Dekretas dėl ekumenizmo UNITATIS REDINTEGRATIO

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
/ „Aidų“ leidimas, 2001.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 76
AUTORIUS: Vatikano II Susirinkimas
ORIGINALO PAVADINIMAS: DECRETUM DE OECUMENISMO UNITATIS REDINTEGRATIO
DATA: 1964-11-21
PIRMINIS ŠALTINIS: http://www.lcn.lt/b_dokumentai/vatikano_2s
SUSIJĘ DOKUMENTAI: Unitatis redintegratio
ŽANRAS: Magisteriumas (Susirinkimų)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 1962–1965 m. (Vatikano II Susirinkimas)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
© AIDAI
LEIDINIAI
TEKSTAS PASKELBTAS RINKINYJE: Visuotinis Vatikano II Susirinkimas. Konstitucijos. Dekretai. Deklaracijos. – Vilnius, AIDAI, 2001, p. 332–346. 
ISSN 9955-445-21-1
SKIRSNIAI

Visuotinis Vatikano II Susirinkimas

Dekretas dėl ekumenizmo
UNITATIS REDINTEGRATIO

1964 m. lapkričio 21 d.

PRATARMĖ

1. Vienybės atkūrimas tarp visų krikščionių yra vienas pagrindinių Šventojo Visuotinio Vatikano II Susirinkimo tikslų. Juk Viešpats Kristus įsteigė tik vieną vienintelę Bažnyčią, bet daug krikščionių bendruomenių skelbiasi žmonėms esančios tikrasis Jėzaus Kristaus palikimas; visos jos išpažįsta esančios Viešpaties mokinės, bet yra skirtingų įsitikinimų ir eina skirtingais keliais, tarsi pats Kristus būtų padalytas [1]. Aišku, jog šis pasidalijimas ir atvirai prieštarauja Kristaus valiai, ir yra papiktinimas pasauliui, ir kenkia šventam uždaviniui skelbti Evangeliją visai kūrinijai.

Tačiau amžių Viešpats išmintingai ir kantriai vykdo mumyse, nusidėjėliuose, savo malonės planą, pastaruoju metu vis gausiau imdamas skleisti tarpusavyje pasidalijusiuose krikščionyse apgailestavimą ir vienybės troškimą. Ši malonė visur yra paveikusi labai daug žmonių. Šventosios Dvasios malonei veikiant, ir tarp nuo mūsų atsiskyrusiųjų brolių vis labiau plečiasi sąjūdis visų krikščionių vienybei atkurti. Šiame vienybės sąjūdyje, vadinamame ekumeniniu, dalyvauja visi garbinantieji triasmenį Dievą ir išpažįstantieji Jėzų Viešpačiu bei Išganytoju, ir ne tiks paskirai, bet ir susibūrę į bendruomenes, kuriose jie išgirdo Evangeliją ir kurias vadina savo ir Dievo Bažnyčia. Kone visi, nors skirtingai, jie trokšta vienos ir regimos Dievo Bažnyčios, kuri būtų tikrai visuotinė ir pasiųsta į visą pasaulį, idant pasaulis atsiverstų į Evangeliją ir taip būtų išganytas Dievo garbei.

Šis Šventasis Sinodas į visa tai žvelgia džiaugsminga dvasia ir, kadangi jau nušvietė mokymą apie Bažnyčią, dabar, trokšdamas, kad būtų atkurta vienybė tarp visų Kristaus mokinių, nori visiems katalikams nurodyti priemones, kelius ir būdus, kaip jie gali į šį dievišką pašaukimą bei malonę atsiliepti.

Pirmas skyrius. KATALIKŲ EKUMENIZMO PRINCIPAI

Bažnyčios vienybė

2. Dievo meilė mums atsiskleidė, kai Dievo Sūnus, savo Tėvo viengimis, buvo pasiųstas į pasaulį, idant, tapęs žmogumi, visą žmoniją atpirkimu atgimdytų ir suburtų į viena [2]. Prieš pasiaukodamas kaip tyra auka ant kryžiaus altoriaus, jis meldė Tėvą už tikinčiuosius, sakydamas: „Tegul visi bus viena! Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs“ (Jn 17, 21), ir įsteigė savo Bažnyčioje nuostabų Eucharistijos sakramentą, kuris ir ženklina, ir kuria Bažnyčios vienybę. Jis davė savo mokiniams naują tarpusavio meilės įsakymą [3] ir pažadėjo atsiųsti Dvasią Guodėją [4], Viešpatį ir gaivintoją, kad pasiliktų su jais per amžius.

Iškeltas ant kryžiaus ir pašlovintas, Viešpats Jėzus išliejo pažadėtąją Dvasią, kurios veikimu jis pašaukė ir subūrė Naujosios Sandoros tautą – Bažnyčią į tikėjimo, vilties ir meilės vienybę, kaip moko apaštalas: „Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti į vieną savo pašaukimo viltį. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“ (Ef 4, 4–5). „Ir visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi… visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje“ (Gal 3, 27–28). Gyvenanti tikinčiuosiuose, pripildanti ir valdanti visą Bažnyčią Šventoji Dvasia kuria nuostabų tikinčiųjų bendravimą ir artimai visus suvienija Kristuje, nes ji yra Bažnyčios vienybės pagrindas. Ji įgyvendina malonių ir tarnybų įvairovę [5], „kad padarytų šventuosius tinkamus tarnystės darbui, Kristaus kūno ugdymui“ (Ef 4, 12).

Idant iki pasaulio pabaigos jo šventoji Bažnyčia visur įsitvirtintų, Kristus pavedė mokyti, valdyti ir šventinti Dvylikos kolegijai [6]. Iš jų išsirinko Petrą ir, šiam išpažinus tikėjimą, nusprendė ant jo pastatyti savo Bažnyčią; pažadėjo jam dangaus karalystės raktus [7] ir, šiam išpažinus meilę, pavedė visas avis, idant stiprintų jų tikėjimą [8] ir ganytų tobuloje vienybėje [9], tuo tarpu pats Jėzus Kristus amžinai svarbiausias kertinis akmuo [10] ir mūsų sielų ganytojas [11].

Jėzus Kristus nori, kad jo tauta augtų per apaštalus ir jų įpėdinius vyskupus su jų galva, Petro įpėdiniu, kurie, Šventosios Dvasios veikiami, ištikimai skelbia Evangeliją, teikia sakramentus ir su meile valdo; jis tobulina tos tautos bendrystę vienybėje vieno tikėjimo išpažinimu, bendruomeniniu Dievo garbinimu ir broliška Dievo šeimos santarve.

Taip Bažnyčia, vienatinė Dievo kaimenė, tarsi virš visų tautų iškelta vėliava [12], tarnaudama visai žmonių giminei taikos Evangelija [13], viltingai keliauja į savo tikslą – dangiškąją tėvynę [14].

Toksai yra šventasis Bažnyčios vienybės Kristuje ir per Kristų slėpinys, Šventajai Dvasiai įgyvendinant pareigų įvairovę, slėpinys. Aukščiausias šio slėpinio pavyzdys ir pradas yra vieno Dievo Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vienybė asmenų Trejybėje.

Atsiskyrusiųjų brolių ir Katalikų Bažnyčios santykiai

3. Vienoje ir vienatinėje Dievo Bažnyčioje jau nuo pat pradžių buvo skilimų [15]; apaštalas laiko juos smerktinais ir griežtai peikia [16]. O vėlesniais amžiais kilo didesnių nesutarimų, ir gana didelės bendruomenės atsiskyrė nuo visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia, kartais – ne be abiejų pusių kaltės. Tų, kurie dabar gimsta tose bendruomenėse ir persiima jose gyvuojančiu Kristaus tikėjimu, atsiskyrimo nuodėme kaltinti negalima; juos Katalikų Bažnyčia apglėbia broliška pagarba ir meile. Juk tie iš jų, kurie tiki Kristų ir yra deramai priėmę krikštą, tam tikru būdu, tegu ir netobulai, bendrauja su Katalikų Bažnyčia. Žinoma, dėl įvairių skirtumų, susijusių su mokymu, o kartais ir su drausme ar Bažnyčios sąranga, tarp jų ir Katalikų Bažnyčios iškyla daug, kartais ir gana didelių kliūčių visiškai bažnytinei bendrystei, kurias ir stengiasi pašalinti ekumeninis sąjūdis. Vis dėlto, per krikštą išteisinti tikėjimu, jie yra įjungti į Kristų [17], todėl jie teisėtai vadinasi krikščionimis, o Katalikų Bažnyčios sūnūs pagrįstai pripažįsta juos savo broliais Viešpatyje [18].

Be to, tų sandų ar gėrybių, iš kurių statoma ir kuriais gaivinama pati Bažnyčia, gausių ir net vertingų pavyzdžių gali pasirodyti ir už regimų Katalikų Bažnyčios sienų; užrašytasis Dievo žodis, malonės gyvenimas, tikėjimas, viltis ir meilė, kitos vidinės Šventosios Dvasios dovanos ir kiti regimieji sandai, visa tai, kas kyla iš Kristaus ir į jį veda, teisėtai priklauso vienatinei Kristaus Bažnyčiai.

Mūsų atsiskyrusieji broliai taip pat atlieka nemaža šventų krikščionių tikėjimo apeigų. Nėra abejonės, kad jos įvairiais būdais, priklausomai nuo skirtingo kiekvienos Bažnyčios ar bendruomenės pobūdžio, tikrai gali kurti malonės gyvenimą ir turi būti laikomos tinkamomis priemonėmis išganymo bendrystei pasiekti.

Tad nors mes tikime, kad tos atsiskyrusiosios Bažnyčios [19] ir bendruomenės patiria trūkumų, išganymo slėpinyje jos anaiptol nėra beprasmės ir bereikšmės. Kristaus Dvasia neatsisako naudotis jomis kaip išganymo priemonėmis, kurių galia kyla iš pačios malonės ir tiesos pilnatvės, patikėtos Katalikų Bažnyčiai.

Tačiau nei pavieniai mūsų atsiskyrusieji broliai, nei jų bendruomenės ir Bažnyčios nesidžiaugia ta vienybe, kurią Jėzus Kristus norėjo suteikti visiems viename kūne ir naujam gyvenimui atgimdytiems ir atnaujintiems žmonėms, kurią išpažįsta Šventasis Raštas ir garbingoji Bažnyčios Tradicija.

Mat tik per vienintelę visuotinę ir katalikišką Kristaus Bažnyčią, kuri yra bendroji pagalba išganymui, galima pasiekti visą išganymo priemonių pilnatvę. Juk tikime, kad Viešpats visas Naujosios Sandoros gėrybes pavedė tik Petro vadovaujamai apaštalų kolegijai, idant sudarytų žemėje vieną Kristaus kūną, į kurį turėtų visiškai įsijungti visi kokiu nors būdu jau priklausantys Dievo tautai. Nors tos tautos nariai savo žemiškosios kelionės metu gali nusidėti, ji auga Kristuje ir yra švelniai Dievo vedama, kaip numatyta slėpininguose jo planuose, kol džiaugsmingai pasieks visą amžinosios garbės pilnatvę dangaus Jeruzalėje.

Ekumenizmas

4. Šiandien, kai Šventosios Dvasios malonės veikimu daugelyje pasaulio dalių labai stengiamasi, meldžiamasi, kalbama ir veikiama Jėzaus Kristaus norimai vienybės pilnatvei pasiekti, šis Šventasis Susirinkimas ragina visus katalikus įžvelgti laiko ženklus ir uoliai dalyvauti ekumeniniame sąjūdyje.

Ekumeniniu sąjūdžiu yra laikomi darbai ir užmojai, planuojami ir organizuojami krikščionių vienybei ugdyti pagal įvairias Bažnyčios reikmes ir laiko aplinkybes. Pirmiausia tai visos pastangos pašalinti žodžius, sprendimus ir veiksmus, kurie, vertinant atsiskyrusiųjų brolių būklę, neatitinka teisybės ir tiesos, todėl apsunkina tarpusavio santykius. Paskiau – tikėjimo dvasia vykstančiose sueigose, kuriose dalyvauja skirtingų Bažnyčių arba bendruomenių nariai, pradėtas gerai apsišvietusių žinovų dialogas, per kurį kiekvienas nuodugniau paaiškina savo bendruomenės mokymą bei išryškina būdingus jos bruožus. Šitoks dialogas padeda visiems tikriau pažinti ir teisingiau įvertinti kiekvienos bendruomenės mokymą bei gyvenimą. Jo dėka bendruomenės taip pat ima glaudžiau bendradarbiauti kai kuriose bendrosios gerovės srityse, kuriose dirbti reikalauja kiekvieno krikščionio sąžinė; progai pasitaikius, galima susirinkti ir vieningai maldai. Galiausiai čia visi patikrina savo ištikimybę Kristaus valiai Bažnyčios atžvilgiu ir labai uoliai, kaip pridera, imasi atnaujinimo ir pertvarkymo darbą.

Ganytojų budriai stebimi sumaniai ir kantriai visa tai vykdantys Katalikų Bažnyčios tikintieji prisideda prie nešališkumo ir tiesos, santarvės ir bendradarbiavimo, broliškos meilės ir vienybės gėrio įsigalėjimo. Tuo keliu einant, pamažu bus nugalėtos kliūtys, trukdančios tobulai bažnytinę bendrystei, ir visi krikščionys, švęsdami vieną Eucharistiją, susiburs į vienos ir vienatinės Bažnyčios vienybę, kurią Kristus jai suteikė nuo pat pradžių. Tikime, kad ta vienybė neprarandamai egzistuoja Katalikų Bažnyčioje, ir viliamės, kad ji diena po dienos augs iki pasaulio pabaigos.

Aišku, kad parengiamasis sutaikinimo darbas su asmenimis, norinčiais visiškos bendrystės su Katalikų Bažnyčia, savo prigimtimi skiriasi nuo ekumeninio veikimo. Tačiau tarp jų nėra jokios priešybės, nes abu kyla iš nuostabaus Dievo patvarkymo.

Be abejo, veikdami ekumeniškai, tikintieji katalikai privalo rūpintis atsiskyrusiaisiais broliais, melsdamiesi už juos, supažindindami juos su Bažnyčia, pirmi žengdami jų pusėn. Tačiau pirmiausia jie turi nuoširdžiai ir nuodugniai apsvarstyti, ką reikia atnaujinti ir atlikti pačioje katalikų šeimoje, kad jos gyvenimas ištikimiau ir ryškiau liudytų mokymą ir sąrangą, Kristaus perduotus per apaštalus.

Nors Katalikų Bažnyčia apdovanota visa Dievo apreikštąja tiesa ir visomis malonės priemonėmis, jos nariai negyvena tokiu įkarščiu, kokiu privalėtų, todėl Bažnyčios veidas ne taip ryškiai šviečia mūsų atsiskyrusiesiems broliams ir visam pasauliui, o tai lėtina Dievo karalystės augimą. Todėl visi katalikai privalo siekti krikščioniškojo tobulumo [20] ir kiekvienas pagal savo pašaukimą stengtis, kad Bažnyčia, nešiodama savo kūne Jėzaus nusižeminimą ir apsimarinimą [21], kasdien apsivalytų ir atsinaujintų, iki Kristus padarys ją garbingą, be jokios dėmės ar raukšlės [22].

Būtinuose dalykuose išlaikydami vienybę, Bažnyčioje visi pagal kiekvienam tekusias pareigas tesinaudoja derama laisve, rinkdamiesi tiek įvairius dvasinio gyvenimo bei drausmės pavidalus, tiek įvairias liturgines apeigas, ir net imdamiesi teologinių apreikštosios tiesos studijų, tačiau visur tebrangina meilę. Taip elgdamiesi, jie vis geriau atskleis tikrąjį Bažnyčios katalikiškumą ir apaštališkumą.

Antra vertus, katalikai privalo su džiaugsmu pripažinti ir branginti atsiskyrusiuosiuose broliuose tikrai krikščioniškas gėrybes, kylančias iš bendro paveldo. Teisinga ir išganinga pripažinti Kristaus turtus ir dorybių veikimą žmonėse, kurie liudija Kristų, kartais net praliedami savo kraują, nes Dievas visuomet yra įstabus ir stebėtinas savo darbuose.

Taip pat nereikia pamiršti, kad visa, ką Šventosios Dvasios malone nuveikia atsiskyrusieji broliai, gali prisidėti ir prie mūsų auklėjimo. Kas tikrai krikščioniška, niekada neprieštarauja tikrosioms tikėjimo gėrybėms; negana to, tai visuomet gali padėti tobuliau įžvelgti patį Kristaus ir Bažnyčios slėpinį.

Tačiau krikščionių susiskaldymas kliudo Bažnyčiai įgyvendinti jai būdingą katalikiškumo pilnatvę tuose savo vaikuose, kurie jai priklauso pagal krikštą, bet yra atsiskyrę nuo visiškos bendrystės su ja. Net pačiai Bažnyčiai dėl to sunkiau tą katalikiškumo pilnatvę visais atžvilgiais išreikšti pačioje gyvenimo tikrovėje.

Šis Šventasis Sinodas su džiaugsmu stebi, kaip katalikai vis labiau įsijungia į ekumeninę veiklą, ir skatina viso pasaulio vyskupus ją sumaniai puoselėti ir įžvalgiai jai vadovauti.

Antras skyrius. EKUMENIZMO VYKDYMAS

Vienybės atkūrimas

5. Vienybės atkūrimas yra visos Bažnyčios, tiek tikinčiųjų, tiek ganytojų rūpestis, ir kiekvienas pagal išgales turėtų jo siekti tai kasdieniu krikščionišku gyvenimu, tai teologiniais ir istoriniais tyrinėjimais. Jau pats šis rūpestis tam tikru būdu atskleidžia visus krikščionis jungiančio ryšio buvimą ir veda į visišką ir tobulą maloningojo Dievo norimą vienybę.

Bažnyčios atsinaujinimas

6. Kadangi kiekvieno Bažnyčios atsinaujinimo [23] esmę sudaro išaugusi ištikimybė jos pašaukimui, ši ištikimybė neabejotinai yra vienybės siekimo pagrindas. Keliaujančioji Bažnyčia Kristaus šaukiama imtis šio nuolatinio atsinaujinimo, kuris jai, kaip žmogiškai ir žemiškai institucijai, visuomet reikalingas. Tad jeigu, atsižvelgiant į dalykų padėtį ir meto aplinkybes, moralėje, bažnytinėje drausmėje arba net mokymo perteikimo būde (kurį reikia griežtai skirti nuo pačių tikėjimo tiesų) kai ko laikomasi nebe taip tiksliai, tebūnie tai tinkamu laiku teisingai ir reikiamai atnaujinta.

Taigi šis atsinaujinimas turi aiškią ekumeninę reikšmę. Įvairias Bažnyčios gyvenimo apraiškas, kuriomis šis atsinaujinimas jau vykdomas, – biblinį ir liturginį sąjūdį, Dievo žodžio skelbimą ir katechizaciją, pasauliečių apaštalavimą, naujas vienuoliškojo gyvenimo formas, santuokos sudvasinimą, Bažnyčios mokymą ir veiklą visuomeninėje srityje – dera laikyti gera žadančiu būsimos ekumenizmo pažangos laidu ir ženklu.

Vidinis atsivertimas

7. Nėra tikro ekumenizmo be vidinio atsivertimo. Juk vienybės troškimai kyla ir bręsta iš dvasios atsinaujinimo [24], savęs išsižadėjimo ir dosnios meilės. Todėl reikia melsti dieviškąją Dvasią nuoširdaus savęs išsižadėjimo, nuolankumo ir romumo tarnaujant bei didžio broliškumo kitiems malonės. „Taigi aš, kalinys Viešpatyje, sako tautų apaštalas, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei meilumu, su didžia kantrybe palaikykite tarpusavio meilę, uoliai sergėkite Dvasios vienybę taikos ryšiais“ (Ef 4, 1–3). Šis raginimas skiriamas ypač tiems, kurie yra gavę šventimus Kristaus misijai tęsti. Juk Kristus pas mus „atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti“ (Mt 20, 28).

Šv. Jonas liudija: „Jei sakytume, kad nesame nusidėję, darytume jį [Dievą] melagiu, ir nebūtų mumyse jo žodžio“ (1 Jn 1, 10). Tai galioja ir kalbant apie nusikaltimus prieš vienybę. Todėl nuolankiai prašome Dievą ir atsiskyrusiuosius brolius mums atleisti, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.

Teatmena visi Kristaus tikintieji, kad juo tyriau jie stengsis gyventi pagal Evangeliją, juo sėkmingiau ugdys krikščionių vienybę ir net gyvens ja. Mat juo glaudžiau jie susivienys bendrystėje su Tėvu, Žodžiu ir Dvasia, juo nuoširdžiau ir lengviau įstengs didinti tarpusavio broliškumą.

Bendra malda

8. Širdies atsivertimą ir gyvenimo šventumą, lydimą privačių ir viešų maldų už krikščionių vienybę, reikia laikyti tarsi viso ekumeninio sąjūdžio siela ir pagrįstai galima vadinti dvasiniu ekumenizmu.

Tarp katalikų yra įsigalėjęs paprotys dažnai rinktis ir melstis už Bažnyčios vienybę ta malda, kuria pats Išganytojas mirties išvakarėse karštai prašė Tėvą: „Tegul visi bus viena“ (Jn 17, 21).

Kai kuriais ypatingais atvejais, pavyzdžiui, rengiant maldas „už vienybę“ ir ekumeniniuose susitikimuose, katalikams leistina ir net pageidautina melstis išvien su atsiskyrusiaisiais broliais. Tokios bendros maldos iš tikrųjų yra labai sėkminga priemonė išmelsti vienybės malonei. Jos taip pat parodo tikruosius ryšius, dar ir šiandien tebejungiančius katalikus su atsiskyrusiaisiais broliais: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20).

Tačiau communicatio in sacris [„bendro dalyvavimo šventuosiuose dalykuose“] negalima laikyti priemone, be atodairos vartotina krikščionių vienybei atkurti. Šis communicatio iš esmės priklauso nuo dviejų principų: Bažnyčios vienybės išreiškimo ir naudojimosi malonės priemonėmis. Vienybės išraiška dažniausiai šitaip bendrauti draudžia. Siekiama malonė kai kada tai skatina. Kaip čia konkrečiai derėtų elgtis, išmintingai tenuspręs vietos vyskupas, atsižvelgdamas į visas laiko, vietos ir asmenines aplinkybes, nebent, laikydamasi savo statutų, vyskupų konferencija arba Šventasis Sostas nutartų kitaip.

Abipusė broliška pažintis

9. Reikia pažinti atsiskyrusiųjų brolių dvasią. Tam būtinos studijos, grįstos tiesa ir geranoriškumo dvasia. Tinkamai parengti katalikai turi geriau pažinti šių brolių mokymą ir istoriją, dvasinį ir liturginį gyvenimą, religinę psichologiją ir kultūrą. Tam tikslui daug padeda abiejų pusių susitikimai, ypač teologiniams klausimams svarstyti, kuriuose kiekvienas kalba su kitu kaip lygus su lygiu, žinoma, jei asmenys, su vyskupų žinia tuose susirinkimuose dalyvaujantys, yra tikri specialistai. Iš tokio dialogo taip pat geriau paaiškėja tikroji Katalikų Bažnyčios padėtis. Šitaip labiau išryškėja atsiskyrusiųjų brolių galvosena, o jiems tinkamiau pristatomas mūsų tikėjimas.

Ekumeninis ugdymas

10. Šventoji teologija bei kiti, ypač istoriniai, dalykai turi būti dėstomi ir į ekumeniniu atžvilgiu, idant kuo labiau atitiktų tikrovę.

Labai svarbu, kad būsimieji ganytojai ir kunigai būtų gerai pasisavinę šitaip, o ne polemiškai išdėstytą teologiją, ypač atsiskyrusiųjų brolių santykių su Katalikų Bažnyčia klausimais.

Juk nuo kunigų parengimo nepaprastai daug priklauso, kaip bus šviečiami ir dvasiškai ugdomi pasauliečiai ir vienuoliai.

Katalikai, atliekantys misijų darbą tose pačiose šalyse, kaip ir kiti krikščionys, šiandien ypač turi būti susipažinę su klausimais, kuriuos jų apaštalavimui kelia ekumenizmas, ir rezultatais, kurių jis pasiekia.

Tikėjimo raiška

11. Katalikų tikėjimo raiškos metodas ir būdas jokiu būdu neturi tapti kliūtimis dialogui su broliais. Būtina aiškiai išdėstyti vientisą mokymą. Ekumenizmui nieko nėra svetimiau, kaip tas klaidingas irenizmas, nuo kurio nukenčia katalikų mokymo grynumas ir kuris aptemdo jo tikrąją ir griežtąją prasmę.

Katalikų tikėjimą reikia aiškinti kaip galima giliau ir tiksliau, tokiu būdu ir tokiais žodžiais, kuriuos galėtų teisingai suprasti ir atsiskyrusieji broliai.

Be to, dalyvaudami ekumeniniame dialoge katalikų teologai privalo laikytis Bažnyčios mokymo ir žengti drauge su tiesos troškimu, meile ir nuolankumu. Lygindami mokymus, jie teatmena, jog esama katalikiškojo mokymo tiesų laipsniškumo arba „hierarchijos“, nes jų ryšys su krikščioniškojo tikėjimo pamatu būna įvairus. Taip bus nutiestas kelias, kuriuo einančius broliškas lenktyniavimas skatins giliau pažinti bei aiškiau išreikšti neišmatuojamus Kristaus turtus [25].

Bendradarbiavimas su atsiskyrusiaisiais broliais

12. Visi krikščionys visų tautų akivaizdoje teišpažįsta tikį vieną triasmenį Dievą ir įsikūnijusį Dievo Sūnų, mūsų Atpirkėją bei Viešpatį. Gerbdami vieni kitus, bendromis pastangomis teliudija mūsų viltį, kuri niekados neapvilia. Kadangi dabarties laikais ypač plečiasi bendradarbiavimas visuomeninėje srityje, ir visi žmonės kviečiami veikti kartu, juo labiau bendrai veikti kviečiami tikintieji Dievą ir ypač visi Kristaus vardu pažymėti krikščionys. Visų krikščionių bendradarbiavimas gyvai atskleidžia tą tarpusavio ryšį, kurio jie siejami jau dabar ir kuris aiškiau nušviečia tarnaujančio Kristaus veidą. Daugelyje kraštų jau pradėtą bendradarbiavimą reikia vis labiau tobulinti, ypač socialinės ir techninės raidos šalyse, tiek deramai vertinant žmogaus asmens orumą, tiek skleidžiant taiką, tiek pritaikant Evangeliją visuomeninio gyvenimo reikalams, tiek krikščioniškąja dvasia tobulinant mokslą bei meną, tiek panaudojant visokiausias priemones šalinti mūsų laikų vargams – badui ir nelaimėms, neraštingumui ir skurdui, pastogės trūkumui ir neteisingam gėrybių padalijimui. Šis bendradarbiavimas lengvai išmoko visus tikinčiuosius Kristų geriau pažinti bei labiau vertinti vienas kitą ir tiesia kelią krikščionių vienybei.

Trečias skyrius. BAŽNYČIOS IR BAŽNYTINĖS BENDRUOMENĖS, ATSISKYRUSIOS NUO ROMOS APAŠTALŲ SOSTO

Bažnyčios skilimai

13. Pažvelkime į dvi pagrindines įplyšimų Kristaus tunikoje be siūlės kategorijas.

Pirmi atsirado Rytuose, tiek nesutikus su Efezo ir Chalkedono Susirinkimų dogminėmis formulėmis, tiek vėliau, nutrūkus bažnytinei bendrystei tarp Rytų patriarchatų ir Romos Sosto.

Antri, praėjus daugiau negu keturiems šimtmečiams, pasirodė Vakaruose per įvykius, paprastai vadinamus Reformacija. Dėl Reformacijos nuo Romos Sosto atsiskyrė daug tautinių ir konfesinių bendruomenių. Tarp tų, kuriose iš dalies išlaikė katalikiškas tradicijos ir struktūras, ypatingą vietą užima Anglikonų Bendrija.

Tačiau šie įvairūs skilimai vieni nuo kitų skiriasi ne vien kilme, vieta bei laiku, bet ypač su tikėjimu ir bažnytine santvarka susijusių klausimų prigimtimi bei svarba.

Todėl, neišleisdamas iš akių nei įvairių krikščionių grupių skirtingumo, nei jas, tegu ir pasidalijusias, tebejungiančių ryšių, šis Šventasis Sinodas nusprendė esant tinkama pateikti tokių samprotavimų dėl apdairaus ekumeninės veiklos plėtojimo.

I. Rytų Bažnyčios

Dvasia ir istorija

14. Rytų ir Vakarų Bažnyčios nemažai amžių ėjo kiekviena savo keliu, tačiau susijungusios broliškoje tikėjimo ir sakramentinio gyvenimo bendrystėje. Tarp jų iškilus nesutarimams dėl tikėjimo ar drausmės, abipusiu sutikimu tarpininkaudavo Romos Sostas. Be kitų svarbių dalykų, Šventasis Sinodas su džiaugsmu visiems primena, kad Rytuose klesti daug atskirų arba vietinių Bažnyčių, tarp kurių svarbiausią vietą užima patriarchiškosios Bažnyčios, kurių ne viena didžiuojasi įsteigta pačių apaštalų. Be to, Rytuose stropiai rūpintasi ir tebesirūpinama išlaikyti broliškus tikėjimo ir meilės bendrystės ryšius, turinčius jungti vietines Bažnyčias kaip seseris.

Lygiai taip pat negalima nepaminėti, kad Rytų Bažnyčioms nuo pat pradžios priklausė lobynas, iš kurio Vakarų Bažnyčia yra gavusi daugelį liturgijos, dvasinės tradicijos ir teisinės sanklodos dalykų. Nenuvertintina ir tai, kad pagrindinės krikščionių tikėjimo dogmos apie Trejybę ir apie kūną iš Mergelės Marijos priėmusį Dievo Žodį nustatytos Rytuose sušauktuose visuotiniuose Susirinkimuose. Dėl šio tikėjimo laikymosi tos Bažnyčios yra daug iškentusios ir tebekenčia.

Tačiau apaštalų perteiktasis paveldas buvo priimtas skirtingais pavidalais ir būdais, todėl nuo pat pirmųjų Bažnyčios dienų šen bei ten buvo įvairiai aiškinamas dėl prigimtinių gabumų bei gyvenimo sąlygų skirtingumo. Visa tai, kartu su tarpusavio supratimo ir meilės stoka, net atmetus išorines priežastis, suteikė pretekstą atsiskyrimui.

Todėl Šventasis Sinodas visus ir ypač tuos, kurie rengiasi darbuotis trokštamos visiškos bendrystės tarp Rytų Bažnyčių ir Katalikų Bažnyčios atkūrimo labui, ragina deramai apsvarstyti šias ypatingas Rytų Bažnyčių gimimo bei augimo aplinkybes ir jų santykio su Romos Sostu pobūdį prieš atsiskiriant ir teisingai šiuos dalykus įvertinti. Tikslus šio raginimo laikymasis labai daug padės siekiant norimo dialogo.

Liturginė ir dvasinė tradicija

15. Taip pat visiems žinoma, su kokia meile Rytų krikščionys atlieka liturgines apeigas, ypač Eucharistijos šventimą, Bažnyčios gyvenimo versmę ir būsimosios garbės laidą. Per jos šventimą su vyskupu susivienijusiems ir Šventąja Dvasia apdovanotiems tikintiesiems atsiveria kelias į Tėvą per Sūnų, įsikūnijusį, kentėjusį ir išaukštintą Žodį. Šitaip jie sueina į bendrystę su Švenčiausiąja Trejybe ir tampa „dieviškosios prigimties dalininkais“ (2 Pt 1, 4). Taigi Viešpaties Eucharistijos šventimu šiose dalinėse Bažnyčiose statoma ir auga Dievo Bažnyčia [26], o koncelebravimu išreiškiama jų tarpusavio bendrystė.

Liturginiame kulte Marija, amžinoji Mergelė, visuotinio Efezo Susirinkimo iškilmingai paskelbta Švenčiausiąja Dievo Gimdytoja, idant, laikantis Šventojo Rašto, Kristus būtų tikra ir tiesiogine prasme pripažintas Dievo Sūnumi ir Žmogaus Sūnumi, Rytuose aukštinama gražiausiais himnais; panašiai gerbiami daugelis šventųjų, tarp jų ir visuotinės Bažnyčios Tėvai.

Tos Bažnyčios, nors ir atsiskyrusios, turi tikrus sakramentus ir apaštališkosios įpėdinystės dėka ypač kunigystę bei Eucharistiją, kuriais jos ir dabar tebėra nepaprastai glaudžiai su mumis susijungusios. Todėl tam tikras communicatio in sacris [„bendras dalyvavimas šventuosiuose dalykuose“] palankiomis aplinkybėmis ir bažnytinės vadovybės leidimu ne tik galimas, bet ir pageidaujamas.

Rytuose taip pat atrandame turtus tų dvasinių tradicijų, kurias ypač vienuolystė [monachismus] . Ten nuo pat šventųjų Tėvų šlovingųjų laikų klestėjo vienuoliškasis dvasingumas [spiritualitas monastica], paskui pasklidęs Vakarų kraštuose, tapęs lotyniškųjų vienuoliškųjų institutų šaltiniu ir vėliau vis teikęs jiems naujos stiprybės. Todėl katalikams primygtinai patartina dažniau naudotis dvasiniais Rytų Tėvų lobiais, visą žmogų pastūmėja kontempliuoti dieviškuosius dalykus.

Visi težino, kad pažinti, gerbti, išlaikyti ir puoselėti turtingą liturginį ir dvasinį Rytų palikimą nepaprastai svarbu, idant būtų ištikimai išsaugota krikščioniškosios tradicijos pilnatvė bei įgyvendintas Rytų ir Vakarų krikščionių susitaikinimas.

Drausmės nuostatos

16. Be to, Rytų Bažnyčios nuo pat pradžios laikėsi savitų drausmės nuostatų, patvirtintų šventųjų Tėvų bei sinodų, taip pat visuotinių Sinodų. Kaip minėta, tam tikra papročių ir įpročių įvairovė netrukdo Bažnyčios vienybei ir net daro ją gražesnę bei nemažai prisideda prie jos uždavinio vykdymo. Todėl, norėdamas išsklaidyti bet kokias abejones, Šventasis Sinodas pareiškia, kad Rytų Bažnyčios, atmindamos visai Bažnyčiai būtiną vienybę, turi galimybę tvarkytis pagal savitas drausmės nuostatas, labiau atitinkančias jų tikinčiųjų pobūdį ir tinkamesnes dvasinei jų gerovei. Tobulas šio tradicinio principo laikymasis, į kurį ne visuomet būdavo atsižvelgiama, yra viena būtinų parengiamųjų sąlygų vienybei atkurti.

Mokymo klausimai

17. Kas anksčiau pasakyta apie teisėtą įvairovę, gali būti pasakyta ir apie skirtingą teologinių mokymų formulavimą. Mat gilinantis į apreikštąją tiesą dieviškiesiems dalykams pažinti ir išpažinti, Rytuose naudotasi kitokiais metodais ir eita kitais keliais negu Vakaruose. Todėl nenuostabu, kad kai kuriuos apreikštojo slėpinio atžvilgius kartais vieni, kartais kiti geriau įžvelgia ir aiškiau nušviečia, ir reikia pasakyti, kad dažnai įvairios teologinės formulės veikiau papildo viena kitą, negu prieštarauja viena kitai. Pripažintina, kad autentiškos Rytų teologinės tradicijos ypatingai įsišaknijusios Šventajame Rašte, jas puoselėja ir išreiškia liturginis gyvenimas, jos minta gyva apaštalų tradicija ir Rytų Tėvų bei dvasinių autorių raštais, jos padeda prideramai gyventi ir net tobulai kontempliuoti krikščioniškąją tiesą.

Šis Šventasis Sinodas dėkoja Dievui, kad Rytuose daugelis Katalikų Bažnyčios vaikų, saugančių šį paveldą ir trokštančių tyriau bei visapusiškiau jį išgyventi, jau gyvena susiję visiškos bendrystės ryšiais su Vakarų tradicijas puoselėjančiais broliais, ir pareiškia, kad visas šis dvasinis ir liturginis, drausmės ir teologijos paveldas įvairiose tradicijose yra Bažnyčios katalikiškumo ir apaštališkumo pilnatvės dalis.

Pabaiga

18. Visa tai gerai apsvarstęs, šis Šventasis Sinodas iš naujo pakartoja, ką praeityje yra pareiškę šventieji Susirinkimai ir Romos popiežiai, būtent, kad bendrystei ir vienybei atkurti arba išlaikyti privalu „neužkrauti... daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina“ (Apd 15, 28). Jis taip pat karštai trokšta, kad tai vienybei palengva pasiekti įvairiose Bažnyčios institucijose bei įvairiopuose jos gyvenimo pavidaluose ateityje būtų daroma visa, ypač malda ir brolišku dialogu apie mokymą ir opesnius mūsų laikų pastoracijos reikalus. Drauge jis ragina Katalikų Bažnyčios ganytojus ir tikinčiuosius palaikyti santykius su tais, kurie gyvena nebe Rytuose, o toli nuo savo tėvynės, idant būtų vengiama vaidingo pavyduliavimo ir augtų meilės dvasios gaivinamas bendradarbiavimas su jais. Jei šis darbas su visišku atsidėjimu bus varomas pirmyn, Šventasis Sinodas tikisi, kad, išnykus Rytų ir Vakarų Bažnyčias skiriančiai sienai, jos taps viena buveine, stovinčia ant kertinio akmens, Kristaus Jėzaus, kuris iš abiejų padarys viena [27].

II. Atsiskyrusiosios Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės Vakaruose

Ypatinga padėtis

19. Baigiantis viduramžiams Vakaruose prasidėjusios didžiosios krizės metu arba vėlesniais laikais nuo Romos Apaštalų Sosto atsiskyrusias Bažnyčias ir bažnytines bendruomenes su Katalikų Bažnyčia jungia ypatingas artumas ir glaudūs ryšiai. Juk krikščionių tauta ilgus praėjusius šimtmečius gyveno vienoje bažnytinėje bendruomenėje.

Kadangi šios Bažnyčios ir bažnytinės bendruomenės savo kilme, mokymu ir dvasiniu gyvenimu gerokai skiriasi ne tik nuo mūsų, bet ir tarpusavyje, išsamiai jas apibrėžti būtų pernelyg sunku ir to čia nė neketinama imtis.

Nors ekumeninis sąjūdis ir troškimas susitaikinti su Katalikų Bažnyčia dar ne visur įsigalėjo, turime vilties, kad visuose palengva augs ekumeninė dvasia ir tarpusavio pagarba.

Tačiau reikia pripažinti, kad tarp tų Bažnyčių bei bendruomenių ir Katalikų Bažnyčios esama pastebimų ne vien istorinio, visuomeninio, psichologinio bei kultūrinio pobūdžio skirtumų, bet pirmiausia skiriasi apreikštosios tiesos aiškinimas. Idant, nepaisant tų skirtumų, kuo lengviau užsimegztų ekumeninis dialogas, norime iškelti keletą dalykų, galinčių ir turinčių grįsti ir skatinti šį dialogą.

Tikėjimas į Kristų

20. Mūsų mintys pirmiausia krypsta į tuos krikščionis, kurie vieno Dievo – Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios – garbei viešai išpažįsta Jėzų Kristų kaip Dievą ir Viešpatį bei vienatinį Dievo ir žmonių tarpininką. Tiesa, žinome, kad tarp jų ir Katalikų Bažnyčios mokymo esama nemaža skirtumų ir dėl Kristaus, įsikūnijusio Dievo Žodžio, bei jo atpirkimo darbo, taigi ir dėl Bažnyčios slėpinio bei tarnybos, tai pat dėl Marijos vaidmens išganymo vyksme. Tačiau džiaugiamės, matydami, jog atsiskyrusieji broliai žvelgia į Kristų kaip bažnytinės bendrystės šaltinį ir centrą. Apimti troškimo vienytis su Kristumi, jie jaučia poreikį vis labiau ir labiau siekti vienybės ir visur tautoms liudyti savo tikėjimą.

Šventojo Rašto tyrinėjimai

21. Meilė, pagarba ir beveik kultas Šventojo Rašto atžvilgiu skatina mūsų brolius nuolatos ir sumaniai gilintis į šventuosius puslapius: Evangelija „juk yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiajam, pirma žydui, paskui graikui“ (Rom 1, 16).

Šaukdamiesi Šventosios Dvasios, Šventajame Rašte jie ieško Dievo, kalbančio mums per pranašų paskelbtąjį Kristų, dėl mūsų įsikūnijusį Dievo Žodį. Skaitydami Šventąjį Raštą, jie kontempliuoja Kristaus gyvenimą ir tai, ką dieviškasis Mokytojas skelbė ir darė žmonių išganymui, ypač jo mirties ir prisikėlimo slėpinius.

Tačiau tvirtindami šventųjų knygų dieviškąjį autoritetą, nuo mūsų atsiskyrusieji krikščionys kitaip negu mes žiūri – įvairiose grupėse įvairiai – į santykius tarp Rašto ir Bažnyčios, kurioje pagal katalikų tikėjimą tikrasis Bažnyčios magisteriumas užima ypatingą padėtį, aiškinant ir skelbiant užrašytąjį Dievo žodį.

Vis dėlto šiame dialoge Šventosios Ištaros yra ypatingi įrankiai galingoje Dievo rankoje pasiekti tai vienybei, kurią Išganytojas siūlo visiems žmonėms.

Sakramentai

22. Viešpaties nustatytu būdu deramai suteikiamas ir reikiamu dvasios nusiteikimu priimamas krikšto sakramentas tikrai įjungia žmogų į nukryžiuotąjį ir išaukštintąjį Kristų bei atgimdo jį dalyvauti dieviškajame gyvenime, kaip sako apaštalas: „Su juo palaidoti krikšte, jūs tikėjimu jame prisikėlėte galybe Dievo, kuris jį prikėlė iš numirusių“ (Kol 2, 12) [28].

Tad krikštas įsteigia sakramentinį vienybės ryšį tarp visų, kurie per jį atgimė. Tačiau savaime krikštas tėra tik pradžia ir pirmas žingsnis, nes juo siekiama įgyti Kristaus gyvenimo pilnatvę. Taigi krikštas skirtas visiškam tikėjimo išpažinimui, visiškam įsijungimui į išganymo instituciją, kaip pats Kristus to norėjo, ir galiausiai įsiliejimui į visišką eucharistinę bendrystę.

Nors nuo mūsų atsiskyrusioms bažnytinėms bendruomenėms trūksta iš krikšto plaukiančios visiškos vienybės su mumis, ir jos, ypač dėl šventimų sakramento neturėjimo, kaip mes tikime, neišlaikė tikros ir vientisos eucharistinio slėpinio substancijos, šventojoje Vakarienėje minėdamos Viešpaties mirtį ir prisikėlimą, jos išpažįsta, jog šitaip išreiškiamas gyvenimas bendrystėje su Kristumi, ir laukia jo garbingo atėjimo. Todėl dialogo tema turėtų būti mokymas apie Viešpaties Vakarienę, kitus sakramentus, kultą ir Bažnyčios uždavinius.

Krikščioniškas gyvenimas

23. Krikščionišką šių brolių gyvenimą maitina tikėjimas į Kristų, krikšto malonė ir Dievo žodžio skelbimas. Tas gyvenimas reiškiasi privačia malda, Biblijos apmąstymu, krikščionišku šeimos gyvenimu, Dievo šlovinti susirinkusios bendruomenės kultas. Beje, jų kulte matyti bendrosios senovinės liturgijos elementų.

Tikėjimas į Kristų atneša vaisius – šlovinimą ir dėkojimą už Dievo suteiktąsias dovanas ir gyvą teisingumo jutimą bei nuoširdžią artimo meilę. Iš šio veiklaus tikėjimo taip pat yra kilo nemaža institucijų dvasios ir kūno skurdui palengvinti, jaunimui auklėti, žmoniškesnėms visuomeninio gyvenimo sąlygoms kurti, visuotinei taikai stiprinti.

Nors daugelis krikščionių ne visuomet taip, kaip katalikai, supranta moralinius Evangelijos reikalavimus ir nevienodai sprendžia sunkesnius šiandienės visuomenės klausimus, jie ne mažiau negu mes nori laikytis Kristaus žodžio, kaip krikščioniškųjų dorybių šaltinio, ir paklusti apaštalo įsakymui: „ir visa, ką tik darytumėte žodžiu ar darbu, visa darykite Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui ir Tėvui“ (Kol 3, 17). Todėl ekumeninį dialogą galima pradėti nuo Evangelijos pritaikymo moralei.

Pabaiga

24. Taip trumpai nušvietę sąlygas, kuriomis tenka dirbti ekumeninį darbą, ir principus, kuriais jis turi vadovautis, su pasitikėjimu kreipiame savo akis į ateitį. Šis Šventasis Sinodas ragina tikinčiuosius susilaikyti nuo bet kokio lengvapėdiškumo arba neprotingo įkarščio, galinčių pakenkti tikrai vienybės pažangai. Jų ekumeninė veikla negali būti kitokia, kaip tik visiškai ir nuoširdžiai katalikiška, tai yra ištikima tiesai, kurią perėmėme iš apaštalų bei Bažnyčios Tėvų, ir atitinkanti tikėjimą, kurį Katalikų Bažnyčia visuomet išpažino. Drauge ji privalo siekti tos pilnatvės, kurios vis daugiau laiko būvyje Viešpats norėjo savo Kūnui.

Šventasis Sinodas karštai trokšta, kad Katalikų Bažnyčios vaikų ir atsiskyrusiųjų brolių užmojai būtų įgyvendinami vieningai, kad nebūtų statoma jokių kliūčių Dievo Apvaizdos keliams bei užbėgama už akių būsimoms Šventosios Dvasios paskatoms. Be to, jis pareiškia suprantąs, jog šis šventas siekimas sujungti visus krikščionis į vienos vienatinės Kristaus Bažnyčios vienybę viršija žmogaus jėgas ir sugebėjimus. Todėl visą savo viltį jis galiausiai sudeda į Kristaus maldą už Bažnyčią, į Tėvo meilę mums ir į Šventosios Dvasios galią. „O viltis neapgauna, nes Dievo meilė yra išlieta mūsų širdyse Šventosios Dvasios, kuri mums duota“ (Rom 5, 5).

IŠNAŠOS

[1] Plg. 1 Kor 1, 13.

[2] Plg. 1 Jn 4, 9; Kol 1, 18–20; Jn 11, 52.

[3] Plg. Jn 13, 34.

[4] Plg. Jn 16, 7.

[5] Plg. 1 Kor 12, 4–11.

[6] Plg. Mt 28, 18–20; Jn 20, 21–23.

[7] Plg. Mt 16, 19; 18, 18.

[8] Plg. Lk 22, 32.

[9] Plg. Jn 21, 15–17.

[10] Plg. Ef 2, 20.

[11] Plg. 1 Pt 2, 25. – Vatikano I Susirinkimas. Sesija 4, Dogm. konst. Pastor aeternus: Coll. Lac. 7, 482 a.

[12] Plg. Iz 11, 10–12.

[13] Plg. Ef 2, 17–18; Mk 16, 15.

[14] Plg. 1 Pt 1, 3–9.

[15] Plg. 1 Kor 11, 18–19; Gal 1, 6–9; 1 Jn 2, 18–19.

[16] Plg. 1 Kor 1, 11 tt.; 11, 22.

[17] Plg. Florencijos Susirinkimas. Sesija 8 (1439), Dekr. Exultate Deo: Mansi 31, 1055 A.

[18] Plg. S. Augustinus. In Ps. 32, Enarr. II, 29: PL 36, 299.

[19] Plg. Laterano IV Susirinkimas (1215). Konst. IVa: Mansi 22, 990. – Liono II Susirinkimas. Mykolo Paleologo tikėjimo išpažinimas: Mansi 24, 71 E. – Florencijos Susirinkimas. Sesija 6 (1439), Apibrėžimas Laetentur caeli: Mansi 31, 1026 E.

[20] Plg. Jok 1, 4; Rom 12, 1–2.

[21] Plg. 2 Kor 4, 10; Fil 2, 5–8.

[22] Plg. Ef 5, 27.

[23] Plg. Laterano V Susirinkimas. Sesija 12 (1517), Konst. Constituti: Mansi 32, 988 B–C.

[24] Plg. Ef 4, 23.

[25] Plg. Ef 3, 8.

[26] Plg. S. Io. Chrysostomus. In Io. homelia 46: PG 59, 260–262.

[27] Plg. Florencijos Susirinkimas. Sesija 6 (1439), Apibrėžimas Laetentur caeli: Mansi 31, 1026 E.

[28] Plg. Rom 6, 4.

IT © EIS.katalikai.lt   ID = 76
Adresas: https://eis.katalikai.lt/vb/susirinkimai/vatikano_ii/dekretai/unitatis-redintegratio
Paskelbta: 2014-04-01 16:56:37 | Patikslinta 2015-06-09 17:29:59.