(Sutrumpintas)

<...> Būtent šioje derlingoje dirvoje, gaivinamoje tokios daugybės skirtingų versmių, Jūs, brangūs vyskupai, visi esate pašaukti šiandien sėti Evangelijos sėklas. Tai akina mane klausti, kaip XXI amžiuje vyskupas gali geriausiai įgyvendinti kvietimą „visa atnaujinti Kristuje“, mūsų viltyje? Kaip jis gali vesti savo jam patikėtus žmones į „susitikimą su Kristumi“, su gyvenimą perkeičiančios vilties, apie kurią kalbama Evangelijoje, versme (plg. Spe salvi, 4)? Jam galbūt reikėtų pradėti nuo kliūčių, trukdančių tokiam susitikimui, šalinimo. Žinia, šiai šaliai būdinga autentiška religinė dvasia, tačiau sekuliarizmas vis dėlto gali subtiliai paveikti tikėjimo įtakos elgesiui būdą. Argi nuoseklu sekmadienį bažnyčioje išpažinti savo įsitikinimus, o kitomis savaitės dienomis skatinti šiems įsitikinamams prieštaraujančias verslo praktikas ar medicinos procedūras? Argi nuoseklu praktikuojantiems katalikams ignoruoti ar išnaudoti vargšus bei nustumtuosius į paribį, skatinti katalikų moralės mokymui priešingą lytinį elgesį ar palaikyti kiekvieno žmogaus teisei į gyvybę nuo prasidėjimo iki natūralios mirties prieštaraujančias pozicijas? Būtina priešintis bet kokiai tendencijai laikyti religiją privačiu dalyku. Tiktai tikėjimui persmelkus kiekvieną krikščionių gyvenimo aspektą, jie tikrai taps atviri perkeičiančiai Evangelijos galiai.

Kita susitikti su gyvuoju Dievu pasiturinčiai visuomenei trukdanti kliūtis yra subtili materializmo įtaka, galinti perdėm lengvai paskatinti sutelkti dėmesį į tai, ką Dievas šimteriopai žada šiuo laiku, nusigręžiant nuo būsimajame pasaulyje žadamo amžinojo gyvenimo (plg. Mk 10, 30). Šiandieniams žmonėms privalu priminti galutinę jų gyvenimo paskirtį. Jie turi suvokti turintys įskiepytą Dievo troškulį. Jiems būtina suteikti galimybių atsigerti iš jo begalinės meilės šulinių. Nesunku tapti pakerėtam beveik neribotų mokslo ir technologijos mums siūlomų galimybių; nesunku suklysti manant, jog savo giliausius poreikius galime patenkinti savo pačių pastangomis. Tai – iliuzija. Be Dievo, kuris vienintelis dovanoja mums tai, ko patys negalime pasiekti (plg. Spe salvi, 31), mūsų gyvenimas galiausiai tuščias. Žmonėms nuolatos primintina būtinybė puoselėti ryšį su tuo, kuris atėjo, kad apsčiai turėtume gyvenimo (plg. Jn 10, 10). Viso mūsų pastoracinio bei katechetinio darbo tikslas, mūsų skelbimo objektas ir mūsų sakramentinės tarnybos dėmesio centras turėtų būti padėti žmonėms užmegzti ir palaikyti šį gyvą ryšį su „Kristumi Jėzumi, mūsų viltimi“ (plg. 1 Tim 1, 1).

Asmeninę laisvę ir autonomiją branginančioje visuomenėje nesunku išleisti iš akių savo priklausomybę nuo kitų, savo pareigas jų atžvilgiu. Toks individualizmo akcentavimas netgi paveikė Bažnyčią (plg. Spe salvi, 13–15), duodamas pradžią pamaldumo formai, kartais pabrėžiančiai mūsų asmeninį ryšį su Dievu mūsų pašaukimo būti atpirktosios bendruomenės nariais sąskaita. Tuo tarpu Dievas nuo pradžių matė, kad „negera žmogui būti vienam“ (Pr 2, 18). Esame sukurti kaip visuomeninės būtybės, kurias patenkinti gali tik meilė – Dievui ir artimui. Jei tikrai žvelgiame į tą, kuris yra mūsų džiaugsmo šaltinis, šitai turime daryti kaip Dievo tautos nariai (plg. Spe salvi, 14). Jei tai atrodo priešinga vyraujančiai kultūrai, šitai tik dar kartą parodo, kaip būtina neatidėliojant iš naujo imtis kultūros evangelizacijos.

Čia, Amerikoje, esate laimingi turėdami didele kultūrine įvairove išsiskiriančius katalikiškuosius pasauliečius, savo plataus spektro dovanomis tarnaujančius Bažnyčiai ir visai visuomenei. Pasauliečiai žvelgia į jus laukdami padrąsinimo, vadovavimo, krypties. Informacijos prisotintame amžiuje neįmanoma pervertinti sveikos informacijos tikėjimo klausimais teikimo svarbos. Amerikos katalikai paprastai labai vertindavo religinį švietimą – tiek mokyklose, tiek suaugusiųjų ugdymo programų kontekste. Visa tai palaikytina bei plėstina. Daugybei dosnių vyrų bei moterų, atiduodančių save karitatyvinei veiklai, padėtina atnaujinti tokį savęs atidavimą ugdant jų širdį: jie vestini „į susitikimą Kristuje – susitikimą, žadinantį jų meilę bei atveriantį jų širdį kitiems“ (Deus caritas est, 31). Medicinos mokslų pažanga, daugeliui teikianti vilčių, sykiu kelia anksčiau neįsivaizduojamų etinių iššūkių. Dėl šios priežasties kaip niekada svarbu sveikatos apsaugoje besidarbuojantiems katalikams siūlyti nuodugnų ugdymą katalikų mokymo apie moralę srityje. Idant katalikai duotų gausių vaisių, visose šiose apaštalavimo srityse reikia išmintingo vadovavimo; idant jie tikrai skatintų visapusišką žmogaus asmens gėrį, juos būtina atnaujinti Kristuje, mūsų viltyje.

Kaip Evangelijos skelbėjai ir katalikų bendruomenės vadovai, taip pat esate pašaukti dalyvauti idėjų mainuose viešojoje erdvėje ir per tai padėti formuoti kultūrinius požiūrius. Aplinkoje, kurioje branginama žodžio laisvė ir skatinami gyvi bei sąžiningi debatai, jūsų balsas aptariant aktualius socialinius bei moralinius dienos klausimus gali būti labai reikšmingas. Laiduodami, kad Evangelijos balsas aiškiai girdimas, jūs ne tik ugdote savo bendruomenės žmones, bet ir, turint prieš akis globalinį masinio komunikavimo poveikį, padedate visame pasaulyje skleisti žinią apie krikščioniškąją viltį.

Žinoma, Bažnyčia įtaką viešiesiems debatams daro įvairiais lygmenimis. Jungtinėse Valstijose, kaip ir kitur, šiandien siūloma daug moralės požiūriu nerimą keliančių įstatymų, ir jūsų vadovaujama katalikų bendruomenė turi teikti šiais klausimais aiškų bei vieningą liudijimą. Tačiau dar svarbiau laipsniškai atverti moralinei tiesai platesnės bendruomenės protus bei širdis. Čia dar daug kas padarytina. Esminis šiuo atžvilgiu vaidmuo tenka pasauliečiams, turintiems atlikti visuomenėje „raugo“ funkciją. Tačiau reikia pripažinti, jog ne visi piliečiai katalikai pagrindiniais šiandieniais etikos klausimais mąsto taip, kaip moko Bažnyčia. Jūsų pareiga laiduoti, kad moralinis ugdymas kiekvienu bažnytinio gyvenimo lygmeniu atitiktų autentišką gyvybės Evangelijos mokymą.

Šiuo atžvilgiu didelį nerimą mums visiems kelia šeimos būklė visuomenėje. Kardinolas George‘as minėjo, jog santuokos ir šeimos stiprinimas atsidūrė tarp artimiausių kelerių metų prioritetų. Šių metų Žinioje Pasaulinės taikos dienos proga kalbėjau apie esminį sveiko šeimos gyvenimo indėlį į taiką tautose ir tarp tautų. Šeimos namuose patiriami „keli pamatiniai taikos dėmenys: teisingumas ir meilė tarp brolių ir seserų, autoriteto, kurį išreiškia tėvai, paskirtis, meilės kupinas tarnavimas silpniausiems – mažiems, sergantiems ar pagyvenusiems – nariams, abipusė pagalba tenkinant gyvenimo poreikius, pasirengimas priimti kitą ir prireikus jam atleisti“ (3). Tad šeima yra pirmutinė evangelizacijos, tikėjimo perteikimo vieta, kur padedama jauniems žmonėms įvertinti religinės praktikos bei pareigos švęsti sekmadienį laikymosi svarbą. Argi galime būti ramūs matydami smarkų šeimos, kaip pamatinio Bažnyčios ir visuomenės elemento, nuosmukį? Pagausėjo skyrybų ir neištikimybės, daug jaunų vyrų ir moterų nutaria atidėti santuoką ar apskritai jos atsisakyti. Jau kai kurie katalikai sakramentinį santuokos ryšį vargiai beskiria nuo civilinio ryšio ar grynai neformalaus ir atviro susitarimo gyventi kartu su kitu asmeniu. Dėl to Jungtinėse Valstijose grėsmingai mažėja katalikiškų santuokų ir daugėja bendro gyvenimo atvejų, kai sutuoktinių lygiuojantis į Kristų abipusio savęs atidavimo, užantspauduoto viešo pažado pakelti visam gyvenimui nepanaikinamo įsipareigojimo reikalavimus, paprasčiausiai nėra. Tokiomis aplinkybėmis iš vaikų atimama saugi aplinka, būtina jų kaip žmonių autentiškam skleidimuisi, o iš visuomenės – patvarūs statybiniai akmenys, be kurių neįmanoma išlaikyti darnios ir morališkai susitelkusios bendruomenės.

Mano pirmtakas popiežius Jonas Paulius II mokė: „Asmuo, vyskupijoje pirmučiausiai atsakingas už šeimos pastoraciją, yra vyskupas. <...> jis turi tam skirti asmeninį dėmesį, globą, personalą ir išteklių, bet pirmiausia asmeniškai remti šeimas ir visus, kurie <...> padeda jam šeimos pastoracijoje“ (Familiaris consortio, 73). Jūsų užduotis drąsiai skelbti tikėjimu bei protu paremtus argumentus santuokos institucijos, suprantamos kaip vyro ir moters visą gyvenimą trunkantis, gyvybei atviras įsipareigojimas, naudai. Tokia žinia šiandien turėtų sulaukti atgarsio, nes ji iš esmės yra besąlygiškas ir išlygų nepripažįstantis „taip“ gyvybei, „taip“ meilei ir „taip“ mūsų bendrosios žmogystės giliesiems lūkesčiams, mums stengiantis patenkinti savo didelį artumo su kitais ir su Viešpačiu troškimą.

Tarp gyvybės Evangelijai priešingų ženklų, pasitaikančių Amerikoje ir kitur, vienas kelia didžiulę gėdą: tai seksualinis piktnaudžiavimas nepilnamečiais. Daugelis iš jūsų esate kalbėję man apie milžinišką skausmą, kurį jūsų bendruomenė patyrė dvasininkams labai amoraliu elgesiu išdavus savo kunigiškąsias priedermes bei pareigas. Stengdamiesi pašalinti šį blogį visur, kur tik jis pasitaiko, galite būti tikri, jog Dievo tauta visame pasaulyje jus remia savo malda. Teisingai elgiatės pirmiausia užjausdami ir rūpindamiesi aukomis. Jums kaip ganytojams Dievas yra patikėjęs atsakomybę tvarstyti sulaužyto pasitikėjimo padarytas žaizdas, prisidėti prie jų užgydymo, skatinti susitaikinimą ir su meilės kupinu rūpesčiu tiesti pagalbos ranką tiems, kurie taip rimtai nusižengė.

Atsiliepti į tokią situaciją nebuvo lengva ir, kaip jūsų Vyskupų konferencijos pirmininkas nurodė, ji „kartais būdavo labai blogai valdoma“. Dabar, aiškiau suvokus problemos apimtį bei rimtumą, galėjote imtis tikslingesnių pataisomųjų bei drausminių priemonių ir laiduoti saugią aplinką, labiau apsaugančią jaunus žmones. Nors ir turint galvoje, kad didžiuma Amerikos dvasininkų bei vienuolių pagirtinai darbuojasi nešdami išlaisvinančią Evangelijos žinią jiems patikėtiems žmonėms, gyvybiškai svarbu pažeidžiamuosius visada apsaugoti nuo tų, kurie padarytų žalos. Šiuo atžvilgiu jūsų pastangos gydyti ir apsaugoti duoda gausių vaisių ne tik tiesiogiai jūsų pastoraciniam rūpesčiui patikėtiesiems, bet ir visai visuomenei.

Vis dėlto, idant jūsų priimtos politikos ir programos atliktų savo paskirtį, jos taikytinos platesniame kontekste. Vaikai turi augti turėdami sveiką supratimą apie lytiškumą ir jo vietą žmogiškuosiuose santykiuose. Jie turėtų būti apsaugoti nuo šiandien taip vyraujančių žeminančių lytiškumo apraiškų ir grubaus manipuliavimo juo. Jie turi teisę būti mokomi autentiškų moralinių vertybių, besišaknijančių žmogaus asmens kilnume. Tai mus grąžina prie esminio šeimos vaidmens ir poreikio skatinti gyvybės Evangeliją. Tuščia kalbėti apie vaiko apsaugą, kai per šiandien plačiai prieinamas žiniasklaidos priemonės daugelyje namų galima išvysti pornografijos ir smurto. Neatidėliotinai privalu pervertinti visuomenės pamatus, kad jaunuoliams ir suaugusiesiems būtų galima pasiūlyti sveiką moralinį ugdymą. Ši užduotis tenka mums visiems – ne tik tėvams, religiniams vadovams, mokytojams ir katechetams, bet ir žiniasklaidai bei pramogų pramonei. Rūpintis jaunimu ir mūsų civilizacijos ateitimi iš tiesų reiškia pripažinti savo atsakomybę skatinti ir gyventi autentiškomis moralinėmis vertybėmis, kurios vienintelės leidžia žmogui klestėti. Kaip ganytojams, besilygiuojantiems į Kristų, Gerąjį Ganytoją, jums privalu garsiai ir aiškiai skelbti žinią, piktnaudžiavimo nuodėmės imantis platesniame seksualinių papročių kontekste. Negana to, pripažindami problemą ir jos imdamiesi, kai tik ji išnyra bažnytinėje aplinkoje, jūs galite būti pavyzdys kitiems, nes ši rykštė aptinkama ne tik jūsų vyskupijose, bet ir kiekviename visuomenės sektoriuje. Į tai reikia atsakyti ryžtingai ir kolektyviai.

Kunigams irgi reikia jūsų vadovavimo bei artumo šiuo sunkiu laikotarpiu. Jie patyrė gėdą dėl to, kas atsitiko, ir tarp jų yra tokių, kurie jaučia, jog prarado anksčiau turėtą pasitikėjimą ir pagarbą. Ne vienas, stengdamasis įveikti krizės padarinius, jaučiasi kaip Kristus per savo kančią. Vyskupas kaip kunigų tėvas, brolis ir bičiulis gali padėti jiems laimėti dvasinių vaisių iš tokio vienijimosi su Kristumi, atkreipdamas jų dėmesį į Viešpaties guodžiantį buvimą tarp kenčiančiųjų ir padrąsindamas juos eiti kartu su Viešpačiu vilties keliu (plg. Spe salvi, 39). <...>

Esminė jūsų užduoties dalis yra stiprinti ryšius su savo dvasininkais, ypač kai dėl krizės tarp kunigų ir jų vyskupų yra atsiradusi įtampa. Svarbu, kad ir toliau jais rūpintumėtės, juos remtumėte ir vestumėte rodydami asmeninį pavyzdį. Taip jūs tikrai padėsite jiems sutikti gyvąjį Dievą ir pakreipsite juos gyvenimą perkeičiančios vilties, apie kurią kalba Evangelija, link. Patys gyvendami taip, kaip Kristus, Gerasis Ganytojas, dėl savo avių paguldęs gyvybę, įkvėpsite savo brolius kunigus vėl atiduoti save savo kaimenių tarnybai Kristaus pavyzdžiu. Labiau sekti Kristumi siekiant švento gyvenimo būtent ir yra tai, ko reikia, kad judėtume į priekį. Turime iš naujo atrasti gyvenimo Kristumi, vertybių puoselėjimo ir panirimo į maldą džiaugsmą. Žinodami, kad jų ganytojas yra maldos vyras, visą savo gyvenimą atiduodantis tam, kad jiems tarnautų, tikintieji atsakys šiluma ir meile, gaivinančia bei palaikančia visos bendruomenės gyvenimą.

Meldžiantis praleistas laikas niekada nėra tuščias, kad ir kokios neatidėliotinos užduotys iš visų pusių spaustų. Kristaus, mūsų Viešpaties, adoracija Švenčiausiajame Sakramente pratęsia ir suintensyvina per Eucharistijos šventimą nustatytą vienybę su juo (plg. Sacramentum caritatis, 66). Rožinio slėpinių apmąstymas išskleidžia visą jų išganomąją galią, daro mus panašius į Jėzų Kristų, suvienija su juo ir jam pašvenčia (plg. Rosarium Virginis Mariae, 11, 15). Ištikimas Valandų liturgijos laikymasis laiduoja, kad visa mūsų diena bus pašventinta, ir primena būtinybę nuolatos stengtis daryti Dievo darbą, kad ir kaip slėgtų bei trikdytų laukianti užduotis. Tad mūsų maldingumas padeda mums kalbėti bei veikti in persona Christi, mokyti, valdyti ir šventinti tikinčiuosius Jėzaus vardu, nešti jo sutaikinimą, gydomąją galią ir meilę visiems jo mylimiems broliams ir seserims. Toks radikalus supanašėjimas su Kristumi, Geruoju Ganytoju, yra mūsų pastoracinės tarnybos šerdis, ir jei mes per maldą atsiversime Dvasios galiai, ji mums suteiks dovanų, būtinų mūsų gąsdinamai didelei užduočiai atlikti, idant mums nereikėtų rūpintis, kaip arba ką kalbėti (plg. Mt 10, 19). <...>