Mieli broliai ir seserys,

Jubiliejus, kurį švenčiame, padeda mums suprasti, kad viltis visada, nepaisant žmogaus amžiaus, yra džiaugsmo šaltinis. Kai viltis išbandyta ilgo gyvenimo ugnimi, ji tampa pilnutinės palaimos versme.

Šventajame Rašte randame įvairių pavyzdžių, kai Viešpats į savo išganymo planus įtraukia garbaus amžiaus vyrus ir moteris. Prisimename Abraomą ir Sarą: būdami seni jie negalėjo patikėti Dievo žodžiu, žadančiu jiems sūnų. Atrodė, kad negalėjimas susilaukti vaikų užvėrė jų vilties žvilgsnį į ateitį.

Ne kitokia buvo Zacharijo reakcija išgirdus žinią apie būsimą Jono Krikštytojo gimimą: „Kaip aš tai patirsiu? Aš gi jau senis, ir mano žmona nebejauna“ (Lk 1,18). Senatvė, nevaisingumas, silpnėjimas – regis, užgesino šių vyrų ir moterų gyvenimo ir vaisingumo viltis. Ir net Nikodemo klausimas Jėzui, kai Mokytojas jam kalba apie „naują gimimą“, atrodo grynai retorinis: „Kaip gali gimti žmogus, būdamas nebejaunas? Argi jis gali antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir vėl užgimti?“ (Jn 3, 4). Tačiau kiekvieną kartą, kai atsakymas, regis, savaime suprantamas, Viešpats nustebina savo pašnekovus gelbstinčiu užmoju.

Vyresnieji žmonės – vilties ženklai

Biblijoje Dievas ne kartą parodo savo apvaizdą kreipdamasis į vyresnio amžiaus žmones. Taip nutiko ne tik Abraomui, Sarai, Zacharijui ir Elžbietai, bet ir Mozei, kuris buvo pašauktas išlaisvinti savo tautą, kai jam buvo jau aštuoniasdešimt metų (plg. Iš 7, 7). Taip pasirinkdamas, Dievas mus moko, kad jo akyse senatvė yra palaiminimo ir malonės laikas, o senesnieji žmonės jam yra pirmieji vilties liudytojai. „Kas gi yra tas senatvės metas?“ – klausia šventasis Augustinas. Į tai Dievas tau atsako: „Tegul tavo jėgos iš tiesų nyksta, idant tavyje liktų mano jėga, ir tu galėtum ištarti su apaštalu: „Būdamas silpnas, esu stiprus“ (Super Ps. 70, 11). Tas faktas, kad šiandien senų žmonių daugėja, yra mums laiko ženklas, kurį esame pašaukti įžvelgti, idant galėtume teisingai suprasti mūsų išgyvenamą istoriją.

Bažnyčios ir pasaulio gyvenimą įmanoma suvokti tik per kartų kaitą, o kai apkabiname senyvą žmogų, tai padeda mums suprasti, kad istorija nesibaigia dabartimi, ji apima ne tik skubius susitikimus ir fragmentiškus santykius, bet tęsiasi ir į ateitį. Pradžios knygoje randame jaudinantį epizodą, kai senas Jokūbas laimina savo anūkus, Juozapo vaikus: jo žodžiai skatina juos su viltimi žvelgti į ateitį, kaip į Dievo pažadų laiką (plg. Pr 48, 8–20). Jei tiesa, kad senųjų trapumui reikia jaunųjų stiprybės, tai taip pat galioja tiesa, kad jaunimo patirties stokai reikia senųjų liudijimo, idant būtų galima išmintingai kurti ateitį. Kaip dažnai mūsų seneliai buvo mums tikėjimo ir atsidavimo, pilietinių dorybių ir socialinio įsipareigojimo, atminties ir ištvermės išbandymuose pavyzdžiai! Šis gražus palikimas, kurį jie mums perdavė su viltimi ir meile, visada skatins mus būti dėkingus ir nuoseklius.

Vilties ženklai, skirti vyresnio amžiaus žmonėms

Jubiliejus pagal savo biblinę kilmę buvo suvokiamas kaip išlaisvinimo laikas: vergai išlaisvinami, skolos atleidžiamos, žemė grąžinama pirminiams savininkams. Tai buvo Dievo norėtos socialinės tvarkos atkūrimo momentas, kai atitaisomos per metus susikaupusios nelygybės ir priespaudos apraiškos. Jėzus atnaujina šiuos išlaisvinimo įvykius, Nazareto sinagogoje skelbdamas gerąją naujieną vargdieniams, akliesiems – regėjimą, kalinių išvadavimą ir laisvę prislėgtiesiems (plg. Lk 4, 16–21).

Žvelgdami į vyresnio amžiaus žmones šiuo jubiliejiniu žvilgsniu, mes taip pat esame kviečiami kartu su jais patirti išlaisvinimą, ypač iš vienatvės ir apleistumo. Šie metai yra palankus laikas tai įgyvendinti: Dievo ištikimybė savo pažadams moko mus, kad senatvėje glūdi palaima, tikras evangelinis džiaugsmas, ir tai ragina mus nugriauti abejingumo sienas, už kurių dažnai būna uždaryti pagyvenę žmonės. Visame pasaulyje mūsų visuomenėse pernelyg dažnai priprantama prie to, kad tokia svarbi ir turtinga jų socialinio audinio dalis yra paliekama nuošalyje ir pamirštama.

Tokioje situacijoje būtina keisti požiūrį, kuris liudytų visos Bažnyčios prisiimtą atsakomybę. Kiekviena parapija, kiekviena asociacija, kiekviena bažnytinė grupė yra kviečiama dalyvauti dėkingumo ir rūpestingumo „revoliucijoje“: dažnai lankyti pagyvenusius žmones, jiems ir drauge su jais kurti paramos ir maldos tinklus, megzti santykius, galinčius suteikti viltį ir orumą tiems, kurie jaučiasi pamiršti. Krikščioniška viltis visada skatina išdrįsti daugiau siekti, plačiau mąstyti, nesitenkinti esama padėtimi. Šiuo atveju – darbuotis siekiant pokyčių, kurie senoliams grąžintų pagarbą ir meilę.

Todėl popiežius Pranciškus norėjo, jog Pasaulinė senelių ir pagyvenusių žmonių diena būtų švenčiama pirmiausia susitinkant su vienišais žmonėmis. Dėl tos pačios priežasties buvo nuspręsta, kad tie, kurie šiais metais negalės kaip piligrimai atvykti į Romą, „galės pelnyti jubiliejinius atlaidus, skirdami atitinkamą laiką ir lankydami vienišus senelius […], tarsi kaip piligrimai keliaudami pas tuose žmonėse esantį Kristų (plg. Mt 25, 34–36)“ (Apaštalinė penitenciarija. Normos dėl atlaidų suteikimo per 2025 m. Jubiliejų, III). Aplankyti pagyvenusį žmogų yra būdas susitikti su Jėzumi, kuris išlaisvina mus iš abejingumo ir vienatvės.

Senatvėje galima turėti viltį

Siracido knygoje teigiama, kad palaiminti yra tie, kurie neprarado vilties (plg. 14, 2); galima numanyti, jog mūsų gyvenime – ypač jei jis ilgas – gali būti daug motyvų žvelgti atgal, o ne į ateitį. Popiežius Pranciškus, kai paskutinį kartą gulėjo ligoninėje, rašė: „[Nors] mūsų kūnas silpnas, bet net ir tada niekas negali mums trukdyti mylėti, melstis, dovanoti save, per tikėjimą būti šviesiais vilties ženklais vieni kitiems“ (Viešpaties angelo malda, 2025 m. kovo 16 d.). Turime laisvę, kurios negali atimti jokie sunkumai: tai laisvė mylėti ir melstis. Visi, visada galime mylėti ir melstis.

Mūsų jėgoms silpstant, nenyksta tas gėris, kurio linkime savo artimiesiems – sutuoktiniui, su kuriuo praleidome didžiąją savo gyvenimo dalį, vaikams, anūkams, džiuginantiems mūsų dienas. Dažnai būtent jų meilė atgaivina mūsų energiją, suteikia vilties ir paguodos.

Šie gyvybingos meilės ženklai, kylantys iš paties Dievo, suteikia mums drąsos ir primena, kad „jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina“ (2 Kor 4, 16). Todėl, ypač senatvėje, išlaikykime pasitikėjimą Viešpačiu. Tegu mus kasdien atnaujina susitikimas su juo maldoje ir šventosiose Mišiose. Šeimoje ir kasdieniuose susitikimuose su meile perduokime tikėjimą, kuriuo gyvenome tiek daug metų: visada šlovinkime Dievą už jo gerumą, puoselėkime vienybę su artimaisiais, atverkime savo širdį tiems, kurie yra toli, ypač vargstantiesiems. Taip būsime vilties ženklai, būdami bet kokio amžiaus.

Iš Vatikano, 2025 m. birželio 26 d.

LEONAS XIV