Tikėjimo išpažinime sakome, kad Jėzus „vėl garbingai ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“. Žmonijos istorija prasideda vyro ir moters sukūrimu pagal Dievo paveikslą ir panašumą, o baigsis Paskutiniu Kristaus teismu. Kartais užmirštami šitie du istorijos poliai, ypač tikėjimas galutiniu Kristaus grįžimu bei Paskutiniu teismu krikščionių širdyse ne visada aiškus ir tvirtas. Jėzus savo viešosios veiklos metu dažnai kalbėdavo apie savo galutinį atėjimą. Šiandien norėčiau apmąstyti tris evangelijų tekstus, kurie padeda mums geriau suprasti šį slėpinį – apie dešimt mergaičių, apie talentus ir apie Paskutinį teismą. Visi trys palyginimai priklauso Jėzaus kalbai apie pasaulio pabaigą šv. Mato evangelijoje.

Visų pirma atsiminkime, kad įžengdamas į dangų Dievo Sūnus nusinešė pas Tėvą ir mūsų žmogiškumą, kurį pats buvo prisiėmęs; jis nori mus visus patraukti prie savęs, sukviesti visą pasaulį į Dievo glėbį, kad istorijos pabaigoje viskas būtų atiduota Tėvui. Tačiau tarp pirmojo ir galutinio Kristaus atėjimo yra „dabartinis laikas“ – tai laikas, kuriame gyvename. Šis „dabartinis laikas“ sudaro palyginimo apie dešimt mergaičių (plg. Mt 25, 1–13) kontekstą. Jame pasakojama apie dešimtį mergaičių, kurios laukia jaunikio, bet tasai vėluoja, ir jos užmiega. Staiga pranešus, kad jaunikis atvyksta, visos ruošiasi jį pasitikti. Penkios – išmintingosios – turi aliejaus savo žibintams, o kitų penkių – paikųjų –žibintai užgesę, nes jos nepasirūpino aliejaus; kol eina jo pirkti, atvyksta jaunikis, ir paikosios mergaitės nebegali patekti į vestuvių pokylį, lieka už durų. Jos beldžiasi, bet jau per vėlu, jaunikis atsako, kad jų nepažįsta. Palyginimo jaunikis yra Viešpats, o jo atvykimo laukimas – tai laikas, kurį jis mums visiems kantriai ir gailestingai dovanoja iki savo galutinio atėjimo; tai budėjimo laikas, per kurį mūsų tikėjimo žibintai turi būti uždegti, tai vilties ir meilės laikas, per kurį mūsų širdys turi būti atviros gerumui, grožiui ir tiesai, tai laikas, kuriame turime gyventi pagal Dievo valią, nes nežinome nei dienos, nei valandos, kada Kristus sugrįš. Iš mūsų reikalaujama, kad būtume pasiruošę susitikimui, gražiam susitikimui, susitikimui su Jėzumi – tai reiškia, kad turime atpažinti jo buvimo ženklus, gaivinti savo tikėjimą malda, sakramentais, turime budėti, kad neužmigtume, nepamirštume apie Dievą. Miegančių tikinčiųjų krikščionių gyvenimas yra liūdnas, nelaimingas. Krikščionis turi būti laimingas, gyventi Kristaus džiaugsmu. Neužmikime!

Antrasis palyginimas apie talentus ragina mus pamąstyti apie tai, kaip mes naudojamės Dievo duotomis dovanomis iki jo sugrįžimo, kai jis paklaus, kaip talentus naudojome (plg. Mt 25, 14–30). Puikiai atsimename tą palyginimą: prieš išvykdamas šeimininkas savo tarnams duoda talentus, kad jie juos naudotų jam nesant. Pirmam duoda penkis, antram – du, trečiam – vieną. Šeimininkui išvykus, pirmieji du pagausino talentų – palyginime kalbama apie tų laikų pinigus, – o trečiasis savąjį talentą užkasė ir vėliau jį nepanaudotą grąžino šeimininkui. Grįžęs šeimininkas vertina jų darbus: giria pirmuosius du tarnus, o trečiąjį išvaro lauk į tamsybes, nes jis iš baimės buvo paslėpęs savo talentą, užsisklęsdamas savyje. Krikščionis, kuris užsisklendžia, kuris paslepia viską, ką Viešpats jam davė, yra … jis nėra krikščionis! Toks krikščionis nedėkoja Dievui už viską, kuo yra apdovanotas. Šis palyginimas reiškia, kad laikas laukiant Viešpaties grįžimo yra veiklos – mūsų veiklos laikas, kai privalome išnaudoti Dievo dovanas ne dėl mūsų pačių, bet dėl jo, dėl Bažnyčios, dėl kitų, stengtis auginti gėrį pasaulyje. Ypač šiandien, šiuo krizės laikotarpiu, svarbu neužsisklęsti savyje, neužkasti žemėje savo talento, savo dvasinių, intelektinių, medžiaginių turtų, viso to, ką Viešpats mums davė. Reikia atsiverti, būti solidariems, dėmesingiems kitiems. Mačiau aikštėje daug jaunuolių: ar taip yra? Ar čia daug jaunimo? Kur jis? Jūsų, esančių pradiniame gyvenimo kelio etape, klausiu: ar mąstėte apie Dievo jums duotus talentus? Ar mąstėte, kaip jais pasitarnauti kitų labui? Neužkaskite talentų! Siekite didelių idealų – tų, kurie plačiai atveria širdį, tarnavimo idealų, kurie padarys vaisingus jūsų talentus. Gyvenimas mums duotas ne tam, kad jį pavydžiai saugotume sau, bet kad dovanotume. Brangūs jaunuoliai, būkite didžiadvasiai! Nebijokite svajoti apie didžius dalykus!

Galiausiai keletas žodžių apie Paskutinio teismo fragmentą, kur pasakojama apie antrąjį Viešpaties atėjimą, kai jis teis visus žmones, gyvus ir mirusius (plg. Mt 25, 31–46). Evangelistas pasitelkia piemens, atskiriančio avis nuo ožių, įvaizdį. Į dešinę statomi tie, kurie gyveno pagal Dievo valią, kurie padėjo alkstančiam, ištroškusiam, svetimšaliui, nuogam, ligoniui, kaliniui. Pasakiau „svetimšaliui“ galvodamas apie daugelį svetimšalių, esančių čia, Romos vyskupijoje, ką nuveikėme dėl jų? O į kairę eina tie, kurie nepadėjo artimui. Tai reiškia, kad Dievas mus teis pagal artimo meilę, pagal tai, kiek mylėjome brolius, ypač silpniausius ir reikalingiausius pagalbos. Žinoma, visada turime atsiminti, kad esame nuteisinami ir išgelbėjami Dievo, kuris visuomet veikia pirmutinis, malone, nepelnytai dovanojamos meilės aktu; mes patys vieni nieko negalime. Tikėjimas visų pirma yra mūsų gauta dovana. Kad Dievo malonė galėtų nešti vaisių, reikia visada būti jam atviriems, reikia mūsų laisvo ir konkretaus atliepo. Kristus atėjo atnešdamas gelbstintį Dievo gailestingumą. Mūsų prašoma juo pasikliauti ir į jo meilės dovaną atsiliepti doru gyvenimu, tikėjimo ir meilės įkvėptais veiksmais.

Brangūs broliai ir seserys, tenegąsdina mūsų mintis apie Paskutinį teismą, bet verčiau teskatina geriau išgyventi savo dabartį. Dievas su gailestingumu ir kantrybe duoda mums šį laiką, kad mokytumės kasdien atpažinti jį vargšuose ir mažutėliuose, kad darytume gera ir budėtume melsdamiesi ir su meile. Idant mūsų gyvenimo ir istorijos pabaigoje Viešpats pripažintų mus gerais ir ištikimais tarnais. Ačiū.