Bendrosios audiencijos katechezė

Prašome nekopijuoti čia paskelbtų pilnų tekstų į savo svetaines ar pan., dera padaryti nuorodas į jų vietą EIS.katalikai.lt. Radus klaidų ir visais klausimais malonėkite parašyti info@katalikai.lt. Ačiū!
PRISTATYMAS
Tikėjimo metų katechezė tema „Paskutinis teismas“ / Vertė ir skelbė BŽ.
TURINYS
DETALUS APRAŠAS
EIS ID: 53
AUTORIUS: Popiežius PRANCIŠKUS
ORIGINALO PAVADINIMAS: PAPA FRANCESCO UDIENZA GENERALE Piazza San Pietro Mercoledì, 11 dicembre 2013
DATA: 2013-12-11
PIRMINIS ŠALTINIS: „Bažnyčios žinios“ Nr. 2 (404), 2014, p. 9.
SERIJA: Tikėjimo metai
ŽANRAS: Magisteriumas (popiežių)
PASKIRTIES GRUPĖ: Bendra
LAIKOTARPIS: 2013–... (Pranciškus)
TERITORIJA: Visuotinis
AUTORINĖS TEISĖS
© Copyright - Libreria Editrice Vaticana
© Lietuvos Vyskupų Konferencija
LEIDINIAI
„Bažnyčios žinios“ Nr. 2 (404), 2014, p. 9.
SKIRSNIAI

Popiežius Pranciškus

Bendrosios audiencijos katechezė
[Paskutinis teismas]

2013 m. gruodžio 11 d.

Šiandien noriu pradėti paskutinę katechezę apie mūsų tikėjimo išpažinimą, apmąstydamas teiginį „Tikiu amžinąjį gyvenimą“. Sutelksiu dėmesį ypač į Paskutinį teismą. Tačiau neturime bijoti: paklausykime, ką sako Dievo žodis. Mato evangelijoje skaitome: „Kai ateis Žmogaus Sūnus savo šlovėje ir kartu su juo visi angelai, tada jis atsisės savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis jis pastatys dešinėje, ožius – kairėje. <...> Ir eis šitie į amžinąjį kentėjimą, o teisieji į amžinąjį gyvenimą“ (Mt 25, 31–33. 46). Galvodami apie Kristaus grįžimą ir Paskutinį teismą, atskleisiantį tą gėrį, kurį kiekvienas iš mūsų padarėme arba kurio nepadarėme savo žemiškajame gyvenime, taip pat ir visas to pasekmes, suvokiame esą prieš mus pranokstantį slėpinį, kurio net mūsų vaizduotė neįstengia aprėpti. Šis slėpinys beveik instinktyviai kelia mums baimę, net nerimą. Tačiau atidžiau pamąsčius apie šią tikrovę, ji neabejotinai praplečia krikščionio širdį, duoda pagrindą paguodai ir pasitikėjimui.

Šiuo požiūriu ypač iškalbingas pirmųjų krikščionių bendruomenių liudijimas. Jie savo šventines apeigas ir maldas užbaigdavo aklamacija Maranathà, sudaryta iš dviejų aramėjiškų žodžių, kurie priklausomai nuo tarimo gali reikšti maldavimą: „Ateik, Viešpatie!“ arba tikėjimo įkvėptą tikrumą: „Taip, Viešpats ateina; Viešpats yra arti.“ Tas šūksnis išreiškia viso krikščioniškojo Apreiškimo kulminacinį momentą, užbaigdamas nuostabią šv. Jono kontempliaciją Apreiškimo knygoje (plg. Apr 22, 20). Šiuo atveju Sužadėtinė Bažnyčia visos žmonijos vardu kreipiasi į savo Sužadėtinį Kristų, nekantraudama, kad jis ją apkabintų, kad Jėzus paimtų ją į savo gyvybės ir meilės pilnatvės glėbį. Taip mus apkabina Jėzus. Jei šitaip suvokiame Paskutinį teismą, visos baimės ir abejonės dingsta užleisdamos vietą laukimui ir stipriam džiaugsmui. Tai bus momentas, kai pagaliau būsime pripažinti esą pasiruošę apsivilkti Kristaus šlove tarsi vestuviniu drabužiu ir būsime nuvesti į pokylį, vaizduojantį pilnutinę ir galutinę bendrystę su Dievu.

Kita pasitikėjimo priežastis – teismo momentu nebūsime palikti vieni. Pats Jėzus Mato evangelijoje skelbia, kad jo sekėjai laikų pabaigoje pateks į jo šlovę ir kartu su juo visus teis (plg. Mt 19, 28). Apaštalas Paulius rašydamas Korinto bendruomenei tvirtina: „Ar nežinote, kad šventieji teis pasaulį? <…> Juo labiau kasdienius dalykus?“ (1 Kor 6, 2–3). Kaip gera žinoti, kad tą akimirką galime tikėtis užtarimo ir palankumo ne tik iš Kristaus, mūsų Parakleto, mūsų Užtarėjo pas Tėvą (plg. 1 Jn 2, 1), bet ir iš mūsų vyresnių brolių bei seserų, pirma mūsų ėjusių tikėjimo keliu, paaukojusių už mus gyvybę ir mus tebemylinčių neapsakoma meile! Šventieji jau yra Dievo akivaizdoje, jo šlovės spindesyje ir meldžiasi už mus, dar tebegyvenančius žemėje. Kokią paguodą širdyje kelia šis tikrumas! Bažnyčia iš tikrųjų yra motina ir kaip mama rūpinasi savo vaikų, ypač labiausiai nutolusių ir nuliūdusių, gėriu tol, kol jie pasieks pilnatvę šlovingame Kristaus kūne su visais savo nariais.

Dar vieną įžvalgą mums pateikia šv. Jono evangelija, kurioje aiškiai sakoma: „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. Kas jį tiki, tas nebus pasmerktas, o kas netiki, jau yra nuteistas už tai, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus“ (Jn 3, 17–18). Tai reiškia, kad Paskutinis teismas jau vyksta, kad prasideda jau dabar, mūsų dabartiniame gyvenime. Teismo nuosprendis skelbiamas kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką žvelgiant, ar mes tikėjimu priimame Kristaus mums dovanojamą išganymą, ar netikime ir dėl to užsisklendžiame savyje. Užsidarydami nuo Jėzaus meilės, patys save pasmerkiame. Išganymas – tai atsivėrimas Jėzui, ir jis mus išgelbėja; jei nusidedame – o visi esame nusidėjėliai, – prašome jo atleisti, ir jei einame pas jį trokšdami būti geri, Viešpats mums atleidžia. Tačiau to siekdami turime atsiverti Jėzaus meilei, kuri yra stipresnė už visa kita. Jėzaus meilė didi, Jėzaus meilė gailestinga, Jėzaus meilė atlaidi; tačiau tu privalai atsiverti, o atsiverti reiškia atgailauti, prisipažinti kaltu dėl negerų dalykų. Viešpats Jėzus save dovanojo ir toliau mums dovanoja, idant pripildytų mus Tėvo gailestingumo ir malonės. Taigi mes patys tam tikra prasme galime tapti savo pačių teisėjais, pasmerkdami save ir atsiskirdami nuo bendrystės su Dievu ir su broliais. Tad be paliovos saugokime savo mintis ir savo elgseną, kad galėtume jau dabar džiaugtis Dievo veido spindesiu ir šiluma – bus labai gera, kai amžinybėje galėsime tai tobulai kontempliuoti. Eikime pirmyn mąstydami apie tą teismą, kuris prasideda jau dabar, jau prasidėjo. Eikime pirmyn stengdamiesi atverti savo širdį Jėzui ir jo išganymui; eikime pirmyn be baimės, nes Jėzaus meilė didesnė, ir jei mes prašome atleidimo už nuodėmes, jis mums atleidžia. Toks yra Jėzus. Eikime pirmyn su šiuo tikrumu, kuris nuves mus į dangaus šlovę!