Brangūs broliai ir seserys!

Prisikėlimo tema, kurią aptarėme praėjusią savaitę, atveria mums naują, Viešpaties sugrįžimo, perspektyvą ir todėl akina apmąstyti santykį tarp dabartinio, Bažnyčios ir Kristaus karalystės, laiko ir mūsų laukiančios ateities (eschaton), kai Kristus savo karalystę perduos Tėvui (plg. 1 Kor 15, 24). Bet kuri kalba apie galutinius dalykus vadinama„eschatologija“ ir visada remiasi prisikėlimo įvykiu, kuriuo galutiniai dalykai yra prasidėję ir jau tam tikra prasme yra.

Veikiausiai 52 m. Paulius parašė pirmą savo laišką, būtent Pirmąjį laišką tesalonikiečiams, kuriame kalba apie Jėzaus sugrįžimą, vadinamą parousia, atėjimu, apie naują, galutinį ir regimą buvimą su juo (plg. 4, 13–18). Abejonių ir problemų kamuojamiems tesalonikiečiams apaštalas taip rašo: „Jeigu tikime, kad Jėzus numirė ir prisikėlė, tai Dievas ir tuos, kurie užmigo susivieniję su Jėzumi, atsives kartu su juo“ (4, 14). Toliau jis tęsia: „Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu jais būsime pagauti oran, debesysna pasitikti Viešpaties ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu“ (4, 16–17). Paulius nusako Kristaus parousia itin gyvai, pasitelkdamas simbolinius įvaizdžius, tačiau taip perteikia paprastą ir gilią žinią: galiausiai visada pasiliksime su Viešpačiu. Štai už įvaizdžių glūdinti esminė žinia: mūsų ateitis yra „buvimas kartu su Viešpačiu“; kaip tikintieji jau šiame gyvenime esame su Viešpačiu; mūsų ateitis, amžinasis gyvenimas, jau prasidėjo.

Antrajame laiške tesalonikiečiams Paulius perspektyvą pakeičia: jis kalba apie neigiamus įvykius, turėsiančius nutikti pirma to galutinio ir užbaigiamojo įvykio. Pasak jo, nevalia leistis būti nukreipiamam nuo sveiko proto, tarsi Viešpaties diena jau būtų čia pat chronologiniu požiūriu: „Mes prašome jus, broliai, dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atėjimo ir dėl mūsų surinkimo aplink jį: nesiduokite taip lengvai nukreipiami nuo sveiko proto ir įbauginami ar dvasios pranašyste, ar žodžiu, ar neva mūsų parašytu laišku, esą Viešpaties diena jau čia pat. Tegul niekas jūsų neapgauna kuriuo nors būdu!” (2, 1–3). Toliau tekste pranešama, jog prieš Viešpaties sugrįžimą įvyks atkritimas ir turės pasirodyti išsamiau nenusakytas „nedorybės žmogus“, „pražūties sūnus“ (2, 3), Tradicijoje vadinamas Antikristu. Tačiau šį laišką šventasis Paulius rašo pirmiausia praktiniais sumetimais. Jis sako: „Dar būdami pas jus skelbėme: Kas nenori dirbti, tenevalgo! Mat mes girdime, jog kai kurie jūsiškiai tinginiauja, nieko neveikia, tik smalsauja. Tokiems žmonėms mes įsakome ir juos raginame Viešpatyje Jėzuje Kristuje ramiai dirbti ir valgyti pačių pelnytą duoną“ (3, 10–12). Kitaip tariant: Jėzaus parousia laukimas neatleidžia nuo įsitraukimo į šį pasaulį; priešingai, tai daro mus atsakingus dieviškajam Teisėjui už savo elgesį šiame pasaulyje. Tą pat artimiausią sekmadienį išgirsime Evangelijos skaitinyje apie talentus; ten Jėzus sako, kad jis visiems patikėjęs talentų ir kad Teisėjas iš kiekvieno pareikalaus ataskaitos klausdamas: ar davėte vaisių? Tad sugrįžimo laukimas apima atsakomybę už šį pasaulį.

Toks pat dalykas ir tokia pati sąsaja tarp parousia – Teisėjo/Išganytojo sugrįžimo – ir mūsų pastangų šiame gyvenime platesniame kontekste ir naujais aspektais išnyra Laiške filipiečiams. Paulius yra kalėjime ir laukia nuosprendžio, kuris jam gali reikšti mirtį. Šiomis aplinkybėmis jis žvelgia į būsimą buvimą kartu su Viešpačiu, tačiau sykiu neužmiršta ir Filipų bendruomenės, kuriai reikia jos tėvo, t. y. Pauliaus. Jis rašo: „Man gyvenimas – tai Kristus, o mirtis – tik laimėjimas. Bet jei aš, gyvendamas kūne, dar galėčiau vaisingai pasidarbuoti, tuomet nebežinau, ką pasirinkti. Mane traukia ir viena, ir antra, nors verčiau man mirti ir būti su Kristumi, nes tai visų geriausia. O mano pasilikimas kūne reikalingesnis jums. Taip įsitikinęs, aš žinau, jog liksiu ir būsiu su jumis visais jūsų pažangai ir tikėjimo džiaugsmui, kad jūs dar labiau galėtumėte pasigirti manimi Kristuje Jėzuje, kai vėl atvyksiu pas jus“ (1, 21–26).

Paulius nebijo mirties, priešingai: ji jam reiškia tobulą buvimą su Kristumi. Tačiau Paulius taip pat yra ne sau, bet dėl kitų gyvenusio Kristaus jausmų dalininkas. Pauliaus gyvenimo programa – gyventi dėl kitų, todėl jis visiškai pasirengęs vykdyti Dievo valią, daryti tai, ką nuspręs Dievas. Jis pasirengęs ir toliau gyventi žemėje dėl kitų, dėl Kristaus, dėl jo gyvo buvimo čia ir dabar ir per tai dėl pasaulio atnaujinimo. Matome, kad toks jo buvimas kartu su Kristumi sukuria didelę vidinę laisvę – laisvę gresiančios mirties atžvilgiu ir sykiu laisvę visų gyvenimo užduočių bei kančių atžvilgiu. Jis tiesiog pasirengęs patikėti save Dievo valiai ir yra tikrai laisvas.

Aptarę įvairius Kristaus parousia laukimo aspektus, dabar pereikime prie klausimo: kokia turėtų būti krikščionio laikysena galutinių dalykų – mirties, pasaulio pabaigos – atžvilgiu? Pirmiausia – tikrumas, kad Jėzus prisikėlė, jis yra su Tėvu ir būtent per tai visada su mumis. Todėl esame saugūs, išlaisvinti iš baimės. Toks buvo pagrindinis krikščioniškojo skelbimo poveikis. Dvasių, dievybių baimė antikiniame pasaulyje buvo labai paplitusi. Ir šiandien misionieriams, greta gamtos religijų daugybės gerų elementų, tenka susidurti su mums grasinančių dvasių, negerųjų galybių baime. Kristus gyvas, jis nugalėjo mirtį ir visas šias galybes. Gyvename kupini tokio tikrumo, tokios laisvės, tokio džiaugsmo. Tai – pirmasis mūsų gyvenimo ateities atžvilgiu aspektas.

Antra, tikrumas, kad Kristus yra su manimi. O kadangi būsimasis pasaulis jau prasidėjo Kristuje, toks tikrumas teikia mums vilties. Ateitis nėra tamsa, kurioje neįmanoma surasti krypties. Taip nėra. Be Kristaus ateitis pasauliui ir šiandien tamsi, jos labai bijoma. Tuo tarpu krikščionis žino, kad Kristaus šviesa stipresnė, todėl gyvena ne miglota, bet teikiančia tikrumo ir drąsos žvelgti į ateitį viltimi.

Galiausiai trečia: sugrįšiantis Teisėjas – Teisėjas ir kartu Išganytojas – patikėjo mums užduotį gyventi pasaulyje taip, kaip gyveno jis pats. Jis mums davė savo talentų. Todėl trečioji laikysena yra atsakomybė Kristui už pasaulį, už brolius ir sykiu tikrumas jo gailestingumu. Svarbūs abu dalykai. Negyvename taip, tarsi būtų tas pats, ar elgiamės gerai ar blogai, nes Dievas gali būti tik gailestingas. Tai būtų klaida. Iš tikrųjų mums tenka didžiulė atsakomybė. Turime talentų, turime užduotį darbuotis, kad šis pasaulis atsivertų Kristui ir būtų atnaujintas. Tačiau darbuodamiesi ir su atsakomybe suvokdami, kad Dievas yra tikrasis Teisėjas, taip pat esame tikri, jog tas Teisėjas geras, pažįstame jo veidą, prisikėlusio Kristaus, už mus nukryžiuoto Kristaus veidą. Todėl galime būti tikri jo gerumu ir drąsiai žengti į priekį.

Kitas Pauliaus mokymo apie eschatologiją elementas yra pašaukimo tikėti visuotinumas; toks pašaukimas vienija žydus ir pagonis kaip būsimos tikrovės ženklas ir anticipacija, leidžianti sakyti, jog jau dabar sėdime danguje su Jėzumi Kristumi, kad ateinantiems amžiams parodytume jo malonės gausą (plg. Ef 2, 6 ir t.): po to tampa pirma, idant būvyje, kuriame gyvename, atsiskleistų įgyvendinimo pradžia. Tai daro dabartinio akimirksnio kentėjimus pakeliamus, tačiau jų taip pat negalima lyginti su būsimąja garbe (plg. Rom 8, 18). Keliaujame tikėjimu, o ne regėjimu, ir net jei būtų geriau palikti kūno būstinę ir įsikurti pas Viešpatį, galiausiai – pasiliekant kūne ar jį paliekant – svarbu jam patikti (plg. 2 Kor 5, 7–9).

Pagaliau paskutinis dalykas, galbūt atrodantis mums šiek tiek sunkus. Pirmojo laiško korintiečiams pabaigoje šventasis Paulius pakartoja ir į korintiečių lūpas įdeda maldą, atsiradusią pirmosiose Palestinos krikščionių bendruomenėse: Marana, tha! Tai pažodžiui reiškia: „Mūsų Viešpatie, ateik!“ (16, 22). Taip melsdavosi pirmieji krikščionys, šia malda taip pat užbaigiama paskutinė Naujojo Testamento knyga Apreiškimas Jonui: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ Ar galime ir mes šitaip melstis? Man atrodo, kad mums šiandien savo gyvenime, savo pasaulyje sunku nuoširdžiai melsti, kad šis pasaulis praeitų, kad ateitų naujoji Jeruzalė, Paskutinis teismas ir Teisėjas – Kristus. Manau, jog, dėl įvairiausių priežasčių ir nebedrįsdami šiandien nuoširdžiai šitaip melstis, vis dėlto galime deramu būdu kartu su pirmaisiais krikščionimis ištarti: „Ateik, Viešpatie Kristau!“ Žinoma, netrokštame, kad dabar ateitų pasaulio pabaiga. Bet, kita vertus, trokštame, kad šis neteisingas pasaulis pasibaigtų. Taip pat trokštame, kad pasaulis būtų iš pagrindų perkeistas, išauštų meilės civilizacija, ateitų teisingumo ir taikos pasaulis, kuriame nebūtų nei smurto, nei bado. Visi to trokštame. Ir kaip visa tai galėtų ateiti be Kristaus? Be Kristaus tikrai teisingas ir atnaujintas pasaulis niekada neateitų. Nors ir kitaip, mes vis dėlto irgi galime ir turime visa savo esybe, primygtinai ir turėdami prieš akis mūsų laiko aplinkybes tarti: Ateik, Viešpatie! Ateik savaip, tau pažįstamais būdais. Ateik ten, kur įsigalėjęs neteisingumas ir smurtas. Ateik į pabėgėlių stovyklas, į Darfūrą, į šiaurinį Kivu, į daugelį pasaulio dalių. Ateik ten, kur karaliauja narkotikai. Ateik pas tave užmiršusius, tik sau gyvenančius turtinguosius. Ateik ten, kur dar nesi pažįstamas. Ateik savaip ir atnaujink šiandienį pasaulį. Ateik ir į mūsų širdis. Ateik ir atnaujink mūsų gyvenimą. Ateik į mūsų širdį, kad galėtume patys tapti Dievo šviesa, tavo buvimu čia ir dabar. Šia prasme kartu su šventuoju Pauliumi meldžiame: Marana, tha – „Viešpatie, ateik!“ Ir meldžiame, kad Kristus šiandien tikrai būtų mūsų pasaulyje ir jį atnaujintų.