Jūsų Eminencijos kardinolai,
garbingieji vyskupai ir kunigai,
gerbiamieji valstybių vadovai ir
diplomatinio korpuso nariai,
brangūs broliai ir seserys!

Tris kartus šiomis didžiai intensyviomis dienomis mus lydėjo Visų šventųjų litanijos giesmė: per mūsų Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II laidotuves, kardinolų ingreso į konklavą metu, o šiandien ją giedojome melsdami: Tu illum adiuva – padėk naujajam šventojo Petro įpėdiniui. Kiekvienąkart klausydamasis šios giedamos maldos ypatingu būdu jaučiau didžiulę paguodą. Kokie apleisti jautėmės iškeliavus Jonui Pauliui II – popiežiui, kuris mūsų kelionėje per šį laiką ištisus 26 metus buvo mūsų ganytojas bei vadovas. Dabar jis jau yra peržengęs slenkstį ir įžengęs į kitą gyvenimą – į Dievo slėpinį. Tačiau jis žengė tą žingsnį ne vienas. Tie, kurie tiki, nėra vieni – nei gyvendami, nei mirdami. Tą momentą galėjome šauktis visų amžių šventųjų – jo draugų, tikėjimo brolių, žinodami, jog jų gyva eisena palydės jį į anapus, į Dievo garbę. Žinojome, kad jo atvykimo laukiama. Dabar žinome, kad jis yra tarp savųjų, tikrai savo namuose.

Vėl buvome paguosti, kai iškilminga eisena žengėme į konklavą išrinkti tą, kurį pasirinko Viešpats. Kaip galėjome sužinoti jo vardą? Kaip galėjome mes, 115 vyskupų iš visų kultūrų bei šalių, atrasti tą, kuriam Viešpats panoro patikėti surišimo ir atrišimo užduotį? Vėl žinojome, jog esame ne vieni, jog esame supami, vadovaujami bei vedami Dievo bičiulių. Ir štai dabar, šią akimirką, aš, silpnas Dievo tarnas, turiu perimti šią neįtikėtiną užduotį, tikrai pranokstančią visas žmogaus išgales. Kaip galiu tai daryti? Kaip gebėsiu ją atlikti? Tačiau jūs visi, mieli bičiuliai, ką tik šaukėtės viso šventųjų būrio, kuriam atstovauja keli didūs Dievo santykio su žmonėmis istorijos vardai. Tad su nauju įsitikinimu ir aš galiu pasakyti: nesu vienas. Neturiu vienas nešti to, ko vienas iš tiesų negaliu panešti. Mane saugo, remia ir palaiko visi Dievo šventieji. Mane taip pat lydi jūsų maldos, mieli bičiuliai, jūsų atlaidumas, jūsų meilė, jūsų tikėjimas ir jūsų viltis. Juk šventųjų bendrijai priklauso ne tik pirma mūsų gyvenusios didžiosios asmenybės, kurių vardus žinome. Šventųjų bendrija mes visi, kurie esame pakrikštyti vardan Dievo Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios ir kurie gyvename Kristaus Kūno ir Kraujo dovana, per kurią jis trokšta mus perkeisti ir padaryti panašius į save.

Taip, Bažnyčia yra gyva – tą įstabiai patyrėme šiomis dienomis. Šiomis liūdnomis popiežiaus ligos ir mirties dienomis mums įstabiai tapo aišku: Bažnyčia – gyva. Ir Bažnyčia yra jauna. Ji nešioja savyje pasaulio ateitį ir todėl kiekvienam iš mūsų rodo kelią į ateitį. Bažnyčia yra gyva, ir tą regime: jaučiame džiaugsmą, Prisikėlusiojo pažadėtą saviesiems. Bažnyčia yra gyva – ji yra gyva, nes gyvas Kristus, nes jis tikrai prisikėlė. Regėdami skausmą, ženklinusį Šventojo Tėvo veidą Velykų dienomis, kontempliavome Kristaus kančios slėpinį ir tarsi lietėme jo žaizdas. Tačiau visomis tomis dienomis taip pat galėjome prie Prisikėlusiojo, giliąja prasme, prisiliesti. Galėjome patirti džiaugsmą, kurį jis buvo pažadėjęs kaip prisikėlimo vaisių po trumpo tamsos tarpsnio. Bažnyčia yra gyva – tad su dideliu džiaugsmu ir dėkingumu sveikinu visus, kurie čia susirinkote, garbingieji broliai kardinolai ir vyskupai, brangūs kunigai, diakonai, pastoracijos darbuotojai, katechetai. Sveikinu jus, pašvęstieji vyrai ir moterys, Dievo perkeičiančio buvimo liudytojai. Sveikinu jus, tikintys pasauliečiai, įsitraukusius į didžiulę Dievo karalystės, besidriekiančios per visą pasaulį bei aprėpiančios visas gyvenimo sritis, statydinimo erdvę. Nuoširdžiai sveikinu visus, kurie, atgimę per Krikšto sakramentą, dar nėra visiškoje bendrystėje su mumis; taip pat jus, broliai iš žydų tautos, su kuria mus vienija didelis bendras dvasinis paveldas, besišaknijantis neatšaukiamuose Dievo pažaduose. Galiausiai mano mintys, kaip besiplečianti banga, krypsta į visus mūsų laikų žmones, tikinčius ir netikinčius.

Brangūs bičiuliai! Šią valandą man nebūtina pateikti savo valdymo programos. Tai, ką laikau savo užduotimi, keliais bruožais jau nusakiau trečiadienio, balandžio 20-osios, žinioje, ir tam padaryti bus kitų progų. Mano tikroji valdymo programa yra ne vykdyti savo valią, įgyvendinti savo idėjas, bet kartu su visa Bažnyčia įsiklausyti į Viešpaties žodį bei valią ir leistis būti jo vedamam, idant jis pats vestų Bažnyčią šią mūsų istorijos valandą. Užuot dėstęs savo programą, norėčiau tiesiog pamėginti pakomentuoti du ženklus, kuriais liturgiškai simbolizuojamas įžengimas į Petro tarnybą; negana to, abu šie ženklai tiksliai atspindi tai, kas buvo skelbiama šiandieniuose skaitiniuose (Apd 4, 8–12; 1 Pt 5, 1–5.10–11; Jn 21, 15–19).

Pirmasis ženklas yra palijus, grynos vilnos audinys, uždedamas man ant pečių. Šis senas ženklas, Romos vyskupų dėvimas nuo IV a., gali būti laikomas Kristaus jungo, kurį ant savo pečių užsideda šio miesto vyskupas, Dievo tarnų tarnas, atvaizdu. Dievo jungas yra Dievo valia, kurią priimame. Ši valia mums nėra mus slegianti bei laisvę iš mūsų atimanti svetima našta. Žinoti, ko nori Dievas, žinoti, kas yra gyvenimo kelias, – Izraeliui tai buvo džiaugsmas, didelė privilegija.

Tai taip pat ir mūsų džiaugsmas: Dievo valia mūsų neatstumia, ji mus nuskaistina – tai gali būti skausminga – ir taip mus atveda pas save pačius. Šitaip tarnaujame ne tik Jam, bet ir visam pasauliui, visai istorijai. Iš tikrųjų palijaus simbolika dar konkretesnė: avių vilna norima pavaizduoti paklydusią ar sergančią ir silpną avį, kurią ganytojas užsikelia ant pečių ir neša prie gyvybės vandenų. Palyginimas apie pražuvusią avį, kurios ieškoti į dykumą leidžiasi piemuo, Bažnyčios tėvams buvo Kristaus ir Bažnyčios slėpinio įvaizdis. Žmonija – visi mes – esame paklydusi avis, neberandanti dykumoje kelio. Dievo Sūnus to nepakelia; jis negali palikti žmonių nelaimėje. Jis pats pakyla ir palieka dangaus garbę, kad surastų avį, ir ieško jos iki pat kryžiaus. Jis užsikelia ją ant savo pečių ir neša mūsų žmogystę, neša mus pačius – jis yra gerasis piemuo, atiduodantis už avį savo gyvybę. Palijus mums pirmiausia sako, jog visi esame nešami Kristaus. Kartu jis mus akina nešti vieniems kitus. Taip palijus tampa ganytojo misijos, apie kurią kalbama antrajame skaitinyje ir Evangelijoje, įvaizdžiu.

Ganytojas turi būti kupinas Kristaus šventojo nerimo; Kristus nėra abejingas tam, kad tiek daug žmonių gyvena dykumoje. Dykumų būna įvairių. Yra neturto dykuma, alkio ir troškulio dykuma, apleistumo, vienišumo, sugriautos meilės dykuma. Yra Dievo tamsos, sielų, nebesuvokiančių žmogaus kilnumo bei kelio, tuštumos dykuma. Išorinių dykumų pasaulyje daugėja, nes didelės tapo vidinės dykumos. Todėl žemės turtai tarnauja nebe Dievo sodo, kuriame visi galėtų gyventi, kūrimui, bet išnaudojimo bei griovimo galių didinimui. Visa Bažnyčia ir ganytojai joje kaip Kristus turi leistis į kelią, kad vestų žmones iš dykumos gyvybės vietų link – draugystės su Dievo Sūnumi, tuo, kuris dovanoja gyvybę, apsčiai gyvybės, link.

Avies simbolis turi dar vieną aspektą. Senovės Rytuose karaliams buvo įprasta vadintis savo tautų ganytojais. Tai buvo jų galios įvaizdis, ciniškas įvaizdis: tautos jiems buvo kaip avys, kuriomis ganytojas disponuoja kaip nori. Pats tapdamas avinėliu, visų žmonių ganytojas, gyvasis Dievas, atsistoja avinėlių, trypiamųjų ir skerdžiamųjų, pusėje. Būtent taip jis pasirodo kaip tikrasis ganytojas: „Aš – gerasis ganytojas… Už avis aš guldau savo gyvybę”, – sako apie save Jėzus (Jn 10, 14 ir t.). Atperka ne galia, bet meilė! Kaip dažnai trokštame, kad Dievas pasirodytų stipresnis, kad jis griežtu smūgiu išnaikintų blogį ir sukurtų geresnį pasaulį. Visos galios ideologijos taip teisinasi, teisina sugriovimą to, kas stoja skersai kelio žmonijos pažangai ir išlaisvinimui. Mes kenčiame dėl Dievo kantrumo. Ir sykiu to kantrumo reikia mums visiems. Dievas, kuris tapo avinėliu, sako, jog pasaulį išgelbėja Nukryžiuotasis, ne kryžiuotojas. Pasaulis išgelbėjamas Dievo kantrumo ir sugriaunamas žmogaus nekantrumo.

Viena pagrindinių ganytojo savybių turi būti tokia pati meilė jam patikėtiems žmonėms, kokia jis myli Kristų, kuriam tarnauja. „Ganyk mano avis”, – sako Kristus Petrui ir šiuo momentu man. Ganyti reiškia mylėti, o mylėti taip pat reiškia būti pasirengusiam kentėti. Mylėti reiškia: duoti avims tai, kas iš tikrųjų gera, maitinti jas Dievo tiesa, Dievo žodžiu, jo buvimu čia ir dabar, dovanojamu mums Švenčiausiajame Sakramente.

Brangūs bičiuliai, šią valandą galiu tik sakyti: melskitės už mane, kad mokyčiausi vis labiau mylėti Viešpatį. Melskitės už mane, kad mokyčiausi vis labiau mylėti jo kaimenę – jus, šventąją Bažnyčią, kiekvieną jūsų atskirai ir visus kartu. Melskitės už mane, kad iš baimės nebėgčiau nuo vilkų. Melskimės vieni už kitus, kad Viešpats mus visus neštų ir kad išmoktume nešti vienas kitą.

Antrasis ženklas, kuriuo šiandienėje liturgijoje vaizduojamas įvesdinimas į Petro tarnybą, yra žvejo žiedo įteikimas. Petro pašaukimas ganytoju, apie kurį girdėjome Evangelijoje, pateikiamas po pasakojimo apie gausų žuvų laimikį: Rytui auštant po nakties, kurią mokiniai bergždžiai mėtė tinklus, jie pamatė ant kranto bestovintį prisikėlusį Viešpatį. Jis liepia jiems dar kartą užmesti tinklą, ir šį kartą jis yra toks pilnas, kad jie nebeįstengia jo patraukti: 153 didelės žuvys. „Nors jų buvo tokia gausybė, tinklas nesuplyšo“ (Jn 21, 11). Šis pasakojimas Jėzaus žemiškosios kelionės kartu su mokiniais pabaigoje atitinka pasakojimą, aptinkamą pradžioje: ir tada mokiniai per visą naktį nieko nesugavo; ir tada Jėzus liepia Simonui dar kartą irtis į gilumą. Simonas, kuris dar nesivadina Petru, atsako nuostabiais žodžiais: „Mokytojau, dėl tavo žodžio užmesiu tinklus!“ Ir tada jam patikima misija: „Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi“ (Lk 5, 1–11). Šiandien Bažnyčia ir apaštalų įpėdiniai irgi įpareigoti irtis į istorijos gilumą ir užmesti tinklus, kad laimėtų Evangelijai – Dievui, Kristui, tikrajam gyvenimui – žmonių.

Tėvai šiai nepakartojamai užduočiai paskyrė įsidėmėtiną komentarą. Jie sako: žuvis, sukurta vandeniui, ištraukta iš ežero miršta. Ji ištraukiama iš jos gyvybinio elemento, idant būtų maistas žmogui. Tačiau žmonių žvejo misijos atveju yra priešingai. Mes, žmonės, gyvename susvetimėję sūriuose kančios ir mirties vandenyse; tamsos jūroje be šviesos. Evangelijos tinklas ištraukia mus iš mirties vandens bei iškelia į Dievo šviesos spindesį, į tikrąjį gyvenimą. Iš tiesų – Kristumi sekančio žmonių žvejo misija yra traukti žmones iš sūraus visų mūsų susvetimėjimų ežero į gyvenimo žemę, į Dievo šviesą. Iš tiesų – esame tam, kad parodytume žmonėms Dievą. Ir tik tada, kai išvystamas Dievas, iš tikrųjų prasideda gyvenimas. Tik tada, kai Kristuje sutinkame gyvąjį Dievą, sužinome, kas yra gyvenimas. Nesame atsitiktinis ir beprasmis evoliucijos produktas. Kiekvienas iš mūsų yra Dievo minties vaisius. Kiekvienas yra trokštamas, mylimas, reikalingas. Nieko nėra gražesnio, kaip būti užkluptam Evangelijos, Kristaus. Nieko nėra gražesnio, kaip jį pažinti ir kitiems perteikti draugystę su juo. Ganytojo, žmonių žvejo, užduotis gali pasirodyti varginanti. Tačiau ji yra graži ir didi, nes ji galiausiai yra tarnavimas džiaugsmui, Dievo džiaugsmui, trokštančiam įžengti į pasaulį.

Norėčiau paminėti dar vieną dalyką: tiek ganytojo, tiek žvejo įvaizdyje labai aiškiai išnyra kvietimas į vienybę: „Ir kitų avių dar turiu, kurios ne iš šios avidės; ir jas man reikia atvesti; jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas”, – sako Jėzus kalbos apie gerąjį ganytoją pabaigoje (Jn 10, 16). O pasakojimas apie 153 dideles žuvis baigiasi džiugiu konstatavimu: „Nors jų buvo tokia gausybė, tinklas nesuplyšo“ (Jn 21, 11). O, mylimasai Viešpatie, juk jis suplyšo, norėtume sielvartingai ištarti. Tačiau ne – neturime būti liūdni! Džiaukimės pažadu, kuris neapgauna, ir padarykime visa, ką išgalime, kad eitume pažadėtos vienybės keliu. Priminkime tai Viešpačiui maldoje: Viešpatie, atmink savo pažadą. Leisk būti vienam ganytojui ir vienai kaimenei. Neleisk suplyšti tavo tinklui ir padėk mums tarnauti vienybei!

Šią akimirką mintimis grįžtu į 1978 m. spalio 22 d., kai čia, Šv. Petro aikštėje, popiežius Jonas Paulius II pradėjo savo tarnybą. Ausyse vis dar aidi jo tuometiniai žodžiai: „Nebijokite: atverkite, plačiai atlapokite duris Kristui!“ Popiežius šiais žodžiais kreipėsi į pasaulio stipriuosius, galinguosius, bijančius, jog Kristus atims ką nors iš jų galios, jei jie jį įsileis ir suteiks tikėjimo laisvę. Taip, jis tikrai iš jų būtų kai ką atėmęs: korupcijos, iškraipytos teisės, savivalės valdžią. Bet jis iš nieko nebūtų atėmęs to, kas priklauso žmogaus laisvei, jo kilnumui, teisingos visuomenės statydinimui. Popiežius taip pat kreipėsi į visus žmones, ypač jaunus. Argi kas nors iš mūsų nėra kaip nors bijojęs, jog Kristus, jei jį įsileistume, jei jam visiškai atsivertume, gali ką nors iš mūsų gyvenimo atimti? Ar neturėtume atsisakyti ko nors didaus, nepakartojamo, kas gyvenimą daro tokį gražų? Ar netaptume suvaržyti ir netekę laisvės? Popiežius ir vėl pasakė: ne. Tas, kas įsileidžia Kristų, nepraranda nieko, absoliučiai nieko, kas daro gyvenimą laisvą, gražų ir didį. Ne! Tik tokioje draugystėje atsiveria gyvenimo durys. Tik tokioje draugystėje atsiskleidžia didžiulis žmogiškosios būties potencialas. Tik tokioje draugystėje patiriame tai, kas gražu ir kas išlaisvina.

Tad šiandien primygtinai ir su dideliu įsitikinimu iš savo paties ilgo gyvenimo patirties norėčiau jums, brangūs jaunuoliai, pasakyti: Nebijokite Kristaus! Jis nieko neatima ir duoda viską. Kas jam save atiduoda, tas viską atgauna šimteriopai. Taip, atverkite, plačiai atlapokite duris Kristui – tada atrasite tikrąjį gyvenimą. Amen.