Brangūs broliai ir seserys!

Ankstesnių savaičių katechezėse apmąstėme šventojo Pauliaus „atsivertimą“, asmeninio susitikimo su nukryžiuotu ir prisikėlusiu Jėzumi vaisių, ir kėlėme klausimą, kokio pobūdžio buvo tautų apaštalo santykis su žemiškuoju Jėzumi. Šiandien norėčiau pagvildenti šventojo Pauliaus mokymą apie prisikėlusio Kristaus esminę vietą išganymo slėpinyje – apie jo kristologiją. Prisikėlęs Kristus, kurio vardas kilniausias iš visų, yra visų mūsų svarstymų šerdis. Kristus apaštalui yra įvykių bei dalykų vertinimo kriterijus, visų jo pastangų skelbti Evangeliją tikslas, didžioji aistra, genanti jį pasaulio keliais. Be to, tai gyvas, konkretus Kristus: Kristus, pasak Pauliaus, „kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (Gal 2, 20). Šis asmuo, kuris mane myli, su kuriuo galiu kalbėtis, kuris mane išklauso ir man atsako, iš tiesų yra pradas, leidžiantis suprasti pasaulį ir surasti kelią istorijoje.

Kas yra skaitęs Pauliaus raštus, gerai žino, jog jis nesistengė perteikti Jėzaus gyvenimo smulkmenų, net jei ir galime įsivaizduoti, kad savo katechezėse daug daugiau yra pasakojęs apie ikivelykinį Jėzų, negu užrašė laiškuose, kurie yra paraginimai konkrečiomis aplinkybėmis. Jo pastoracinis bei teologinis siekis buvo taip nukreiptas į gimstančių bendruomenių statydinimą, jog jis visa spontaniškai sutelkė į Jėzaus Kristaus kaip dabar gyvo ir tarp mūsų esančio „Viešpaties“ skelbimą. Štai iš kur Pauliui būdinga kristologija, nepaliaujamai bei tiksliai plėtojanti slėpinio gelmę: skelbti gyvąjį Jėzų, jo mokymą, žinoma, būtina, tačiau visų pirma – esmingai svarbią jo mirties ir prisikėlimo tikrovę kaip jo žemiškosios egzistencijos aukščiausiąjį tašką ir viso krikščioniškojo tikėjimo, Bažnyčios visos tikrovės vėlesnės plėtotės šaknį. Prisikėlimas, apaštalo akimis, nėra izoliuotas, nuo mirties atskirtas įvykis: Prisikėlusysis yra tas, kuris pirmiau buvo nukryžiuotas. Net ir prisikėlęs jis tebenešioja savo žaizdas: jame kančia tebėra gyva, ir kartu su Pascaliu galime sakyti, jog jis, nors yra prisikėlęs ir gyvena su mumis bei dėl mūsų, kenčia iki pasaulio pabaigos. Tokią prisikėlusio ir nukryžiuoto Kristaus tapatybę Paulius suvokė per susitikimą kelyje į Damaską: tuo momentu jam aiškiai atsiskleidė, kad Nukryžiuotasis yra Prisikėlusysis ir Prisikėlusysis – Nukryžiuotasis, klausiantis Pauliaus: „Kam mane persekioji?“ (Apd 9, 4). Paulius persekioja Kristų Bažnyčioje ir po to supranta, kad kryžius yra „Dievo prakeikimas“ (Įst 21, 23) ir sykiu auka dėl mūsų išganymo.

Apaštalas susižavėjęs kontempliuoja nukryžiuoto Prisikėlusiojo slėpinį ir per žmogystėje patirtas Kristaus kančias (žemiškasis matmuo) grįžta prie tos amžinosios egzistencijos, kurioje Kristus yra visiškai viena su Tėvu (ikilaikiškasis matmuo): „Bet, atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters, pavaldų įstatymui, kad atpirktų esančius įstatymo valdžioje ir kad mes įgytume įvaikystę“ (Gal 4, 4–5). Šiedu matmenys, amžinoji preegzistencija pas Tėvą ir Viešpaties nužengimas per įsikūnijimą, Išminties pavidalu glūdi jau Senajame Testamente. Senojo Testamento Išminties knygose aptinkame keletą vietų, kur pabrėžiamas dar iki pasaulio sukūrimo egzistavusios Išminties vaidmuo. Šia prasme skaitytini tokie tekstai kaip ši 90 psalmės ištrauka: „Pirma negu kalnai užgimė ir žemę bei pasaulį pagimdei, tu esi tas, kuris yra Dievas nuo amžių per amžius“ (2 eil.) arba tos vietos, kur kalbama apie kūrybingąją Išmintį: „Viešpats sukūrė mane savo kelių pradžioje, pirmąjį iš savo seniai atliktų darbų. Prieš amžius buvau sukurta, pačioje pradžioje, prieš žemės pradžią“ (Pat 8, 22–23). Įtaigus ir himnas apie Išmintį, esantis to paties pavadinimo knygoje: „Ji galingai siekia nuo vieno žemės krašto iki kito ir veiksmingai visa valdo“ (Išm 8, 1).

Ten, kur kalbama apie amžinąją Išminties preegzistenciją, kalbama ir apie šios Išminties, pasistačiusios palapinę tarp žmonių, nužengimą, nusižeminimą. Tiesiog jau išgirstame suskambant Evangelijos žodžius apie Viešpaties kūno palapinę. Senajame Testamente pastatoma palapinė: čia galvoje turima šventykla, „Torą“ atitinkantis kultas. Tačiau iš Naujojo Testamento perspektyvos galime suprasti, jog šitai galiausiai tebuvo daug realesnės ir reikšmingesnės palapinės – Kristaus kūno palapinės provaizdis. Jau Senojo Testamento knygose regime, kad toks Išminties nusižeminimas, nužengimas kūno pavidalu apima ir galimybę būti atmestam. Tokia Išminties perspektyva, plėtodamas savo kristologiją, šventasis Paulius kaip tik ir remiasi: Jėzuje jis įžvelgia nenykstamą ir nuo amžių egzistuojančią Išmintį, nužengiančią ir palapinę tarp mūsų išskleidžiančią Išmintį, ir todėl Kristų gali mums pristatyti kaip „Dievo galybę ir išmintį“, gali sakyti, kad Kristus Dievo valia mums tapo „išmintimi, teisumu, pašventimu ir atpirkimu“ (1 Kor 1, 24.30). Panašiai Paulius pareiškia, jog Kristus, kaip ir išmintis, gali būti atmesta pirmiausia pasaulį valdančiųjų (plg. 1 Kor 2, 6–9), todėl Dievo planuose gali rastis paradoksali situacija – kryžius, tapsiantis išganymo keliu visai žmonių giminei.

Šis ciklas apie Išmintį, kuri pažeminama, kad, nepaisant atmetimo, būtų išaukštinta, toliau plėtojamas garsiajame Laiško filipiečiams himne (plg. 2, 6–11). Tai vienas iškiliausių Naujojo Testamento tekstų. Didžiuma egzegetų sutaria, kad šioje ištraukoje perteikiamas supratimas, ankstesnis nei pats Laiško filipiečiamstekstas. Kitaip tariant, tikėjimas Jėzaus dievyste nėra helenistinis išradimas, atsiradęs praėjus daugybei laiko po žemiškojo gyvenimo, išradimas, kuriuo, užmirštant jo žmogystę, jis sudievinamas; iš tikro matome, kad Kristaus dievyste tikėjo jau pirmieji iš žydų kilę krikščionys, ir net galime sakyti, jog patys apaštalai didžiaisiais jų Mokytojo gyvenimo akimirksniais suprato jį esant Dievo Sūnų, kaip Pilypo Cezarėjoje paliudijo šventasis Petras: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ (Mt 16, 16). Tačiau grįžkime prie Laiško filipiečiams himno. Šio teksto struktūrą galima sudalyti į tris posmus, kuriais atskleidžiami pagrindiniai Kristaus nueito kelio momentai. Jo preegzistencija išreiškiama žodžiais: „Jis, turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu, bet apiplėšė pats save“ (6 eil.); antrame posme kalbama apie savanorišką Sūnaus nusižeminimą: „apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą“ (7 eil.), nusižemino, „tapdamas klusnus iki mirties, iki kryžiaus mirties“ (8 eil.). Trečiame himno posme skelbiamas Tėvo atsakas į Sūnaus nusižeminimą: „Todėl ir Dievas jį išaukštino ir padovanojo jam vardą, kilniausią iš visų vardų“ (9 eil.). Į akis krinta kontrastas tarp radikalaus nusižeminimo ir vėlesnio iškėlimo į Dievo šlovę. Akivaizdu, kad šis antrasis posmas yra prieštara Adomo, troškusio pasidaryti kaip Dievas, pretenzijai. Juo taip pat atmetama Babelio bokšto statytojų, panorusių vien savo jėgomis pastatyti su dangumi sujungsiantį tiltą ir tapti dievais, iniciatyva. Tačiau tokia išdidumo pagimdyta iniciatyva baigėsi savigriova: šitaip dangaus, tikrosios laimės, Dievo pasiekti neįmanoma. Dievo Sūnaus ženklas visiškai priešingas: tai ne išdidumas, bet nuolankumas, kuris yra meilės įgyvendinimas, o meilė yra dieviška. Kristaus nusižeminimo, radikalaus nuolankumo aktu, priešingu žmogaus išdidumui, autentiškai išreiškiama dieviškoji meilė; tokį aktą lydi iškėlimas į dangų, iškėlimas, kurio link mus savo meile traukia Dievas.

Greta Laiško filipiečiams Pauliaus raštijoje yra ir kitų tekstų, kuriuose susipynusios Dievo Sūnaus preegzistencijos ir nužengimo į žemę temos. Išmintis ir Kristus, turint prieš akis kosminius bei antropologinius to padarinius, vėl sutapatinami Pirmajame laiške Timotiejui: „Jis apsireiškė kūne, buvo Dvasios paliudytas, pasirodęs angelams, paskelbtas pagonims ir paimtas į šlovę“ (3, 16). Būtent remiantis šiomis prielaidomis, galima Senojo Testamento vieno Dievo fone geriausiai apibrėžti Kristaus kaip vienintelio Tarpininko paskirtį (plg. 1 Tim 2, 5 siejant su Iz 43, 10–11; 44, 6). Kristus yra tikrasis tiltas, vedantis mus į dangų, į bendrystę su Dievu.

Baigiant vos viena užuomina apie tolesnę šventojo Pauliaus kristologijos plėtotę Laiške kolosiečiams ir Laiške efeziečiams. Pirmajame Kristus vadinamas „visos kūrinijos pirmgimiu“ (1, 15–20). Žodžiu „pirmgimis“ suponuojama, jog pirmasis iš daugybės sūnų, pirmasis iš daugybės brolių ir seserų nužengė, kad patrauktų mus prie savęs bei padarytų savo broliais ir seserimis. Laiške efeziečiams gražiai perteikiamas dieviškasis išganymo planas, Pauliui sakant, jog Dievas visa norėjo suvienyti Kristuje (plg. Ef 1, 22). Kristus visa suvienija ir veda mus pas Dievą. O šitai mums reiškia leidimąsi žemyn ir kilimą aukštyn: Kristus mus kviečia būti jo nuolankumo, t. y. jo meilės artimui, dalininkais, kad per tai būtume jo išaukštinimo dalininkai, tapdami sūnumis Sūnuje. Melskime Viešpaties padėti mums panašėti į jį nuolankumu, meile, idant galėtume tapti jo sudievinimo dalininkais.