Brangūs broliai ir seserys!

Praėjusio trečiadienio katechezėje nagrinėjau klausimą, kaip žmogus tampa teisus Dievo akyse. Vadovaudamiesi šventuoju Pauliumi, pamatėme, kad žmogus negeba „nuteisinti“ save savo paties elgsena, bet Dievo akyse gali tikrai tapti „teisus“ tik todėl, kad „teisumą“ jam dovanoja pats Dievas, suvienydamas jį su Kristumi, savo Sūnumi. O tokią vienybę žmogus įgyja per tikėjimą. Šia prasme šventasis Paulius mums sako: „teisius“ mus padaro ne mūsų darbai, bet tikėjimas. Tačiau tas tikėjimas yra ne kokia nors mintis, kokia nors nuomonė ar įsivaizdavimas. Tas tikėjimas yra bendrystė su Kristumi, dovanojama mums Viešpaties ir todėl tampanti gyvenimu su juo, panašumu į jį. Arba, kitaip tariant: jei tikėjimas yra teisingas ir tikras, jis tampa meile, gailestingąja meile ir ja reiškiasi. Tikėjimas be meilės, be šio vaisiaus nebūtų tikras tikėjimas; tada jis būtų negyvas tikėjimas.

Tad paskutinėje katechezėje atradome dvi plotmes: mūsų elgesio, mūsų darbų nereikšmingumo išganymui pasiekti plotmę ir nuteisinimo tikėjimu, duodančiu Dvasios vaisių, plotmę. Šių abiejų plotmių supainiojimas amžių tėkmėje krikščionijoje sukėlė nemaža nesusipratimų. Šiame kontekste svarbu, kad šventasis Paulius Laiške galatams, viena vertus, radikaliai akcentuoja nuteisinimo neužtarnaujamumą mūsų darbais ir sykiu pabrėžia ryšį tarp tikėjimo ir meilės, tarp tikėjimo ir darbų: „Juk Kristuje Jėzuje nieko nereiškia nei apipjaustymas, nei neapipjaustymas, o vien tikėjimas, kuris veikia meile“ (Gal 5, 6). Vadinasi, egzistuoja, viena vertus, „kūno darbai“ – „ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė…“ (Gal 5, 19–21) – darbai, priešingi tikėjimui, – ir, kita vertus, Šventosios Dvasios veikimas, kuriuo gaivinamas krikščioniškasis gyvenimas žadinant „meilę, džiaugsmą, taiką, kantrybę, malonumą, ištikimybę, romumą, susivaldymą“ (plg. Gal 5, 22): šitai yra iš tikėjimo dygstantys Šventosios Dvasios vaisiai.

Šių dorybių sąrašo pradžioje minima agapė – meilė, o pabaigoje – susivaldymas. Iš tiesų Šventoji Dvasia, kuri yra Tėvo ir Sūnaus meilė, kaip pirmą dovaną mūsų širdyse išlieja agapę (plg. Rom 5, 5). O kad įgytų savo pilnatvišką pavidalą, agapė – meilė reikalauja susivaldymo. Apie mus pasiekiančią ir mūsų egzistenciją iš pagrindų perkeičiančią Tėvo ir Sūnaus meilę taip pat kalbėjau savo pirmoje enciklikoje Deus caritas est. Tikintieji žino, kad abipusėje meilėje įsikūnija Tėvo meilė ir Kristaus meilė per Šventąją Dvasią. Tačiau grįžkime prie Laiško galatams. Jame šventasis Paulius sako: meilės įsakymas įvykdomas, jei nešiojame vieni kitų naštas (plg. Gal 6, 2). Kadangi esame nuteisinti tikėjimo į Kristų dovana, esame pašaukti gyventi Kristaus meile artimui, nes būtent pagal tai būsime savo egzistencijos pabaigoje teisiami. Paulius čia, tiesą sakant, tepakartoja tai, ką yra pasakęs pats Jėzus ir kas praėjusio sekmadienio Evangelijoje buvo kalbama apie pasaulio teismą. Pirmajame laiške korintiečiams Paulius pateikia garsiąją meilės šlovinimo giesmę. Tai vadinamasis meilės himnas: „Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis, bet neturėčiau meilės, aš tebūčiau žvangantis varis ir skambantys cimbolai… Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi; meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos“ (1 Kor 13, 1.4–5). Krikščioniškoji meilė labai reikli, nes trykšta iš Kristaus tobulos meilės mums – meilės, kuri mūsų reikalauja, mus priima, apglėbia ir remia iki skausmo, nes verčia nebegyventi užsisklendus egoizme vien sau, bet tam, kuris už mus numirė ir buvo prikeltas (plg. 2 Kor 5, 15). Kristaus meilė leidžia būti jame nauju kūriniu (plg. 2 Kor 5, 17), tampant mistinio Kūno, kuris yra Bažnyčia, dalimi.

Taip žvelgiant, pirmenybė nuteisinimui be darbų – toks yra pagrindinis Pauliaus skelbimo objektas – neprieštarauja tikėjimui, veikiančiam meile. Priešingai: tai veikiau reikalauja, kad mūsų tikėjimas skleistųsi gyvenimu pagal Šventąją Dvasią. Dažnai šventojo Paulius teologija priešpriešinama šventojo Jokūbo teologijai. Jokūbas savo laiške rašo taip: „Kaip kūnas be dvasios miręs, taip ir tikėjimas be darbų negyvas“ (2, 26). Pauliui pirmiausia rūpi nurodyti, kad tikėjimas į Kristų būtinas ir pakankamas, tuo tarpu Jokūbas pagrindinį dėmesį skiria priežastiniam tikėjimo ir darbų santykiui (plg. Jok 2, 2–4). Tad tikėjimas, veikiantis meile, ir šventajam Pauliui, ir Jokūbui liudija neužtarnautą nuteisinimo Kristuje dovaną. Kristuje gautas išganymas sergėtinas ir liudytinas „su baime ir drebėjimu“, nes Dievas iš savo palankumo skatina mus ir trokšti, ir veikti. „Visa darykite be murmėjimų ir svyravimų <…>. Tvirtai laikykitės gyvenimo žodžio“, – pasakys šventasis Paulius Filipų krikščionims (plg. Fil 2, 12–14.16).

Mums dažnai kyla pagunda įpulti į tuos pačius nesusipratimus, kokie buvo būdingi korintiečių bendruomenei: tie krikščionys manė, kad jiems, kadangi jie neužtarnaujamai Kristuje nuteisinti tikėjimu, leista viskas. Ir jie manė – dažnai susidaro įspūdis, jog taip mano ir šiandieniai krikščionys, – jog leistina skaldyti Bažnyčią, Kristaus Kūną, ir švęsti Eucharistiją nepriimant labiausiai stokojančių brolių ir seserų, nesiekiant aukštesnių charizmų, nesuvokiant, kad esame vieni kitų nariai, ir taip toliau. Tikėjimo, neįsikūnijančio meilėje, padariniai katastrofiški, nes toks tikėjimas tampa savivale ir subjektyvizmu, kuris mums ir mūsų broliams bei seserims kenkia daugiausiai. Sekdami šventuoju Pauliumi, turime, priešingai, naujaip įsisąmoninti: būtent dėl to, kad esame nuteisinti Kristuje, nebepriklausome sau, bet esame tapę Šventosios Dvasios šventovėmis ir todėl pašaukti visa savo egzistencija šlovinti mūsų kūne esantį Dievą (plg. 1 Kor 6, 19). Neįkainojamą nuteisinimo lobį išvaistytume, jei savo kūnu nešlovintume Kristaus, kurio krauju buvome išpirkti už brangią kainą. Būtent dėl to, kad Dievą garbintume protingai ir sykiu „dvasiškai“, Paulius ragina mus „aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką“ (Rom 12, 1). Kuo virstų liturgija, jei būtų nukreipta vien į Viešpatį, sykiu netarnaujant broliams ir seserims? Kuo būtų tikėjimas, jei jis nesireikštų meile? Ir apaštalas savo bendruomenėms dažnai mini pasaulio teismą, kai „mums visiems reikės stoti prieš Kristaus krasę, kad kiekvienas atsiimtų, ką jis, gyvendamas kūne, yra daręs – gera ar bloga“ (2 Kor 5, 10; taip pat plg. Rom 2, 16). Ši mintis apie teismą turi lydėti mus mūsų kasdienybėje.

Pauliaus tikintiesiems siūloma etika nenukrypsta į gryną moralizmą ir mums atrodo itin aktuali todėl, kad jis, idant taptų tiesa gyvenime pagal Šventąją Dvasia, remiasi asmeniniu ir bendruomeniniu santykiu su Kristumi. Svarbiausia štai kas: krikščioniškoji etika randasi ne iš įsakymų sistemos, bet yra mūsų draugystės su Kristumi padarinys. Tokia draugystė daro įtaką gyvenimui: jei ji yra tikra, ji įsikūnija meilėje artimui ir joje save įgyvendina. Dėl to bet kuris etinis nuosmukis neapsiriboja individualia sritimi, bet sykiu yra asmeninio ir bendruomeninio tikėjimo nuvertinimas: nuosmukis kyla iš tokio nuvertinimo ir turi jam lemiamą įtaką. Tad leiskime, kad mus pasiektų Dievo mums Kristuje dovanotas sutaikinimas, „beprotiška“ Dievo meilė mums: niekas ir niekada negalės mūsų atskirti nuo jo meilės (plg. Rom 8, 39). Gyvename būdami tuo tikri. Toks tikrumas teikia mums jėgos konkrečiai gyventi tikėjimu, kuris veikia meile.