Gerbiami ir brangūs broliai!

Priimu jus su dideliu džiaugsmu ir kiekvieną nuoširdžiausiai sveikinu. Dėkoju kardinolui Angelo Sodano, kaip visada mokėjusiam perteikti visos kolegijos jausmus: Cor ad cor loquitur. Dėkoju iš visos širdies, Eminencija. Ir, remdamasis mokinių iš Emauso patirtimi, norėčiau pasakyti, kad ir man buvo džiugu kartu su jumis keliauti prisikėlusio Viešpaties artumo šviesoje.

Kaip jau vakar sakiau tūkstančiams tikinčiųjų, pripildžiusių Šv. Petro aikštę, jūsų artumas ir patarimai man labai padėjo vykdyti savo tarnystę. Per tuos aštuonerius metus, kupini tikėjimo, Bažnyčios kelyje išgyvenome ir labai gražių bei šviesių akimirkų, ir tokių, kai dangus buvo debesuotas. Kristui ir jo Bažnyčiai stengėmės tarnauti stipria ir visiška meile, kuri yra mūsų tarnystės siela. Buvome palaikomi vilties, kylančios iš Kristaus, kuris vienintelis gali apšviesti kelią. Drauge galime dėkoti Viešpačiui, padėjusiam augti bendryste, ir drauge melstis, kad, jam padedant, ta gili vienybė toliau augtų ir leistų kardinolų kolegijai būti tarsi orkestru, kur įvairovė – visuotinės Bažnyčios išraiška – visada prisideda prie dar didesnės ir vieningesnės darnos.

Norėčiau palikti jums vieną paprastą mintį, labai brangią mano širdžiai, – mintį apie Bažnyčią, jos tarnystę, kuri mums visiems – galime sakyti – yra mūsų gyvenimo prasmė ir aistra. Į pagalbą pasitelksiu Romano Guardini ištarą, užrašytą kaip tik tais metais, kai Vatikano II Susirinkimo tėvai patvirtino konstituciją Lumen gentium, ir pateiktą jo paskutinėje knygoje su asmenine dedikacija man; štai kodėl tos knygos žodžiai man yra ypač brangūs. Romano Guardini parašė: „Bažnyčia nėra abstrakčiai sumanyta ir suręsta institucija... tai gyva tikrovė... Ji gyvena laike, kaip ir visos gyvos būtybės, bręsdama, kisdama... Tačiau jos prigimtis visada lieka tokia pati, o jos širdis yra Kristus.“ Būtent tai, mano akimis, patyrėme vakar Šv. Petro aikštėje – kad Bažnyčia yra gyvas kūnas, gaivinamas Šventosios Dvasios, ir kad ji tikrai gyva Dievo galia. Bažnyčia yra pasaulyje, tačiau priklauso ne pasauliui, bet Dievui, Kristui, Dvasiai. Matėme šitai vakar. Štai kodėl lygiai taip pat teisinga ir iškalbinga kita garsi Romano Guardini ištara: „Bažnyčia pabunda sieloje.“ Bažnyčia gyvena, auga ir pabunda sielose, kurios – kaip Mergelė Marija – priima Dievo žodį ir suvokia jį veikiamos Šventosios Dvasios, siūlo savo kūną Dievui ir kaip tik dėl savo varganumo bei nuolankumo tampa gebančios šiandien pagimdyti Kristų pasaulyje. Per Bažnyčią įsikūnijimo slėpinys visada lieka mums artimas. Kristus ir toliau vaikščioja visais laikais ir visose vietovėse.

Brangūs broliai, likime šiame slėpinyje vieningi – maldoje, ypač kasdienėje Eucharistijoje – ir taip tarnaukime Bažnyčiai ir visai žmonijai. To džiaugsmo iš mūsų niekas negali atimti.

Prieš pasveikindamas jus asmeniškai, trokštu jums pasakyti, kad toliau liksiu greta jūsų malda, ypač artimiausiomis dienomis, kad būtume visiškai klusnūs Šventosios Dvasios veikimui rinkdami naują popiežių. Teparodo Viešpats jums savo valią. O tarp jūsų, kardinolų kolegijoje, jau yra būsimasis popiežius, kuriam nuo šiandien pažadu savo besąlygišką pagarbą ir klusnumą. To linkėdamas, kupinas meilės ir dėkingumo, iš visos širdies teikiu jums savo apaštališkąjį palaiminimą.