Brangūs broliai ir seserys!

Paskutinėse katechezėse kalbėjau apie šventojo Pauliaus susitikimą su jo gyvenimą iš pagrindų pakeitusiu prisikėlusiu Kristumi, apie jo santykį su dvylika Jėzaus pašauktų apaštalų – pirmiausia Jokūbu, Kefu ir Jonu – bei su Jeruzalės Bažnyčia. Belieka klausimas, ką šventasis Paulius žinojo apie žemiškąjį Jėzų, jo gyvenimą, mokymą ir kančią. Prieš imantis šio klausimo, pravartu prisiminti, jog pats šventasis Paulius skiria du Jėzaus pažinimo būdus ir bendriau – du žmogaus pažinimo būdus. Antrajame laiške korintiečiams jis rašo: „Todėl nuo šiol mes nebenorime nė vieno pažinti kūno požiūriu. Jei mes ir buvome pažinę Kristų kūno požiūriu, tai dabar mes taip jo nebepažįstame“ (5, 16). Pasakymu „pažinti kūno požiūriu“, kūnišku būdu, norima pasakyti: pažinti remiantis vien išoriniais kriterijais – žmogų galima būti mačius kelis kartus ir dėl to pažinti jo charakterio bruožus, įvairias jo elgesio smulkmenas, kaip jis kalba, eina ir t. t. Net jį taip ir pažindami, iš tikro jo nepažįstame, nepažįstame žmogaus branduolio. Žmogų iš tiesų galima pažinti tik širdimi. Fariziejai ir sadukiejai Jėzų pažinojo išoriškai: jie buvo girdėję jo mokymus, žinojo apie jį daug smulkmenų, tačiau tokio, koks jis yra iš tikrųjų, nepažino. Panašią perskyrą aptinkame viename Jėzaus pasakyme. Prieš atsimainymą jis klausia apaštalų: „Kuo mane laiko žmonės?“ ir: „O kuo jūs mane laikote?“ Žmonės jį pažįsta, bet paviršutiniškai. Jie apie jį žino įvairių dalykų, tačiau jo nėra tikrai pažinę. Tuo tarpu Dvylika širdį įtraukiančios draugystės dėka iš esmės suprato ir ėmė suvokti, kas Jėzus yra. Ir šiandien pažinimo būdai skirtingi: yra išsimokslinusių žmonių, žinančių apie Jėzų daug smulkmenų, ir paprastų, apie tas smulkmenas nieko nenutuokiančių, tačiau pažinusių jį tokį, koks jis yra iš tikrųjų, žmonių: „Širdis kalba į širdį.“ Ir Pauliaus iš esmės nori pasakyti, jog Jėzų pažįsta būtent taip, širdimi, kad šitaip pažįsta tikrąją asmens esmę ir tada, vėliau, smulkmenas.

Vis dėlto klausimas išlieka: ką šventasis Paulius žinojo apie Jėzaus konkretų gyvenimą, žodžius, kančią, stebuklus? Rodos, patikimai žinoma, jog jis Jėzaus niekada nesutiko jo žemiškojo gyvenimo metu. Per apaštalus bei gimstančią Bažnyčią jam neabejotinai buvo žinomos smulkmenos iš Jėzaus žemiškojo gyvenimo. Pauliaus laiškuose galime aptikti tris rėmimosi ikivelykiniu Jėzumi formas. Pirmiausia tai aiškios ir tiesioginės nuorodos. Paulius kalba apie Jėzaus dovydiškąją kilmę (plg. Rom 1, 3), žino apie jo „brolius“ ar kraujo giminaičius (1 Kor 9, 5; Gal 1, 19), jam žinoma Paskutinės vakarienės eiga (plg. 1 Kor 11, 23), kiti Jėzaus žodžiai, pavyzdžiui, apie santuokos neišardomumą (plg. 1 Kor 7, 10 ir Mk 10, 11.12), apie būtinybę, kad tas, kas skelbia Evangeliją, būtų išlaikomas bendruomenės kaip darbininkas, vertas savo užmokesčio (plg. 1 Kor 9, 14 ir Lk 10, 7). Paulius žino Jėzaus per Paskutinę vakarienę ištartus žodžius (plg. 1 Kor 11, 24–25 ir Lk 22, 19–20), taip pat ir apie Jėzaus kryžių. Visa tai tiesioginis rėmimasis Jėzaus žodžiais bei darbais iš jo gyvenimo.

Antra, kai kuriuose Pauliaus laiškų sakiniuose galime įžvelgti įvairias užuominas į sinoptinių evangelijų paliudytas tradicijas. Pavyzdžiui, Pirmajame laiške tesalonikiečiams mūsų skaitomų žodžių: „Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį“ neįmanoma paaiškinti nuoroda į Senojo Testamento pranašystes, nes palyginimas su vagimi naktį aptinkamas tik Mato ir Luko evangelijoje, todėl paimtas tiesiog iš sinoptinės tradicijos. Skaitydami, kad „Dievas pasirinko, kas pasauliui yra kvaila...“ (1 Kor 1, 27–28), išgirstame ataidint Jėzaus mokymą apie dvasios beturčius ir vargdienius (plg. Mt 5, 3; 11, 25; 19, 30). Taip pat pasitaiko žodžių, ištartų Jėzaus su mesianistiniu džiaugsmu: „Aš šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei tai nuo išmintingųjų ir gudriųjų, o apreiškei mažutėliams.“ Paulius žino – iš savosios misijų patirties, – kokie šie žodžiai teisingi, būtent kad dvasios beturčių širdis tiesiog atvira Jėzaus pažinimui. Nuoroda į Jėzaus klusnumą „iki mirties“ Fil 2, 8 irgi nenorima nieko kita, kaip priminti visišką žemiško Jėzaus pasirengimą vykdyti Tėvo valią (plg. Mk 3, 35; Jn 4, 34). Tad Paulius žino apie Jėzaus kančią, kryžių, kokios buvo paskutinės jo gyvenimo akimirkos. Jėzaus kryžius ir tradicija, bylojanti apie šio kryžiaus įvykį, yra Pauliaus kerigmos šerdis. Dar vienas šventajam Pauliui žinomas Jėzaus gyvenimo kertinis akmuo – Kalno pamokslas, kurio kai kurias vietas, rašydamas romiečiams, jis cituoja beveik pažodžiui: „Mylėkite vieni kitus... Laiminkite savo persekiotojus... Sutarkite tarpusavyje... Nugalėk pikta gerumu.“ Tad jo laiškuose Kalno pamokslas tikrai atsispindi.

Pagaliau galima įžvelgti trečią Jėzaus žodžių buvimo Pauliaus laiškuose formą, aikštėn iškylančią tada, kai ikivelykinę tradiciją jis savotiškai perkelia į situaciją po Velykų. Tipiškas atvejis – Dievo karalystės tema. Ji neabejotinai yra istorinio Jėzaus skelbimo šerdis (plg. Mt 3, 2; Mk 1, 15; Lk 4, 43). Pauliui tokia šios tematikos perkėla įmanoma, nes po prisikėlimo akivaizdu, kad Dievo karalystė yra Jėzaus asmuo – Prisikėlusysis. Tad karalystė ateina ten, kur ateina Jėzus. Taip Dievo karalystės tema, kuria nuvokiamas Jėzaus slėpinys, neišvengiamai virsta kristologija. Nepaisant to, nuteisinimo per tikėjimą atžvilgiu, Pauliaus akimis, galioja tokie patys nuostatai, kokių Jėzus reikalauja iš norinčiųjų įžengti į Dievo karalystę: tiek įžengimas į Karalystę, tiek nuteisinimas siejami su dideliu nusižeminimu ir jokio pasipūtimo priemaišų neturinčiu pasirengimu priimti Dievo malonę. Palyginimas apie fariziejų bei muitininką (plg. Lk 18, 9–14) yra mokymas, nesvetimas ir Pauliui, kai jis primygtinai reikalauja atsisakyti bet kokios tuštybės Dievo atžvilgiu. Jėzaus pasakymas apie muitininkus ir ištvirkėles, labiau negu fariziejai pasirengusius priimti Evangeliją (plg. Mt 9, 10–13; Lk 7, 36–50), ir jo apsisprendimas kartu su jais sėdėti už stalo (plg. Mt 9, 10–13; Lk 15, 1–2) irgi aiškiai atsispindi Pauliaus mokyme apie gailestingąją Dievo meilę nusidėjėliams (plg. Rom 5, 8–10 ir Ef 2, 3–5). Dievo karalystės tema pateikiama nauju pavidalu, tačiau sąžiningai laikantis tradicijos apie istorinį Jėzų.

Dar vienas Jėzaus mokymo branduolio sąžiningo perkeitimo pavyzdys yra su juo siejami „titulai“. Iki Velykų jis save apibūdina kaip Žmogaus Sūnų; po Velykų tampa aišku, kad Žmogaus Sūnus yra ir Dievo Sūnus. Todėl Paulius, kalbėdamas apie Jėzų, pirmenybę teikia titului Kyrios, „Viešpats“ (plg. Fil 2, 9–11), kreipiančiam į Jėzaus dieviškumą. Jėzus, kaip Viešpats, visu akivaizdumu iškyla prisikėlimo šviesoje. Alyvų kalne, Jėzaus didžiausios baimės akimirką (plg. Mk 14, 36), mokiniai prieš užmigdami girdėjo, kaip jis kalbėjosi su Tėvu, vadindamas jį „Aba“. Tai labai familiarus žodis, lygiareikšmis mūsų kreipiniui „tėveli“, tik vaikai taip kreipiasi į savo tėvą. Iki to akimirksnio nebuvo įmanoma įsivaizduoti, kad žydas tokį žodį pavartotų kreipdamasis į Dievą. Tačiau Jėzus, kadangi yra tikrasis Sūnus, šią artumo valandą būtent taip ir kreipiasi: „Aba, Tėve.“ Šventojo Pauliaus laiškuose romiečiams ir galatams žodis „aba“, kuriuo išreiškiama išskirtinė Jėzaus sūnystė, nuskamba pakrikštytųjų lūpose (plg. Rom 8, 15; Gal 4, 6), mat jie yra gavę „Sūnaus Dvasią“ ir dabar, turėdami savyje šią Dvasią, gali kalbėti taip, kaip Jėzus, ir su Jėzumi kaip tikri Tėvo vaikai gali tarti „Aba“, nes yra tapę vaikais Sūnuje.

Galiausiai norėčiau paminėti išganomąjį Jėzaus mirties matmenį, aptinkamą Evangelijos žodžiuose: „Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45; Mt 20, 28). Šie Jėzaus žodžiai tikrai atsispindi Pauliaus mokyme apie Jėzaus mirtį kaip išpirką (plg. 1 Kor 6, 20), atpirkimą (plg. Rom 3, 24), išlaisvinimą (plg. Gal 5, 1) ir sutaikinimą (plg. Rom 5, 10; 2 Kor 5, 18–20). Šis mokymas yra Pauliaus teologijos, besiremiančios šiais Jėzaus žodžiais, šerdis.

Baigiant pasakytina, kad šventasis Paulius apie Jėzų mąsto ne kaip istorikas, tarsi tai būtų praeities asmuo. Jam neabejotinai žinoma didžioji tradicija, kalbanti apie Jėzaus gyvenimą, žodžius bei prisikėlimą, tačiau jis visa to netraktuoja kaip praeities dalyko; priešingai, tai pateikia kaip gyvojo Jėzaus tikrovę. Jėzaus žodžiai ir darbai, Pauliaus akimis, nepriklauso istoriniam laikui, praeičiai. Jėzus gyvas dabar ir dabar kalba su mumis bei gyvena dėl mūsų. Štai šitaip pažintinas Jėzus ir priimtina apie jį skelbianti tradicija. Mes irgi turime mokytis pažinti Jėzų ne kūno požiūriu, ne kaip praeities asmenybę, bet kaip mūsų Viešpatį ir Brolį, esantį kartu su mumis šiandien bei rodantį mums, kaip reikia gyventi ir mirti.