<...> Komentuodamas Luko evangeliją, šventasis Ambraziejus primena, kad „galios institucija taip kyla iš Dievo, kad tas, kuris ją vykdo, pats yra Dievo tarnautojas“ (Expositio Evangelii secundum Lucam, IV, 29). Šie žodžiai trečiojo tūkstantmečio žmonėms gali pasirodyti keisti, tačiau aiškiai parodo pagrindinę tiesą apie žmogaus asmenį, kuris yra socialinio bendro sugyvenimo pagrindas: jokia žmogaus galia nėra dieviška, vadinasi, nė vienas žmogus nėra kito žmogaus savininkas. Ambraziejus drąsiai primena tai imperatoriui parašydamas: „Ir tu, garbingasis imperatoriau, esi žmogus“ (Epistula 51, 11).

Šventojo Ambraziejaus mokyme galime atrasti dar vieną elementą. Valdančiųjų pirmutinė savybė yra teisingumas, iškili viešoji dorybė, nes yra susijusi su visos bendruomenės gėriu. Bet tai dar ne viskas. Ambraziejus priduria dar vieną savybę – meilę laisvei; šią savybę jis laiko kriterijumi, leidžiančiu atskirti gerus valdovus nuo blogų, nes, kaip jis rašo kitame laiške, „gerieji myli laisvę, blogieji – vergystę“ (Epistula 40, 2). Laisvė yra ne kelių privilegija, bet visų teisė, brangi teisė, kurią civilinė valdžia privalo laiduoti. Vis dėlto laisvė nereiškia individo savivalės, ji veikiau suponuoja kiekvieno atsakomybę. Čia atrandame vieną pagrindinių valstybės pasaulietiškumo principų – garantuoti laisvę, kad visi galėtų siūlyti savą bendro gyvenimo viziją, visada gerbdami kitą ir laikydamiesi įstatymų, kuriais siekiama visų gerovės.

Kita vertus, juo labiau atsisakoma konfesinės valstybės sampratos, juo akivaizdžiau, kad įstatymų teisėtumo ir galiojimo pagrindas – prigimtinė teisė, kuri yra žmogaus kilnumą atitinkanti tvarka ir pranoksta vien pozityvistinę sampratą, iš kurios neįmanoma išrutulioti kokio nors etinio pobūdžio nuostatų (plg. Kalba Vokietijos parlamente, 2011 09 22). Valstybės paskirtis tarnauti ir ginti asmenį ir jo „gerovę“ jo daugialypiais aspektais, pradedant teise į gyvybę, kurios nevalia sąmoningai slopinti. Kiekvienas tada gali suvokti, kad įstatymų leidyba bei valstybės institucijų veikla turi ypač tarnauti santuoka pagrįstai ir gyvybei atvirai santuokai ir pripažinti pirminę tėvų teisę laisvai auklėti ir ugdyti savo vaikus pagal, jų akimis, pagrįstą ir tinkamą auklėjimo planą. Šeima netraktuojama teisingai, jei valstybė visos visuomenės gerovės labui neremia auklėjimo laisvės.

Šioje piliečiams skirtoje valstybėje vertingas dalykas yra konstruktyvus bendradarbiavimas su Bažnyčia, nepainiojant, žinoma, civilinės ir Bažnyčios valdžios skirtingų ir savitų tikslų bei vaidmenų, bet naudojantis Bažnyčios indėliu, kuriuo ši su savo patirtimi, mokymu, tradicija, institucijomis bei darbais toliau prisideda prie visuomenės gerovės tarnaudama žmonėms. Užtenka prisiminti įspūdingą gretą šventųjų, dirbusių artimo meilės, auklėjimo, kultūros darbus, besirūpinusių ligoniais ir išstumtaisiais į paribį, kuriems tarnavo ir kuriuos mylėjo taip, kaip Viešpatį. Ši tradicija ir toliau duoda vaisių <...>. Krikščionių bendruomenės užsiima tuo ne kaip papildoma veikla, bet iš per kraštus besiliejančios Kristaus meilės ir savo tikėjimo visos patirties. Mūsų išgyvenamam krizės metui reikia ne vien drąsių techninių bei politinių sprendimų, bet ir nesavanaudiškumo. Anksčiau jau esu sakęs: „Žmogaus miestą augina ne tik teisėmis ir pareigomis grįsti santykiai, bet dar labiau ir pirmiausia neužsitarnaujamumo, gailestingumo ir bendrystės paženklinti santykiai“ (Caritas in veritate, 6).

Prisiminkime paskutinį vertingą šventojo Ambraziejaus <...> paraginimą. Tų, kurie bendradarbiauja valdymo ir viešojo administravimo srityje, šventasis Ambraziejus prašo, kad jie patys pasidarytų mylėtini. Kūrinyje De officiis jis teigia: „Tas, kuris myli, niekada nekels baimės. Nieko nėra naudingiau kaip pasidaryti mylėtinam“ (II, 29). Kita vertus, jūsų uolias pastangas įvairiose viešojo gyvenimo srityse turi motyvuoti vien troškimas tarnauti piliečių gerovei, vadinasi, aiškus ir akivaizdus meilės ženklas. Šitaip politika iš pagrindų sutaurinama, tampa pakylėta artimo meilės forma. <...>