Brangūs Malonybės,
Eminencijos,
Ekscelencijos,
broliai ir seserys!

Bažnyčia šiandien, sušaukdama ypatingąjį Sinodą šeimos klausimais, toliau pratęsia – neabejotinai netgi daug anksčiau pradėtą – dialogą, kad drauge įvertintų ir apmąstytų Instrumentum laboris tekstą, parengtą remiantis Relatio Synodi ir vyskupų konferencijų bei tam teisę turinčių organų atsakymais.

Sinodas, žinia, yra ėjimas drauge kolegialumo ir sinodiškumo dvasia, drąsiai laikantis žodžio laisvės, pastoracinio ir dogminio užsidegimo, išminties, atvirumo ir visada priešais akis turint Bažnyčios, šeimos gėrį ir suprema lex, kuris yra salus animarum (plg. 1752 kan.).

Norėčiau priminti, kad Sinodas nėra kongresas ar „priimamasis“, parlamentas ar senatas, kur siekiama susitarimo. Sinodas, priešingai, yra bažnytiškumo apraiška, tai yra Bažnyčia, drauge besistengianti tikėjimo akimis ir Dievo širdimi perskaityti tikrovę, Bažnyčia, klausianti savęs, ar ji ištikima tikėjimo paveldui, kuris jai yra ne apžiūrinėtinas ar net išsaugotinas muziejus, bet gyvas šaltinis, iš kurio Bažnyčia malšina savo troškulį, kad pagirdytų kitus ir apšviestų gyvenimo paveldą.

Sinodas neišvengiamai atsiduria centre Bažnyčios ir šventosios Dievo tautos, kurios dalis kaip ganytojai, tai yra tarnai, esame.

Sinodas, be to, yra apsaugota erdvė, kur Bažnyčia patiria Šventosios Dvasios veikimą. Sinode Dvasia kalba per kalbą visų asmenų, kurie leidžiasi būti vedami visada nustebinančio Dievo; Dievo, mažutėliams apreiškiančio tai, ką paslėpė nuo išmintingųjų ir protingųjų; Dievo, žmogui sukūrusio Įstatymą ir šabą, o ne atvirkščiai; Dievo, paliekančio devyniasdešimt devynias avis, kad surastų paklydusią; Dievo, visada pranokstančio mūsų logiką ir apskaičiavimus.

Tačiau atminkime, kad Sinodas Šventosios Dvasios veikimo erdvė bus tik tada, kai mes, dalyviai, apsivilksime apaštališkąja drąsa, evangeliniu nuolankumu ir pasitikėjimo kupina malda.

Apaštališkąja drąsa, neišsigąstančia pasaulio vilionių, linkusių užgesinti žmogaus širdyje tiesos šviesą bei pakeisti ją menkomis ir laikinomis švieselėmis, ir dar labiau neišsigąstančia užkietėjusių širdžių, kurios, nepaisant gerų ketinimų, nutolina žmones nuo Dievo. „Apaštališkąja drąsa nešti gyvastį ir nepaversti mūsų krikščioniškojo gyvenimo prisiminimų muziejumi“ (Homilija Šventosios Mortos namuose, 2015 m. balandžio 28 d.).

Evangeliniu nuolankumu, gebančiu atsikratyti formalumų bei išankstinių nusistatymų, kad galėtume išklausyti brolių vyskupų ir būti pripildyti Dievo. Nuolankumu, skatinančiu ne rodyti pirštu į kitus smerkiant, bet ištiesti jiems ranką, juos pakelti nesijaučiant, kad esame pranašesni už juos.

Pasitikėjimo kupina malda yra širdies veiksmas, kai atsiveriama Dievui, kai visos mūsų nuotaikos nutildomos siekiant išgirsti švelnų tyloje kalbančio Dievo balsą. Neįsiklausant į Dievą, visi mūsų žodžiai bus tik mūsų nepasotinantys nenaudingi „žodžiai“. Nepatikint savęs Dvasios vadovavimui, visi mūsų sprendimai bus vien Evangeliją uždengiančios bei paslepiančios, užuot ją aukštinusios, „dekoracijos“.

Brangūs broliai, kaip sakiau, Sinodas nėra parlamentas, kur sutarimas ar bendras susitarimas pasiekiami derantis, lygstant ar darant kompromisus. Vienintelis Sinodo metodas yra atsivėrimas Šventajai Dvasiai apaštališkąja drąsa, evangeliniu nuolankumu ir pasitikėjimo kupina malda, kad būtent Ji mus vestų bei apšviestų, ir mes regėtume ne savo asmenines nuomones, bet tikėjimą į Dievą, ištikimybę Magisteriumui, Bažnyčios gėriui ir salus animorum. <...>

Pradėkime savo kelionę šaukdamiesi Šventosios Dvasios pagalbos ir Šventosios Šeimos – Jėzaus, Marijos ir šventojo Juozapo – užtarimo! Dėkoju!