Šiandien ir kitą trečiadienį katechezės skiriamos vyresnio amžiaus žmonėms, kurie šeimoje yra seneliai, dėdės ar tetos. Šiandien apsvarstysime dabartinę probleminę senų žmonių situaciją, o kitą kartą, artimiausią trečiadienį, pažvelgsime pozityviau į pašaukimą, susijusį su šiuo gyvenimo laikotarpiu.

Dėl medicinos pažangos žmogaus gyvenimo trukmė pailgėjo, tačiau visuomenė netapo „atviresnė“ gyvybei. Senų žmonių smarkiai padaugėjo, bet mūsų visuomenės nepakankamai organizavosi, kad parengtų jiems vietos su derama pagarba ir praktiškai atsižvelgdamos į jų silpnumą ir orumą. Kol esame jauni, neesame linkę galvoti apie senatvę, tarsi tai būtų liga, nuo kurios reikia laikytis atstu; sulaukę senatvės, ypač jei esame neturtingi, ligoti ir vieniši, juntame orientuotos į efektyvumą visuomenės trūkumus, kai seni žmonės ignoruojami. O juk seni žmonės yra turtas, jų negalima ignoruoti.

Benediktas XVI lankydamas senelių namus aiškiais ir pranašiškais žodžiais kalbėjo: „Visuomenės, turiu omenyje, civilizacijos kokybė vertinama pagal tai, kaip traktuojami vyresni asmenys ir kokią jie užima vietą bendruomenės gyvenime“ (2012 m. lapkričio 12 d.). Tiesa, kad skiriamasis civilizacijos bruožas yra dėmesys vyresniesiems. Ar toje civilizacijoje atsižvelgiama į senesnius žmones? Ar joje yra jiems vietos? Civilizacija žengs į priekį, jei gebės gerbti senesnių žmonių protą ir išmintį. Jei civilizacijoje nėra vietos senesniems žmonėms arba jie yra atmetami, nes kelia problemų, tokia visuomenė nešioja mirties virusą.

Vakaruose mokslininkai šį šimtmetį pristato kaip senėjimo amžių: vaikų tolydžio mažėja, o senų žmonių daugėja. Ši disproporcija reikalauja mūsų atsako ir yra didelis iššūkis dabartinei visuomenei. Tačiau pelno kultūra primygtinai laiko senesnius žmones našta ir „balastu“. Tos kultūros manymu, jie ne tik nieko negamina, bet yra ir papildomas apkrovimas. Trumpai tariant, kokie yra tokios mąstysenos padariniai? Juos reikia atmesti. Negera matyti, kad vyresni žmonės atmetami, tai blogis, tai nuodėmė! To nedrįstama pasakyti atvirai, bet taip daroma! Kažkas niekinga yra tame apsipratime su išmetimo kultūra. Esame įpratę išmesti žmones. Norime atsikratyti vis didėjančios baimės dėl silpnumo ir nepajėgumo; tačiau taip elgiantis, senų žmonių baimė, kad jie vargiai pakenčiami ir apleidžiami, tik stiprėja.

Jau tarnaudamas Buenos Airėse iš arti susidūriau su šia tikrove ir su ja susijusiomis problemomis. „Seni žmonės yra apleisti, ir ne vien dėl medžiaginio nepritekliaus. Jie apleidžiami dėl egoistinio negebėjimo priimti jų ribotumo, kuris atspindi mūsų ribotumus; tai nulemia daugybė sunkumų, kuriuos jie šiandien turi įveikti, kad išgyventų civilizacijoje, nesuteikiančioje jiems galimybės dalyvauti, pareikšti savo nuomonės, ar būti tais, į kuriuos atsižvelgiama – kur taikomas vartotojiškas modelis, pagal kurį „tik jauni žmonės gali būti naudingi ir mėgautis“. Tie seni žmonės turėtų saugoti tautos išmintį visai visuomenei. Seni žmonės yra mūsų tautos išminties lobynas! Kaip lengvai sąžinė užsnūsta, kai pritrūksta meilės (Solo l’amore ci può salvare. Città del Vaticano, 2013, p. 83).

Tokie dalykai vyksta. Lankydamasis senelių namuose užkalbindavau kiekvieną jų gyventoją. Ir daug kartų girdėdavau tokias istorijas: „Kaip laikotės? O vaikai? – Gerai, gerai. – Kiek turit vaikų? – Daug. – Ar jie tamstą lanko? – Taip, taip. Visuomet ateina. – Kada buvo paskutinį kartą?“ Atsimenu senutę, kuri man atsakė: „Na, per Kalėdas.“ O buvo rugpjūtis! Aštuonis mėnesius jos nelankė vaikai, buvo apleista aštuonis mėnesius! Tai vadinama mirtina nuodėme – suprantate? Kai buvau vaikas, močiutė mums pasakojo istoriją apie senolį, kuris valgydamas apsilaistydavo, nes nepataikydavo į burną šaukšto su sriuba. Tuomet jo sūnus, tos šeimos tėvas, nusprendė jį nušalinti nuo bendro stalo ir pastatė jam staliuką virtuvėje, kad ten valgytų vienas ir niekas jo nematytų. Taip išvengdavo blogo įspūdžio, kai ateidavo pie­tauti ar vakarieniauti jo draugai. Po kelių dienų grįžęs namo jis pamatė, kad jauniausias jo sūnus žaidžia su medžiu, plaktuku ir vinimis ir kažką meistrauja. Jis paklausė: „Ką ten meistrauji? – Stalą, tėti. – O kam tas stalas? – Kad turėtum kur valgyti, kai pasensi.“ Vaikai sąžiningesni už mus!

Bažnyčios tradicijoje esantis išminties lobynas visuomet stiprino artumo seniems žmonėms kultūrą, nuostatą meilingai ir solidariai lydėti juos jų gyvenimo saulėlydyje. Ši tradicija įtvirtinta Šventajame Rašte, ją liudija, pavyzdžiui, Siracido knygos žodžiai: „Neatmesk to, ką seniūnai sako, nes jie buvo savo tėvų mokomi, iš jų išmoksi, kaip galvoti, ir, kai prireiks, mokėsi atsakyti“ (Sir 8, 9).

Bažnyčia negali ir nenori taikstytis su nekantrumo mentalitetu, tuo labiau abejingumu ar panieka senatvei. Turime žadinti sutelktinį dėkingumo, pripažinimo, svetingumo suvokimą, kad senas žmogus jaustųsi esąs gyva bendruomenės dalis. Senoliai – vyrai ir moterys, tėvai ir motinos, kurie prieš mus ėjo mūsų keliu, gyveno mūsų namuose, dalyvavo kasdienėje kovoje dėl gyvenimo orumo. Tai vyrai ir moterys, iš kurių daug gavome. Senas žmogus nėra kažkas svetima. Tai mes patys: juk netrukus arba tolimesnėje ateityje, tačiau bet kuriuo atveju neišvengiamai pasensime visi, net jei apie tai negalvojame. Jei neišmoksime tinkamai elgtis su senais žmonėmis, panašiai bus elgiamasi ir su mumis.

Visi senesni žmonės esame šiek tiek trapūs. Tačiau kai kurie yra ypač silpni, daugelis vieniši, paliesti ligos. Kai kurie yra priklausomi nuo būtinos terapijos ir kitų globos. Ar dėl to nuo jų atsitrauksime? Paliksime juos likimo valiai? Visuomenė, kurioje nelieka artumo, kur išnyksta nesuinteresuotumas ir meilė nelaukiant atlygio – taip pat svetimųjų atžvilgiu, – yra iškrypusi visuomenė. Bažnyčia, būdama ištikima Dievo žodžiui, negali toleruoti tokio išsigimimo. Krikščionių bendruomenė, kurioje artumas ir nesuinteresuotumas nebūtų laikomi būtini, drauge su jais prarastų savo sielą. Ten, kur trūksta pagarbos seniesiems žmonėms, neturi ateities ir jaunimas.