Mes, Sinodo tėvai, kartu su popiežiumi Pranciškumi susirinkę Romoje į neeilinę Vyskupų sinodo generalinę asamblėją sveikiname įvairių žemynų visas šeimas ir pirmiausia visus, kurie seka Kristumi – Keliu, Tiesa ir Gyvenimu. Mes žavimės jūsų kasdieniu liudijimu mums ir pasauliui savo ištikimybe, tikėjimu, viltimi bei meile ir jums už tai dėkojame.

Kiekvienas iš mūsų, Bažnyčios ganytojų, užaugo šeimoje. Esame kilę iš labai įvairios aplinkos ir mūsų patirtis skirtinga. Būdami kunigai ir vyskupai, gyvenome šalia šeimų, kurių papasakotos gyvenimo istorijos atskleidė jų džiaugsmus bei sunkumus.

Pasirengimas Sinodo asamblėjai, pradedant nuo viso pasaulio Bažnyčioms išsiuntinėto klausimyno, suteikė galimybę įsiklausyti į daugelio šeimų patirtį. Dialogas Sinodo metu mus abipusiškai praturtino, padėjo įsižiūrėti į sudėtingas daugelio šiandienių šeimų situacijas.

Siūlome jums Kristaus žodžius: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi.“ Keliaudamas Šventosios Žemės keliais, Jėzus užeidavo į kaimų namus. Jis ir šiandien traukia mūsų miestų gatvėmis. Jūsų namuose yra šviesos ir prieblandos. Dažnai pasitaiko iššūkių, o retkarčiais net didelių išbandymų. Blogiui ir nuodėmei skverbiantis į šeimos širdį, tamsa gali sutirštėti ir virsti juodu šešėliu.

Suvokiame, koks didelis yra iššūkis likti ištikimam santuokinei meilei. Savo žymę šeimos gyvenime palieka susilpnėjęs tikėjimas ir abejingumas tikrosioms vertybėms, individualizmas, santykių nuskurdimas ir įtampa, trukdanti susimąstyti. Dažnai santuokas ištinka krizės, kurios paprastai sprendžiamos skubiai ir stokojant drąsos būti kantriems ir pamąstyti, pasiaukoti bei vienas kitam atleisti. Nesėkmės duoda pradžią naujiems santykiams, naujoms poroms, naujoms civilinėms sąjungoms bei naujoms santuokoms, taip randasi naujų, sudėtingų ir problemiškų šeimos situacijų, kur krikščioniškasis pasirinkimas nėra akivaizdus.

Galvoje taip pat turime naštą, uždedamą kančios, kurią gali sukelti ypatingų poreikių turintis vaikas, sunki liga, garbus amžius ar artimo asmens mirtis. Žavimės ištikimybe daugybės šeimų, pakeliančių šiuos išbandymus narsiai, su tikėjimu ir meile. Jos visa tai laiko ne joms primesta našta, bet tuo, kas skatina jas save dovanoti regint kenčiantį Kristų silpname kūne.

Prisimename ekonomikos sistemų, „pinigų stabmeldystės ir beasmenės ekonomikos, stokojančios tikrai žmogiško tikslo“, sukeltus sunkumus. Taip pat bedarbius tėvus, neįstengiančius patenkinti pagrindinių savo šeimų poreikių, ir jaunuolius, nematančius ateityje vilties ir tampančius narkotikų bei nusikaltimų aukomis.

Priešais akis turime gausybę neturtingų šeimų, tuos, kurie valtimis stengiasi pasiekti išsigelbėjimą žadantį krantą, pabėgėlius, be vilties klajojančius po dykumą, persekiojamuosius dėl tikėjimo ir žmogiškųjų bei dvasinių vertybių, kurių jie laikosi. Jie visi parblokšti žiauraus karo ir žiaurios priespaudos. Atmename smurtą ir išnaudojimą kenčiančias moteris, prekybos žmonėmis aukas, vaikus, kuriais piktnaudžiauja tie, kurie privalo juos saugoti bei skatinti jų vystymąsi, ir gausybės šeimų narius, pažemintus ir slegiamus sunkumų naštos. „Gerovės kultūra daro mus abejingus... vaizdas tų, kurių gyvenimas skursta dėl galimybių stygiaus, mūsų nejaudina.“ Kviečiame vyriausybes ir tarptautines organizacijas skatinti šeimos teises bendrojo gėrio labui.

Kristus troško, kad jo Bažnyčia būtų namai su visiems plačiai atvertomis durimis. Šiltai dėkojame poras bei šeimas lydintiems ir jų žaizdomis besirūpinantiems ganytojams, tikintiems pasauliečiams ir bendruomenėms.

***

Miestų namuose, priemiesčių kukliose gyvenvietėse, kaimuose ir net lūšnose taip pat skaisčiai spindi kūnus ir sielas šildanti šviesa. Ta šviesa – vedybų istorijos šviesa – sklinda iš sutuoktinių susitikimo: tai – dovana, malonė, pasireiškianti, anot Pradžios knygos, tada, kai abu žvelgia vienas į kitą kaip į lygius ir vienas kito pagalbininkus. Vyro ir moters meilė mus moko, jog kiekvienam, kad jis tikrai būtų pats savimi, reikia kito. Kiekvienas išlieka skirtingas nuo kito, atverčiančio savo „aš“ ir atsiskleidžiančio per abipusį dovanojimąsi. Būtent apie tai gieda Giesmių giesmės sužadėtinė: „Mylimasis man, aš jam <...> Aš esu mylimojo, ir mano mylimasis yra mano.“

Autentiškas susitikimas prasideda piršimusi, laukimo ir pasirengimo laiku. Jis vainikuojamas sakramentu, kai Dievas uždeda savo artumo ir malonės antspaudą. Šis kelias taip pat apima seksualinį santykį, švelnumą, artimumą ir grožį, gebantį išlikti ilgiau nei trunka jaunystės energija ir šviežumas. Tokia meilė iš prigimties siekia būti amžina iki pat gyvybės paaukojimo dėl mylimo asmens. Šioje šviesoje santuokinės meilės, nepakartojamos ir neišardomos, nepalaužia nė gausybė sunkumų. Tai vienas gražiausių ir įprasčiausių stebuklų.

Ši meilė skleidžiasi vaisingumu ir gyvybės dovanojimu, apimančiu ne tik vaikų prokreaciją, bet ir dieviškojo gyvenimo dovanojimą per Krikštą, katechezę ir auklėjimą. Apima gebėjimą aukoti gyvenimą, prieraišumą ir vertybes – patyrimą, įmanomą net tiems, kurie negali susilaukti vaikų. Šeimos, gyvenančios šiuo šviesos kupinu nuotykiu, tampa ženklu visiems, pirmiausia jaunimui.

Ši kelionė kartais būna ėjimas kalnų taku, kuriame netrūksta vargų ir parkritimų. Bet Dievas visada lydi mus. Šeima patiria jo artumą per vyro ir žmonos, tėvų ir vaikų, brolių ir seserų prieraišumą ir dialogą. Šeima priima Dievą melsdamasi ir klausydamasi Dievo žodžio – tai nedidelė, kasdienė dvasios oazė. Kasdien atranda jį mokydama savo vaikus tikėjimo ir gyvenimo pagal Evangeliją, švento gyvenimo, grožio. Seneliai irgi švelniai ir atsiduodami prisideda prie šios užduoties. Tad šeima yra autentiška namų Bažnyčia, kuri plėsdamasi virsta šeimų šeima – bažnytine bendruomene. Krikščionybę išpažįstantys sutuoktiniai pašaukti tapti ir naujų porų tikėjimo bei meilės mokytojais.

Dar viena broliškos bendrystės apraiška yra meilė, dovanojimas, artumas tiems, kurie yra nepageidaujami, atsidūrę paribiuose, vargšai, vieniši, sergantys, svetimi, ir krizę išgyvenančioms šeimoms, prisimenant Viešpaties žodį: „Palaimingiau duoti, negu imti.“ Tai gėrybių, draugystės, meilės ir gailestingumo dovanojimas ir taip pat tiesos, šviesos bei gyvenimo prasmės liudijimas.

Aukščiausiasis taškas, susumuojantis visas bendrystės su Dievu ir artimu gijas, yra sekmadienio Eucharistija, kai šeima ir visa Bažnyčia susėda prie Viešpaties stalo. Jis dovanoja save mums visiems, keliaujantiems per istoriją į galutinį susitikimą, kai „Kristus bus visame kame“. Tad pirmame mūsų sinodinio kelio tarpsnyje apmąstėme išsituokusiųjų ir vėl susituokusiųjų lydėjimo būdus ir jų dalyvavimo sakramentuose klausimą.

Mes, Sinodo tėvai, prašome jūsų eiti su mumis drauge kito Sinodo link. Jūsų kukliuose būstuose jus gaubia Jėzaus, Marijos ir Juozapo šeimos artumas. Vienydamiesi su Šeima iš Nazareto, meldžiame mūsų visų Tėvą už pasaulio šeimas:

Tėve, padaryk, kad visos šeimos turėtų tvirtus ir išmintingus sutuoktinius, kurie būtų laisvos ir vieningos šeimos versmė.

Tėve, padaryk, kad tėvai turėtų namus, kuriuose su savo šeimomis taikiai gyventų.

Tėve, padaryk, kad vaikai būtų pasitikėjimo ir vilties ženklas ir kad jaunuoliai išdrįstų prisiimti visą gyvenimą trunkančius ištikimus įsipareigojimus.

Tėve, padaryk, kad visi gebėtų užsidirbti duonos savo rankomis, džiaugtis giedra dvasia ir išlaikyti tikėjimo ugnį tamsos tarpsniais.

Tėve, padaryk, kad visi išvystume suklestint Bažnyčią, vis ištikimesnę bei įtikimesnę, teisingą ir žmonišką miestą, pasaulį, mylintį tiesą, teisingumą ir gailestingumą.