Brangūs broliai ir seserys!

„O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai tuščias mūsų skelbimas ir tuščias jūsų tikėjimas. <...> ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse“ (1 Kor 15, 14. 17). Šiais galingais žodžiais iš Pirmojo laiško korintiečiams šventasis Paulius parodo, koks esmingai svarbus Jėzaus prisikėlimas. Juk šiuo įvykiu išsprendžiama kryžiaus dramos iškelta problema. Vienas kryžius negali paaiškinti viso krikščioniškojo tikėjimo, priešingai: jis būtų likęs tragedija, būties beprasmiškumo nuoroda. Velykų slėpinį sudaro tai, kad tas Nukryžiuotasis „buvo prikeltas trečiąją dieną, kaip skelbė Raštai“ (1 Kor 15, 4). Taip jis paliudija pradinę krikščioniškąją tradiciją. Būtent tai ir yra raktas į Pauliaus teologiją: visa sukasi apie šį gravitacijos centrą. Visas Pauliaus mokymas kyla iš to, kurį tėvas prikėlė iš numirusių, slėpinio ir į tą slėpinį vėl sugrįžta. Prisikėlimas yra pamatinė duotybė, tarsi išankstinė aksioma (plg. 1 Kor 15, 12); ja remdamasis Paulius gali suformuluoti savo skelbimo (kerygmos) santrauką: tas, kuris buvo nukryžiuotas ir taip parodė begalinę Dievo meilę žmogui, prisikėlė ir gyvena tarp mūsų.

Svarbu suvokti, koks ryšys tarp prisikėlimo skelbimo pauliškosios formuluotės ir pirmųjų krikščioniškųjų bendruomenių vartotos iki Pauliaus. Tai leidžia įžvelgti, kokia svarbi buvo už apaštalą ankstesnė tradicija, kurią jis savo ruožtu labai pagarbiai ir rūpestingai norėjo perteikti. Pirmojo laiško korintiečiams tekste 15, 1–11 puikiai išryškėja ryšys tarp „gauti“ ir „perteikti“. Šventasis Paulius laiko pažodinę tradicijos formuluotę labai reikšminga; minėtosios ištraukos pabaigoje jis pabrėžia: „Ar aš, ar jie, – taip mes skelbiame...“ (1 Kor 15, 11), šitaip aikštėn iškeldamas kerygmos, kaip visiems tikintiesiems ir visiems Kristaus prisikėlimą skelbsiantiesiems skirto skelbimo, vienovę. Tradicija, kuria jis remiasi, yra versmė, iš kurios ir būtina semti. Savo kristologijos originalumo jis nesiekia ištikimybės tradicijai sąskaita. Apaštalų kerygma eina pirma asmeninių Pauliaus plėtočių; kiekviena jo argumentacija remiasi bendra tradicija, kuria reiškiasi visų Bažnyčių, esančių viena vienintele Bažnyčia, besidalijamas tikėjimas. Tad Paulius visiems laikams siūlo priėjimo prie teologijos bei pamokslavimo pavyzdį. Teologas, pamokslininkas nekuria naujų pasaulio ir gyvenimo vizijų, bet tarnauja perteiktai tiesai, realiam Kristaus, kryžiaus, prisikėlimo faktui. Jo užduotis padėti mums šiandien suvokti po antikiniais žodžiais glūdinčią „Dievas su mumis“ tikrovę, t. y. tikrojo gyvenimo realybę.

Čia reikia patikslinimo: šventajam Pauliui, kai jis skelbia prisikėlimą, nerūpi nuosekliai išdėstyti mokymo – jis neketina rašyti teologijos vadovėlio, – bet imasi šios temos atsakydamas į tikinčiųjų jam skirtus konkrečius klausimus bei abejones. Vadinasi, tai tam tikros progos pagimdyta ir kartu tikėjimo bei gyvos teologijos kupina kalba. Joje dėmesys kreipiamas į esminį dalyką: esame „nuteisinti“, t. y. padaryti teisūs, išgelbėti už mus numirusio ir prisikėlusio Kristaus. Pirmiausia prieš akis išnyra prisikėlimas, be kurio krikščioniškasis gyvenimas būtų visiškai beprasmis. Tą Velykų rytą nutiko kažkas nepaprasta, nauja ir sykiu labai konkretu, kažkas, ką parodė labai tikslūs, gausių liudytojų patvirtinti ženklai. Pauliui – lygiai kaip ir kitiems Naujojo Testamento autoriams – prisikėlimas susijęs su Prisikėlusįjį tiesiogiai patyrusiųjų liudijimu. Galvoje turimas regėjimas ir patyrimas ne tik akimis ar juslėmis, bet ir vidine šviesa, verčiančia pripažinti tai, ką mums išorinės juslės pateikia kaip objektyvią tikrovę. Todėl Pauliui – kaip ir keturioms evangelijoms – pasirodymų tema esmingai reikšminga, nes jie yra tikėjimo į Prisikėlusįjį, palikusį kapą tuščią, pamatinė sąlyga. Svarbūs abu faktai: ir kad kapas tuščias, ir kad Jėzus tikrai pasirodė. Taip atsiranda tradicija, per apaštalų ir mokinių liudijimą perteikiama vėlesnėms kartoms iki mūsų. Pirmutinis to padarinys arba pirmutinis būdas šiam liudijimui išreikšti yra skelbti prisikėlimą kaip Evangelijos skelbimo santrauką ir išganomojo kelio viršūnę. Visa tai Paulius daro įvairiomis progomis: pasklaidžius laiškus ir Apaštalų darbus, galima pamatyti, jog esminis dalykas jam yra prisikėlimo liudijimas. Norėčiau pacituoti tik vieną tekstą: Jeruzalėje suimtas Paulius kaip kaltinamasis stovi prieš teismo tarybą. Šiomis aplinkybėmis, kai jam gresia netekti gyvybės, jis parodo, kas yra jo viso skelbimo prasmė ir turinys: „Jūs mane teisiate už mirusiųjų prisikėlimo viltį“ (Apd 23, 6). Tą patį jis vis kartoja savo laiškuose (plg. 1 Tes 1, 9 ir t.; 4, 13–18; 5, 10), kuriuose kreipiasi į savo patirtį, į asmeninį susitikimą su prisikėlusiu Kristumi (plg. Gal 1, 15–16; 1 Kor 9, 1).

Tačiau galime paklausti: kas šventajam Pauliui yra gilioji Jėzaus prisikėlimo įvykio prasmė? Ką šis įvykis sako mums iš dviejų tūkstančių metų atstumo? Ar ištara: „Kristus prisikėlė“ aktuali ir mums? Kodėl Pauliui ir mums šiandien prisikėlimas yra tokia esmingai svarbi tema? Paulius į šį klausimą iškilmingai atsako Laiško romiečiams pradžioje, kur jis, imdamas dėstyti, remiasi „Dievo Naujiena“, Naujiena apie „Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo giminės, šventumo Dvasia per prisikėlimą iš numirusių pristatytą galingu Dievo Sūnumi“ (Rom 1, 3–4). Paulius gerai žino ir daugkart pasako, kad Jėzus visada, nuo pat įsikūnijimo akimirkos, buvo Dievo Sūnus. Prisikėlimo naujybė ta, jog Jėzus, iškeltas iš žemiškosios egzistencijos žemybės, paskiriamas „galingu“ Dievo Sūnumi. Iki kryžiaus mirties nužemintas Jėzus dabar Vienuolikai gali pasakyti: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). Tikrove tapo tai, kas sakoma Ps 2, 8: „Prašyk manęs, ir padarysiu tautas tavo valdomis, visus žemės pakraščius tavo nuosavybe.“ Todėl su prisikėlimu prasideda Kristaus Evangelija visoms tautoms. Prasideda Kristaus karalystė, naujoji Karalystė, nepažįstanti kitokios valdžios, kaip tik tiesos ir meilės valdžią. Tad prisikėlimu galutinai apreiškiama, kokia Nukryžiuotojo autentiškoji tapatybė ir koks jis yra nepaprastas. Neprilygstamas ir aukščiausias kilnumas: Jėzus yra Dievas! Šventojo Pauliaus požiūriu slėpiningoji Jėzaus tapatybė labiau negu įsikūnijimo slėpinyje atsiskleidžia prisikėlimo slėpinyje. „Kristaus“, t. y. „Mesijo“, „Pateptojo“, titulas Pauliaus raštuose linkęs virsti tikriniu vardu, „Viešpaties“ titulu nusakomas Jėzaus asmeninis santykis su tikinčiaisiais, o „Dievo Sūnaus“ titulu dabar atskleidžiamas artimas Jėzaus ryšys su Dievu, santykis, tobulai apreiškiamas Velykų įvykiu. Tad galima sakyti, kad Kristus prikeltas, jog būtų gyvųjų ir mirusiųjų Viešpats (plg. Rom 14, 9; 2 Kor 5, 15) arba, kitaip tariant, mūsų Išganytojas (plg. Rom 4, 25).

Visa tai turi svarbių padarinių mūsų tikėjimo gyvenimui: visi esame pašaukti visa savo būties gelme dalyvauti visoje Kristaus mirties ir prisikėlimo istorijoje. Apaštalas sako: „esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo. Mes žinome, kad, prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jam nebeturi galios“ (Rom 6, 8–9). Tai tampa konkrečia tikrove vienijantis su Kristaus kančiomis, kurios yra preliudas į tobulą supanašėjimą su juo per prisikėlimą, kurio viltingai trokštame. Tai nutiko ir šventajam Pauliui. Jo asmeninė patirtis laiškuose perteikiama nuoširdžiais bei tikroviškais tonais: „Trokštu pažinti jį, jo prisikėlimo galybę ir bendravimą jo kentėjimuose, noriu panašiai kaip jis numirti, kad pasiekčiau ir prisikėlimą iš numirusių“ (Fil 3, 10–11; plg. 2 Tim 2, 8–12). Kryžiaus teologija nėra teorija – ji krikščioniškojo gyvenimo tikrovė. Gyvenimas tikint į Jėzų Kristų, gyvenimas tiesa ir meile neišvengiamai apima kasdienį atsižadėjimą ir kasdienę kančią. Krikščionybė nėra patogus kelias, priešingai, tai labai reiklus ir status kelias, tačiau sykiu apšviestas Kristaus šviesos ir iš jos išaugančios didžiosios vilties. Šventasis Augustinas sako: krikščionys neapsaugomi nuo kančios, priešingai, ji juos paliečia labiau, nes gyvenimas tikėjimu rodo drąsą imtis gyvenimo bei istorijos gilesne plotme. Tik taip – t. y. patirdami kančią – pažįstame gyvenimo gelmę, jo grožį ir didžiąją viltį, žadinamą nukryžiuoto ir prisikėlusio Kristaus. Tad tikintysis stovi tarp dviejų polių – prisikėlimo, tam tikru būdu jau dabar mumyse esančio bei veikiančio (plg. Kol 3, 1–4; Ef 2, 6), ir primygtinės būtinybės įsitraukti į procesą, vedantį visus ir viską į pilnatvę, kuri Laiške romiečiams nusakoma drąsiu įvaizdžiu: kaip visa kūrinija dūsauja ir kankinasi, lygiai taip ir mes dūsaujame, laukdami mūsų kūno atpirkimo, mūsų atpirkimo ir prisikėlimo (plg. Rom 8, 18–23).

Apibendrindami kartu su Pauliumi galime pasakyti, jog tikras tikintysis išgelbėjimą pasiekia lūpomis išpažindamas Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėdamas, kad „Dievas jį prikėlė iš numirusių“ (plg. Rom 10, 9). Pirmiausia svarbi širdis, tikinti į Kristų ir tikėdama „prisiliečianti“ prie Prisikėlusiojo. Tačiau nešioti tikėjimo širdyje nepakanka, turime jį taip pat išpažinti lūpomis bei liudyti savo gyvenimu, taip kryžiaus ir prisikėlimo tiesą padarydami mūsų istorijoje regimą. Būtent per tai krikščionis įsitraukia į tą procesą, kurio dėka pirmasis Adomas, žemiška ir suirimui bei mirčiai atiduota būtybė, pavirsta paskutiniu Adomu, kuris yra dangiškas ir negendantis (plg. 1 Kor 15, 20–22.42–49). Šis procesas prasidėjo su Kristaus prisikėlimu, kuris ir grindžia mūsų viltį, jog vieną dieną ir mes su Kristumi įžengsime į mūsų tikrąją tėvynę, kuri yra danguje. Gaivinami tokios vilties, ženkime priekin drąsiai ir džiugiai.