Ankstesnėje katechezėje aptarėme tai, kad Viešpats ir toliau gano savo kaimenę per vyskupų, kuriems padeda kunigai ir diakonai, tarnystę. Juose Jėzus tampa esamas savo Dvasios galia ir toliau tarnauja Bažnyčiai, stiprindamas joje tikėjimą, viltį ir artimo meilės liudijimą. Ši tarnystė – didelė Viešpaties dovana kiekvienai krikščionių bendruomenei ir visai Bažnyčiai, nes yra jo buvimo ir meilės gyvas ženklas. Šiandien pasvarstykime, ko reikalaujama iš tų Bažnyčios tarnų, kad jie galėtų autentiškai ir vaisingai įgyvendinti savo tarnystę.

Apaštalas Paulius „pastoraciniuose laiškuose“ savo mokiniams Timotiejui ir Titui dėmesingai aprašo vyskupo, kunigo ir diakono figūras, taip pat tikinčiuosius, tiek vyresnius, tiek jaunesnius. Jis aprašo kiekvieną krikščionį Bažnyčioje ir parodo, kam vyskupai, kunigai ir diakonai yra pašaukti, taip pat nurodo sąlygas, parenkant ir patikint eiti tas tarnystės pareigas. Pažymėtina, kad drauge su dovanomis, neatskiriamai susijusiomis su tikėjimu ir dvasiniu gyvenimu, – kurių nedera nepaisyti, nes tai yra pats gyvenimas – išvardijami kai kurie būdingi žmogiški bruožai: svetingumas, saikingumas, kantrumas, romumas, ištikimybė, širdies gerumas. Štai abėcėlė, kiekvienos tarnystės pamatinė gramatika!

Tai turi būti kiekvieno vyskupo, kiekvieno kunigo, kiekvieno diakono pamatinė gramatika. Taip, nes be tos gražios ir autentiškos nuostatos sutikti brolius, pažinti juos, vesti su jais dialogą, vertinti juos ir užmegzti su jais pagarbius ir nuoširdžius santykius neįmanoma iš tikrųjų džiaugsmingai ir tikėtinai vykdyti tarnystę bei liudyti. Be to, yra esminė nuostata, kurią Paulius siūlo savo mokiniams ir visiems, kuriems patikėta sielovados tarnystė, nepriklausomai nuo to, ar jie vyskupai, kunigai ar diakonai. Apaštalas kviečia nepaliaujamai atnaujinti gautąją malonės dovaną (1 Tim 4, 14; 2 Tim 1, 6). Tai reiškia nuolat būti įsisąmoninus, kad kažkas yra vyskupas, kunigas ar diakonas ne todėl, kad labiau išsilavinęs, gabesnis ar geresnis už kitus, bet malonės dovanos dėka, iš Dievo kylančios meilės dovanos dėka, jo Dvasios galia tautos labui. Tas suvokimas iš tikrųjų svarbus, tai malonė, kurios kasdien reikia prašyti. Nes ganytojas, suvokiantis, kad jo tarnystė kyla išimtinai iš gailestingumo ir Dievo širdies, niekuomet nesilaikys autoritarinės nuostatos, tarsi visi būtų prie jo kojų, o bendruomenė – jo nuosavybė, jo asmeninė karalystė.

Suvokimas, kad viskas yra dovana, viskas yra malonė, padeda ganytojui atsispirti pagundai statyti save į dėmesio centrą ir remtis tik savimi. Tai tuštybės, išdidumo, pasitenkinimo savimi, puikybės pagundos. Vargas vyskupui, kunigui ar diakonui, manančiam, kad jis viską žino, visuomet turi tinkamą atsakymą į visus klausimus ir kad jam nieko nereikia. Priešingai, suvokimas, jog jam pačiam reikia Dievo gailestingumo bei užuojautos, turi palenkti Bažnyčios tarnautoją būti visuomet nuolankiam ir supratingam santykiuose su kitais. Taip pat suvokdamas, kad yra pašauktas uoliai sergėti patikėtą tikėjimo turtą (plg. 1 Tim 6, 20), jis visuomet bus linkęs klausyti žmonių.

Jis suvokia, kad visuomet yra ko mokytis, taip pat iš tų, kurie galbūt dar toli nuo tikėjimo ir nuo Bažnyčios. Visa tai brolių atžvilgiu turi vesti į naują nuostatą, paženklintą dalijimosi, bendros atsakomybės ir bendrystės.

Brangūs bičiuliai, turime visuomet būti dėkingi Viešpačiui, nes per vyskupus, kunigus ir diakonus ir jų tarnystę jis toliau veda ir ugdo savo Bažnyčią, leisdamas jai augti šventumo kelyje. Tuo pat metu turime toliau melsti, kad mūsų bendruomenių ganytojai būtų Dievo meilės ir bendrystės gyvas pavyzdys.