(Sutrumpinta)

<...> Vadovaujantis apaštališkąja tradicija, šis sakramentas suteikiamas rankų uždėjimu ir malda. Rankos uždedamos tylint. Žmogiškasis žodis nutyla. Siela tylėdama atsiveria Dievui, jo ranka paima žmogų, padaro jį savą ir kartu apsaugodama pridengia, kad nuo šios akimirkos jis visada būtų Dievo, jam visas priklausytų ir žmones vestų į Dievo rankas. Antras pagrindinis įšventinimo elementas yra malda. Vyskupu įšventinama malda. Nė vienas žmogus negali padaryti kito kunigu, vyskupu. Pats Viešpats maldos žodžiu ir rankų uždėjimu paima tą žmogų tarnybon, įtraukia į savo kunigystę. Jis pats įšventina išrinktąjį. Jis pats, vienintelis vyriausiasis Kunigas, kuris atnašavo auką už mus visus, padaro jį savo kunigystės dalininku, idant jo žodis ir darbai būtų prieinami visiems laikams.

Bažnyčia savo liturgijoje šiam maldos ir Kristaus veikimo žmogaus atžvilgiu ryšiui išreikšti išrutuliojo iškalbingą ženklą. Įšventinamosios maldos metu virš kandidato atverčiama Evangelijų knyga, Dievo žodžio knyga. Į jį turi tekėti Evangelija, gyvasis Dievo žodis turi jį tartum persunkti. Evangelija galiausiai nėra vien žodis – tai pats Kristus. Su žodžiu šį žmogų turi persunkti pats Kristaus gyvenimas, kad jis iki galo su juo susivienytų, kad jame gyventų Kristus, teikdamas jo gyvenimui formą ir turinį. Taip jame privalo tapti tikrove tai, kas šiandienės liturgijos skaitiniuose išnyra kaip Kristaus kunigiškosios tarnybos esmė. Įšventinamasis turi būti pilnas Dievo Dvasios ir ja gyventi, skelbti vargdieniams linksmąją naujieną, tikrąją laisvę ir viltį, įgalinančią žmogų gyventi ir jį gydančią. Jam būtina statydinti tarp žmonių Kristaus kunigystę, kunigystę Melchizedeko būdu, t. y. teisingumo ir taikos valdžią. Jis, kaip ir 72 Viešpaties išsiųsti mokiniai, privalo būti gydantysis, padedantis gydyti vidinę žmogaus žaizdą – nutolimą nuo Dievo. Pirmutinis ir pagrindinis gėris, kurio žmogui reikia, yra Dievo artumas. Dievo karalystė, apie kurią šiandien kalbama Evangelijoje, nėra kažkas greta Dievo, koks nors pasaulio būvis – tai tiesiog Dievo buvimas čia ir dabar, buvimas, kuris yra tikrai gydanti galia.

Jėzus visus šiuos įvairialypius savo kunigystės aspektus apibendrino vienu sakiniu: „Žmogaus Sūnus atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti kaip išpirkos už daugelį“ (Mk 10, 45). Tarnauti ir save atiduoti; būti ne sau, bet kitiems remiantis Dievu ir žvelgiant į jį – štai giliausias Jėzaus Kristaus misijos branduolys ir kartu tikroji jo kunigystės esmė. Todėl žodį „tarnas“ jis padarė savo aukščiausiu garbės titulu, taip apversdamas vertybes, dovanodamas mums naują Dievo ir žmogaus paveikslą. Jėzus ateina ne kaip vienas šio pasaulio valdovų, jis, tikrasis Viešpats, ateina kaip tarnas. Jo kunigystė yra ne viešpatauti, bet tarnauti – štai kokia yra naujoji Jėzaus Kristaus kunigystė Melchizedeko būdu.

Apaštališkosios, kunigiškosios tarnybos esmę labai aiškiai suformulavo šventasis Paulius. Turėdamas prieš akis nesutarimus, Korinto Bažnyčioje įsipliekusius tarp įvairių srovių, priskiriančių save skirtingiems apaštalams, jis klausia: kas gi yra apaštalas? Kas yra Apolas? Kas yra Paulius? Tarnai, kiekvienas tarnaujantis taip, kaip Viešpaties jam skirta (plg. 1 Kor 3, 5). „Tegul žmonės laiko mus Kristaus tarnais ir Dievo slėpinių tvarkytojais. O iš tvarkytojų belieka reikalauti, kad būtų ištikimi“ (4, 1 ir t.). Paskutinę savo gyvenimo savaitę Jeruzalėje Jėzus pasakė du palyginimus apie tarnus, kuriems Viešpats pasaulio laike patiki savo gėrybes, ir išryškino tris tikrosios tarnystės bruožus, kuriais sukonkretinamas kunigiškosios tarnybos paveikslas. Pabaigoje trumpai apžvelkime šiuos bruožus, kad Jėzaus akimis pažvelgtume į užduotį, kuriai Jūs, mieli bičiuliai, šią valandą esate pašaukiami.

Pirmasis bruožas, kurio Viešpats reikalauja iš tarno, yra ištikimybė. Tarnui patikėta didžiulė gėrybė, kuri jam nepriklauso. Bažnyčia yra ne mūsų, bet jo Bažnyčia, Dievo Bažnyčia. Tarnas privalo atsiskaityti, kaip jis elgėsi su jam patikėta gėrybe. Nepririšame prie savęs žmonių, nesiekiame valdžios, įtakos, prestižo ir t. t. Vedame žmones pas Jėzų Kristų ir pas gyvąjį Dievą. Per tai įvesdiname juos į tiesą ir laisvę, iš kurios kyla tiesa. Ištikimybė yra nesavanaudiškumas, ir kaip tik per tai išlaisvinamas pats tarnas bei jam patikėtasis. Žinome, kaip pasaulietinė visuomenė ir neretai Bažnyčia nukenčia, kai daugelis, kuriems patikėta atsakomybė, darbuojasi ne visumos, bendrosios gerovės, bet savo labui. Viešpats keliais sakiniais pavaizduoja negerąjį tarną, lėbaujantį, mušantį pavaldinius ir taip iškreipiantį savo užduoties esmę. Graikų kalboje žodis „ištikimybė“ sutampa su žodžiu „tikėjimas“. Jėzaus Kristaus tarno ištikimybės esmę sudaro tai, kad jis nemėgina tikėjimo pritaikyti laiko madoms. Tik Kristus turi amžinojo gyvenimo žodžius, ir juos turime skelbti žmonėms. Jie yra tas brangus mums patikėtasis lobis. Tokia ištikimybė nėra sterilus ir statiškas dalykas. Ji – kūrybinga. Viešpats peikia tarną, užkasusį patikėtąjį lobį, kad šiam nieko nenutiktų. Tokia tariama ištikimybe jis Viešpaties lobį tik padėjo į šalį, jog galėtų užsiimti savo reikalais. Ištikimybė nėra baimė. Ją įkvepia meilė bei meilės dinamika. Viešpats giria tarną, pagausinusį lobį. Tikėjimą reikia skleisti: jis duotas ne mums patiems, mūsų pačių sielų išganymui, bet kitiems, šiam pasauliui ir laikui. Turime išstatyti tikėjimą šiame pasaulyje, kad jis jame taptų gyvąja jėga, kad Dievo buvimas čia ir dabar augtų.

Antrasis bruožas, kurio Jėzus reikalauja iš tarno, yra protingumas. Čia iš karto reikėtų vengti nesusipratimo. Protingumas nėra gudrumas. Pasak graikų filosofijos tradicijos, protingumas yra pirmutinė iš pagrindinių dorybių. Jis reiškia pirmenybės teikimą tiesai, kuri per „protingumą“ tampa mūsų veik­los matu. Protingumas reikalauja nusižeminusio, drausmingo ir budraus proto, kuris nesileidžia akinamas prietarų, daro sprendimus ne vadovaudamasis įgeidžiais ir aistromis, bet ieško tiesos, taip pat nepatogios tiesos. Protingumas reiškia ieškoti tiesos ir elgtis remiantis tiesa. Protingas tarnas pirmiausia yra tiesos, sąžiningo proto žmogus. Dievas per Jėzų Kristų plačiai atlapojo tiesos langą, kurį savo jėgomis dažnai įstengiame praverti vos vos ir kuris būna tik iš dalies permatomas. Šventuoju Raštu, Bažnyčios tikėjimu jis atskleidžia esminę tiesą apie žmogų, tiesą, nukreipiančią mūsų veiklą reikiama linkme. Tad Jėzaus Kristaus kunigiškojo tarno pirmos pačios svarbiausios dorybės esmė yra leistis būti ugdomam tiesos, kurią mums rodo Kristus. Būtent per tai tapsime tikrai protingais žmonėmis, kurie sprendžia vadovaudamiesi visuma, o ne atsitiktiniais fragmentais. Žvelgiame į pasaulį ir žmones bei atpažįstame, kas iš tikro vertinga gyvenime, ne pravėrę siaurą mūsų pačių gudrumo langelį, bet pro platų, Kristaus mums atvertą langą į tiesą.

Trečiasis bruožas, kurį Jėzus mini palyginimuose apie tarną, yra gerumas: „Gerasis ir ištikimasis tarne <…>. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ (Mt 25, 21. 23). Kas kalbant apie „gerumo“ bruožą turima galvoje, gali paaiškėti prisiminus Jėzaus susitikimą su turtingu jaunuoliu. Šis vyras kreipėsi į Jėzų pavadindamas jį „gerasis Mokytojau“ ir sulaukė stebėtino atsakymo: „Kam vadini mane geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas“ (Mk 10, 17 ir t.). Geras tikrąja šio žodžio reikšme yra tik Dievas. Jis yra absoliutus Gėris, pats gerumas. Todėl būti geram kūriniui – žmogui neišvengiamai reiškia būti atsigręžusiam į Dievą. Gerumas auga viduje vienijantis su gyvuoju Dievu. Gerumas suponuoja gyvą bendrystę su Dievu – Gėriu, vis glaudesnį vidinį vienijimąsi su juo. Iš tikrųjų: iš ko kito galėtume pasimokyti tikrojo gerumo, jei ne iš to, kuris mylėjo mus iki galo, atiduodamas savo gyvybę (plg. Jn 13, 1)? Gerais tarnais tampame per mūsų gyvą ryšį su Jėzumi Kristumi. Tik jei mūsų gyvenimas rutuliojasi kalbantis su juo, tik jei į mus įsismelkia ir mus ugdo jo esmė, jo bruožai, galime tapti tikrai gerais tarnais.

Bažnyčios kalendoriuje šiandien įrašytas Marijos vardas. Joje, kuri buvo ir yra iki galo susivienijusi su savo Sūnumi Kristumi, žmonės, eidami šio pasaulio tamsybių ir kančios keliais, atrado padrąsinantį motinos veidą. Vakarų tradicijoje Marijos vardas verstas kaip „jūros Žvaigždė“. Juo nusakoma štai tokia patirtis: kaip dažnai istorija, kurioje gyvename, primena tamsią jūrą, kurios bangos grėsmingai blaško mūsų gyvenimo laivelį. Kartais naktis būna neperžvelgiama. Kai kada gali atrodyti, tarsi viršų ima blogis, o Dievas be galo toli.

Didžiąją Jėzaus Kristaus, nugalėjusio mirtį ir blogį, šviesą dažnai nujaučiame tik iš tolo. Tačiau ji visiškai arti sušvinta Marijai ištarus: „Štai aš Viešpaties tarnaitė.“ Išvystame skaisčią, iš jos sklindančią gerumo šviesą. Jos gerumas, kurio kupina ji padėdavo ir tebepadeda daugeliui žmonių jų dideliuose ir mažuose reikaluose, leidžia mums žmogišku būdu pamatyti paties Dievo gerumą. Savo gerumu ji vis iš naujo neša Jėzų Kristų ir paties Dievo didžiąją šviesą į pasaulį. Jėzus Kristus atidavė mums savo Motiną kaip Motiną, idant iš jos išmoktume to „taip“, kuris mus padaro gerus. <...>