Brangūs broliai ir seserys!

Praėjusį trečiadienį kalbėjau apie Pauliaus santykį su ikivelykiniu Jėzumi pastarojo žemiško gyvenimo laikotarpiu. Buvome iškėlę klausimą: „Ką Paulius žinojo apie Jėzaus gyvenimą, žodžius, kančią?“ Šiandien norėčiau aptarti šventojo Pauliaus mokymą apie Bažnyčią. Turėtume pradėti nuo to, kad Bažnyčią žymintis itališkas žodis Chiesa – lygiai kaip Église prancūzų ir Iglesia ispanų kalboje – kyla iš graikiško žodžio ekklesia! Jis vartojamas Senajame Testamente ir reiškia Dievo sušauktą Izraelio tautos susirinkimą, pirmiausia pavyzdinį susirinkimą Sinajaus kalno papėdėje. Šiuo žodžiu dabar nusakoma nauja į Kristų tikinčiųjų bendruomenė, laikanti save Dievo susirinkimu, iš naujo sušauktu Dievo savo akivaizdoje. Žodį ekklesia pavartoja tik Paulius, kuriam priklauso pirmo krikščioniškojo rašto autorystė. Jis Pirmojo laiško tesalonikiečiams įžangoje kreipiasi į „tesalonikiečių Bažnyčią [ekklesia]“ (plg. taip pat „laodikiečių Bažnyčia [ekklesia]“ Kol 4, 16). Kituose laiškuose kalba apie Dievo Bažnyčią, gyvuojančią Korinte (1 Kor 1, 2; 2 Kor 1, 1) ir Galatijoje (Gal 1, 2 ir t. t.), taigi apie dalines Bažnyčias, tačiau jis taip pat sako, jog yra persekiojęs „Dievo Bažnyčią“, ne kokią nors vietinę bendruomenę, bet „Dievo Bažnyčią“. Tad matome, kad žodžiui „Bažnyčia“ priskiriama daug reikšmių. Jis reiškia, viena vertus, Dievo susirinkimus tam tikrose vietose (mieste, kaime, name) ir, kita vertus, Bažnyčią kaip visumą. Taip pat matome, jog „Dievo Bažnyčia“ – tai ne vien įvairių vietinių Bažnyčių suma, bet viena Dievo Bažnyčia, įgyvendinama per įvairias vietines Bažnyčias. Visos kartu yra „Dievo Bažnyčia“, už pavienes vietines Bažnyčias ankstesnė ir jomis besireiškianti bei įgyvendinama.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad prie žodžio „Bažnyčia“ beveik visada priduriama „Dievo“: tai rodo, jog čia ne bendrų idėjų ar interesų pagimdyta žmonių sąjunga, bet Dievo sušauktas sambūris. Dievas Bažnyčią sušaukė, ir todėl ji yra viena vienintelė visais jos įgyvendinimo pavidalais. Dievo vienumas lemia Bažnyčios vienumą visose vietose, kuriose ji yra. Vėliau, Laiške efeziečiams, Paulius išsamiai gilinsis į Bažnyčios vienumo sąvoką, prieš akis turėdamas Izraelį – Dievo tautą, pranašų laikytą „Dievo Sužadėtine“ ir pašauktą gyventi puoselėjant jungtuvių santykį su juo. Paulius Dievo Bažnyčią pristato kaip „Kristaus Sužadėtinę“ meilėje, vieno kūno ir vienos dvasios su pačiu Kristumi. Žinome, kad jaunasis Paulius buvo karštas naujo sąjūdžio, kurį sudarė Kristaus Bažnyčia, priešininkas. Jis priešinosi naujam sąjūdžiui, nes jame įžvelgė grėsmę ištikimam tikėjimo į vieną Dievą gaivinamos Dievo tautos tradicijos laikymuisi. Tokia ištikimybė pirmiausia reiškėsi apipjaustymu, kultinio švarumo, susilaikymo nuo tam tikrų valgių ir šabo taisyklių paisymu. Makabėjų laikais, kai helenistinis režimas troško visas tautas įpareigoti prisitaikyti prie helenistinės kultūros, kankiniai už tokią ištikimybę mokėdavo krauju. Daugybė izraelitų savo krauju gynė Izraelio pašaukimą. Už tautos tapatybę, besireiškusią visais šiais elementais, kankiniai atiduodavo gyvybę. Susitikęs su prisikėlusiu Kristumi, Paulius suprato, jog krikščionys nėra išdavikai. Priešingai, Izraelio Dievas naujomis aplinkybėmis per Kristų išplėtė savo pašaukimą, aprėpdamas juo visas tautas, ir taip tapo visų tautų Dievu. Būtent per tai dabar įgyvendinama ištikimybė vienam Dievui. Tam tikrais nuostatais bei taisyklėmis besireiškiantis ypatingumas nebebūtinas, nes dabar visi, kad ir kokie skirtingi, pašaukti Kristuje būti vienos Dievo tautos, „Dievo Bažnyčios“, dalis.

Naujoje situacijoje Pauliui iškart tapo aiškus vienas dalykas – pamatinė ir steigiamoji Kristaus ir žodžio, kuriuo jis skelbiamas, vertė. Paulius žinojo, ne tik kad krikščioniu tampama ne prievarta, bet ir kad vidinėje naujos bendruomenės struktūroje institucinis dėmuo neišvengiamai susijęs su gyvuoju „žodžiu“, su gyvojo Kristaus, kuriame Dievas atsiveria visoms tautoms bei jas suvienija į vieną Dievo tautą, skelbimu. Būdinga, kad Apaštalų darbuose Lukas nekart, taip pat kalbėdamas apie Paulių, sako: „skelbti žodį“ (Apd 4, 29.31; 8, 25; 11, 19; 13, 46; 14, 25; 16, 6.32). Jis aiškiai siekia ypač pabrėžti esminę „žodžio“ skelbimo reikšmę. Konkrečiai, šis žodis yra apie Kristaus kryžių ir prisikėlimą – įvykius, kuriais buvo įgyvendintas Raštas. Apaštalo skelbimo šerdis neabejotinai yra Velykų slėpinys, pervertęs jo gyvenimą kelyje į Damaską (plg. 1 Kor 2, 2; 15, 14). Šis žodžiu skelbiamas slėpinys tikrove tampa Krikšto ir Eucharistijos sakramentuose, taip pat praktikuojant krikščioniškąją gailestingąją meilę. Evangelizacijos darbais Paulius tesiekia statydinti į Kristų tikinčiųjų bendruomenę. Tokia mintis glūdi pačioje žodžio ekklesia, kuriam Paulius ir visa krikščionija suteikė pirmenybę „sinagogos“ atžvilgiu, etimologijoje. Ne tik dėl to, kad pirmasis iš pradžių būtų buvęs „pasaulietiškesnis“ (nes kyla iš graikų politinių ir tikrąja to žodžio prasme nereliginių susirinkimų praktikos), bet ir dėl to, kad tiesiogiai apima teologiškesnį pašaukimo ab extra vaizdinį, o ne paprastą susibūrimo idėją; tikintieji pašaukiami Dievo, kuris juos surenka į bendruomenę, savo Bažnyčią.

Šioje perspektyvoje taip pat galime suprasti pirminę ir išskirtinai pauliškąją Bažnyčios kaip „Kristaus Kūno“ sąvoką. Čia turėtume paisyti abiejų šios sąvokos matmenų. Vienas jų yra sociologinio pobūdžio. Juo remiantis, kūną sudaro sudedamosios dalys, be kurių jis negali egzistuoti. Toks aiškinimas aikštėn išnyra Laiške romiečiams ir Pirmajame laiške korintiečiams, kur Paulius pasitelkia įvaizdį, jau vartotą romėnų sociologijoje: jis sako, jog tauta yra kaip kūnas, turintis įvairių narių, iš kurių kiekvienas atlieka ypatingą funkciją. Bet kad kūnas galėtų gyventi ir vykdyti savo užduotis, būtini jie visi, net menkiausias ir iš pirmo žvilgsnio nereikšmingiausias. Apaštalas atitinkamai pastebi, jog Bažnyčioje yra daug pašaukimų: pranašo, apaštalo, mokytojo, paprasto žmogaus. Visi jie pašaukti kasdien gyventi meile. Visi būtini gyvai šio dvasinio organizmo vienybei statydinti. Kitas aiškinimas susijęs su Kristaus kūnu. Paulius teigia, kad Bažnyčia ne tik yra organizmas, bet kad šis tikrai virsta Kristaus kūnu – Eucharistijoje, kai visi gauname jo kūną ir tikrai tampame jo kūnu. Taip įgyvendinamas jungtuvių slėpinys, kad visi tampa vienu kūnu ir viena dvasia Kristuje. Tad tikrovė toli pranoksta sociologinį įvaizdį, taip išreikšdama savo tikrąją bei giliąją esmę, būtent visų pakrikštytųjų Kristuje, kuriuos apaštalas laiko „viena“ Kristuje bei prilygina jo Kūno sakramentui, vienybę.

Taip kalbėdamas, Paulius parodo, jog jis gerai žino ir leidžia visiems suprasti, kad Bažnyčia priklauso ne jam ir ne mums. Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, ji yra „Dievo Bažnyčia“, „Dievo dirva, Dievo statyba... Dievo šventovė“ (1 Kor 3, 9.16). Pastarasis apibūdinimas ypač įdomus, nes žmogiškųjų santykių audiniui priskiria sąvoką, paprastai vartotą šventa laikytai fizinei vietai pažymėti. Todėl santykis tarp Bažnyčios ir šventovės įgyja du vienas kitą papildančius matmenis: viena vertus, bažnytinei bendruomenei taikoma šventajam pastatui priderėjusi atskirtumo bei švarumo savybė, tačiau, kita vertus, materialios erdvės sąvoka įveikiama, siekiant tokią vertę perkelti gyvai tikėjimo bendruomenei. Anksčiau šventovės laikytos Dievo buvimo vietomis, tuo tarpu dabar žinoma ir matoma, kad Dievas negyvena akmeniniuose pastatuose, kad jo buvimo vieta pasaulyje yra gyva tikinčiųjų bendruomenė.

Atskirai apmąstyti pravartu „Dievo tautos“ apibūdinimą, Pauliaus daugiausia taikomą Senojo Testamento tautai bei taip pat pagonims, buvusiems „ne-tauta“ ir Dievo tauta tapusiems dėl jų įtraukimo į Kristų per žodį ir sakramentą. Galiausiai paskutinis niuansas: Laiške Timotiejui Paulius vadina Bažnyčią „Dievo namais“ (1 Tim 3, 15); tai tikrai originalus apibrėžimas, nes juo Bažnyčia nusakoma kaip bendruomeninė struktūra, kuriai būdingi šeimos pobūdžio žmogiškieji santykiai. Apaštalas padeda mums vis giliau suprasti Bažnyčios slėpinį atskleisdamas jos kaip Dievo susirinkimo įvairius matmenis. Štai Bažnyčios ir mūsų pašaukimo didybė: esame Dievo šventovė pasaulyje, vieta, kur tikrai gyvena Dievas, ir sykiu esame bendruomenė, Dievo, kuris yra meilė, šeima. Kaip šeima ir Dievo namai turime pasaulyje įgyvendinti Dievo meilę ir šitokiu būdu, semdamiesi jėgos iš tikėjimo, būti jo artumo vieta ir ženklas. Melskime Viešpatį, kad mums leistų vis labiau būti jo Bažnyčia, jo kūnu, jo meilės artumo vieta šiame pasaulyje ir mūsų istorijoje.