Brangūs broliai ir seserys!

Paskutinėje katechezėje iki atostogų – prieš du mėnesius, liepos pradžioje – Pauliaus metų proga pradėjau naują teminį ciklą, aptardamas pasaulį, kuriame gyveno šventasis Paulius. Šiandien norėčiau apmąstymus apie Tautų apaštalą pratęsti, glaustai supažindindamas su jo biografija. Artimiausią trečiadienį dėmesį skirsime ypatingam įvykiui kelyje į Damaską – Pauliaus atsivertimui, esminei jo egzistencijos pervartai po susitikimo su Kristumi, tad šiandien trumpai apžvelkime visą jo gyvenimą. Pauliaus biografijos kraštutinės ribos mums pateikiamos Laiške Filemonui, kuriame jis vadinamas „senu žmogumi“ (Fm 9: presbytes), ir Apaštalų darbuose, kur Stepono užmušimo akmenimis momentu jis apibūdinamas kaip „jaunas vyras“ (7, 58: neanias). Šie abu apibūdinimai akivaizdžiai bendri, tačiau, remiantis antikiniais skaičiavimais, trisdešimtmetis vyras dar būdavo laikomas „jaunu“, kaip „senas“ apibūdindavo vyrą, sulaukusį šešiasdešimties metų. Pauliaus gimimo data daugiausia priklauso nuo Laiško Filemonui datavimo. Pasak Tradicijos, šis laiškas sukurtas Pauliui būnant romėnų suimtam, maždaug 7 dešimtmečio viduryje. Tad Paulius turėjo gimti 8 m. – tada jis būtų buvęs daugiau ar mažiau šešiasdešimtmetis, o Stepono nužudymo metu – trisdešimties metų. Tokia chronologinė seka turėtų būti teisinga. O Pauliaus metus švenčiame kaip tik tokios chronologijos ir laikydamiesi. 2008 metai pasirinkti turint prieš akis jo gimimą 8 m.

Kad ir kaip būtų, jis gimė Tarse, Kilikijoje (plg. Apd 22, 3). Šis miestas buvo regiono administracinė sostinė, o 51 m. pr. Kr. jo prokonsulas – ne kas kitas, o Markas Tulijus Ciceronas. Po dešimties metų, 41-aisiais, Tarse pirmą kartą susitiko Markas Antonijus ir Kleopatra. Paulius, diasporos žydas, kalbėjo graikiškai, nors ir turėjo lotynišką vardą, dėl panašaus skambesio kilusį iš žydiško vardo Saul/Saulos. Be to, jis buvo Romos pilietis (plg. Apd 22, 25–28). Tad iškyla prieš akis kaip vyras, stovintis ant trijų skirtingų kultūrų – romėnų, graikų ir žydų – sandūros bei galbūt ir dėl to linkęs vaisingai viskam atsiverti, tarpininkauti tarp kultūrų, pasirengęs tikrajam visuotinumui. Jis taip pat išmoko amato, galbūt perimto iš tėvo, būtent „palapinių audimo“ (plg. Apd 18, 3: skenopoios); tokio amato žmogus veikiausiai perdirbdavo avių vilną ar linus dembliams ar palapinėms gaminti (plg. Apd 20, 33–35). Sulaukęs dvylikos ar trylikos, amžiaus, kai žydų berniukas tampa bar micva („įsakymo sūnumi“), Paulius iš Tarso persikėlė į Jeruzalę, idant prie rabio Gamalielio Vyresniojo, didžiojo rabio Hilelio sūnėno, kojų būtų auklėjamas pagal griežčiausias fariziejų normas ir išmoktų itin uoliai laikytis Mozės Toros (plg. Gal 1, 14; Fil 3, 5–6; Apd 22, 3; 23, 6; 26, 5).

Vadovaudamasis tokiomis Hilelio mokykloje Jeruzalėje perimtomis griežtomis religinėmis pažiūromis, naująjį sąjūdį, apeliuojantį į Jėzų iš Nazareto, jis laikė pavojumi, grėsme žydų tapatybei, tikrosioms tėvų pažiūroms. Tuo galima paaiškinti, kodėl jis, kaip triskart pripažįsta savo laiškuose (1 Kor 15, 9; Gal 1, 13; Fil 3, 6), „be saiko persekiojo Dievo Bažnyčią“. Nors ir nelengva konkrečiai įsivaizduoti, koks buvo tas persekiojimas, jo laikysena bet kuriuo atveju buvo persunkta nepakantos. Būtent toks yra Damasko įvykio, prie kurio grįšime kitoje katechezėje, kontekstas. Tikra tai, kad nuo to momento jo gyvenimas pasikeitė, ir jis tapo nenuilstančiu Evangelijos apaštalu. Paulius į istoriją iš tiesų įėjo labiau dėl to, ką jis nuveikė kaip krikščionis, negana to, kaip apaštalas, negu dėl savo kaip fariziejaus veiklos. Jo apaštališka veikla paprastai skirstoma į tris jo misijų keliones, prie kurių – kaip ketvirtas tarpsnis – pridedamas jo kaip suimtojo atvykimas į Romą. Trijų misijų kelionių atžvilgiu pirmoji skirtina nuo abiejų kitų.

Mat už pirmąją (plg. Apd 13–14) Paulius tiesiogiai neatsakė, ji buvo patikėta kipriečiui Barnabui. Jie drauge išvyko kaip Antiochijos prie Oronto Bažnyčios pasiuntiniai (plg. Apd 13, 1–3) ir, iš Seleukijos uosto Sirijos pakrantėje leidęsi į jūrą, perėjo Kipro salą nuo Salamino iki Pafo, iš ten pasiekė pietinę Anatolijos, šiandienės Turkijos, pakrantę ir aplankė Atalijos miestus: Pergę Pamfilijoje, Pisidijos Antiochiją, Ikonijų, Listrą ir Derbę, iš kur jie grįžo į savo kelionės pradžios tašką. Taip gimė tautų Bažnyčia, pagonių Bažnyčia. Per tą laiką pirmiausia Jeruzalėje įsižiebė karšta diskusija, kiek iš pagonių kilę krikščionys privalo įsitraukti į Izraelio gyvenimą bei įstatymus (perimti įvairias apeigas ir nuostatus, skiriančius Izraelį nuo likusio pasaulio), kad tikrai taptų pranašų pažadų dalininkais ir veiksmingai įsitrauktų į Izraelio paveldą. Šiai būsimosios Bažnyčios atsiradimui esminei problemai išspręsti Jeruzalėje susirinko vadinamasis „apaštalų Susirinkimas“, turėjęs priimti sprendimą, nuo kurio priklausė tikrai visuotinės Bažnyčios gimimas. Buvo nutarta atsivertusiems pagonims neužkrauti pareigos laikytis Mozės Įstatymo (plg. Apd 15, 6–30). Tai reiškia, kad jie nebuvo saistomi judaizmo normų. Pareikalauta vien priklausyti Kristui, gyventi su Kristumi ir pagal jo žodį. Priklausydami Kristui, jie taip pat priklausė Abraomui ir Dievui bei buvo visų pažadų dalininkai. Po šio lemtingo įvykio Paulius išsiskyrė su Barnabu, pasitelkė Silą ir leidosi į savo antrąją misijų kelionę (plg. Apd 15, 36–18, 22). Perkirtęs Siriją ir Kilikiją, jis vėl aplankė Listrą, kur pasiėmė su savimi Timotiejų (gimstančiai Bažnyčiai labai svarbi asmenybė, žydės ir pagonio sūnus) ir jį apipjaustė, perėjo centrinę Anatoliją ir pasiekė Troadę šiaurinėje Egėjo jūros pakrantėje. Čia patyrė dar vieną svarbų įvykį: sapnuodamas išvydo makedonietį kitoje jūros pusėje, t. y. Europoje, maldaujantį: „Ateik ir padėk!“ Tai būsimoji Europa meldė pagalbos ir Evangelijos šviesos. Veikiamas šio regėjimo, Paulius įžengė į Europos žemę. Iš Troadės išplaukė į Makedoniją ir taip atsidūrė Europoje. Atplaukęs į Neapolį, nuvyko į Filipus, kur įsteigė gražią bendruomenę, ir po to patraukė į Tesaloniką. Dėl žydų sukeltų sunkumų šį miestą palikęs, jis per Berėją pasiekė Atėnus.

Šioje antikinės graikų kultūros sostinėje Paulius į graikus ir pagonis pirma kreipėsi aikštėje, vėliau – Areopage. Apaštalų darbuose pateikiama kalba Areopage rodo, kaip Evangelija išverčiama į graikų kultūros kalbą, kaip graikams galima suprantamai paaiškinti, kad šis krikščionių ir žydų Dievas yra ne jų kultūrai svetimas Dievas, bet nepažįstamas, jų laukiamas Dievas, tikrasis atsakymas į giliausius jų kultūros klausimus. Iš Atėnų Paulius atkako į Korintą, kur pasiliko pusantrų metų. Šis įvykis chronologiškai labai patikimas, jo biografijoje – patikimiausias. Mat pirmąkart viešėdamas Korinte, dėl kaltinimų neleistu kultu jis turėjo pasirodyti Achajos senatorinės provincijos valdytojui prokonsului Galionui. Šis Galionas ir jo buvimo laikas Korinte paliudytas: Delfuose atrastame antikiniame įraše nurodoma, jog jis buvo prokonsulas Korinte 51–53 m. Tai visiškai patikima data. Paulius lankėsi Korinte būtent tais metais. Galime tarti, kad jis atvyko maždaug 50 m. ir pasiliko iki 52 m. Iš Korinto per Kenchrėją, rytinį miesto uostą, išvyko į Palestiną ir pasiekė Cezarėją, iš kur nukeliavo į Jeruzalę ir grįžo į Antiochiją prie Oronto.

Trečioji misijų kelionė (plg. Apd 18, 23–21,16) prasidėjo, kaip visada, Antiochijoje, tapusioje pagonių Bažnyčios, misijos tarp pagonių pradžia ir vieta, kur atsirado sąvoka „krikščionys”. Šiame mieste, pasak šv. Luko, Jėzaus sekėjai pirmąkart pavadinti „krikščionimis“. Iš čia Paulius nukeliavo tiesiai į Efezą, Azijos provincijos sostinę, kur dvejus metus vaisingai darbavosi. Iš Efezo Paulius parašė laiškus tesalonikiečiams ir korintiečiams. Vietiniai sidabrakaliai pamatę, kad jų pajamos, Artemidės kultui ėmus menkti (Artemidei pašvęsta šventykla Artemysion buvo vienas iš septynių Antikos pasaulio stebuklų), mažėja, sukurstė prieš Paulių miesto gyventojus; dėl to jam teko bėgti į šiaurę. Iš naujo perkirtęs Makedoniją, jis vėl atsidūrė Graikijoje, veikiausiai Korinte, kur praleido tris mėnesius ir parašė garsųjį Laišką romiečiams.

Iš ten Paulius vėl leidosi atgal į Makedoniją. Laivu pasiekė Troadę, per Mitilėnę, Chiją ir Samą atvyko į Miletą, kur Efezo Bažnyčios vyresniesiems pasakė svarbią kalbą parodydamas, koks turėtų būti tikras Bažnyčios ganytojas (plg. Apd 20). Iš ten jis išplaukė į Tirą, o iš šio miesto atkako į Cezarėją, iš kur patraukė į Jeruzalę. Ten dėl nesusipratimo buvo suimtas: iš graikų kilusius žydus, kuriuos Paulius atsivedė į vien izraelitams rezervuotą šventyklą, keli žydai supainiojo su pagonimis. Nuo už tai numatytos mirties bausmės Paulių išgelbėjo romėnų tribūnas, ėjęs sargybą šventyklos teritorijoje (plg. Apd 21, 27–36). Šitai įvyko Judėją valdant imperatoriaus prokuratoriui Antonijui Feliksui. Po kalinimo (dėl jo trukmės diskutuojama) ir dėl to, kad Paulius kaip Romos pilietis šaukėsi imperatoriaus (tuo metu imperatoriumi buvo Neronas), vėlesnis prokuratorius Porcijus Festas pasiuntė jį, lydimą kareivių, į Romą.

Į Romą keliauta per Viduržemio jūros salas Kretą ir Maltą, toliau per Sirakūzų, Regijaus Kalabrijoje ir Puteolų miestus. Romos krikščionys Apijos keliu išėjo jo pasitikti iki Apijaus aikštės (maždaug 70 kilometrų į pietus nuo sostinės), kiti – iki Trijų tavernų (maždaug 40 kilometrų). Romoje jis susitiko su žydų bendruomenės atstovais, kuriems patikėjo žinią, jog grandinę nešiojąs dėl „Izraelio vilties“. Lukas savo pasakojimą užbaigia žinia apie dvejus švelnaus arešto metus, neminėdamas nei imperatoriaus (Nerono) nuosprendžio, nei kaltinamojo mirties. Vėlesnės tradicijos praneša apie jo išlaisvinimą, leidusį jam atlikti misijų kelionę į Ispaniją, o vėliau nuvykti į Rytus, tiksliau į Kretą, Efezą ir Nikopolį Epyre. Keliamas hipotetinis spėjimas apie antrą suėmimą ir antrą kalinimą Romoje (kur jis parašęs tris vadinamuosius „pastoracinius laiškus“ – abu laiškus Timotiejui ir laišką Titui), lydimą antro jam nesėkmingai pasibaigusio teisminio proceso. Vis dėlto visa greta argumentų daugelį Pauliaus tyrinėtojų akina apaštalo biografiją užbaigti šv. Luko pasakojimu Apaštalų darbuose.

Prie jo kankinystės dar grįšime šiame mūsų katechezių cikle. Glaustu Pauliaus kelionių išvardijimu dabar pakanka konstatuoti, kad jis, negailėdamas jėgų, atidavė save Evangelijos skelbimui ir, tai darydamas, patyrė sunkių išbandymų, kurių sąrašą mums paliko Antrajame laiške korintiečiams (plg. 11, 21–28). Kita vertus, būtent jis rašė: „Visa tai darau dėl Evangelijos“ (1 Kor 9, 23) ir kuo dosniausiai vykdė tai, ką vadina rūpinimusi „visomis bendrijomis“ (2 Kor 11, 28). Regime pastangas, rodančias tikrai Evangelijos šviesos patrauktą, Kristų įsimylėjusią sielą, sielą, gyvenančią giliu įsitikinimu, jog pasauliui būtina nešti Kristaus šviesą, visiems skelbti Evangeliją. Iš šios glaustos šv. Pauliaus kelionių apžvalgos svarbu, mano akimis, išvysti jo aistrą Evangelijai ir per tai suvokti Evangelijos didybę, grožį, maža to, jos didžiulę būtinybę mums visiems. Melskime, kad Viešpats, leidęs Pauliui pamatyti savo šviesą ir išgirsti savo žodį, idant kuo giliausiai palytėtų jo širdį, ir mus apšviestų savo šviesa, kad ir mūsų širdis būtų sujaudinta jo žodžio ir kad ir mes galėtume nešti šiandieniam pasauliui jo trokštamą Evangelijos šviesą ir Kristaus tiesą.