Jūsų Malonybės, Eminencijos, Ekscelencijos, brangūs Broliai ir Seserys!

Darbuojantis eilinei generalinei asamblėjai, Vyskupų sinodo įsteigimo penkiasdešimties metų sukakties minėjimas teikia mums pagrindą džiaugtis, šlovinti Viešpatį ir jam dėkoti. Nuo Vatikano II Susirinkimo iki dabartinės asamblėjos vis labiau suvokėme „bendro žengimo priekin“ būtinybę ir grožį.

Šia džiugia proga norėčiau nuoširdžiai pasveikinti generalinį sekretorių kardinolą Lorenzo Baldisseri, pasekretorių vyskupą Fabio Fabene, oficiolus, konsultorius ir kitus Vyskupų sinodo generalinio sekretoriato darbuotojus – tuos nematomus asmenis, kasdien dirbančius iki vėlyvo vakaro. Sykiu taip pat sveikinu Sinodo tėvus ir kitus dabartinės asamblėjos dalyvius bei visus esančius šioje auloje ir dėkoju jiems už tai, kad dalyvauja.

Šią akimirką norėtume priminti ir Sinodui per tuos penkiasdešimt metų tarnavusiuosius, pradedant generaliniais sekretoriais – kardinolus Władysławą Rubiną, Jozefą Tomko, Janą Pieterį Schotte ir arkivyskupą Nikola Eterovićių. Naudodamasis proga nuoširdžiai dėkoju visiems gyviems ir mirusiems, dosniai ir kompetentingai prisidėjusiems prie Sinodo darbo.

Savo kaip Romos vyskupo tarnybos pradžioje ketinau padidinti Sinodo, vieno iš vertingiausių Susirinkimo paskutinio posėdžio palikimų, reikšmę [1]. Palaimintojo popiežiaus Pauliaus VI ketinimu, Vyskupų sinodas turėjo priminti visuotinio Susirinkimo paveikslą ir atspindėti jo dvasią bei metodą [2]. Pats popiežius tikėjosi, kad Sinodo struktūra „ilgainiui įgis vis tobulesnę formą“ [3]. Tam po dvidešimties metų pritarė šventasis Jonas Paulius II pareikšdamas: „Šį įrankį galbūt galima dar labiau pagerinti. Kolegiali pastoracinė atsakomybė Sinode galbūt galėtų dar pilnatviškiau reikštis“ [4]. Galiausiai Benediktas XVI 2006 m. patvirtino kelis Ordi Synodi Episcoporum pakeitimus, atsižvelgdamas į per tą laiką paskelbtų Kanonų teisės kodekso ir Rytų Bažnyčių kanonų kodekso nuostatus [5].

Šiuo keliu toliau turime eiti ir mes. Pasaulis, kuriame gyvename ir kurį mylėti bei kuriam tarnauti, nepaisydami viso jo prieštaringumo, esame pašaukti, iš Bažnyčios reikalauja sustiprinti sąveiką visose jos misijos srityse. Kaip tik šis sinodiškumo kelias ir yra tai, ko Dievas trečiajame tūkstantmetyje laukia iš Bažnyčios.

***

Tai, ko Viešpats iš mūsų reikalauja, tam tikra prasme jau glūdi žodyje „sinodas“. Ėjimą drauge – pasauliečiams, ganytojams, Romos vyskupui – paprasta išreikšti žodžiais, bet ne taip lengva įgyvendinti.

Pabrėžęs, kad Dievo tautą sudaro visi pakrikštytieji, pašaukti „būti dvasine buveine ir šventąja kunigyste“ [6], Vatikano II Susirinkimas toliau skelbia: „Visuma tikinčiųjų, kuriuos patepė Šventasis (plg. 1 Jn 2, 20 ir 27), tikėdama negali klysti ir šią ypatingą savybę atskleidžia per antgamtinį visos tautos tikėjimo jausmą, nuo vyskupų iki paskutinio pasauliečio sutardami dėl tikėjimo ir dorovės“ [7]. Tai garsusis infallibile „in credendo“.

Apaštališkajame paraginime Evangelii gaudium tai pabrėžiau dar kartą: „Dievo tauta yra šventa dėl šio patepimo, padarančio ją neklystančią in credendo“ [8]. Ir pridūriau: „Kiekvienas pakrikštytasis, nepriklausomai nuo jo funkcijos Bažnyčioje ir išsilavinimo tikėjimo srityje lygio, yra veiklus evangelizacijos subjektas, ir būtų neteisinga manyti, kad evangelizacijos planą turi vykdyti kvalifikuoti darbuotojai, o likusi tauta būti tik jų veiklos adresatu“ [9]. Sensus fidei neleidžia nelanksčiai skirti Ecclesia docens ir Ecclesia discens, nes kaimenei būdinga sava „uoslė“, leidžianti aptikti naujų kelių, kuriuos atveria Bažnyčiai Viešpats [10].

Būtent šiuo įsitikinimu vadovavausi pageidaudamas, kad rengiantis dviejų etapų Sinodui šeimos klausimais būtų pasikonsultuota su Dievo tauta, toks visada buvo ir yra visų Lineamenta tikslas. Savaime suprantama, tokios apklausos niekaip negali pakakti sensus fidei išgirsti. Bet kaip būtų buvę įmanoma kalbėti apie šeimą nepasitarus su šeimomis, neišgirdus jų balso apie džiaugsmus ir viltis, kančias ir baimes [11]? Atsakymai į dvi klausimų anketas, išsiuntinėti dalinėms Bažnyčioms, suteikė mums galimybę nors iš kelių šeimų sužinoti, ką jos sako joms rūpimais klausimais.

Sinodinė Bažnyčia yra įsiklausymo Bažnyčia, suvokianti, kad klausymasis yra „daugiau nei girdėti“ [12]. Klausymasis yra abipusis, kai kiekvienas ko nors pasimoko. Tikinčiųjų tauta, vyskupų kolegija, Romos vyskupas – visi įsiklauso vienas į kitą ir į Šventąją Dvasią, „tiesos Dvasią“ (Jn 14, 17), kad pažintų, ką ji „skelbia Bažnyčioms“ (Apr 2, 7).

Vyskupų sinodas yra tose visose Bažnyčios gyvenimo plotmėse puoselėjamo klausymosi dinamikos konvergencinis taškas. Sinodinė kelionė prasideda įsiklausymu į tautą, kuri „taip pat yra Kristaus pranašiškosios tarnybos dalininkė“ [13] pagal principą, svarbų pirmojo tūkstantmečio Bažnyčiai: „Quos omnes tangit ab omnibus tractari debet – Tai, kas paliečia visus, aptartina visų.“ Sinodo kelionę pratęsia įsiklausymas į ganytojus. Per Sinodo tėvus vyskupai veikia kaip autentiško visos Bažnyčios tikėjimo sergėtojai, aiškintojai ir liudytojai ir turi mokėti tą tikėjimą skirti nuo dažnai besimainančių viešosios nuomonės srovių. Praėjusiais metais Sinodo išvakarėse pasakiau: „Šventosios Dvasios meldžiame Sinodo tėvams suteikti pirmiausia įsiklausymo dovaną – įsiklausymo į Dievą, kad drauge su Juo išgirstume tautos šauksmą; įsiklausymo į tautą, kad joje atpažintume valią, kam mus kviečia Dievas“ [14]. Ir galiausiai Sinodo kelionę vainikuoja įsiklausymas į Romos vyskupą, kuris pašauktas kalbėti kaip „visų krikščionių ganytojas ir mokytojas“ [15], remdamasis ne savo asmeniniais įsitikinimais, bet kaip vyriausiasis fides totius Ecclesiae [visos Bažnyčios tikėjimo] liudytojas, kaip „Bažnyčios klusnumo bei neprieštaringumo Dievo valiai, Kristaus Evangelijai ir Bažnyčios tradicijai garantas“ [16].

Tai, kad Sinodas visada veikia cum Petro et sub Petro – taigi, ne tik cum Petro, bet ir sub Petro, – neriboja laisvės, bet laiduoja vienybę. Juk popiežius Viešpaties valia yra „nuolatinis ir regimas tiek vyskupų, tiek daugybės tikinčiųjų vienybės pradas bei pamatas“ [17]. Su tai susijusi Vatikano II Susirinkimo taikyta hierarchica communio [hierarchinės bendrystės] sąvoka: vyskupus su Romos vyskupu jungia vyskupiškosios bendrystės saitas (cum Petro) ir sykiu jie jam yra hierarchiškai pavaldūs kaip kolegijos galvai (sub Petro) [18].

***

Sinodiškumas kaip esminis Bažnyčios matmuo teikia mums tinkamiausią aiškinimo kontekstą pačiai hierarchinei tarnybai suprasti. Suvokdami, kad, pasak šventojo Jono Auksaburnio, „Bažnyčia ir Sinodas yra sinonimai“ [19] – nes Bažnyčia yra ne kas kita, kaip Dievo kaimenės „ėjimas kartu“ istorijos takais susitikti su Viešpačiu Kristumi, – sykiu suvokiame, jog jos viduje niekas negali būti „iškeltas“ aukščiau kitų. Priešingai, kad pakeliui tarnautų broliams ir seserims, Bažnyčioje kiekvienas asmuo turi „nusižeminti“.

Jėzus įsteigė Bažnyčią ir jai vadovauti paskyrė apaštalų kolegiją, kurioje apaštalas Petras yra „uola“ (plg. Mt 16, 18), tas, kuris turi „stiprinti“ brolių ir seserų tikėjimą (plg. Lk 22, 32). Tačiau toje Bažnyčioje, tarsi apverstoje piramidėje, viršūnė yra žemiau pagrindo. Todėl valdžią vykdantieji vadinami ministri [tarnai], nes pirmine šio žodžio prasme jie yra mažiausi iš visų. Tarnaudamas Dievo tautai, kiekvienas vyskupas jam patikėtai kaimenei tampa vicarius Christi [20], pavaduotoju to Jėzaus, kuris per Paskutinę vakarienę priklaupė numazgoti apaštalams kojų (plg. Jn 13, 1–15). Panašiai ir Petro įpėdinis yra ne kas kita, kaip servus servorum Dei [Dievo tarnų tarnas] [21].

Niekada to neužmirškime! Jėzaus mokiniams vakar, šiandien ir visada vienintelė valdžia yra tarnavimo valdžia, vienintelė galia – kryžiaus galia pagal Mokytojo žodžius: „Jūs žinote, kad tautų valdovai engia tautas ir didžiūnai rodo joms savo galią. Tarp jūsų to nebus. Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas, ir kas panorėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūnie jūsų vergas“ (Mt 20, 25–27). Tarp jūsų to nebus. Šiais žodžiais – „tarp jūsų to nebus“ – pasiekiame Bažnyčios slėpinio esmę ir sulaukiame hierarchinei tarnybai suprasti reikiamos šviesos.

***

Sinodinėje Bažnyčioje Vyskupų sinodas tėra visus bažnytinius sprendimus įkvepiančios bendrystės dinamikos regimiausia apraiška.

Pirmutinis sinodiškumo praktikavimo lygmuo įgyvendinamas dalinėse Bažnyčiose. Paminėjus kilnią vyskupijos Sinodo instituciją, kurioje kunigai ir pasauliečiai pašaukti bendradarbiauti su vyskupu visos bažnytinės bendruomenės labui [22], Kanonų teisės kodekse daug dėmesio skiriama įstaigoms, paprastai vadinamoms dalinės Bažnyčios „bendrystės organais“ – kunigų tarybai, konsultorių kolegijai, katedros kapitulai ir pastoracinei tarybai [23]. Tik šiems organams išlaikant ryšį su „baze“ ir pradedant nuo tautos bei kasdienių problemų, sinodinė Bažnyčia gali pamažu įgyti pavidalą: šie įrankiai, nors kartais ir labai vargina, brangintini kaip proga įsiklausyti ir pasidalyti nuomonėmis.

Antras lygmuo yra bažnytinės provincijos ir bažnytiniai regionai, daliniai susirinkimai ir pirmiausia vyskupų konferencijos [24]. Turime pagalvoti, kaip per šiuos organus dar labiau sustiprinti tarpines kolegialumo instancijas, galbūt integruojant bei aktualizuojant kai kuriuos senosios bažnytinės tvarkos aspektus. Susirinkimo pageidavimas, kad šitie organai prisidėtų prie vyskupų kolegialumo dvasios stiprinimo, iki galo dar neįgyvendintas. Esame pusiaukelėje, nuėję dalį kelio. Kaip jau pabrėžiau, sinodinėje Bažnyčioje „popiežiui nepridera vietoj vietinių vyskupų stengtis įvertinti kiekvieną problemą, išnyrančią jų teritorijoje. Šia prasme jaučiu poreikį skatinti išganingą decentralizaciją“ [25].

Paskutinis lygmuo yra visuotinė Bažnyčia. Čia Vyskupų sinodas, atstovaujantis visam katalikų episkopatui, iš pagrindų sinodinėje Bažnyčioje tampa vyskupų kolegialumo apraiška [26]. Du skirtingi pasakymai: „vyskupų kolegialumas“ ir „iš pagrindų sinodinė Bažnyčia“. Vyskupų sinodas išreiškia collegialitas affectiva, kuris tam tikromis aplinkybėmis gali virsti „faktiniu“, rūpinimusi Dievo tauta sujungdamas vyskupus vieną su kitu ir su popiežiumi [27].

***

Pastangos statydinti sinodinę Bažnyčią – užduotis, kuriai esame visi pašaukti, kiekvienas pagal Viešpaties jam patikėtą vaidmenį, – turi reikšmingų ekumeninių padarinių. Todėl neseniai, kreipdamasis į Konstantinopolio patriarchato delegaciją, dar kartą išsakiau savo įsitikinimą, jog „rūpestingas ištyrimas, kaip Bažnyčioje reiškiasi sinodiškumo principas ir to, kuris vadovauja, tarnystė, reikšmingai prisidės prie pažangos mūsų Bažnyčių santykių srityje“ [28].

Esu įsitikinęs, kad sinodinėje Bažnyčioje geriau paaiškėtų ir tai, kaip vykdyti Petro primatą. Popiežius, kaip toks, nėra virš Bažnyčios, bet yra joje kaip pakrikštytasis tarp pakrikštytųjų, vyskupų kolegijoje kaip vyskupas tarp vyskupų ir sykiu – kaip apaštalo Petro įpėdinis – pašauktas vadovauti Romos Bažnyčiai, kuri meilės dvasia vadovauja visoms Bažnyčioms [29].

Iš naujo pabrėždamas „popiežystės atsivertimo“ [30] primygtinį poreikį, norėčiau pakartoti savo pirmtako popiežiaus Jono Pauliaus II žodžius: „Kaip Romos vyskupas, labai gerai žinau ir vėl patvirtinau šioje enciklikoje, kad visų bendruomenių, kuriose dėl Dievo ištikimybės gyva jo Dvasia, visiška ir regima bendrystė yra karštas Kristaus noras. Esu įsitikinęs, jog šiuo požiūriu man tenka ypatinga atsakomybė, ypač kai regiu daugelį krikščioniškųjų bendruomenių degant ekumeniniu troškimu ir girdžiu į mane kreipiamus prašymus surasti primato vykdymo formą, kuri, neatmetant nieko, kas esminga jo misijai, būtų atvira naujai situacijai“ [31].

Mūsų žvilgsnis išsiplečia aprėpdamas visą žmoniją. Sinodinė Bažnyčia yra tartum „ženklas tautoms“ (Iz 11, 12) pasaulyje, kuris – nors ir reikalauja įtraukimo, solidarumo ir skaidrumo viešojo administravimo srityje – ištisų tautų likimą dažnai atiduoda į godžias nedidelių, bet galingų grupuočių rankas. Kaip Bažnyčia, „einanti kartu“ su žmonėmis ir dalyvaujanti istorijos varguose, puoselėjame svajonę, kad tautų orumo ir valdžios tarnaujamojo pobūdžio atradimas iš naujo ir pilietinei visuomenei padės statydinti teisingumą bei broliškumą ir taip kurti gražesnį ir žmogaus kilnumą labiau atitinkantį pasaulį po mūsų ateisiančioms kartoms [32]. Dėkoju.