Susirinkome prie šventojo Pauliaus, gimusio prieš 2000 metų Tarse, Kilikijoje, šiandienėje Turkijoje, kapo. Kas buvo Paulius? Jį nužudyti norėjusiai susijaudinusiai miniai Jeruzalės šventykloje jis prisistato žodžiais: „Aš esu žydas, gimęs Tarse, Kilikijoje, bet išauklėtas šitame mieste [Jeruzalėje] ir pagal griežtą protėvių Įstatymą išėjęs mokslą prie Gamalielio kojų. Aš buvau uolus Dievo kovotojas…“ (Apd 22, 3). Savo kelio pabaigoje jis apie save sako: „Aš esu paskirtasis <…> tikėjimo ir tiesos mokytojas pagonims“ (1 Tim 2, 7; plg. 2 Tim 1, 11). Mesdamas žvilgsnį atgal į savo gyvenimo kelią, jis save vadina mokytoju pagonims – apaštalu ir Jėzaus Kristaus skelbėju. Tačiau žvilgsnis krypsta ne tik į praeitį. Mokytojas pagonims – šie žodžiai galioja ir ateičiai, visoms tautoms bei kartoms. Paulius mums ne tik praeities asmenybė, kurią pagarbiai minime. Jis yra mūsų mokytojas, apaštalas ir Jėzaus Kristaus skelbėjas ir mums.

Tad susirinkome ne apmąstyti neatšaukiamai prabėgusios istorijos. Paulius nori su mumis kalbėti šiandien. Dėl to paskelbiau ypatingus Paulius metus, kad į jį įsiklausytume ir iš jo, kaip mūsų mokytojo, šiandien išmoktume „tikėjimo ir tiesos“ – dalykų, kuriuose šaknijasi Kristaus mokinių vienybės pamatas. Turėdamas tai prieš akis, apaštalo gimimo 2000 metų jubiliejaus proga įžiebiau ypatingą Pauliaus ugnį, visus metus degsiančią specialiame anglių inde bazilikos atriume. Šios dienos minėjimo proga taip pat pašventinau vadinamąsias Pauliaus duris, pro kurias įžengiau lydimas Konstantinopolio patriarcho, kardinolo-arkikunigo ir kitų bažnytinių dignitorių. Tikrai džiaugiuosi, kad Pauliaus metų atidarymas, dalyvaujant gausiems kitų Bažnyčių ir Bažnytinių bendruomenių delegatams bei atstovams, kuriuos sutinku atvira širdimi, yra ekumeninio pobūdžio. Pirmiausia sveikinu Jo Šventenybę patriarchą Bartolomėją I ir jį lydinčios delegacijos narius bei didelę iš įvairių žemės kraštų pasauliečių grupę, į Romą atvykusią kartu su juo ir mumis visais išgyventi šiuos maldos ir apmąstymo momentus. Sveikinu broliškus delegatus, atstovaujančius Jeruzalės, Antiochijos, Kipro, Graikijos Bažnyčioms, ypatingu saitu susijusioms su apaštalu Pauliumi ir sudarančioms geografinę apaštalo gyvenimo aplinką iki jam atkankant į Romą. Nuoširdžiai taip pat sveikinu įvairių Bažnyčių ir Bažnytinių bendruomenių iš Rytų ir Vakarų brolius, o kartu su jais ir visus, kurie atvykote dalyvauti tautų apaštalui skirtų metų atidarymo iškilmėse.

Tad ne tik klauskime, kas buvo Paulius? Pirmiausia klauskime, kas yra Paulius? Ką jis man sako? Šią valandą, mums čia pradedant Pauliaus metus, iš Naujojo Testamento gausaus liudijimo norėčiau pasirinkti tris tekstus, kuriuose išryškėja vidiniai Pauliaus bruožai, jo tikroji esmė. Laiške galatams jis padovanojo labai asmenišką tikėjimo išpažinimą, visų laikų skaitytojams atverdamas savo širdį – parodydamas, kas yra jo gyvenimo giliausia varomoji jėga. „…gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane“ (2, 20). Šitai motyvuoja visa, ką daro Paulius. Jo tikėjimas yra patyrimas, jog jis asmeniškai mylimas Jėzaus Kristaus; jis žino, kad Kristus numirė ne kažkaip bendrai už visus, bet mylėjo jį, Paulių, ir tebemyli kaip Prisikėlusysis ir šiandien, kad save atidavė už jį. Jo tikėjimas yra buvimas palytėtam Jėzaus Kristaus meilės, sukrečiančios bei perkeičiančios jį iki giliausių gelmių. Jo tikėjimas nėra teorija, nėra nuomonė apie Dievą ir pasaulį. Jo tikėjimas – Dievo meilės pasirodymas jo širdyje. Ir todėl pats šis tikėjimas yra meilė Jėzui Kristui.

Paulius daugelio vaizduojamas pirmiausia kaip barnus, žodžio kalaviju mokantis naudotis žmogus. Ir iš tiesų, jo, kaip apaštalo, kelyje ginčų netrūko. Jis neieškojo paviršutiniškos darnos. Pirmame iš tesalonikiečiams skirtų savo laiškų jis pats sako: „…laisvai ir drąsiai skelbėme Dievo Evangeliją, nors kova buvo smarki… Kaip žinote, niekada nepasižymėjome įteikliomis kalbomis“ (1 Tes 2, 2. 5). Tiesa jam buvo per didelis dalykas, kad jis būtų pasirengęs paaukoti ją dėl išorinės sėkmės. Tiesa, patirta per susitikimą su Prisikėlusiuoju, jam buvo verta ginčo, persekiojimo, kančios. Tačiau giliausia jo paskata – tai būti mylimam Jėzaus Kristaus ir tą meilę perteikti kitiems. Paulius mylėjo, ir tik šitai paaiškina visus jo darbus bei kentėjimus. Tiktai tuo remiantis galima suprasti pagrindines jo skelbimo sąvokas. Paimkime tik vieną iš šių jo nuoširdžių žodžių – laisvę. Patyrimas, jog yra radikaliai mylimas Kristaus, parodė jam žmogaus egzistencijos tiesą ir kelią – jame glūdėjo visa. Paulius buvo laisvas kaip Dievo mylimasis ir, remdamasis Dievu, kartu su juo mylintysis. Tokia meilė dabar yra jo gyvenimo „Įstatymas“ ir būtent dėl to jo gyvenimo laisvė. Jis kalba ir veikia vadovaudamasis meilės atsakomybe. Laisvė ir atsakomybė čia neatskiriamai viena. Kadangi remiasi meilės atsakomybe, jis yra laisvas; kadangi myli, jis gyvena šia atsakinga meile ir laisve nedangsto savivalės ir savanaudiškumo. Ta pačia dvasia šventasis Augustinas suformulavo savo pagarsėjusį posakį: Dilige et quod vis fac (Tract 1 Joa 7, 7–8) – „mylėk ir daryk, ką nori“. Kas Kristų myli taip kaip Paulius, tas iš tikro daro tai, ką nori, nes jo meilė suvienyta su Kristaus valia ir, vadinasi, Dievo valia, – nes jo valia įtvirtinta tiesoje, nebėra vien sava valia, autonomiško Aš savivalė, bet yra įimta į Dievo laisvę ir jos nukreipiama.

Ieškodamas šventojo Pauliaus vidinių bruožų, norėčiau, antra, priminti žodžius, kuriais kelyje į Damaską į jį kreipiasi prisikėlęs Kristus. Viešpats jam pirmiausia sušunka: „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?“ Į klausimą: „Kas tu esi, Viešpatie?“ pasigirsta atsakymas: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji“ (Apd 9, 4 ir t.). Jėzus sutapatina save su Bažnyčia. Šiame Sauliaus gyvenimą perkeitusiame Prisikėlusiojo šūksnyje iš esmės jau glūdi visas mokymas apie Bažnyčią kaip Jėzaus Kūną. Kristus nepasitraukė į dangų, palikdamas žemėje būrį šalininkų, toliau tęsiančių jo „reikalą“. Bažnyčia nėra sąjunga, trokštanti rūpintis kokiu nors reikalu. Jos esmė – ne koks nors reikalas, bet Jėzaus Kristaus, kuris ir kaip Prisikėlusysis liko kūnas, asmuo. Jis turįs kūną ir kaulus (plg. Lk 24, 39) – taip Luko evangelijoje Prisikėlusysis sako mokiniams, palaikiusiems jį dvasia. Jis pats yra savo Bažnyčioje; jie, pasak Augustino, yra „galva ir kūnas“, sudarantys vieną vienintelį subjektą. „Argi nežinote, kad jūsų kūnai yra Kristaus nariai?“ – rašo Paulius korintiečiams (1 Kor 6, 15). Jis dar priduria: kaip vyras ir moteris, pasak Pradžios knygos, vienas su kitu tampa vienu kūnu, lygiai taip Kristus su savaisiais tampa viena dvasia, t. y. vienu vieninteliu subjektu naujame prisikėlimo pasaulyje (1 Kor 6, 16 ir t.). Visame kame išryškėja Eucharistijos slėpinys, kuriuo Kristus be paliovos dovanoja savo kūną ir daro mus savo kūnu: „Argi duona, kurią laužėme, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 16 ir t.). Šiais žodžiais šią valandą į mus kreipiasi ne tik Paulius, bet ir pats Viešpats: kaip galėjote sudraskyti mano kūną? Kristaus akivaizdoje šie žodžiai sykiu virsta primygtiniu prašymu: suburk mus, išsisklaidžiusius. Leisk tam šiandien iš naujo tapti tikrove: jei viena duona, tai mes daugelis esame vienas kūnas. Žodžiai apie Bažnyčią kaip apie Kristaus kūną Pauliui nėra koks nors palyginimas. Jais nusakoma kur kas daugiau. „Kam mane persekioji?“ Kristus nepaliaudamas įtraukia mus į savo kūną, statydina savo kūną remdamasis Eucharistija, kuri yra Pauliui krikščioniškosios egzistencijos šerdis, leidžia visiems ir kiekvienam atskirai visiškai asmeniškai išgyventi, jog Kristus mane mylėjo ir už mane save paaukojo.

Baigdamas norėčiau priminti vėlyvuosius šventojo Pauliaus žodžius, šūksnį Timotiejui iš kalėjimo mirties akivaizdoje. „Drauge su manimi kentėk Evangelijos labui“, – sako apaštalas savo mokiniui (2 Tim 1, 8). Šie žodžiai, tarsi testamentas žymintys apaštalo kelio pabaigą, kreipia atgal į jo misijos pradžią. Po susitikimo su Prisikėlusiuoju apakusiam Pauliui apsistojus Damaske, Ananijas gauna užduotį nueiti pas baimę kėlusį persekiotoją ir uždėti ant jo rankas, kad jis vėl praregėtų. Į Ananaijo prieštarą, jos tas Saulius esąs pavojingas krikščionių persekiotojas, pasigirsta atsakymas: „Jis <…> neš mano vardą tautoms, karaliams <…>. Aš jam parodysiu, kiek daug jam teks iškentėti dėl mano vardo“ (Apd 9, 15 ir t.). Užduotis skelbti ir pašaukimas kentėti dėl Kristaus neatskiriami. Pašaukimas mokyti tautas, kaip toks, sykiu yra pašaukimas kentėti drauge su savo kančia mus atpirkusiu Kristumi. Pasaulyje, kuriame galią turi melas, tiesa reiškia kančią. Kas nori išvengti kančios, laikytis nuo jos atokiai, tas vengia gyvenimo ir jo didybės; tada jis negali tarnauti tiesai ir per tai tikėjimui. Meilės nėra be kančios – be savęs atsisakymo, be Aš perkeitimo ir numazgojimo, siekiant tikrosios laisvės, kančios. Kur nėra nieko, kas būtų verta kančios, ten savo vertę praranda ir pats gyvenimas. Eucharistija – mūsų buvimo krikščionimis šerdis – remiasi Kristaus pasiaukojimu už mus, ji gimė iš aistringos meilės, kurios aukščiausiuoju tašku tapo kryžius. Šia save dovanojančia meile gyvename. Ji teikia mums drąsos ir jėgų kentėti pasaulyje su Kristumi ir dėl jo, žinant, kad būtent per tai mūsų gyvenimas tampa didingas, brandus ir tikras. Visi šventojo Pauliaus laiškai mums rodo, kaip jo, kaip tautų mokytojo, kelyje išsipildė pranašystė, jo pašaukimo valandą pasigirdusi Ananijui: „Aš jam parodysiu, kiek daug jam teks iškentėti dėl mano vardo.“ Jo kentėjimai patvirtina jį esant tiesos mokytoją, ne trokštantį pelno, garbės, savirealizacijos, bet tarnaujantį tam, kuris mus visus mylėjo ir save už mus paaukojo.

Šią valandą dėkokime Viešpačiui už tai, kad jis pašaukė Paulių ir padarė jį tautų šviesa, mokytoju mums visiems, ir prašykime: ir šiandien dovanok mums prisikėlimo liudytojų, palytėtų tavosios meilės ir gebančių nešti mūsų laikams Evangelijos šviesą. Šventasis Pauliau, melski už mus. Amen.