoną, bažnytinės bendruomenės broliškumą, artimo meilės dinamiką. Būtent nuo šulinio vandens sužydi dykuma. Ir kaip žvaigždės naktį dykumoje šviečia ryškiau, lygiai taip skaisčiai mūsų kelionės danguje spindi Marijos šviesa, naujosios evangelizacijos Žvaigždė, kuriai kupini pasitikėjimo save patikime.