Šiandienos katechezėje toliau svarstome apie senelius, apmąstydami jų vaidmens šeimoje vertę bei reikšmę. Tai darau tapatindamasis su jais, nes pats priklausau šiai amžiaus grupei.

Kai buvau Filipinuose, filipiniečiai mane sveikino žodžiais „Lolo Kiko“ – tai reiškia „Seneli Pranciškau“ – jie man sakė: „Lolo Kiko!“ Svarbu pabrėžti pirmą dalyką: tiesa, kad visuomenė yra linkusi mus nušalinti, tačiau ne Viešpats. Viešpats mūsų niekuomet nenušalina. Jis mus kviečia jį sekti kiekviename gyvenimo tarpsnyje, o senatvė taip pat apima malonę ir misiją, tikrą pašaukimą iš Viešpaties. Senatvė yra pašaukimas. Dar neatėjo laikas „įkelti irklus į valtį“. Neabejotinai šis gyvenimo laikotarpis skiriasi nuo ankstesnių; tačiau turime iš dalies jį patys „išrasti“, nes mūsų visuomenės dvasiškai ir moraliai nėra pasirengusios pripažinti šio gyvenimo etapo tikros vertės. Kažkada iš tikrųjų nebuvo įprastas dalykas disponuoti savo laiku; šiandien tai įgauna didesnį mastą. Taip pat krikščioniškasis dvasingumas su tuo susidūrė tarsi nelauktai; dabar siekiama formuoti pagyvenusių asmenų dvasingumo apmatus. Tačiau, ačiū Dievui, netrūksta senyvų šventųjų, vyrų ir moterų, liudijimų.

Man didelį įspūdį padarė pernai šioje Šv. Petro aikštėje minėta Senelių diena. Aikštė buvo pilna žmonių. Klausiausi istorijų pagyvenusių žmonių, kurie angažuojasi dėl kitų, klausiausi istorijų sutuoktinių porų, kurie sakė: „Švenčiame santuokos penkiasdešimtmetį; švenčiame santuokos šešiasdešimtmetį.“ Svarbu tai parodyti jauniems, kurie greitai pavargsta; vyresnių žmonių ištikimybės liudijimas yra svarbus. O šioje aikštėje tą dieną jų buvo labai daug. Tą apmąstymą reikia tęsti tiek Bažnyčios, tiek pilietinės visuomenės aplinkoje. Evangelija mums siūlo gražų įvaizdį, kuris jaudina ir stiprina. Tai Simeono ir Onos figūros, apie kurias pasakoja Jėzaus vaikystės Evangelija, surašyta šv. Luko. Tai tikrai seni žmonės: Simeonas buvo veikiausiai senyvas, taip pat „pranašė“ Ona, sulaukusi aštuoniasdešimt ketverių metų. Ta moteris neslėpė savo amžiaus. Evangelija pasakoja, kad jie kasdien labai ištikimai laukė Dievo atėjimo daug metų. Labai troško išvysti tą dieną, įžvelgti ženklus, pajusti pradžią. Galbūt jie buvo ir šiek tiek susitaikę su mintimi, kad teks numirti to nesulaukus; vis dėlto tas ilgas laukimas pripildė visą jų gyvenimą, ir jie neturėjo svarbesnių užsiėmimų, kaip tik laukti Viešpaties ir melstis. Tačiau kai Marija su Juozapu atvyko į šventyklą įvykdyti Įstatymo reikalavimo, Simeonas ir Ona tuoj pat sujudo įkvėpti Šventosios Dvasios (plg. Lk 2, 27). Per vieną akimirką išnyko amžiaus ir laukimo našta. Jie atpažino Kūdikį ir atrado naujų jėgų naujai užduočiai: dėkoti už šį Dievo ženklą ir liudyti apie jį. Simeonas spontaniškai giedojo džiaugsmo himną (plg. Lk 2, 29–32) – tuo metu jis tapo poetu, o Ona pirmąja Jėzaus skelbėja: „Kalbėjo apie kūdikį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo“ (Lk 2, 38).

Brangūs seneliai, brangūs pagyvenę žmonės, sekime šių ypatingų senolių pėdomis! Ir mes tapkime šiek tiek maldos poetais: skonėkimės ieškodami savų žodžių, savinkimės tuos, kurių mus moko Dievo žodis. Senelių ir pagyvenusių žmonių malda yra didelė dovana Bažnyčiai! Senelių ir pagyvenusių žmonių malda yra dovana Bažnyčiai, tai turtas! Tai taip pat didelė išminties injekcija visai žmonių visuomenei: pirmiausia tiems, kurie pernelyg užsiėmę, pernelyg įsitraukę, pernelyg išsiblaškę. Vis dėlto kas nors turi taip pat už juos šlovinti, giedoti apie Dievo ženklus, skelbti Dievo ženklus, melstis už juos! Pažvelkime į Benediktą XVI, kuris nutarė praleisti paskutinį savo gyvenimo laikotarpį melsdamasis ir klausydamasis Dievo! Tai gražu! Didis praėjusio amžiaus tikintysis Olivier Clement’as, priklausęs ortodoksų tradicijai, sakė: „Civilizacija, kurioje žmonės nesimeldžia, yra civilizacija, kurioje senatvė nebeturi prasmės. Tai baisu, pirmiausia mums reikia besimeldžiančių senų žmonių, nes senatvė tam mums duodama.“ Mums reikia besimeldžiančių senų žmonių, nes senatvė mums duota būtent dėl to. Senų žmonių malda yra gražus dalykas.

Galime dėkoti Viešpačiui už gautas geradarybes ir užpildyti jį supančią nedėkingumo bedugnę. Galime maldoje užtarti naujų kartų lūkesčius ir oriai atminti praeities kartų aukas. Galime priminti ambicingiems jaunuoliams, kad gyvenimas be meilės yra bedvasis. Nerimastingiems jaunuoliams galime sakyti, jog ateities baimė įveikiama. Galime mokyti jaunuolius, pernelyg įsimylėjusius save pačius, kad daugiau džiaugsmo teikia davimas, nei gavimas. Seneliai ir močiutės sudaro nuolatinį „chorą“ didžiulėje dvasinėje šventovėje, kur maldavimai ir šlovės giesmės paremia bendruomenę, besidarbuojančią ir kovojančią gyvenimo lauke.

Galiausiai malda nepaliaujamai tyrina širdį. Dievo šlovinimas ir maldavimas apsaugo širdį, kad ji nesukietėtų dėl neapykantos ir egoizmo. Koks bjaurus yra cinizmas seno žmogaus, praradusio savo liudijimo prasmę, niekinančio jaunuosius ir neperteikiančio išminties! O koks gražus yra pastiprinimas, kurį senasis gali teikti jaunajam, ieškančiam tikėjimo ir gyvenimo prasmės! Tai iš tikrųjų yra senelių misija, senų žmonių pašaukimas. Senelių žodžiai yra ypatingas dalykas jauniesiems. Ir jie tai žino. Žodžius, kuriuos man užrašė ir įteikė močiutė kunigystės šventimų dieną, tebesinešioju, jie visuomet mano brevijoriuje, dažnai juos skaitau, ir man gera.

Kaip norėčiau, kad Bažnyčia mestų iššūkį atmetimo kultūrai su didžiuliu džiaugsmu naujai apsikabinant jauniesiems su senaisiais! To aš šiandien ir prašau Viešpaties – to apsikabinimo!