Brangūs broliai ir seserys!

Sekdami paskui šventąjį Paulių, praėjusio trečiadienio katechezėje pamatėme du dalykus. Pirma, kad mūsų žmogiškoji istorija nuo pradžių užkrėsta piktnaudžiaujant sukurtąja laisve, trokštančia išsilaisvinti iš dieviškosios valios. Žmogus taip neatranda tikrosios laisvės, bet veikiau suklastoja tiesą, suklastoja pamatinius santykius – santykius su Dievu, tarp vyro ir moters, tarp žmogaus ir žemės. Sakėme, kad toks mūsų istorijos užkratas pasklinda visame jos audinyje, o šis paveldimasis defektas plinta vis labiau ir tampa visur regimas. Tai – pirmasis momentas. Antra, iš šventojo Pauliaus išmokome, kad, viena vertus, istorijoje yra nauja pradžia ir, kita vertus, nauja istorijos pradžia yra Jėzus Kristus, žmogus, kuris yra žmogus ir Dievas. Su juo, kuris kyla iš Dievo, prasideda nauja istorija, formuojama jo ištartu „taip“ Tėvui ir grindžiama ne klaidingo išsilaisvinimo arogancija, bet meile ir tiesa.

Tačiau dabar kyla klausimas: kaip galime į šią naują pradžią, į šią naują istoriją įžengti? Kaip ši nauja istorija pasiekia mane? Su pirmąja užteršta istorija esame neišvengiamai susiję per savo biologinę kilmę, visi priklausydami vieninteliam vienos žmonijos kūnui. Tačiau kaip tikrove tampa bendrystė su Jėzumi, naujasis gimimas, naujoji žmonija? Kaip Jėzus ateina į mano gyvenimą, į mano sielą? Pamatinis šventojo Pauliaus ir viso Naujojo Testamento atsakymas štai toks: per Šventąją Dvasią. Jei pirmoji istorija, taip sakant, susijusi su biologija, tai antroji – su Šventąja Dvasia, prisikėlusio Kristaus Dvasia. Ši Dvasia per Sekmines davė naujos žmonijos, naujos bendruomenės, Bažnyčios, Kristaus Kūno, pradžią.

Tačiau turime būti dar konkretesni: kaip ši Kristaus Dvasia, Šventoji Dvasia, gali tapti mano Dvasia? Tai nutinka trimis artimai tarp savęs susijusiais skirtingais būdais. Pirmiausia Kristaus Dvasia pasibeldžia į mano širdies duris, paliečia mane viduje. Bet kadangi nauja žmonija privalo būti tikras kūnas, kadangi Dvasia turi mus suvienyti ir tikrai įsteigti bendruomenę, kadangi naujos pradžios požymis yra įveikti susiskaldymus bei suburti išsklaidytuosius, ši Kristaus Dvasia pasitelkia du regimus suvienijimo elementus – skelbiamą žodį ir sakramentus, pirmiausia Krikšto ir Eucharistijos sakramentus. Laiške romiečiams šventasis Paulius rašo: „Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas jį prikėlė ir numirusių, būsi išgelbėtas“ (Rom 10, 9), t. y. įžengsi į naują istoriją, kuri yra gyvenimo, o ne mirties istorija. Tuomet Paulius tęsia: „Kaipgi žmonės šauksis to, kurio neįtikėjo?! Kaipgi jie įtikės tą, apie kurį negirdėjo?! Kaip išgirs be skelbėjo?! O kas gi skelbs nesiųstas?! Juk parašyta: Kokios dailios kojos skelbiančių gerą naujieną!“ (Rom 10, 14–15). Toliau glaustai pasakoma: „Tikėjimas iš klausymo“ (Rom 10, 17). Tai reiškia: tikėjimas yra ne mūsų mąstymo, mūsų refleksijos vaisius, bet, priešingai, kažkas naujo, tai, ko neišrandame, bet galime priimti tik kaip dovaną, kaip Dievo sukurtą naujybę. Be to, tikėjimas kyla ne iš skaitymo, bet iš klausymo. Tai ne vien vidinis dalykas, bet santykis. Jis suponuoja susitikimą su skelbimu, suponuoja to, kuris skelbia ir steigia bendrystę, egzistavimą.

Ir galiausiai: kas skelbia, tas kalba ne iš savęs, bet yra siųstas. Jis įterptas į siuntimo struktūrą – siuntimo, prasidedančio nuo Jėzaus, kuris siųstas Tėvo, perduodamo apaštalams – žodis „apaštalas“ reiškia „siųstasis“ – ir tęsiamo apaštalų siųstų tarnautojų. Naujasis istorijos audinys pasirodo šioje siuntimo struktūroje, kur galiausiai girdime kalbant Dievą. Jo Žodis asmens pavidalu, Sūnus, kalba su mumis, ateina pas mus. Žodis Jėzuje tapo kūnu, kad tikrai sukurtų naują žmoniją. Todėl skelbimo žodis per Krikštą tampa sakramentu – nauju gimimu iš vandens ir Dvasios, kaip vėliau pasakys Jonas. Šeštajame Laiško romiečiams skyriuje šventasis Paulius labai giliamintiškai kalba apie Krikštą. Šią ištrauką jau girdėjome. Bet galbūt bus naudingą ją pakartoti: „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“(Rom 6, 3–4).

Šioje katechezėje, žinoma, negaliu leistis į išsamų šio nelengvo teksto aiškinimą. Glaustai norėčiau pastebėti tik tris dalykus. Pirma: veiksmažodis „krikštyti“ nusako, kad veiksmą atlieka ne pats veikėjas. Niekas negali pakrikštyti pats save, tam reikia kito. Niekas negali padaryti save krikščioniu, tapimas krikščioniu yra pasyvusis procesas. Tik kito dėka galime tapti krikščionimis. Tas kitas, kuris padaro mus krikščionimis, suteikia mums tikėjimo dovaną, pirmiausia yra tikinčiųjų bendruomenė, Bažnyčia. Iš Bažnyčios gauname tikėjimą ir Krikštą, ir negalime tapti krikščionimis, nesileisdami būti ugdomi šios bendruomenės. Autonomiška, pačių susikurta krikščionybė yra prieštaravimas savaime. Tačiau ši bendruomenė irgi veikia ne iš savęs, pagal savo įsivaizdavimus ir pageidavimus. Ši bendruomenė gyvuoja tame pačiame pasyviajame procese: tik Kristus gali sudaryti Bažnyčią. Kristus yra tikrasis sakramentų teikėjas. Štai pirmasis momentas: niekas negali savęs pakrikštyti, niekas negali padaryti savęs krikščioniu.

Antra: Krikštas yra daugiau negu nuplovimas. Tai – mirtis ir prisikėlimas. Paulius pats Laiške galatams nusako savo gyvenimo pervartą, sukeltą susitikimo su prisikėlusiu Kristumi, žodžiu miriau. Nuo šio akimirksnio tikrai prasideda naujas gyvenimas. Tapimas krikščioniu yra daugiau negu kosmetinė operacija, prie daugiau ar mažiau pilnatviškos egzistencijos pridurianti kai ką gražaus. Tai – nauja pradžia, atgimimas, mirtis ir prisikėlimas. Žinoma, prisikėlimo metu prisikelia tai, kas ankstesnėje egzistencijoje buvo gera.

Trečia: materija yra sakramento dalis. Krikščionybė nėra grynai dvasinė tikrovė. Ji aprėpia kūną, kosmosą. Ji driekiasi ligi naujos žemės ir naujo dangaus. Grįžkime prie paskutinių šventojo Pauliaus teksto žodžių: „taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“. Tai visiems mums yra sąžinės tyrimo elementas: pradėti gyventi atnaujintą gyvenimą – atnaujintą per Krikštą.

Dabar atsigręžkime į Eucharistijos sakramentą. Jau kitose katechezėse atskleidžiau, kaip pagarbiai šventasis Paulius pažodžiui perteikia iš Paskutinės vakarienės liudytojų jo paties pažintą tradiciją apie Eucharistiją. Jis šiuos žodžius perduoda kaip brangų lobį, patikėtą jam sąžiningai sergėti. Tuose žodžiuose tikrai girdime paskutinės nakties tiesioginių liudytojų balsą. Tad dar kartą pasiklausykime apaštalo žodžių. Jis sako: „Aš tai gavau iš Viešpaties ir tai perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną ir, sukalbėjęs padėkos maldą, sulaužė ir tarė: Tai yra mano kūnas, kuris už jus duodamas. Tai darykite mano atminimui. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“ (1 Kor 11, 23–25).

Tai neišsemiamas tekstas, tačiau šioje katechezėje norėčiau atkreipti dėmesį į du dalykus. Paulius perteikia Viešpaties žodžius apie taurę: ši taurė yra „Naujoji Sandora mano kraujyje“. Šiuose žodžiuose glūdi nuoroda į du pamatinius Senojo Testamento tekstus. Pirmiausia į Naujosios Sandoros pažadą pranašo Jeremijo knygoje. Jėzus savo mokiniams ir mums sako: dabar, šią valandą, su manimi ir mano mirtimi tikrove tampa Naujoji Sandora, ir ši nauja žmonijos istorija prasideda mano kraujyje. Tačiau šiuose žodžiuose aptinkama ir nuoroda į Sinajaus Sandorą, kai Mozė taria: „Tai kraujas sandoros, kurią Viešpats sudarė su jumis pagal visus šiuos žodžius“ (Iš 24, 8). Galvoje čia turėtas gyvūnų kraujas. Gyvūnų kraujas tegalėjo būti troškimo išraiška, tikrosios aukos, tikrojo kulto lūkestis. Dovanodamas taurę, Viešpats dovanoja mums tikrąją auką. Vienintelė tikroji auka yra Sūnaus meilė. Šia meilės, amžinosios meilės, dovana su pasauliu sudaroma Naujoji Sandora. Eucharistijos šventimas reiškia, kad Kristus dovanoja mums save, savo meilę, jog padarytų mus panašius į save ir taip sukurtų naują pasaulį.

Antras svarbus mokymo apie Eucharistiją aspektas išnyra šventojo Pauliaus Pirmajame laiške korintiečiams, kur jis sako: „Argi laiminimo taurė, kuria laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 16–17). Šiuose žodžiuose lygiai taip pat aikštėn iškyla asmeninis ir socialinis Eucharistijos sakramento pobūdis. Kristus asmeniškai susivienija su kiekvienu iš mūsų. Tačiau tas pats Kristus taip pat susivienija ir su vyru bei moterimi šalia manęs, jis yra duona man ir kitiems, ir taip suvienija mus visus su savimi ir kiekvieną iš mūsų su kitu. Komunijoje priimame Kristų; tačiau Kristus lygiai taip pat susivienija su mano artimu, Kristus ir artimas Eucharistijoje neatskiriami: visi esame viena duona, vienas kūnas. Eucharistija be solidarumo su kitais yra piktnaudiška Eucharistija.

Tai taip pat mokymo apie Bažnyčią kaip prisikėlusio Kristaus kūną šaknis ir šerdis. Čia mums atsiskleidžia visas šio mokymo realizmas. Kristus dovanoja mums Eucharistijoje savo kūną, o savo kūne save patį. Taip jis mus padaro savo kūnu, suvienija su savo prisikėlusiu kūnu. Kai žmogus valgo paprastą duoną, ji virškinama tampa jo kūno dalimi, virsdama medžiaga žmogaus gyvybei palaikyti. Tuo tarpu per Komuniją vyksta priešingas procesas: Kristus, Viešpats, priima mus į save, paima į savo šlovingą kūną, ir taip visi kartu tampame jo kūnu. Kas perskaito vien Pirmojo laiško korintiečiams ir Laiško romiečiams dvyliktą skyrių, gali pamanyti, jog kalbėjimas apie Kristaus kūną kaip charizmų organizmą tėra sociologinio-teologinio pobūdžio palyginimas. Palyginimas apie kūną ir jo narius Romos politologijoje iš tiesų buvo taikomas valstybei, siekiant parodyti, kad valstybė yra organizmas, kuriame kiekvienas turi savo užduotį, o daugybė įvairių funkcijų sudaro kūną, kuriame kiekviena turi savo vietą. Taigi skaitant tik Pirmojo laiško korintiečiams dvyliktąjį skyrių gali susidaryti įspūdis, jog Paulius šitai dabar taiko Bažnyčiai, ir čia irgi tekalbama apie Bažnyčios sociologiją. Tačiau pažvelgę į dešimtąjį skyrių, pamatome, kad Bažnyčios tikrovė yra visiškai kitokia, daug gilesnė ir tikresnė negu valstybinio organizmo. Juk Kristus tikrai dovanoja savo kūną ir padaro mus savo kūnu. Mes tikrai suvienijami su prisikėlusiu Kristaus kūnu ir per tai vienas su kitu. Bažnyčia nėra vien korporacija kaip valstybė, ji yra kūnas, ne organizacija, bet tikras organizmas.

Baigiant keli žodžiai apie Santuokos sakramentą. Pirmajame laiške korintiečiams aptinkame tik kelias užuominas, tuo tarpu Laiške efeziečiams išties išplėtojama gili santuokos teologija. Paulius santuoką čia apibrėžia kaip „didelį slėpinį“. Jis tai sako „žvelgdamas į Kristų ir Bažnyčią“ (5, 32). Šiame tekste išryškėja vertikalaus matmens abipusiškumas. Abipusiam dovanojimuisi nusakyti būtina meilės, kurios pavyzdys yra Kristaus meilė Bažnyčiai, kalba. Šis Kristaus ir Bažnyčios santykis daro dieviškąjį santuokinės meilės aspektą prioritetiniu, išaukština emocinį sutuoktinių santykį. Tikra santuoka įgyvendinama tinkamai, kai ji, nuolatos žmogiškai ir emociškai augant, lieka neatskiriamai susieta su Žodžio veikimu ir Krikšto prasme. Kristus pašventino Bažnyčią, nuplaudamas ją vandeniu ir žodžiu. Dalyvaujant Viešpaties kūne ir kraujyje, malonės neišardoma padaryta sąjunga sustiprinama ir paverčiama regima.

Pabaigoje pasiklausykime šventojo Pauliaus žodžių filipiečiams: „Viešpats yra arti!“ (Fil 4, 5). Viešpats visą gyvenimą yra arti mūsų per žodį ir sakramentus. Melskime jo, kad savo būties gelmėje būtume šio jo artumo vis labiau paliečiami ir užsidegtume džiaugsmu, kuris turi įsižiebti ten, kur Jėzus tikrai yra arti!